Tikrojo Tėvo autobiografija – įžanga

Įžanga

TURINYS

Read Full Post »

Turinys

Read Full Post »

Tikrojo Tėvo autobiografija – pirmas skyrius

 

MAISTAS YRA MEILĖ

 

Ką aš sužinojau apie taiką nešamas ant savo tėvo nugaros

 

Aš gyvenau tik su viena mintimi – norėjau sukurti taikų pasaulį – pasaulį, kuriame nėra karų, ir kur visi žmonės gyvena meilėje. Tikriausiai kai kurie paklaus: „Ar įmanoma, tebesant vaiku galvoti apie taiką?“ Argi tai taip nuostabu, kad vaikas svajotų apie taikų pasaulį?

 

1920-aisiais, kai aš gimiau, Korėją buvo okupavusi Japonija. Po išsilaisvinimo prasidėjo Korėjos karas, Azijos finansinė krizė ir daugybė kitų sunkių krizių. Daug metų Korėjos žemė mažai ką teturėjo bendro su taika. Tačiau tos kančios ir sumaištis nebuvo susiję tik su Korėja. Du Pasauliniai karai, Vietnamo karas bei karai Artimuosiuose Rytuose parodė, kad pasaulyje žmonės vienas su kitu nuolat elgiasi priešiškai, imasi ginklų ir šaudo vieni į kitus. Galbūt žmonėms, kurie patyrė žalojamų kūnų ir laužomų kaulų baisumus, taika yra kažkas, ką galima įsivaizduoti tik sapne. Tačiau taiką įgyvendinti nėra jau taip sunku. Pirmiausia mes taiką pajuntame erdvėje, gamtoje ir mus supančiuose žmonėse.

 

Kai buvau dar vaikas, pievas aš laikiau savo namais. Vos tik pusryčiams godžiai suvalgydavau savo dubenėlį ryžių, išlėkdavau iš namų ir praleisdavau visą dieną tarp kalnų ir upelių. Aš visą dieną galėdavau praleisti klajodamas po mišką, būti su visokiais paukščiais ir gyvūnais, valgyti žoleles, laukines uogas ir niekada nesijausdavau alkanas. Dar vaiku būdamas, aš žinojau, kad mano siela ir kūnas visada bus ramūs, kai nueisiu į mišką.

 

Aš dažnai, užsižaisdavau kalvose ir net užmigdavau. Mano tėvas eidavo ieškoti manęs. Išgirdęs tolumoje tėvo šauksmą: „Jong Mjong! Joung Mjong“, aš, net miegodamas, nusišypsodavau. Vaikystėje mano vardas buvo Jong Mjong. Tėvo balsas pažadindavo mane, tačiau aš vis tiek apsimesdavau, kad miegu. Suradęs, mane jis užsikeldavo sau ant nugaros ir nusinešdavo. Tas jausmas, kai jis nešdavo mane žemyn nuo kalvos, būdavo visiško saugumo jausmas, nes mano širdis būdavo visiškai rami – tai buvo taika. Štai taip aš, nešamas ant savo tėvo nugaros, pajutau taiką.

 

Mišką aš pamilau dėl tos pačios priežasties, nes ten, mano supratimu, viešpatavo viso pasaulio taika. Gyvybės formos miške nekovoja viena su kita. Žinoma, gyvūnai ryja vienas kitą, bet taip atsitinka, kai jie išalksta ir kovoja su mirtim. Jie nejaučia priešiškumo. Paukščiai nejaučia neapykantos kitiems paukščiams. Gyvūnai nejaučia neapykantos kitiems gyvūnams. Medžiai nejaučia neapykantos kitiems medžiams. Taikai įsivyrauti turi nebūti priešiškumo. Žmonės yra vieninteliai, kurie gali nekęsti kitų tos pačios rūšies vienetų. Dažnai žmonės nekenčia kitų žmonių, nes atskirų šalių žmonių religija, mąstymo būdas yra kitoks.

 

Aš pabuvojau bemaž dviejuose šimtuose šalių. Nedaug tebuvo, kuriose, nusileidus lėktuvui, būčiau pagalvojęs: „Tai iš tikrųjų taiki ir rami vieta.“ Daug kur, vykstant pilietiniam karui, kareiviai laikė paruošę ginklus, saugojo oro uostus ir blokavo gatves. Dieną ir naktį aidėjo šūviai. Ne kartą ir ne du, kur vykau kalbėti apie taiką, aš buvau per plauką nuo mirties. Nūdienos pasaulyje vyksta nesibaigiantys, dideli ir maži konfliktai ir susidūrimai. Dešimtimis milijonų kenčia nuo alkio, nes neturi ko valgyti. Tuo tarpu trilijonai dolerių išleidžiami ginklavimuisi. Tuos pinigus išleidus maistui, žemėje nebeliktų badaujančių žmonių.

 

Aš paskyriau savo gyvenimą taikos tiltų tiesimui tarp šalių, kurios dėl skirtingos ideologijos ar religijos nekentė viena kitos ir gyveno kaip priešai. Aš rengiau forumus, kur kartu rinkosi islamo, krikščionybės ir judaizmo atstovai. Aš dirbau, kad susitartų Jungtinės Valstijos ir Tarybų Sąjunga, kai jos kivirčijosi dėl Irako. Aš padėjau sutaikyti Šiaurės ir Pietų Korėją. Tai dariau ne dėl pinigų ar šlovės. Nuo to laiko, kai subrendau ir supratau, kas vyksta pasaulyje, gyvenau tik vienu tikslu – padaryti pasaulį vieningu ir taikiu. Niekada nenorėjau nieko kito. Nebuvo lengva dieną ir naktį gyventi dėl taikos, bet tai vienintelis darbas, kuris darė mane laimingą.

 

Šaltojo karo metais, matydami dėl ideologijos pasaulį pasidalinusį į dvi dalis, mes jautėme skausmą. Tada atrodė, kad taikos įsivyravimui tetrukdo tik komunizmas. Tačiau dabar, kai Šaltasis karas jau praeityje, matome dar daugiau konfliktų. Dabar daug kur mes pasidalinę pagal rases ir religijas. Daugelis šalių, žvelgdamos viena į kitą per sienas, negali sutarti. To dar neužtenka – ir valstybės viduje žmonės susiskirsto pagal rases, religijas ar gimimo vietoves. Atskirti sienų, žmonės dažnai susipriešina, atsisako nuoširdaus bendradarbiavimo.

 

Žvelgdami į žmonijos istoriją, matome, kad žiauriausi karai vyko ne tarp šalių, bet tarp rasių, ypač kai karo pretekstu tapdavo religija. Per Bosnijos pilietinį karą, kuris vadinamas baisiausiu XX amžiaus etniniu konfliktu, vyko vadinamasis „etninis valymas“, kurio tikslas – sunaikinti valstybėje musulmoniškąją kraujo liniją. Daugiau nei septyni tūkstančiai musulmonų, įskaitant vaikus, buvo nužudyti. Esu tikras, jog taip pat atsimenate 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinį aktą, kai 110 aukštų Pasaulio prekybos centro pastatai Niujorke buvo visiškai sunaikinti po to, kai į juos įsirėžė lėktuvai. Taip pat nesenai Gazos ruože, Palestinoje, šimtai žmonių žuvo per Izraelio raketų atakas, o daugybė kitų buvo priversti drebėti nuo šalčio, kentėti alkį ir gyventi apimti mirties baimės. Visa tai yra niūrios pasekmės, kai įsiplieskia konfliktai tarp etninių grupių ir religijų.

 

Kodėl žmonės taip neapkenčia ir žudo vieni kitus? Žinoma, iškyla daug priežasčių, bet žvelgiant giliau, ieškant tikrosios priežasties, bemaž visada susiduriame su skirtingos religijos problema. Taip buvo Persijos įlankoje, kai tarsi buvo kariaujama dėl naftos. Taip yra ir arabų– žydų konflikte, kur nesutariama dėl Jeruzalės kontrolės.

 

Kai rasizmas naudoja religiją kaip pretekstą, problema tampa ypač sudėtinga. Pikta religinių karų šmėkla, kuri, kaip manėme, pradingo viduramžiais, persekioja mus ir XXI amžiuje.

 

Religiniai karai tęsiasi iki šiol, nes dažnai priešiškumą tarp religijų politikai naudoja savo savanaudiškiems kėslams. Kai siekiama politinių tikslų, net religijos pritaikomos jiems. Tada religijos būna atskiriamos nuo savo pradinio pagrindo. O juk religijos egzistuoja dėl taikos. Visos religijos yra atsakingos už taiką pasaulyje. Liūdna, tačiau mes regime, kad vietoj to religijos tampa konfliktų priežastimi. Už šio blogio slepiasi politinės intrigos, jėgos naudojimas, piniginiai reikalai. Nors kiekvieno lyderio svarbiausia atsakomybė – palaikyti taiką, tačiau dažnai jie elgiasi priešingai, veda pasaulį į priešpriešą ir smurtą.

 

Jeigu lyderiai nesuvoks savo atsakomybės, nesielgs humanistiškai ir nesieks taikos, valstybės ir tautos taip pat gali pasukti klystkeliais, sukelti beprasmių pavojų. Ypač neleistina, kad lyderiai savo ambicijoms tenkinti pajungtų žmonių religinius ir nacionalinius interesus. Apskritai imant, religija ir meilė savo tėvynei nėra blogis. Kai šie jausmai yra naudojami kuriant pasaulinę žmonių bendruomenę, jie yra skatintini ir toleruotini. Tačiau negalima savo šalies religijos ar žmonių etninės grupės kelti aukščiau už kitas, sakyti, kad tik jos yra teisios, o kitos yra žemesnės ar netikros. Dar blogiau būna, kai kitos religijos ar žmonių etninės grupės užsipuolamos. Tada iškeltoji religija ar žmonių etninė grupė tampa amoraliomis, praranda žmonių visuomenę jungiančius pradus, taikos idealus, apskritai savo vertingumą. Kai viena religija pamina kitas ir su jom elgiasi kaip su bevertėm, tuomet iškeltoji religija nebeįkūnija gėrio pradų. Lygiai taip pat nutinka, kai meilė savo šaliai naudojama pabrėžti, tos šalies išskirtinumui ir sakoma, kad ta šalis esanti teisesnė už kitas.

 

Visatos tiesa yra tokia, kad mes turime pripažinti vienas kitą ir padėti vienas kitam. Tai suvokia net mažiausi gyvulėliai. Katės ir šunys nesugyvena, bet jei auginate juos tuose pačiuose namuose, jie rūpinasi vienas kito palikuonimis ir yra pakantūs vieni kitiems. Taip yra ir su augalais. Kudzu vijokliui, kuris vyniojasi aukštyn medine kolona, kaip atrama reikalingas medžio kamienas. Tačiau medis nepriekaištauja: „Ei, ko tu vyniojiesi aukštyn mano kamienu?“ Visatos principas sako – turite gyventi visi kartu, vienas dėl kito. Kas nukrypsta nuo šio principo, neišvengiamai žūsta. Tos tautos ir religijos, kurios piktavališkai puola viena kitą, neturės ateities. Ten klesti teroras, tęsiasi kariniai konfliktai. Jeigu su tuo nekovosime, tikriausiai ateis diena, kai išnyksim kaip dulkės. Ne, mes neprarandame vilties. Be abejo, viltis yra.

 

Aš gyvenau niekada nepaleisdamas tos vilties iš rankų ir visuomet išsaugojau gyvą svajonę apie taiką. Aš noriu nušluoti visas sienas ir užtvaras, kurios visokiais būdais dalija pasaulį. Noriu sukurti vienybės pasaulį. Aš noriu nugriauti sienas tarp religijų, panaikinti ribas tarp rasių ir įveikti nelygybę tarp turtuolių ir vargšų. Kai tai bus padaryta, galėsime atkurti taikų pasaulį, kokį Dievas buvo sukūręs pradžioje. Kalbu apie pasaulį, kuriame niekas nevaikšto alkanas ir niekas nelieja ašarų. Kad išgydytume pasaulį, kuriame nėra vilties ir trūksta meilės, mes turime grįžti atgal prie tyros širdies, kokią turėjome būdami vaikais. Kad atsikratytume savo troškimo turėti vis daugiau materialių gėrybių bei atstatytume savo nuostabią žmogiškąją esmę, turime grįžti prie taikos principų ir begalinės meilės, kurių išmokstame, kol esame nešami ant savo tėvų nugarų.

 

 

 

 

 

Džiaugsmas pasidalinant maistu su kitais

 

 

 

Mano akys labai siauros., Kai gimiau, mama stebėjosi: „Turi tas vaikas akis ar ne?“, ir praskyrė akies vokus pirštais. Kai sumirksėjau, ji džiaugsmingai sušuko: „O taip. Vis dėlto jis turi akis!“ Kadangi mano akys buvo labai siauros, žmonės dažnai mane pravardžiuodavo ir vadino, „mažytėm smulkutėm akutėm iš Osano namų.“

 

Tačiau neatsimenu, kad kas nors būtų sakęs, jog dėl akių esu mažiau patrauklus. Tiesą sakant, žmonės, kurie šiek tiek išmano apie fizionomiją ir iš veido bruožų sugeba suprasti žmogaus charakterį ir likimą, sako, jog mano akys rodo, kad mano būdas yra tinkamas būti religijos lyderiu. Man tai primena fotoaparatą, kuris, mažindamas diafragmą, gali ryškiai fokusuoti esančius toliau objektus. Religijos lyderis turi sugebėti ateitį įžvelgti toliau už kitus ir siauros akys tikriausiai turi tokią savybę. Mano nosis taip pat neįprasta. Tokias turi užsispyrę žmones, kurie nenori klausyti, ką sako kiti. Šios mano fizionomijos ypatybės, matyt, neapsilenkia su tiesa, nes mano gyvenimas jas patvirtina.

 

Aš gimiau 1920 m. Sang-sa Ri kaime, Dok-on rajone, Džong-džu apskrityje, Pjong-an provincijoje kaip antras sūnus, kuris priklausė Kiung Ju Muno iš Nampjung Mun klano ir Kiung Gė Kim Mun iš Jon-an Kim klanui. Aš gimiau tų metų pirmo mėnesio šeštą dieną pagal mėnulio kalendorių. Tai buvo antri metai po 1919-tųjų nepriklausomybės judėjimo. Man pasakojo, kad mūsų šeima apsigyveno Sang-sa Ri kaime mano prosenelio laikais. Mano prosenelis dirbdamas ūkyje, užaugino tūkstančius bušelių ryžių ir sukrovė šeimai turtą. Jis niekada nerūkė ir negėrė degtinės, visada už tuos pinigus pirkdavo maistą ir dalindavo badaujantiems. Prieš pat mirtį jis pasakė: „Jei pamaitinsite žmones iš visų Korėjos rajonų, tuomet iš visų tų rajonų jums pasipils palaiminimai.“ Svečių kambarys mūsų namuose visada būdavo pilnas žmonių. Aplinkinių kaimų žmonės žinojo, kad užsukę į mūsų namus, visada galės sočiai pavalgyti. Mano mama ruošdavo tiems žmonėms maistą ir dėl to niekada nesiskundė.

 

Mano prosenelis buvo labai veiklus, jis niekada nesiilsėdavo. Kai būdavo neužsiėmęs, pindavo ir pardavinėdavo šiaudinius sandalus. Pasenęs, nusipirko keletą žąsų, paleido jas į laisvę ir meldėsi, kad tai atneštų sėkmę jo palikuonims. Jis samdė kinų rašto mokytoją, kuris jo namo svečių kambaryje jauniems kaimo žmonėms veltui teikė literatūros pamokas. Kaimo žmonės jį gerbė ir vadino „Sun-ok (Gėrio brangakmenis)“, o apie mūsų namus sakydavo:„jie bus palaiminti.“

 

Kai aš augau, didžiosios dalies to turto, kurį buvo sukaupęs mano prosenelis, jau nebebuvo, ir mūsų šeima turėjo tik tiek, kad išsiverstų. Tačiau šeimos tradicija – maitinti kitus – tebegyvavo ir mes dalindavomės maistu, nors jo ne visada pakakdavo ir patiems. Pirmas dalykas, kurį, pramokęs vaikščioti, suvokiau – tai dalintis maistu su kitais.

 

Kai Japonija okupavo šalį, daug korėjiečių, bėgdami į Mandžiūriją, keliaudavo pro Son-čon Šiaurės Pjong-an provinciją. Mūsų namas stovėjo prie pagrindinio kelio, vedančio į Son-čon. Žmonės, kurių namus ir žemę konfiskavo japonai, bėgo į Mandžiūriją, kur tikėjosi susikurti naują gyvenimą. Mano mama visada tiems pabėgėliams paruošdavo maisto. Jų buvo daug, nes pagrindiniu keliu ėjo žmonės iš visų Korėjos rajonų. Jei į mūsų namus užklysdavo elgeta ir mano mama nepakankamai greitai sureaguodavo, senelis elgetai nunešdavo savo maistą. Gal todėl, kad gimiau tokioje šeimoje, aš taip pat didelę savo gyvenimo dalį praleidau maitindamas žmones. Mano akimis, duoti maistą žmonėms, yra pats vertingiausias darbas. Kai valgau ir matau žmogų, neturintį, ko valgyti, man skauda širdį ir aš nebegaliu valgyti.

 

O štai, kas nutiko, kai man buvo vienuolika metų. Artėjo paskutinė metų diena, ir visas kaimas Naujųjų Metų šventei kepė ryžių pyragus. Tačiau viena kaimyninė šeima buvo tokia neturtinga, kad neturėjo ko valgyti. Aš vis mačiau jų liūdnus veidus ir, nerasdamas vietos, vaikščiojau po namus, galvojau, ką daryti. Galiausiai paėmiau aštuonių kilogramų ryžių maišą ir išbėgau pro duris. Aš taip skubėjau, kad neapdairiai maišelį užrišau šiaudine virve. Užsikėlęs maišą ant pečių, skubu stačiu taku į kalną. Iki kaimyno namų buvo aštuoni kilometrai. Mane jaudino vaizdas – kaip gerai pasijus kaimynai, kai atiduosiu jiems ryžius ir jie sočiai pavalgys.

 

Kaimo malūnas stovėjo šalia mūsų namo. Jo sienos buvo sutikusios, žiemą galėjai slėptis nuo vėjų ir nesušalti. Kartais iš mūsų namo krosnies kas nors paimdavo pakurų ir sukurdavo mažą ugnelę malūne. Čia pasidarydavo šilčiau nei kambaryje su šildomomis grindimis. Kai kurie elgetos, šiame malūne praleisdavo visą žiemą. Mane žavėdavo jų pasakojamos istorijos apie pasaulį, ir aš, kai tik pasitaikydavo galimybė, būdavau su jais ir klausydavausi tų pasakojimų. Mama man ir elgetoms į malūną atnešdavo valgio. Mes ne tik valgydavome iš tų pačių indų, bet ir gulėdami dalindavomės tomis pačiomis antklodėmis. Atėjus pavasariui, elgetos iškeliaudavo ir aš negalėdavau sulaukti, kada vėl ateis žiema, ir jie vėl sugrįš į mūsų namus. Tai, kad jų kūnus dengė skurdūs drabužiai, nereiškė, kad jų širdys taip pat buvo skurdžios. Jie mane nuoširdžiai ir ištikimai. Aš dalindavausi su jais maistu, o jie mylėjo mane. To laiko draugystė ir šilta jų meilė iki šiol teikia man stiprybės.

 

Kai keliauju po pasaulį ir matau išalkusius vaikus, visada prisimenu savo senelį – jis niekada nepraleisdavo progos pasidalinti maistu su išalkusiais.

 

 

 

 

 

Būti draugu visiems

 

 

 

Kai tik aš pasiryžtu ką nors daryti, imuosi nedelsdamas. Kitaip negaliu užmigti. Kai buvau vaikas ir naktį kildavo kokia idėja, nekantraudamas laukdavau ryto. Aš nebemiegodavau ir laikui nuginti krapštydavau sieną. Tai būdavo taip dažnai, kad sienoje vos neprakrapščiau skylę, o ant grindų pribiro visokių trupinių. Neužmigdavau ir tada, kai dieną patirdavau kokią nors neteisybę. Tuomet naktį lipdavau iš lovos, eidavau į kaltininko namus ir kviesdavau jį kautis. Esu tikras, mano tėvams buvo labai sunku mane auginti.

 

Taip pat negalėdavau pakęsti, kai matydavau kitus neteisingai elgiantis. Kai tarp kaimo vaikų kildavo muštynės, aš įsikišdavau ir padėdavau nugalėti teisiesiems. Aš nuspręsdavau, kuris gretimame kaime vaikas muštynėse buvo neteisus ir jį garsiai išplūsdavau. Kartą aš nuvykau pas senelio anūką, kuris išdykavo gretimame kaime. Aš seneliui pasakiau: „Seneli, jūsų anūkas tai ir tai padarė negerai. Prašau, sudrauskite jį.“ Nors aš vyresniam žmogui neturėčiau sakyti, kaip auklėti savo anūką.

 

Kad ir būdavau nenuorama, tačiau, nepaisant to, buvau nuoširdus vaikas. Dažnai man patikdavo užmigti spaudžiant menką mano močiutės krūtinę, bet močiutė niekada nesustabdydavo šios mano vaikiškos kvailystės. Kartais aš, jos vyro šeimos namuose, aplankydavau savo vyresnę seserį ir reikalaudavau, kad ji paruoštų man ryžių pyragėlių ir vištienos. Suaugusieji niekada dėl to nepyko ant manęs, nes matė, kad aš buvau nuoširdus ir mylėdavau juos

 

Man ypač gerai sekėsi rūpintis gyvūnais. Kai prieš mūsų namus paukščiai medyje susisuko lizdą, aš įruošiau jiems atsigerti mažą vandens balutę. Jiems palesti ant žemės paberdavau išlukštentų soros grūdų. Iš pradžių paukščiai bijodavo ir, kam nors priėjus, nuskrisdavo. Netrukus jie priprato, pajuto, kad žmogus, juos lesindamas, rodo meilę ir, man prisiartinus, jie nebenuskrisdavo.

 

Kartą sumaniau auginti žuvis – sugavau keletą žuvyčių ir paleidau į balutę. Po to pabarsčiau ant vandens joms maisto. Kitą rytą pamačiau, kad per naktį visos žuvys nugaišo. Stovėjau apstulbęs ir žiūrėjau kaip jos plūduriuoja vandenyje. Atsimenu – visą tą dieną dėl to verkiau.

 

Mano tėvas laikė keletą šimtų bičių šeimų. Jis paimdavo naują avilį ir įkeldavo rėmų. Po to bitės ten darydavo korius, dėdavo perus, nešdavo medų. Mane sudomino kaip bitės lipdo korį. Nelaukęs įkišau galvą į avilį ir bitės mane smarkiai sugėlė. Mano veidas taip ištino, kad pasidarė panašus į šiaudinį kilimėlį, ant kurių sėdėdavome.

 

Kartą aš išėmiau avilio rėmus ir už tai tėvo buvau smarkiai išbartas. Kai tik bitės sulipdydavo korius, tėvas paimdavo tuos rėmus ir perkeldavo į vieną šoną, nes jų vašką mes naudojom daryti žvakėms. Kartą aš keletą rėmų sulaužiau, o vašką nunešiau kaimynams, kurie negalėjo nusipirkti žibintams žibalo. Tai buvo geras darbas, bet aš tai padariau nesitaręs su tėvu, todėl buvau smarkiai išpeiktas.

 

Kai man sukako dvylika, nebuvo daug žaidimų. Galėdavom žaisti jut, kuris panašus į pačisi, arba čanggi, kuris primena šachmatus, arba įprastinius žaidimus kortomis.

 

Man visada patikdavo, kai daug žmonių žaisdavo kartu. Dieną aš mėgdavau žaisti jut ar leisti aitvarą, o vakarais lošdavau kortomis. Žaisdamas galėdavai laimėti iki 120 vonų. Paprastai aš laimėdavau vieną iš trijų lošimų. Daugiausia buvo lošiama Naujųjų Metų išvakarėse ir pirmą naujų metų pilnaties dieną. Tomis dienomis policija už lošimus nieko nesuimdavo. Aš eidavau ten, kur lošia suaugę. Numigdavau ir prisiprašydavau juos priimti mane tik trims lošimams anksti ryte, kai jie jau beveik ruošdavosi baigti. Pasiimdavau laimėtus pinigus, nupirkdavau krakmolo sirupo ir vaišindavau savo draugaus. Aš nenaudojau tų pinigų sau ar kažkokiam blogam tikslui. Kai mano vyresniosios sesers vyras lankydavosi mūsų namuose, aš paprašydavau jo leidimo ir paimdavau pinigų iš jo piniginės. Už tuos pinigus nupirkdavau saldumynų ir krakmolo sirupo neturtingiems vaikams.

 

Bet kuriame kaime rasime žmonių, kurie gyvena pasiturinčiai ir tokių, kurie skursta. Kai aš matydavau vaiką, kuris į mokyklą pietums atsinešdavo virtų sorų, nebegalėdavau valgyti savo ryžių. Todėl iškeisdavau savo ryžius į jo soras. Buvau artimesnis vargingų šeimų vaikams ir rūpindavausi, kad jie nebūtų alkani. Tai buvo tarsi koks žaidimas, kuris viliodavo mane. Aš nuo vaikystės jaučiau, kad noriu būti draugu visiems. Tiesą sakant, norėjau būti nei tik draugu; bet artimu žmogumi, kuriam galima atverti savo širdies gelmes.

 

Vienas mano dėdė buvo labai šykštus. Jo šeimai priklausė kaimo viduryje esantis melionų sklypas. Kai melionai prinokdavo ir skleisdavo skanų aromatą, vaikai norėdavo jų pasmaguriauti ir prašydavo dovanų. Tačiau mano dėdė šalia kelio prie sklypo pasistatydavo palapinę, saugodavo savo melionus ir vaikams nieko neduodavo.

 

Kartą aš aplankiau jį ir paklausiau: „Dėde, ar leisi man nueiti į savo sklypą ir iki soties prisivalgyti tavo melionų?“ Dėdė atsakė: „Žinoma, nueik.“

 

Taigi aš pranešiau vaikams, kad pasiimtų gerus maišus ir vidurnaktį susirinktų prie mano namo. Tada aš nuvedžiau juos į dėdės melionų sklypą ir pasakiau: „Išsirinkite po lysvę ir dėl nieko nesijaudinkite.“ Vaikai apsidžiaugė ir kibo į melionus. Netrukus keletas lysvių buvo švariai nurinktos. Tą naktį vaikai sėdėjo dobilų pievoje ir iki soties prisivalgė melionų.

 

Kai kitą dieną aš nuėjau pas dėdę, jo namuose buvo tikras pragaras – ūžė tarsi koks suerzintas bičių avilys. „Ak, tu nenaudėli, – šaukė ant manęs dėdė. – Ar tai tavo darbas?! Juk tu pražudei mano visų metų darbą, visus užaugintus melionus?“

 

Aš ir dabar nesiruošiau trauktis.

 

„Dėde, – priminiau jam, –negi pamiršote? Jūs leidote man valgyti melionų tiek, kiek noriu. Kaimo vaikai norėjo melionų, o jų noras yra ir mano noras. Ar negerai, kad daviau jiems po melioną, o gal turėjau nė vieno neduoti?“

 

Pasiklausęs manęs, dėdė sutiko: „Gerai, tu teisus.“ Taip jo pyktis praėjo.

 

 

 

 

 

Tikslus mano gyvenimo kompasas

 

 

 

Mun klanas yra kilęs iš Nampchjong miesto, esančio šalia Nadžiu Džiola provincijoje. Šis miestelis yra apie 320 kilometrų į pietus nuo Seulo, pietvakarinėje šalies dalyje. Mano proprosenelis Sang Hak Mun turėjo tris sūnus. Jauniausias iš jų buvo mano prosenelis Džang Hyl Mun, kuris taip pat turėjo tris sūnus: Či Guk, Šin Guk ir Jun Guk. Mano senelis, Či Guk Mun, buvo vyriausias iš jų.

 

Senelis Či Guk Mun buvo neraštingas, nes nelankė nei šiuolaikinės pradinės mokyklos, nei tradicinės kaimo mokyklos. Tačiau jis mokėjo taip gerai sutelkti dėmesį, jog galėjo atmintinai deklamuoti visą „San Guo Ci“¹ tekstą, išverstą į korėjiečių kalbą, vien paklausęs kaip kiti jam skaito. Ir ne tik „San Guo Ci“. Kai kas nors pasakodavo įdomią istoriją, jis ją įsimindavo ir vėliau galėdavo atpasakoti žodis žodin. Jis galėdavo įsiminti bet ką, paklausęs vos vieną kartą. Tuo mano tėvas buvo panašus į jį: jis galėjo atmintinai padainuoti visą krikščionių giesmyną, sudarytą iš daugiau nei keturių šimtų puslapių.

 

Senelis vadovavosi savo tėvo paskutiniais žodžiais: gyventi pasiaukojančiai, bet jis negalėjo išsaugoti šeimos turto. Taip nutiko, nes jo jauniausias brolis, Jun Guk Mun, pasiskolino pinigų, užstatydamas šeimos turtą, ir visus juos prarado. Dėl to šeimos nariams teko išgyventi labai daug sunkumų, tačiau nei mano senelis, nei tėvas niekada blogai nekalbėjo apie senelio brolį Jun Guk. Jie žinojo, kad jis neprarado pinigų lošdamas, ar darydamas kažką panašaus. Iš tikrųjų jis nusiuntė pinigus Laikinajai Korėjos Respublikos vyriausybei, įsikūrusiai Šanchajuje, Kinijoje. Tomis dienomis, septyniasdešimt tūkstančių vonų buvo didelė suma – būtent tiek mano senelio brolis paaukojo judėjimui už nepriklausomybę.

 

Senelio brolis Jun Guk baigė Pchenjano seminariją ir buvo dvasininkas. Tai buvo protingas ir išsilavinęs žmogus, laisvai kalbantis angliškai ir gerai išmanantis kinų kultūrą. Jis buvo dvasininkas trijose bažnyčiose, įskaitant Dok Hung bažnyčią Dok Ion Mjon parapijoje. Jis taip pat dalyvavo rengiant 1919-ų metų Nepriklausomybės deklaracijos tekstą kartu su Nam Son Čhė.

 

Tačiau paaiškėjus, kad iš šešiolikos krikščionių lyderių, pasirašiusių Deklaraciją, trys priklausė tai pačiai Dok Hung bažnyčiai, senelio brolis išbraukė savo vardą iš sąrašo. Sung Hung Ly, vienas išlikusių signatarų, kuris dirbo su mano senelio broliu įkuriant Osano mokyklą, paprašė pasirūpinti visais jo reikalais, jei kartais nepriklausomybės judėjimas žlugtų ir jis mirtų nuo kolonijinės Japonijos valdžios rankų.

 

Grįžęs į mūsų gimtą miestą, senelio brolis Jun Guk atspausdino dešimtis tūkstančių Korėjos vėliavų ir išdalino jas žmonėms, kurie miniomis pasipylė į gatves šaukdami už Korėjos nepriklausomybę. Jis buvo areštuotas kovo 8 dieną, kai vadovavo demonstracijai, vykusiai ant kalno už „Eipo Mjon“ administracinio pastato.Demonstracijoje už Nepriklausomybę dalyvavo Osano mokyklos direktorius, visi mokytojai, apie du tūkstančius mokinių, apie tris tūkstančius krikščionių ir keturis tūkstančius kitų vietinių gyventojų. Jis buvo nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo Oidžiu kalėjime. Tačiau jau sekančiais metais jam buvo suteikta amnestija, ir jis buvo paleistas.

 

Net ir po paleidimo Japonijos policija toliau jį žiauriai persekiojo, todėl jis niekada negalėjo ilgam apsistoti vienoje vietoje ir turėjo nuolat slapstytis.Jis turėjo didelį randą po Japonijos policijos kankinimų, kai jį badė bambukine ietimi ir išrėžė gabalą kūno. Jam perdūrė kojas ir šonkaulius, bet jis pasakojo, kad niekada nepasidavė. Supratę, kad negalės jo palaužti, japonai pasiūlė jam rajono viršininko postą, mainais už priesaiką daugiau niekada nedalyvauti nepriklausomybės judėjime. Atsakydamas jis garsiai juos išpeikė: „Ar tik nemanote, kad aš užimsiu šį postą ir dirbsiu jums, vagys?“

 

Kai man buvo septyneri ar aštuoneri, senelio brolis Jun Guk buvo trumpam apsistojęs mūsų namuose ir su juo susitikti atėjo keli Korėjos nepriklausomybės armijos kovotojai. Jie neturėjo pinigų, ir kad pasiektų mūsų namus, jie naktimis keliavo pėsčiomis, stipriai sningant. Tėvas uždengė mūsų, vaikų, galvas antklode, kad nepabustume. Bet aš jau buvau spėjęs pabusti ir plačiai atmerktomis akimis gulėjau po antklode, godžiai gaudydamas vos girdimas suaugusiųjų kalbos nuotrupas. Nors buvo vėlu, mano motina papjovė viščiuką ir paruošė jį su makaronais kovotojams už nepriklausomybę.

 

Iki šiol negaliu pamiršti senelio brolio Jun Guk žodžių, kuriuos girdėjau gulėdamas po antklode, iš susijaudinimo net sulaikęs kvapą: „Net jei jums teks mirti, – sakė jis, – jei mirsite dėl savo šalies, būsite palaiminti.“ Jis tęsė: „ Kol kas prieš mus – vien neįžvelgiama tamsa, bet šviesus rytas tikrai išauš!“ Dėl patirtų kankinimų, jis negalėjo pilnai valdyti savo kūno, bet jo balsas skambėjo su ta pačia jėga.

 

Atsimenu, kaip laužiau galvą: „Kodėl toks nuostabus žmogus kaip senelio brolis turėjo sėdėti kalėjime? Jei tik mes būtume buvę stipresni nei Japonija, taip nebūtų įvykę.“

 

Senelio brolis Jun Guk toliau klaidžiojo po šalį, slėpdamasis nuo japonų policijos persekiojimų ir tik 1966-ais metais, būdamas Seule, aš vėl gavau žinių apie jį. Senelio brolis pasirodė sapne vienam iš mano jaunesnių pusbroliui ir pasakė: „ Aš palaidotas Džiong-son‘e, Kang-von provincijoje.“ Mes nuvykome adresu, kurį jis pasakė sapne, ir sužinojome, kad jis mirė prieš devynerius metus. Mes atradome tik kapo pylimą, apaugusį piktžolėmis. Aš perlaidojau jo palaikus Padžiu, Kjongi provincijoje, netoli Seulo.

 

Po Korėjos išlaisvinimo iš japonų okupacijos 1945-ais metais komunistai Šiaurės Korėjoje beatodairiškai žudė krikščionių pastorius ir kovotojus už nepriklausomybę. Senelio brolis Jun Guk‘as, baimindamasis, kad jo buvimas gali pakenkti šeimai, pabėgo nuo komunistų į pietus per 38-ąją paralelę ir įsikūrė Džiong-son‘e. Mūsų šeimoje niekas apie tai nežinojo. Jis apsigyveno nuošaliame slėnyje, apsuptame kalnų, ir uždirbdavo pragyvenimui pardavinėdamas kaligrafijos teptukus. Vėliau mums pasakojo, kad jis įkūrė tradicinę kaimo mokyklą, kur mokė kinų klasikos. Pasak kai kurių jo buvusių mokinių, jis mėgdavo spontaniškai kurti eiles ir užrašyti jas kinų hieroglifais.Jo mokiniai užrašė ir išsaugojo apie 130 eilėraščių, įskaitant šį:

 

 

 

Taika tarp Pietų ir Šiaurės

 

 

 

Dešimt metų praėjo, kai palikau namus – išvykau į Pietus;

 

Laiko tėkmė nudažė mano plaukus baltai

 

Grįžčiau į Šiaurę, tačiau kaip?

 

Trumpa viešnagė, užsitęsė nelauktai

 

 

 

Vilkėdamas vasaros rūbą ilgomis rankovėmis

 

Šilkine vėduokle vėdinuosi aš

 

ir svarstau, ką ruduo atneš

 

Taika tarp Pietų ir Šiaurės artinasi greit

 

Vaikai pastogėse laukia,

 

Tau nereikia jaudintis taip.

 

 

 

Nors atskirtas nuo šeimos ir gyvendamas Džonh-son‘e – žemėje, kuri buvo jam visiškai svetima, – senelio brolis Jun Guk‘as visa širdimi rūpinosi savo šalimi. Jis paliko ir šias poetiškas eilutes:

 

 

 

Kai iš pat pradžių nustatote savo tikslą,

 

Prisiekite, jog padarysite, ką galite geriausia.

 

Neprileiskite nė šešėlio asmeninių troškimų.

 

 

 

Mano senelio brolio įnašas į nepriklausomybės judėjimą po jo mirties buvo pripažintas Korėjos Respublikos vyriausybės: 1977-ais metais apdovanotas prezidento ordinu, o 1990-ais metais Ordinu už nuopelnus valstybės kūrimui. Aš ir dabar kartais deklamuoju jo eiles. Jos persmelktos nekintama meile šaliai, kurią jis parodė net susidūręs su didžiausiais sunkumais.

 

Pastaruoju metu, kai tampu vis senesnis, aš dažniau galvoju apie senelio brolį Jun Guk‘ą. Kiekviena eilutė jo poezijos, išreiškiančios rūpestį dėl šalies, giliai paliečia mano širdį. Aš išmokiau mūsų Bažnyčios narius dainos Dėhan Džiri Ga (Daina apie Korėjos geografiją), kurios žodžius parašė pats Jun Guk‘as. Man patinka dainuoti šią dainą kartu su mūsų nariais. Ją dainuodamas, nuo Pektu kalno iki Hala kalno, jaučiu, kaip sunki našta nusirita nuo mano pečių.

 

 

 

Daina apie Korėjos geografiją

 

 

 

Korėjos pusiasalis Rytuose

 

Įsikūręs tarp trijų šalių.

 

Šiaurėje – plačios Mandžiūrijos lygumos,

 

Rytuose – gili ir mėlyna Rytų jūra,

 

Pietuose – jūra su daugeliu salų,

 

Vakaruose – Geltonosios jūros gelmės.

 

Visos trys jūros – mūsų lobis įvairiausių rūšių žuvų.

 

 

 

Didingas Pektu kalnas stovi Šiaurėje,

 

Tiekdamas vandenis upėms Amrok ir Tumen,

 

Tekančioms į jūras rytuose ir vakaruose

 

Ir skiriančioms šalį nuo sovietų šalies.

 

Pačiam centre šviečia Kumgang kalnas –

 

Pasaulio draustinis, Korėjos pasididžiavimas.

 

Hala kalnas iškyla virš mėlynos Pietų jūros

 

Kaip orientyras žvejams jūroje.

 

 

 

Keturios lygumos Dėdong, Hangang, Gumgang ir Džiondžiu

 

Maitina ir aprengia mus.

 

Keturios kasyklos Vūnsan, Sūnsan, Gekčion ir Džerjung

 

Dovanoja mums žemės turtus.

 

Keturi miestai Kiungsan, Pchenjanas, Degu ir Kesongas šviečia mūsų žemėje.

 

Keturi uostai Busanas, Vonsanas, Mokpo ir Inčionas

 

Svetingai priima užsienio laivus.

 

Geležinkeliai, prasidėję nuo Kiungsang,

 

Sujungia dvi pagrindines linijas, Kiung-I ir kiung –Bu.

 

Dvi atšakos Kiung-von ir Honam tęsiasi į šiaurę ir pietus,

 

Apimdamos visą pusiasalį.

 

 

 

Mūsų miestai pasakoja apie mūsų istoriją.

 

Pchenjanas, 2000 metų Danguno miestas,

 

Kesongas, Korio sostinė,

 

Kiungsang, 500 metų Čiosan sostinė,

 

Kiungdžiu, šviečia 2 000 metų Šilos kultūra,

 

Iš kurios kilo Pak Hiuk-ko-sai.

 

Čiungčiong‘e yra Bujo,

 

Istorinė Pekče sostinė.

 

 

 

Korėjos sūnūs, tiesiantys kelią į ateitį,

 

Civilizacijos bangos skalauja mūsų krantus.

 

Nusileiskite iš kalnų ir drąsiai žygiuokite pirmyn

 

į ateities pasaulį!

 

 

 

 

 

Užsispyręs vaikas, kuris niekada nepasiduoda

 

 

 

Mano tėvas nemokėjo susigrąžinti skolų, bet jei pats pasiskolindavo pinigų, juos gražinti jam būdavo garbės reikalas, net jei dėl to reikėdavo parduoti šeimos karvę ar netgi išplėšti vieną namo atramą ir parduoti ją turguje. Jis visada sakydavo: „Negali pakeisti tiesos apgaule. Jeigu tai tiesa, bet kokie triukai ir gudrybės bus prieš ją bejėgiai. Kas pasiekta apgaule, tęsis ne daugiau nei keletą metų ir, galiausiai, iškils į paviršių.“

 

Mano tėvas buvo tvirto kūno sudėjimo. Jis buvo toks stiprus, kad galėjo nesunkiai užbėgti laiptais su ryžių maišu ant pečių. Tai, jog būdamas devyniasdešimties aš vis dar galiu keliauti po pasaulį ir tęsti savo darbą, yra įmanoma dėl fizinės jėgos, paveldėtos iš tėvo.

 

Mano mama, kurios mylimiausia krikščioniška giesmė buvo „Higher Ground“ („Aukštesnė žemė“), irgi buvo labai stipri moteris. Aš panašus į ją ne tik savo plačia kakta ir apvaliu veidu, bet taip pat ir atviru bei ūmiu charakteriu. Taip pat esu labai užsispyręs, tad be jokių abejonių – aš savo mamos vaikas.

 

Kai buvau vaikas, turėjau pravardę „dienos verksnys“. Aš užsitarnavau šią pravardę, nes kai tik pradėdavau verkti, nesustodavau visą dieną. Kai aš verkdavau, rėkdavau taip garsiai, kad žmonės galvojo, kad nutiko kažkas baisaus. Tie, kurie jau miegodavo, atsikeldavo ir išeidavo į lauką pasižiūrėti, kas atsitiko. Be to, verkdamas aš nesėdėdavau ramiai vienoje vietoje, bet lakstydavau po visą kambarį, atsitrenkdamas į viską ir keldamas baisų triukšmą. Kartais susižeisdavau net iki kraujo. Štai koks emocionalus buvau nuo pat vaikystės.

 

Kai tik ką nors nuspręsdavau, niekada nenusileisdavau, net jei dėl to lūžtų kaulai. Žinoma, visa tai tęsėsi tik iki tol, kol suaugau. Kai mama mane bardavo už kokį nors prasižengimą, aš atrėždavau: „Ne! Tai jau tikrai ne!“ Viskas, ką turėjau padaryti, tai pripažinti savo klaidą, bet man lengviau buvo numirti nei ištarti tokius žodžius.

 

Tačiau mano mama taip pat buvo moteris su charakteriu. Ji suduodavo man, piktindamasi: „Manai, gali tiesiog taip imti ir išsisukti, neatsakydamas savo tėvams?“ Kartą ji man sudavė taip stipriai, kad nugriuvau ant grindų. Bet net ir atsistojęs ant kojų, nenusileidau. Ji tiesiog stovėjo prieš mane, garsiai verkdama, o aš net tokią akimirką negalėjau pripažinti, kad buvau neteisus.

 

Mano rungtyniavimo dvasia buvo tokia pati stipri kaip ir mano užsispyrimas. Aš tiesiog negalėjau sau leisti pralaimėti nė vienoje situacijoje. Suaugusieji kaime sakydavo: „Jau tos „mažosios akutės iš Osano“! Jei jis kažką nusprendžia, tai būtinai padarys.“

 

Nepamenu, kiek metų man buvo, kai tai nutiko. Kartą vienas berniukas sukruvino man nosį ir pabėgo. Po to visą mėnesį kiekvieną dieną aš eidavau prie jo namo ir stovėdavau ten laukdamas, kada jis išeis. Kaimo suaugusieji buvo apstulbę matydami mano atkaklumą: aš ėjau ten tol, kol galiausiai jo tėvai manęs atsiprašė. Jie net davė man pilną dėžutę ryžių pyragaičių!

 

Tai nereiškia, jog aš visuomet stengdavausi nugalėti savo užsispyrimu. Fiziškai aš taip pat buvau daug didesnis ir stipresnis už savo bendraamžius. Joks vaikas negalėdavo manęs įveikti rankų lenkime. Kartą pralaimėjau berniukui, kuris buvo trim metais vyresnis, ir tai taip mane supykdė, jog negalėjau rasti sau vietos. Aš nubėgau į netoliese esantį kalną, nulupau gabalą žievės nuo akacijos medžio ir kitus šešis mėnesius kiekvieną vakarą treniravausi ant to medžio, kad tapčiau pakankamai stiprus ir galėčiau nugalėti tą berniuką. Po pusės metų aš iškviečiau jį revanšui ir nugalėjau jį.

 

Kiekvienoje mūsų šeimos kartoje gimdavo daug vaikų. Aš turėjau vieną vyresnį brolį, tris vyresnes seseris ir tris jaunesnes. Tiesą sakant, po Hio Son, pačios jauniausios sesers, gimė dar keturi broliai ir seserys, bet jie visi mirė ankstyvoje vaikystėje. Iš viso mano mama pagimdė trylika vaikų, tačiau penki neišgyveno.Jos širdyje, tikriausiai, liko gili žaizda. Jai teko daug iškentėti, juk ji turėjo užauginti tiek daug vaikų esant neapsakomai sunkioms sąlygoms. Aš turėjau daug brolių ir seserų. Kai mes susirinkdavome kartu su mūsų pirmos ir antros eilės pusbroliais ir pusseserėmis, ko tik mes neišdarinėdavome! Tačiau nuo to laiko prabėgo daug metų, ir man atrodo, kad iš mūsų visų aš vienintelis esu gyvas.

 

1991 metais aš trumpam nuvykau į Šiaurės Korėją. Pirmą kartą per 48 metus aš pabuvojau savo gimtinėje ir sužinojau, kad mano mama ir daugelis brolių bei seserų jau yra mirę. Liko tik viena vyresnė sesuo ir viena jaunesnė sesuo. Mano vyresnioji sesuo, kuri man buvo kaip mama, kai buvau vaikas, dabar buvo tapusi močiute, įžengusia į aštuntą dešimtį. Mano jaunesnei seseriai buvo truputį daugiau nei šešiasdešimt, o jos veidas buvo išvagotas raukšlių.

 

Kai buvome jauni, aš dažnai erzindavau savo jaunesniąją seserį. Aš šaukdavau jai: „Ei, Hio Son, tu ištekėsi už vienaakio vyro!“, o ji atrėždavo: „Ką pasakei? Iš kur jau tu tai žinai, broli?“ Tada ji pribėgdavo man iš nugaros ir trankydavo savo mažyčiais kumšteliais.

 

Kai Hio Son suėjo aštuoniolika, ji susitiko su jaunuoliu, su kuriuo ją stengėsi supiršti viena iš mūsų tetų. Tą rytą ji pabudo anksti, kruopščiai susišukavo plaukus ir pasipudravo veidą. Ji rūpestingai išvalė namus ir kiemą ir laukė kada atvyks jos numatomas jaunikis. „Hio Son, – erzinau aš ją, – matau, tu tikrai nekantrauji ištekėti.“ Ji išraudo, ir aš vis dar atsimenu, kaip gražiai ji atrodė su raudonais skruostais, prasišviečiančiais pro baltą pudrą.

 

Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo mano apsilankymo Šiaurės Korėjoje. Mano vyresnioji sesuo, kuri taip gailiai raudojo matydama mane, jau mirė, ir liko tik jaunesnioji sesuo. Tai sukelia tokį sielvartą, jog jaučiu, tarsi širdis tuoj perplyš.

 

Aš turėjau miklias rankas ir pats siūdavausi sau drabužius. Kai pasidarydavo šalta, aš galėdavau greitai nusimegzti kepurę. Man tai sekdavosi net geriau nei moterims, ir savo vyresnėms seserims duodavau patarimus, kaip megzti. Kartą aš numezgiau šaliką Hio Son.

 

Mano rankos buvo didelės ir storos kaip meškos letenos, bet man patiko siūti ir aš net pats siūdavausi sau apatinius. Aš atkirpdavau šiek tiek medžiagos iš ritinio, perlenkdavau pusiau, iškirpdavau reikiamą formą, apsiūdavau kraštus, susiūdavau ir apsivilkdavau. Kai aš taip pasiuvau savo mamai tradicines korėjietiškas kojines, ji išreiškė, kaip labai jos jai patiko, sakydama: „Na gi, na gi! Aš maniau, kad antrasis sūnus tik niekus išdarinėja, bet jos man tinka tiesiog puikiai!“

 

Tais laikais, ruošiantis sūnaus ar dukters vestuvėms, reikėdavo nuausti medvilninių audinių. Mama paimdavo medvilnės pluoštą ir uždėdavo ant verpimo ratelio, kad susuktų siūlą. Pjongan provincijos tarmėje tai vadinosi „togengi“. Ji nustatydavo audimo staklėse dvidešimties siūlų plotį ir nuausdavo dvylika, trylika medvilninės juostų ir t.t. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš vaikų tuokdavosi, medvilninį audinį, tokį švelnų ir gražų kaip geriausias satinas, sukurdavo motinos šiurkščios rankos. Jos rankos buvo neįtikėtinai miklios. Kiti nuausdavo tris ar keturis gabalus tohengi audeklo per dieną, bet mama galėdavo nuausti net dvidešimt. Kai ji skubėdavo pabaigti ruoštis vienos iš mano vyresniųjų seserų vestuvėms, per dieną ji galėdavo nuausti ir visą ritinį! Mama buvo nekantraus būdo. Kai tik ji nusispręsdavo kažką padaryti, ji nesudėdama rankų dirbdavo, kad tai užbaigtų. Tuo aš esu labai panašus į ją.

 

Nuo vaikystės man patinka valgyti patį įvairiausią maistą. Pavyzdžiui, man labai patikdavo valgyti kukurūzus, šviežius agurkus, žalias bulves ir žalias pupeles. Kartą lankydamasis pas savo mamos giminaičius, kurie gyveno apie aštuonis kilometrus nuo mūsų namų, pastebėjau laukuose augant kažką apvalaus. Aš paklausiau, kas tai yra, ir man atsakė, kad tai džigua, arba saldžioji bulvė. Kažkas iškasė man vieną ir išvirė garuose, ir aš ją suvalgiau. Jos skonis buvo toks malonus, jog prisirinkau jų visą krepšį ir vienas pats visas suvalgiau. Nuo to laiko negalėdavau ištverti nenuėjęs pas mamos gimines ilgiau nei tris dienas. Šūktelėdavau: „Mama, aš valandėlei išeinu!“, nubėgdavau visą kelią iki jų namų ir iki soties vaišindavausi saldžiosiomis bulvėmis.

 

Ten, kur mes gyvenome, gegužę būdavo taip vadinama „bulvių kalva“. Žiemą mes išgyvendavome valgydami bulves ir laukdavome pavasario, kai galėsime nuimti miežių derlių. Gegužė buvo kritinis laikas, nes jei mūsų bulvių atsargos baigdavosi prieš subręstant miežiams, žmonėms tekdavo badauti. Išgyventi tą laiką, kai bulvių atsargos baiginėdavosi, o miežiai dar nebūdavo subrendę, buvo tarsi kopti į statų kalną, todėl mes vadinome tai bulvių kalva.

 

Miežiai, kuriuos mes tuomet valgydavome, nebuvo skanūs, plokščiagrūdžiai miežiai, kokius žinome šiandien. Grūdai buvo kieti ir pailgesnės formos, bet mus tai visiškai tenkino. Prieš virdami, mes dvi dienas mirkydavome miežius vandenyje. Kai atsisėsdavome valgyti, šaukštu spausdavau miežius prie lėkštės, kad jie suliptų.Tačiau tai buvo beprasmiška, nes kai pasemdavau miežius šaukštu, jie pabirdavo kaip smėlis. Aš sumaišydavau juos su kočiudžiang (raudonųjų pipirų pasta) ir prisikimšdavau pilną burną. Kai kramtydavau, miežių grūdai vis išlysdavo tarp mano dantų, todėl turėjau laikyti kietai užčiaupęs burną.

 

Mes taip pat gaudydavome ir valgydavome medvarles. Tomis dienomis kaimo vietovėse medvarlėmis maitindavo vaikus, persirgusius tymais, nes jų veidai sulysdavo netekus svorio. Mes pagaudavome po tris keturias dideles varles, ant kurių storų kojų būdavo daug mėsos, ir kepdavome suvynioję į moliūgo lapus. Jos būdavo labai švelnios ir skanios, tarsi būtų pagarintos ryžių viryklėje. Kad jau užsiminiau apie tai, kas skanu, negaliu nepaminėti taip pat ir žvirblių bei fazanų mėsos. Mes kepdavome spalvingus kalnų ir vandens paukščių, kurie skraidydavo virš laukų garsiai klegėdami, kiaušinius. Štai taip, klaidžiodamas po kalnus ir laukus, aš supratau, kokia gausybė maisto yra Dievo mums duotoje gamtoje.

 

 

 

 

 

Mylėti gamtą, kad pasimokytume iš jos

 

 

 

Mano būdas buvo toks, jog turėjau žinoti apie viską, ką matydavau. Aš negalėdavau pasitenkinti tik paviršutiniška apžiūra. Aš pradėdavau svarstyti: „ Įdomu, kaip vadinasi šis kalnas? Įdomu, kas yra jo viršūnėje?“ Aš turėdavau pats pamatyti. Būdamas vaikas, aš įkopiau į visų kalnų, esančių dešimties kilometrų spinduliu nuo mūsų namų, viršūnes. Aš pabuvojau visur, netgi anapus kalnų. Tuomet, žiūrėdamas į kalną, švytintį ryto saulės spinduliuose, aš jau žinodavau, kas yra ant jo, ir galėdavau ramiai mėgautis vaizdu. Nenorėdavau net žiūrėti į vietas, apie kurias nieko nežinojau. Aš turėjau žinoti apie viską, ką mačiau, ir netgi dar daugiau. Kitaip negalėdavau rasti sau vietos, ir tai būdavo tikra kančia.

 

Kai nueidavau į kalnus, prisiliesdavau prie kiekvienos gėlės ir prie kiekvieno medžio. Man nepakakdavo vien žiūrėti į viską: aš turėjau paliesti kiekvieną gėlelę, pauostyti ją ir net įsidėjęs į burną pakramtyti. Man taip patiko liesti gėles, jausti jų aromatą ir skonį, jog būčiau neprieštaravęs, jei kas nors būtų liepę man įkišti nosį į krūmą ir taip pratūnoti visą dieną. Aš taip mylėjau gamtą, kad kaskart išėjęs į lauką visą dieną praklajodavau kalnuose bei laukuose ir pamiršdavau, kad reikia grįžti namo. Kai mano vyresnės seserys eidavo į kalnus rinkti laukinių daržovių, aš rodydavau joms kelią į kalną ir rinkdavau augalus kartu su jomis. Todėl aš daug žinau apie daugelį laukinių daržovių, kurios yra ir skanios, ir labai maistingos. Man ypač patinka² sumbagvi, kuris labai skanus su gočiudžang bibimbap. Kai valgote sumbagvi, reikia įsidėti jį į burną, o tada sulaikyti kvėpavimą keletą sekundžių. Taip kartumas pranyksta ir pasireiškia saldus skonis. Štai kaip reikia jį valgyti, norint pasimėgauti nuostabiu skoniu.

 

Dar man patikdavo laipioti po medžius. Daugiausia aš aukštyn ir žemyn laipiodavau milžinišku dviejų šimtų metų senumo kaštonu, augusiu mūsų kieme. Man patikdavo vaizdas, atsiveriantis nuo viršutinių medžio šakų. Aš galėjau matyti net už kaimo ribų. Kai tik įkopdavau ten, nenorėdavau nusileisti. Kartais aš tupėdavau medyje iki vėlyvo vakaro. Tada jauniausia iš mano vyresniųjų seserų išeidavo iš kiemą ir keldavo triukšmą, sakydama, jog tai pavojinga, ir stengdamasi, kad nulipčiau žemyn.

 

– Jong Mjong, prašau, nusileisk žemyn, – maldaudavo ji. – Jau vėlu ir tu turi eiti į vidų miegoti.

 

– Jei užsinorėsiu miego, galiu ir čia pamiegoti.

 

Kad ir ką ji sakydavo, aš nesijudinau nuo savo šakos kaštono medyje. Galiausiai ji netekdavo kantrybės ir užrėkdavo ant manęs:

 

– Ei tu, beždžione! Tučtuojau lipk žemyn!

 

Galbūt todėl, kad gimiau Beždžionės metais, man taip patiko laipioti medžiais. Kai nuo kaštono šakų ištisomis kekėmis pakibdavo vaisiai, aš pasiimdavau nulūžusią šaką ir šokinėdavau, stengdamasis juos numušti. Prisimenu, kaip smagu tai būdavo!Man gaila dabartinių vaikų, kurie užauga ne kaime ir nepatiria tokio džiaugsmo.

 

Man taip pat smalsu buvo stebėti paukščius, laisvai skrajojančius danguje. Kartas nuo karto atskrisdavo keletas itin gražių paukščių, ir aš stengdavausi sužinoti apie juos viską, ką tik galėjau: pavyzdžiui, kaip atrodo patinėlis, o kaip –patelė. Tada nebūdavo knygų, iš kurių galima būtų sužinoti apie įvairius medžius, krūmus, ir paukščius, todėl aš turėjau viską pats ištyrinėti. Dažnai aš praleisdavau pietus ir vakarienę vaikštinėdamas po kalnus ir ieškodamas vietų, kur išskrido migruojantys paukščiai.

 

Kartą aš kiekvieną rytą ir vakarą keletą dienų laipiojau į medį, tyrinėdamas šarkos lizdą. Aš taip norėjau pamatyti, kaip šarka deda kiaušinius. Galiausiai man tai pasisekė, be to, aš dar ir susidraugavau su ja. Pirmus keletą kartų, matydama mane besiartinant, šarka pradėdavo garsiai klykauti ir puldinėti. Tačiau vėliau ji nusiramino ir prisileisdavo mane arčiau.

 

Mano draugais buvo ir toje vietovėje gyvenę vabzdžiai. Kiekvienais metais, vasaros pabaigoje, viršutinėse persimono medžio, augusio tiesiai prieš mano langą, šakose uždainuodavo aiškiabalsė cikada. Aš būdavau toks dėkingas, kai baiginėjantis vasarai staiga nutildavo ausį veriantys kitų rūšių cikadų garsai, erzinę mus visą vasarą, ir juos pakeisdavo aiškiabalsės cikados daina. Jos daina man pranešdavo, kad artėja į pabaigą drėgnas vasaros sezonas ir artinasi vėsus ruduo.

 

Ji leisdavo garsą, panašų į „sulu-sulululululu!“ Kiekvieną kartą išgirdęs aiškiabalsę cikadą taip dainuojant, užvertęs galvą pažvelgdavau į persimono medį ir pagalvodavau: „Žinoma, jei jau ji ketina dainuoti, tai turi dainuoti iš aukštos vietos, kad visi kaime galėtų džiaugtis jos daina! Kas ją išgirstų, jei ji nusileistų į duobę ir ten dainuotų?“

 

Netrukus aš suvokiau, kad tiek vasarinės cikados, tiek ir aiškiabalsės cikados dainuodavo savo dainas dėl meilės. Kad ir ką jos dainuodavo – ar „mem-mem-mem“, ar „sul-sulu“, – jos leisdavo garsus, kad pritrauktų savo partnerį. Kai tik aš tai supratau, negalėdavau nesijuokti kaskart, kai girdėdavau vabzdžius dainuojant: „Aha, tu nori meilės, ar ne? Tuomet pirmyn, dainuok ir surask sau gerą porą!“ Pamažu aš išmokau susidraugauti ir dalintis meile su viskuo, kas yra gamtoje.

 

Mes gyvenome maždaug tik už keturių kilometrų nuo Geltonosios jūros pakrantės. Jūra buvo pakankamai arti ir galėjau lengvai matyti ją nuo bet kokios aukštesnės vietos aplink mūsų namus. Pakeliui į jūrą buvo daugybė tvenkinių, o tarp jų tekėjo upelis. Aš dažnai braidžiodavau viename iš tų stovinčiu vandeniu dvokiančių tvenkinių ir gaudydavau ungurius bei gėlavandenius krabus.Gaudydamas įvairius vandens gyvius, aš iššmikštinėjau visokiausias vietas, ir taip sužinojau, kur kiekvienas jų gyvena. Unguriai iš prigimties nemėgsta būti matomi, todėl slepia savo ilgus kūnus krabų urvuose ir panašiose vietose. Tačiau dažnai jų ilgas kūnas visas netelpa į urvą, ir uodegos galiukas vis vien lieka išlindęs. Aš galėdavau lengvai juos pagauti, tiesiog sugriebdamas už uodegos ir ištraukdamas ungurį iš jo urvo. Jei namuose turėdavome svečių, ir jie norėdavo paskanauti kepto ungurio, man buvo juokų darbas nubėgti penkis kilometrus iki tvenkinio ir atgal ir atsinešti kokius penkis ungurius. Per vasaros atostogas aš dažnai pagaudavau daugiau nei keturiasdešimt ungurių per dieną.

 

Buvo vienas ūkio darbas, kurio tikrai nemėgau. Tas darbas buvo šerti karvę. Kai mano tėvas liepdavo pašerti karvę, aš dažnai nuvesdavau ją į gretimo kaimo pievą, kur ją pririšdavau ir pabėgdavau. Bet po kurio laiko pradėdavau nerimauti dėl karvės. Atbėgęs pažiūrėti, pamatydavau, kad ji vis dar ten pat, kur ją ir pririšau. Ji tiesiog stovėdavo ten pusę dienos, mūkdavo ir laukdavo, kol kas nors ateis jos pašerti. Kai girdėdavau karvės mūkimą tolumoje, man būdavo jos gaila ir galvodavau: „Ech, ta karvė! Ką man su ja daryti?“ Galite įsivaizduoti, kaip nelengva buvo nekreipti dėmesio jos mūkimą! Nepaisant to, kai vėlai vakare sugrįždavau jos atrišti, ji nebūdavo pikta ir nebandydavo įdurti man ragais. Priešingai – ji džiaugdavosi mane matydama. Tai padėjo man suprasti, kad žmogaus požiūris į svarbiausią tikslą gyvenime turėtų būti kaip tos karvės. Kantriai lauk, ir kažkas gero nutiks tau.

 

Mūsų namuose gyveno šuo, kurį aš labai mylėjau. Jis buvo toks gudrus, jog tuo laiku, kai paprastai grįždavau iš mokyklos, jis lėkdavo pro vartus manęs pasitikti, nors būdavau dar toli nuo namų. Kaskart pamatęs mane jis šokinėdavo iš džiaugsmo. Aš visada glostydavau jį su dešine ranka. Todėl, net jei jis atsidurdavo man iš kairės pusės, perbėgdavo aplink į dešinę ir trindavo savo snukutį man į koją, prašydamas paglostyti. Tuomet dešine ranka aš glostydavau jam galvą ir nugarą. Jei to nepadarydavau, šuo pradėdavo inkšti ir sukdavo ratus aplink mane, einantį keliu. „Ach tu, nenaudėli! – sakydavau aš. – Tu supranti, kas yra meilė, ar ne? Ar tau patinka meilė?“

 

Gyvūnai supranta meilę. Ar kada matėte, kaip mama višta tupi ant savo kiaušinių, kol neišsiperi viščiukai? Ji nė akimirkai nesumerkia akių ir įsispiria kojomis į žemę taip, kad niekas prie jos ir arti neprieis. Aš eidavau į vištidę ir iš jos, žinodamas, kad tai supykdys perekšlę. Kai tik įeidavau į vištidę, višta ištempdavo kaklą ir bandydavo mane išgąsdinti. Vietoj to, kad atsitraukčiau, aš irgi pagąsdindavau vištą. Po kelių tokių įėjimų į vištidę, višta tiesiog apsimesdavo, kad manęs nemato. Bet ji vis tiek būdavo pasišiaušusi ir paruošusi savo ilgus ir aštrius nagus. Ji atrodė taip, tarsi tuoj prašvilps oru ir puls mane, tačiau ji negalėjo pasijudinti dėl kiaušinių. Taigi ji tiesiog tupėjo ten, kankindamasi. Aš prieidavau ir paliesdavau jos plunksnas, tačiau ji nė krust.

 

Ji atrodė pasiryžusi nesijudinti iš vietos tol, kol neišsiris viščiukai, net jei kas nors nupešiotų visas plunksnas jai nuo krūtinės. Kadangi višta per meilę yra taip nepajudinamai prisirišusi prie savo kiaušinių, ji turi autoritetą, todėl net gaidys negali elgtis, kaip nori. Višta iki galo kontroliuoja viską, kas vyksta aplinkui, tarsi sakydama: „Kad ir kas tu būtum, geriau jau neliesk šių kiaušinių!“

 

Kai kiaulė atsiveda paršiukų, – tai irgi meilės išraiška. Aš sekiojau paskui vieną motiną kiaulę, kad galėčiau stebėti, kaip ji paršiuojasi. Tuo metu motina kiaulė garsiai kriuksėdama stumteli, ir paršiukas išslysta ant žemės. Po to kiaulė dar kartą garsiai sukriuksi, – išlenda antras paršiukas. Panašiai yra su katėmis ir šunimis. Aš labai džiaugdavausi matydamas, kaip į šį pasaulį ateina tie maži gyvūnėliai, dar net neatmerkę savo akių. Negalėdavau sustoti juokęsis iš džiaugsmo.

 

Kita vertus, būdavo labai skaudu stebėti, kaip gyvūnas miršta. Atokiau nuo kaimo buvo skerdykla. Kai tik karvė atsidurdavo skerdykloje, tarsi iš niekur pasirodydavo skerdėjas ir suduodavo karvei geležiniu kūju, kurio ilgis sulig puse rankos. Karvė griūdavo ant žemės. Kitą akimirką jai nudirdavo kailį ir nukirsdavo kojas. Gyvybė taip iš paskutiniųjų kabinasi į išlikimą, kad galas, likęs nukirtus karvės kojas, toliau virpčiodavo. Tai matant mano akys prisipildydavo ašarų, ir pratrūkdavau garsiai raudoti.

 

Nuo pat vaikystės turėjau vieną neįpaprastą savybę: galėjau žinoti tai, ko kiti nežinojo, tarsi būčiau turėjęs kažkokių antgamtinių sugebėjimų.Jei sakydavau, kad lis, – tikrai lydavo. Sėdėdamas namuose galėdavau ištarti: „Toks ir toks senelis gretimame kaime šiandien blogai jaučiasi,“ – ir visuomet būdavau teisus. Nuo aštuonerių aš buvau gerai žinomas kaip geriausias patarėjas piršlyboms. Man tereikėdavo pamatyti būsimų jaunikio ir nuotakos nuotraukas ir galėjau viską apie juos pasakyti. Jei aš sakydavau: „Šie žmonės netinka vienas kitam,“ o jie vis tiek susituokdavo, vėliau jų santuoka neišvengiamai iširdavo. Aš tai darau iki šiol, net būdamas devyniasdešimties, ir galiu daug ką pasakyti apie žmogų vien pažvelgęs, kaip jis sėdi ar juokiasi.

 

Sutelkęs savo mintis, galėdavau pasakyti, ką tuo metu daro mano vyresnės seserys. Dėl šios priežasties, nors mano seserys mane ir mėgo, jos taip pat ir bijojo manęs. Jos jautė, jog aš žinau visas jų paslaptis.

 

Gali atrodyti, jog aš turiu kažkokią neįtikėtiną antgamtinę galią, bet iš tikrųjų čia nėra nieko nuostabaus. Net skruzdės, kurias mes dažnai laikome nereikšmingais padarėliais, jaučia, kada prasidės liūčių sezonas, ir eina ten, kur jų neužlies vanduo. Žmogus, gyvenantis darnoje su gamta, turi sugebėti nuspėti, kas jo laukia. Tai nėra taip jau sunku.

 

Pavyzdžiui, galima pasakyti, iš kur pūs vėjas, atidžiai pažvelgus šarkos lizdą. Šarka daro įėjimą į lizdą priešingoje pusėje nei, kad pučia vėjas. Ji atsitempia šakelių ir snapu įmantriai jas supina, o tada snapu pakabina purvo ir užlipdo lizdo viršų ir apačią taip, kad lietus nepatektų į vidų. Ji išdėsto vytelių galus viena kryptimi, todėl lietus nubėga į vieną vietą tarsi nutekamuoju lataku. Jei net šarkos turi tokią išmintį, kuri padeda joms išgyventi, argi ne natūralu, kad žmonės irgi turėtų turėti tokį sugebėjimą?

 

Jei kartu su tėvu nuvykdavau į karvių turgų, aš galėdavau jam patarti: „Tėve, nepirk šios karvės. Gera karvė turėtų turėti didelį sprandą ir stiprias priekines kanopas. Jos užpakalis ir nugara turi būti tvirti. Ši karvė ne tokia!“ Ir tikrai tos karvės niekas nepirkdavo. Mano tėvas klausdavo: „Iš kur tu visa tai žinai?“ – o aš atsakydavau: „Aš žinojau tai dar būdamas motinos įsčiose!“ Žinoma, aš juokaudavau. Jeigu mylite karves, galite daug ką apie jas pasakyti.

 

Pati stipriausia jėga pasaulyje yra meilė, o labiausiai bauginantis dalykas – tai sielos ir kūno vienybė. Kai nusiraminate ir susikaupiate, savyje atrasite gilumas, kur jūsų siela gali jaustis rami. Turite leisti savo sielai ten nukeliauti. Jei prieš eidami miegoti nukreipiate savo sielą į tą vietą, ryte pabudę būsite nepaprastai jautrūs. Tą akimirką jūs turėtumėte atstumti visas pašalines mintis ir sukoncentruoti savo sąmonę. Tuomet jūs galėsite bendrauti su viskuo.

 

Jei netikite manimi, pabandykite tuoj pat! Visos gyvybės formos pasaulyje trokšta susisieti su tuo, kas duoda joms daugiausia meilės. Todėl, jei turite kažką, ko jūs iš tikrųjų nemylite, negalite vadintis tikru šeimininku, ir anksčiau ar vėliau to neteksite.

 

 

 

Pokalbis su vabaliukais apie Visatą

 

 

 

Laikas, praleistas miške ištyrina sielą. Lapų šnarėjimas vėjyje, vėjo šiurenimas nendrėse, varlių kvarkimas tvenkinyje… Viskas, ką girdite, – gamtos garsai, ir jums nekyla jokios pašalinės mintys. Jei išsilaisvinate nuo minčių ir visa savo esybe priimate gamtą, tarp jūsų ir gamtos nelieka jokio atsiskyrimo. Gamta užpildo jus, ir jūs visiškai susivienijate su ja. Tą akimirką, kai riba tarp jūsų ir gamtos išnyksta, jaučiate gilų džiaugsmą. Tuomet gamta tampa jumis, o jūs – gamta.

 

Aš visada branginau tokias savo gyvenimo akimirkas. Net ir dabar aš užmerkiu akis ir pasiekiu visiškos vienybės su gamta būseną. Kai kas vadina šią būseną „anatman“ arba „savojo „aš“ nebuvimu“, tačiau man tai yra daugiau nei tai, kadangi, kai jūs visiškai ištuštinate save, tą tuštumą užpildo gamta. Būdamas tokios būsenos, aš įsiklausau į gamtos man siunčiamus garsus – pušų ošimą, vabaliukų dūzgimą – ir mes tampame draugais. Galėdavau nuvykti į kokį nors kaimą, ir, dar su niekuo nesusipažinęs, žinodavau, koks yra ten gyvenančių žmonių būdas. Aš nueidavau į kaimo pievą ir praleisdavau ten naktį, klausydamasis, ką man pasakys javai laukuose. Galėdavau jausti, ar javai buvo liūdni ar laimingi, ir pagal tai spręsti, kokie žmonės ten gyveno.

 

Priežastis, kodėl būdamas Pietų Korėjos, JAV ir net Šiaurės Korėjos kalėjime nesijaučiau vienišas ir izoliuotas, buvo ta, jog net kalėjime galėjau girdėti vėją pučiant ir kalbėtis su vabaliukais, buvusiais ten su manimi.

 

Galbūt jūs paklausite: „Apie ką gi jūs kalbėjotės su vabalais?“ Net mažiausioje smėlio smiltelėje glūdi pasaulio principai, ir netgi dulkelėje, skraidančioje ore, galima išvysti Visatos harmoniją. Viskas, kas mus supa, atsirado sąveikaujant tokioms sudėtingoms jėgoms, kad mes net įsivaizduoti negalime. Šios jėgos yra artimai tarpusavyje susiję. Visatoje nėra nieko, kas užgimė ne Dievo širdyje. Net mažyčio lapelio virpėjime galima išgirsti Visatos kvėpavimą.

 

Nuo vaikystės aš turėjau sugebėjimą susivienyti su gamtos garsais, kai klaidžiodavau po kalnus ir pievas. Gamta sukuria vieningą harmoniją ir leidžia garsą, kuris yra didingas ir gražus. Gamtoje niekas nesistengia pasipuikuoti, ir niekas nelieka be dėmesio; tėra tik aukščiausia harmonija. Kai susidurdavau su sunkumais, gamta mane paguosdavo; kai puldavau į neviltį, ji padėdavo man vėl pakilti.

 

Šiais laikais vaikai auga miestuose ir neturi galimybės susipažinti su gamta, tačiau išvystyti jautrumą gamtai yra daug svarbiau nei įgyti akademinių žinių. Kokia prasmė suteikti universitetinį išsilavinimą vaikui, kuris negali jausti gamtos savo širdimi ir yra nejautrus? Žmogus, atsiskyręs nuo gamtos, gali prisirinkti žinių iš knygų ir lengvai tapti individualistu, kuris garbina materialius daiktus.

 

Mes turime pajausti skirtumą tarp pavasarinio lietaus švelnaus šnabždesio ir rudeninio lietaus triukšmingo pokšėjimo. Tik tokį žmogų, kurio širdis rezonuoja su gamta, galima pavadinti tikro charakterio žmogumi. Kiaulpienė, žydinti pakelėje, yra brangesnė nei visas pasaulio auksas.

 

Mūsų širdis turi išmokti mylėti gamtą ir mylėti žmones. Kas nemyli gamtos arba nemyli žmonių, negali pamilti ir Dievo. Viskas kūrinijoje įkūnija Dievą simboliškai, o žmonės yra substancialūs įkūnijimai, sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tik žmogus, kuris gali mylėti gamtą, gali mylėti ir Dievą.

 

Aš ne tik klaidžiodavau po kalnus ir pievas ir žaisdavau. Aš taip pat sunkiai dirbau, padėdamas savo vyresniajam broliui ūkyje. Ūkyje yra daug darbų, kuriuos reikia atlikti per tam tikrą sezoną. Reikėdavo suarti ryžių laukus, persodinti ryžių ūglius ir išrauti piktžoles. Sunkiausia būdavo ravėti lauką, užsėtą soromis. Pasėjus sėklas, visas vageles reikėdavo išravėti bent tris kartus, o nuo tokio darbo labai skaudėdavo nugarą. Kai pabaigdavome, dar kurį laiką negalėdavome atsitiesti.

 

Saldžiosios bulvės nebus labai skanios, jeigu jas sodinsite molyje. Pačios skaniausios saldžiosios bulvės užauga maišytoje dirvoje, kur vieną trečiąją sudaro molis ir dvi trečiąsias smėlis. Kukurūzams geriausia trąša yra žmogaus išmatos, todėl aš tiesiog rankomis imdavau sukietėjusias išmatas ir trupindavau jas į smulkius gabalėlius. Padėdamas ūkyje, aš sužinojau, ko reikia, kad pupelės gerai augtų, kokia dirva yra tinkamiausia sojų pupelėms, o kokia – raudonosioms pupelėms. Taigi aš – ūkininkų ūkininkas!

 

Pjongan provincija buvo viena iš pirmųjų Korėjoje, priėmusi krikščionišką kultūrą, todėl jau 1930-aisiais ir 1940-aisiais metais dirbamoji žemė buvo padalinta tiesiomis linijomis. Kai persodindavome ryžių ūglius, mes paimdavome ilgą kartį su dvylika vienodais atstumais sudalintų žymų, kad pažymėtume, kur bus eilės, ir paguldydavome ją skersai ryžių lauko. Tada du žmonės, judėdami išilgai karties, pasodindavo po šešias ūglių eiles.

 

Vėliau, kai atvykau į pietinę Korėjos dalį, pamačiau, kad sodindami ryžius jie ištiesia virvę per ryžių lauką, kuriame purve trypinėja bent dešimt žmonių. Man pasirodė, kad tai labai neproduktyvu. Aš išskėsdavau kojas dvigubu pečių pločiu, todėl galėdavau sodinti ūglius daug greičiau. Per ryžių sodinimo sezoną aš sugebėdavau uždirbti pakankamai pinigų užsimokėti už mokslą.

 

 

 

Uolus studentas

 

 

 

Kai man suėjo dešimt, mano tėvas nuvedė mane į tradicinę mūsų kaimo mokyklą, kur senas vyras mokė kinų klasikos. Viskas, ką šioje mokykloje turėjome daryti, tai mintinai išmokti po vieną brošiūrėlę per dieną. Aš susikaupdavau ir išmokdavau tai per pusę valandos. Jei atsistojęs prieš mokytoją galėdavau atmintinai atpasakoti tos dienos pamoką, būdavau laisvas visą dieną. Jei ankstyvą popietę mokytojas užsnūsdavo, aš išbėgdavau iš mokyklos ir leisdavausi į kalnus ar pievas. Kuo daugiau laiko aš praleisdavau kalnuose, tuo daugiau sužinodavau, kur galima rasti valgomųjų augalų. Galiausiai, aš pakankamai prisivalgydavau tų augalų, tad man nebereikėdavo pietų ir aš nustojau valgyti pietus namuose.

 

Mokykloje mes skaitydavome Konfucijaus Analektus ir Mencijaus raštus, taip pat mus mokino kinų hieroglifų. Aš visus pranokau rašyboje ir, kai buvau dvylikos, mokytojas paprašė manęs užrašyti pavyzdinius hieroglifus, iš kurių kiti mokiniai galėtų mokytis. Tiesą sakant, aš norėjau lankyti formaliojo ugdymo mokyklą, o ne tradicinę kaimo mokyklą. Aš jaučiau, kad neturėčiau vien atmintinai kalti Konfucijų ir Mencijų, kai kiti tuo tarpu gamina lėktuvus. Buvo balandis, ir mano tėvas jau buvo sumokėjęs už mokslą už visus metus. Net ir žinodamas tai, aš nusprendžiau mesti kaimo mokyklą ir kaip išmanydamas stengiausi įtikinti tėvą užrašyti mane į formaliojo ugdymo mokyklą. Aš stengiausi įtikinti ir savo senelį, ir netgi dėdę. Kad būčiau pervestas į pradinę mokyklą, turėjau išlaikyti egzaminą, o kad jam pasiruoščiau, turėjau lankyti parengiamąją mokyklą. Aš įtikinau vieną iš savo jaunesnių pusbrolių eiti ten kartu su manimi, ir mes abu įstojome į Vonbong privačią mokyklą, kad pasiruoštume egzaminui ir pereitume į pradinę mokyklą.

 

Kitais metais, kai man sukako keturiolika, aš išlaikiau egzaminą ir perėjau į trečią klasę Osano mokykloje. Aš pradėjau vėlai, bet uoliai mokiausi ir galėjau peršokti į penktą klasę. Osano mokykla buvo už aštuonių kilometrų nuo mūsų namų, bet aš nė karto nepraleidau pamokų ir niekada nevėluodavau į mokyklą. Kiekvieną kartą, kai pakeliui į mokyklą pakildavau į kalną, manęs laukdavo grupelė mokinių. Tačiau aš eidavau taip greitai, kad jiems būdavo sunku su manimi suspėti. Štai kaip aš keliaudavau tuo kalnų keliu, apie kurį sklido kalbos, kad ten kartais pasirodo tigrai.

 

Osano mokykla buvo nacionalistinė mokykla, kurią įkūrė judėjimo už nepriklausomybę aktyvistas Seung Hun Li. Maža to, kad ne nemokė japonų kalbos, mokiniams išvis buvo uždrausta kalbėti japoniškai. Aš šiuo klausimu turėjau kitokią nuomonę. Buvau įsitikinęs, kad jei norime nugalėti savo priešą, turime jį pažinti. Todėl aš išlaikiau dar vieną egzaminą ir perėjau į Džiangdžiu valstybinę mokyklą.Valstybinėse mokyklose visos pamokos vyko japonų kalba, todėl naktį prieš mano pirmąją dieną aš atmintinai išmokau katakaną ir hiraganą³. Aš nemokėjau nė žodžio japoniškai, todėl aš pasiėmiau visus vadovėlius nuo pirmos iki ketvirtos klasės ir išmokau juos per dvi savaites. Štai taip aš pradėjau suprasti kalbą.

 

Prieš baigdamas vidurinę mokyklą, aš jau laisvai kalbėjau japoniškai. Išleistuvių dieną aš pasisiūliau pasakyti kalbą prieš susirinkusius visus svarbiausius Džiungdžiu žmones. Paprastai tokia proga mokinys dėkoja už mokytojų ir mokyklos paramą. Vietoje to, aš vardu kreipiausi į kiekvieną mokytoją ir kritikavau juos, įvardydamas visas mokyklos veiklos problemas. Aš taip pat kalbėjau apie tai, jog gyvename ypatingu laiku istorijoje, ir kokia yra atsakingas padėtis užimančių žmonių atsakomybė. Visą šią gana kritišką kalbą aš pasakiau japoniškai.

 

„Japonai turi kaip galima greičiau susipakuoti savo lagaminus ir grįžti į Japoniją! – sakiau aš. – Šią žemę mums paliko protėviai, ir visos mūsų tautos ateities kartos turi gyventi čia.“

 

Visa tai aš kalbėjau susirinkusiems, tarp kurių buvo policijos viršininkas, apskrities viršininkas ir miesto meras. Aš kalbėjau su tokiu užsidegimu kaip ir senelio brolis Jun Guk Mun ir sakiau tai, ko niekas kitas neišdrįso pasakyti. Klausytojai buvo šokiruoti. Nulipdamas nuo pakylos, mačiau išbalusius žmonių veidus.

 

Tą dieną man nieko nenutiko, bet turėjau problemų vėliau. Nuo tos dienos japonų policija įtraukė mane į stebimų žmonių sąrašą ir pradėjo sekti, keldami įvairiausių nemalonumų. Vėliau, kai aš bandžiau išvykti į Japoniją tęsti mokslų, policijos viršininkas atsisakė uždėti antspaudą ant reikiamų popierių, ir tai sukėlė man nemažai rūpesčių. Jis laikė mane pavojingu žmogum, kurio negalima įleisti į Japoniją, ir atsisakė uždėti man antspaudą ant dokumento. Man teko ilgai ginčytis su juo ir, galiausiai, įtikinau jį uždėti savo antspaudą. Tik tada aš galėjau išvykti į Japoniją.

 

1 Populiarus romanas apie tris karalystes klasikinėje Kinijos istorijoje.

 

2 Sumbagvi (Ixeris dentata) – augalas, kurio šaknis ir lapus korėjiečiai naudoja maistui.

 

3 Du alfabetai rašytinėje japonų kalboje.

 

Read Full Post »

Tikrojo Tėvo autobiografija – antras skyrius

ANTRA DALIS

 

Širdis, srūvanti ašarų upėmis

 

 

Tarp baimės ir įkvėpimo

 

Man augant ir tampant vis labiau subrendusiu, ramybės ėmė neduoti klausimas: kuo aš tapsiu užaugęs? Man patiko stebėti ir tyrinėti gamtą, todėl aš galvojau tapti mokslininku. Tačiau aš pakeičiau savo nuomonę, pamatęs, kaip žiauriai japonų kolonijinė valdžia apiplėšinėja žmones. Jų gyvenimas buvo toks sunkus, jog negalėjo net prasimaitinti. Supratau, kad tapęs mokslininku, net jei laimėčiau Nobelio premiją, negalėčiau palengvinti kenčiančios tautos likimo.

Aš norėjau tapti žmogumi, kuris galėtų nušluostyti žmonių ašaras ir išsklaidyti liūdesį jų širdyse. Gulėdamas miške ir klausydamasis paukščių čiulbėjimo, mąstydavau: „Pasaulį reikia padaryti tokiu pat šiltu ir švelniu kaip šitos dainos. Turiu tapti tuo, kuris padarys žmonių gyvenimą kvapnų kaip gėlės aromatas.“ Aš nežinojau, kokią profesiją man pasirinkti, kad tai pasiekčiau, bet įsitikinau, kad turiu tapti žmogumi, kuris padaryti kitus laimingais.

Kai man buvo dešimt, mūsų šeima senelio brolio Jun Guk Mun, kuris buvo pastorius ir gyveno atsidavusio tikinčiojo gyvenimą, dėka, atsivertė į krikščionybę. Nuo tada aš ištikimai lankiau bažnyčią, nepraleisdamas nė savaitės. Jei bent truputį pavėluodavau į pamaldas, man būdavo taip gėda, jog negalėdavau net savo galvos pakelti. Nežinau, ką būdamas tokio jauno amžiaus galėjau suprasti, kad mane taip įkvėpė, bet Dievas jau užėmė svarbią vietą mano gyvenime. Vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavau ieškodamas atsakymų į klausimus apie gyvenimą ir mirtį, ir žmonių kančios ir liūdesio priežastį.

Kai man buvo dvylika metų, tapau liudininku, kaip perkelia mano prosenelio palaikus. Paprastai tokiame įvykyje galėdavo dalyvauti tik giminės suaugusieji, bet aš labai norėjau pats pamatyti, kas atsitinka su žmonėmis po jų mirties. Galiausiai, aš įtikinau savo tėvus leisti man eiti kartu. Kai kapas buvo iškastas, ir aš pamačiau jo palaikus, mane apėmė šokas ir baimė. Kai suaugusieji su iškilminga ceremonija atidengė kapą, viskas, ką aš pamačiau, tebuvo sudžiūvęs skeletas. Jis nė iš tolo nebuvo panašus į mano prosenelį, kaip jį man buvo apibūdinę tėvas ir mama. Ten buvo tik šiurpą keliantys balti kaulai.

Man prireikė nemažai laiko, kad atsigaučiau po sukrėtimo, patirto išvydus prosenelio kaulus. Tariau sau: „Tikriausiai mano prosenelis kažkada atrodė taip, kaip mes. Ar tai reiškia, kad mano tėvai numirę taip pat virs tik krūva baltų kaulų? Ar ir man taip nutiks, kai mirsiu? Visi miršta, bet ar numirę mes tiesiog gulim ten, negalėdami apie nieką galvoti?“ Niekaip negalėjau išvyti šių klausimų iš galvos.

Maždaug tuo metu mūsų namuose įvyko daug keistų įvykių. Aš ypač gerai atsimenu vieną iš jų. Kai mūsų šeimoje ausdavo audinius, nuo verpimo ratelio nuimdavome gijų likučius ir sudėdavome juos į molinę puodynę, kol susikaupdavo pakankamai naujam audeklo rietimui.Iš šių likučių ausdavo ypatingą audinį, vadinamą jėdžiang, kurį naudodavo vestuviniams drabužiams, kai vaikas šeimoje tuokdavosi. Vieną naktį šiuos likučius radome iškabinėtus ant seno kaštono šakų gretimame kaime. Dėl jų visas medis tapo baltas. Mes negalėjome suprasti, kas galėjo paimti tuos siūlus iš puodynės, nunešti juos visą kelią iki kaštono, kuris buvo gana toli nuo mūsų namų, ir po to išsklaidyti juos po visą medį. Neatrodė, kad tai buvo žmogaus rankų darbas, ir tai labai išgąsdino visą kaimą.

Kai man buvo šešiolika, mūsų šeimoje įvyko tragedija: per vienerius metus numirė penki mano jaunesni broliai ir seserys. Žodžiais neįmanoma nusakyti to širdį draskančio skausmo, kurį patyrė mūsų tėvai, praradę penkis iš trylikos vaikų per tokį trumpą laiką. Mirtis, rodės, plinta. Mūsų giminės pradaro visus savo gyvulius. Vienuose namuose staiga nudvėsė karvė, nors ji buvo visiškai sveika. Kituose namuose vienas po kito nudvėsė keletas arklių. Trečiuose namuos per vieną naktį padvėsė septynios kiaulės.

Atrodė, kad vienos šeimos kančia glaudžiai susijusi su visos šalies ir pasaulio kančia.Man darėsi vis labiau nepakeliama matyti apgailėtiną Korėjos tautos situaciją tironiškoje Japonijos priespaudoje. Žmonėms trūko maisto. Kartais jie būdavo priversti rinkti žolę, medžių žievę ar bet ką, ką tik galėdavo rasti, ir išvirus tai valgyti. Atrodė, kad karams pasaulyje nėra pabaigos.

Tada vieną dieną aš laikraštyje perskaičiau straipsnį apie vidurinės mokyklos moksleivio, kuris buvo tokio paties amžiaus, kaip ir aš, savižudybę. „Kodėl jis mirė?“– klausiau aš savęs. – Kas privertė tokį jauną žmogų pakelti prieš save ranką?“ Šios žinios mane taip pribloškė, tarsi tai būtų nutikę man artimam žmogui. Tris dienas ir naktis aš raudojau atsivertęs tą straipsnį laikraštyje. Ašaros vis tekėjo, ir aš negalėjau jų sustabdyti.

Aš negalėjau suvokti visų šių keistų įvykių priežasties, o taip pat to, kodėl tokios tragedijos nutinka geriems žmonėms.Kai išvydau savo prosenelio kaulus, man ėmė kilti įvairių klausimų apie gyvenimą ir mirtį, o daugybė neįprastų įvykių mūsų namuose ir kaimynystėje privertė mane įsikabinti į religiją. Tačiau Dievo Žodžio, kurį girdėjau bažnyčioje, nepakako, kad gaučiau aiškius atsakymus, kurių ieškojau. Stengdamasis išsilaisvinti nuo širdį slegiančio nusivylimo, aš natūraliai ėmiau vis dažniau pasinerti į maldą.

„Kas aš esu? Iš kur aš atsiradau? Koks yra gyvenimo tikslas? Kas atsitinka su žmonėmis, kai jie miršta? Ar egzistuoja amžinos sielos pasaulis? O Dievas ar tikrai egzistuoja? Ar Dievas tikrai yra visagalis? Jei taip, tai kodėl Jis tik stebi iš šono pasaulio kančias? Jei Dievas sukūrė šį pasaulį, ar Jis taip pat sukūrė ir kančią, kuri yra pasaulyje? Kaip užbaigti Japonijos vykdomą tragišką Korėjos okupaciją? Kokia prasmė slypi korėjiečių tautos kančiose? Kodėl žmonės nekenčia vieni kitų, kovoja ir pradeda karus?“ Mano širdis buvo pilna šių rimtų ir esminių klausimų. Niekas negalėjo man į juos lengvai atsakyti, todėl vienintelė išeitis buvo melstis. Malda man padėjo rasti nusiraminimą. Kai tik išpasakodavau mano širdį draskančias problemas Dievui, visos kančios ir liūdesys išgaruodavo ir jausdavau palengvėjimą širdyje. Pradėjau vis daugiau ir daugiau laiko praleisti maldoje, kol, galiausiai, ėmiau melstis ištisas naktis. Dėl to vieną kartą aš išgyvenau kai ką nepaprasto ir neįkainojamo – Dievas atsakė į mano maldas. Ta diena amžinai išliks atminty kaip brangiausias mano gyvenimo prisiminimas – diena, kurios aš niekada nepamiršiu.

Buvo naktis prieš Velykas, tais metais, kai man sukako šešiolika. Aš buvau ant Mjodu kalno ir visą naktį meldžiausi, su ašaromis maldaudamas Dievą atsakymų. Kodėl Jis sukūrė pasaulį, kuriame tiek daug liūdesio ir nevilties? Kodėl visažinis ir visagalis Dievas paliko pasaulį tokiame skausme? Ką aš galiu padaryti vardan savo nelaimingos gimtinės? Aš raudojau springdamas nuo ašarų, vėl ir vėl klausdamas šių klausimų.

Ankstų Velykų rytą, po to, kai visą naktį praleidau maldoje, man pasirodė Jėzus. Jis atsirado akimirksniu, tartum vėjo gūsis, ir tarė man: „Dievas labai liūdi dėl žmonijos kančių. Tu turi žemėje prisiimti ypatingą misiją, susijusią su Dangaus darbu.“

Tą dieną aš aiškiai pamačiau liūdną Jėzaus veidą. Aš aiškiai girdėjau jo balsą. Patyrus Jėzaus apsireiškimą, mano kūnas ėmė nevaldomai drebėti, tartum epušės lapas vėjyje. Tuo pat metu mane apėmė tokia didelė baimė, jog atrodė, tuoj mirsiu, ir toks gilus dėkingumas, kad jaučiau tarsi galiu susprogti. Jėzus labai aiškiai kalbėjo apie darbą, kurį turėsiu atlikti. Jo žodžiai buvo nepaprasti: jis kalbėjo apie žmonijos išgelbėjimą iš kančių ir apie tai, kaip atnešti džiaugsmą Dievui.

Mano pirmoji reakcija buvo: „Aš negaliu to padaryti. Kaipgi man tai įgyvendinti? Kodėl tu iš viso duodi man tokią svarbią misiją?“ Aš iš tikrųjų išsigandau. Aš norėjau kažkaip išvengti šios misijos, ir įsikibęs į jo drabužių kraštą nepaguodžiamai raudojau.

 

 

Kuo daugiau skauda, tuo labiau mylėkite

 

Manyje kilo neįtikėtina sumaištis. Aš negalėjau atverti savo širdies tėvams ir pasidalinti savo didžiule paslaptimi su jais. Bet laikyti jos sau aš irgi negalėjau. Buvau pasimetęs ir nežinojau, ką daryti. Aišku buvo tik viena: Dangus man suteikė ypatingą misiją.

Tai buvo tokia milžiniška atsakomybė. Šiurpas nukrėsdavo vien nuo minties, kad vienas pats aš su ja nesusitvarkysiu. Dar labiau nei prieš tai pasinėriau į maldą, stengdamasis nuraminti savo sumišusią širdį. Bet net tai nepadėjo. Kad ir kaip stengiausi, nė akimirkai negalėjau pamiršti susitikimo su Jėzumi. Šis susitikimas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Jo liūdnas veidas paliko neišdildomą žymę, tarsi įspaustą mano širdyje, ir aš negalėjau galvoti apie nieką kitą. Nuo tos dienos aš visiškai pasinėriau į Dievo Žodį. Kartais mane gaubdavo neperregima tamsa, ir jausdavau tokį skausmą, kad net būdavo sunku kvėpuoti. O kartais mano širdį apimdavo džiaugsmas, tarsi stebėčiau, kaip virš horizonto kyla rytmečio saulė. Stengdamasis nuraminti savo širdį ir sulaikyti ašaras, aš sukūriau šį eilėraštį:

 

Šlovės karūna

 

Kai abejoju žmonėmis, jaučiu aš skausmą,
O teisti žmones man nepakeliama,
Nekęsdamas žmonių,
Aš savo būtį paverčiu beprasme.

O kai tikiu aš – ir mane apgauna,
Ir atsakas į mano meilę – išdavystė,
Štai kodėl, padėjęs galvą ant rankų, aš kenčiu,
Nejau aš neteisus!

 

Taip, aš neteisus!
Net jei apgautas būtum – tikėk!
Jei ir išdavė tave – atleisk!
Pamiršdamas save, mylėk ir tuos, kas tavęs nekenčia!

Nubrauki savo ašaras ir su šypsena sutiki tuos,
Kieno gyvenimas – ištisa apgaulė,
Ir tuos, kas be gailesčio išduoda.

O Mokytojau! Koks didis meilės skausmas!
Pažvelki į mano rankas! Padėki ranką man ant krūtinės,
Mano širdis plyšta nuo kančios!

Mylėdamas savo engėjus
Aš pergalę laimėjau.
Ir jei tu sugebėsi pasiekti tą patį,
Šlovės Karūną aš dovanosiu tau!

 

Aš patyriau daug tokių dienų, kurios mane vedė į vis gilesnį ir gilesnį maldos pasaulį. Aš visa širdimi priėmiau naujus tiesos žodžius, kuriuos man tiesiogiai atskleidė Jėzus, ir buvau visiškai sužavėtas Dievo. Aš pradėjau gyventi visiškai kitokį gyvenimą. Buvo daug dalykų, kuriuos reikėjo apmąstyti, ir palaipsniui tapau labai nekalbus.

Kiekvienas, kuris eina Dievo keliu, turi siekti savo tikslo visa širdimi ir visiškai pasišvęsti. Toks žmogus turi nekintamai siekti tikslo. Aš buvau užsispyręs nuo gimimo, todėl visada pasižymėjau nepaprastu atkaklumu. Aš panaudojau šį Dievo duotą atkaklumą, kad įveikčiau sunkumus ir eičiau tuo keliu, kuris man skirtas. Kai tik pradėdavau svyruoti, sustiprindavau savo ryžtą, prisimindamas: „Aš gavau nurodymą tiesiogiai iš Dievo.“ Nebuvo lengva pasirinkti šį kelią, nes tai reiškė paaukoti visą savo jaunystę. Kartais aš norėdavau tiesiog išvengti šio kelio.

Išmintingas žmogus sieja savo viltį su ateitimi ir eina į priekį, kad ir kaip sunku būtų. O kvailys, priešingai, išmainys savo ateitį į akimirkos laimę dabar. Kai buvau dar labai jaunas, aš irgi kartais turėdavau kvailų minčių, bet, galiausiai, aš pasirinkau išmintingo žmogaus kelią. Aš džiaugsmingai paaukojau savo gyvenimą, kad eičiau keliu, kurio troško Dievas. Nebūčiau galėjęs nuo to pabėgti, net jei būčiau bandęs: tai buvo vienintelis kelias, kurį galėjau pasirinkti.

Tad kodėl Dievas pašaukė mane? Netgi dabar, būdamas devyniasdešimties, aš kasdien klausiu savęs, kodėl Dievas mane pašaukė? Iš visų žmonių pasaulyje, kodėl Jis pasirinko mane? Ne dėl mano puikios išvaizdos, išskirtinių charakterio savybių, ar gilių įsitikinimų. Aš buvau tiesiog niekuo neišsiskiriantis, užsispyręs ir kvailas berniukas. Jei Dievas ir matė kažką manyje, tai tikriausiai nuoširdžią širdį, skatinusią ieškoti Jo su meilės ašaromis akyse. Bet kada ir bet kur svarbiausia – tai meilė. Dievas ieškojo žmogaus, kurio širdis kupina meilės ir kuris galėtų įveikti bet kokią kančią su meile. Aš buvau paprastas kaimo berniukas, neturintis, kuo pasigirti. Net ir dabar aš be jokių kompromisų aukoju savo gyvenimą, kad gyvenčiau dėl Dievo meilės ir tik dėl jos.

Pats aš nieko nežinojau, todėl su visais savo klausimais kreipdavausi į Dievą. Aš paklausiau Jo: „Dieve, ar Tu tikrai egzistuoji?“ – ir taip sužinojau, kad Jis tikrai egzistuoja. Po to aš paklausiau: „Dieve, ar Tu turi kokį nors gilų troškimą?“ – ir taip aš sužinojau, kad Jis taip pat turi tokių troškimų. Aš paklausiau Jo: „Dieve, ar Tau reikia manęs?“ – ir taip atradau, kad Jis turi man tam tikrų planų.

Tomis dienomis, kai mano maldos ir pasišventimas pasiekdavo Dangų, Jėzus man būtinai pasirodydavo ir perduodavo ypatingas žinias. Jeigu aš tikrai nuoširdžiai norėdavau kažką sužinoti, Jėzus pasirodydavo su švelnia šypsena ir duodavo man teisingus atsakymus. Jo žodžiai visada būdavo labai tikslūs, ir tarsi aštrios strėlės giliai įsmigdavo man į krūtinę. Tai nebuvo tiesiog žodžiai; tai buvo apreiškimai apie Visatos sukūrimą, kurie atvėrė man duris į naują pasaulį. Kai Jėzus kalbėdavo, rodės, tarsi pūstų švelnus vėjelis, bet aš dėjausi jo žodžius į širdį ir meldžiausi su tokiu ryžtu, kurio pakaktų išrauti medį. Palaipsniui aš įgijau naują suvokimą apie tikslą, dėl kurio Dievo sukūrė Visatą, ir Jo kūrimo principus.

Tų metų vasarą aš keliavau po visą šalį, lankydamas šventas vietas. Neturėjau pinigų, todėl belsdavausi į namų duris ir prašydavau ko nors pavalgyti. Kartais man pasisekdavo, ir mane pavėžėdavo koks nors sunkvežimis. Taip aš aplankiau kiekvieną šalies kampelį. Kur benuvykdavau, mačiau, kad mano gimtinė buvo ašarų pakalnė. Nesibaigiantys liūdni nuo alkio kenčiančių žmonių atodūsiai… Jų liūdnos dejonės pratrūkdavo ašaromis, kurios liejosi tarsi upės.

„Ši nelaimingas istorijos laikotarpis turi baigtis kaip įmanoma greičiau,“ – tariau sau. – Negalima palikti mūsų tautos kentėti liūdesyje ir neviltyje. Kažkaip turiu atrasti būdą nuvykti į Japoniją ir Ameriką ir papasakoti pasauliui, kokia didinga yra korėjiečių tauta.“

Ši piligriminė kelionė padėjo man sustiprinti savo ryžtą atlikti darbus, kurie laukė ateityje.

Sugniaužęs kumščius, aš visiškai sukoncentruodavau savo mintis, ir aiškiai mačiau kelią, kuriuo turėjau eiti gyvenime: „Aš tikrai išgelbėsiu mūsų tautą ir padarysiu taip, kad Dievo taika įsiviešpatautų šioje žemėje.“

 

 

Negalandamas peilis atšimpa

 

Pabaigęs vidurinę mokyklą, aš išvykau į Seulą ir apsigyvenau Huksok Dong‘o rajone, įstojęs į Kjongsong prekybos ir pramonės institutą.

Žiema Seule būdavo nepaprastai šalta. Temperatūra dažnai nukrisdavo žemiau minus dvidešimties laipsnių Celsijaus, o kai taip atsitikdavo, užšaldavo Han upė. Namas, kuriame gyvenau, stovėjo ant kalvagūbrio, ir ten nebuvo bėgančio vandens.Mes semdavome vandenį iš šulinio, kuris buvo toks gilus, kad reikėdavo daugiau nei dešimties rankų ilgio virvės, kad kibiras pasiektų vandenį. Virvė vis nutrūkdavo, todėl aš prie kibiro pritvirtinau grandinę. Tačiau kaskart, kai keldavau vandenį, mano rankos prišaldavo prie grandinės ir tik savo kvėpavimu galėdavau jas sušildyti.

Kad apsiginčiau nuo šalčio, naudojausi savo mezgimo talentu. Nusimezgiau megztinį, storas kojines, kepurę ir pirštines. Mano kepurė buvo tokia stilinga, jog, kai ją nešiodavau, žmonės mieste galvodavo, kad esu moteris.

Niekada nekūrendavau savo kambario, netgi šalčiausiomis žiemos dienomis, – daugiausia dėl to, kad neturėjau tam pinigų. Taip pat aš jaučiau, kad turėti stogą virš galvos nakvynei yra tikra prabanga, palyginus su benamiais, kurie priversti ieškoti būdų, kaip sušilti, miegodami tiesiog gatvėse. Vieną naktį buvo taip šalta, kad aš miegojau po antklode prie kūno priglaudęs elektros lemputę, tarsi karšto vandens butelį. Per naktį karšta lempa nudegino man odą, kuri paskui nusilupo. Net ir dabar, kai kas nors pamini Seulą, pirmiausia iškyla prisiminimai, kaip šalta tada buvo.

Mano valgio racioną sudarė ryžių dubenėlis ir ne daugiau nei vienas papildomas patiekalas, kai tuo tarpu Korėjoje per valgį paprastai patiekdavo iki dvylikos papildomų patiekalų. Visada tik vienas dubenėlis ryžių ir vienas papildomas patiekalas – ir to pakakdavo. Netgi šiandien, dėl įpročio, kurį įgijau gyvendamas vienas, man nereikia daug papildomų patiekalų. Man labiau patinka vienas, bet gerai paruoštas papildomas patiekalas. Aš sutrinku, kai matau valgį, paruoštą su daug papildomų patiekalų. Kol mokiausi Seule, aš niekada nevalgydavau pietų. Dar vaikystėje, lakstydamas po kalnus, aš pripratau valgyti tik du kartus per dieną. Aš gyvenau taip beveik iki trisdešimties metų.

Gyvendamas Seule galėjau gerai suprasti, kiek daug darbo reikalauja namų ruoša.

Aš grįžau į Huksok Dong 1980-aisiais ir labai nustebau pamatęs, kad namas, kuriame kažkada gyvenau, vis dar stovi. Išliko ir kambarys, kuriame gyvenau, ir kiemas, kuriame džiaudavau skalbinius. Tačiau nuliūdau, kad šulinio, prie kurio turėjau pūsti rankas, keldamas aukštyn kibirą su vandeniu, jau nebebuvo.

Gyvendamas Huksok Dong‘e, aš sugalvojau sau devizą: „Prieš siekdamas valdyti Visatą, pirmiausia išmok tobulai valdyti save.“ Tai reiškia, kad turėčiau stiprybės išgelbėti šalį ir pasaulį, pirmiausia turiu disciplinuoti savo kūną. Aš treniravau save per maldą ir meditaciją, taip pat per sportą ir mankštos pratimus. Galiausiai, man jau nebeturėjo įtakos alkis ar kokios nors emocijos, ar fizinio kūno troškimai. Net valgydamas sakydavau: „Ryžiai, aš noriu, kad jūs taptumėte geru kuru ir padėtumėte man įvykdyti užduotis, kurioms ruošiuosi.“ Aš užsiiminėjau boksu, žaidžiau futbolą ir mokiausi savigynos technikos. Todėl aš vis dar esu lankstus kaip jaunuolis, nors nuo jaunystės laikų ir priaugau šiek tiek svorio.

Pagal Kjongsong prekybos ir pramonės instituto taisykles studentai paeiliui turėdavo valydavo savo auditorijas. Aš nusprendžiau pats kasdien valyti klasę. Man tai nebuvo kažkokia bausmė: dariau tai vedamas nuoširdaus troškimo mylėti mokyklą labiau nei bet kas. Iš pradžių mano bendramoksliai bandė padėti, bet pamatę, kad aš šaltai tai priimu ir mieliau viską tvarkau vienas, galiausiai nusprendė: „Na gerai. Jei taip jau nori, daryk viską pats.“ Taip valymas tapo mano darbu.

Aš buvau neįprastai tylus studentas. Kitaip nei mano bendramoksliai, aš nemėgau tuščiai plepėti, ir dažnai net visą dieną neištardavau nė žodžio. Galbūt dėl to, nors aš niekada ir nenaudojau fizinės jėgos, bendraklasiai mane gerbė ir mano akivaizdoje elgėsi atsargiai. Jei aš eidavau į tualetą, o ten eilės laukdavo daug studentų, jie iškart užleisdavo mane pirmą. Jei kažkas patekdavo į bėdą, dažnai būtent manęs jie prašydavo patarimo.

Per pamokas aš klausdavau labai daug klausimų, kurie įvarydavo į kampą nemažai mokytojų. Pavyzdžiui, kai mes mokindavomės naują matematikos ar fizikos formulę, aš klausdavau: „Kas atrado šią formulę? Prašau, paaiškinkite ją išsamiai, žingsnis po žingsnio, kad aš galėčiau ją gerai suprasti,“ – neatsitraukdavau aš, kol negaudavau aiškių atsakymų. Aš buvau negailestingas su savo mokytojais, nes kasdavau vis giliau ir giliau. Aš negalėdavau pripažinti jokio principo ar dėsnio pats jo nuodugniai neišnagrinėjęs ir nesupratęs. Dažnai norėdavau, kad aš būčiau pirmasis atradęs tokią gražią formulę.

Užsispyrimas, dėl kurio vaikystėje galėdavau prabliauti visą naktį, pasireikšdavo taip pat ir mano moksluose. Kaip ir melsdamasis, aš visiškai pasinėriau į mokslus, atiduodamas visą savo nuoširdumą ir atsidavimą.

Bet kuriai užduočiai, kurią mes atliekame, reikia nuoširdumo ir atsidavimo, ir ne dienai ar dviem. Tai turi būti nuolatinis procesas. Peilis, panaudotas kartą ir niekada nepagaląstas, atšimpa. Tai tinka ir nuoširdumui bei atsidavimui. Mes turime kasdien dėti pastangas, galvodami, kad galandame savo ašmenis. Kokia bebūtų užduotis, jei mes ir toliau dėsime pastangas, galiausiai, pasieksime mistinę būseną. Tuomet, paėmę į ranką teptuką ir sutelkę visą savo nuoširdumą bei atsidavimą, pasakykite sau: „Dabar čia pasirodys didis menininkas ir padės man“, ir galėsite nutapyti nuostabų paveikslą, kuris įkvėps pasaulį.

Aš stengiausi išmokti kalbėti greičiau ir tiksliau nei bet kas kitas. Aš užsidarydavau mažame kambarėlyje, kur manęs niekas negalėjo girdėti, ir garsiai kartodavau greitakalbes. Taip pat mokinausi kaip galima greičiau pasakyti tai, ką norėjau. Galiausiai, aš išmokau pasakyti dešimt žodžių per tą laiką, kai kiti pasakydavo tik vieną.Net dabar, nors esu senas, galiu kalbėti labai greitai. Kai kas sako, kad aš kalbu taip greitai, jog mane sunku suprasti, bet širdy aš taip skubu, kad negaliu pakęsti kalbėti lėtai. Tiek daug dalykų, kuriuos noriu pasakyti, – kaipgi galėčiau sulėtinti tempą?

Šiuo požiūriu, aš labai panašus į savo senelį, kuriam patiko kalbėtis su žmonėmis. Jis galėdavo tris keturias valandas kalbėti svečių kambaryje mūsų namuose, samprotaudamas apie tos dienos įvykius. Aš toks, kaip ir jis. Kai šalia manęs yra žmonės, ir mūsų širdys atviros viena kitai, aš visiškai prarandu laiko nuovoką ir nebežinau, ar jau naktis atėjo, ar saulė kyla. Žodžiai nesustabdoma srove liejasi iš mano širdies. Kai aš tokios būsenos, nenoriu valgyti – noriu tiesiog kalbėti ir kalbėti. Mano klausytojams būna nelengva, ir ant jų kaktų pasirodo prakaito lašeliai. Kai vis kalbu, prakaitas teka ir mano veidu, todėl jie nedrįsta atsiprašyti ir išeiti. Dažnai mes prakalbame ir visą naktį.

 

 

Raktas į didžią paslaptį

 

Kaip kažkada įkopiau į visus kalnus, esančius aplink mano gimtąjį kaimą, taip aš ištyrinėjau kiekvieną ir Seulo kampelį. Tomis dienomis buvo tramvajaus linija, kuri tęsėsi nuo vieno miesto galo iki kito. Bilietas kainavo tik penkis jeon, bet aš nenorėjau leisti tų pinigų ir pėsčiomis nueidavau visą kelią iki miesto centro. Karštomis vasaros dienomis aš žingsniuodavau šlapias nuo prakaito, o šaltomis žiemos dienomis vos ne bėgte lėkdavau, praskindamas sau kelią per geliantį speigą. Aš eidavau taip greitai, kad galėdavau nupėdinti iš Huksok Dong‘o per Han upę iki Hwa Šin universalinės parduotuvės, esančios Džong Ro, vos per keturiasdešimt penkias minutes. Daugumai žmonių reikėdavo pusantros valandos, taigi galite įsivaizduoti, kaip greitai aš vaikščiojau.

Aš sutaupydavau tramvajaus bilieto kainą ir atiduodavau tuos pinigus žmonėms, kuriems jų reikėjo labiau nei man.Tai buvo tokia maža suma, jog man būdavo net nepatogu ją atiduoti, bet aš duodavau tuos pinigus taip, tarsi duočiau sėkmę. Padėdamas žmogui, aš melsdavausi, kad tie pinigai taptų sėkla, iš kurios jam išaugs daug palaiminimų.

Kiekvienais metais balandžio mėnesį mano šeima atsiųsdavo man pinigų užmokėti už mokslą. Tačiau aš negalėdavau ramiai stovėti ir žiūrėti, kaip aplinkiniai žmonės vargsta dėl finansinių sunkumų, todėl iki gegužės iš tų pinigų nieko nelinkdavo. Kartą pakeliui į institutą sutikau sunkiai sergantį žmogų, kuris, rodės, tuoj mirs. Man jo taip pagailo, kad negalėjau tiesiog praeiti pro šalį. Užsikėliau jį ant savo nugaros ir nunešiau į artimiausią ligoninę, buvusią maždaug už dviejų kilometrų. Aš turėjau pinigus, kuriuos ketinau sumokėti už savo mokslą, tad apmokėjau sąskaitą už jo gydymą. Tačiau, kai sumokėjau ligoninei, nieko nebeliko. Per kitas keletą dienų mokykla ne kartą reikalavo, kad susimokėčiau už mokslą. Mano draugams pagailo manęs, ir jie surinko man pinigų. Niekada nepamiršiu draugų, kurie padėjo man toje situacijoje.

Teikti pagalbą ir ją gauti – tai veiksmai, kurie neatskiriami vienas nuo kito danguje. Galbūt tuo metu nesuvoki, bet vėliau prisiminęs supranti: „ Ak! Tai štai kodėl Dievas pasiuntė mane ten būtent tuo metu!“ Tad jei staiga prieš jus pasirodo žmogus, kuriam reikia jūsų pagalbos, turite suprasti, jog Dangus pasiuntė jus tam žmogui, kad padėtumėte jam, ir padarykite, ką galite geriausia. Jei Dangus nori, kad jūs duotumėte tam žmogui dešimt vienetų pagalbos, negalite duoti tik penkis. Jei Dangus sako duoti dešimt, turėtumėte duoti jam šimtą! Kam nors padėdami, turite būti pasirengę, jei reikės, ištuštinti savo piniginę.

Seule pirmą kartą paragavau baramdok, kas pažodžiui reiškia „orinis ryžių pyragas“. Tai spalvingi, gražios formos ryžių pyragaičiai. Kai pirmą kartą tokį pamačiau, buvau sužavėtas, kaip gardžiai jis atrodė. Tačiau, kai atsikandau kąsnelį, paaiškėjo, kad viduje nėra įdaro, – tik oras. Jis tiesiog subliuško mano burnoje.

Tai padėjo man kai ką suprasti apie Seulą. Seulas buvo tarsi orinis ryžių pyragaitis. Supratau, kodėl kiti korėjiečiai Seulo gyventojus vadino šykštuoliais. Iš pirmo žvilgsnio Seulas atrodė kaip miestas, kuriame gyvena turtingi ir svarbūs žmonės. Tačiau tikrovėje jis buvo pilnas vargšų. Po Han upės tiltu gyveno daug elgetų, apsirengusių vien skarmalais. Aš lankydavau juos, kirpdavau jiems plaukus ir kalbėdavausi iš širdies. Neturtingų žmonių širdys pilnos ašarų ir vos suvaldomo sielvarto. Užtekdavo ištarti žmogui vos keletą žodžių, ir jis pratrūkdavo verkti. Kartais kas nors iš jų pavaišindavo mane ryžiais, kuriuos gavo kaip išmaldą. Jis ištiesdavo juos man purvu apskretusiomis rankomis, tačiau aš niekada neatsisakydavau tokio maisto. Aš džiaugsmingai jį priimdavau.

Savo gimtinėje aš kiekvieną sekmadienį eidavau į bažnyčią, ir darydavau taip ir Seule. Dažniausiai aš lankydavau Mjungsudė Jėzaus bažnyčią, buvusią Huksokdong rajone, ir Sobingo sekmininkų bažnyčią, kuri rengė pamaldas tiesiog ant smėlio kitame Han upės krante. Kai šaltomis žiemos dienomis per užšalusią upę eidavau į Sobingo pamaldas, ledas traškėdavo po mano kojomis.

Bažnyčioje aš buvau sekmadieninės mokyklos mokytojas. Vaikams labai patikdavo mano pamokos. Dabar aš jau nesugebu taip gerai pasakoti juokų kaip anksčiau, kai buvau jaunas, bet tuomet aš galėjau papasakoti tikrai linksmų istorijų. Kai aš verkdavau, vaikai verkdavo kartu su manimi, o kai aš juokdavusi, jie irgi juokdavosi. Jie mane taip mėgo, jog sekiodavo iš paskos visur, kur tik aš eidavau.

Už Mjungsudė yra Sodal kalnas, dar žinomas kaip Darma kalnas. Aš dažnai lipdavau į Darma kalną, atsisėsdavau ant didelio akmens ir visą naktį melsdavausi. Nesvarbu, ar būdavo karšta, ar šalta, – aš pasinerdavau į maldą, nepraleisdamas nė vienos nakties. Vos tik aš pradėdavau melstis, imdavau taip raudoti, jog net iš nosies bėgdavo. Ištisas valandas aš melsdavausi, galvodamas apie žodžius, gautus iš Dievo. Jo žodžiai buvo tarsi užkoduoti pranešimai, ir aš jaučiau, kad turiu melstis dar giliau. Prisimindamas tai dabar, aš suprantu, kad jau tada Dievas įdėjo man į rankas raktą, atidarantį duris į paslaptis. Tačiau aš negalėjau atverti tų durų, nes mano maldos buvo nepakankamai stiprios. Aš buvau taip susirūpinęs, jog, kai valgiau, nejaučiau, kad valgau.

Atsigulęs miegoti, užmerkdavau akis, bet negalėdavau užmigti. Kiti studentai, gyvenę tame pačiame name, nesuprato, kad aš eidavau į kalnus melstis. Tačiau jie tikriausiai jautė, kad aš buvau kažkoks kitoks, kadangi elgėsi su manimi pagarbiai. Tiesą sakant, mes gerai sutarėme ir dažnai pasakodavome vienas kitam juokingas istorijas.

Aš galiu nesunkiai rasti bendrą kalbą su bet kuo. Jei pas mane ateina senutė, aš galiu būti jos geru draugu.Jei ateina vaikai, galiu su jais pažaisti. Galite širdingai bendrauti su bet kokiu žmogum, jeigu žiūrite į jį su meile.

Aš susidraugavau su ponia Gi Van Li, nes ją įkvėpė mano maldos per ankstyvąsias rytines pamaldas bažnyčioje. Mūsų draugystė tęsėsi daugiau nei penkiasdešimt metų, kol ji paliko šį pasaulį būdama aštuoniasdešimties. Jos jaunesnioji sesuo, ponia Gi Bong Li, kuri nuolat plušėjo tvarkydama nuomojamus kambarius, visada elgėsi su manimi šiltai. Ji sakydavo, kad negalėdavo nusiraminti, kol ko nors dėl manęs nepadarydavo. Ji duodavo man papildomų užkandžių prie valgio. Aš daug nekalbėdavau ir nebuvau labai linksmas, tad nežinau, kodėl ji būdavo man tokia gera. Vėliau, kai mane areštavo Japonijos policija ir laikė Kjongi provincijos policijos nuovadoje, ši moteris atnešdavo man drabužių ir maisto. Net ir dabar širdis sušyla, prisiminus ją.

Taip pat buvo tokio ponia Song, kuri turėjo mažą parduotuvėlę šalia namo, kuriame nuomojausi kambarį.Tuo metu ji man daug padėdavo. Ji sakydavo, kad jei žmogus gyvena toli nuo savo namų, jis visada yra alkanas, ir iš savo parduotuvės dažnai atnešdavo man produktų, kurių ji negalėjo parduoti. Tai buvo maža parduotuvėlė, ir ji pati vos užsidirbdavo pragyvenimui, tačiau visuomet labai šiltai rūpinosi manimi.

Vieną dieną mes rengėme pamaldas ant smėlio šalia Han upės. Kai atėjo laikas pietauti, visi susirado sau vietą, kur atsisėsti ir pavalgyti. Aš buvau įpratęs nevalgyti pietų ir jaučiausi nepatogiai sėdėdamas ten ir nieko neveikdamas, kol kiti valgo. Aš patyliukais paėjau į šoną nuo visų ir atsisėdau ant akmenų krūvos. Ponia Song pamatė mane ten ir atnešė man dvi riekeles duonos ir ledų. Koks dėkingas aš buvau! Tai kainavo tik po vieną jeon, ir tik keturias jeon už viską, tačiau aš niekada pamiršiu dėkingumo, kurį jaučiau tą akimirką.

Aš visuomet prisimenu tuos, kurie man padeda, kad ir kokia maža būtų ta pagalba. Net ir dabar, būdamas devyniasdešimties, galiu atmintinai išvardinti visus kartus, kai žmonės man padėjo, ir ką jie dėl manęs padarė. Niekada nepamiršiu žmonių, kurie nedvejodami dėl manęs rizikavo turėti didelių nemalonumų ir dosniai dovanodavo man savo palaiminimus.

Jei žmogus padaro man paslaugą, aš tiesiog negaliu likti skolingas. Jei neturiu galimybės jo sutikti, būtinai branginsiu jo atminimą savo širdyje. Turiu gyventi nuoširdžiai tikėdamas, kad atsilyginsiu tam žmogui, padėdamas kam nors kitam.

 

 

Karštas kaip ugnies kamuolys

 

Užbaigęs Kjongsong institutą 1942-ais metais, aš išvykau į Japoniją tęsti mokslų. Aš vykau ten, nes jaučiau, kad turiu kaip galima daugiau sužinoti apie šią šalį. Važiuodamas traukiniu į Pusaną, negalėjau sulaikyti ašarų ir garsiai raudojau įsikniaubęs į paltą. Verkiau taip stipriai, jog ištino veidas ir nuolat bėgo iš nosies. Širdis plyšo iš sielvarto, kad palieku savo šalį, vis dar kenčiančią nuo kolonijinės priespaudos. Raudodamas pažvelgiau pro langą ir mačiau, kad kalnai ir upės rauda dar labiau. Savo akimis mačiau ašaras, tekančias nuo žolės ir medžių. Regėdamas šią viziją, ištariau: „Pažadu jums, mano tėvynės kalnai ir upeliai, kad sugrįšiu ir atnešiu išlaisvinimą mūsų gimtinei! Todėl neverkite, bet laukite manęs.“

Aš įlipau į keltą, plaukiantį iš Pusano į Šimonosekį antrą valandą ryto balandžio 1-ąją dieną. Tą naktį pūtė stiprus vėjas, bet aš negalėjau palikti denio. Stovėjau ten ir žiūrėjau, kaip vis labiau tolsta Pusano šviesos. Išbuvau ant denio iki pat ryto. Atvykęs į Tokiją, aš įstojau į Vasedos universiteto Technikos mokyklą, elektros inžinerijos fakultetą. Aš pasirinkau elektros inžineriją, nes jaučiau, kad neturėdamas šiuolaikinio mokslo žinių negalėsiu sukurti naujos religinės filosofijos.

Nematomas matematikos pasaulis kažkuo panašus į religiją. Kad pasiektų jame aukštumų, žmogus turi pasižymėti neeiliniu gebėjimu mąstyti. Tikriausiai todėl, kad mano galva didelė, man gerai sekėsi matematika, kurią daugelis laiko sunkiu mokslu, ir man patiko ją studijuoti. Mano galva buvo tokia didelė, kad būdavo sunku surasti tinkamą kepurę. Teko du kartus eiti į gamyklą, kad pasiūtų man kepurę pagal užsakymą. Galbūt dėl savo galvos dydžio aš taip pat sugebu gerai susikoncentruoti į užduotį ir užbaigti ją gana greitai, kai tuo tarpu kitiems gali prireikti kelių metų jai užbaigti.

Studijuodamas Japonijoje, aš kaip ir Korėjoje apiberdavau dėstytojus klausimais. Vos tik pradėdavau klausti, negalėdavau sustoti. Kai kurie dėstytojai apsimesdavo, kad manęs nemato, ir tiesiog ignoruodavo mane, kai klausdavau, pavyzdžiui: „Ką jūs manote apie tai?“Jei dėl kažko aš turėdavau abejonių, negalėdavau nusiraminti, kol neišgvildendavau klausimo iki pat šaknų. Aš nesistengiau tyčia trikdyti savo dėstytojų. Jaučiau, kad jei jau studijuoju kokį nors dalyką, turiu išnagrinėti jį iki galo.

Ant mano stalo bendrabutyje viena šalia kitos visada gulėjo atverstos trys Biblijos – korėjietiška, japoniška ir angliška. Aš vėl ir vėl skaitydavau tas pačias ištraukas trimis kalbomis. Kaskart, perskaitęs ištrauką, pabraukdavau keletą eilučių ir paraštėse užrašydavau pastabas, kol, galiausiai, mano Biblijos puslapiai tapo juodi nuo rašalo ir sunkiai perskaitomi.

Netrukus po to, kai prasidėjo mokslai, aš dalyvavau Korėjos studentų asociacijos surengtame renginyje, skirtame pasveikinti naujus studentus iš mūsų šalies. Ten aš su dideliu užsidegimu padainavau korėjietišką dainą, visiems parodydamas savo meilę gimtinei. Susirinkime dalyvavo japonų policijos atstovai, ir tuo metu iš korėjiečių buvo reikalaujama, kad jie asimiliuotųsi į japonų kultūrą. Nepaisant to, aš išdidžiai sudainavau korėjietišką dainą. Dong Mun Om, tais metais įstojęs į Architektūros inžinerijos fakultetą, buvo giliai sujaudintas išgirdęs mane dainuojant tą dainą, ir mes tapome draugais visam gyvenimui.

Tuo metu korėjiečiai studentai, besimokantys Tokijuje ir jo apylinkėse, įkūrė pogrindinį judėjimą už nepriklausomybę. Tai buvo savaime suprantama, juk mūsų gimtinė vis dar kentėjo kolonijinės Japonijos priespaudoje.

Judėjimas kilo kaip atsakas į tai, ką japonai vadino „Didžiuoju Rytų Azijos karu“ (1937-1945). Karui intensyvėjant, Tokijas pradėjo šaukti į karo tarnybą korėjiečius studentus kaip „studentus karius“ ir siųsti juos į frontą. Šie veiksmai paskatino ryžtingiau veikti pogrindinį judėjimą už nepriklausomybę. Mūsų gretose užvirė karštos diskusijos dėl to, ką daryti su Hirohito, Japonijos imperatoriumi. Šiame judėjime aš prisiėmiau svarbų vaidmenį:reikėjo glaudžiai bendradarbiauti su Laikinąja Korėjos Respublikos vyriausybe, įsikūrusia Šanchajuje ir vadovaujama Kim Gu. Mano pareigos galėjo kainuoti gyvybę. Tačiau aš nedvejojau, nes jaučiau, kad, jei ir mirsiu, – tai dėl teisingo tikslo.

Šalia Vaseda universiteto buvo policijos nuovada. Japonų policininkai suuodė apie mano darbą ir akylai mane stebėjo. Jie iš anksto sužinodavo, kada per atostogas aš ketinu grįžti namo į Korėją, ir sekdavo mane iki pat prieplaukos, kad įsitikintų, jog aš tikrai išvykau. Jau net ir neprisimenu, kiek kartų buvau policijos sulaikytas, mušamas, kankinamas ir uždarytas kameroje. Tačiau net žiauriausiai kankinimas, aš neišdaviau informacijos, kurios jie norėjo.

Kuo labiau jie mane mušė, tuo drąsesnis tapau. Kartą ant Jotsugavos tilto aš susirėmiau su policininkais, kurie vijosi mane. Aš išlupau gabalą tilto turėklų ir panaudojau jį kaip ginklą kaudamasis. Tomis dienomis aš buvau ugnies kamuolys.

 

 

Susidraugauti su darbininkais

dalinantis jų kančia

 

Lygiai taip, kaip ir tai dariau Seule, nusprendžiau aplankyti įvairiausias vietas Tokijuje. Kai mano draugai vykdavo į tokias vietas kaip Niko, kad pasimėgautų gražiu peizažu, aš mieliau pasilikdavau ir vaikščiodavau po visus Tokijo kvartalus. Pamačiau, kad šiame, iš šono pažiūrėjus, puošniame mieste iš tikrųjų gyveno labai daug skurstančių žmonių. Aš ir vėl visus pinigus, kuriuos gaudavau iš namų, atiduodavau vargšams.

Tuo metu Japonijos gyventojai taip pat būdavo alkani. Daugelis korėjiečių studentų turėjo finansinių sunkumų. Kai kartą per mėnesį gaudavau maisto talonus, visus juos atiduodavau studentams, kurie negalėdavo sau jų leisti, sakydamas: „Valgykite. Valgykite, kiek tik norite.“ Nesijaudinau dėl to, kaip užsidirbti pinigų. Galėdavau nueiti kur nors, padirbėti kaip padienis darbininkas, ir mane pamaitindavo. Man patikdavo uždirbti pinigus ir padėti studentams, kurie neturėdavo pinigų sumokėti už mokslą. Padėdamas kitiems ir duodamas jiems maisto, aš prisipildydavau energijos.

Atidavęs visus turėtus pinigus, dirbdavau prekių išvežiotoju, naudodamasis dviračiu su vežimėliu. Su tuo vežimėliu išvažinėjau visus Tokijo rajonus. Kartą Ginzoje, akinančių šviesų rajone, savo vežimėliu vežiau telefono stulpą, ir jis iškrito vidury sankryžos. Visi aplinkiniai bėgo, gelbėdami savo gyvybę. Dėl įvairiausių tokių nutikimų aš vis dar žinau Tokijo geografiją kaip savo delną.

Aš buvau darbininkas tarp darbininkų ir geras jų draugas. Kaip ir prakaitu prasmirdę darbininkai, aš imdavausi darbo ir plušėdavau, kol prakaitas nepradėdavo žliaugti mano kūnu. Jie buvo mano broliai, ir aš nekreipdavau dėmesio į bjaurų kvapą. Aš dalindavausi su jais antklodėmis, kurios buvo tokios purvinos, kad per jas išsirikiavę virtinėmis ropinėjo juodos utėlės. Aš nedvejodamas spausdavau rankas, apdžiūvusias purvu. Jų prakaitas, susimaišęs su purvu, buvo kupinas širdies šilumos, kuriai buvo neįmanoma atsispirti. Būtent jų šiltos širdys taip traukė mane.

Iš pradžių aš dirbau Kavasaki plieno liejykloje ir laivų statykloje. Laivų statykloje būdavo baržos, plukdančios anglį.Mes grupelėmis po tris darbininkus dirbdavome iki pirmos valandos ryto, kad pakrautume į baržą 120 tonų anglies. Mes, korėjiečiai, galėdavome per vieną naktį padaryti tiek, kiek japonai padarydavo per tris dienas.

Kai kuriuose darbo vietose būdavo tokių žmonių, kurie išsunkdavo iš darbininkų ir kraują, ir prakaitą. Dažniausiai tai būdavo brigadininkai, tiesiogiai vadovavę darbininkams. Jie pasiimdavo sau 30 procentų darbininkų algos. Darbininkai buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Brigadininkai be gailesčio išnaudodavo silpnuosius, bet pataikaudavo stipriesiems. Aš taip supykau ant vieno brigadininko, kad, galiausiai, nuėjau pas jį su dviem draugais ir pareikalavau, kad jie sumokėtų darbininkams pilnas algas.

„Jei jau priimi žmogų į darbą, tai ir sumokėk tiksliai tiek, kiek jam priklauso!“ – pasakiau aš jam.

Jis vis tiek atsisakė, todėl mes nuėjom pas jį antrą ir netgi trečią dieną.Mes buvome pasiryžę spausti jį, kol nusileis. Galiausiai, aš spyriau jam, ir jis nugriuvo. Šiaip aš esu ramus ir taikus žmogus, bet, jeigu supykstu, visas jaunystės laikų užsispyrimas sugrįžta.

Kavasaki plieno liejykloje buvo cisternos, kuriose buvo laikoma sieros rūgštis. Darbininkai turėjo valyti jas įlipdami į vidų ir išliedami likusią žaliavą. Sieros rūgšties garai yra labai toksiški, ir žmogus negalėjo būti cisternoje ilgiau nei penkiolika minučių. Tačiau net ir esant tokioms baisioms sąlygoms, darbininkai rizikuodavo gyvybe, kad užsidirbtų maistui. Štai koks toks neįkainuojamai brangus buvo maistas.

Aš pats visada būdavau alkanas. Tačiau atidžiai stebėjau, kad niekada nevalgyčiau maisto dėl savęs paties. Jaučiau, kad turiu turėti tam tikrą priežastį, kodėl aš valgau maistą. Todėl, sėsdamas valgyti, klausdavau savęs, ar mano alkis yra pelnytas: „Ar aš tikrai nuoširdžiai dirbau? Dėl ko aš dirbau – dėl savęs ar dėl bendro tikslo?“ Žiūrėdamas į dubenėlį ryžių, sakydavau jam: „Aš suvalgysiu tave, kad galėčiau atlikti dar didesnius darbus, kurie bus dar naudingesni visuomenei, nei tie, kuriuos atlikau vakar.“Tada ryžiai pritariamai nusišypsodavo man. Tokiomis akimirkomis, laikas, praleistas valgant, būdavo mistiškas ir džiaugsmingas. Bet kai nesijausdavau vertas tai ištarti, praleisdavau valgį, nesvarbu koks alkanas būčiau. Todėl buvo ne tiek jau daug dienų, kad valgyčiau bent du kartus.

Aš valgydavau tik du kartus per dieną ne todėl, kad neturėdavau apetito. Tiesą sakant, kai tik pradėdavau valgyti, galėdavau valgyti be galo. Vieną kartą aš iš karto suvalgiau vienuolika didelių dubenėlių udon (makaronų sriubos). Kitą kartą aš sušveičiau septynis dubenius ryžių su vištiena ir kiaušiniu. Nepaisant tokio apetito, aš vis tiek nevalgydavau pietų ir apsiribodavau dviem valgymais per dieną, iki kol man sukako daugiau nei trisdešimt metų.

Alkio jausmas tarsi nostalgijos rūšis.Aš labai gerai žinojau, kas yra alkio nostalgija, bet jaučiau, kad paaukoti vieną valgį per dieną – tai mažiausia, ką galiu padaryti dėl pasaulio. Taip pat aš neleisdavau sau vilkėti naujų drabužių. Kad ir kaip šalta būdavo, nekūrendavau savo kambario. Kai pasidarydavo nepaprastai šalta, užsidengdavau laikraščiu ir sušildavau tarsi po šilkine antklode. Aš labai gerai žinau, koks neįkainuojamas gali būti laikraščio lapas.

Kartais aš tiesiog kuriam laikui apsigyvendavau Šinagavos rajone, kur gyveno neturtingi žmonės. Miegojau kartu su jais, apsiklojęs skudurais. Šiltomis saulėtomis dienomis aš rankiojau utėles iš jų plaukų ir valgiau su jais ryžius. Šinagavos gatvėse buvo daug prostitučių. Aš klausiausi jų gyvenimo istorijų ir tapau jų geriausiu draugu neišgėręs nė lašo alkoholio. Kai kurie žmonės tvirtina, jog tam, kad atvertų savo širdį ir atvirai papasakotų apie save, jie turi būti gerokai girti, bet tai tik pasiteisinimas. Kai tos moterys suprasdavo, kad man jų nuoširdžiai gaila, tuomet, net negėrusios alkoholio, jos pasakodavo man viską, kas buvo jų širdyje.

Kur tik aš nedirbau, studijuodamas Japonijoje! Dirbau sargu ofisų pastate, rašiau laiškus neraštingiems žmonėms. Dirbau ir kaip paprastas darbininkas, ir kaip brigadininkas. Teko ir ateitį burti! Kai greitai reikėdavo pinigų, užrašydavau ir pardavinėdavau kaligrafijas. Tačiau aš niekada neapleisdavau savo mokslų. Tikėjau, kad visa tai buvo dalis mano treniruotės. Teko dirbti įvairiausius darbus ir sutikti įvairiausius žmones, todėl labai daug sužinojau apie žmones. Kadangi turiu tokios patirties, dabar galiu kartą pažvelgęs į žmogų pasakyti, kaip jis užsidirba pragyvenimui, ir ar jis yra geras žmogus. Man nereikia dėl to sukti galvos: kūnas pirmas man tai pasako.

Aš įsitikinęs, kad norėdamas išugdyti gerą charakterį, žmogus turi patirti daug sunkumų, iki kol jam sukaks trisdešimt. Jis turi nusileisti į nevilties bedugnę, į patį žmogaus egzistencijos dugną, kad patirtų, ką tai reiškia. Reikia išmokti atrasti naujas galimybes pačiame pragaro viduryje. Tik iškopę iš nevilties gelmių ir įgiję naują ryžtą, galime atgimti ir žengti į naują ateitį.

Mes neturime žiūrėti tik viena kryptimi. Turime matyti ir tuos, kurie yra aukščiau, ir tuos, kurie žemiau. Turime žiūrėti į rytus, vakarus, pietus ir šiaurę. Ar nugyvensime gyvenimą sėkmingai, priklauso nuo to, kaip gerai mokame matyti savo sielos akimis. Kad išmoktume matyti sielos akimis, turime pereiti daug įvairių išbandymų ir prisiminti savo patirtį. Net pačiose sunkiausiose situacijose turime išlikti ramūs, visada rodyti šilumą kitiems, būti savarankiški ir mokėti gerai prisitaikyti prie aplinkybių.

Gero charakterio žmogus turi būti pasirengęs, pakilęs į aukštą padėtį, greitai kristi į patį dugną. Dauguma žmonių bijo kristi iš aukštos padėties, todėl jie daro, ką tik gali, kad joje išsilaikytų. Tačiau netekantis vanduo pašvinksta. Žmogus, kuris pakyla į aukštą padėtį, turi sugebėti nusileisti ir palaukti laiko, kai galės vėl pakilti. Kai pasitaikys galimybė, jis galės pakilti į dar aukštesnę padėtį nei anksčiau. Būtent toks žmogus gali tapti iš tikrųjų didis, vertas, kad juo žavėtųsi daug žmonių, ir bus puikus lyderis. Tokius išbandymus žmogus turi pereiti iki tol, kol jam sukaks trisdešimt metų.

Šiandien aš mokau jaunus žmones, kad jie turi savo gyvenime patirti viską, ką tik gali. Jie turi tiesiogiai ar netiesiogiai pereiti visus išbandymus, kurie pasitaiko pasaulyje, tarsi studijuotų enciklopediją. Tik tada jie galės suformuoti savo tikrąją tapatybę. Žmogaus tapatybė – tai jo subjektyvi prigimtis. Jei žmogus gali su pasitikėjimu pasakyti: „Aš galiu apkeliauti visą šalį ir nesutiksiu žmogaus, kuris galėtų mane nugalėti,“ – tuomet jis pasirengęs imtis bet kokios užduoties ir pasitiki, kad ją sėkmingai įvykdys. Tas, kuris taip gyvena, bus sėkmingas. Sėkmė jam užtikrinta. Štai kokios išvados priėjau gyvendamas tarsi elgeta Tokijuje.

Tame mieste aš valgiau ir miegojau su darbininkais, kenčiau alkį su elgetomis, patyriau visus įmanomus gyvenimo sunkumus ir apsigyniau kančios mokslų daktaro disertaciją. Tik tada aš galėjau suprasti Dievo valią ir Jo darbą dėl žmonijos išgelbėjimo. Iki jums sukaks trisdešimt metų, turite tapti tikru kančios karaliumi. Būdas kaip pelnyti Dangaus Karalystės šlovę, – tai tapti kančios karaliumi.

 

 

Rami širdies jūra

 

Japonijos padėtis kare darėsi vis labiau beviltiška. Prireikus skubiai papildyti išretėjusias kariuomenės gretas, Japonija pradėjo anksčiau laiko išduoti mokymo įstaigų baigimo dokumentus studentams ir siųsti juos į karo frontą. Dėl šios priežasties aš taip pat baigiau mokslus šešiais mėnesiais anksčiau.

Kai tik buvo nustatyta mokslų baigimo diena – 1943-ųjų rugsėjo 30-oji – aš nusiunčiau savo šeimai telegramą: „Grįšiu su „Konron Maru“,“ nurodydamas laivo, kuriuo turėjau grįžti iš Šimonosekio į Busaną, pavadinimą. Tačiau tą dieną, kai turėjau išvykti iš Tokijo į Korėją, nutiko kai kas keista: mano kojos tarsi prilipo prie žemės, ir aš negalėjau pajudėti iš vietos. Kad ir kaip stengiausi, negalėjau atplėšti pėdų nuo žemės, tad taip ir neįlipau į traukinį Tokijo stotyje.

Aš tariau sau: „Matyt, Dangus nenori, kad lipčiau į tą laivą“. Todėl nusprendžiau pasilikti Japonijoje šiek tiek ilgiau ir su draugais išvykau į žygį į Fudži kalną. Kai po kelių dienų grįžau į Tokiją, šalyje buvo didelis subruzdimas dėl naujienų, kad „Konron Maru“ – laivas, kuriuo aš turėjau plaukti, – buvo nuskandintas pakeliui į Busaną. Man sakė, kad žuvo daugiau nei penki šimtai žmonių, tarp kurių buvau daug universiteto studentų. „Konron Maru“, kuriuo Japonija labai didžiavosi, nuskandino amerikiečių torpeda.

Kai mano mama išgirdo, kad laivas, kuriuo jos sūnus turėjo grįžti, nuskendo, ji nedelsdama išbėgo iš namų, pamiršdama net apsiauti batus. Ji basomis nubėgo aštuonis kilometrus iki traukinių stoties ir nuvyko tiesiai į Busaną. Atvykusi į Busano pajūrio policijos stotį, ji sužinojo, kad mano vardo laivo keleivių sąraše nėra. Tačiau bendrabutis Tokijuje jai pasakė, kad aš susikroviau daiktus ir išvykau. Tai įstūmė ją į visišką sumaištį ir agoniją. Ji vis kartojo mano vardą, net nesuvokdama, kad į jos basas pėdas buvo įlindę didelės rakštys.

Galiu įsivaizduoti, kaip ji jaudinosi ir ėjo iš proto nerimaudama, kad kažkas galėjo nutikti jos sūnui. Aš galiu suprasti, ką jautė mama, bet nuo tos dienos, kai pasirinkau Dievo valios kelią, aš tapau jai blogas sūnus. Aš negalėjau sau leisti būti varžomam asmeninių emocijų. Todėl, net žinodamas, kad ji labai jaudinsis dėl mano saugumo, aš nepranešiau, kad neįlipau į nuskendusį laivą.

Galiausiai, sugrįžęs į Korėją, pamačiau, kad niekas nepasikeitė. Su kiekviena diena Japonijos tironiška priespauda darėsi vis baisesnė. Žemė buvo permirkusi nuo kraujo ir ašarų. Aš sugrįžau į Huksokdong rajoną Seule ir vėl ėmiau lankytis Mjungsudė bažnyčioje. Dienoraštyje aš užrašydavau visus naujus suvokimus, kurių turėdavau kasdieną. Tomis dienomis, kai tokių suvokimų būdavo daug, aš prirašydavau visą dienoraštį. Aš gaudavau atsakymus į daugelį tų klausimų, kurie kankino mane ilgus metus. Rodės, kad, pagaliau, po tiek metų maldos ir tiesos ieškojimo, aš sulaukiau atsakymo. Visa tai įvyko per trumpą laiką, tarsi ugnies kamuolys pereitų per mane.

Būtent tuo metu aš suvokiau: „Santykiai tarp Dievo ir žmonijos yra kaip tėvo ir vaikų, ir Dievui nepakeliamai skaudu matyti jų kančias.“ Tą akimirką mano sieloje buvo atskleistos visos Visatos paslaptys, tarsi kažkas netikėtai būtų įjungęs kino projektorių. Prieš save aiškiai mačiau viską, kas įvyko nuo to laiko, kai žmonija sulaužė Dievo priesaiką. Karštos ašaros nesustabdomai liejosi iš mano akių. Aš puoliau ant kelių ir nulenkiau galvą prie grindų. Ilgai nepajėgiau atsikelti. Kaip ir kažkada, kai mane, vaiką, tėvas nešdavo ant nugaros namo, aš atsiguliau Dievui ant kelių ir graudžiai verkiau. Praėjus devyneriems metams nuo susitikimo su Jėzumi, mano akys, galiausiai, atsimerkė tikrajai Dievo meilei.

Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, ir pasiuntė juos į šią žemę, kad jie būtų vaisingi, daugintųsi ir sukurtų taikų pasaulį, kuriame galėtų gyventi. Tačiau jie nepalaukė Dievo nustatytos valandos. Jie paleistuvavo ir susilaukė dviejų sūnų, Kaino ir Abelio. Vaikai, gimę iš nuopuolio, nepasitikėjo vienas kitu ir priėjo iki to, kad vienas brolis nužudė kitą. Šios žemės taika buvo sudaužyta į šipulius, nuodėmė apgaubė pasaulį, ir Dievo liūdesys prasidėjo. Tada žmonija padarė dar vieną siaubingą nuodėmę, nužudydami Jėzų, Mesiją. Todėl žmonijos kančios yra atpirkimo procesas, kuris tęsis tol, kol tęsis Dievo liūdesys.

Jėzus apsireiškė man, šešiolikmečiui jaunuoliui, nes norėjo, kad aš žinočiau, kas yra žmonijos gimtosios nuodėmės šaknis, ir kad sukurčiau taikų pasaulį, kuriame nebūtų vietos nuodėmei ir nuopuoliui. Aš gavau rimtą Dievo nurodymą atpirkti žmonijos nuodėmes ir sukurti taikų pasaulį, kokį Dievas iš pradžių buvo sukūręs. Taikus pasaulis, kurio trokšta Dievas, – tai nėra kažkokia vieta, kur mes nueisime po mirties. Dievas nori, kad būtent šis pasaulis, kuriame mes dabar gyvename, taptų visiškai taikus ir laimingas – toks, kokį Jis pradžioje ir sukūrė. Dievas tikrai nekūrė Adomo ir Ievos tam, kad jie kentėtų. Aš turėjau papasakoti pasauliui šią neįtikėtiną tiesą.

Kai atradau Visatos sukūrimo paslaptis, mano širdyje, tarsi beribiame vandenyne, įsiviešpatavo ramybė. Mano širdį užpildė Dievo Žodis, ir, rodės, ji tuoj sprogs, o mano veidas tiesiog švytėjo iš džiaugsmo.

 

 

„Prašau, nemirk“

 

Aš ir toliau nuolat melsdavausi ir pradėjau intuityviai jausti, kad atėjo laikas man vesti. Kadangi aš nusprendžiau eiti Dievo keliu, viskas mano gyvenime turėjo būti daroma pagal Dievo valią. Per maldą gavęs nurodymą, negalėdavau jo nepaisyti. Todėl aš nuvykau pas vieną iš savo tetų, kuri buvo patyrusi piršlė,ir paprašiau jos supažindinti mane su mergina, kuri būtų man tinkama žmona. Taip aš sutikau Son Gil Čė, dukterį žinomos krikščionių šeimos iš Džiungdžiu.

Tai buvo gerai išauklėta mergina iš teisingos šeimos. Ji buvo baigusi tik pradinę mokyklą, tačiau jos charakteris buvo toks stiprus, o jos krikščioniškas tikėjimas – toks gilus, kad būdama šešiolikos ji buvo įkalinta, nes atsisakė paklusti Japonijos kolonijinės valdžios reikalavimui, kad visi korėjiečiai garbintų šintoistų šventyklose.Man pasakė, kad aš buvau jau dvidešimt ketvirtasis kandidatas į jos jaunikius, taigi, regis, ji buvo labai išranki už ko tekėti.

Tačiau, kai grįžau į Seulą, visiškai pamiršau, kad mes iš viso buvome susitikę. Pabaigęs studijas Japonijoje planavau vykti į Hailarą – miestą, esantį ant sienos tarp Kinijos, Sovietų Sąjungos ir Mongolijos.

Mano mokykla Tokijuje surado man darbą Mandžūrijos elektros kompanijoje, ir ketinau apie tris metus dirbti Hailare bei išmokti rusų, kinų ir mongolų kalbas. Kaip anksčiau aš ieškojau mokyklos, kurioje išmokčiau japonų kalbą, kad galėčiau pasiekti pergalę prieš japonus, aš norėjau vykti į šį pasienio miestą ir išmokti keletą užsienio kalbų, kad pasiruoščiau ateičiai.

Tačiau darėsi vis aiškiau, kad Japonija pralaimės karą. Tada nusprendžiau, kad geriau į Mandžiūriją nevykti, ir užsukęs į Mandžūrijos elektros kompanijos filialą, esantį Andonge (dabar Dandongas), pasirašiau dokumentus, kad atsisakau paskyrimo į darbą. Po to patraukiau į savo gimtąjį kaimą.

Atvykęs, radau savo tetą, kurios buvau prašęs surengti mano sužadėtuves, labai susikrimtusią. Pasirodo, ta mergina, su kuria buvau supažindintas, atsakė tekėti už kieno nors kito, išskyrus mane, ir taip sukėlė daug bėdų savo šeimai. Teta tiesiog paėmė mane už rankos ir nuvedė į Čė šeimos namus.

Aš aiškiai paaiškinau Son Gil Čė, kokį gyvenimą aš ketinu gyventi.

– Net jei mes dabar susituoksime, turi būti pasirengusi gyventi be manęs mažiausiai septynerius metus, – perspėjau ją.

– O kodėl to reikia? – nustebo ji.

– Aš turiu įvykdyti užduotį, kuri dabar man yra svarbesnė nei šeimyninis gyvenimas. Tiesą sakant, priežastis, kodėl noriu tuokiuosi, yra ta, kad galėčiau vykdyti Dievo apvaizdą. Mūsų santuoka turi peržengti šeimos ribas, kad galėtume mylėti šalį ir visą žmoniją. Dabar, kai žinai mano ketinimus, ar tikrai nori tekėti už manęs?

Ji atsakė tvirtu balsu:

– Man tai neturi reikšmės. Po susitikimo su tavimi sapnavau gėlių lauką, apšviestą mėnesienos. Esu įsitikinusi, kad tu – mano antroji pusė, atsiųsta Dangaus. Aš pasiruošusi bet kokiems sunkumams.

Tačiau aš vis tiek buvau susirūpinęs ir keletą kartų dariau jai spaudimą. Kaskart ji stengėsi mane nuraminti, sakydama:

– Aš pasirengusi bet kam, jei tik galėčiau už tavęs ištekėti. Dėl nieko nesijaudink.

Mano būsimasis uošvis netikėtai mirė prieš savaitę iki numatytos mūsų vestuvių datos, todėl vestuvės buvo nukeltos. Galiausiai, mes surengėme ceremoniją 1944-ųjų metų gegužės 4-ją. Paprastai gegužį būna gražios pavasariškos dienos, tačiau per mūsų vestuves lijo kaip iš kibiro. Ceremoniją vedė pastorius Ho Bin Li iš Jėzaus bažnyčios. Vėliau, kai Korėja išsilaisvino iš Japonijos okupacijos, pastorius Li nuvyko į Pietų Korėją ir įkūrė ekumeninę seminariją, kuri vadinosi Džiungang seminarija.

Mano žmona ir aš pradėjome mūsų šeimyninį gyvenimą mano bendrabutyje Huksokdongo rajone. Aš tikrai ją mylėjau ir taip gerai ja rūpinausi, kad bendrabučio šeimininkė sakydavo: „Čia tai bent! Matyt, tu ją tikrai myli, nes elgiesi su ja taip, tarsi ji būtų trapus kiaušinis.“

Kad išlaikyčiau šeimą, įsidarbinau „Kašima Gumi“ statybų kompanijos filiale Jongsane, tuo pat metu vykdydamas bažnytinę veiklą. Tada vieną dieną spalį japonų policija staiga įsiveržė į mūsų namus.

– Ar tu pažįsti tokį ir tokį iš Vasedos universiteto? – pareikalavo atsakymo jie. Net nesuteikę man galimybės atsakyti, jie išsitempė mane iš namo ir nusivedė į Kjoungi provincijos policijos komisariatą. Mane sulaikė, nes vienas iš mano draugų buvo areštuotas dėl priklausymo komunistams ir tardytojui paminėjo mano vardą.

Vos tik atsidūriau policijos komisariate, mane iš karto pradėjo kankinti.

– Tu esi komunistų partijos narys, tiesa? Argi tu nedirbai išvien su tuo nenaudėliu, studijuodamas Japonijoje? Net nebandyk to neigti! Mums tereikia paskambinti į Tokijo policijos būstinę, ir jie mums viską pasakys. Tad atskleisk mums partijos narių sąrašą, arba mirsi kaip šuo!“

Jie mušė mane su stalu ir į mano kūną sulaužė visas keturias jo kojas, bet aš atsisakiau išduoti jiems žmonių, kurie dirbo su manimi Japonijoje, vardus.

Tuomet japonų policininkai nuvyko į namą, kuriame aš gyvenau su žmona, apvertė viską aukštyn kojom ir surado mano dienoraščius. Jie atnešė tuos dienoraščius man ir žiūrinėjo kiekvieną puslapį, reikalaudami papasakoti apie žmones, kurių vardus ten rado. Aš viską neigiau, nors ir žinojau, kad dėl tylėjimo galėjau būti ir nužudytas. Policininkai tol negailestingai trypė mane su savo spygliuotais kariniais batais, kol mano kūnas beveik nerodė gyvybės ženklų. Tada jie pakabino mane prie lubų ir supo pirmyn ir atgal. Kaip mėsos gabalas, kabantis mėsininko parduotuvėje, supausi iš vienos pusės į kitą, jų stumdomas pagaliu. Netrukus mano burna prisipildė kraujo, kuris pradėjo lašėti ant betoninių grindų tiesiai po manim. Kaskart, kai prarasdavau sąmonę, jie užpildavo ant manęs kibirą vandens. Atgaudavau sąmonę, ir kankinimas prasidėdavo iš naujo.

Jie užspaudė man nosį ir įgrūdo arbatinuko kaklelį į burną, versdami ryti vandenį. Kai pilvas išsipūtė nuo vandens, jie paguldė mane aukštielninką ant grindų, kaip kokią varlę, ir pradėjo trypti man ant pilvo su savo kareiviškais batais. Vanduo verždavosi aukštyn stemple, ir aš vemdavau, kol akyse nepasidarydavo juoda. Po tokių kankinimų stemplė tiesiog degdavo.Skausmas būdavo toks didelis, jog negalėdavau nuryti nė šaukšto sriubos.Neturėdavau energijos ir tiesiog gulėdavau veidu žemyn ant grindų, negalėdamas pasijudinti.

Karas ėjo į pabaigą, ir japonų policija desperatiškai ėmėsi bet kokių priemonių. Jie kankino mane taip, kad žodžiais neįmanoma aprašyti. Tačiau aš ištvėriau ir neišdaviau jiems nė vieno iš savo draugų. Net prarasdamas, tai vėl atgaudamas sąmonę, dėjau visas pastangas, kad neduočiau jiems to, ko jie nori. Galiausiai, pavargę mane kankinti, japonų policininkai pasiuntė atvesti mano mamą. Kai ji atvyko, mano kojos buvo taip ištinę, jog negalėjau net pastovėti. Du policininkai turėjo uždėti mano rankas sau ant pečių ir padėti man nueiti iki pasimatymų kambario.

Dar prieš jai mane pamatant, mamos akys buvo pilnos ašarų.

„Pakentėk dar truputėlį,“ – pasakė ji. – Aš kaip nors surasiu tau advokatą. Prašau, iškęsk ir nemirk iki tol.“

Matydama mano kruviną veidą ji maldavo: „Žinau, kad tu stengiesi pasielgti kaip galima geriau,“ – sakė ji. – „Tačiau daug svarbiau, kad tu išliktum gyvas. Kad ir kas būtų, nemirk!“

Man buvo jos taip gaila.Norėjau sušukti „Mama!“, apkabinti ir garsiai pravirkti kartu su ja. Tačiau aš negalėjau taip pasielgti, nes labai gerai žinojau, kodėl japonų policija atvedė ją čia. Mama vis maldavo mane nemirti,tačiau viskas, ką galėjau atsakyti, – tai mirksėti savo stipriai ištinusiomis ir krauju pasruvusiomis akimis.

Per visą tą laiką, kol buvau laikomas Kjoungi provincijos policijos komisariate, ponia Gi Bon Li, bendrabučio šeimininkė, atnešdavo man maisto ir drabužių.Kaskart išvydusi mane ji raudodavo. Aš ramindavau ją, sakydamas: „Pakentėkite dar šiek tiek. Šis laikas jau eina į pabaigą. Japonija netrukus bus nugalėta, todėl nereikia verkti!“Tai nebuvo tušti žodžiai. Dievas suteikė man tikėjimą tuo.

Kai tik policija išleido mane kitų metų vasarį, paėmiau visus savo dienoraščius iš bendrabučio ir nunešiau ant Han upės kranto. Ten aš juos sudeginau, kad jie daugiau nepridarytų bėdų mano draugams. Jei nebūčiau to padaręs, žinojau, kad anksčiau ar vėliau dienoraščiai būtų galėję patekti policijai į rankas, ir šie būtų panaudoję juos pakenkti kitiems. Mano kūnas labai sunkiai atsigavo nuo kankinimų. Dar gana ilgai mano išmatose buvo kraujo. Ponia Li, bendrabučio šeimininkė, ir jos sesuo slaugė mane su didžiu pasišventimu ir nuoširdumu ir padėjo išgyti.

Galiausiai, 1945-ųjų metų rugpjūčio 15-ąją Korėja buvo išlaisvinta iš Japonijos okupacijos. Tai buvo diena, kurios laukė kiekvienas korėjietis. Tai buvo neįtikėtino džiaugsmo diena. Visur skambėjo šūkiai „Mansei!”, ir pusiasalį užpildė žmonės, mojuojantys tėguki¹ vėliavą.

Tačiau aš nedalyvavau šioje šventėje. Mano širdis buvo mirtinai rimta, nes numačiau, kokia baisi nelaimė netrukus užgrius Korėjos pusiasalį. Vienas užsidariau mažame kambarėlyje ir pasinėriau į maldą. Netrukus po to mano baimės išsipildė. Vos išsilaisvinusi iš japonų okupacijos, mūsų tėvynė buvo padalinta ties 38-ąja lygiagrete.Šiaurėje įsitvirtino komunistinis režimas, neigiantis Dievo egzistavimą.

 

 

Įsakymas, kuriam reikia paklusti

 

Iškart po išsilaisvinimo mūsų šalį apėmė neįtikėtinas chaosas. Net žmonėms, kurie turėjo pinigų, buvo sunku rasti būtiniausių produktų. Mūsų namuose baigėsi ryžiai, ir aš išvykau į Pekčioną², esantį Chvanchė provincijoje, paimti ryžių, kuriuos buvau nupirkęs anksčiau. Tačiau pakeliui aš gavau apreiškimą: „Pereik 38-ąją lygiagretę! Surask Dievui ištikimus žmones, esančius Šiaurėje!“ Aš iš karto kirtau 38-tą lygiagretę ir patraukiau į Pchenjaną.

Buvo praėjęs vos mėnuo nuo mūsų pirmojo sūnaus gimimo, ir aš jaudinausi dėl savo žmonos. Žinojau, kad ji nerimastingai manęs lauks, tačiau aš neturėjau laiko užsukti namo prieš išvykdamas į Šiaurę. Dievo įsakymai yra labai rimti, ir juos reikia vykdyti be išlygų ir nedelsiant. Su savimi neturėjau nieko, išskyrus Bibliją, kuri buvo skaityta begalę kartų ir išmarginta pastabomis, užrašytomis mažytėmis, sezamo sėklos dydžio raidėmis.

Pabėgėliai jau traukė į Pietus, bėgdami nuo komunistų valdžios. Kadangi komunistų partija nepripažino religijos, daug krikščionių traukė į Pietus, ieškodami tikėjimo laisvės. Komunistai vadino religiją „opiumu liaudžiai“ ir reikalavo, kad niekas nepraktikuotų religijos. Štai į kokią vietą aš vykau, klausydamas Dangaus nurodymo! Joks dvasininkas nebūtų norėjęs ten vykti, bet aš ėjau ten savo paties kojomis.

Daugėjant pabėgėlių, traukiančių į Pietus, skaičiui, Šiaurė nutarė sugriežtinti pasienio saugumą. Todėl man nebuvo lengva pereiti 38-ąją lygiagretę. Kai keturiasdešimt aštuonis kilometrus ėjau iki sienos ir iki pat atvykimo į Pchenjaną aš net nesusimąsčiau, kodėl teko toks sunkus kelias.

Aš atvykau į Pchenjaną birželio 6-ąją. Krikščionybė buvo taip giliai įleidusi šaknis šiame mieste, kad jis buvo vadinamas Rytų Jeruzale. Okupacijos metais japonai įvairiausiais būdais bandė užgniaužti krikščionybę. Jie vertė korėjiečius garbinti šintoistų šventyklose ir netgi liepdavo jiems nusilenkti imperatoriaus rūmų Tokijuje kryptimi.Atvykęs į Pchenjaną, pradėjau savo evangelizacijos darbą Sob Čioj Rah namuose, Kjončanri gyvenvietėje netoli Pchenjano Vakarinių vartų.

Pradėjau nuo to, kad ėmiau rūpintis kaimynystėje gyvenančiais vaikais. Pasakodavau jiems vaikiškas istorijas, iliustruojančias Biblijos eilutes. Jie buvo vaikai, bet aš kalbėjau su jais mandagiai, kaip su suaugusiais, ir stengiausi kaip galima geriau jais pasirūpinti. Tuo pačiu tikėjausi, kad pas mane ateis žmonės, norintys išgirsti naująją žinią, kurią turėjau perduoti. Buvo dienų, kai visą dieną sėdėdavau prie durų, tikėdamasis, kad kas nors ateis.

Netrukus pas mane pradėjo ateiti nuoširdžiai tikintys žmonės. Aš kalbėdavau su jais per visą naktį, mokydamas naujos tiesos. Nesvarbu, kas ateidavo: trijų metų vaikas ar akla susikūprinusi senutė, – aš mylėjau ir gerbiau visus. Aš nusilenkdavau ir tarnaudavau jiems, tarsi jei būtų atėję iš Dangaus. Net jei mano svečiai būdavo tik senukai ir senutės, aš kalbėdavausi su jais iki vėlyvos nakties.

Aš niekada nesakiau sau: „Ak, kaip man nepatinka, kai ateina tokie senukai!“ Kiekvienas žmogus yra brangus. Ar tai būtų vyras, ar moteris, jaunas ar senas – visi turi tą pačią neįkainojamą vertę.

Žmonės klausėsi, kaip šis dvidešimt šešerių metų jaunuolis pasakoja jiems apie Laišką romiečiams ir Apreiškimo knygą. Tai, ką jie girdėjo, skyrėsi nuo to, ką jie buvo girdėję kur nors kitur, todėl pamažu ėmė rinktis vis daugiau tiesos ištroškusių žmonių.

Vienas jaunuolis ateidavo kasdien ir klausydavosi manęs, o po to išeidavo, taip ir neištaręs nė žodžio. Tai buvo Von Pil Kimas. Jis tapo pirmuoju mano dvasinės šeimos nariu. Jis buvo baigęs Pchenjano vidurinę mokyklą ir dirbo mokytoju. Mes su juo pakaitomis virdavome ryžius valgiui, ir taip tarp mūsų užsimezgė dvasinio mokytojo ir mokinio santykiai.

Vos tik pradėdavau skaityti paskaitas apie Bibliją, negalėdavau sustoti, kol bendruomenės nariai neatsiprašydavo, kad jiems jau reikia eiti. Aš sakydavau pamokslus su tokiu užsidegimu, kad prakaitas upeliais tekėdavo visu mano kūnu. Kartais padarydavau pertrauką ir, nuėjęs į gretimą kambarį, kur būdavau vienas, nusiimdavau marškinius ir išgręždavau iš jų prakaitą. Taip būdavo ne tik vasarą, bet ir speiguotą žiemą. Štai kiek energijos aš atiduodavau mokydamas!

Į pamaldas visi ateidavo apsivilkę švariais baltais drabužiais. Mes dainuodavome tas pačias giesmes vėl ir vėl, ir tai pripildydavo mūsų pamaldas dvasinės ugnies. Bendruomenės nariai būdavo taip sujaudinti ir pagauti įkvėpimo, kad mes visi pradėdavome verkti.Žmonės vadindavo mus „verkiančiąja bažnyčia“. Pasibaigus pamaldoms, bendruomenės nariai pasakodavo apie malonę, kurią jie gavo per pamaldas. Klausydamiesi šių pasakojimų, visi jautėmės tiesiog apsvaigę nuo malonės. Rodės, tarsi mūsų kūnai kiltų į dangų.

Daug žmonių mūsų Bažnyčioje patyrė įvairius dvasinius reiškinius. Kai kurie pasinerdavo į transą, kai kurie pranašaudavo, kiti imdavo kalbėti nežinomomis kalbomis, o dar kiti – versdavo. Kartais ateidavo koks nors žmogus, kuris nepriklausė mūsų Bažnyčiai. Prie jo užmerktomis akimis prieidavo kas nors iš mūsų narių ir patapšnodavo per petį. Tada tas žmogus staiga pradėdavo melstis su ašaromis ir atgailauti. Tokiomis akimirkomis karšta Šventosios Dvasios ugnis pereidavo per susirinkusius. Kai Šventoji Dvasia atlikdavo savo darbą, žmonės pagydavo nuo chroniškų ligų – taip, tarsi niekada ir nebūtų sirgę. Pasklido gandas, kad kažkas suvalgė mano ryžių likučius ir pagijo nuo skrandžio ligos. Žmonės ėmė kalbėti: „Maistas toje Bažnyčioje turi gydomųjų savybių!“, ir daugelis laukdavo, kol aš pabaigsiu valgyti, tikėdamiesi suvalgyti ryžius, likusius mano dubenėlyje.

Gandas apie tokius dvasinius reiškinius greitai pasklido, ir mūsų bendruomenė augo: netrukus mes turėjome tiek daug žmonių, kad nebegalėdavome uždaryti durų. Dvi močiutės, Seun Do Dži ir Se Hiun Ok, atėjo į mūsų Bažnyčią, nes abi susapnavo sapną, kuriame joms buvo pasakyta: „Jaunas dvasinis mokytojas atėjo iš Pietų ir apsigyveno anapus Mansudė³, tad eik susitikti su juo.“ Niekas jų nepakvietė. Jos pačios atėjo pagal adresą, nurodytą sapne. Įėjusios į namą, jos apsidžiaugė sužinoję, kad aš ir esu tas žmogus, apie kurį girdėjo sapne. Man tereikėjo pažvelgti į jų veidus ir supratau, kodėl jos atėjo. Kai aš, net nepaklausęs, ką jos nori sužinoti, atsakiau į jų klausimus, jos buvo lyg nesavos iš džiaugsmo ir nuostabos.

Aš mokiau Dievo Žodžio, kaip pavyzdžius pateikdamas pasakojimus iš savo paties gyvenimo. Galbūt būtent dėl to daug žmonių galėjo gauti aiškius atsakymus į klausimus, į kuriuos anksčiau nežinojo atsakymo. Kai kurie tikintieji iš didelių bažnyčių perėjo į mūsų Bažnyčią, išgirdę mano pamokslą. Kartą prie mūsų Bažnyčios vienu metu prisijungė penkiolika pasišventusių Džiansudžė bažnyčios, pačios didžiausios bažnyčios Pchenjane, narių. Todėl tos bažnyčios vyresnieji pareiškė griežtą protestą prieš mus.

Ponios In Džiu Kim šešuras buvo gerai žinomas visuomenės veikėjas Pchenjane. Jų namas jungėsi su bažnyčia, kurią jos šešuras lankė. Tačiau ši moteris vietoj to, kad lankytų tą bažnyčią, slapta lankė mūsų. Kad išeitų iš namų giminių nepastebėta, ji nueidavo į galinį kiemą, pasilypėdavo ant didelio molinio puodo ir perlipdavo per tvorą. Ji tai darė būdama nėščia, o tvora buvo du ar tris kartus aukštesnė nei vidutinis žmogaus ūgis. Kiek drąsos jai reikėjo, kad taip pasielgtų! Tačiau, galiausiai, šešuras sužinojo ir žiauriai ją bausdavo už tai. Aš žinodavau, kai tai vykdavo.Tomis dienomis, kai jausdavau stiprų skausmą širdyje, nusiųsdavau ką nors į ponios Kim namus. Stovėdami lauke prie jos namų, jie girdėdavo, kaip stipriai ją muša šešuras. Jis mušdavo ją taip žiauriai, kad jai iš akių tekėdavo kruvinos ašaros. Tačiau vėliau ji pasakodavo, jog pagalvojus apie tai, kad Bažnyčios nariai stovi lauke prie vartų ir meldžiasi už ją, skausmas pranykdavo.

„Mokytojau, iš kur jūs žinojote, kad mane muša? – vėliau klausdavo ji. – Kai mūsų Bažnyčios nariai prieina prie vartų, skausmas dingsta, ir mano šešurui jau nebeužtenka jėgų mane mušti. Kodėl taip yra?“

Vyro tėvai ne tik mušdavo ją, bet netgi prirakindavo prie stulpo, bet ji vis tiek ateidavo į mūsų Bažnyčią. Galiausiai, jos namiškiai atėjo į mūsų Bažnyčią ir pradėjo mane mušti. Jie suplėšė mano drabužius ir nusėjo veidą mėlynėmis, tačiau aš net nesistengiau trenkti jiems atgal. Aš žinojau, kad taip elgdamasis tik dar labiau apsunkinsiu ponios Kim padėtį.

Kuo daugiau tikinčiųjų iš didelių Pchenjano bažnyčių ateidavo į mūsų pamaldas, tuo labiau jų pastoriai ėmė pavydėti ir apskundė mus policijai. Komunistų valdžiai religija buvo tartum rakštis kojoj, ir jie ieškojo dingsties ją užgniaužti. Jie mielai pasinaudojo šių pastorių suteikta galimybe ir mane suėmė. 1946-ųjų metų rugpjūčio 11 dieną buvau apkaltintas, kad atvykau iš Pietų šnipinėti, ir uždarytas Dėdong policijos nuovadoje. Mane melagingai apkaltino, kad esu Pietų Korėjos prezidento Sing Man Ri į Šiaurę pasiustas šnipas su tikslu pasirengti Šiaurės užėmimui.

Jie netgi įtraukė į bylą tardytoją iš Sovietų Sąjungos, tačiau vis tiek negalėjo nustatyti, kad aš padariau kokį nors nusikaltimą. Galiausiai, po trijų mėnesių jie pripažino mane nekaltu ir paleido į laisvę, bet tuo metu mano kūnas jau buvo klaikios būklės. Per kankinimus aš netekau tiek daug kraujo, jog buvau ant mirties slenksčio. Bažnyčios nariai pasiėmė mane ir slaugė. Jie išgelbėjo mano gyvybę, nesitikėdami nieko mainais už tai.

Kai tik man jau buvo geriau, tęsiau savo evangelinį darbą.Per metus mūsų bendruomenė ženkliai padidėjo, ir tradicinės bažnyčios neketino palikti mūsų ramybėje. Vis daugiau ir daugiau tikinčiųjų iš jų bendruomenių pradėjo lankyti mūsų pamaldas.

Galiausiai, apie aštuoniasdešimt pastorių parašė policijai skundus. 1948-ųjų metų vasario 22 dieną mane vėl suėmė komunistų valdžia. Mane vėl apkaltino šnipinėjimu Sing Man Ri naudai bei tuo, kad trikdau viešąją tvarką. Mane išsivedė su antrankiais. Po trijų dienų man nuskuto galvą ir uždarė į kalėjimo kamerą. Vis dar atsimenu, kaip krito ant žemės mano plaukai, spėję užaugti per tą laiką, kai vadovavau Bažnyčiai. Taip pat aš atsimenu pono Li –vyro, kuris nukirpo man plaukus, – veidą.

Kalėjime mane be perstojo mušė ir reikalavo, kad prisipažinčiau savo nusikaltimus. Tačiau aš ištvėriau. Net vemdamas krauju ir būdamas, regis, per plauką nuo mirties, aš neleidau sau prarasti sąmonės. Kartais skausmas būdavo toks didelis, kad net sulinkdavau per juosmenį. Nesąmoningai ėmiau šnibždėti: „Dieve, išgelbėk mane!“ Tačiau jau kitą akimirką susigriebiau ir su pasitikėjimu meldžiausi: „Dieve, nesijaudink dėl manęs. Sun Mjong Mun dar nemiręs. Aš neleisiu sau numirti taip apgailėtinai.“

Aš buvau teisus. Man dar neatėjo laikas mirti. Manęs laukė kalnai užduočių, kurias turėjau įvykdyti, misija, kurią turėjau užbaigti. Aš nebuvau toks silpnas, kad mane galėtų priversti paklusti kažkuo tokiu nereikšmingu kaip kankinimai.

Kaskart, kai susmukdavau nuo kankinimų, aš iškęsdavau, sakydamas sau: „Esu mušamas vardan Korėjos tautos. Aš lieju ašaras, kad palengvinčiau mūsų tautos skausmą.“ Kai mane kankindavo taip žiauriai, jog buvau beprarandąs sąmonę, aš nuolat girdėdavau Dievo balsą. Tomis akimirkomis, kai atrodydavo, jog mano gyvenimas tuoj nutrūks, Dievas pasirodydavo man. Ant mano kūno vis dar yra likę randai nuo kankinimų. Žaizdos, kur iš mano kūno buvo išplėšti mėsos gabalai, užsitraukė, ir kraujas, kurio netekau, atsistatė, tačiau tų patirtų kančių skausmas liko su manimi tuose randuose. Aš dažnai žiūrėdavau į šiuos randus ir sakydavau sau: „Kadangi tu nešioji tokius randus, tau turi pavykti.“

Mano teismas turėjo prasidėti balandžio 3 dieną, keturiasdešimtą įkalinimo dieną. Tačiau posėdis buvo atidėtas keturioms dienoms ir įvyko balandžio 7 dieną. Daug žinomų Šiaurės Korėjos pastorių atėjo į teismą ir kaltino mane visokiais nusikaltimais. Komunistų partija taip pat nepraleido progos pasityčioti iš manęs, sakydama, kad religija yra opiumas liaudžiai. Mūsų Bažnyčios nariai stovėjo šone ir graudžiai verkė. Jie raudojo taip, tarsi būtų miręs jų sūnus ar vyras.

Tačiau aš neverkiau. Su manimi buvo Bažnyčios nariai, kurie dėl manęs raudojo taip gailiai, jog tiesiog raitėsi iš sielvarto, todėl aš nesijaučiau vienišas, eidamas Dangaus keliu. Aš nelaikiau to nelaime, todėl jaučiau, kad neturėčiau verkti. Kai po nuosprendžio paskelbimo ėjau iš teismo pastato, pakėliau savo surakintas rankas ir papurčiau jas, kaip ženklą Bažnyčios nariams. Antrankiai sužvangėjo, ir tas garsas man atrodė tartum varpelių suskambėjimas. Tą dieną mane nusiuntė į Pchenjano kalėjimą.

Aš nebijojau gyvenimo kalėjime. Man tai nebuvo primas kartas. Be to, kiekvienoje kameroje buvo tam tikra hierarchija tarp kalinių, ir man gerai sekėsi susidraugauti su vyriausiu kaliniu, esančiu hierarchijos viršūnėje. Man tereikėdavo apsikeisti su juo keletu žodžių, ir mes tapdavome draugais. Kai tavo širdis kupina meilės, gali atverti bet kurio žmogaus širdį.

Po to, kai keletą dienų prasėdėjau tolimiausiame kameros kampe, vyriausias kalinys panoro perkelti mane į geresnę vietą. Aš buvau užėmęs patį nuošaliausią kampą šalia tualeto, bet jis primygtinai reikalavo, kad aš persėsčiau į patogesnę vietą kameroje. Kad ir kaip bandžiau atsisakyti, jis nenusileido.

Susidraugavęs su vyriausiu kaliniu, aš atidžiai įsižiūrėjau į kiekvieną kalinį kameroje. Žmogaus veidas gali viską papasakoti apie jį. „Aha, tavo veidas toks, vadinasi tavo charakteris yra štai toks“, arba „Tu atrodai štai taip, o tai reiškia, kad turi štai tokį bruožą.“

Kaliniai stebėjosi, kad aš galiu tiek daug papasakoti apie juos iš jų veido bruožų. Širdy jiems nelabai patiko, kad žmogus, kurį jie matė pirmą kartą, galėjo tiek daug apie juos pasakyti, tačiau turėjo pripažinti, kad apibūdinau juos teisingai.

Aš galėjau laisvai atverti žmonėms savo širdį ir pakalbėti su jais apie viską, todėl ir kalėjime turėjau draugų.Pavyzdžiui, susidraugavau su žudiku. Man šis įkalinimas buvo neteisingas, tačiau tai buvo neįkainuojamos treniruotės laikas. Bet koks sunkumų laikas mūsų gyvenime turi svarbią reikšmę.

Kalėjime netgi utėlės gali tapti draugais. Kamerose buvo nepaprastai šalta. Utėlės vientisa eile sulįsdavo į mūsų kalėjimo uniformų siūles. Kai mes iškrapštydavome jas iš ten ir sudėdavome kartu, jos susikibdavo ir pasidarydavo kaip mažas apvalus kamuoliukas. Mes juos ridinėdavome, panašiai kaip mėšlavabaliai ridena mėšlo rutuliukus, o utėlės kaip įmanydamos stengdavosi išlikti susikibę. Utėlės mėgsta kuo giliau įsirausti, todėl jos taip suglausdavo galvas, kad tik jų uodegos kyšodavo. Mums kameroje būdavo labai linksma tai stebėti.

Niekam nepatinka utėlės ar blusos. Tačiau kalėjime netgi utėlės ir blusos tampa gerai bičiuliais, su kuriais galima pasikalbėti.Kai atsitiktinai pastebite blakę ar blusą, tą akimirką jūsų galvoje gali nušvisti kokia nors mintis, ir svarbu, kad ji neliktų nepastebėta. Mes niekada nežinome, kaip ir per ką Dievas prabils mums. Todėl turime būti budrūs ir atkreipti dėmesį netgi į tokius gyvius kaip blakės ir blusos.

 

 

Ryžio grūdelis didesnis už Žemę

 

Gegužės 20 dieną, po trijų mėnesių, kai mane uždarė į Pchenjano kalėjimą, buvau perkeltas į Hungnam kalėjimą. Jaučiau pasipiktinimą ir taip pat gėdą prieš Dangų. Buvau surakintas su vagimi, kad negalėčiau pabėgti. Mus vežė iš viso septyniolika valandų. Žvelgdamas pro langą, sielos gilumoje jaučiau nepakeliamą sielvartą. Atrodė neįtikėtina, kad turiu keliauti šiuo vingiuotu keliu palei upes ir per slėnius kaip kalinys.

Hungnam kalėjimas buvo koncentracijos stovykla, kurios kaliniai dirbo Hungnam azoto trąšų gamykloje. Per kitus du metus ir penkis mėnesius aš ten dirbau sunkų priverstinį darbą. Pačią priverstinių darbų praktiką Šiaurės Korėja perėmė iš Sovietų Sąjungos. Kadangi pasaulis stebėjo, ir reikėjo išsaugoti savo reputaciją pasaulio bendruomenės akyse, Sovietų Sąjungos vyriausybė negalėjo tiesiog imti ir nužudyti žmonių, kurie priklausė buržuazijos klasei arba nebuvo komunistai. Taigi, jie sugalvojo ypatingą bausmę – priverstinį darbą. Taip išnaudojami žmonės buvo verčiami dirbti tol, kol mirdavo nuo išsekimo.

Šiaurės Korėjos komunistai nukopijavo sovietų sistemą ir nuteisdavo visus kalinius trejiems metams priverčiamųjų darbų. Iš tikrųjų kaliniai paprastai mirdavo nuo darbo dar nesibaigus bausmės laikui.

Mūsų diena prasidėdavo 4:30 ryto. Mus išrikiuodavo lauke ir apieškodavo mūsų kūną bei drabužius, tikėdamiesi rasti draudžiamų daiktų. Mes nusivilkdavome visus drabužius, ir juos kruopščiai tikrindavo. Kiekvieną skudurėlį taip ilgai daužydavo, kad nė dulkelės nelikdavo. Visa tai trukdavo mažiausiai dvi valandas. Hungnam kalėjimas buvo ant jūros kranto, ir žiemą vėjas tarsi peilis pjaustė mūsų nuogus kūnus.

Kai patikrinimas būdavo baigtas, mums duodavo pavalgyti šlykštaus maisto. Tada mes eidavome keturis kilometrus iki trąšų gamyklos. Mes žingsniuodavome grupelėmis po keturis vienas šalia kito, susikibę rankomis, ir neturėdavome teisės net galvos pakelti. Mus iš visų pusių supo šautuvais ir pistoletais ginkluoti sargybiniai. Tą, dėl kurio visa eilė atsilikdavo arba kuris nelaikydavo šalia esančiojo už rankos, žiauriai mušdavo už bandymą pabėgti.

Žiemą pusnys būdavo aukštesnės už žmogų. Šaltais žiemos rytais, kai eidavome per sniegą sulig žmogaus ūgiu, man imdavo suktis galva. Apledėjęs kelias būdavo nepaprastai slidus, o ledinis speigas taip stipriai geldavo, jog plaukai ant galvos piestu stovėdavo. Netgi pavalgę pusryčius mes neturėdavome jėgų, ir mūsų keliai linkdavo. Tačiau vis tiek turėdavome nusigauti iki gamyklos, net jei reikėdavo tiesiog tempti savo išsekusias kojas. Eidamas šituo keliu ties sąmonės praradimo riba, vis primindavau sau, kad aš – Dangaus sūnus.

Gamykloje mūsų laukdavo kalnas chemikalų, kuriuos mes vadindavome „amoniu“. Iš tikrųjų tai buvo amonio sulfatas – plačiai paplitusi trąša. Nuo konvejerio diržo tie milteliai tarsi baltas krioklys krisdavo žemyn į didelę krūvą. Ką tik iškritęs nuo konvejerio diržo amonis būdavo labai karštas, ir net vidury žiemos nuo jo kildavo garai. Po to jis greitai atšaldavo ir tapdavo kietas kaip ledas.

Mūsų darbas buvo kastuvais kasti trąšas iš krūvos ir pilti į šiaudinius maišus. Tą krūvą, kuri buvo daugiau nei dvidešimties metrų aukščio, mes vadinome „trąšų kalnu“. Maždaug aštuoni devyni šimtai žmonių kasė trąšas dideliame plote, tarsi norėdami perpjauti tą kalną pusiau.

Mus suskirstydavo į komandas po dešimt žmonių, ir kiekviena komanda per dieną turėdavo pripilti ir pakrauti 1300 maišų, t.y. kiekvienas žmogus – po 130 maišų. Jei komanda neišpildydavo savo kvotos, maisto davinys jos nariams buvo sumažinamas pusiau. Todėl visi plušėjo taip, tarsi nuo kvotos išpildymo priklausytų jų gyvybė.

Kad kaip galima efektyviau perneštume trąšomis pripildytus maišus, mes užsiūdavome juos adatomis, kurias pasidarydavome iš plieninės vielos. Mes uždėdavome gabalą vielos ant bėgių, kurie ėjo per gamyklą. Kai bėgiais prariedėdavo maža vagonetė, skirta žaliavoms pervežti, viela susiplodavo, ir ją būdavo galima naudoti kaip adatą.

Kad padarytume skyles maišuose, mes naudojome stiklo šukes, kurias gaudavome išdaužę gamyklos langus. Tikriausiai sargybiniams būdavo gaila matyti, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirba jų kaliniai, nes jie niekada nedraudė mums daužyti langų. Kartą aš susilaužiau dantį, bandydamas perkąsti vielos gabalą. Net ir dabar galite pastebėti, kad vienas iš mano priekinių dantų yra nulūžęs. Tai išliko man kaip nepamirštamas prisiminimas iš Hungnam kalėjimo.

Dėl sunkaus darbo kaliniai vis labiau lyso – visi, išskyrus mane. Aš išlaikiau savo maždaug 72 kilogramų svorį, dėl ko kiti kaliniai man pavydėjo. Aš visada išsiskirdavau fizine jėga. Tačiau vieną kartą aš sunkiai susirgau – sprendžiant iš simptomų, tai buvo tuberkuliozė. Tie simptomai laikėsi beveik mėnesį, tačiau aš nepraleidau nė vienos darbo dienos gamykloje. Žinojau, kad jei manęs nebus, kiti komandos nariai turės prisiimti atsakomybę už mano darbo dalį.

Dėl mano jėgos žmonės vadino mane „plieniniu žmogum“. Aš galėjau pakelti net patį sunkiausią darbą. Kalėjimas ir priverstinis darbas man nebuvo tokia jau didelė problema. Kad ir kaip stipriai jį muštų arba kad ir kokia baisi būtų aplinka, žmogus gali pakelti viską, jei savo širdyje turi aiškų tikslą.

Kaliniai taip pat buvo neapsaugoti nuo sieros rūgšties, kuri buvo naudojama gaminant amonio sulfatą, poveikio. Kai dirbau Kavasaki plieno liejykloje Japonijoje, kelis kartus teko matyti, kaip žmonės, valę cisternas, naudojamas sieros rūgščiai laikyti, mirė apsinuodiję jos toksiškai garais. Padėtis Hungname buvo žymiai blogesnė. Sieros rūgšties garai buvo tokie žalingi, kad žmonėms nuslinkdavo plaukai, ir ant odos atsiverdavo opos, iš kurių sunkėsi skystis. Dauguma žmonių, kurie dirbo gamykloje, imdavo vemti krauju ir mirdavo po kokių šešių mėnesių. Kad apsaugotume pirštus, mes mūvėdavome gumines pirštines, tačiau rūgštis greitai jas pragrauždavo. Rūgšties garai pragrauždavo mūsų drabužius, padarydami juos netinkamus dėvėti, o mūsų oda sutrūkinėdavo ir kraujuodavo. Kai kuriais atvejais pradėdavo matytis kaulai. Mes turėdavome tęsti darbą be jokių išeiginių, netgi kai mūsų žaizdos kraujuodavo ir tekėdavo pūliai.

Mūsų dienos maisto davinį sudarė saujelė ryžių, kurios neužtektų net dviem mažiems dubenėliams pripildyti. Nebuvo jokių papildomų patiekalų, tik sriuba – keletas ridiko lapų sūriame vandenyje. Sriuba būdavo tokia sūri, kad nuo jos degdavo gerklė, bet ryžiai būdavo tokie kieti, kad negalėdavome jų valgyti nepamirkę sriuboje. Niekas nepalikdavo nė lašelio sriubos. Gavę savo dubenėlį ryžių, kaliniai parydavo juos vienu kąsniu. Suvalgę savo ryžius jie ištempę kaklus žvalgydavosi aplinkui, žiūrėdami, kaip kiti valgo. Kartais kas nors įmerkdavo savo šaukštą į svetimą dubenėlį su sriuba, ir kildavo muštynės.

Vienas pastorius, kuris buvo su manimi Hungname, kartą man pasakė: „Duok man nors vieną pupelę, ir aš tau duosiu dvi karves, kai tik mes iš čia ištrūksime.“ Žmonės elgėsi taip desperatiškai, jog jei kas nors iš kalinių bevalgydamas mirdavo, kiti iškrapštydavo jam iš burnos ryžių likučius ir patys suvalgydavo.

Alkio skausmą gali suprasti tik tie, kas jį patyrė. Kai žmogus yra alkanas, net mažiausias ryžio grūdelis tampa neįkainojamas. Net ir dabar, vos tik prisiminęs Hungnamą, jaučiu įtampą. Sunku patikėti, kad vienas ryžio grūdelis gali taip sužadinti kūną, bet, kai esi labai alkanas, imi taip ilgėtis maisto, jog net verkti norisi. Kai žmogaus skrandis pilnas, pasaulis atrodo didelis, bet alkanam žmogui ryžio grūdelis yra didesnis už Žemę. Tam, kuris alkanas, ryžio grūdelis turi milžinišką vertę.

Nuo pirmos dienos kalėjime aš nusprendžiau atiduoti pusę savo ryžių davinio kitiems kaliniams ir tik pusę suvalgyti pats.Aš taip treniravau save tris savaites, o po to ėmiau valgyti visą davinį. Todėl man atrodė, kad mano porcijos pakaktų dviem žmonėms, ir taip buvo lengviau iškęsti alkį.

Gyvenimas kalėjime buvo toks baisus, kad jo net negali įsivaizduoti tas, kuris to nepatyrė. Pusė kalinių mirdavo jau pirmaisiais metais, taigi beveik kasdien turėdavome žiūrėti, kaip pro galinius vartus išneša mirusiųjų kūnus medinėse dėžėse. Mes dirbome nenuleisdami rankų, ir mūsų vienintelė viltis išeiti iš kalėjimo buvo kaip numirėliui tokioje medinėje dėžėje. Net ir tokiam negailestingam ir žiauriam rėžimui – tai, ką jie darė su mumis, peržengė visas nežmogiškumo ribas. Visi tie trąšų maišai, pilni kalinių ašarų ir sielvarto, buvo kraunami į laivus ir vežami į Sovietų Sąjungą.

 

 

Hungnam kalėjimas sniege

 

Po maisto labiausiai vertinamas dalykas kalėjime buvo adata ir siūlas. Mūsų drabužiai nusidėvėdavo ir suplyšdavo dėl sunkaus darbo, tačiau mes neturėjome adatos ir siūlo jiems užadyti. Po kurio laiko kaliniai ėmė atrodyti kaip skarmaluoti elgetos.Mums buvo labai svarbu užlopyti skyles mūsų drabužiuose, kad nors truputį apsaugotume kūną nuo žvarbaus žiemos vėjo. Kokia laimė būdavo rasti ant kelio mažą lopinėlį medžiagos! Net jeigu tas skudurėlis būdavo išteptas karvės mėšlu, kaliniai kovodavo dėl jo tarpusavyje.

Kartą, nešdamas trąšų maišus, aš radau adatą, įstrigusią viename iš jų. Tikriausiai ją ten atsitiktinai paliko, kai siuvo maišą. Nuo to laiko tapau Hungnam kalėjimo siuvėju. Kaip aš džiaugiausi, radęs tą adatą! Kiekvieną dieną aš taisiau kelnes kitiems kaliniams.

Net žiemos viduryje trąšų gamykloje būdavo taip karšta, kad nuo mūsų upeliais bėgdavo prakaitas. Tad galite įsivaizduoti, kaip nepakeliamai karšta būdavo vasarą. Tačiau aš nė karto neleidau sau pasiraitoti kelnes ir apnuoginti savo blauzdas. Net karščiausiu vasaros laiku aš nešiojau kelnes surištas apačioje pagal korėjiečių paprotį. Kiti nusiimdavo kelnes ir dirbdavo tik su apatiniais, bet aš visada būdavau tinkamai apsirengęs.

Kai baigdavome darbą, mūsų prakaituoti kūnai būdavo nusėti trąšų dulkėmis. Dauguma kalinių nusivilkdavo visus drabužius ir prausdavosi nutekamajame vandenyje, kuris tekėjo iš gamyklos. Tačiau aš niekada nesiprausiau ten, kur kiti galėjo matyti mano kūną. Vietoje to aš išsaugodavau pusę vienintelio puodelio vandens, kurį mes gaudavome per dieną, atsikeldavau anksti ryte, kol kiti dar miegodavo, ir apsišluostydavau mažu skudurėliu, sudrėkintu tame puodelyje. Tas ankstyvas ryto valandas aš taip pat paskirdavau dvasiniam susikaupimui ir maldai. Aš laikiau savo kūną brangiu ir nenorėjau nerūpestingai rodyti jo visiems iš eilės.

Kalėjimo kameroje buvo trisdešimt šeši žmonės, ir aš įsikūriau pačiame kampe, šalia tualeto. Šioje vietoje niekas nežengdavo per mane, bet jos vis tiek niekas nenorėjo. Tai, ką mes vadinome tualetu, iš tikrųjų buvo nedidelis molinis puodas, netgi be dangčio. Vasarą iš jo liedavosi per kraštus, o žiemą jis užšaldavo. Neįmanoma aprašyti iš jo sklidusio dvoko! Dėl sūrios sriubos ir kietų ryžių, kuriuos kasdien valgydavome, kaliniai dažnai viduriuodavo.

Sėdėdamas šalia tualeto, aš išgirsdavau kaip kas nors suvaitodavo: „O, mano skrandis!“ – ir mažais greitais žingsneliais skubėdavo prie tualeto. Kai tik jis nusimaudavo kelnes, viduriai tiesiog iššaudavo laukan. Kadangi aš sėdėdavau šalia tualeto, mane dažnai aptaškydavo. Netgi naktį, kai visi miegodavo, kartais kam nors pradėdavo skaudėti pilvą. Išgirdęs žmones aiktelint iš skausmo, kai ant jų užlipdavo, suprasdavau, kad kažkas skuba į tualetą, atsikeldavau ir įsisprausdavau į kampą. Jei miegodavau ir negirdėdavau, kaip jis ateina, kentėdavau pasekmes. Kad ištverčiau šį košmarą, aš net bandžiau įsivaizduoti, kad visi šie vaizdai ir garsai – tai tam tikra meno forma.

Per visą tą laiką aš vis vien nepalikau savo vietos šalia tualeto. Kiti kaliniai manęs klausdavo, kodėl nepereinu kur nors kitur, ir aš jiems atsakydavau, jog ten man patogiausia. Tai nebuvo tik žodžiai. Toje vietoje mano širdis iš tikrųjų jautėsi ramiausiai.

Mano, kaip kalinio, numeris buvo 596. Žmonės mane vadindavo „numeris penki devyni šeši.“ Tomis naktimis, kai negalėdavau užmigti, įsmeigdavau akis į lubas ir kartodavau sau tą numerį vėl ir vėl. (Korėjietiškai „5“ yra „o“, „9“ – gu, „6“ – „riuk“).Jei tardavau greitai, skambėdavo labai panašiai į „o-gul“ – korėjietišką žodį, kuris apibūdina neteisingumo jausmą. Aš iš tikrųjų buvau neteisingai įkalintas.

Komunistų partija organizuodavo dokbohe, arba susirinkimus, kuriuose komunistinės propagandos tikslais buvo garsiai skaitomi laikraščiai, knygos ar kita agitacinė medžiaga. Taip pat turėdavome rašyti padėkos laiškus Šiaurės Korėjos prezidentui Kim Ir Senui. Saugumo komitetas atidžiai stebėjo mūsų kiekvieną judesį. Kiekvieną dieną mums liepdavo rašyti padėkos laiškus ir aprašyti, ko mes išmokome, tačiau aš niekada neparašiau nė sakinio.

Mes turėdavome rašyti kažką panašaus į tai: „Mūsų tėvas Kim Ir Senas iš begalinės meilės kasdien mus maitina, duoda mums mėsos patiekalų ir dovanoja tokį nuostabų gyvenimą. Aš toks dėkingas.“ Aš negalėjau rašyti nieko panašaus. Net žvelgdamas mirčiai į akis, negalėjau rašyti tokių laiškų ateistinei komunistų partijai. Užuot juos rašydamas, aš dirbdavau dešimt kartų sunkiau nei kiti, kad išgyvenčiau kalėjime. Buvo vienintelis būdas, kaip galėjau likti nenubaustas nerašydamas tų laiškų: tapti geriausiu kaliniu. Dėl tokių savo pastangų aš tapau geriausiu kaliniu ir netgi gavau apdovanojimą nuo komunistų partijos pareigūno.

Mano mama daug kartų aplankė mane, kol buvau kalėjime. Tarp Džiangdžiu ir Hungnam nebuvo tiesioginio susisiekimo. Ji turėjo važiuoti traukiniu į Seulą ir ten persėsti į traukinį Seulas – Vonsanas. Kelionė trukdavo daugiau nei dvidešimt varginančių valandų.

Prieš išvykdama ji per didelius vargus gaudavo ryžių ir paruošdavo man misutkaru, arba ryžių miltų, kad jos sūnus, įkalintas pačiame jėgų žydėjime, turėtų ką pavalgyti. Kad pagamintų tuos miltus, ji prašydavo ryžių iš mūsų giminių ir netgi iš tolimų mano vyresniųjų seserų vyrų giminaičių. Vos tik ji įeidavo į kalėjimo lankymo kambarį ir pamatydavo mane stovintį kitoje stiklo pusėje, ji iškarto pradėdavo verkti. Ji buvo stipri moteris, tačiau matydama savo sūnų taip kenčiantį, tapdavo silpna.

Mano mama atnešė man šilkines kelnes, kurias vilkėjau vestuvių dieną. Kalėjimo uniforma, kurią vilkėjau, buvo taip nusidėvėjusi, kad pro skyles matėsi oda. Tačiau vietoj to, kad apsimaučiau šilkines kelnes, aš atidaviau jas kitam kaliniui, o misutkaru, kurį ruošdama ji įklimpo į skolas, aš išdalinau tiesiog prie jos akių. Mano mama įdėjo visą savo širdį, kad paruoštų rūbus ir maistą savo sūnui, ir jos širdis buvo sudaužyta, kai atidaviau viską kitiems, nepasilikdamas nieko sau.

„Mama, – tariau aš jai, – aš nesu tik kažkokio vyro, pavarde Mun, sūnus. Pirmiau nei esu Mun giminės sūnus, aš esu Korėjos Respublikos sūnus. Netgi dar pirmiau – aš pasaulio bei dangaus ir žemės sūnus. Manau, bus teisinga, jei pirmiausia mylėsiu visa tai ir tik paskui klausysiu ir mylėsiu tave. Aš nesu kažkokio siaurai mąstančio žmogaus sūnus. Prašau, elkis kaip mama, verta savo sūnaus!“

Mano žodžiai jai buvo šalti kaip ledas, ir buvo taip skaudu matyti, kaip ji raudojo. Rodės, širdis tuoj perplyš.Aš jos taip pasiilgau, kad kartais pabusdavau viduryje nakties galvodamas apie ją. Tačiau tai man buvo dar svaresnė priežastis nepasiduoti emocijoms. Aš buvau žmogus, vykdantis Dievo valią. Man svarbiau buvo bent truputį šilčiau aprengti dar nors vieną žmogų ir pamaitinti jį bent šiek tiek sočiau, nei rūpintis santykiais su savo mama.

Net būdamas kalėjime, kai tik atrasdavau laiko, mėgau kalbėtis su žmonėmis. Aplink mane visada būdavo žmonių, kurie norėdavo manęs pasiklausyti. Netgi alkaname ir šaltame kalėjimo gyvenime mane sušildydavo bendravimas su žmonėmis, su kuriais siejo širdies artumas.Toks bendravimas Hungname suvedė mane su dvylika žmonių, – tėvynainių, artimų, kaip šeimos nariai, su kuriais aš galėčiau praleisti visą likusį gyvenimą. Tarp jų buvo žinomas pastorius,buvęs Korėjos penkių šiaurinių provincijų Krikščioniškų bažnyčių asociacijos prezidentas. Su šiais žmonėmis aš dalinausi giliausiais savo išgyvenimais, nors buvome ant gyvybės-mirties slenksčio, todėl jie tapo man artimesni nei mano paties kūnas ir kraujas. Jų buvimas šalia suteikė prasmę mano gyvenimui kalėjime.

Tris kartus per dieną aš melsdavausi už žmones, kurie man padėjo, ir už savo bendruomenę Pchenjane, paminėdamas kiekvieną vardu. Melsdamasis aš visada jaučiau, kad turiu tūkstanteriopai atsilyginti žmonėms, kurie slapta ištiesdavo man saujelę maisto, paslėpto jų drabužiuose.

 

 

Jungtinių Tautų pajėgos atveria kalėjimo vartus

 

Kol kalėjau Hungnam kalėjime, prasidėjo Korėjos karas. Praėjus trims dienoms nuo jo pradžios, Pietų Korėjos kariuomenė atidavė sostinę Seulą ir atsitraukė tolyn į pietus.Tada šešiolika valstybių su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje suformavo Jungtinių Tautų pajėgas ir įsikišo į Korėjos karą. Jungtinių Valstijų pajėgos išsilaipino Inčione ir judėjo link Vonsano, pagrindinio Šiaurės Korėjos pramoninio miesto.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Hungnam kalėjimas tapo JAV karinių oro pajėgų operacijų taikiniu. Kai prasidėdavo bombardavimas, kalėjimo prižiūrėtojai palikdavo kalinius ir sprukdavo į slėptuves. Jiems nerūpėjo, išgyvensime mes ar mirsime. Vieną dieną man pasirodė Jėzus; jo skruostais riedėjo ašaromis. Supratau tai kaip perspėjimą ir surikau:„Visi laikykitės dvylikos metrų atstumu aplink mane!“ Netrukus visai netoli mūsų sprogo didelė bomba. Kaliniai, kurie, kaip buvau sakęs, stovėjo arti manęs, išgyveno.

Bombardavimas darėsi vis dažnesnis ir intensyvesnis, ir sargybiniai pradėjo vykdyti kaliniams mirties bausmę. Jie pašaukdavo kalinius pagal numerius ir liepdavo jiems pasiimti trijų dienų maisto davinį bei kastuvą. Kaliniai manė, kad juos perkelia į kitą kalėjimą, tačiau iš tikrųjų juos nuvesdavo į kalnus, liepdavo išsikasti duobę, kurioje juos ir palaidodavo. Kalinius kviesdavo pagal jų bausmės laiką: tuos, kurių bausmės laikas būdavo ilgiausias, kviesdavo pirmus. Aš supratau, kad kitą dieną bus mano eilė.

Tačiau naktį, man numatytos mirties bausmės išvakarėse, bombos krito kaip lietus liūčių sezono metu. Buvo 1950 metų spalio 13-oji, ir JAV pajėgos, sėkmingai išsilaipinę Inčione, žygiavo į pusiasalio šiaurę užimti Pchenjano ir dabar puolė Hungnamą. Tą naktį JAV kariuomenė atakavo Hungnamą visu pajėgumu, pasitelkdama bombonešius B-29. Bombardavimas buvo toks intensyvus, jog atrodė, kad visas Hungnamas pavirto ugnies jūra. Aukštos kalėjimo sienos pradėjo griūti, o sargai pabėgo gelbėdami savo gyvybes. Galiausiai, kalėjimo vartai, kurie laikė mus uždarytus, atsidarė. Apie antrą valandą kitos dienos rytą aš ramiai ir oriai išėjau iš Hungnam kalėjimo.

Kadangi Hungnamo ir Pchenjano kalėjimuose prabuvau du metus ir aštuonis mėnesius, išoriškai atrodžiau tiesiog baisiai: ir iš viršutinių, ir iš apatinių drabužių buvo likę vieni skudurai. Dėvėdamas tais skarmalus, vietoj to, kad nuvykčiau į savo gimtinę, patraukiau į Pchenjaną su grupe žmonių, kurie sekė manimi kalėjime. Kai kurie iš jų nusprendė eiti su manimi vietoj to, kad leistųsi ieškoti savo žmonos ir vaikų. Galėjau įsivaizduoti, kaip kiekvieną dieną liejo ašaras mama, jaudindamasi dėl mano likimo, tačiau man daug svarbiau buvo surasti savo bendruomenės narius, likusius Pchenjane.

Pakeliui į Pchenjaną mes matėme, kaip Šiaurės Korėja buvo pasiruošusi šiam karui. Pagrindinius miestus jungė dviejų juostų keliai, kurie, reikalui esant, galėjo būti naudojami kariniais tikslais. Dauguma tiltų buvo pastatyti su pakankamu sluoksniu betono, kad atlaikytų trisdešimties tonų tankų svorį. Trąšos, kurias Hungnam kaliniai, rizikuodami gyvybe, pylė į maišus, buvo išsiųstos į Sovietų Sąjungą mainais į pasenusią, bet vis dar tinkamą naudoti ginkluotę, kuri paskui buvo dislokuota išilgai 38-osios lygiagretės.

Atvykęs į Pchenjaną, iš karto leidausi ieškoti bendruomenės narių, buvusių su manimi prieš įkalinimą. Man buvo labai svarbu juos surasti ir sužinoti jų tolimesnį likimą. Nors karas visus juos išblaškė, jaučiau atsakomybę juos surasti ir padėti jiems atrasti teisingą gyvenimo kelią. Net neįsivaizdavau, kur jie galėtų gyventi, todėl man liko vienintelė išeitis – skersai ir išilgai išieškoti visą Pchenjaną.

Po savaitės ieškojimų pavyko rasti tik tris ar keturis žmones. Buvau išsaugojęs truputį ryžių miltų, kuriuos gavau dar kalėjime, ir, sumaišęs su vandeniu, padariau jiems paplotėlių. Keliaudamas iš Hungnamo, aš malšindavau alkį viena ar dviem sušalusiomis bulvėmis ir net neprisiliečiau prie tų miltų. Jaučiausi sotus vien žiūrėdamas, kaip godžiai jie kirto tuos ryžių pyragaičius.

Aš praleidau Pchenjane keturiasdešimt dienų, ieškodamas visų, kuriuos galėjau prisiminti, jaunus ir senus. Deja, taip niekada ir nesužinojau, kas nutiko daugeliui iš jų. Tačiau jie amžinai liko mano širdyje.

Gruodžio 2-osios naktį aš patraukiau į pietus. Von Pil Kim ir aš sekėme paskui ilgą pabėgėlių koloną, nutįsusią apie dvylika kilometrų. Mes dar pasiėmėm su savimi žmogų, kuris negalėjo paeiti. Jis buvo vienas iš tų, kurie sekė manimi Hungnam kalėjime. Jo pavardė buvo Pak. Jis buvo paleistas anksčiau už mane. Kai radau jį namuose, visi kiti šeimos nariai jau buvo išvykę į Pietus, o jis buvo paliktas vienas su sulaužyta koja. Aš pasodinau jį ant dviračio ir pasiėmiau kartu su savimi.

Šiaurės Korėjos kariuomenė jau buvo užėmusi visus kelius kariniais tikslais, todėl mes keliavome per užšalusius ryžių laukus ir kaip įmanydami skubėjom į pietus. Kinų armija sekė mums įkandin, bet greitai judėti mums buvo sudėtinga, nes su mumis buvo žmogus, negalintis paeiti. Maždaug pusę laiko kelias buvo toks prastas, kad man teko nešti jį ant nugaros, o Von Pil Kim stūmė dviratį. Ponas Pak vis kartojo, kad nenori būti man našta, ir kelis kartus bandė atimti sau gyvybę. Aš stengiausi įtikinti jį nepasiduoti, kartais net aprėkdamas jį, ir mes išlikome kartu iki galo.

Mes buvome pabėgėliai, ir mums reikėjo kažką valgyti. Mes užeidavome į namus, kurių gyventojai pasitraukė į pietus anksčiau už mus, ir ieškodavome ryžių ar kokio kito maisto, kurį jie galėjo palikti. Mes virdavome viską, ką tik galėdavome rasti: ryžius, miežius ar bulves. Taip galėdavome bent jau išgyventi. Neturėjome dubenėlių, o vietoje lazdelių naudojome medžio pagaliukus, bet maistas buvo toks skanus! Argi Biblijoje neparašyta: „Palaiminti vargdieniai“? Mes valgydavome viską, nuo ko mūsų skrandžiai urzgė iš pasitenkinimo. Net gabalėlis miežių paplotėlio buvo toks skanus, jog nebūtume pavydėję net karaliaus valgio. Kad ir koks alkanas būdavau, visada baigdavau valgyti anksčiau už kitus, kad jiems liktų truputį daugiau maisto.

Nuėję ilgą atstumą, mes artėjome prie šiaurinio Imdžin upės kranto. Kažkodėl jaučiau, kad būtinai turime kuo greičiau persikelti per upę ir negalime gaišti nė akimirkos. Labai aiškiai pajutau, jog turime pereiti šią kliūtį, kad išliktume gyvi. Todėl negailestingai stūmiau Von Pil Kim. Jis buvo jaunas ir užmigdavo beeidamas, bet aš vis verčiau jį eiti, pats temdamas dviratį. Tą naktį mes sukorėme trisdešimt du kilometrus ir pasiekėme Imdžin upės krantą. Laimei, upė buvo užšalusi, ir mes perėjom ją paskui keletą pabėgėlių, ėjusių prieš mus. Už mūsų tęsėsi dar ilga pabėgėlių eilė. Tačiau, kai tik perėjom upę, JT pajėgos uždarė perkėlą ir nebeleido žmonių į kitą krantą. Jeigu būtume atėję prie upės bent keliomis minutėmis vėliau, nebūtume galėję pereiti.

Kai atsidūrėme kitame krante, Von Pil Kim pažvelgė atgal į kelią, kuriuo atėjome, ir paklausė:

– Iš kur jūs žinojote, kad upės perkėlą uždarys?

– Tiesiog žinojau, – atsakiau. – Tokie dalykai dažnai nutinka tiems, kurie eina Dangaus keliu. Žmonės dažnai net nenutuokia, kad išgelbėjimas laukia vos už kitos kliūties. Mes negalėjome gaišti nė akimirkos, ir, jei būtų reikėję, būčiau pagriebęs tave už pakarpos ir pertempęs per upę.

Von Pil Kimą giliai sujaudino mano žodžiai, bet man širdyje nebuvo ramu. Kai mes priėjome tą vietą, kur 38-oji lygiagretė dalina pusiasalį į dvi dalis, aš viena koja atsistojau ant Šiaurės Korėjos žemės, o kita – ant Šiaurės Korėjos žemės ir pradėjau melstis:

„Dabar mes priversti trauktis į Pietus, tačiau netrukus aš sugrįšiu į Šiaurę. Aš subursiu laisvojo pasaulio jėgas ir išlaisvinsiu Šiaurės Korėją bei suvienysiu Šiaurę ir Pietus.“

Taip aš meldžiausi visą laiką, kol mes ėjome kartu su pabėgėliais.

 

 

1

^ Valstybinė Korėjos Respublikos vėliava.

2

^ Gyvenvietė į šiaurę nuo Seulo, šiek tiek piečiau 38-osios lygiagretės.

3

^ Centrinė Pchenjano aikštė.

Read Full Post »

Tikrojo Tėvo autobiografija – trečias skyrius

TREČIAS SKYRIUS

 

Pats sočiausias žmogus pasaulyje

 

 

,,Mano dvasios mokytojas – tai tu“

 

Persikėlę per upę Imdžin, leidomės į Pusaną, kirsdami Seulą, Uondžu ir Kiondžu. 1951 metais sausio 27d. mes atvykome į Pusaną. Miestas buvo kimšte prikimštas pabėgėlių iš šiaurės, tarsi ten būtų suvažiavusi visa šalis, ir bet koks būstas, tinkamas gyventi, buvo pripildytas žmonių. Mūsų kambarėlyje vietos buvo tik sėdėti, tad vienintelė išeitis buvo nakvoti miške ir bandyti sušilti ten visais įmanomais būdais, o dieną grįžti į miestą ir pasistengti susirasti ten ko nors užkąsti.

Jau tada mano plaukai, trumpai nukirpti kalėjime, gerokai ataugo, o kelnės, kurių išvirkščioje pusėje buvo prisiūta vatinė anklodė, pavirto skarmalais. Visi mano rūbai buvo taip stipriai prasisunkę druska, jog net lietaus lašai nesusigerdavo į juos, o žaismingai tekėdavo žemyn.

Nors viršutinė batų dalis vis dar laikėsi, padai buvo visiškai nusidėvėję, tad taip pat sėkmingai galėjau vaikščioti basas. Aš tapau paties žemiausio visuomenės sluoksnio dalimi – elgetų elgeta. Negalėjome susirasti jokio darbo – jo tiesiog nebuvo mieste, – tad mūsų kišenėse švilpė vėjas. Kad nenumirtumėme badu, mums teko elgetauti.

Net prašydamas žmonių ko nors užkąsti, darydavau tai oriai. Jei kas nors atsisakydavo padėti, aš tvirtai ir aiškiai atsakydavau: ,,Luktelėkit, jei jūs nepadėsite tiems, kam reikia pagalbos, – nė nemanykite, kad ateityje jums nusišypsos sėkmė!“ Po tokių žodžių žmonės tiesiog negalėdavo pasakyti ,,ne“. Taip surinktą maistą nešdavomės ant pievutės, kur galėdavome susėsti visi kartu. Tuo metu taip maitinosi daugelis žmonių. Su savimi mes nieko neturėjome ir net ko nors užkąsti tekdavo prašyti žmonių. Tačiau net tokių aplinkybių sūkury mūsų bičiulystė buvo šilta ir širdinga.

Taip bėgant laikui, vieną dieną išgirdau kažkieno balsą: ,,Tai bent! Šimtas dienų šimtas naktų!!” Atsisukęs aš akis į akį susidūriau su Om Don Mun, kolega su kuriuo kartu mokiausi Japonijoje. Mes artimai susibičiuliavome po to, kai jis išgirdo mane dainuojantį patriotinę dainą, padariusią jam didelį įspūdį. Dabar jis yra vienas iš geriausių architektų Korėjoje. Vienas iš jo projektų – tai kultūros centras ,,Sedžon“ ir viešbutis ,,Lotte“.

,,Eime, – tarė jis ir stipriai apkabino mane, nekreipdamas dėmesio į mano skarmalus, – eime greičiau pas mane!“

Tuo metu Om Don Mun jau buvo vedęs ir kartu su šeima gyveno vieno kambario bute. Jis paruošė man vietą, vidury kambario pakabindamas antklodę, taip padalindamas jį į dvi dalis: vienoje apgyvendino mane, o kitoje gyveno jis kartu su žmona ir dviem mažamečiais vaikais.

,,O dabar“, – paprašė jis, – papasakok, kas nutiko tau per praėjusius metus. Aš dažnai tave prisimindavau ir vis pagalvodavau, kur esi ir kuo užsiimi. Mes buvome draugais, – tarė jis, – bet man tu buvai daugiau nei draugas. Ar žinai, kad tave visuomet labai gerbiau?“

Iki tol negalėjau atvirai pasidalinti patyrimais nė su vienu iš draugų. Japonijoje net teko slėpti tai, jog man patinka skaityti Bibliją. Jei kas nors įeidavo į kambarį, man ją beskaitant, tučtuojau slėpdavau knygą už nugaros. Bet svečiuodamasis pas Om Don Mun, pirmą kartą viską apie save papasakojau.

Mes kalbėjomės visą naktį. Papasakojau kaip susitikau su Dievu, kaip kirtau 38-ąją paralelę, įkūriau Bažnyčią ir išlikau gyvas Hungnam kalėjime. Pasakojau 3 dienas be paliovos, o kai baigiau Om Don Mun atsistojo ir staiga parklupo priešais mane ant kelių, nusilengdamas pagarbiai iki pat žemės.

,,Ką tu darai?“ – tariau iš nuostabos ir gerokai sukrėstas. Pagriebiau jo ranką ir bandžiau sustabdyti, bet veltui. ,,Nuo dabar“, – tarė jis, – tu būsi mano dvasios mokytojas. Šiuo nusilenkimu aš sveikinu tave, mano mokytojau. Prašau priimk jį“.

Nuo tada jis visuomet buvo su manimi – mano draugas ir pasekėjas. Netrukus aš susiradau darbą Pusano uoste, ketvirtoje prieplaukoje. Dirbau tik naktimis, o už uždirbtus pinigus nusipirkdavau pupų košės Čiorjan stotyje. Karštą košę parduodavo dubenėlyje, įsuktame į medžiagos lopinėlį, kad taip greitai neatauštų, o aš, prieš ją suvalgydamas, šildydavausi laikydamas dubenėlį rankose valandą ar dar ilgiau. Tai padėdavo man atsigauti po šaltos ir drėgnos darbo nakties.

Vėliau susiradau kambarį veikiančiame bendrabutyje Čiorjane. Kambarėlis buvo toks mažas, jog net išsitiesdamas skersai, kojomis remdavausi į sieną. Tačiau būtent šiame kambaryje, pasidrožęs pieštuką, kruopščiai nubrėžiau pirmuosius Uoli Uonbon eskizus. Pinigų beveik neturėjau, bet man tai nekėlė didelio nerimo. Jei dvasia kupina ryžto, net apsistojant lūšnoje, bet ką įmanoma padaryti. Reikia tik valios.

Tais metais Uon Pil Kim sukako dvidešimt metų. Jis pabandė beveik visus įmanomus darbus, kur tik galėdavo įsidarbinti. Dirbdamas restorane, jis namo parnešdavo sudegusių ryžių, kurie nebuvo tinkami lankytojams, bet mes su malonumu juos suvalgydavome. Jis turėjo dailininko talentą ir vėliau dirbo Amerikos kariniame dalinyje.

Kartą mes susiruošėme į Pomnetkolio kalną Pomildone ir ten pastatėme lūšnelę. Šalia buvo kapinės, tad aplinkui nebuvo nieko išskyrus tarpukalnį. Neturėdami nė lopinėlio savo žemės, mes sulyginome dalį kalno šlaito ir toje aikštelėje pastatėme lūšną. Be to, mes neturėjome net kastuvo!

Mes paėmėme šiupelį, kuris voliojosi šalia kažkieno virtuvės, ir grąžinome dar šeimininkams nespėjus pastebėti, jog šiupelis buvo pradingęs. Kartu su Uon Pil Kim skaldėme akmenis, lyginome žemę ir nešiojome žvyrą. Po to iš purvo, sumaišytu su šiaudais, lipdėme plytas ir statėme sienas. Mes turėjome keletą kartoninių dėžių nuo amerikietiškų produktų. Jas ištiesinome ir pritvirtinome viršuje vietoj stogo. Ant žemės vietoj grindų patiesėme lakštą juodo plastiko.

Mūsų lūšna atrodė daug prasčiau nei pačios skurdžiausios ir prasčiausios lūšnos. Ji šliejosi prie uolos, o kambario vidury iš žemės kyšojo didelis akmuo. Mes turėjome tik kažką panašaus į rašomąjį stalą, atremtą į šį akmenį, ir Uon Pil Kim molbertą. Per lietų po kambario grindimis tekėdavo upelis ir buvo taip romantiška sėdėti bei klausytis čiurlenančio vandens garsų tiesiog po mumis! Atsikėlę ryte nešildomame kambary su kiauru stogu ir čiurlenančiu po grindimis upeliu, pastebėdavome, kad mums iš nosies tekėdavo toks pat upelis. Mes vis tiek džiaugėmės trobele, kad ir kokia ji buvo, nes joje galima buvo atsigulti ant grindų, pailsėti ir apie viską pamiršti. Gyvenimo sąlygos buvo tiesiog siaubingos, bet mes buvome kupini vilties, nes žinojome, jog einame Dievo valios keliu.

Rytais, kai Uon Pil Kim eidavo į darbą amerikiečių bazėje, lydėdavau jį iki pat pakalnės, o vakare, išeidavau jo pasitikti grįžtančio namo. Visą likusį laiką aš rašiau Uoli Uonbon. Mūsų kambaryje visuomet būdavo padrožtų pieštukų. Net ryžių ne visuomet turėdavome, o pieštukų – visada.

Uon Pil Kim man labai padėdavo ir materialiai, ir dvasiškai. Aš galėjau sutelkti visą dėmesį į rankraščius jo dėka. Grįžęs iš darbo ir krisdamas iš nuovargio, vis tiek ieškodavo būdų kaip man padėti. Tomis dienomis teko tiek mažai miegoti, jog galėdavau užsnūsti beeidamas. Kartais užmigdavau net tualete ir Uon Pil eidavo kartu su manimi, kad įsitikintų, jog man nieko neatsitiko.

Uon Pil padėdavo ne vien tik tuo. Jis taip norėjo nors kiek padėti parašyti knygą, jog ėmėsi piešti portretus Amerikos kariams, o už gautus pinigus nupirkdavo man pieštukų. Tuomet JAV kariai mėgo užsakyti savo žmonų ar sužadėtinių portretus ir Uon Pil Kim, prikabindamas prie medinių rėmelių šilkinę medžiagą, piešė portretus ir parduodavo kiekvieną po keturis dolerius.

Aš buvau labai dėkingas jam už tokį pasiaukojimą. Kai jis piešdavo, aš sėdėdavau šalia ir iš visų jėgų stengdavausi padėti. Jam išėjus į darbą į Amerikos bazę, aš padengdavau gruntu šilką, išpjaustydavau rėmeliams lenteles ir jas priklijuodavau. Kai jis grįždavo namo, aš jau būdavau išplovęs teptukus ir nupirkęs jam reikiamų dažų. Grįžęs iš darbo, jis imdavo pieštuką 4B ir piešdavo portretą. Iš pradžių užsakymų buvo labai mažai – vienas ar du į dieną, bet vėliau, visur pasklidus gandui apie jo darbus, jis tapo toks populiarus, jog per vieną vakarą jam tekdavo nupiešti dvidešimt ar net trisdešimt portretų. Neužilgo visas mūsų kambarys buvo užverstas portretais ir mes vos tilpome jame miegoti.

Kai pradėjome gauti daugybę užsakymų, nusprendžiau labiau padėti Uon Pil ir kol jis piešdavo veido bruožus, aš nuspalvindavau lūpas ir rūbus. Už pinigus, kuriuos uždirbdavome kartu piešdami, pirkdavome pieštukus ir tapybos reikmenis, o visą likusį laiką paskirdavome liudijimui. Labai svarbu užrašyti Dievo Žodį popieriuje, bet dar svarbiau tiesiogiai pasakoti žmonėms apie Dievo valią.

 

 

Patrauklus, bet šiek tiek nenormalus jaunuolis, gyvenantis prie šulinio

 

Pastačius Bažnyčią iš molio ir pradėjus jai veikti Pomnetkole, mano pamokslų klausytis ateidavo tik trys žmonės. Bet aš pamokslaudavau taip, tarsi prieš mane būdavo ne tik jie. Aš tvirtindavau sau: ,,Nors jų nematau, bet pamokslauju tūkstančiui ir net dešimčiai tūkstančių žmonių“. Aš įsivaizdavau, jog priešais mane – visa žmonija. Jie trise sėdėdavo ir klausydavosi, kaip visu balsu, beveik rėkdamas, pasakodavau jiems Principą.

Priešais mūsų trobelę stovėjo šulinys ir tarp ateinančių pasisemti vandens greitai pasklido gandas, jog molinėje trobelėje prie šulinio gyvena nenormalus jaunuolis. Žmonės, ateinantys pasisemti vandens, įdėmiai įsistebeilydavo į begriūvančią trobelę, bandydami ten įžiūrėti vyrą, apsirengusį skarmalais ir postringaujantį taip, tarsi vadovautų pasauliui. Tad visiškai nenuostabu, kad tarp žmonių pasklido gandai ir spėliojimai. Aš pamokslavau apie tai, jog dangus ir žemė apsivers aukštyn kojom ir Korėja suvienys visą pasaulį.

Netrukus apie mane prakalbo ne tik tie, kas sėmė vandenį iš šulinio – gandai pasklido iki pat pakalnės. Būtent gandai sužadindavo žmonėms smalsumą ir atvesdavo juos pasižiūrėti į beprotį, gyvenantį prie šulinio.

Tarp smalsuolių buvo studentai iš netoliese esančios seminarijos ir grupė profesorių iš prestižinio moterų universiteto Ichva. Gandai, gerokai pagražinti, skelbė apie mane kaip apie gražų ir gerai sudėtą vyrą. Tai paskatindavo vidutinio amžiaus moteris kopti į kalną, kad apžiūrėtų mane iš arčiau ir taip praleistų laiką.

Tą dieną, kai baigiau rašyti Uoli Uonbon, padėjau pieštuką į šalį ir pasimeldžiau: ,,Atėjo laikas papasakoti apie savo tikėjimą. Prašau, atsiųsk šventuosius, kuriems galėčiau liudyti!” Po to nuėjau link šulinio. Tai buvo vėlyvą pavasarį – gegužės 10-ąją. Tuo metu dėvėjau tradicines korėjiečių kelnes su vatiniu pamušalu ir seną švarką, kurį dėvėdamas karštomis dienomis stipriai prakaituodavau.

Vieną dieną staiga pamačiau jauną moterį, kuri, šluostydama prakaitą nuo kaktos, kopė į kalną link šulinio. Aš ją užkalbinau:

– Dievas tau padovanojo tiek daug meilės per paskutiniuosius septynerius metus!

Iš nuostabos ji net šoktelėjo atgal, nes būtent prieš septynerius metus ji nusprendė paskirti savo gyvenimą Dievui…

– Mano vardas Chion Šil Kan, – tarė ji, – aš – Pomčion bažnyčios, įsikūrusios netoliese, pakalnėje, misionierė. Girdėjau, jog čia gyvena keistas žmogus, ir atėjau jam liudyti!

Taip ji sutiko mane. Aš pakviečiau ją į namus. Įėjusi apžvelgė skurdų kambarėlį ir iš jos veido buvo matyti, kaip viskas jai atrodo keista. Po to ji žvilgsniu stabtelėjo ties mano staliuku, ir ji paklausė:

– Kam jums tiek daug pieštukų?

– Kaip tik šį rytą, – atsakiau jai, – baigiau rašyti knygą apie Visatos tvarkos principus ir manau, jog Dievas atsiuntė tave čia, jog išgirstum apie juos iš manęs.

– Ką?! – sušuko ji. – Aš atėjau čia, nes girdėjau apie beprotį, kuris gyvena čia ir kuriam reikia liudyti!

Aš patiesiau jai pagalvėlę atsisėsti ir po to atsisėdau pats. Po kambario grindimis garsiai upeliu liejosi vanduo.

– Ateity Korėjos vaidmuo pasaulyje bus pagrindinis, o kitos tautos gailėsis, jog negimė korėjiečiais, – tariau aš. Buvo akivaizdu, jog jai atrodė, kad tauškiu niekalus.

– Kaip pranašas Elijas pasirodė žmonėms per Joną Krikštytoją, – tęsiau aš, – Jėzus sugrįš kūnu į Korėją.

Šie žodžiai privertė ją gerokai įširsti.

– Aš esu tikra, jog Jėzus sugrįžti susiras tinkamesnę vietą nei mūsų varginga ir apgailėtina Korėja!

Po to ji išrėžė:

– Jūs apskritai kada nors skaitėte Apreiškimų knygą? Aš…, – bet aš nutraukiau ją:

– Norite pasakyti, jog mokėtės teologijos seminarijoje Korio?

– Iš ko sprendžiate? – pareikalavo ji atsakymo.

– Nejau manote, jog būčiau laukęs jūsų, jei būčiau nieko apie jus nežinojęs? Sakote, jog atėjote man liudyti? Tad liudykite! Mokykite mane!

Be abejo, Chion Šil Kan gerai nusimanė apie teologiją. Ji vieną po kitos citavo ištraukas iš Biblijos, bandydama duoti atkirtį mano požiūriui, ir vis mėtė man iššūkius, o aš vis atsakydavau į jos klausimus aiškiu ir pasitikinčiu balsu. Mūsų diskusija tęsėsi iki pat sutemų, tuomet aš atsistojau ir nuėjau paruošti vakarienę. Aš turėjau tik ryžių ir raugintų kimči, mes atsisėdome ir valgėme, klausydamiesi tekančių srovių po grindimis ir ruošdamiesi naujiems debatams.

Ji atėjo ir kitą dieną, paskui vėl ir vėl – taip tęsdavome mūsų pokalbį. Galiausiai ji priėmė sprendimą pašvęsti savo gyvenimą principams, kurių ją išmokiau.

Tais metais žvarbią ir vėjuotą lapkričio dieną prie mūsų lūšnos slenksčio Pomnetkole pasirodė mano žmona. Šalia jos stovėjo septynerių metų berniukas – mano sūnus, gimęs tais metais, kai išėjau iš namų. Tuomet išėjau nupirkti ryžių, bet vietoj to teko vykti į Pchenjaną. Praėjo metai, sūnus užaugo, ir dabar šis berniukas stovėjo priešais mane… Aš ne tik kad negalėjau paplekšnoti jam per skruostą ar karštai apkabinti, priglausdamas prie krūtinės, bet neišdrįsau net pažvelgti jam į akis. Stovėjau ten tarsi suakmenėjęs, prišalęs prie žemės ir bejėgis tarti bent vieną žodį…

Mano žmonai nereikėjo nieko sakyti. Aš visa širdimi pajutau vargšės mamos su vaiku skausmą ir kančias, išgyventus pačiame karo įkarštyje. Dar prieš jiems ateinant, aš žinojau kur ir kokiomis sąlygomis jie gyvena, bet tuo metu dar negalėjau pasirūpinti šeima. Žinojau, kad taip bus, todėl kelis kartus prašiau jos – lygiai taip kaip iki vestuvių, – kad ji pasitikėtų manimi ir palauktų dar šiek tiek.

Atėjus tinkamui laikui, aš būčiau pats atėjęs ir juos atsivedęs. Tačiau tuo metu, kai jie atėjo pas mane namo, laikas juos atsivesti dar nebuvo tinkamas. Lūšna, kurią vadinome bažnyčia, buvo maža ir varginga, be to joje kartu su manimi valgė ir miegojo dar keletą Bažnyčios narių, studijuojančių Dievo Žodį. Aš tiesiog neturėjau kur apgyvendinti savo šeimos…

Mano žmona apžvelgė lūšnelę, karčiai nusivylusi atsiduso ir išėjo. Kartu su sūnumi jie nusileido pakalne ir išnyko iš mano akių…

 

 

Bažnyčia, nepriklausanti nė vienai denominacijai

 

Korėjoje paplitęs priežodis, jog tas, kurį užgaulioja, ilgai gyvens. Jei mano gyvenimas prailgtų su kiekvienu įžeidimu, gyvenčiau šimtų metų ilgiau. Aš buvau toks sotus, jog lįsdavo per gerklę, bet mano skrandis buvo pripildytas ne maistu, o išgyventais užgauliojimais. Tad mane drąsiai galima pavadinti sočiausiu žmogumi pasaulyje. Žmonės iš tradicinių bažnyčių, kurie buvo prieš mane nusiteikę ir mėtė į mane akmenimis, kai įkūriau Bažnyčią Pchenjane, vėl pradėjo mane persekioti – šį kartą Pusane. Dar iki galo neįkūrus Bažnyčios, jie ryžosi sukelti mums daugybę nemalonumų. Kartu su mano vardu taip dažnai vartodavo priedėlį ,,pseudo“ ar ,,eretikas“, jog šie žodžiai beveik tapo mano vardo dalimi. Iš tikrųjų, vardas San Mjon Mun tapo žodžių ,,erezija“ ir ,,pseudoreligija“ sinonimu. Dabar tikriausiai neišgirstume mano vardo be šių priedėlių…

1953 m. persekiojimai buvo patys aršiausi. Mes palikome savo lūšną Pusane ir persikėlėme iš pradžių į Tėgu, vėliau į Seulą. Kitų metų gegužės mėnesį mes išsinuomavome namelį Pukagon rajone, netoli Čančundan parko, ir iškabinome ant durų lentelę su užrašu: ,,Šventosios Dvasios asociacija už pasaulio krikščionių vienybę“.

Taip pasivadindami norėjome parodyti, kad nepriklausome nė vienai denominacijai ir nesiruošiame sukurti naujos. ,,Pasaulio krikščionių“ – tai visas praeities ir dabarties krikščionių pasaulis, žodis ,,vienybė“ reiškia mūsų norą vienytis, o ,,Šventoji Dvasia“ liudija apie dvasinio ir fizinio pasaulių harmoniją, kurios pradžia – meilė, vienijanti tėvo ir sūnaus santykius. Mūsų Bažnyčios pavadinimas reiškia, kad su mumis kartu – dvasinis pasaulis, kurio centras yra Dievas.

Iš dalies vienybė –tai, ko aš siekiu, bandydamas sukurti Dievo idealų pasaulį. Vienybė nėra sąjunga. Sąjunga – tai kai du susirenka kartu. Vienybė – tai, kai du tampa viena visuma. Pavadinimas ,,Susivienijimo bažnyčia“ tapo žinomas visame pasaulyje daug vėliau, be to, taip pavadino kiti žmonės. Iš pradžių studentai vadino mūsų bendruomenę ,,Seulo bažnyčia“.

Rašydamas žodį ,,bažnyčia“, nemėgstu vartoti žodžio ,,kiochė“, kaip priimta tradiciškai vartoti. Bet patinka reikšmė, kurią įgyja žodis, parašius jį kinų hieroglifais. ,,Kio“ reiškia mokyti, o ,,chė“ – susitikimas. Kitaip tariant, šis žodis reiškia ,,susitikti ir studijuoti“. Žodį ,,religija“ (,,čiongjo“) parašę kinų hieroglifais, gausime du hieroglifus ,,centrinis“ ir ,,mokymas“. Jei žodis ,,bažnyčia“ reiškia ,,susitikti ten, kur moko dvasinės tiesos“ – tuomet tai gera reikšmė. Tačiau žodyje ,,kiochė“ neužsimenama apie tai, jog žmonės susirenka ir kuo nors dalinasi vienas su kitu. Paprastai žmonės, vartodami šį žodį, turi omeny visai ką kitą.

Man nesinorėtų, jog mūsų bendruomenė būtų laikoma dar viena denominacija. Aš tikėjausi sukurti Bažnyčią, kuri nepriklauso nė vienai denominacijai. Tikros religijos tikslas gelbėti visą šalį net jei dėl to tektų paaukoti save kaip religinę organizaciją. Ji siekia išgelbėti visą pasaulį, net jei dėl to tektų paaukoti šalį, ir nori išgelbėti visą žmoniją, net jei dėl to tektų paaukoti pasaulį. Jei žmonės tai suprastų, jie nekurtų daugybės denominacijų.

Mums buvo svarbu iškabinti lentelę su Bažnyčios pavadinimu, bet aš buvau pasirengęs bet kada ją nukabinti. Kai tik žmogus pakabina ant durų lentelę su užrašu ,,bažnyčia“, tuo jis nubrėžia ribą tarp ,,bažnyčios“ ir ,,ne bažnyčios“. Neteisinga dalinti vieną visumą į dvi dalis. Aš visiškai ne apie tai svajojau ir ne tokį kelią aš buvau pasirinkęs. Aš buvau pasirengęs bet kurią akimirką nuimti šią lentelę, kad šalis ir pasaulis būtų išgelbėti.

Mūsų užrašas buvo pakabintas prie įėjimo. Žinoma, geriau būtų buvę jį pritvirtinti kur nors aukščiau, bet stogo karnizas buvo labai žemas, ir kitos vietos, kur jį iškabinti, tiesiog nebuvo. Galiausiai lentelę prikalėme žemai, sulig vaiko akimis. Kartą būtent kaimynų vaikai ją nuplėšė ir tiek žaidė, jog ji skilo pusiau. Tačiau išmesti nesiryžome, kadangi ji buvo istorinės vertės. Paėmę šias dvi dalis, sutvirtinome jas viela ir vėl prikalėme prie įėjimo, tik šį kartą daug tvirčiau. Tikriausiai dėl to, jog mūsų iškaba buvo su panieka priimta, mūsų Bažnyčiai irgi teko patirti nemažai patyčų.

Trobelės karnizas buvo taip žemai pritvirtintas, jog žmonės įeti į Bažnyčią galėdavo tik pasilenkdami. Kambaryje, kurio plotas buvo apie aštuonis funtus, buvo taip ankšta, jog žmonės daužydavosi kaktomis, jei melstis susirinkdavo ten šešetą žmonių. Kaimynai tik ir laukė progos, kad galėtų pasišaipyti iš mūsų iškabintos lentelės ir pašaipiai klausinėdavo, apie kokią pasaulio vienybę mes svajojame, sėdėdami mažoje lūšnoje, į kurią galėdavai įeiti tik trilinkas. Jie niekada nesidomėdavo, kodėl mes parinkome tokį pavadinimą. Jie tiesiog žiūrėjo į mus kaip į bepročius, ir tiek.

Rūpesčių jie mums taip pat nekėlė. Pusane teko prašinėti žmonių maisto, o dabar mes jau turėjome kambarį, kur galėjome pamokslauti. Mums nebuvo ko bijoti. Aš pasisiuvau sau kostiumą iš amerikiečių darbo uniformos, kurį nudažiau juoda spalva, ir dėvėjau apsiavęs juodais guminiais batais. Nors žmonės nuolat ieškodavo būdų kaip mus pažeminti, dvasia mes buvome oriausi iš visų.

Mūsų parapijiečiai vadindavo save ,,ščiku“ arba ,,šeimos nariais“. Buvome tarsi apsvaigę nuo meilės. Visi, kas ateidavo pas mus, galėjo matyti, kuo aš užsiimu ir ką kalbu. Mus siejo nematomi meilės saitai, kurie padėdavo mums bendrauti su Dievu. Pavyzdžiui, kartais kokia nors moteris, gaminanti maistą savo virtuvėje, staiga viską mesdavo ir atbėgdavo pas mus į Bažnyčią. Kita moteris, norėdama persirengti naują suknelę, staiga išbėgdavo iš namų apsirengusi senais ir suplyšusiais rūbais. Jei kurios nors parapijietės vyro tėvai nuskusdavo jos plaukus plikai, norėdami atgrasinti ją nuo Bažnyčios, ji vis tiek ateidavo pas mus nors ir plika galva.

Bažnyčios narių po truputį daugėjo ir mes pradėjome liudyti studentų miesteliuose. 1950m. Korėjos visuomenėje universitetų studentai buvo laikomi intelektualais ir visi pagarbiai į juos žiūrėdavo. Pradėjome liudyti šalia moterų universitetų Ichva ir Jonsė įėjimo, ir netrukus mūsų Bažnyčioje pradėjo lankytis daugybė studentų. Mūsų Bažnyčią pradėjo lankyti ir muzikos profesorė Jun Jon Jan, dėsčiusi Ichva universitete, ir profesorė Čiun Chva Chan, bendrabučio vadovė. Pradėjo lankytis ir daugybė studentų, kurių skaičius augo geometrine progresija. Tai vienodai stebino ir tradicines bažnyčias, ir mus pačius.

Praėjus dviem mėnesiams po to, kai pradėjome pamokslauti bendrabučiuose, mūsų bendruomenė tapo neįtikėtinai didelė, pradėjus ją lankyti studentams iš Ichva ir Jonsė universitetų. Mūsų Bažnyčia augo kaip ant mielių! Matyt į mus padvelkė gaivus pavasario vėjas ir akimirksniu pakeitė studentų širdis. Per vieną dieną dešimtys jaunų žmonių surinko savo daiktus ir paliko Ichva bendrabučius. Jei kas bandydavo juos sustabdyti, jie atsakydavo: ,,Kodėl norite mus sulaikyti? Norite sulaikyti – nužudykite! Tiesiog imkite ir nužudykite!“ Jie bėgdavo iš bendrabučių, lipdami per langus ir tvoras. Bandžiau jiems paaiškinti – bet bergždžia! Jie nenorėjo likti savo švariuose ir tvarkinguose universitetuose – juos traukė mūsų maža Bažnyčia, kur tvyrojo neplautų kojinių kvapas. Niekas niekaip negalėjo tai sutrukdyti.

Galų gale dekanė Chval Lan Kim atsiuntė į mūsų Bažnyčią profesorę Jon Un Kim iš Religinės ir socialinės pagalbos departamento. Profesorė Kim studijavo teologiją Kanadoje ir buvo gera teologė. Ichva universitetas iš jos labai daug tikėjosi. Dekanė Chval Lan Kim pasirinko profesorę Kim, kurios specialybė buvo teologija, nes tikėjosi, jog ji galės konstruktyviai iškritikuoti mūsų mokymą ir taip sulaikyti studentų srautą. Tačiau praėjus savaitei po susitikimų su manimi, profesorė Kim, įgaliotasis atstovas, prisijungė prie mūsų Bažnyčios ir tapo viena iš aktyviausių pasekėjų! Tai pakėlė mūsų autoritetą tarp kitų Ichva profesorių bei studentų, ir mūsų Bažnyčia pradėjo augti sniego lavinos greičiu.

Padėtis tapo nevaldoma ir tradicinės bažnyčios ėmėsi vėl mus kaltinti, jog vogiame jų parapijiečius. Man tai atrodė neteisinga. Aš nė vieno neverčiau klausytis mano pamokslų ir lankyti mūsų Bažnyčią. Jei išvydavau žmones pro pagrindines duris, jie sugrįždavo pro galines. Jei užsklęsdavau duris, žmonės perlipdavo per tvorą. Aš niekaip negalėjau jų sulaikyti! Tokia padėtis labiausiai kėlė nerimą Ichva ir Jonsė universitetų administracijai, nes jie buvo krikščionių fondų remiami, todėl negalėjo likti nuošaly ir tiesiog ramiai žiūrėti, kaip jų studentai ir dėstytojai masiškai plaukia į kitą religijos grupę.

 

 

Du universitetai pašalina studentus ir atleidžia profesorius

 

Universitetas Jonsė ir moterų universitetas Ichva pateko į krizinę padėtį ir galiausiai ėmėsi veiksmų, kurių nesiėmė nei prieš nei po šio atvejo. Iš Ichva universiteto buvo atleisti penki profesoriai, įskaitant profesorę Jon Un Kim, ir pašalinta keturiolika studenčių, penkios iš jų buvo bebaigiančios paskutinį kursą. Iš universiteto Jonsė taip pat buvo atleista viena profesorė ir pašalinti du studentai.

Kunigas iš Ichva universiteto bandė studentes įkalbėti: ,,Jūs vėl galėsite lankyti tą Bažnyčią po to, kai gausite diplomą, tuomet mūsų universitetas išvengs nemalonumų“. Tačiau įkalbinėjimai nepadėjo – atvirkščiai, rezultatas buvo visiškai priešingas.

Pašalinti studentai bandė protestuoti: ,,Mūsų aukštojoje mokykloje mokosi net ateistai ir tikrų šamanų vaikai! Kaip jūs galite pateisinti mūsų pašalinimą ir tuo veidmainiškai laikytis dvigubų standartų?“

Tačiau aukštųjų mokyklų administracija atlaikė spaudimą, toliau tęsdama savo: ,,Mes – privati mokymo įstaiga, kurią globoja krikščioniškos bažnyčios, ir mes turime teisę savo nuožiūra pašalinti bet kuriuos studentus“.

Netrukus informacija apie šį incidentą pasiekė žiniasklaidą ir viename laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis tokiu pavadinimu: ,,Šalyje, kurioje paskelbta tikėjimo laisvė, bet kokie pašalinimai ar atleidimai iš pareigų yra neleistini!“ Po to prasidėjo audringi debatai visoje plačiojoje visuomenėje.

Kadangi universitetas Ichva buvo finansuojamas Kanados krikščioniškų fondų, universiteto administracija baiminosi, jog finansavimas bus nutrauktas, kai tik fondas sužinos, jog didelė studentų dalis perėjo į Bažnyčią, kurią visi vadino eretiška. Universitete tris kartus į savaitę buvo rengiami pamokslai, kurių metu buvo sudaromi dalyvių sąrašai. Vėliau jie buvo siunčiami į misionieriškos veiklos pagrindinį ofisą.

Pašalinus studentus ir atleidus profesores nuo pareigų, visuomenės nuomonė buvo palanki mums. Tuomet Ichva universiteto administracija, norėdama vienaip ar kitaip pakeisti susiklosčiusias aplinkybes, ėmėsi skleisti melagingus gandus – per daug bjaurius, kad galėčiau juos ištarti. Deja, kuo nešvaresni gandai buvo, tuo labiau jais žmonės mėgavosi ir perduodavo vienas kitam visiškai įsitikinę, jog visa tai yra tiesa. Galiausiai iš gandų kildavo nauji gandai, kurie buvo nesuvaldomi. Mūsų Bažnyčiai teko visa tai išgyventi metus ir daugiau.

Man nesinorėjo, jog padėtis taptų visiškai nevaldoma. Apskritai, man nesinorėjo sukelti kokių nors problemų, todėl bandžiau įtikinti studentus ir profesores praktikuoti paprastą ir ramų tikėjimą, paaiškindamas, jog nėra jokios būtinybės pasitraukti iš bendrabučių ir taip pritraukti visuomenės negatyvų dėmesį. Bet žmonės buvo nesukalbami: ,,Kodėl jūs prašote mūsų čia neateiti? Mes norime gauti tiek pat malonės, kiek ir visi kiti!“ Galiausiai jie turėjo pasitraukti iš universitetų ir man tai nesuteikė didelio malonumo…

Po to, kai studentai buvo pašalinti iš universiteto, jie kartu eidavo į maldos namus, esančius ant kalno Samgak, Seulo apskrity, kad nors kiek pagydytų gilias sielos žaizdas. Juos išvarė iš universiteto, jų šeimos piktinosi jais, o draugai nenorėjo daugiau su jais bendrauti. Jiems nebuvo kur daugiau eiti. Tuomet jie pradėjo pasninkauti ir melstis taip atkakliai, jog per maldą nuo raudų tekėdavo jiems ir iš akių, ir iš nosies. Kai kurie net pradėjo kalbėti įvairiomis kalbomis.

Iš tikrųjų Dievas pasirodo tada, kai mes puolame į neviltį ir kai mus apleidžia jėgos. Studentai, išvaryti iš universiteto, iš namų ir visuomenės, sutiko Dievą maldos salėje ant Samgak kalno…

Aš irgi kopdavau į Samgak kalną, nešdavau studentams, išsekintiems pasninkų, maisto bei eidavau jų nors kiek paguosti.

,,Iš tikrųjų siaubinga, kad jus pašalino be jokios priežasties, – sakiau jiems. – Bet dėl to neverta marinti savęs badu! Jei jūsų sąžinė švari ir esate įsitikinę, kad viską darėte teisingai, vadinasi jokie užgauliojimai jums nebus gėdingi. Nesikrimskite ir būkite kantrūs: jūsų valanda dar ateis!”

Penkios studentės, besimokančios paskutiniame kurse, perėjo mokytis į moterų universitetą Sunmjon, bet incidento padaryta žala buvo gana didelė.

Būtent po šių įvykių mano reputacija stipriai pakriko. Visą atsakomybę už piktadarystes, atliktas kitų religinių grupių, laikraščiai prirašydavo mums. Jei po pirmos gandų bangos žmonės klausdavo: ,,Nejau tai tiesa?“ – dabar jie buvo įsitikinę: ,,Taip, tai tiesa.“

Labai skaudu ir apmaudu, kai su tavimi taip neteisingai elgiasi. Neteisybė buvo tokia siaubinga, jog ji kėlė manyje pasipiktinimą. Man taip norėjosi imti ir paneigti visus kaltinimus! Tačiau neištariau nė žodžio ir net nebandžiau gintis. Mūsų laukė daugybė darbų ir neturėjome laiko kovai ar konfliktams.

Buvau tikras, kad laikui bėgant nesusipratimai ir neapykanta praeis, ir kad mums neverta eikvoti tiek nervų ir jėgų kovai. Aš apsimesdavau kurčias, kai žmonės apie mane kalbėdavo: ,,Kad jį kur perkūnas nutrenktų!“ – ir stengdavausi nekreipti dėmesio, kai krikščionių kunigai melsdavosi Dievui, prašydami mano mirties.

Tačiau gandai nesilpo, atvirkščiai, jų vis daugėjo ir diena iš dienos tapdavo vis užgaulesni. Tarsi visas pasaulis susivienijo prieš mane ir rodo pirštu, kaltindamas visomis žemiškomis nuodėmėmis. Fabrike Hungnam net pačią karščiausią dieną neatsiraitodavau kelnių, kad niekas nematytų mano blauzdų, o dabar žmonės paskleidė gandus, jog šoku Bažnyčioje nuogas! Net tie, kas ateidavo į Bažnyčią pirmą kartą, vis žvilgčiodavo į mane tarsi klausdami: ,,Ar tai jūs paprastai šokate nuogas?“

Aš žinojau geriau nei bet kas kitas, jog reikia šiek tiek laiko, kad nesusipratimai išsisklaidytų, todėl net nebandžiau ginčytis ir įrodinėti, jog nesu toks. Mes negalime visiškai pažinti žmogaus, nesusitikę su juo asmeniškai, tačiau beveik visi nedvejodami mane teisė, nė karto su manimi nesusitikę. Žinojau, jog ginčytis su tokiais žmonėmis bergždžias reikalas, tad nusprendžiau tiesiog tylėti ir kęsti.

Po incidento su universitetu Ichva ir Jonsė mūsų Bažnyčia buvo ant pražūties slenksčio. Prie mano vardo visam laikui buvo priklijuota ,,pseudoreligijos“ ir net ,,sektos“etiketė, o tradicinės bažnyčios suvienijo savo jėgas, kad valdžia mane nuteistų.

1955 m. liepos 4 d. mūsų Bažnyčioje policija atliko kratą ir suėmė mane bei dar keturis parapijiečius – Uon Pil Kim, Chio Jon Ju, Chio Min Ju ir Chio Uon Ju. Tradicinių bažnyčių pastoriai ir seniūnai suvienijo savo jėgas kartu su valdžia, užmėtydami ją laiškais, kuriuose reikalaudavo uždaryti mūsų Bažnyčią. Keturi Bažnyčios nariai, vieni iš pirmųjų mano pasekėjų, pateko į kalėjimą kartu su manimi.

Tačiau reikalai tuo neužsibaigė. Policija pradėjo kapstytis mano praeityje ir iškėlė man kaltinimus dėl vengimo atlikti privalomą karinę tarnybą. Kaltinimai buvo iš piršto laužti, nes tuomet, kai buvau išlaisvintas iš mirties lagerio Hungnam ir atvykau į Pietus, mano šaukimo amžius jau buvo baigęsis – tačiau kaltinimai vis tiek buvo pateikti.

 

 

Net iš apdegusių šakų prasikala nauji daigai

 

Ypatingojo slapto teisėtvarkos organų skyriaus tardytojai atliko kratą mūsų Bažnyčioje ir areštavo mane bei nuvežė į policijos nuovadą Čanbu. Aš buvau pasipiktinęs kaltinimais, jog vengiau karinės tarnybos, bet neištariau nė žodžio. Galėjau daug pasakyti, bet man tiesiog neleido ištarti nė žodžio.

Kai kas, matydamas, jog nieko neatsakau į pateiktus kaltinimus, vadino mane silpnavaliu. Tai irgi praleisdavau pro ausis, būdamas tikras, jog tokie užgauliojimai – eiliniai išbandymai, atsiųsti iš aukščiau. Jei jie reikalingi, kad pasiekčiau tikslą, vadinasi taip turi būti. Mano kelias buvo labai aiškus, todėl negalėjau patirti nesėkėms. Kuo įnirtingesni buvo persekiojimai, tuo atkakliau stengiausi savo poelgiais parodyti daugiau dėkingumo nei bet kas kitas.

Kai tik priėmiau tokį sprendimą, policija negalėjo su manimi nieko padaryti. Kai tardytojas rašė savo ataskaitą, aš patardavau jam, kaip geriau parašyti.

,,Gal geriau apie tai čia užsiminti? – tariau aš. – O čia parašykite taip ir taip“. Jis parašydavo taip, kaip sakydavau. Kiekviena frazė iš tų, kurias pasiūliau, buvo teisinga, bet kai tardytojas perskaitė visą tekstą, jis aptiko, jog šio teksto išvada buvo visiškai priešinga nei jis planavo parašyti iš pradžių. Tuomet jis įpykęs suplėšė ataskaitą.

1955 m. liepos 13d. šeštą mano buvimo policijos nuovadoje Čanbu dieną, vėl patekau į kalėjimą. Šį kartą tai buvo Sodemun kalėjimas Seule. Nors buvau su antrankiais, nejaučiau nei gėdos, nei gailesčio. Gyvenimas kalėjime nebuvo man kliūtis. Tai sukėlė manyje pyktį , bet nebuvo kliūtis mano kelyje. Man tai buvo galimybė geriau pasiruošti ateičiai. Aš įveikdavau kalėjime esančius sunkumus, sakydamas sau: ,,Mirtis kalėjime – ne man. Aš čia nenumirsiu! Kalėjimas – tai tramplinas, kuris padės man nušokti į visiško išlaisvinimo pasaulį“.

Šis dėsnis veikia tiek žemėje, tiek danguje: blogis anksčiau ar vėliau pasitrauks ir žlugs, o gėris bus išaukštintas ir klestės. Net patekęs į purvo krūvą, neprapulsiu, jei išsaugosiu tyrą sielą. Kai mane vedė surakintą antrankiais, praeinančios pro šalį moterys pažvelgdavo į mane perkreiptu veidu. Iš jų mimikos buvo aišku, jog jų akimis atrodau nevykėlis, nes pagal jų nuomonę buvau įkūrėjas kažkokios paleistuviškos sektos. Bet aš nejaučiau nei baimės, nei gėdos. Kad ir kokie užgaulūs buvo persekiojimai apie mane ir Bažnyčią, jie negalėjo manęs palaužti.

Žinoma kaip ir bet kas kitas aš turiu jausmus. Nors išoriškai visuomet išlikdavau orus, viduje virė emocijos, kurias sunkiai sulaikydavau. Apmaudu būdavo iki kaulų smegenų. Kiekvieną kartą, kai vos galėdavau susilaikyti, kentėdavau sau tardamas: ,,Nesu tas, kam lemta mirti kalėjime. Aš vėl atsistosiu ant kojų! Garantuoju“. Mano ryžtas stiprėdavo ir nuolat sau sakydavau: ,,Aš prisiimu visą skausmą ir sunkumus, užgriuvusius mūsų Bažnyčią“.

Buvo manyta, jog suėmus mane, Bažnyčia nustos egzistavusi ir parapijiečiai išsiskirstys į visas keturias puses. Tačiau atvirkščiai, Bažnyčios nariai lankė mane kiekvieną dieną ir net kovodavo už teisę aplankyti mane anksčiau už kitus. Susitikimų kambarį atidarydavo aštuntą ryte, bet mano parapijiečiai rinkdavosi prie kalėjimo vartų ir išsirikiuodavo eilėje daug anksčiau. Kuo aršesni buvo prakeiksmai ir kuo vienišesnis būdavau, tuo daugiau žmonių ateidavo mane aplankyti, padrąsinti ir paguosti.

Nors juos sutikdavau be ypatingo užsidegimo ir net bardavausi: ,,Kodėl jūs čia ateinate ir keliate tiek triukšmo?“, bet jie vis tiek eidavo paskui mane ir verkdavo. Taip jie išreikšdavo savo tikėjimą ir meilę. Jie prisirišo prie manęs ne dėl to, jog mokėjau sklandžiai ir gražiai kalbėti. Jie mylėjo mane už tą meilę, kurią jautė mano sielos gelmėse. Jie žinojo koks aš esu iš tikrųjų. Net mirdamas, nesugebėčiau pamiršti parapijiečių, kurie liko ištikimi man net po to, kai stovėjau su antrankiais priešais teisėją. Visuomet prisiminsiu, kaip jie rijo ašaras ir graudžiai žiūrėjo į mane, sėdintį ant teisiamųjų suolo.

Kalėjimo sargybiniai negalėjo atsistebėti: ,,Kaip šiam žmogui pavyko išvesti iš proto tiek žmonių?“,,Jis jiems ne vyras, o jie jam ne žmona ir jis jiems ne sūnus, tad kodėl jie tokie ištikimi jam?“ – stebėjosi jie matydami, kad į kalėjimą ateidavo vis naujas būrys žmonių.

Vieną kartą sargybinis pastebėjo: ,,Mums sakė, kad Mun – tikras diktatorius, išnaudojantis žmones, bet juk aišku kaip diena, jog tai ne tiesa!” Šis sargybinis vėliau prisijungė prie mūsų Bažnyčios ir tapo pasekėju…

Galiausiai teismas, po trijų mėnesių arešto, pripažino mane nekaltu ir paleido į laisvę. Mano išlaisvinimo dieną kalėjimo viršininkas kartu su visais kalėjimo skyrių viršininkais mane iškilmingai išlydėjo. Po trijų mėnesių jie visi tapo Susivienijimo Šeimos nariais. Jie atvėrė man savo širdį dėl labai paprastos priežasties. Pažinę mane arčiau, jie pamatė, jog visiškai nesu toks, apie kurį skleidė gandus. Galiausiai, melagingi gandai, pasklidę visuomenėje, padėjo mums misionieriškoje veikloje!

Kai policija mane areštavo, visos žiniasklaidos priemonės ir visa visuomenė sukėlė aplinkui didelį triukšmą. Bet kai mane pripažino nekaltu ir išlaisvino, visi tylėjo lyg vandens būtų į burną prisėmę. Tik pačiame laikraščio gale buvo parašyta trumpa žinutė trimis eilutėmis apie mano nekaltumą ir paleidimą: ,,Mun pripažino nekaltu ir paleido į laisvę“. Purvini gandai, sukėlę tiek triukšmo visoje šalyje, buvo melagingi, bet šią žinią sėkmingai ištrynė ir pamiršo. Bažnyčios nariai bandė protestuoti ir prašyti manęs: ,,Tėve Mun, juk tai neteisinga! Visa tai mums taip atsibodo, jog negalime daugiau kentėti”. Jie verkė priešais mane, o aš tylėjau ir tiesiog juos guodžiau.

Niekada nepamiršiu skausmo, kurį teko patirti, kai žmonės neteisingai mane kaltino. Bet aš kentėdavau, net kai prieš mane užsipuldavo tiek žmonių, jog atrodė, kad man tarsi nėra vietos visoje Korėjoje. Šis skausmas ir liūdesys visam laikui įstrigo kažkur giliai, tolimiausiame širdies kampelyje.

Buvau panašus į medį, iškrypusį nuo vėjo ir lietaus, bei apdegintą ugnies, bet niekada sau neleisiu sudegti į plėnis ir numirti. Net iš apdegusių šakų pavasarį prasikala nauji pumpurai. Jei ir toliau tęsiu savo kelią nuolankiai ir ryžtingai nusiteikęs, kada nors būtinai ateis diena, kai žmonės įvertins tai, ką esu padaręs.

 

 

Žaizdos mus tik sustiprina

 

Žmonės nepripažino tiesos naujos išraiškos, kurią pamokslavau, ir vadino ją erezija. Jėzus, gimęs Judėjos žemėje, taip pat buvo apkaltintas erezijos skleidimu ir nukryžiuotas ant kryžiaus. Man tekę persekiojmai nebuvo tokie kankinantys ir neteisingi palyginus su Jėzaus. Aš galėjau iškęsti bet kokį skausmą ir tyčiojimasi iš manęs, bet kaltinimai, jog mūsų Bažnyčia eretiška, buvo daugiau nei neteisingi ir juos iškęsti buvo sunkiausia.

Teologai, studijavę pirmuosiais Susivienijimo Bažnyčios metais, vadino mūsų mokymą nepaprastu ir sistematingu. Kai kurie net buvo bepriimą jį. Tai parodo, jog visi ginčai, apie tai ar mūsų Bažnyčia eretiška, ar ne, nebuvo tik teologiniai. Ginčų priežastis buvo kova už valdžią ir įtakos sferą.

Dauguma parapijiečių prieš tapdami mūsų Bažnyčios nariais, lankė kitas bažnyčias, ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl tradicinės bažnyčios laikė mus priešais. Kai į Bažnyčią atėjo Ichva profesorė Jun Jon Jan, ją iš karto iškvietė į policiją, kad apklaustų. Ten ji sužinojo, kad apie aštuoniasdešimt krikščionių pastorių išsiuntė laiškus valdžiai, kritikuodami Susivienijimo bažnyčią. Jie siuntė laiškus ne todėl, jog mes padarėme kažką blogo. Mus laikė tais, kurie kelia pavojų tam tikrų žmonių ir organizacijų valdžiai, ir baimė bei kraštutinis fraktiškumas paskatino juos persekioti mūsų Bažnyčią.

Susivienijimo bažnyčia ir jos naujas mokymas traukė daugybę žmonių iš įvairiausių religinių grupių. Kartais klausdavau parapijiečių: ,,Kodėl jūs čia atėjote? Grįžkite į savo bažnyčias“ – beveik gąsdindamas juos ir varydamas lauk. Bet jie labai greitai grįždavo. Žmonės, susirinkę mūsų bažnyčioje, nenorėjo daugiau nieko klausytis. Jie neklausė nei savo mokytojų, nei tėvų – tik manęs. Aš nemokėjau jiems pinigų, valgydinti taip pat nevalgydindavau. Jie tikėjo mano mokymu ir todėl vis ateidavo. Jie ateidavo, nes padėjau atsikratyti nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmo. Aš irgi buvau apimtas nevilties, kai žiūrėdavau į dangų ir į supančius mane žmones, todėl žinojau, kokie nusivylę ateidavo žmonės į mūsų Bažnyčią. Jie užduodavo daugybę klausimų apie gyvenimą, į kuriuos nerasdavo atsakymų, o Dievo Žodis, kurio juos mokiau, davė labai aiškius atsakymus į visus klausimus. Jaunimas, sutikęs mane, rasdavo atsakymus mano mokyme, todėl jie noriai ateidavo į mūsų Bažnyčią ir prisijungdavo prie mano dvasinio kelio, kad ir koks sunkus jis būtų.

Aš – žmogus, kuris atranda kelią ir atveria jį kitiems. Vedu šiuo keliu žmones, kad sujungčiau išsiskyrusias šeimas ir atkurčiau visuomenę, šalį ir pasaulį, kad galiausiai visi kartu grįžtume Dievo glėbin. Žmonės, ateinantys pas mane, tai supranta ir trokšta kartu su manimi leistis ieškoti Dievo. Kaip galima mus dėl to teisti? Mes tiesiog ieškojome Dievo, bet dėl to buvome persekiojami ir kritikuojami visais įmanomais būdais.

Deja, kol apie mūsų Bažnyčią kilo vis daugiau debatų ir buvome kaltinami erezija, mano žmona dar labiau apsunkino mano padėtį. Po mūsų susitikimo Pusane ji, giminių padedama, pareikalavo, jog kuo greičiau palikčiau Bažnyčią ir sugrįžčiau pas ją ir sūnų arba išsiskirčiau su ja. Jie net aplankė mane Sodemun kalėjime ir priešais mane paliko skyrybų pareiškimą, reikalaudami, jog jį pasirašyčiau. Aš žinojau, kokia svarbi yra santuoka, kad būtų sukurtas Dievo harmoningas pasaulis, todėl tylėjau ir nieko nepasirašiau.

Tuomet žmona pradėjo grubiai įžeidinėti Bažnyčios narius ir juos persekioti. Pats galėjau bet ką iškęsti. Manęs negalėjo užgauti nei įžeidinėjimai, nei beprotiškas požiūris į mane, bet negalėjau ramiai žiūrėti į tai, kaip ji įžeidinėjo parapijiečius. Ji bet kuriuo metu įsiverždavo į Bažnyčią ir sukeldavo skandalą, apšaukdavo žmones ir pasiimdavo ką nors iš Bažnyčiai priklausančių daiktų. Ji net išliedavo ant žmonių naktipuodį su išmatomis. Jai atėjus mes negalėdavome tęsti pamokslo. Galiausiai išėjęs iš Sodemun kalėjimo, patenkinau jos šeimos reikalavimus ir pasirašiau skyrybų dokumentą. Buvau priverstas su ja išsiskirti, nepaisydamas savo principų…

Kai pagalvoju apie buvusią žmoną, jaučiu kaip mano širdis vis dar linksta prie jos. Jos šeima, kur visi buvo tvirti krikščionys, ir tradicinių korėjiečių bažnyčių politika darė labai didelę įtaką jos poelgiams. Iki mūsų santuokos ji buvo tokia tvirta ir ryžtinga! Tai, kad ji taip pasielgė, parodo, kokie pavojingi gali būti visuomenės nusistatymas ir nusistovėjusios koncepcijos…

Man teko išgyventi skyrybų skausmą ir kartėlį dėl to, jog mane pasmerkė eretiku. Bet aš nepalūžau. Man teko visa tai iškęsti, jog būtų atpirkta gimtoji žmonijos nuodėmė ir sukurta Dievo Karalystė. Tamsa paprastai būna pati tirščiausia prieš pat aušrą, bet aš įveikiau šią tamsą, prisišliejęs prie Dievo ir nukreipęs Jam savo maldas. Visas dienas, išskyrus kelias valandas reto miego, praleidau melsdamasis.

 

 

Nuoširdi dvasia svarbiau už viską

 

Po trijų mėnesių mane pripažino nekaltu ir paleido į laisvę. Kaip niekad anksčiau pajutau, kokia didelė mano skola Dievui. Kad sugrąžinčiau šią skolą, pradėjau ieškoti vietos, kur mūsų Bažnyčia galėtų pradėti viską iš naujo. Bet savo maldose neprašiau Dievo: ,,Dieve, pastatyk mums bažnyčią!“, niekada nesiskundžiau ir nejaučiau gėdos už tai, jog mūsų Bažnyčia buvo įsikūrusi tokiame mažame ir skurdžiame namelyje. Aš buvau dėkingas jau vien už tai, jog mes turime kur pasimelsti ir nesvajojau apie erdvesnius ir patogesnius rūmus.

Kad ir kaip ten būtų, mums vis tiek reikėjo vietos, kur galėtų susirinkti visi parapijiečiai, todėl paėmėme skolą, du milijonus vonų, ir nupirkome pakalnėje, vargingame Čionpadon kvartale, namelį. Tai buvo vienas iš tų namų, vadinamų ,,priešo nuosavybe“, kadangi jie buvo tušti nuo tada, kai juos paliko japonai po Korėjos išlaisvinimo nuo kolojininės priklausomybės. Tai buvo mažas namelis, kurio plotas buvo ne daugiau 65 kvadratinių metrų, ir kuris stovėjo ilgos ir siauros gatvės pačiame gale, todėl, priėjęs prie jo, tarsi patenki į ilgą ir tamsų tunelį. Visos namo sienos buvo taip stipriai išteptos purvu, jog mums belikdavo tik spėlioti, kas čia buvo daroma iki mūsų. Su jaunimu mums teko parūpinti valymo priemones ir keturias dienas šveisti ir gramdyti namą nuo viršaus iki apačios.

Mūsų Bažnyčiai persikėlus į Čionpadon, aš beveik nemiegojau. Sėdėdavau miegamajame ant grindų susigūžęs ir paniręs į maldą iki trijų – keturių valandų ryto, miegojau iki penkių ryto, po to keldavausi ir imdavausi kasdienių darbų. Taip gyvenau septynerius metus. Nors per parą miegodavau valandą ar dvi, dieną niekada nebūdavau mieguistas, o akys ryškiai šviesdavo tarsi ryto žvaigždės. Niekada nejausdavau nuovargio ir nebuvau išvargęs.

Galva visada būdavo pilna planų ir svarbių dalykų, jog nesinorėdavo veltui leisti laiko net valgiui. Kad žmonės veltui neleistų laiko dengdami man stalą, valgydavau sėdėdamas ant žemės ir pasilenkęs prie lėkštės. ,,Parodyk savo pasišventimą! Te jis trykšte trykšta, net jei norisi miego! Atsiduok visiškai kol jėgos neapleido!“ – taip sau nuolat tvirtindavau. Aš meldžiausi pačiame nesibaigiančių išpuolių ir melagingų kaltinimų įkarštyje, galvodamas, jog taip sėju sėklas, kurios kada nors išdygs ir duos gausų derlių. Jei derliaus nebus Korėjoje, tikėjau, jog jis būtinai subręs kokioje nors kitoje pasaulio šalyje.

Praėjus vieneriems metams po mano išlaisvinimo iš kalėjimo, mūsų Bažnyčioje jau buvo keturi šimtai žmonių. Savo maldose kartodavau jų vardus vieną po kito. Jų veidai pasirodydavo priešais mane dar prieš ištariant jų vardus. Kai kas iš jų verkdavo, kai kas juokdavosi. Maldoje sužinodavau, kaip jaučiasi kiekvienas narys ir ar jie neserga.

Kartais maldoje tardamas jų vardus, aiškiai jausdavau, koks būtent žmogus šiandien ateis į Bažnyčią ir iš tikrųjų jis ateidavo! Arba nueidavau aplankyti tų, apie kurių ligą sužinodavau maldoje, ir jie iš tikrųjų būdavo besergą. Parapijiečiai stebėdavosi iš kur aš žinodavau apie jų negalias, jei man jie nieko apie tai nesakydavo. Bet kai jie klausdavo iš kur aš sužinodavau, tiesiog nusišypsodavau ir tylėdavau.

Kažkas panašaus įvyko, kai ruošėmės Palaiminimo ceremonijai. Prieš tai aš kiekvieno jaunikio ir kiekvienos nuotakos paklausiau, ar išsaugojo jie skaistybę. Vienas iš kandidatų garsiai ir tvirtai atsakė, jog išsaugojo. Tuomet aš dar kartą jo paklausiau ir jis vėl atsakė teigiamai. Galiausiai aš paklausiau jo trečią kartą ir išgirdau tą patį atsakymą.

Tuomet pažvelgiau į jo akis ir paklausiau:

– Ar tu atlikai karinę tarnybą Chvačione, Kanuon provincijoje?

– Taip, – atsakė jis, drebančiu balsu iš baimės.

– Tu turėjai trumpas atostogas ir nuvykai į Seulą. Ten apsistojai viešbutyje, ar taip? Tą naktį tu permiegojai su moterimi, dėvėjusia raudoną sijoną. Aš žinau visus tavo poelgius, tad kodėl tu man meluoji?

Aš supykau ant jo ir išvariau iš Palaiminimo ceremonijos. Jei jūs žiūrite į pasaulį plačiai atvertomis sielos akimis, jūs pamatysite viską – net tai, kas paslėpta nuo jūsų akių.

Kai kuriuos žmones traukė mūsų Bažnyčia ne dėl mokymo, bet būtent dėl tokių nežemiškų reiškinių. Dauguma galvoja, jog dvasinė jėga svarbiau už viską, tačiau panašūs reiškiniai, vadinami stebuklais, stipriai išveda žmones iš pusiausvyros. Jei tikėjimas grindžiamas nepaaiškinamais ar nežemiškais reiškiniais, tai nesveikas tikėjimas. Nuodėmę galima panaikinti tik atpirkimu. Vien dvasine jėga to neįmanoma padaryti. Štai kodėl formuojantis Bažnyčiai, parapijiečiams daugiau nepasakojau, ką matydavau sielos akimis.

Tuo metu žmonės vis ėjo ir ėjo. Kad ir kiek žmonių susirinkdavo Bažnyčioje, dešimtys ar visas šimtas, žiūrėdavau į juos tarsi priešais mane būtų tik vienas žmogus. Visuomet atidžiai išklausydavau kiekvieną, kas norėdavo pasipasakoti apie save. Kad ir kas tai būdavo, išklausydavau visus – ir močiutę, ir jaunuolį, – tarsi be jų aš daugiau nieko neturėjau. Visi parapijiečiai buvo įsitikinę: ,,Visoje Korėjoje nėra nė vieno, kas galėtų geriau klausyti už Tėvą Mun“. Kokia nors močiutė pradėdavo pasakoti apie save nuo tada, kai ištekėjo, ir baigdavo išvardindama savo vyro ligas.

Man taip patinka klausytis, kaip žmonės pasakoja apie save! Kai jie atveria savo širdį ir pasakoja apie gyvenimą, laikas man prabėga nepastebimai. Galiu jų klausytis po dešimt ar net dvidešimt valandų iš eilės. Jei žmogus nori išsikalbėti vadinasi jam tai svarbu. Taip žmonės bando surasti savo problemų sprendimo būdą, ir aš jaučiu, kad turiu juos įdėmiai išklausyti. Nuoširdžiai domėdamasis kito žmogaus gyvenimu, tuo galiu parodyti savo meilę jam ir grąžinti savo skolą gyvenimui. Labai svarbu vertinti gyvenimą kaip didžiausią brangenybę. Su tokiu pačiu atsidavimu, su kuriuo klausiausi žmonių, aš nuoširdžiai dalinausi su jais savo išgyvenimais ir meldžiausi už juos su ašaromis.

Kiek kartų teko melstis ir verkti ištisą naktį! Grindų lentos, ant kurių sėdėjau, buvo taip stipriai prasisunkusios mano ašarų, jog jos visada būdavo drėgnos.

Praėjus keletą metų, kai jau buvau Jungtinėse Valstijose, man pranešė, jog parapijiečiai ketina atnaujinti Bažnyčios pastatą Čionpadone. Aš tučtuojau išsiunčiau jiems telegramą reikalaudamas nutraukti visus darbus. Taip, ši Bažnyčia įkūnija visam laikui prarastą mano gyvenimo tam tikrą periodą, tačiau ji gali papasakoti apie mūsų Bažnyčios istoriją. Kad ir kaip gražiai ją perstatytume, kokia to prasmė, jei visa Susivienijimo bažnyčios istorija bus sunaikinta? Svarbiausia ne išorinis pastato grožis, bet visos nematomos akiai ašaros, kurios buvo pralietos jame. Pastatas gali neatitikti kieno nors skonį ar standartą, bet šis namas – tradicijos įkūnijimas, ir tokia jo vertė. Jei žmonės negerbia savo tradicijų, jų neišvengiamai laukia pražūtis.

Pačios bažnyčios sienos Čionpadone dvelkia istorija ir kiaurai permirkusios ja. Pažvelgdamas į kokį nors sienos išsikišimą, prisimenu, kaip remdavausi į jį ir apie ką meldžiausi tą minutę ir vėl pradedu verkti. Net šiek tiek pakrypusi į šoną durų stakta primena man išgyvenimus. Dabar visos grindys pakeistos ir senų lentų jau seniai nėra. Tų pačių lentų, ant kurių tiek susigūžęs sėdėdavau ir verkdavau springdamas nuo ašarų…Jų jau nėra, ir mano ašarų žymės išnyko visam laikui. Man juk būtina prisiminti šį skausmą! Ne bėda, jei namas stovi be remonto ir visas apstatymas pasenęs. Praėjo daug metų, dabar yra sukurta daugybė Bažnyčios filialų, turinčių puikų išplanavimą ir interjerą. Bet man labiau norisi nueiti ir pasimelsti į tą mažą namelį Čionpadone. Man ten daug ramiau…

Visą savo gyvenimą nugyvenau melsdamasis ir pamokslaudamas, bet net ir dabar labai jaudinuosi stovėdamas priešais auditoriją. Jei kas užima padėtį, leidžiančią jam kalbėti su žmonėmis visuomeninėmis temomis, vadinasi jo rankose žmonių išgelbėjimas arba jų pražūtis. Man svarbiausia padėti tiems, kas išgirsta mano žodį, eiti keliu, vedančiu į gyvenimą. Tomis akimirkomis tarsi brėžiu ribą tarp gyvenimo ir mirties.

Net dabar nesiruošiu pamokslui iš anksto, kad jame nebūtų mano asmeninių tikslų ar ketinimų. Po tokio pasiruošimo perduočiau žmonėms tik žinias, sukauptas galvoje, bet ne nuoširdžius jausmus ar užsidegimą. Prieš eidamas pamokslauti, stengiausi išreikšti savo pasišventimą, skirdamas maldai mažiausiai dešimt valandų. Tai padėjo man įtvirtinti savo šaknis. Nors didelio ir tvirto medžio lapai šiek tiek pagraužti vikšrų, jis nežlugs, jei jo šaknys yra pakankamai giliai žemėje. Kartais mano žodžiai tiesmukūs, bet žmonės mane supras, jei būsiu su jais visiškai nuoširdus.

Ankstyvaisiais Bažnyčios metais dėvėjau seną amerikiečių karinį kitelį ir darbo kombinezoną, nudažytą juoda spalva. Kai pamokslaudavau nuo manęs upeliais tekėdavo prakaitas ir liejosi ašaros. Nebuvo nė vienos dienos, jog neraudodavau balsu. Mano širdis buvo pilna emocijų, o iš akių per skruostus žemyn upeliais liejosi ašaros. Tomis akimirkomis mano siela tarsi palikdavo kūną. Jausdavausi nuo mirties tik per plauką. Mano rūbai buvo kiaurai permirkę nuo prakaito, upeliais tekančio nuo mano kaktos.

Tais laikais, kai mūsų Bažnyčia buvo įsikūrusi Čionpadone, mums visiems buvo sunku, bet Chio Uon Ju teko ypatingi išbandymai. Jis turėjo problemų su plaučiais, tačiau trejus metus ir aštuonis mėnesius skaitė paskaitas apie mūsų mokymą po aštuoniolika valandų per parą, nepaisydamas skausmo ir negalios. Mes negalėjome sau leistis gerai maitintis, todėl valgydavome ne daugiau kaip du kartus į dieną, patiekdami miežius vietoj ryžių kartu su vienos dienos raugo kimči.

Chio Uon Ju labai mėgo mažas sūrias krevetes. Jis pastatydavo indą su krevetėmis į kambario kampą ir kartkartėmis prieidavo ir su pagaliukais paimdavo vieną kitą. Tai padėdavo jam išgyventi sunkius laikus. Man buvo labai skaudu matyti, kaip Chio Uon Ju atsiguldavo ant grindų ir gulėdavo visiškai išsekęs, alkanas ir pavargęs! Labai norėjau pamaitinti jį sūriomis midijomis, bet tais laikais mums buvo per brangu. Man ir dabar skaudu prisiminti, kaip sunku jam buvo, kai jis sunkiai sirgdamas bandė užrašyti mano pamokslus, kurie liejosi ir liejosi nesibaigiančia tėkme.

Parapijiečių nuolatinių pastangų ir pasiaukojimo dėka mūsų Bažnyčia ir toliau augo. Tuomet buvo įkurta Sonchva mokinių asociacija iš vidurinių ir vyresniųjų klasių mokinių. Jie atiduodavo savo pietus, kuriuos atsinešdavo su savimi iš namų, mūsų misionieriams, kad jie galėtų sočiai pavalgyti. Mokiniai net sudarė tvarkaraštį, kada ir kas turėdavo atiduoti savo pietus. Visi pamokslautojai žinojo, jog kažkas iš mokinių šiandien nepavalgys ir bus alkanas, todėl jie valgydavo šį maistą su ašaromis. Nuoširdus vaikų poelgis paliesdavo daug labiau nei patys pietūs, todėl mes ryžomės dvigubai atkakliau įgyvendinti Dievo valią, net jei dėl to tektų paaukoti gyvybę.

Tuomet buvo nelengva, bet mes vis tiek išsiuntėme kelis misionierius į įvairius Korėjos kampelius. Nepaisant to, jog mūsų nariai labai norėjo papasakoti apie tai, jog esą iš Susivienijimo bažnyčios, dėl niekšiškų gandų šturmo jie negalėjo taip pasielgti. Jie vykdavo į kaimelius, šluodavo ten gatves ir siūlydavosi padėti tiems, kam reikėdavo pagalbos. Vakarais misionieriai organizuodavo būrelius, kur mokydavo žmones rašto ir Dievo Žodžio. Jie padėdavo žmonėms keletą mėnesių ir užsitarnaudavo jų pasitikėjimą, dėl to mūsų Bažnyčia nuolat augo. Niekada nepamiršiu tų narių, kurie labai norėjo mokytis koledže, bet vietoj to nusprendė pasilikti su manimi ir paskirti savo gyvenimą Bažnyčiai.

Read Full Post »

Tikrojo Tėvo autobiografija – ketvirtas skyrius

KODĖL MES DIRBAME VISAME PASAULYJE

 

 Užmokėjau aukščiausią kainą, kad eičiau Dievo keliu

 

Kai tik buvau paleistas iš Sodemun kalėjimo, nuvykau į Gabsa budistų šventyklą and Gyeroung kalno Choongcheong provincijoje. Turėjo užgydyti žaizdas, nuo kankinimų, patirtų Sodemun kalėjime. Taip pat man reikėjo miško, kur galėčiau pasimelsti ir apmąstyti mūsų bažnyčios ateitį. Neseniai buvo pasibaigęs Korėjos karas, ir vien tik rasti pakankamai maisto, kad išgyvnetum, dažnia buvo sunki užduotis. Tačiau, nepaisant tokių trumpalaikių sunkumų, buvo man svarbu sudaryti planus ilgesniam laikui. Mes vis dar neturėjome pakankamai didelės bažnyčios, kad visi nariai galėtų sutilpti per pamaldas, bet jaučiau, kad svarbu yra skirti laiko pažvelgti į tolimesnę ateitį.

Po to, kai žlugo Japonijos kolonijinis režimas ir 1945 metais Korėja buvo išlaisvinta, šios abi šalys neužmezgė diplomatinių santykių. Japonija nepripažino vyriausybės Seule, o Korėja laikė Japoniją savo priešu. Aš tikėjau, jog, žvelgiant į pasaulio situaciją, yra svarbu, kad šios dvi šalys atnaujintų santykius. Buvo keletas bandymų nusiųsti misijonierius į Japoniją, bet jie nebuvo sėkmingi. Galiausiai, Bong Choon Choi įvykdė šią užduotį.

1958 metais aš pakviečiau Bong Choon Choi susitikti ant kalno, esančio už Gabsa šventyklos.

„Tu turi nedelsdamas vykti į Japoniją. Tu negalėsi grįžti į Korėją tol, kol tau nepavyks.“

„Taip!“ atsakė jis nedvejodamas.

Tuomet mes abu padainavome Korėjos krikščionių giesmę, kuri prasideda žodžiais:

Dievo poašaukti, mes vykdome pašaukimą;

Viešpatie, mes vyksime, kad ir kur lieptum.

 

Nusileidome kartu nuo kalno pakylėtomis dvasiomis. Jis niekada neklausė, kaip jam pragyventi Japonijoje arba kaip jam pradėti savo veiklą ten. Štai toks drąsus žmogus buvo Bong Choon Choi. Daugumai korėjiečių nebuvo leidžiama vykti į Japoniją. Jo vienintelis pasirinkimas buvo patekti į Japoniją be vizos. Jam reikėtų daug ką pereiti.

Bong Choon Choi nežinojo net ar galės patekti į japoniją, bet jis buvo pasiruošęs, jei reikia, pauukoti savo gyvybę. Kol neišgirdau, kad jis saugiai perplaukė per sąsiaurį į Japoniją, atidėjau į šalį visus darbus ir sėdėjau melsdamasis mažame kambarėlyje bažnyčioje. Nei valgiau, nei miegojau. Mes net turėjome paimti 1,5 mln. Vonų paskolą, kad nusiųstume jam. Daug mūsų narių neturėjo, ką valgyti, bet buvo taip svarbu evangelizuoti Japoniją, kad visa kita reikėjo atidėti į šoną.

Deja Bong Choon Choi buvo areštuotas vos tik atvykęs į Japoniją. Jis buvo uždarytas į kalėjimą pirmiausia Hirosimoje, o vėliau Yamagučyje, kol galės būti deportuotas į Korėją. Būdamas kalėjime jis nusprendė, kad geriau jau mirs nei bus išsiųstas atgal, todėl jis pradėjo pasninkauti. Bepasninkaujant jam prasidėjo karštinė. Japonų pareigūnai nusprendė paguldyti jį į ligoninę ir atidėti jo deportaciją, kol sveikata nepasitaisys. Būdamas ligoninėje jis sugebėjo pabėgti.

Po tokių pastangų, rizikuodamas gyvybe daugiau nei pusantrų metų, Bong Choon Choi į kūrė bažnyčią Korėjoje 1959 metų spalį. Korėja ir Japonija neužmezgė diplomatinių santykių dar šešis metus. Tiesą sakant, kadangi skausmingi prisiminimai apie Japonijos kolonijinės vladžios sukeltas kančias buvo vis dar neseni, Korėja atstumdavo bet kokį pasiūlymą užmegzti kontaktą su Japonija. Aš paprašiau mūsų misijonieriaus slapta patekti į šią priešo šalį dėl Korėjos ateities. Vietoj to, kad atsisakytų bet kokių santykių, Korėja turi evangelizuoti Japonija, kad dvišaliuose santykiuose užimtų vyresniojo partnerio padėtį. Korėja buvo materialiai nuskurdusi, todėl jai reikėjo nutiesti susisiekimo kanalą su Japonijos vadovybe, patraukti Japoniją į savo pusę ir tuomet susijungti su Jungtinėmis Valstijomis. Štai kaip Korėja galėjo būti galėjusi išgyventi. Dėl sėkmingų pastangų nusiųsti misijonierių į Japoniją, dėka Bong Choon Choi pasiaukojimo, išskirtinis jaunimo lyderis, vardu Osamu Kuboki, prisijungė prie bažnyčios kartu su grupe jaunų žmonių, kurie sekė juo. Japonijos bažnyčia buvo saugiai įkurta dėl jų darbo.

Kitais metais mes išsiuntėme misijonierius į Ameriką. Šį kartą problemų su viza nebuvo. Jie galėjo gauti pasus ir vizas prieš išvykdami. Išduodant pasus mums padėjo keletas Liberalų partijos ministrų, kurie prisidėjo prie mano įkalinimo Sodemun kalėjime. Anksčiau jie mums priešinosi, tačiau dabar jie mums padėjo. Jungtinės Valstijos tais laikais atrodė kaip labai tolima žemė. Kai kurie mūsų bažnyčios nariai prieštaravo idėjai siųsti ten misijonierius, sakydami, jog pirmiausia reikėtų plėsti mūsų pagrindą Korėjoje. Tačiau aš įtikinau narius, jog tai yra svarbu, sakydamas, kad jei Amerikos krizė nebus įveikta, Korėja taip pat bus sunaikinta. 1959 metų sausį mes išsiuntėme Young Oon Kim, vieną iš profesorių, kuri buvo atleista iš Ewha moterų universiteto. Tuomet tų pačių metų rugsėjį mes išsiuntėme Deividą S.C. Kim. Darbas, kurį jie pradėjo Amerikoje, buvo nukreiptas į visą pasaulį.

 

 

Pinigai, uždirbti garbingai, leidžiami su malda

 

Lėšos, sukauptos vykdant verslą, yra šventos. Tačiau, kad verslo pelnas būtų šventas, svarbu yra nemeluoti ir nesiekti per didelio pelno. Kai užsiimame verslu, turime visada būti sąžiningi, ir niekada neturime pasiimti didesnio nei 30 procentų pelno. Pinigai, uždirbti tokiu garbingu būsu, žinoma, turi būti išleidžiami su malda. Jie turi būti išleidžiami su aiškiu tikslu ir intencija. Tai verslo administravimo principas, kurį skatinau visą savo gyvenimą. Tikiu, jog verslo tikslas nėra vien uždirbti pinigų. Jo tikslas taip pat yra remti misionierių veiklą, nes tai yra Dievo darbas.

Viena iš priežasčių, kodėl dirbau, kad gaučiau lėšų misionierių veiklai, buvo ta, jog nenoriu šiam tikslui imti pinigų iš mūsų narių. Kad ir koks didingas būtų tikslas, išsiųsti misionierius į užsienio šalis nebuvo įmanoma vien to panorėjus. Tam reikėjo lėšų. Tos lėšos turėjo būti uždirbtos bažnyčios vardu. Lėšos misionierių veiklai turi būti uždirbtos garbingu būdu. Tik tuomet mes galėtume didžiuotis viskuo, ką padarėme.

Man besvarstant įvairias galimybes uždirbti pinigų, mano dėmesį patraukė pašto ženklai. Tomis dienomis aš pasiūliau nariams,kad jie rašytų vienas kitam bent tris kartus per metus. Išsiųsti laišką kainavo 40 vonų, bet aš pasiūliau, kad jie neklijuotų tiesiog vieno 40 vonų pašto ženklo ant savo laiškų. Aš pasiūliau, kad jie naudotų keturiasdešimt 1 vonos pašto ženklų. Mes nuimdavome panaudotus pašto ženlus nuo šių laiškų, parduodavome juos ir per pirmus metus sugebėjome uždirbti milijoną vonų. Matydami, kad panaudoti pašto ženklai, nors atrodė nesvarbūs, galėjo padėti uždirbti didelius pinigus, nariai tęsė šį darbą septynerius metus. Mes taip pat pardavinėdavome juodai baltas įžymių vietų ar populiarų pramogų srities atstovų nuotraukas, kurias ranka nuspalvindavome dažais. Šis verslas taip pat prisidėjo prie mūsų bažnyčios veiklos vykdymo.

Mūsų bažnyčiai augant, pašto ženklų ir dažytų fotografijų daugiau nebeužteko, norint sukaupti lėšų, reiklaingų mūsų misionieriškam darbui. Mums reikėjo perkelti mūsų verslą į aukštesnį lygį, jei norėjome siųsti misionierius į visą pasaulį. 1962 metais, prieš Korėjos vyriausybei įvykdant pinigų denominaciją, tekinimo staklės, kurias naudojo ir 1945 metais paliko japonai, kainavo 720000 vonų. Po pinigų denominacijos, jų vertė buvo 72000 vonų. Korėjos valiuta buvo susieta su JAV doleriu, 125 vonos už dolerį tuo metu, todėl oficiali investicijos vertė buvo 576 USD. Mes pastatėme šias tekinimo stakles anglies briketų  sandėlyje „priešams priklaususiame“ name, kurį naudojome kaip mūsų bažnyčią, ir pavadinome tai Tongil Industries.

„Jums šios tekinimo staklės atrodo nereikšmingos“, paaiškinau aš. „Galbūt jūs stebitės, kokiu verslu mes ketiname užsiimti pastatydami vieną seną, naudotą įrengimą. Tačiau, įrengimas, kurį čia matote, netruks pasidauginti ir taps 7000 ir net 70000 tekinimo staklių, o kompanija vystysis kartu su Korėjos gynybos ir automobilių pramone. Šis įrangimas, kurį šiandien pastatėme, tikrai bus kertinis akmuo statant mūsų šalies automobilių pramonę. Tikėkite. Turėkite įsitikinimą, kad tai tikrai įvyks.“

Štai ką aš pasakiau susirinkusiems prie anglies briketų sandėlio. Tai buvo kukli pradžia, bet mūsų tikslas buvo aukštas ir didingas. Jie atsiliepė į mano šaukimą ir dirbo su atsidavimu. To pasekoje 1963 metais mes galėjome pradėti kitą, šiek tiek didesnio masto verslą. Jis apėmė žvejybos laivų statymą. Laiovas buvo nuleistas į vandenį Manseok Dong prieplaukoje Inčione ir pavadintas  „Cheon Seung Ho“, tai reiškia „Dangaus pergalė“. Apie du šimtai žmonių dalyvavo ceremonijoje, kai šis žvejybos laivas išplaukė į vandenyną.

Vanduo yra gyvenimo šaltinis. Mes visi gimėme iš savo mamos įsčių. Įsčių viduje yra vanduo, taigi mes gimėme iš vandens. Nuleidau tą laivą į vandenį tikėdamas, jog, panašiai kaip mes gauname gyvybę iš vandens, turime išplaukti į vandenyną ir pereiti ten daug išbandymų, kad išmoktume išgyventi išbandymus, su kuriais susiduriame sausumoje.

Cheon Seung Ho buvo išskirtinis laivas. Jis plaukiojo po visą Geltonąją jūrą ir pagavau daug žuvų. Tačiau daugelio reakcija buvo tokia, jog turime pakankamai darbo sausumoje ir nėra reikalo mums plaukti į vandenyną ir gaudyti žuvis. Tačiau aš jaučiau, jog pasaulis netrukus įžengs į vandenyno amžių. Cheon Seung Ho pagaminimas buvo mažas, bet brangus pirmasis žingsnis, pradedant tą amžių. Savo galvoje jau įsivaizdavau beribiame vandenyne laivus, didesnius ir greitesnius už Cheon Seung Ho.

 

 

Šokio galia išjudina pasaulį

 

Mes nebuvome turtinga bažnyčia. Mes buvome neturtinga bažnyčia, kurią pradėjo žmonės, negalintys sau leisti pakankamai maisto sočiai pavalgyti. Mes neturėjome ištaigingų bažnyčios pastatų, kuriuos turėjo kitos bažnyčios, valgėme miežius, kai kiti valgė ryžius, ir po truputį taupėme pinigus. Tuomet pasidalindavome tais pinigais su žmonėmis, kurie buvo neturtingesni už mus. Mūsų misionieriau miegojo nešildomuose kambariuose, klodami savo anklodes ant plikų betoninių grindų. Kai ateidavo pietų metas, buvo įprasta, kad jie malšindavo alkį, suvalgydami keletą virtų bulvių. Kiekvienu atveju darėme, ką galime geriausia, kad neleistume pinigų sau.

1963 metais mes panaudojome taip sukauptas santaupas atrinkti septyniolika vaikų ir sukurti Seonghwa vaikų šokio trupę, pavadintą „Mažieji angelai“. Korėja tuo metu buvo labai skurdi, kas liečia kultūrinius pasirodymus. Neturėjome, ką parodyti žmonėms iš kitų šalių, nekalbant jau apie pasirodymus, kuriuos patys galėtume žiūrėti ir mėgautis. Kiekvienas buvo per daug užsiėmęs, stengdamasis išgyventi, kad prisimintų, koks buvo Korėjos šokis ar netgi tai, kad mūsų kultūrinis paveldas siekia penkis tūkstančius metų.

Mano planas buvo, kad šie septyniolika vaikų išmoktų šokti, ir išsiųsti juos į pasaulį. Daug užsieniečių žinojo apie Korėją tik kaip vargingą šalį, kuri kovojo baisų karą. Norėjau parodyti jiems gražius Korėjos šokius, kad jie suvoktų, jog Korėjos tauta turi savo kultūrą. Mes galėtume kiek tik nori įrodinėti, jog esame tauta, turinti penkių tūkstančių metų kultūrą, bet niekas mumis netikėtų, jei neturėtume, ką jiems parodyti.

Mūsų šokiai, kuriuos šokėjos šoka apsirengusios gražiais, visą kūną dengiančiais ilgais hanbok, švelniai sunkdamosi aplink, yra nuostabus kultūrinis paveldas, galintis suteikti naujų išgyvenimų vakariečiams, kurie įpratę stėbėti stykčiojančias plikomis kojomis šokėjas. Mūsų šokiai yra persmelkti liūdnos Korėjos tautos istorijos. Korėjietiško šokio judesiai – kai šokėjos laiko šiek tiek, lyg per jėgą, palenkusios galvą, ir atsargiai juda, kad neatkreiptų į save dėmesio – buvo sukurti korėjiečių tautos, kurios penkių tūkstančių metų istorija buvo kupina sielvarto.

Kai šokėja pakelia pėdą, apvyniotą baltu beoseon, tradicinėmis korėjietiškomis kojinėmis, ir deda ją į priekį žengdama vieną žingsnį, ji švelniai pasuka galvą ir pakelia ranką. Kai aš žiūriu, švelnus jos judesių rafinuotumas, regis, ištirpdo visus rūpesčius ir nusivylimą mano širdyje. Nebandoma išjundinti publikos daugybe žodžių, pasakytų pakeltu balsu. Vietoj to, kiekvienas šokio judesys, atliktas labai švelniai ir subtiliai, paliečia žiūrovų širdis. Tokią galią turi menas. Jis leidžia žmonėms bendrauti žmonėms, kurie nesupranta vienas kito širdies. Jis leidžia tautoms, kurios nežino apie viena kitos istoriją, suprasti viena kits širdis.

Ypač nekaltos vaikų veido išraiškos ir skaisčios šypsenos tikrai visiškai nušluostys niūrų įvaizdį šalies, kurioje dar visai neseniai vyko karas. Aš įkūriau šią šokio trupę, kad parodyčiau mūsų šalies penkių tūkstančių metų kultūros šokius žmonėms Jungtinėse Valstijose, kurios tuo metu buvo pirmaujanti pasaulio šalis. Tačiau mus supanti visuomenė vertė kalnus kritikos ant mūsų. Dar nepamatę,kaip šoka Mažieji Angelai,jie pradėjo mus kritikuoti.

„Susivienijimo Bažnyčios moterys šoka dieną ir naktį,“ pikttai kritikavo jie, „ir, regis, dabar jos prigimdė vaikų, kurie taip pat šoka.“ Tačiau jokie tokie gandai negalėjo paveikti mano ryžto. Aš buvau įsitikinęs, kad parodysiu pasauliui, koks yra Korėjos šokis. Norėjau, kad žmonės, kurie kaltino mus, jog šokame nuogi, pamatytų gražius, švelnius judesius šokėjų, lengvai žengiančių baltomis beoseon kojinėmis. Tai nebuvo laukiniai šokiai, kai kraipomasi ir sukiojamasi be jokio ritmo. Tai buvo švelnūs šokiai, šokami šokėjų, apsirengusių tradiciniais mūsų šalies rūbais.

 

Angelai atveria kelią per tamsų mišką

 

 

Yra du dalykai,kuriuos turime palikti savo palikuonims, kai mirsime. Vienas iš jų yra tradicija, o kitas – mokymas. Tauta, neturinti tradicijos, žlugs. Tradicija yra siela, dėl kurios tauta gali egzistuoti toliau; žmogus negali išgyventi be sielos. Antras svarbus dalykas yra mokymas. Tauta taip pat žlugs, jei nemokins savo palikuonių. Mokymas suteikia mums jėga gyventi su naujomis žiniomis ir tikslais. Per mokymą žmonės įgyja išminties, kaip gyventi. Bet kas, kas negali skaityti, nieko neišmanys, bet gavęs mokymą, žmogus žinos, kaip panaudoti savo išmintį pasaulyje, kad sutvarkytų savo gyvenimą. Mkymas padeda mums suprasti principus, pagal kuriuos veikia pasaulis. Kad atvertume naują ateitį, mums, viena vertus, reikia perduoti savo palikuonims tradiciją, kuri buvo perduodam mums tūkstančius metų, ir, kita vertus, suteikti jiems mokymą apie naujus dalykus. Kai tradicija ir naujos žinios tinkamai sujungiamos mūsų gyvenime, jos duoda pradžią naujai kultūrai. Tradicija ir mokymas yra abu svarbus, ir neįmanoma pasakyti, kuris svarbesnis už kitą. Išmintis, kaip juos sujungti, mums taip pat ateina per mokymą.

Tuo pat metu,kai įkūriau šokių trupę, aš taip pat įkūriau Mažųjų angelų meno mokyklą (vėliau pervadinta į Sunhwa menų mokykla). Šios mokyklos įkūrimo tikslas buvo skleisti mūsų idealus į pasaulį per meną. Klausimas, ar turėjome pakankamai sugebėjimų vadovauti tokiai mokyklai, buvo antraleiės svarbos. Aš pirmiausia pradedu įgyvendinti savo planą. Jei tikslas yra aiškus ir geras, tuomet jį reikia įgyvendinti greitai. Norėjau mokyti vaikus mylėti dangų, mylėti savo šalį ir mylėti žmoniją.

Kaip kaligrafiją kinų herogliofais užrašiau mokyklos šūkį: „Mylėti Dangų, mylėti žmoniją, mylėti šalį“. Tada kažkas paklausė: „Kodėl „mylėti šaliai“ užrašėte pabaigoje, nors sakote, kad jūsų tikslas yra parodyti Korėjos unikalią kultūrą pasauliui?“

Atsakiau jam taip: „Jei žmogus myli dangų ir mylė žmoniją, jis jau myli savo šalį. Meilė šaliai jau buvo pasiekta proceso eigoje.“

Jei korėjietis gali padaryti taip, kad pasaulis jį gerbtų, tai jis jau pasiekė tikslą duoti pasauliui žinoti apie Korėją. Mažieji angelai nuvyko į daugybę šalių ir pademonstravo puikią Korėjos kultūrą, tačiau jie niekada nepadarė jokių nacionalistinių pareiškimų apie savo šalį. Korėjos, kaip šalies su didinga kultūra ir tradicija, įvaizdis buvo giliai pasėtas sielose žmonių, kurie matė jų pasirodymus ir sutiko juos aplodismentais. Šia prasme Mažieji angelai padarė daugiau nei kas kitas, reklamuodami Korėją pasauliui ir praktikuodami meilę savo šaliai. Jaučiu didelį pasitenkinimą, kiekvieną kartą žiūrėdamas, kaip pasirodymą atlieka Su Mi Jo ir Young Ok Shin, kurios baigė  Sunhwa meno mokyklą ir tapo pasaulinio garso vokalistėmis, bei Julia Moon ir Sue Jin Kang, kurios yra vienos iš geriausių balerinų pasaulyje.

Nuo 1965 metų, kai surengė savo pirmąjį pasirodymą Jungtinėse Valstijose, Mažieji angelai pristatydavo gražią Korėjos tradiciją visame pasaulyje. Surengti pasirodymą juos pakvietė Britanijos karališkoji šeima, stebint karalienei Elžbietai II. Juos pakvietė į Jungtinių Valstijų du šimtųjų metinių minėjimą, kur jie surengė pasirodymą Džono F. Kenedžio vaidinamojo meno centre. Jie surengė ypatingą pasirodymą JAV prezidentui Ričardui Niksonui ir dalyvavo kultūros ir vaidanamojo meno festivalyje, kuris buvo Seulo Olimpinių žaidynių dalis. Visame pasaulyje Mažieji angelai yra žinomi, kaip kultūros taikos ambasadoriai.

Toliau papasakosiu kai ką, kas įvyko 1990 metais, kai lankiausi Rusijoje. Mažieji angelai surengė pasirodymą vakare dieną prieš man išvykstant, po susitikimo su prezidentu Michailu Gorbačiovu. Korėjos mažos mergaitės stovėjo Maskvos centre, komunizmo centre. Po to, kai atliko korėjietiškus šokius, apsirengusius savo hanbok, Mažieji angelai savo gražiais balsais padainavo Rusijos liaudies dainą. Šūkiai: „Pakartot!“ iš žiūrovų pusės neleido joms nulipti nuo scenos. Galiausiai, jos visiškai išnaudojo savo dainų repertuarą. Tarp publikos sėdėjo pirmoji ponia Raisa Gorbačiova. Pietų Korėja ir Rusija dar nebuvo užmezgę diplomatinių santykių, ir tai buvo labai neįprasta, kad pirmoji ponia dalyvauja pasirodyme iš tokios šalies. Tačiau ponia Gorbačiova sėdėjo pirmoje eilėje ir per visą programą entuziastingai plojo. Po pasirodymo ji atėjo į užkulisius ir įteikė trupei gėlių. Ji kelis kartus pagyrė, kokia didinga Korėjos kultūra, sakydama: „Mažieji angelai iį tikrųjų yra taikos angelai. Aš nežinojau, kad Pietų Korėja turi tokią gražią tradicinę kultūrą. Visas pasirodymas buvo tarsi svajočiau apie savo vaikystę.“ Ponia Gorbačiova apkabino kiekvieną trupės narę ir pabučiavo į skruostą, sakydama: „Mano Mažieji angelai!“

1998 metais Mažieji angelai lankėsi Pchenjane. Tai buvo pirmoji visiškai privati, nevyriausybinė kultūrinių mainų programa, ir jie surengė tris pasirodymus. Jie šoko mielą „Mažojo jaunikio šokį“ ir spalvingą „Vėduoklių šokį“. Šiaurės korėjiečių, žiūrėjusių šį pasirodymą, akys buvo pilnos ašarų. Laikraščio fotografo kameros objektyvas užfiksavo vaizdą nepaliaujamai kūkčiojančios moters. Yong Soon Kim, Šiaurės Korėjos Azijos-Ramiojo vandenyno taikos komisijos pirmininkas, po pagyrė Mažuosius angelus po jų pasirodymo, sakydamas: „Jie atvėrė siaurą kelią per tamsų mišką.“

Tai buvo būtent tai, ką mažieji angelai ir padarė. Jie pirmieji parodė, kad korėjiečiai iš Šiaurės ir Pietų, kurie jau taip seniai atsuko nugaras vieni kitiems, gali susiburti kartu vienoje vietoje ir žiūrėti vieni kitų pasirodymus. Žmonės dažnai galvoja, kad pasaulį veda politika, bet taip nėra. Pasaulį veda kultūra ir menas. Emocijos, o ne protas paliečia giliausias jų širdžių kerteles. Kai širdys pasikeičia ir gali priimti naujus dalykus, ideologijos ir socialiniai režimai irgi gali dėl to pasikeisti. Mažieji angelai padarė daugiau, nei vien parodė pasauliui mūsų tradicinę kultūrą. Jie nutiesė siaurus kelius tarp pasaulių, kurie visiškai skiriasi vienas nuo kito.

Kiekvieną kartą, kai susitinku su Mažaisiais angelais, sakau jiems: „Jūsų širdys turi būti gražios, kad šoktumėte gražius šokius. Jūsų širdys turi būti gražios, kad jūsų veidai būtų gražūs.“ Tikras grožis yra tas, kuris kyla iš mūsų vidaus. Mažieji angelai galėjo paliesti žmonių širdis visame pasaulyje, nes Korėjos tradicija ir dvasinė kultūrą, persmelkusios jų šokius, yra gražios. Todėl plojimai Mažiesiems angelams iš tikrųjų yra plojimai Korėjos tradicinei kultūrai.

 

 

Pasaulinis turas

 

Nuo vaikystės savo sieloje aš visada ilgėjausi tolimų kraštų. Savo gimtinėje aš lipdavau į kalną ir ilgėdavausi jūros. Kai atvykau į Seulą, norėjau vykti į Japoniją. Visada svajojau nuvykti į kraštus, didesnius nei tie, kur aš buvau.

1965 metais išvykau į savo pirmą kelionę aplink pasaulį. Mano lagaminas buvo pilnas nuo žemės ir akmenų iš Korėjos. Aš planavau, keliaudamas po pasaulį, pasėti Korėjos žemę ir akmenis kiekvienoje šalyje, kad tai simbolizuotų Korėjos rųšį su pasauliu. Dešimt mėnesių aš keliavau po keturiasdešimt šalių, įskaitant Japoniją ir Jungitnes Valstijas ir Europos valstybes. Tą dieną, kai išvykau iš Seulo, šimtai narių atvyko autobusais mane išlydėti, ir jie užpildė išvykimo salę Kimgo oro uoste. Tomis dienomis išvykimas į užsienį buvo didelis įvykis. Mūsų nariai sugužėjo į oro uostą tą sausio dieną, pučiant stipriam šaltam šiaurės vakarų vėjui. Niekas neliepė jiems to daryti. Jie darė taip, kaip liepė jų širdis. Aš priėmiau jų širdis su giliu dėkingumu.

Tuo metu mes vykdėme misionierišką darbą dešimtyje šalių, ir mano planas buvo padidinti tą skaičių iki keturiasdešimt šalių per du metus. Tad, kad sukurčiau tam pagrindą, aš nusprendžiau aplankyti keturiasdešimt šalių per savo kelionę. Mano pirmas sustojimas buvo Japonija. Mane neįtikėtinai priėmė šalyje, kur Bong Choon Choi rizikavo savo gyvybe, kad pradėtų mūsų misiją. Bet žvelgdamas atgal, aš galiu būti tik dėkingas.

Japonų narių aš paklausiau: „Ar jūs „iš Japonijos“, ar jūs peržengėte „buvimo iš Japonijos“ ribas?“

Aš tęsiau: „Dievas nenori to, kuris yra „iš Japonijos“. Jam nereikia tokio, kuris yra „iš Japonijos“. Jam reikia žmonių, kurie peržengia Japonijos ribas. Jūs turite peržengti Japonijos ribas, kad taptumėte japonais, kurie myli pasaulį, jei norite tapti žmonėmis, kuriuos gali panaudoti Dievas.“

Galbūt jiems nebuvo lengva to girdėti, bet aš aiškiai pasakiau tai, ką manau.

Mano antrasis sustojimas buvo Jungtinės Valstijos. Atvykau į šalį per San Francisko oro uostą, kur mane pasitiko mūsų misionieriai. Iš ten mes keliavome po visą šalį. Keliaudamas po Ameriką, stipriai jaučiau: „Tai šalis, kuri vadovauja visam pasauliui. Nauja kultūra, kuri bus sukurta ateityje, turi iškilti su Amerika kaip savo pagrindu.“ Tuomet parengiau planą įsigyti Jungtinėse Valstijose vietą seminarams, kurioje tilptų penki šimtai žmonių. Žinoma, ji nebus tik korėjiečiams. Tai bus taprtautinis centras, kuris priims žmones iš daugiau nei šimto šalių.

Laimei, ši viltis netrukus išsipildė. Daug šalių siuntė žmones į šį seminarų centrą, kur jie galėjo studijuoti ir diskutuoti apie taiką pasaulyje šešis mėnesius iš eilės. Rasė, tautybė ar religija neturėjo reikšmės. Manau, kad pasaulyje bus sukurtos gersnės visuomenės, kai žmonės, kurie peržengė rasės, tautybės ir religijos ribas ir turi įvairiausias nuomones, susirinks kartu ir atvirai aptars taiką pasaulyje.

Per mano turą po Jungtines Valstijas, aš aplankiau kiekvieną valstiją, išskyrus Aliaską ir Havajus. Mes išsinomavome universalo tipo automobilį ir važiavome dieną ir naktį. Kartai vairuotojas būdavo labai pavargęs.

„Klausyk įdėmiai,“ sakydavau aš, „Neatvykau čia kaip turistas į ekskursiją. Aš čia tam, kad atlikčiau svarbų darbą. Mes turime važiuoti atsargiai.“

Mes negaišome laiko prisėsdami pavalgyti. Jei turėjome dvi riekeles duonos, dešros ir keletą marinuotų agurkų, to buvo per akis. Mes taip valgėme pusryčius, pietus ir vakarienę. Mes taip pat ir miegojome tame automobilyje. Automobilyje buvo mūsų būstas, ji buvo mūsų lova ir mūsų restoranas. Mes valgėme, miegojome ir meldėmės tame mažame automobilyje. Nebuvo nieko, ko nebūtume galėję ten daryti. Aš turėjau įgyvendinti ypatingą tikslą, todėl man buvo lengva pakelti mažus nepatogumus fiziniam kūnui.

Po Jungtinių Valstijų ir Kanados aš nuvykau į Centrinę ir Pietų Ameriką, o po to į Europą. Mano akimis, Europa priklausė Vatikano kultūrinei sferai. Net Alpės, į kurias turėtų būti taip sunku įkopti, atrodė nereikšmingos, palyginus su Vatikanu.

Aš nuvykau į Vatikaną, kur europiečiai susirenka melstis, ir meldžiausi taip karštai, kad prakaito lašai tekėjo mano veidu. Aš meldžiausi, kad religija, kuri buvo padalinta į tiek daug denominacijų ir grupių, būtų greitai suvienyta. Dievas sukūrė vieną pasaulį, bet žmonės padalino jį taip, kaip jiems buvo patogu. Labiau nei bet kada anksčiau įsitikinau, kad šie pasidalijimai turi būti panaikinti, ir pasaulis suvienytas į vieną. Iš Europos aš nuvykau į Egiptą ir Artimuosius Rytus ir užbaigiau savo turą po dešimties mėnesių.

Kai grįžau į Seulą, mano lagaminas buvo pilnas žemės ir akmenų iš 120 vietovių keturiasdešimtyje šalių. Kai pasodinau žemę ir akmenis, kuriuos atsivežiau iš Korėjos, aš paėmiau žemės ir akmenų iš kiekvienos vietovės ir nuvežiau atgal į Korėją. Tokiu būdu aš sujungiau Korėją su šiomis keturiasdešimt šalių, kad pasiruoščiau ateities dienai, kai taikus pasaulis bus sukurtas remiantis Korėja. Aš pradėjau pasiruošimą išsiųsti misionierius į tas keturiasdešimt šalių.

 

Paskutinis lėktuvas į Ameriką

 

Artėjant į pabaigą 1971 metams, aš nuvykau į Jungtines Valstijas. Aš turėjau tam tikras užduotis, kurias absoliučiai reikėjo ten įvykdyti, bet nuvykti ten nebuvo taip paparasta. Tai nebuvo pirmas kartas, kai išvykau į Ameriką, tačiau turėjau laukti neįprastai ilgai, kad gaučiau vizą. Kai kurie nariai man siūlė atidėti išvykimą, bet aš negalėjau to padaryti. Man buvo sunku paaiškinti nariams, bet buvo svarbu, kad išvykčiau iš Korėjos paskirtą dieną. Todėl pirmiausia nusprendžiau nuvykti į Japoniją ir gauti JAV vizą, kol būsiu Japonijoje. Aš skubėjau išvykti iš Korėjos.

Mano išvykimo diena buvo gana šalta, bet manęs išlydėti atvyko tiek daug narių, kad jie visi negalėjo patekti į terminalą. Tačiau, kai atėjo laikas man eiti pro pasų kontrolės punktą, pasirodė, kad mano pase trūksta Užsienio reikalų ministerijos pasų skyriaus viršininko antspaudo. Šio antspaudo reikėjo kaip įrodymo, kad vyriausybė davė man leidimą išvykti iš šalies. Dėl to aš praleidau skrydį, kuriuo turėjau skristi.

Nariai, kurie ruošė mano išvykimą, labai atsiprašinėjo ir siūlė man grįžti namo ir palaukti, kol jie suras pasų skyriaus viršininką ir gaus jo antspaudą ant mano paso.

„Ne“, pasakiau jiems. „Aš lauksiu čia, oro uoste. Eikit greitai ir gaukite antspaudą.“

Mano širdis labai skubėjo. Buvo sekmadienis, taigi pasų skyriaus viršininkas nebuvo darbe. Bet negalėjau leisti, kad tai mane jaudintų. Galiausiai, mūsų nariai nuvyko į pasų skyriaus viršininko namus ir gavo jo antspaudą ant paso. Taigi aš galėjau įsėsti į paskutinį tos dienos skrydį iš Korėjos. Tą naktį, vyriausybė paskelbė nepaprastąją padėtį ir įvedė griežtus apribojimus kelionėms į užsienį privatiems asmenims. Aš įlipau į paskutinį lėktuvą, leidžiantį man išvykti į Ameriką.

Aš kreipiausi dėl JAV vizos Japonijoje, bet vėl man buvo atsakyta. Vėliau sužinojau, kokia buvo problema. Korėjos vyriausybė vis dar turėjo įrašų apie tai, jog buvau apkaltintas, kad esu komunistas, ir buvau įkalintas Japonijos kolonijinės policijos prieš pat Korėjos išlaisvinimą. Aštuntasis dešimtmetis buvo laikas, kai komunizmas plito su dideliu ryžtu. Mes išsiuntėme misionierius į 127 šalis, bet iš keturių komunistinių šalių jie buvo išvaryti. Evangelizacija komunistinėse šalyse tuo metu galėjo baigtis mirtimi. Tačiau aš niekada nepasidaviau ir toliau siunčiau misionierius į Sovietų Sąjungą ir kitas komunistines šalis.

Mūsų pirmasis misionierius atvyko į Čekoslovakiją 1968 metais. Maždau 1980 metais mūsų misonierišką veiklą Rytų Europos komunistinėse šalyse mes pradėjome vadinti „Misija drugelis“. Lerva turi pereiti ilgą kančios laikotarpį, prieš užaugindama sparnus ir tapdama drugeliu, ir mes jautėme, kad panašiai yra su mūsų kenčiančiais misionieriais, dirbančiais pogrindyje komunistinėse šalyse. Drugeliui išlysti iš kokono yra sunkus procesas, bet kai jis turi sparnus, jis gali skristi, kur tik nori. Lygiai taip pat mes žinojome, kad kai komunizmas žlugs, mūsų misinieriai užaugins sparnus ir pradės skristi.

Misionierė Young Oon Kim, kuri išvyko į Jungtines Valstijas 1959 metų pradžioje, aplankė didžiuosius universitetus šioje šalyje, kad perduotų Dievo Žodį. Taip ji sutiko Peterį Kochą, Kalifornijos universiteto, esančio Berkelyje, studentą vokietį. Šis jaunuolis nusprendė sustabdyti savo studijas, laivu nuplaukė į Roterdamą ir tuomet pradėjo misionieriaus darbą Vokietijoje. Misionieriai komunistinėms Azijos šalis buvo išsiųsti iš Japonijos. Be jokių ypatingų, žyminčių jų išvykimą, šie misionieriai turi būti siunčiami į šalis, kur jų gvybėms galėjo grėsti pavojus. Tai skaudino mane taip pat, kaip ir tada, kai turėjau stumti Bong Choon Choi dar kartą bandyti slapta patekti į Japoniją per mūsų paskutinį susitikimą pušyne, esančiame už Gabsa šventyklos. Tėvas, turintis žiūrėti, kaip yra baudžiamas vaikas, labiau norėtų pats būti prissimti bausmę. Aš mieliau pats būčiau vykęs kaip misionierius. Mano širdis buvo kupina ašarų,kai išsiunčiau tuos narius į vietas, kur juos stebės ir, galbūt, nubaus mirties bausme už religinę veiklą. Kai misionieriai išvyko, didžiąją laiko dalį aš praleidau maldoje. Nuoširdžios maldos buvo geriausia, ką galėjau padaryti,kad apsaugočiau jų gyvybes. Misionieriaus darbas komunistinėse šalyse buvo pavojingas. Misionierius niekada nežinojo, kada komunistų partiją jį suims.

Žmonės, kurie kaip misionieriai išvyko į komunistines šalis net savo tėvams negalėjo pasakyti, kur vyksta. Tėvai puikiai žinojo, kaip pavojinga vykti į tokias šalis, ir niekada nebūtų davę leidimo savo vaikams ten vykti. Gunterį Werzerį KGB išaiškino ir išsiuntė. Romunijoje, kur dikatoriaus Nikolajaus Čeučesku režimas buvo savo valdžios viršūnėje, slaptoji policija nuolat sekė ir klausėsi mūsų misionierių telefoninių pokalbių.

Tai buvo tarsi misionieriai būtų įėję į liūto narvą. Tačiau misionierių, vykstančių į komunistines šalis, skaičius toliau augo.

Tuomet 1973 įvyko baisus incidentas Čekoslovakijoje, kur trsidešimt mūsų narių buvo suimti. Viena narė, Marie Zivna, mir būdama kalėjime, kai jai buvo tik dvidešimt keturi metai. Ji buvo pirmoji kankinė, kuri mirė vykdydama misionieišką veiklą kumonistinęje šalyje. Kitais metais dar vienas žmogus neteko savo gyvybės kalėjime. Kiekvieną kartą, kai išgirsdavau, kad vienas iš mūsų narių mirė kalėjime, mano visas kūnas sustingdavo. Negalėdavau nei kalbėti, nei valgyti. Negalėdavau net melstis. Tiesiog sėdėdavau nejudėdamas kurį laiką, negalėdamas nieko daryti. Tarsi mano kūnas būtų suakmenėjęs. Jei tie žmonės niekada nebūtų manęs sutikę, arba niekada nebūtų išgirdę, ko aš mokau, jie niekada nabūtų atsidūrę šaltoję ir vienišoje kalėjimo kameroje ir niekada nebūtų mirę tokia mirtimi. Kai jie mirė, jie kentėjo vietoj manęs. Aš klausiau savęs: „Ar mano gyvenimas vertas tiek, kad jį galima būtų iškeisti į jų? Kaip aš prisiimsiu atsakomybę už komunistinio bloko evangelizaciją, kurią jie vykdė vietoj manęs?“ Negalėjau kalbėti. Paskendau liūdesyje, kuriam, rodės, nebus galo, tarsi mane būtų įmetę į gilų vandenį. Mačiau Marie Zivna prieš save kaip geltoną drugelį. Geltonas drugelis, kuris ištrūko iš Čekoslovakijos kalėjimo, plazdeno savo sparneliais tarsi sakydamas man stotis ir būti stipriam. Vykdydama savo misionierišką veiklą rizikuodama savo gyvybe, Marie iš tikrųjų iš vikšro virto gražiu drugeliu.

Misionieriai, dirbę tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, dažnai gaudavo apreiškimus per sapnus ir vizijas. Jie buvo izoliuoti ir negalėjo laisvai susisiekti su kitais, todėl Dievas davė jiems apreiškimus, parodydamas kelią, kurie jie turi eiti. Dažnai nutikdavo taip, jog misionierius, kuris trumpam prigulė pailsėti, susapnuodavo sapną, kuriame jam pasakydavo: „Greitai kelkis ir eik į kokią nors kitą vietą.“ Jis padarydavo kaip buvo liepta sapne ir vėliau išsiaiškindavo, jog slaptoji policija buvo įsiveržusi ten, kur jis ilsėjosi. Kitu atveju, narys susapnavo sapną, kuriame žmogus, kurio jis anksčiau niekada nebuvo matęs, atėjo pas jį ir pasakė, kaip vykdyti jo misionierišką veiklą. Vėliau,kai sutiko mane pirmą kartą, jis sušuko: „Jūs buvote tas žmogus, kurį mačiau savo sapne.“

Štai kaip aš rizikavau savo gyvybe ir mūsų narių gyvybėmis, kad nuversčiau komunizmą ir sukurčiau Dievo Karalystę. Tačiau Jungtinės Valstijos atsisakė man išduoti vizą, nes įtarė, jog aš komunistas. Galiausiai, Kanadoje, pateikęs dokumentus, įrodančius mano tvirtinimą, kad esu antikomunistas, galėjau gauti Jungtinių Valstijų vizą.

Priežastis, kodėl aš ėjau per tiek daug sunkumų, kad nuvykčiau į Ameriką, buvo kovoti prieš tamsiąsias jėgas, kurios sukėlė Amerikos dorovinį nuosmukį. Aš palikau Korėją, kad pradėčiau karą prieš blogio jėgas. Tuo metu, visos didžiausios pasaulio problemos – komunizmas, narkotikai, dorovinis nusomukis ir amoralumas – susimaišė kaip pragariškame troškinyje. Aš paskelbiau: „Aš atvykau į Ameriką kaip gaisrininkas ir kaip gydytojas. Jei name kilo gaisras, turi atvykti gaisrininkas, ir jei kažkas serga, aplanko gydytojas.“ Aš buvau kaip gaisrininkas, kuris nuvyko į Ameriką gesinti amoralumo gaisro, ir kaip gydytojas, kuris nuvyko į gydyti Amerikos ligų, dėl kurių ji nebemato Dievo ir yra ant nuosmukio ribą.

Pirmaisiais aštuntojo dešimtečio metais Amerika įsiėlė į Vietnamo karą, ir aktyvistai protestavo. Tai buvo smarkiai padalinta šalis. Jauni žmonės, ieškantys prasmės, eksperimentavo su alkoholiu, narkotikais ir laisvu seksu ir tai darydami apleido savo amžinas sielas. Pagrindinė religija, turėjusi vesti tokius jaunus žmones, neatliko savo vaidmens. Ji negalėjo padėti jiems užbaigti jų betikslių klajojimų ir grįžti prie deramo gyvenimo būdo. Hedonistinė, materialistinė kultūra nutempė daug jaunų žmonių žemyn, nes jie neturėjo, kur jų širdys galėtų pailsėti.

Netrukus po to, kai atvykau į Jungtines Valstijas, keliavau po šalį, kalbėdamas tema „Krikščionybės ateitis“ ir „Dievo viltis Amerikai“. Stovėdamas prieš dideles audtorijas aš kritikavau Amerikos silpnybes taip, kaip niekas kitas.

Aš kalbėjau apie tai, kad Amerika buvo įkurta su puritonų dvasia ir išaugo kaip stipriausia pasaulio šalis vos per du šimtus metų, nes ji gavo Dievo begalinę meilę ir palaiminimą. Aš priminiau klausytojams,kad Amerikos laisvė kyla iš Dievo, bet šiandien Amerika nustūmė Dievą į šalį. „Amerika turi didingą tradiciją,“ sakiau aš. „Viskas,ką turite padaryti,tai atgaivinti ją.“ Aš nuvykau, kad pažadinčiau Amerikos dvasią, išgelbėčiau Ameriką nuo sunaikinimo, paraginčiau žmones atgailauti ir grįžti pas Dievą.

 

 

Mūsų ateitis slypi vandenyne

 

Kai keliavau po pasaulį, niekas nežinojo, jog buvo kuriami planai plėtoti pasaulinio lygio ekonominį pagrindą. Bažnyčiai augant ir didėant misijos vietų skaičiui, dramatiškai išaugo lėšų, reikalingų palaikyti šią veiklą, kiekis. Mums reikėjo pajamų. Vykdydamas turą po keturiasdešimt aštuonias valstijas Jungtinėse Valstijose, aš daug galvojau apie tai, koks verslas galėtų paremti mūsų planuojamą veiklą.

Tuomet man atėjo į galvą, kad amerikiečiai kiekvieną dieną valgo mėsą. Pasidomėjau, kiek kainuoja karvė. Pamačiau, kad karvė, kuri Floridoje kainuoja nedaug, gali kainuoti keletą šimtų dolerių Niujorke. Bet kai pasidomėjau tuno kainomis, atradau, kad vienas paprastasis tunas kainuoja 4000 USD. Tunas vienu kartu padeda daugiau nei 1,5 milijono ikrų, tuo tarpu karvė vienu kartu gali atsivesti tik vieną veršiuką. Buvo aišku, jog gaudyti tuną bus daug geresnis verslas nei auginti galvijus.

Viena problema buvo tai, jog Amerikiečiai valgė nedaug žuvies. Tačiau japonams labai patiko tunas. Tuo metu Jungtinėse Valstijose gyveno daug japonų, ir japonų vadovaujami brangūs restoranai pardavinėjo tuną aukšta kaina. Taip pat kai kurie amerikiečiai, kuriems pradėjo patikti žalia žuvis, mėgo tuną.

Žemę, kurioje gyvename, daugiau dengia vandenynas nei sausuma. Jungtinės Valstijos turi du vandenynus ir daugybę žuvies. Be to už dviejų šimtų mylių ribos jokia šalis neturi teritorinių pretenzijų į vandenyną. Bet kas gali išplaukti ir gaudyti žuvį. Norint įkurti fermą ar auginti galvijus, mums reikėtų nupirkti žemės, bet to nereikia vandenyne. Visa, ko mums reikėjo, tai vieno laivo, ir mes galėjome plaukti tiek toli, kiek tik reikia, kad pagautume žuvies. Vandenyne kupinas valgomų dalykų. Taip pat vandenyno paviršiuje vyksta aktyvi laivininkystės pramonė. Laivai gabena daiktus,pagamintus visame pasaulyje, kad jie būtų parduoti kitur. Vandenynas yra lobis, kuris garantuoja žmonijai šiesią ateitį. Štai kodėl aš mokinu, kad tie, kam rūpi žmonijos ateitis, turi rūpintis vandenynu. Kai galėsime mylėti ir paveldėti vandenynus, galėsime pveldėti ateitį.

Mes nupirkome keletą laivų Jungtinėse Valstijose. Tai nebuvo dideli laivai, kuriuos galime išvysti brošiūroje, bet maždaug trisdešimt keturių, trisdešimt aštuonių pėdų ilgio laivai. Jie galėjo vytis tuną su išjungtu varikliu. Tai buvo jachtos dydžio žvejybos laivai, kuriems neturėtų nutikti didelių avarijų. Šie laivai buvo prišvartuoti Vašingtone, San Franciske, Tampoje ir Aliaskoje. Mes taip pat įsigijome laivų remonto dirbtuves.

Mes patys atlikome daug tyrimų. Kiekviename regione patalpinome po vieną valtį ir matavome vandens temperatūrą. Mes tikrinome, kiek tunų buvo pagaunama kiekvieną dieną, ir surašydavome duomenis į lentelę. Mes neėmėme paprasčiausiai duomenų, kuriuos anksčiau buvo pateikę ekspertai; mūsų nariai patys išplaukdavo į vandenis rinkti informaciją. Universitetų atliktų tyrimų rezultatus toje vietovėje mes naudojome kaip nuorodą. Be to, aš vykau į tas vietoves, pats ten gyvenau ir jas patikrinau. Jokie duomenys nebuvo tikslesni nei mūsų surinkti.

Mes perėjome daug sunkumų, kad atliktume šį tyrimą, bet mes nelaikėme to sau. Vietoj to, mes pasidalinome juo su žvejybos pramone. Mes taip past vystėme naujas žvejybos vietas. Jei vienoje vietoje pagaunama per daug žuvies, tai išeikvoja žuvų popiliaciją. Svarbu yra plaukti į naujas teritorijas. Per trumpą laiką mes padarėme didelį poveikį Jav žvejybos pramonei.

Mes pradėjome žvejybos verslą atviroje jūroje. Mūsų idėja buvo, kad vienas laivas išplauks į jūrą ir gaudys žuvį mažiausiai šešis mėnesius, nesugrįždamas į uostą. Kai laivas pagaus visą žuvį, kiek tik gali pakelti, pas jį atplauks transporto laivas, paims žuvį ir papildys jo maisto ir kuro atsargas. Laivas turės šaldymo irengimus, kuriuose galės saugoti ilgą laiką.

Mūsų laivo pavadinimas buvo „Naujoji viltis“, ir jis buvo gerai žinomas, nes galėjo pagauti daug žuvies. Aš pats plaukiojau tuo laivu ir gaudžiau tuną. Dažnai žmonės bijo plaukti laivais. Kai pasiūlydavau jauniems žmonėms plaukti laivu, jų pirmoji reakcija dažnai būdavo baimė.

„Aš susirgsiu jūros liga“, dažnai girdėjau juos sakant. „Man tereikia įlipti į laivą, man pradeda svaigti galva ir jaučiuosi taip, tarsi netrukus mirčiau.“

Todėl aš pirmasis išplaukiau laivu. Nuo tos dienos aš išplaukdavau laivu beveik kiekvieną dieną septynerius metus. Net ir dabar, kai man devyniasdešimt metų, man patinka išplaukti į vandenyną, kai tik turiu laiko. Dabar vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių sako, jog nori išplaukti su laivu. Daugiau moterų sako, kad nori tai daryti. Kaip ir su bet kokia užduotimi, jei lyderis padaro tai pirmas, žmonės seks. Todėl tapau gerai žinomas kaip tunų gaudytojas.

Tačiau būtų mažai naudos, jei būtume tik gaudę tuną. Mes taip pat turėjome sugebėti parduoti jį už gerą kainą. Mes įkūrėme tunų apdirbimo įmonę, ir aš netgi pats pardavinėjau tuną. Mes pakraudavome tuną į sunkvežimius šaldytuvus ir veždavome parduoti. Jie parduoti būdavo sunku, mes įkurdavome savo pačių jūros maisto restoranus ir parduodavome tuną tiesiogiai vartotojams. Kai turėjome savo restoranus, žmonės nebegalėjo mūsų ignoruoti.

Jungtinės Valstijos turi tris iš keturių didžiausių žvejybos teritorijų. Trys ketvirtadaliai pasaulio žuvų populiacijos gyvena vandenyse netoli Jungtinių Valstijų. Tačiau Jungtinėse Valstijose palyginus nedaug žmonių gaudo žuvį, ir žvejybos pramonė yra labai neišvystyta. Vyriausybė ėmėsi daug priemonių, skirtų paremti žvejybos pramonę, bet jos nedavė didelių rezultatų. Vyriausybė siūlė pirkti laivus su didele nuolada, su sąlyga, kad pirkėjai naudos juos du su puse metų, bet nedaug žmonių pasinaudojo šia galimybe. Kaip tai slegia. Kai pradėjome investuoti pinigus į žvejybos pramonę, kiekviename uoste, kur mes nuvykome, tai sukėlė sąmyšį. Tai nebuvo staigmena, nes ten, kru mes investuodavome, bendruomenės pradėdavo klestėti. Pagaliau, mūsų darbas buvo praskinti kelią į naujus pasaulius. Mes negaudėme paprasčiausiai žuvies. Mes ėjome keliais, kuriais nėjo kiti. Koks jaudinantis patyrimas yra praskinti naujus kelius!

Vandenynas nuolat keičiasi. Sakoma, kad žmogaus siela keičiasi ryte ir vakare, bet vandenynas keičiasi kiekvieną akimirką. Štai kodėl vandenynas yra kartu paslaptingas ir gražus. Vandenynas apglėbia viską danguje ir žemėje. Jis gali susitelkti tam tikrame taške ir suformuoti debesis arba tapti lietumi ir grįžti atgal. Man labai patinka gamta, nes ji niekada neapgauna. Jei tai aukšta, tai tampa žema, o jei žema, tampa aukšta. Kiekvienu atveju ji prisitaiko, kad taptų plokščia. Kai sėdžiu laikydamas meškerę, atrodo, kad turiu visą laiką pasaulyje. Kas vandenyne gali atsistoti mums ant kelio? Ar yra ten kažkas, kas priverstų mus skubėti? Turi labai daug laiko sau. Viskas, ką reikia daryti, tai stebėti vandenyną ir kalbėtis su juo. Kuo ilgiau žmogus praleidžia vandenyne, tuo didesnis taps jo gyvenimo dvasinis aspektas. Tačiau vandenynas gali būti ramus vieną akimirką, bet tuomet staiga pakeičia savo veidą ir siunčia stiprias bangas. Bangos, kelis kartus aukštesnės už žmogų, pakils virš laivo, tarsi norėdamos jį praryti. Smarkus vėjas suplėšys burę, ir pasigirs baisus garsas.

Tačiau pagalvokite apie štai ką. Net kai bangos pakyla ir pučia baisus vėjas, žuvis vandenyje gali ramiai miegoti. Jos pasiduoda bangoms ir nesipriešina joms. Štai ką aš išmokau iš žuvų. Nusprendžiau nebijoti, kad ir kokios stiprios būtų bangos. Leidžiu bangoms nešti mane. Aš tapau viena su laivu, ir mes kilome su bangomis. Kai pradėjau tai daryti, mano širdis niekada nedrebėjo, kad ir kokios bangos atsirisdavo į mane. Man vandenynas buvo toks nuostabus mano gyvenimo mokytojas, kad sukūriau Vandenyno iššūkių programą, kad suteikčiau jauniems žmonėms pereiti treniruotę,kruią suteikia vandenynas.

 

 

Naujos Amerikos revoliucijos sėkla

 

Pradinis šiltas svetingumas, kurį man parodė amerikiečiai, darėsi vis šaltesnis, netgi priešiškas. Jie ciniškai klausė, kaip religijos lyderis iš Korėjos, neriekšmingos šalies, kuri vos išgyveno badą ir karą, išdrįso kviesti amerikeičius atgailai.

Ne tik amerikiečiai man prieštaravo. Japonijos raudonosios armijos, priklaususios tarptautiniams komunistams, reakcija buvo ypač stipri. Juos netgi pagavo FTB, bandančius įsilaužti į seminarų centrą Bostone, kur aš dažnai apsistodavau. Buvo tiek daug bandymų man pakenkti, kad mano vaikai negalėjo eiti į mokyklą nelydimi asmens sargybinių. Dėl nuolatinio pavojaus mano gyvybei, kurį laiką aš kalbėjau iš už neperšaunamo stiklo.

Nepaisant tokio pasipriešinimo, mažaakio žmogaus iš Rytų paskaitų ciklas sulaukė vis didesnio susidomėjimo. Žmonės pradėjo klausytis mokymo, kuris visiškai skyrėsi nuo to, ką jie iki tol buvo girdėję. Paskaitų, atskleidžiančių pagrindinius visatos principus ir siekiančių atgaivinti Amerikos įkūrimo dvasią, turinys buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis amerikiečiams, kuri įkrito į nedorovės ir tingumo pragarą.

Per mano paskaitas amerikiečiai patyrė sąmonės revoliuciją. Jauni žmonės pradėjo sekti manimi, vadindami mane „Tėvu Mun“ arba „Gerbiamu Mun“ ir nusikirpdami savo pečius siekusius plaukus ir nevalyvas barzdas.kai išvaizda pasikeičia, siela taip pat pasikeičia. Taigi Dievas pradėjo įžengti į širdis jaunų žmonių, paskendusių alkoholyje ir narkotikuose.

Paskaitas kalusė įvairiausi jauni žmonės, įvairiaus denominacijų. Kai pertraukdavau savo pamokslą ir paklausdavau: „Ar yra čia prebiterijonų?“ daug jaunų žmonių mojuodavo rankomis, sakydami:“Štai čia, štai čia.“ Jei paklausdavau: „Ar čia yra katalikų?“ rankos vėl pakildavo. Kai paklausdavau: „O kaip pietų baptistai?“ daug žmonių vėl atsakydavo: „Aš. Aš.“

„Kodėl jūs ateinate pasiklausyti manęs vietoj to, kad eitumėte pasiklausyti pamokslo savo religijoje?“ klausiau aš. „Eikite namo ir eikite į savo bažnyčią kalusytis Dievo žodžio.“

Kai tai pasakiau, auditorija atsakė: „Mes norime išgirsti Gerbiamą Mun!“.

Vis daugiau ir daugiau žmonių pradėjo ateiti, ir netgi kai kurie prasbiterijonų ir baptistų bažnyčios pastoriai atėjo, atsivesdami su savimi savo bažnyčios jaunimą. Laikui bėgant, Gerbiamas Mun tapo Amerikos visuomenės sąmonės revoliucijos simboliu.

Aš mokiau Amerikos jaunimą, kaip įveikti sunkumus. Aš nuodugniai mokiau juos principo, kad žmogus turi sugebėti valdyti save prieš galėdamas valdyti visatą. Mano mokymas suteikė naują įkvėpimą Amerikos jaunimui, gyvenančiam sumaišties amžiuje. Jie šūksniais pritardavo mano žiniai apie lytinį tyrumą ir tikras šeimas. Priėmimas buvo toks entuziastingas, kad aš taip pat prakaituodavau iš susijaudinimo.

„Ar norite nešti skausmo kryžių?“ klausiau jų. „Niekas nenori eiti kryžiaus keliu. Galbūt jūsų širdis norėtų eiti tokiu keliu, bet jūsų kūnas sako „Ne!“. Vien dėl to, kad kažkas yra malonu akiai, nereiškia, jog tai gera širdžiai. Yra daug dalykų, kurie atrodo geri, bet jų vidinio aspekto tyrimas rodo kad jie blogi. Jei pastebite, jog siekiate tik to, kas malonu akiai, ir bandote eiti tokiu keliu, turite iš karto sustabdyti save, sakydami: „Tu nenaudėli!“ Taip pat, jei trokštate valgyti tik tai, kas malonu burnai, turite subarti savo kūną, sakydami: „Tu neneaudėli“, ir užkirsti sau kelią. Jus, jaunus žmones, traukia prie priešingos lyties, tiesa? Šiuo atveju taip pat privalote stipriai pasipriešinti tokiems potraukiams. Jei žmogus negali kontroliuoti savęs, jis nieko negali daryti šiame pasaulyje. Susimąstykite, jei jūs palūžtumėte, visata palūžtų.“

Aš mokinau juos šūkio, kurio laikiausi jaunystėje: „Prieš norėdamas valdyti visatą, pirmiausia ištobulink savo sugebėjimą valdyti save.“ Amerika turėjo daug turtų ir tapo apsėsta materialių gėrybių. Aš stovėjau šios materialios civilizacijos centre ir kalbėjau apie tokius dalykus, kaip siela ir širdis. Sielos nagalima matyti akimis ar paimti į rankas. Tačiau aišku tai, jog mus valdo mūsų siela. Be savo sielos, mes niekas. Tada aš kalbėjau apie tikrą meilę, Dievu paremtą meilę, kuri turi vesti sielą. Aš sakiau, jog tikra laisve mėgautis galima tik tuomet, jei kai aiškiai suprantame apie save remiantis tikrają meile ir galime kontroliuoti save.

Aš mokinau juos apie darbo vertę. Darbas nėra kančia, bet kūrimas. Priežastis, kodėl žmogus gali dirbti visą savo gyvenimą ir būti laimingas yra ta, jog darbas susijęs su Dievo pasauliu. Darbas, kurį atlieka žmonės, tai ne kasvkita, kaip ėmimas Dievo sukurtų objektų ir suteikimas jiems įvairių pavidalų. Jei galvojate, jog gaminate kažką, kad padovanotumetė Dievui kaip atminimo dovaną, tuomet darbas nėra kažkas, apie ką galvotumėte neigiamai. Daug jaunų žmonių Amerikoje buvo tiek nugrimzdę turtingame gyvenime, kurį jiems suteikė jį materialistinė civilizacija, kad jie nepatyrė darbo džiaugsmo. Todėl mokinau juos dirbti su džiaugsmu.

Aš taip pat pažadinau juose meilės gamtai džiaugsmą. Jauni žmonės buvo įklimpę miestų amoralioje kultūroje ir tapę savanaudiško gyvenimo vergais., todėl aš kalbėjau jiems, kokia brangi yra gamta. Gamta yra mums duota Dievo. Dievas kalba mums per gamtą. Nuodėmė tra naikinti gamtą dėl akimirkos pasimėgavimo ar nereikšmingo kiekio pinigų. Gamta, kurią mes naikiname, galiausiai, atsisuks prieš mus kaip nuodai ir padarys mūsų palikuonių gyvenimą sunkų. Mes turime grįžti į gamtą ir įsiklausyti, ką gamta mums sako. Aš sakiau jauniems Amerikos žmonėms, kad kai atveriame savo širdis ir įsiklausome, ką gamta mums sako, galime išgirsti Dievo žodį.

 

Vašingtono paminklas, 1976

 

1975 metų rugsėjo mėnesį mes įkūrėme Susivienijimo teologijos seminariją Barytaune, Niujorke, kuris yra į šiaurę nuo Niujorko miesto. Fakulteto personalas buvo nusamdytas remiantis tarpreliginiu pagrindu, ir ten buvo profesorių, atsotovaujančių judaizmui, protestantizmui, katalikybei, Rytų ortodoksams ir Rytų filosofijai. Kai jie skaitydavo paskaitas apie savo religijas, mūsų studentai užduodavo jiems labai siunkius klausimus. Auditorijos visada tapdavo karštų diskusijų forumais. Kai visos religijos buvo suburtos kartu ir diskutavo, jie pradėjo įveikti neteisingas koncepcijas, kurias turėjo vieni apie kitus, ir geriau suprasti vieni kitus. Gabūs jauni žmonės užbaigdavo magistro laipsnio studijas mūsų seminarijoje ir įstodavo į doktūrantūros programą Harvarde, Jeilyje ir kituose geriausiuose JAV universitetuose. Šiandien jie tapo žmonėmis, galinčiais globalia vadovauti religijos pasauliui.

1974 ir 1975 metais mane pakvietė kalbėti ant Kapitolijaus kalvos. Aš kalbėjau prieš Atstovų rūmų narius tema „Viena šalis, valdoma Dievo“.

Aš kreipiausi į kongreso narius taip pat, kaip ir į jaunus žmones gatvėje, sakydamas: „Amerika gimė iš Dievo palaiminimo. Tačiau šis palaiminimas nebuvo skirtas tik amerikiečiams. Tai buvo Dievo palaiminimas pasauliui, duotas per Ameriką. Amerika turi suprasti šio palaiminimo principą ir pasiaukoti, kad išgelbėtų pasaulį. Kad tai padarytų, reikalingas atgimimas, kuris leistų Amerikai sugrįžti prie jos įkūrimo dvasios. Krikščionybė, kuri pasidalino į daugybę denominacijų, turi būti suvienyta, apimti visas religijas ir atverti naują ateitį pasaulio civilizacijai.“

Aš buvau pirmasis religijos lyderis užsienietis, pakviestas kalbėti į JAV Kongresą. Kai mane pakvietė antrą kartą, dar daugiau žmonių susidomėjo, kas yra tas Gerbiamas Mun iš Korėjos.

Kitais metais, 1976 metų burželio 1 dieną mes surengėme šventę Yankee stadione Niujorko mieste, skirtą paminėti dvi šimtąsias Amerikos nepriklausomybės metines. Tuo metu Amerika nebuvo tokia rami, kad švestų savo jubiliejų. Ji jautė komunizmo pavojų, o jos jaunimas gyveno gyvenimą, kuris buvo toli nuo to, ko troško Dievas, įsitraukdami į narkotikus ir laisvą seksą. Jaučiau, kad Amerika sunkiai serga. Nuvykau į iškilmes jausdamasis tarsi chirurgas, kuris pjūviu atvėrė sergančio Niujorko širdį.

Iškilmių dieną prapliupo smarkus lietus, o stiprus vėjas išdraskė dekoracijas po visą aikštę, bet niekas nebandė bėgti nuo lietaus. Orkestras pradėjo groti „Tu mano saulės šviesa“ („You are my sunshine“), ir visi, esantys stadijone, pradėjo kartu dainuoti. Jie dainavo dainą apie saulės šviesą, bet jų akys verkė. Tai buvo akimirka, kai lietus ir ašaros susimaišė kartu. Tuomet, neįtikėtina, kai užlipau ant scenos kalbėti, saulė nušvito pro lietaus debesis. Tarsi Dievas būtų išgirdęs, kaip jie dainavo.

Mokydamasis mokykloje šiek tiek užsiiminėjau boksu. Galima daug kartų suduoti geram boksininkui, ir vis tiek jam nieko nenutiks. Tačiau jei suduodi gerą smūgį iš apačios į smakrą, net ir stipriausias boksininkas susverdės. Aš tikėjausi suduoti stirpų smūgį iš apačios į smakrą Amerikai. Jaučiau, kad reiklaingas daug didesnis mitingas, nei iki šiol surengti, kad vardas „Sun Myung Moon“ neištrinamai įrašytas Amerikos sieloje.

Vašingtonas yra Jungtinių Valstijų sostinė. Tiesia linija nuo Kapitolijaus yra bokštas, vadinamas Vašingtono paminklu. Tai obeliskas, kurio forma primena padrožtą pieštuką, stovintį ant bukojo galo. Didelė žole apaugusi teritorija tęsiasi nuo paminklo iki Linkolno memorialo. Ši vietovė yra Amerikos širdis. Aš planavau surengti ddelį mitingą čia.

Tačiau, norint surengti ten mitingą, mums reikėjo leidimo iš JAV vyriausybės ir JAV Nacionalinio parko policijos. Dauguma JAV pareigūnų nelabai mane mėgo. Prieš tai aš dėjau skelbimus į laikraščius, regindamas Amerikos žmones atleisti buvusiam prezidentui Ričardui Niksonui, kuris buvo įstumtas įkrizę dėl Watergate skandalo. Šis požiūris buvo labai nepopulairus. Todėl dabar JAV vyriausybė mums vis atsakydavo, ir tik likus keturiasdešimt dienų iki renginio mes galiausiai galėjome gauti leidimą.

Mūsų nariai taip pat patarė, jog šis planas buvo per daug ambicingas, ir kad mums nevertėtų toliau eiti. Nacionalinė alėja, juosianti Vašingtono paminklą, buvo atviras parkas miesto viduryje. Ten buvo nedaug medžių – tik didelės pievų platybės. Jei minia būtų maža, tai akivaizdžiai matytų kiekvienas. Kad užpildytų tokią didelę teritoriją, reikėjo šimtų tūkstančių žmonių. Mūsų nariai norėjo žinoti, kaip tai įmanoma padaryti.

Prieš tai tik du žmonės buvo surengę didelius renginius Nacionalinėje alėjoje. Dr. Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis surengė mitingą už pilietines teises ant Linkolno memorialo laiptų, ir Gerb. Billy Graham surengė ten didelė susibūrimą. Taigi ši vieta turėjo didelę simbolinę reikšmę. Štai kokiai vietai aš mečiau iššūkį.

Aš be perstojo meldžiausi už šį mitingą. Keturi kartus aš rašiau kalbą, kurią turėjau sakyti. Likus savaitei prieš renginį, aš vis dar jaučiausi sumišęs dėl to, ką turėčiau pasakyti savo kalboje. Galiausiai, likus trims dienoms iki renginio, aš pabaigiau tekstą. Paprastai aš nekalbu iš pasirašyto teksto. Šiuo atveju padariau išimtį, nes buvau susirūpinęs, kad renginys praeitų skalndžiai. Žinojau, kad tai bus nepaprastai svarbus įvykis, nors ir ne visai įsitikinęs, kokiu būdu.

Niekada nepamiršiu,kas nutiko tą dieną, 1976 metų rugsėjo 18-ąją. Žmonės pradėjo rinktis prie Vašingtono paminklo nuo akstyvo ryto. Susirinko apie tris šimtus tūkstančių žmonių. Nebuvo įmanoma pasakyti, iš kur visi šie žmonės atvyko. Visų jų plaukų ir odos spalva skyrėsi. Visos rasės, kurias Dievas siuntė į žemę, susirinko tą dieną. Tai buvo pasaulinio masto mitingas, kuriam nereikia jokio papildomo aprašymo.

Aš stovėjau prieš susirinkusius ir paskelbiau: „Dievas paruošė Ameriką prieš du šimtus metų. Atėjo laikas pabusti. Amerika turi prisiimti savo pasaulinę atsakomybę. Apsiginklavusi Dievizmu, ji privalo išlaisvinti komunistinį pasaulį ir pagaliau sukurti Dievo Karalystę čia, žemėje.“ Kalba daug kartų buvo pertraukta palaikymo šūkių ir plojimų.

„Newsweek“ metų pabaigos iliustruotame žurnale apžvelgė didžiausius 1979 metų įvykius, išspauzdino mano nuotrauką ir apibūdino mane kaip aštuntojo dešimtmečio atgimimo atstovą. Kita vertus, vis daugiau žmonių pradėjo žiūrėti į mane atsargiai ir su baime. Jiems aš buvau ne daugiau kaip keistas burtininkas, kuris atvyko iš Rytų. Aš nebuvau baltaodis, kuriuo jie galėtų pasikliauti ir sekti. Tai, kad aš sakiau dalykus, kurie šiek tiek skyrėsi nuo to, ką jie girdėjo savo bažnyčiose, vertė juos jaustis labai nesaugiai. Ypač jie negalėjo susitaikyti, kad jauni baltaodžiai žmonės rodė pagarbą ir sekė azijiečiu siauromis žuvies formos akimis. Jie pradėjo skleisti gandus, kad aš plaunu smegenis jauniems nekaltiems baltaodžiams žmonėms. Ši man prieštaraujanti grupė susibūrė užkulisiuose, už nugarų tų, kurie šūkaliojo juos palaikydami. Žinojau, kad netrukus man užgrius dar viena krizė. Tačiau aš nebijojau, nes tikrai dariau tai, kas buvo teisinga.

Amerika yra plačiai žinoma kaip laisvės ir lygybės šalis, kur susiburia visų rasių žmonės, kad įgyvendintų amerikietišką svajonę. Tačiau, tiesą sakant, labai daug kovų kyla iš rasinės ir religinės diskriminacijos. Tai chroniškos ligos, giliai įsitvirtinusios Amerikos istorijoje, ir todėl jas yra daug sunkiau išgydyti nei socialinius susirgimus, tokius kaip nedorovė ir materializmas, kilę iš aštuntojo dešimtmečio gėrybių pertekliaus.

Maždaug šiuo metu aš dažnai lankiausi afroamerikiečių bažnyčiose, kad paskatinčiau ekumeninę harmoniją. Tarp juodaodžių lyderių buvo tokių, kurie, panašiai kaip dr. Kingas, dirbo, kad panaikintų rasinę diskriminaciją ir sukurtų Dievo taikų pasaulį.

Kai kurie iš šių dvasininkų turėjo paveikslus, kabančius jų rūsiusoe, vaizduojančius vergų turgus, kurie egzistavo šimtus metų, kol buvo uždrausti. Vienas toks paveikslas vaizdavo juodaodį žmogų, kuris gyvas degė pakabintas ant medžio. Kitas – nurengtus juodaodžius vyrus ir moteris, kuriuos kaip prekę apžiūrinėjo potencialūs pirkėjai. Dar kitas – juodaodį kūdikį verkiantį, kai jį atima iš jo mamos. Sunku patikėti, kad žmonės sugeba elgtis taip barbariškai, kaip aiškiai vaizdavo tie paveikslai.

„Palaukite ir pamatysite“, pasakiau viename susirinkime Čikagoje spalio 24 dieną 1975 metais. „Per ateinančius trisdešimt metų Jungtinių Valstijų prezidentu taps žmogus, gimęs tarprasinėje juodaodžio ir baltaodžio šeimoje.“

Mano tos dienos pranašystė dabar išsipildė Amerikoje, kai buvo inauguruotas prezidentas Barakas Obama, kuris užaugęs praleido daug laiko Čikogoje. Ši pranašystė neišsipildė savaime. Daug žmonių liejo kraują ir prakaitą, kad panaikintų kovą tarp rasių, ir tos pastangos galiausiai davė vaisių.

Netikėtai keletas tradicinių bažnyčių Amerikoje dvasininkų atėjo ir atsivedė savo kongergacijas į Vašingtono paminklo mitingą. Jie nusprendė, kad mano žinia peržengia denominacijų ribas, ir kad aš įkvepiu jaunus žmones. Aš kviečiau žmones peržengti denominacijų ir religijų skirtumus, ir šie žodžiai buvo įgyvendinti šiame mitinge. Vašingtono paminklo mitingas buvo stekulas. Trys šimtai tūkstančių žmonių dalyvavo, padarydami jį vienu iš didžiausių susibūrimų, kada nors vykusių Nacionalinėje alėjoje.

 

Verkite ne dėl manęs, bet dėl pasaulio

 

Gėrį dažnai lydi blogis. Kai kurie žmonės nupiešė ūsus ant mano nuotraukos, bandydami susieti mane su Hitleriu. Jie vadino mane „antisemitu“ ir tvirtino, kad mano mokymas nukreiptas prieš žydus. Problemų iškilo ir su krikščionimis. Didėjant skaičiui jaunų žmonių, kurie sekė manimi, ir didėjant skaičiui dvasininkų, kurie norėjo išmokti Principą, Amerikos tradicinės bažnyčios taip pat pradėjo mane persekioti. Galiausiai, kairieji Amerikoje prieštaravo mano požiūriui, kad Amerikos atsakomybė yra sustabdyti komunizmo plitimą pasaulyje. Jie taip pat pradėjo ieškoti būdų, kaip sustabdyti mano veiklą.

Augant mūsų populiarumui, pradėjo kilti visokiausi būgštavimai ir abejonės dėl manęs. Jauni žmonės, įsikvėpę skeilsti mano mokymą, palikdavo koledžus arba išeidavo iš darbo, kad keliautų po šalį ir mokytų arba reinktų lėšas mūsų darbui paremti. Suprantama, jų tėvai susirūpino jų gerove.

Be to, Jungtinės Valstijos įsivėlė į Watergate krizę. Aš susitikau su prezidentu Ričardu Niksonu ir paraginau jį siekti Dievo valios vadovaujant šaliai. Aš kreipiausi į Amerikos tautą prašydamas „atleisti, mylėti ir susivienyti“ su prezidento postu. Tai įplieskė priešiškumą iš kairių pažiūrų žiniasklaidos. Dalykai, kurie anksčiau nekėlė problemų, staiga pradėjo mane slėgti. Tuo pat metu konservatoriai sakė, kad aš per daug liberalus ir kad mano mokymas sugriaus tradicines vertybes.

Daug krikščionių nepatiko naujas supratimas apie kryžių, kurio aš mokiau: Jėzus atėjo kaip Mesijas, ir tai nebuvo Dievo nulemta valia, kad jis būtų nukryžiuotas. Nužudžius Jėzų, Dievo planas sukurti taikos karalystę nukrypo. Jei Izraelis būtų priėmęs Jėzų kaip Mesiją, jis būtų galėjęs sukurti taikų pasaulį, suvienydamas Rytų ir Vakarų kultūras ir religijas. Tačiau Jėzus mirė ant kryžiaus, ir Dievo darbas atnešti visišką išgelbėjimą buvo atidėtas iki Antrojo Atėjimo. Šis supratimas apie kryžių sukėlė didelį priešiškumą. Tiek tradicinės bažnyčios, tiek žydų bendruomenė pradėjo laikyti mane savo priešu. Įvairiais būdais jie bandė išvyti mane iš Amerkos, kiekvienas dėl savo skirtingų priežasčių.

Galiausiai, aš buvau dar kartą įkalintas. Viskas, ką aš dariau, tai dirbau, kad atkurčiau Amerikos dorovę ir atstatyčiau ją kaip šalį, sekančią Dievo valia, bet mane apkaltino, kad nesumokėjau mokesčių. Tuo metu man buvau jau gerokai virš šešiasdešimt.

Per pirmuosius metus, kai buvau Amerikoje, pinigai, gauti kaip aukos iš viso pasaulio, buvo laikomi banko sąskaitoje Niujorke mano vardu. Jie buvo skirti bažnyčiai, ir tokia praktika buvo būdinga keletui denominacijų. Lėšos, buvusios šioje sąskaitoje per tris metus davė palūkanų, ir aš buvau apkaltintas, kad nesumokėjau apie 7500 USD mokesčių. Paprastai būtų paskrita bauda, bet aš buvau įkalintas federalinėje pataisos įstaigoje Danburyje, Konektikute, 1984.

Dieną prieš atvykdamas į Danbury kalėjimą, aš surengiau savo paskutinį susitikimą su nariais Belvederio treniruočių centre Tarytaune, Niujorke. Nariai užpildė visą patalpą ir liejo ašaras, melsdamiesi už mane. Tūkstančiai žmonių, kurie sekė manimi, susirinko Belvederyje tą dieną. Aš pakėliau balsą ir pasakiau jiems neprarasti širdies.

„Aš nekaltas“, pasakiau. „Aš nepadariau nieko blogo.“

„Aš galiu matyti skaičią viltį, kylančią iš už Dambury“, tariau jiems. „Neverkite dėl manęs, bet verkite dėl Amerikos. Mylėkite Ameriką ir melskitės už Ameriką.“

Aš stovėjau prieš jaunus žmones, paskendusius liūdesyje, ir laikiau iškėlęs kumščius, kaip vilties ženklą.

Pareiškimas, kurį padariau prieš įžengdamas į kalėjimą, sukėlė didelį sąmyšį tarp religingų žmonių. Buvo inicijuota „Bendros kančios draugija“ ir buvo maldų banga, kad palaikytų mane. Bendros kančios draugija buvo palaikymo banga iš dvasininkijos iš visų denominaciją ir kitų religijų, susirūpinusių dėl išpuolio prieš religijos laisvę Amerikoje.

Tą dieną, kai nuvykau į kalėjimą, neturėjau ko bijoti. Pažįstu gyvenimą kalėjime. Tačiau taip nebuvo su mane supančiais žmonėmis.Jie nerimavo, kad kai kurie žmonės, kurie labai man priešinosi, padarys ką nors, kad nutrauktų mano gyvenimą. Aš ėjau į kalėjimą su aukštai iškelta galva.

 

 

„Kodėl mano tėvas turi eiti į kalėjimą?“

 

Net ir Dambury kalėjime aš laikiausi savo principo gyventi dėl kitų. Aš pabusdavau anksti ryte ir valydavau vietas, kurios buvo purvinos. Valgykloje kiti kaliniai persisverdavo virš savo maisto ir arba numigdavo, arba šnekučiuodavosi tarpusavyje, bet aš sėdėjau oriai, su tiesia nugara. Kai man duodavo darbo, dirbdavau sunkiau nei kiti ir stebėdavau, kaip sekasi kitiems. Laisvu laiku aš skaičiau Bibliją. Vienas kalinys, matydamas kaip dieną ir naktį aš skaitau Bibliją, tarė man: „Ar čia tavo Biblija? Štai mano Biblija. Pažiūrėk!“ Jis metė man žurnalą. Tai buvo pornografinis žuranlas „Hustler“.

Kalėjime mane kaip žmogų, kuris dirbą nekalbėdamas. Aš skaičiau knygas ir meditavau. Gyvendamas taip tris mėnesius, aš susidraugavau su kaliniais ir sargybiniais. Aš susidraugavau su kaliniu, kuris vartojo narkotikus, ir su kaliniu, kuris sakė, kad pornografinis žurnalas yra jo Biblija. Po mėnesio ar dviejų kaliniai pradėjo dalintis su manimi tuo, ką gaudavo iš už kalėjimo sienų. Kai galėjome dalintis savo širdimis, tarsi pavasaris atėjo į kalėjimą.

Tiesą sakant, Jungtinės Valstijos iš tikrųjų nenorėjo uždaryti mane į kalėjimą. Jos pasirinko apkaltinti mane, kol buvau iš vykęs iš šalies į Vokietiją, ir jie būtų buvę patenkinti, jei būčiau pasirinkęs negrįžti. Jie nesistengė uždaryti mane į kalėjimą. Jie stengėsi išvaryti mane iš šalies. Amerikoje aš tapau vis geriau žinomas, ir skaičius manimi sekančių žmonių didėjo. Todėl jie norėjo užtverti man kelią. Kaip ir Korėjoje, aš buvau dyglys tradicinių bažnyčių šone. Kadangi žinojau, kad toks jų tikslas, pasirinkau grįžti į Ameriką ir eiti į kalėjimą. Aš vis dar turėjau reikalų, kuriuos reikėjo padaryti Amerikoje.

Manau, kai eiti į kalėjimą nėra visiškai blogai. Jei aš noriu, kad žmonės, esantys ašarų slėnyje, atgailautų, tuomet aš pirmas privalau lieti ašaras. Jei aš pirmas nepatirsiu tokios nelaimingos širdies, negalėsiu padaryti taip, kad kiti pasiduotų Dievui. Dangus iš tiesų dirba paslaptingais būdais. Po to, kai buvau įkalintas, septyni tūkstančiai dvasininkų ir kitokių religijos lyderių apkaltino JAV vyriausybę pažeidus religijos laisvę ir pradėjo siekti mano išlaisvinimo. Tarp jų buvo konservatorius gerb. Jerry Falwell iš Pietų baptistų konvento ir liberalas dr. Joseph E. Lowery, kuris davė palaiminimą per prezidento Obamos inauguraciją. Jie stovėjo priešakyje tų pastangų mane išgelbėti. Taip pat mano dukra In Jin, jauna dvidešimties metų mergina, žygiavo su jais. Ji stovėjo prieš maždaug septynis tūkstančius dvasininkų ir su ašaromis skaitė laišką, kurį parašė man.

„Sveiki, visi. Aš esu In Jin Moon, antroji Gerb. Sun Myung Moon dukra. 1984 metų liepos 20 dieną, regis, pasaulio pabaiga užklupo mūsų šeimą. Tą dieną mano tėvas įžengė į Danbory kalėjimą. Niekada neįsivaizdavau, kad toks dalykas gali nutikti mano tėvui – ypač Amerikoje, laisvų žmonių žemėje, kurią mano tėvas mylėjo ir nepaprastai tarnavo. Mano tėvas sunkai dirbo, kai atvyko į Ameriką. Beveik niekada nemačiau jo miegančio. Jis keliasi anksti ryte, kad melstųsi ir dirbtų. Niekada nemačiau, kad kas nors dirbtų su didesniu atsidavimu dėl Amerikos ateities ar dėl Dievo. Vis dėlto Amerika uždarė mano tėvą į Danbury kalėjimą. Kodėl jis turėjo eiti Danbury? Jis nesijaudina dėl savo paties kančios. Mano tėvo gyvenimas buvo išmargintas ašaromis ir kančia, kai jis stengėsi įvykdyti Dievo valią. Jam dabar 64 metai. Jo vienintelis nusikaltimas yra tai, kad jis mylėjo Ameriką. Tačiau šią akimirką jis arba plauna indus kalėjim valgykloje, arba valo jos grindis. Praeitą savaitę aš aplankiau savo tėvą ir pirmą kartą mačiau jį su kalinio uniforma. Aš verkiau nesustodama. Mano tėvas liepė man neverkti dėl jo, bet melstis už Ameriką. Jie liepė transformuoti savo pyktį ir liūdesį į galingą jėgą, kuri padarys šią šalį tikrai laisva. Jis sakė, kad kol bus kalėjime, jis ištvers bet kokius sunkumus, pakels bet kokią neteisybę ir neš bet kokį kryžių. Religijos laisvė yra visų laisvių pagrindas. Aš iš tiesų dėkinga kiekvienam čia atėjusiam už tai, kad palaikote religijos laisvę.“

Mano bausmė buvo sutrumpinta šešiais mėnesiais už gerą elgesį, ir buvau paleistas atlikęs trylikos mėnesių bausmę. Tą dieną, kai išėjau iš kalėjimo, Vašingtone buvo surengtas banketas mnao išlaisvinimo proga. Tūkstantis septyni šimtai krikščionių pastorių ir žydų rabinų susirinko ir laukė manęs. Savo kalboje susirinkusiems aš pakartojau savo požiūrį, kad reikia peržengti reliigijų ir denominacijų ribas. Aš garsiai kalbėjau visam pasauliui, jausdamas, kad nereikia jaudintis, dėl reakcijos tų, kurie prieštaravo man.

„Dievas nepriklauso jokiai denominacijai. Jo nevaržo antraeilės reikšmės ginčai dėl doktrinos. Dievo tėviškoje širdyje nėra skirtumo tarp tautybių ar rasių. Ten taip pat nėra sienų tarp tautų ir kultūrų. Net ir šiandien Dievas daro, ką tik galį, kad apglėbtų viso pasaulio žmones kaip Savo vaikus. Amerika šiandien kenčia nuo rasinių nesutarimų, problemų, kylančių dėl sumaišties vertybių tarpe ir dorovinio nuosmukio, dėl dvasinės sausros ir krikščionybės nuosmukio ir dėl ateistinio komunizmo problemos. Tai yra priežastys, dėl kurių aš atsiliepiau į Dievo šaukimą ir atvykau į šią šalį. Krikščionybė šiandien turi pabusti ir susiburti į vieną. Jūs, dvasininkai, taip pat turite adr kartą apžvelgti, kokį vaidmenį suvaidinote iki šiol, ir atgailauti. Situacija, kuri susiklostė prieš du tūkstančius metų, kai Jėzus atėjo ir kvietė žmones atgailauti, kartojasi šiandien. Mes turime įvykdyti svarbią misiją, kurią Dievas davė Amerikai. Tokia situacija, kaip dabar, negali tęstis. Tuiri įvykti nauja reformacija.”

Kai tik buvau paleistas iš kalėjimo, niekas negalėjo manęs sulaikyti. Aš kalbėjau dar garsiau nei anksčiau, kad perduočiau perspėjimo žinią puolusiai Amerikai. Aš pakartotinai stipriais žodžiais kalbėjau, kad grįžti į Dievo meilę ir dorovę yra vienintelis būdas atgaivinti Ameriką.

Aš buvau įkalintas, nors nepadariau nieko blogo, bet tai buvo ir Dievo valia. Po mano išlaisvinimo, žmonės, kurie dirbo, kad mane išlaisvintų pakaitomis vyko į Korėją, kad daugiau sužinotų apie mano darbą. Jie sužinojo, kuo ypatinga Gerb. Mun dvasia, kuri pritraukė tiek daug jaunų žmonių Amerikoje. Grįžę į Jungtines Valstijas, 120 šių pastorių organizavo Amerikso dvasininkijos lyderių konferenciją.

Read Full Post »

Tikrojo Tėvo autobiografija – penktas skyrius

 

TIKROS ŠEIMOS KURIA TIKRĄ TAUTĄ

 

Mano žmona, Hak Ja Han Moon

 

Kai pirmą kartą pamačiau savo žmoną, ji buvo jauna 14 metų mergina, ką tik pabaigusi pradinę mokyklą. Ji buvo tyli mergina, kuri niekada nekeldavo balso ir niekada nesiekė atkreipti į save dėmesio. Į bažnyčią ir iš jos ji visada eidavo tuo pačiu keliu. Kai man ją pristatė, pasakė, kad ji yra vienos bažnyčios narės, ponios Soon Ae Hong, duktė.

–          Kuo tu vardu?, – paklausiau jos.

–          Mano vardas Hak Ja Han, – aiškiu balsu atsakė ji.

Tą akimirką, pats to nesuvokdamas, aš ištariau: „Tai Hak Ja Han gimė Korėjoje!“ Aš pakartojau tai tris kartus, o paskui meldžiausi: „Dieve! Ačiū, kad atsiuntei į Korėją tokią nuostabią moterį kaip Hak Ja Han“.

Tuomet aš pažvelgiau į ją ir pasakiau: „Hak Ja Han, bijau, kad tau teks labai daug aukotis.“

Visi šie žodžiai spontaniškai išsprūdo iš mano lūpų. Vėliau ponia Hong man pasakė, kad jai pasirodė keista, jog aš pakartojau tą patį tris kartus sutikęs jos dukrą pirmą kartą. Mano žmona man sakė, jog irgi prisimena tą pirmą, trumpą susitikimą. Ji sakė, kad prisimena viską, ką aš tada pasakiau, tarsi būčiau pasakęs pamokslą tik jai vienai, ir ji saugojo tai savo širdyje. Ji sakė, kad jautėsi tarsi gavusi svarbų apreiškimą apie savo ateitį, kurio ji negalėjo pamiršti.

Jos mama buvo iš pamaldžios presbiterijonų šeimos, todėl ji buvo krikščioniškai. Jos gimtinė yra Jungju, kuris taip pat yra ir mano gimtinė, tačiau ji gyveno Anju prieš atvykdama į Pietų Korėją per Korėjos karą. Kai ponia Hong pradėjo lankyti mūsų bažnyčią, ji gyveno labai pamaldų gyvenimą Chuncheon ir auklėjo savo dukrą griežtai. Mano žmona lankė slaugos mokyklą, kurią valdė katalikų bažnyčia. Man sakė, jog toje mokykloje taisyklės buvo tokios griežtos, tarsi gyventum vienuolyne. Ji buvo švenlaus charakterio, ir tuo metu, kai ją auklėjo mama, ji niekada niekur nevaikščiojo, išskyrus mokyklą ir mūsų bažnyčią.

Man tuo metu buvo keturiasdešimt metų, ir jaučiau, kad atėjo laikas man vesti. Man tik reikėjo, kad Dievas pasakytų: „Atėjo laikas, susituok“, ir padaryčiau, kaip buvo liepta. Seung Do Ji, pagyvenusi moteris mūsų bažnyčioje 1959 metų spalį pradėjo ruošti mano sužadėtuvėms, nors ir nebuvo galimos nuotakos. Kita bažnyčios narė, kuri septynis metus meldėsi už mano būsimą žmoną, vieną dieną man papasakojo sapną, kuriame matė Hak Ja Han kaip mano žmoną.

Dar kita bažnyčios narė, ponia Ji, papasakojo man apie keistą sapną. „Koks čia sapnas?“, sušuko ji. „Regėjau šimtus atskrendančių gervių. Stengiausi savo rankomis jas nuvaikyti, bet jos tiek atskrido ir, galiausiai, apdengė jus savo baltomis plunksnomis. Ar čia kažkokia pranašystė ateičiai?“ Kinų heroglifas „Hak“ varde Hak Ja Han reiškia gervę.

Po to Hak Jan Han sapnavo sapną, kuriame aš pasirodžiau ir tariau jai: „Ta diena jau artėja, ruoškis“. Mano žmona vėliau man pasakojo, kad sapne ji atsakė man nuolankiu tonu: „Iki šiol aš gyvenau pagal Dievo valią. Ateityje aš taip pat seksiu Dievo valia kaip Jo tarnaitė, kad ir kokia ta valia būtų.“

Praėjus keletui dienų po to, kai mano būsima nuotaka susapnavo šį sapną, aš paprašiau ponios Hong atvesti savo dukrą pas mane. Tai buvo mūsų pirmas susitikimas nuo to laiko, kai ji buvau pristatyta man, būdama keturiolikos. Tą dieną aš uždaviau šiai jaunai merginai daug klausimų. Į kiekvieną ji atsakė ramiai ir aiškiai. Šiame susitikime aš paprašiau savo žmonos nupiešti piešinį. Nedvejodama ji paėmė pieštuką ir pradėjo piešti ant popieriaus lapo. Kai ji baigė ir padėjo piešinį prieš mane, mane labai sužavėjo tai, ką pamačiau. Tuomet pažvelgiau į jos veidą. Jos drovi išraiška buvo labai graži. Jos širdis buvo tokia pat nuostabi, kaip ir jos piešinys.

 Mes susižadėjome 1960 metų kovo 27 dieną, o mūsų santuokos ceremonija įvyko vos už dviejų savaičių, balandžio 11 dieną. Aš nepaskyriau datos tuo metu, bet kai po keleto dienų pasikviečiau Han, tariau jai: „Rytoj ryte vyks mūsų santuokos ceremonija“. Ji atsakė paprastai: „Tikrai?“, ir nieko neklausė ir neprieštaravo. Atrodė, kad ji nesugeba prieštarauti. Štai kokia tyra ir švelni ji buvo. Kaip tuomet, taip ir dabar, kai kalba eina apie Dievo valią, ji turi stiprų ryžtą.

Aš apsivilkau samo-kwandae, teismo pareigūnų oficialų drabužį, dabar dažnai naudojamą tradicinėse santuokos ceremonijose, o ji dėvėjo tradicinį korėjietišką drabužį kartu su jok-dori nuotakos tiara. Mano nuotaka, kuri buvo septyniolikos ir daugiau nei dvidešimt metų jaunesnė už mane, atrodė pasitikinti savimi ir švytinti savo tvirtai suspaustomis lūpomis ir dailiu veidu.

Per ceremoniją aš pasakiau savo nuotakai, kad jos laukia sunkiu kelias.

„Manau, tu jau žinai, kad santuoka su manimi nebus paprasta santuoka. Mes tampame vyru ir žmona, kad užbaigtume mums Dievo duotą misiją tapti Tikraisiais Tėvais, o ne kad siektume dviejų žmonių laimės, kaip daro kiti žmonės šiame pasaulyje. Dievas nori sukurti Dangaus Karalystę žemėje per tikrą šeimą. Tu ir aš eisime sunkiu keliu, kad taptume Tikraisiais Tėvais, kurie atvers Dangaus Karalystės vartus kitiems. Per visą istoriją niekas nėra ėjęs šiuo keliu, todėl net aš nežinau visko, kas laukia. Per kitus septyneris metus tu patirsi daug dalykų, kuriuos bus sunku ištverti. Net akimirkai nepamiršk, kad mūsų gyvenimas skiriasi nuo kitų žmonių. Nedaryk nieko, net mažiausių dalykų, iš pradžių nepasitarusi su manimi ir paklusk viskam, ką tau sakysiu“.

Ji atsakė: „Mano širdis jau apsisprendusi. Prašau, nesijaudink“.

Iš jos veido išraiškos mačiau, kad ji tvirtai pasiryžo. Sunkūs iššūkiai jai prasidėjo jau kitą dieną po mūsų santuokos. Pirmas sunkumas, su kuriuo ji susidūrė, buvo tai, kad ji nagalėjo matytis su savo mama. Mano žmona, jos mama ir močiutė (mamos mama) buvo vienturtės dukterys. Todėl ryšys tarp mamos ir dukros buvo ypač stiprus. Kad galėtų prisiimti savo viešą misiją ir išugdytų proper focus, aš papračiau jos tris metus gyventi asketišką gyvenimą. Ji gyveno kambaryje, nuomuojamame iš bažnyčios nario. Ji ateidavo į bažnyčią ne dažniau kaip kartą į dieną, paprastai vakare. Kad nepritrauktų dėmesio, ji išeidavo pro galines duris. Aš dažnai būdavau pamaldose arba meldsavausi visą naktį ir retai būdavau namuose, bet atsiskyrimas buvo ne dėl praktinių priežasčių. Atsiskirimas buvo reikalingas, kad būtų sukurta dvasinė sąlyga – besąlygiško atsidavimo jos misijai sąlyga. Kadangi apie mane toliau sklandė pikti gandai, šį atsiskyrimą nuo jos giminaičių ir nuo manęs mano jaunai žmonai buvo dar sunkiau ištverti.

Mūsų santuokos metu, Susivienijimo bažnyčia jau buvo įkūrusi 120 bendruomenių visoje Korėjoje. Tačiau net ir mūsų bažnyčioje buvo tokių, kurie kritikavo mūsų santuoką. Kai kurie jai pavydėjo, kai kurie nekentė, ir sklandė įvairiausi prasymanymai.

Tarsi jų būtų negana, ji gyveno kažkieno kito namuose. Pagyvenusios moterys mūsų bažnyčioje sekė mane visur, kur ėjau. Galiausiai, mano iš pažiūros šaltas elgesys su savo žmona padarė galą visai kritikai ir pavydui jos atžvilgiu. Tiesą sakant, žmonės pradėjo ją užjausti. Pavyzdžiui, daug narių prikaišiodavo man, kai aš negalėdavau aplankyti savo žmonos, nors ji kentėjo nuo postpartum liness ir drebėjo nešildomame kambaryje pagimdžiusi mūsų pirmą dukterį. Kai kurie iš jų sakė: „Kaip jis gali vadinti save jos vyru?“

Man sakė; „Pone, to jau per daug. Jeigu vedei ją, turi gyventi su ja. Ką tu čia išdarinėji, sudarydamas sunkumus jai net tavo veidą pamatyti“.

Žmonės, kurie iki tol kritikavo mano žmoną, vienas po kito pradėjo pereiti į jos pusę.

Nepaisant jos jauno amžiaus, buvo būtina, kad mano žmona pereitų griežtą treniruotę. Kai gyvenome kartu, jos aplinka buvo negailestinga. Ji negalėjo skirti nė akimirkos sau. Ji visą laiką buvo įtampoje, tarsi eitų plonu ledu, galvodama: „Ar ši diena bus rami? Ar rytojus bus ramus?“ Kadangi ji turėjo pasiekti Dievišką motiniškos meilės etaloną, aš taisydavau ją net už vieną ne tokį žodį. Kartais netgi jos meilė man turėjo būti ribojama vardan jos amžinos misijos. Visa tai buvo būtina, kad ji taptų Tikrąja Mama, bet esu įsitikinęs, kad širdyje tai sukėlė daug sielvarto.

Aš praeidamas galiu pasakyti ką nors ir per daug apie tai negalvoti. Tačqiau ji turėjo prisiderinti prie mano kiekvieno žodžio, todėl esu įsitikinęs, kad ji labai kentėjo. Prireikė septynerių metų, kad prisiderintume vienas prie kito. Aš tai pasakoju, ne svarbiausias dalykas santuokoje yra pasitikėjimas. Būtent dėl jo du žmonės gali tapti viena.

 

Neprilygstamas vidinis grožis

 

Kai susituokėme, mano žmona ir aš davėme vienas kitam pažadą. Mes susitarėme, kad nepaisant to, koks susierzinęs ar piktas kuris nors iš mūsų būtų, neleisime niekam galvoti: „Regis gerb. Mun ir ponia Mun susikivirčijo“. Mes susitarėme, kad ir kiek vaikų turėtume, neleisime jiems pamatyti jokio ženklo, jog susipykome. Vaikai yra Dievas. Vaikai yra Dievas su labai mažom širdim. Todėl, kai vaikas šaukia jus: „Mama!”, visuomet turite atsakyti su šypsena: „Taip?“

Septynerius metus eidama tokiu sunkiu keliu, mano žmona tapo nuostabi mama. Visos paskalos apie ją nutilo ir ramybė ir laimė atėjo į mūsų namus. Mano žmona susilaukė keturiolios vaikų ir kiekvieną iš jų apglėbė tokia didele meile. Kai ji išvykusi į mūsų kalbų turą ar misiją, ji kiekvieną dieną siunčia mūsų vaikams laiškus ir atvirukus.

Nors buvo sunku auginti keturiolika vaikų per daugiau nei keturiasdešimt metų, ji niekada nesiskundė. Keletą kartų man teko būti užsienyje, kai ji buvo pasiruošusi gimdyti. Ji turėdavo išįtverti tokį laiką viena. Būdavo dienų, kai niekuo negalėdavau jai padėti. Kartą vienas narys parašė man apie jos sunkią finansinę padėtį. Buvo susirūpinta, ar ji turi pakankamai maisto. Net ir tuomet mano žmona niekada nesiskundė dėl savo sunkumų. Kadangi aš miegu tik dvi tris valandas per naktį, ji ištikimai darė tą patį per visą mūsų bendrą gyvenimą. Dėl viso to man iki šiol skaudu.

Mano žmona turi tokią didelę meilės ir rūpinimosi širdį, kad net atidavė savo vestuvių žiedų kažkam, kam reikėjo. Kai ji mato žmogų, kuris neturi drabužių, ji nuperka jam drabužių. Kai ji sutinka neturintį valgyti, ji nuperka jam maisto. Buvo daugybė kartų, kai mes  nuo ko nors gaudavome dovanų, kurias ji atiduodavo kitiems net jų neatidarusi. Kartą mes lankėmės Nyderlanduose ir turėjome galimybę apsilankyti deimantų apdirbimo gamykloje. Norėdamas išreikšti savo apgailestavimą žmonai už jos pasiaukojimą, nupirkau jai žiedą su deimantu. Neturėjau daug pinigų, todėl negalėjau nupirkti didelio. Išrinkau vieną, kuris man patiko, ir įteikiau jai. Vėliau ji net tą žiedą atidavė. Kai pastebėjau, kad ant jos piršto nėra to žiedo, paklausiau: „O kur žieda dingo?“

Ji atsakė: „Žinai, kol kas negaliu turėti tokių daiktų, kai kažkam reikia labiau“.

Kartą mačiau, kaip nji išsitraukė didelį vyniojamąjį popierių ir tyliai pakavo kažkokius drabužius. „Ką tu darysi su šiais drabužiais?“, paklausiau.

„Turiu kur juos panaudoti“, atsakė ji.

Ji supakavo keletą paketų su drabužiais, nesakydama man, ką ketina su jais daryti. Kai baigė, pasakė, kad ruošiasi išsiųsti šiuos drabužius mūsų misijonieriams, dirbantiems užsienio šalyse.

„Šis skirtas Mongolijai, šitas Afrikai, o šitas Paragvajui“, tarė ji.

Ji vos vos droviai šypsojosi nir atrodė taip mielai, kai man tai pasakė. Net ir šiandien ji prisiima sau atsakomybę rūpintis mūsų misijonieriais užsienio šalyse.

Mano žmona 1979 metais įkūrė Tarptautinį paramos ir draugystės fondą. Jis vykdo pagalbos projektus daug šalių, tokių kaip Zairas, Senegalas ir Dramblio Kaulo Krantas. Fondas duoda maisto skurstantiems vaikams, medikamentų sergantiems ir drabužių tiems, kurie neturi. Korėjoje 1994 metais ji įkūrė Aewon labdaros organizaciją. Jos veikla taip pat apima steigimą valgyklų, teikiančių nemokamą maitinimą vargšams, ir paramą turintiems mažas pajamas, neįgaliems, vaikams, kurie išlaiko šeimas vietoj savo tėvų, ir kitiems. Jis taip pat teikia pagalbą Šiaurės Korėjos žmonėms. Kurį laiką mano žmona aktyviai dirbo moterų organizacijose. Moterų federaciją už taiką pasaulyje, kurią ji įkūrė 1992 metais, turi skyrius maždaug aštuonesdešimtyje šalių ir turi patariamąjį statusą prie Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos kaip nevyriausybinė organizacija.

Per visą istoriją motrys buvo persekiojamos, bet aš numatau, kad tai pasikeis. Ateinantis pasaulis bus susitaikymo ir taikos pasaulis, paremtas moters motinišku charateriu, meile ir draugiškumu. Ateina laikas, kai moterų jėga išgelbės pasaulį.

Deja, šiandien daug moterų organizacijų, matyt, tiki, kad būti opozicija vyrams yra geras būdas pademonstruoti moterų galią. To pasekmė yra varžovų ir konfliktų aplinka. Kita vertus, mano žmonos vadovaujamos moterų organizacijos, siekia sukurti taiką remiantis principu, kad moterys turi dirbti kartu, imtis iniciatyvos, padėti viena kitai, peržengiant tradicines rasių, kultūrų ir religijų ribas, sukurti tvirtas šeimas, kurios yra taikos kultūros kertinis akmuo.

Organizacijos, su kuriomis ji dirba, neragina išlaisvinti moteris nuo vyrų ir šeimų. Vietoj to jos ragina moteris ugdyti ir išsaugoti šeimas, kupinas meilės. Mano žmonos svajonė yra matyti, kaip visos moterys yra auklėjamos kaip tikros paklusinios dukros, kurios kuria taiką namuose, savo bendruomenėse, savo šalyse ir pasaulyje. Mano žmonos vadovaujamas moterų judėjimas padeda sukurti tikras šeimas, kurios yra taikos visose gyvenimo srityse šaknys.

Per vieną iš intensyviausių mano viešos veiklos laikotarpių, mūsų vaikai beveik pusę metų turėjo gyventi be savo tėvų. Mums nesant, jie gyveno mūsų namuose, o jais rūpinosi bažnyčios nariai. Mūsų namai visuomet buvo pilni bažnyčios narių. Kiekvieno valgio metų mūsų namuose prie stalo būdavo svečių, kuriems visuomet buvo teikiama primenybė prieš mūsų vaikus. Dėl tokių sąlygų, mūsų vaikai užaugų jausdamiesi vieniši, ko nepatiria vaikai kitose šeimose. Dar didesnes kančias jie turėjo ištverti dėl savo tėvo. Kad ir kur eidavo, jie būdavo pašiepiami kaip „kulto vadovo Sun Myung Moon“ sūnūs ir dukterys. Dėl tokios kančios jie išgyveno daug klaidžiojimų ir maištingumo laikotrapių, bet jie visuomet grįždavo namo. Mes negalėjome tinkamai jų paremti kaip tėvai, bet penki iš jų baigė Harvardo universitetą. Esu be galo dėkingas už jų drąsius pasiekimus. Dabar jie pakankamai suaugę, kad padėtų man mano darbe, bet net ir šiandien aš esu griežtas tėvas. Aš vis dar mokinu juos, kaip tapti žmonėmis, kurie daugiau už mane tarnautų Dangui ir gyventų dėl žmonijos.

Mano žmona yra neįtikėtinai stipri moteris, bet mūsų antro sūnaus, Heung Jin, mirtis buvo stiprus smūgis jai. Tai įvyko 1983 metų gruodį. Ji buvo su manimi Kwangju, Korėjoje, Pergalės prieš komunizmą mitinge. Mes sulaukėme tarptautinio skambučio, kad Heung Jin pateko į avariją ir buvo nuvežtas į ligoninę. Kitą dieną mes sėdome į lėktuvą ir nuskridome tiesiai į Niujorką, bet Heung Jin gulėjo ligoninės lovoje be sąmonės.

Sunkvežimis, viršydamas leistiną greitį, leidosi nuo kalvos ir bandė stabdyti, bet išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kuria važiavo Heung Jin. Automobilyje kartu su juo buvo du jo geriausi draugai. Heung Jin pasuko vairą į dešinę, todėl vairuotojo pusei teko didžiausias smūgis. Taip padarydamas, jis išgelbėjo savo dviejų draugų gyvybes. Aš nuvykau į netoli mūsų namų esančią avarjos vietą. Ten vis dar buvo galima matyti juodas padangų žymes, pakrypusias į dešinę.

Heung Jin galiausiai išėjo į dangiškąjį pasaulį ankstyvų sausio 2-osios rytą. Vos prieš mėnesį jam buvo sukakę septyniolika. Žodžiais neįmanoma apsakyti mano žmonos sielvarto, kai ji turėjo išlydėti į dangišką pasaulvaiką, kurį užaugino su meile, į pirmiau už save. Tačiau ji negalėjo verkti. Tiesą sakant, buvo svarbu, kad ji nepralietų nė ašaros. Mes esame žmonės, kurie pažysta amžinos dvasios pasaulį. Žmogaus dvasia neišnyksta kaip dulkė vien dėl to, kad fizinis gyvenimas nutrūko. Siela pakyla į dvasių pasaulį. Kaip tėvų, skausmas dėl žinojimo, kad niekada negalėsime matyti ar paliesti mūsų mylimo vaiko šiame pasaulyje, buvo beveik nepakeliamas. Mano žmona negalėjo verkti; ji galėjo tik su meilė uždėti rankas ant katafalko, kuris vežė Heung Jin kūną.

Nedaug laiko prieš avariją vyko Heung Jin sužadėtuvės su Hoon Sook Pak, kuri mokėsi baleto. Aš turėjau pasikalbėti su Hoon Sook apie jo išėjimą iš šio pasaulio ir apie tai, ką ji nori daryti.

Pasakiau jai, kad žinau, jog jos tėvams nebūtų lengva ar teisinga, jei ji pasirinktų gyventi viena. Pasakiau jai, kad geriau būtų pamiršti, jog sužadėtuvės iš viso įvyko.

Tačiau Hoon Sook buvo neperkalbama. „Aš žinau, kad egzistuoja dvasinis pasaulis“, tarė ji. „Prašau, leiskite man praleisti gyvenimą su Heung Jin“.

Galiausiai, praėjus penkiasdešimt dienų po Heung Jin išėjimo, Hoon Sook tapo mūsų marti. Mano žmona ir aš niekada nepamiršime, kaip skaisčiai ji šypsojosi, laikydama Hoon Jin portretą per visą dvasinės santuokos ceremoniją.

Atrodė, kad mano žmona bus palaužta kiekvieną kartą, kai susidurdavo su sunkiomis situacijomis, tačiau ji visada išliko tvirta. Net ir pačiomis sunkiausiomis ir nepakeliamomis aplinkybėmis mano žmona niekada neprarado savo ramios šypsenos. Ji visuomet sėkmingai pereidavo gyvenimo pačias sunkiausias viršukalnes. Kai bažnyčios nariai klausia mano žmonos patarimo, kaip auklėti vaikus, ji sako jiems: „Būkite kantrūs ir laukite. Vaikai neklaidžios amžinai. Kad ir ką jie darytų, apglėbkite juos, mylėkite juos ir laukite jų. Vaikai visuomet grįš prie savo tėvų meilės.“

Aš niekada nepakėliau balso prieš savo žmoną. Taip buvo ne dėl mano charakterio, bet todėl, kad mano žmona niekada nesuteikė tam priežasties. Per mūsų bendrą gyvenimą ji kruopščiai rūpinosi manimi su visišku atsidavimu ir meile. Ji netgi rūpinasi mano plaukais. Taigi ši pasaulio šventoji yra taip pat ir geriausia kirpėja pasaulyje. Dabar, kai esu senas, reikalauju iš jos daug naujų dalykų, ir ji visuomet atsiliepia. Jeigu paprašau nukirpti man kojų nagus, ji tai daro džiaugsmingai. Mano kojų nagai yra mano, bet aš jų nematau taip jau gerai. Tačiau ji mato juos labai gerai. Keista. Kuo vyresnis tampu, tuo brangesnė ji man yra.

 

Pažadai, kurių niekada negalima sulaužyti

 

Per mūsų sužadėtuvių ir santuokos ceremonijas aš prašau jaunikių ir nuotakų duoti vienas kitam pažadus, kurių niekada negalima sulaužyti. Pirma, vyras ir žmona turi visuomet pasitikėti ir mylėti vienas kitą. Antra, jie neturi įskaudinti savo partnerio širdies. Trečia, jie turi mokyti savo vaikus ir anūkus, kad šie laikytųsi lytinio tyrumo. Ketvirta, visi jų šeimos nariai turi padėti ir padrąsinti vienas kitą, kad jie taptų idealia šeima. Skaistumas iki santuokos ir ištikimybė santuokoje yra ypatingai svarbūs. Būtent to aš mokau, kad žmonės galėtų įgyvendinti savo aukščiausią potencialą, sukurdami ir išlaikydami tvirtas šeimas.

Santuoka nėra vien paprastas vyro ir moters susiėjimas. Tai brangi įsipareigojimo tęsti Dievo kūrimo darbą ceremonija. Santuoka – tai kelias, kuriuo eidami vyras ir moteris tampa viena, sukuria naują gyvybę ir įgyvendina tikrąją meilę. Per santuoką kuriama nauja ateitis: formuojamos visuomenės, pasirodo tautos. Dievo trokštama taika pasaulyje sukuriama, remiantis sutuoktinių šeima, kaip centru. Būtent šeimoje sukuriama Dievo Dangaus Karalystė.

Taigi vyrai ir žmonos turi būti taikos centrai. Ne tik turi būti meilė tarp vyro ir žmonos, bet taip pat pora turi sugebėti nešti darną į savo didesnės šeimos ratą. Neužtenka tik to, kad vyras ir žmona gerai sugyvena meilėje. Visi giminaičiai taip pat turi mylėti vienas kitą. Aš sakau jaunikiams ir nuotakoms turėti daug vaikų. Susilaukti daug vaikų ir juos užauginti yra Dievo palaiminimas. Neįsivaizduojama, kad žmonės mąstytų pagal savo asmeninius standartus ir savavališkai abortu nutrauktų brangius gyvenimus, duotus jiems Dievo. Kiekviena gyvybė gimsta šiame pasaulyje Dievo valia. Kiekviena gyvybė yra kilni ir brangi, todėl ja reikia rūpintis ir saugoti.

Žinoma, susituokę vyras ir žmona turi pasitikėti vienas kitu ir puoselėti savo meilę. Pažadas, kurį aš labiausiai pabrėžiu santuokai besiruošiantiems žmonėms, yra: „Mokykite vaikus laikytis lytinio tyrumo.“

Tai aiškus pažadas, bet jo tapo sunku laikytis šiandieninėje visuomenėje. Kuo blogesnis tampa pasaulis, tuo svarbiau yra griežtai tęsėti pažadą laikytis lytinio tyrumo.

Žmonių tobulumas ir taikas pasaulyje pasiekiama per šeimą. Religijos tikslas yra, kad kiekvienas taptų geru žmogum, kuris gali sukurti idealų taikos pasaulį. Kad ir kaip stengtųsi politikai, sujungę savo protus, jie nesukurs taikos pasaulyje. Grėsminga karinė galia nesukurs taikos. Taikos kūrimo pradžia yra šeima.

Kai 1971 metais pirmą kartą atvykau į Ameriką, po visą šalį siautė paleistuvystės ir laisvo sekso vėjai, o visą visuomenę buvo apėmusi sumaištis. Jauni žmonės, įgiję puikų išsilavinimą, buvo naikinami vienas po kito. Lytinis amoralumas buvo toks didelis, kad buvo betampąs norma. Lytiškai plintančių ligų skaičius buvo pradėjęs staigiai augti.

 

Tikros šeimos kuria tikrus žmones

 

Problema buvo dar rimtesnė dėl politikų, švietimo srities atstovų ir dvasininkų, kurie apie ją žinojo, bet dauguma iš jų ignoravo. Jie stengėsi nematyti bjaurios realybės, nes patys nesilaikė lytinio tyrumo. Žmonės, kurie patys nėra lytiškai tyri, negali priversti savo vaikų taip gyventi.

Lytinės dorovės nuosmukis tarp suaugusiųjų griauna šeimas ir veda į sunaikinimą vaikus. Amoralus ir pasileidęs suaugusiųjų gyvenimas galiausiai sunaikina jų vaikų gyvenimus. Priežastis, kodėl šiandien visuomenės laimės lygis neatitinka jos materialios gerovės lygio, yra ta, jog šeimos yra griaunamos. Kad išgelbėtų šeimas, pirmiausia patys suaugusieji turi gyventi tinkamai. Tuomet įmanoma auklėti vaikus lytinio tyrumo.

Mama yra tvirtovė, sauganti šeimą. Kad ir kaip keistųsi visuomenė, šeima gali išlikti tvirta ir taiki tik tuomet, jei mamos širdis aukojasi ir tarnauja. Būtent tokioje šeimoje gali užaugti gražūs vaikai. Auklėjant vaikus, svarbiausia tai, ką vaikai mato ir išmoksta šeimoje. Krabas, kuris vaikšto šonu, negali liepti savo palikuonims vaikščioti tiesiai. Tėvai turi rodyti gerą pavyzdį. Tikri vaikai užauga tikrose šeimose. Tiesa visuomet yra labai paprasta.

Sunkiausias šeimos šeimos gyvenimo aspektas yra tinkamai auklėti vaikus. Mes susilaukiame jų meilėje ir auginame juos meilėje, bet jie nebūtinai užauga tokie, kokių trokšta tėvai. Dar blogiau yra tai, kad šiandienos materialistinė civilizacija naikina jaunų žmonių nekaltas sielas. Jauni žmonės, kurie turėtų augti ir tapti atsakingais suaugusiais, galinčiais nuveikti neįtikėtinus darbus, krenta nuo narkotikų. Narkotikų paveikti, žmonės paranda ryšį su savo dvasia. Galiausiai jauni žmonės, netekę savo dvasios, gali tik įklimpti nusikaltimų ir lytinio amoralumo liūne.

Paauglystės laikotarpiu vaikai mano, kad viso ko centras turi būti jie patys, todėl yra tendencija maištauti prieš viską, ką sako tėvai. Jeigu tėvai neatsako į tai supratimu, yra tikimybė, kad vaikas nuklys į savaunaudiško kraštutinumus. Kita vertus, paauglystėje vaiką gali giliai sujaudinti bet kas, kas siejasi su jo širdimi. Galbūt rudens dieną vaikas pamatys, kaip persimonas krenta nuo medžio, kuris jau numetė visus lapus. Vaikas negali to paaiškinti, bet tai kažkaip siejasi su jo širdimi, ir jis nusišypsos bei jausis laimingas. Tai ženklas, kad Dievo pradinis charakteris yra jo širdyje.

Tačiau jei vaiką paauglystės laikotarpiu apima meilės emocijos, jo suvokimas gali aptemti, o gebėjimas priimti sprendimus – sumažėti. Kai paaugliai berniukas ir mergaitė susitinka ir pradeda kalbėtis vienas su kitu, jie gali parausti, o jų pulsas padažnėti. Jei tą akimirką jų sielos nėra vieningos su Dievo etalonu, jie tikrai bus pastūmėti savanaudiškumo kryptimi. Jie nebegali kontroliuoti savo kūnų.

Paauglystėje mūsų ląstelės atveria visas meilės duris tiek mūsų kūne, tiek ir dvasioje. Mūsų sielos troškimai ir mūsų kūno troškimai turi tapti viena ir veikti kartu. Kai mes įgyjame meilės nosį, mes pradedame mylėti kvapus, kurių anksčiau nekentėme. Kai mes įgyjame meilės burną, mes pradedame mylėti skonius, kurių nekentėme. Mes norime klausytis visą naktį meilės istorijų. Mes norime liesti žmogų, kurį mylime. Paaugliai pradeda manyti, jog gali būti laimingi tiesiog turėdami meilės santykius.

Tačiau meilės duris sukūrė Dievas, ir jos turi atsiverti tik atėjus tinkamam laikui. Vaikai turi suprasti, kad jie turi laukti tinkamo laiko. Tėvai turi labai rūpestingai mokinti to savo paauglius vaikus. Meilė – tai procesas, per kurį mes augame, kad taptume panašūs į Dievą. Kad ir ką sakytų pasaulis, ji nėra kažkas, kuo galima mėgautis bet kada.

Paauglystėje vaikas gali labai stengtis atkartoti jaudinančias scenas iš filmų. Žmonės sako: „O kas čia negerai?“ Negerai, nes neatsakingi poelgiai veda į sunaikinimą. Kai vaikai subręsta, įgyja išminies ir žinių,jie sugeba kontroliuoti savo santykius visuomenėje ir gamtoje ir gali tai laisvai daryti, bet tik ne paauglystėje.

Kodėl mes sakome: „Neduok vaikui peilio“? Nes vaikas juo mosuosis. Jis gali suprasti, kaip pjauti, bet pjauna nekontroliuodamas. Vaikas gali net įpjauti savo mamos pirštą. Kadangi vaikai dar nevisiškai supranta pasekmes, mes neduodame jiems peilių.

Tėvai, nemokinantys savo vaikų tyrumo vertybės, ir vaikai, maištaujantys prieš savo tėvus, yra derinys, kuris griauna šeimas. Dėl to yra griaunamos visuomenės. Dėl to yra naikinamos šalys. Dėl to žmonija yra naikinama.

 

Meilė – tai duoti ir pamiršti

 

Šeima yra vienintelė Dievo sukurta institucija. Ji yra meilės mokykla, kurioje žmonės gali išmokti, kaip mylėti vienas kitą ir gyventi taikiai. Ji yra treniruočių centras, kur mes praktikuojame, kaip sukurti taikos rūmus pasaulyje. Būtent čia mes mokomės, kaip tapti vyru ar žmona, kurie gyvens dėl savo sutuoktinio, ir kaip tapti vyru ir žmona, kurie eis amžinu meilės keliu. Šeima yra taikos pasaulyje būstinė, ir ji turi būti tokia, kad vaikai sakytų: „Mes niekada nematėme, kad mūsų mama ir tėvas pyktųsi“.

Gyvenime mes susiduriame su visokiausiais dalykais. Net ir labiausiai mylinti vienas kitą pora gali kartais susibarti, susipykti ir pakelti balsą. Tačiau kai vaikai ateina į kambarį, visa tai turi iš karto liautis. Kad ir koks supykęs būtų sutuoktinis, jis ar ji turi taikiai bendrauti su savo antrąja puse, kai vaikai yra šalia. Vaikai turi augti manydami, kad jų šeima yra kupina džiaugsmo, o jų tėvai visuomet myli vienas kitą.

Tėvai yra tarsi antras Dievas savo vaikams. Jei paklaustumėte savo vaikų: „Kas tau labiau patinka – Dievas ar mamytė su tėveliu?“, ir jie atsakytų, kad labiau patinka jų mamytė su tevėliu, vadinasi, jiems taip pat patinka ir Dievas. Pats brangiaus auklėjimas vyksta šeimoje. Jūs nerasite laimės ir taikos jokioje kitoje vietoje. Šeimai skirta būti Dangaus Karalyste. Nesvarbu, ar žmogus turi neįtikėtinai daug turtų ar garbės ar netgi jam priklauso visas pasaulis. Jei su to žmogaus šeima nėra viskas gerai, jis negali būti laimingas. Jei vyras ir žmona susijungia tikrąja meile ir sukuria idealią šeimą, tai tiesiogiai susijungs su pasauliu.

 Aš mačiau kai ką įdomaus, kai buvau Danbury kalėjime. Mes buldozeriu lyginome šlaitą teniso kortui. Kai lydavo, mes laukdavome, kol nustos, ir vėl imdavomės darbo, saulei nušvitus. Šis darbo ir sustojimo procesas tęsėsi ištisus mėnesius. Kartą be perstojo lijo, ir mes negalėjome dirbti dvidešimt dienų. Kai lietaus debesys išsisklaidė ir mes vėl išėjome dirbti, pastebėjome, kad kažkoks vandens paukštis susisuko lizdą vietoje, kur augo keletas vandens augalų. Ta vieta buvo tik už kelių metrų nuo keliuko, kuriuo kailiniai eidavo pasimankštinti.

Iš pradžių mes net nesupratome, kad ten yra paukštis. Jo maskuotė buvo tokia tobula, kad paukščio plunksnas buvo galima palaikyti vandens augalais. Tačiau kaipaukštis padėjo kiaušinius, mes galėjome matyti, kad žolėje yra paukšis. Jis sėdėjo ant kiaušinių, kurie atrodė kaip juodas žvyras. Kai jaunikliai išsirito, mama skrisdavo surasti maisto, atnešdavo jį į lizdą ir įdėdavo į paukščiukų snapus. Tačiau kai mama grįždavo prie lizdo su maistu, ji niekada neskrisdavo tiesiai į lizdą. Ji nutūpdavo tam tikru atstumu nuo lizdo, o tuomet nueidavo likusį kelią. Kiekvieną kartą ji prisiartindavo prie lizdo iš kitos pusės. Taip išmintingai ji elgėsi, kad kitiems būtų sunkiau sužinoti, kur yra lizdas su jaunikliais.

Paukščiukai valgė mamos atneštą maistą ir augo. Kartais, kai kalinys eidavo netoli lizdo, mama pakildavo ir nuvydavo jį savo aštriu snapu. Ji baiminosi, kad kalinys gali nuskriausti jos mažylius.

Vandens paukštė suprato, kas yra tikra tėvų meilė. Tikroji meilė trokšta paaukoti savo gyvybę, ir ji nieko neskaičiuoja. Paukštės širdis, kuri buvo pasiruošusi, jei reikia, paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų savo palikuonis, buvo tikra meilė. Tėvai eina meilės keliu, kad ir koks sunkus jis tampa. Tėvai yr pasiruošę, jei riekia, paaukoti savo gyvenimą dėl meilės, ir tai yra tikra meilė.

Meilės esmė yra nuvyti šalin bet kokią mintį apie tai, kad kiti gyventų dėl manęs; jos esmė yra gyventi dėl kitų ir dėl visumos. Meilė duoda, tačiau užmiršta net tai, kad davė, ir toliau duoda nesustodama. Tai meilė, kuri duoda džiaugsmingai. Tai širdis mamos, kai ji paima ant rankų savo kūdikį ir leidžia jam žįsti krūtį.

Tėvai kentės už savo vaikus, kol jų kaulai neištirps, tačiau vistiek nejaus, kad tai sunku. Štai kaip stipriai jie myli savo vaikus. Tikra meilė prasideda nuo Dievo ir ateina mums iš Dievo. Todėl kai tėvai sako savo susituokusiems vaikams: „Jūs patinkate vienas kitam dėl jūsų tėvų malonės“, vaikai turėtų atsakyti: „Jei nebūtumėte radę man tokio sutuoktinio, nežinau, ką būčiau daręs“.

Šeima yra meilės ryšulėlis. Kai mes nueisime į Dangaus Karalystę ir atrišime tą ryšulėlį, iššoks nuostabūs tėvas ir mama. Gražūs vaikai iššoks. Geras senelis ir senelė iššoks. Būtent tai yra meilės ryšulėlis. Šeima yra erdvė, kurioje Dievo idealas yra įgyvendinamas, ir vieta, kur gali būti užbaigtas Dievo darbas. Dievo valia yra sukurti pasaulį, kuriame meilė tampa reali, o šeima yra vieta, kur viską užlieja Dievo meilė.

Mums tereikia išgirsti žodį „šeima“, ir pradedame šypsotis. Taip yra, nes šeimą pripildo tikroji meilė, kuri gyvena dėl visų jos narių. Tikroji meilė duoda, pamiršta net tai, kad davė, ir tuomet vėl duoda. Meilė, kuri skatina tėvus gyventi dėl vaikų ir senelius dėl anūkų yra tikra meilė. Meilės, dėl kurios žmogus gali paaukoti savo gyvybę vardan šalies, yra tikra meilė.

 

Taiki šeima yra Dangaus kertinis akmuo

 

Daug žmonių vakaruose gyvena iš tiesų vieniši. Jų vaikai palieka namus vos sulaukę aštuoniolikos, ir tėvai išvysta jų veidus tik per Padėkos dieną ar Kalėdas. Dauguma vaikų niekada neaplanko savo tėvų vien tam, kad sužinotų, kaip jiems sekasi. Kai žmonės susituokia, jie gyvena su savo sutuoktiniu, atskirai nuo savo šeimos, kol tėvai netampa tokie seni, kad daugiau negali pasirūpinti savimi. Tuomet jie persikelia į slaugos namus. Taigi suprantama, kodėl kai kuire vakariečiai pavydi rytų kultūrai. Daug pagyvenusių žmonių vakaruose galvoja: „Rytuose seneliai gyvena šeimoje, kaip vyresnieji šeimos nariai, ir tai iš tiesų nuostabu. Vaikai gerbia savo senus tėvus. Štai kaip žmonės turėtų gyventi. Kas čia gero – gulėti slaugos namuose, negalėti pamatyti savo vaikų, nežinoti net kokia šiandien diena,tiesiog egzistuoti?“

Deja, Rytuose šeimos struktūra irgi pamažu yra. Mes taip pat užmirštame tradicijas, kurios buvo perduodamos mums tūkstančius metų. Mes atsisakėme savo tradicinių drabužių, maisto ir šeimos struktūros. Vienišų senyvo amžiaus žmonių skaičius Korėjoje didėja. Kiekvieną kartą, kai žiniose matau istorijas apie vienišus senelius, ma liūdna. Šeimoje kartos turėtų gyventi kartu. Jei šeimos nariai išsibarstę, ir tėvai palikti vieni, tuomet tai jau nebe šeima. Išplėstos šeimos sistema yra graži Korėjos tradicija.

Aš siūlau, kad trys kartos gyventų kartu, kaip viena šeima. Aš taip darau ne tik tam, kad būtų išsaugota mūsų šalies tradicija. Kai vyras ir žmona turi vaikų, jie perduoda viską, ką gali tam vaikui. Tačiau yra ribos, kiek tėvai gali perduoti. Tėvai atstovauja dabarčiai, o vaikai – ateičiai. Seneliai atstovauja praeičiai. Todėl tik tuomet, kai seneliai, tėvai ir vaikai gyvena kartu, vaikai gali paveldėti visą praeities ir dabarties sėkmę. Mylėti ir gerbti savo senelį, reiškia paveldėti praeities istoriją ir pasimokyti iš praeities pasaulio. Iš tėvų vaikai įgyja brangios išminties, kaip gyventi dabar, o tėvai ruošiasi ateičiai mylėdami savo vaikus.

Senelis atstovauja Dievui. Kad ir koks protingas būtų jaunuolis, jis negali žinoti visų šio didelio pasaulio paslapčių. Jauni žmonės negali žinoti visų įvairiausių gyvenimo paslapčių, kurios mums atsiskleidžia senstant. Štai kodėl senelis yra šeimos istorijos atstovas. Senelis yra brangus mokytojas, kuris perduoda anūkams visą išmintį, sukauptą per savo gyvenimo pelio patirtį.

Pasaulio seniausias senelis yra Dievas. Todėl gyventi gaunant senelio meilę ir gyventi dėl senelio, reiškia gyventi suprantant Dievo meilę ir gyventi dėl Jo. Mes turime išsaugoti tokią tradiciją, kad atvertume slaptą Dievo Karalystės sandėlį ir gautume Jo meilės turtus. Šalis, kuri nesirūpina savo senais žmonėmis, netenka savo nacionalinio charakterio ir paneigia savo šaknis.

Kai ateina ruduo, kaštonas pamažu netenka drėgmės, ir jo lapai pradeda kristi. Išorinis kaštono riešuto apvalkalas nukrenta, ir net vidinė luobelė, gaubianti patį riešutą, išdžiūna. Toks yra gyvenimo ciklas. Taip yra ir su žmonėmis. Mes gimstame kūdikiais, augame dėl savo tėvų meilės, sutinkame nuostabų gyvenimo partnerį ir susituokiame. Visa tai – gyvenimo grandinė, sujungta meile. Galiausiai, mes sudžiūname tarsi kaštonai rudenį. Seni žmonės nėra atskira žmonių kategorija. Mes visi pasensim. Neturimėtume elgtis su seniais žmonėmis nepagarbiai, kad ir kokie nusenę jie būtų.

Yra toks posakis: „Kai namuose darna, viskas įmanoma“. Kai šeimoje yra taika, viskas gerai klostosi. Taiki šeima yra Dangaus Karalystės kertinis akmuo. Šeima egzistuoja dėl meilės jėgos. Jei mes mylime visatą kaip savo šeimą, tuomet mes galime eiti, kur tik norime, ir niekas mūsų nesustabdys. Dievas gyvena meilės centre, kaip visos visatos Tėvas. Štai kodėl meilė šeimoje turėtų susijungti tiesiogiai su Dievu. Kai šeima yra ištobulinama per meilę, visata bus ištobulinta.

 

Dešimt metų ašarų ištirpdė šešuro širdį

 

Nelabai seniai Korėjos žiniasklaidoje pasirodė istorija apie japonę moterį, gyvenančią Milyang, Korėjoje, kuri gavo apdovanojimą už jos paklusnų tarnavimą savo šeimai. Straipsnyje buvo pasakojama, kad ta moteris atvyko į Korėją pas savo korėjietį vyrą, kuris su ja susipažino per tam tikrą religinę grupę ir vedė, nepaisydamas savo šeimos prieštaravimo. Korėjietė žmona su atsidavimu rūpinosi savo anyta, kuri sunkiai vaikščiojo, ir senyvo amžiaus šešuru. Bendruomenės žmonės ją rekomendavo apdovanojimui už jos paklusnumą – buvo rašoma straipsnyje.

Anyta buvo paralyžiuota žemiau juosmens ir pagal Korėjos visuomenės sveikatos institucijų klasifikaciją priklausė antrai-aukščiausiai fizinės negalios grupei. Nuo pirmos santuokos dienos, marti nešdavo savo anytą ant nugaros į įvairias ligonines, kad ji galėtų gauti gydymą. Kadangi ji tiek daug laikė paskyrė savo vyro tėvams, ji retai turėdavo laiko aplankyti savo šeimą Japonijoje. Kai ji sužinojo, kad bus apdovanota už savo elgesį, ji prieštaravo, sakydama, kad tiesiog darė tai, kas teisinga.

Ta anyta išJaponijos, apie kurią skelbė žiniose, yra Kazuko Yashima. Ji atvyko į Korėją dėl mūsų bnažnyčios rengiamų tarptautinių ir tarpkulktūrinių santuokų. Šios santuokos, kai susižada įvairių religijų, tautybių ir rasių vyrai ir moterys. Korėjos kaimo vietovėse yra daug jaunuolių, kurie negali rasti nuotakos. Nuotakos, kurios atvyksta į Korėją dėl tokių tarptautinių ir tarpkultūrinių santuokų, daro tai besąlygiškai.

Jos rūpinasi savo vyrų senyvo amžiaus tėvais, įkvepia savo vyrus turėti stiprybės ir vilties, susilaukti ir auginti vaikus. Jos vyksta gyventi į kaimo bandruomenes, kurias Korėjiečiai apleido, nes ten sunku gyventi. Kokį nuostabų ir vertingą darbą jos atlieką. Ši programa tęsiasi jau daugiau nei trisdešimt metų.

Tūkstančiai motėrų iš kitų šalių apsigyveno Korėjoje dėl tokių tarptautinių ir tarpkultūrinių santuokų. Korėjos kaimo vietovėse, kurias jauni žmonės paliko išvykę į miestus ir kuriose jau seniai nebuvo girdėti vaiko verkimo, seni žmonės be galo džiaugiasi, matydami tokioms poroms gimstant vaikus. Jie elgiasi su šiais vaikais, tarsi jie būtų jų pačių anūkai. Vienoje pradinėje mokykloje Choong-cheong provincijoje daugiau nei pusę iš aštuonesdešimties mokinių sudaro vaikai, gimę iš mūsų bažnyčios rengiamų tarptautinių ir tarpkultūrinių santuokų. Mokyklos direktorius sakė, kad mokykla būtų uždaryta, jei mokinių skaičius dar sumažėtų, todėl kiekvieną dieną jis meldžiasi, kad mūsų bažnyčios nariai neišsikeltų iš bendruomenės. Šiandien visoje Korėjoje pradinėse mokyklose mokosi maždaug dvidešimt tūkstančių vaikų, gimusių iš tarptautinių ir tarpkultūrinių santuokų.

Kiekvienais metais per Korėjos nepriklausomybės nuo Japonijos metines, televizijų programos transliuoja istorijas apie labai ypatingus japonus, kurie prieš kamerą atsiprašo už savo šalies veiksmus Korėjoje okupacijos laikotarpiu. Jie patys nepadarė tų nusikaltimų, bet jie atsiprašo už savo protėvių poelgius. Dauguma šių žmonių yra mūsų bažnyčios nariai, kurie nugriovė dvi tautas skirusias sienas per tarptautines ir tarpkultūrines santuokas. Dėl jų poelgių, sienos širdyse korėjiečių, laikančių japonus savo priešais, vis labiau nyksta.

1988 m. vienas jaunas išsilavinęs žmogus, kuris prisijungė prie mūsų bažnyčios, norėjo susituokti ir prašė parinkti jam porą. Jam buvo parinkta japonė moteris. Šio jaunuolio tėvas į sužadėtuves reagavo labai neigiamai.

– Kodėl iš visų pasaulio moterų tu turi vesti japonę?, – pasakė jis.

Japonijos okupacijos metais jo tėvas buvo vienas iš korėjiečių, paimtų dirbti priverstinius darbus ir nuvežtas į anglies kasyklas Iwate prefektūroje, šiaurės vakarų Japonijoje. Rizikuodamas gyvybe, jis pabėgo iš kasyklos ir daugiau nei mėnesį pėsčias keliavo iki Shimonoseki, kur sugebėjo įsėsti į laivą, plaukiantį į Korėją. Jis jautė didžiulę neapykantą Japonijai. Išgirdęs žinią, kad sūnus susižadėjo su japone moterimi, jis pagrasino jo išsižadėti.

– Tu išduodi savo šeimą, – tarė jis. – Aš pašalinsiu tavo vardą iš šeimos registro. Jokia moteris iš priešo šalies niekada neįžengs į šiuos namus, todėl pasiimk ją ir nešdinkis. Ji tau netinka, todėl man nerūpi, eisi tu ar mirsi.“

Tėvas buvo neperkalbamas. Tačiau tas jaunuolis nesustojo ir elgėsi taip, kaip manė esant teisinga. Jis vedė tą japonę moterį ir atsivežė savo nuotaką į savo gimtąjį miestą Naganą, Korėjoje. Tėvas net neatkėlė jiems kiemo vartų. Po kiek laiko jis nenoriai sutiko su jų santuoka, bet ir toliau persekiojo savo marčią.

Kiekvieną kartą, kai jai iškildavo kokie nors sunkumai, jis sakydavo:

– Tai niekis, palyginus su tuo, ką tavo tauta man padarė. Tu turėjo bent to tikėtis, kai nusprendei tapti mūsų šeimos dalimi.“

Kiekvieną kartą, kai giminaičiai susirinkdavo per didžiąsias šventes, tėvas pasisodindavo ją šalia savęs ir pasakodavo apie viską, ką jam padarė Iwate anglies kasykloje. Kiekvieną kartą marti atsakydavo: „Tėve, aš atsiprašau jūsų visos Japonijos vardu. Man labai gaila.“ Ji verkdavo ir prašydavo atleidimo. Kol tėvas liedavo ant jos savo pyktį, ji klausydavo jo, pasakojančio vis tas pačias istorijas vėl ir vėl, kol jis nebaigdavo, o ji toliau atsiprašinėdavo.

Tai tęsėsi maždaug dešimt metų ir staiga liovėsi. Giminaičiai pastebėjo, kad jo šaltas elgesys su marčia tapo daug šiltesnis, ir kad ji jam pradėjo netgi patikti. Taigi jie paklausė jo:

–          Kodėl taip maloniai elgiesi su savo marčia. Ji japonė. Argi tu jos nekenti?“

–          Aš nustojau jos nekęsti, – pasakė jis. – Visa neapykanta, kuri buvo susikaupusi mano širdyje, išgaravo.

– Aš niekada nejaučiau jai neapykantos, – pridūrė. – Aš tiesiog liejau ant jos visą neapykantą už tai, kad buvau paimtas į kasyklą. Jos dėka visa neapykanta išnyko. Nuo šiol aš būsių malonus su ja, nes ji yra mano marti.

Marti užmokėjo už japonų nuodėmes. Tai pavyzdys atpirkimo kelio, kuris nuves žmoniją į taikos pasaulį.

 

Tikra santuokos reikšmė

 

Tarptautinės ir tarpkultūrinės santuokos yra greičiausias būdas sukurti idealų taikos pasaulį. Dalykai, kuriems, atrodytų, reiktų amžinybės, dėl tokių santuokų gali būti stebuklingai išspręsti per dvi tris kartas. Žmonės turėtų tuoktis, peržengdami tautines ir kultūrines ribas, su žmonėmis iš šalių, kurias laiko savo priešais, kad taika pasaulyje įsiviešpatautų dar greičiau. Žmogus gali nekęsti tam tikros šalies ar kultūros žmonių ir manyti, kad niekada nenorėtų jų matyti. Tačiau jei kas nors iš tos šalies taptų jo sutuoktiniu, tuomet tas žmogus būtų betampąs naujos šalies piliečiu. Visa neapykanta ištirpsta. Jei tai pakartojama per dvi tris kartas, neapykantos šaknis gali būti išrauta.

  Baltaodžiai ir juodaodžiai tuoksis tarpusavyje; japonai tuoksis su korėjiečiais ir žmonėmis iš Afrikos. Milijonai susijungia tokiose tarptautinėse ir tarpkultūrinėse santuokose. Kaip pasekmė, sukuriama visiškai nauja giminė. Gimsta naujos rūšies žmogus, kuris peržengia balos, juodos ir geltonos odos spalvos ribas. Aš turiu omenyjhe ne vien tarptautines santuokas. Tas pats tinka ir skirtingų religijų ir denominacijų žmonėms. Tiesą sakant, santuokos tarp skirtingos religijos žmonių ir netgi sunkesnės nei tarptautinės santuokos. Net jei dvi religinės grupės keletą amžių kovojo tarpusavyje, yra įmanoma sukurti darną tarp jų, jei jų pasekėjai susituoks. Tokioje santuokoje vienas sutuoktinis neatsiribos nuo kito vien dėl to, kad jis ar ji užaugo pagal kitokias tradicijas.

Svarbiausia yra monikti jaunus žmones apie santuokos šventumą ir vertę. Korėjoje šiandien yra vienas iš žemiausių gimstamumo lygių pasaulyje. Neturėti vaikų yra pavojinga. Šalis, kuri neturi palikuonių, neturi ateities. Aš mokinu jaunus žmones, kad jie turi išlikti lytiškai tyri sauvo jaunystėje, gauti santuokos Palaimnimą ir susilaukti bentr trijų vaikų. Vaikai yra palaiminimai, duoti mums Dievo. Kai mes duodam gyvybę vaikams ir auginame juos, mes auginame Dangaus Karalystės piliečius. Todėl didelė nuodėmė yra gyventi amoraliai ir abortu sunaikinti kūdykius, pradėtus dėl tokio gyvenimo būdo.

Mes tuokiamės ne dėl savęs, bet dėl mūsų partnerio. Kai ieškoma sutuoktinio, neteisinga ieškoti gražaus žmogaus arba pasiturinčio žmogaus. Žmonės turi gyventi vienas dėl kito. Mes turime taikyti šį principą taip pat ir santuokai. Nesvarbu, koks neišsilavinęs ar negražus būtų jūsų būsimas sutuoktinis, turėtumėte susituokti jausdami, kad mylėsite jį ar ją net labiau, nei jei sutuoktinis būtų išsilavinęs ir gražus. Dievo meilė yra brangiausias iš visų palaiminių. Santuokoje mes gauname tą meilės palaiminimą ir praktikuojame savo pačiųū gyvenime. Turime suprasti šią brangią santuokos reikšmę, santuokoje gyventi remdamiesi tirkąja meile ir sukurti tikras šeimas.

Taika pasaulyje nėra jau toks didelis užmojis. Tereikia, kad taikios šeimos sukurtų taikias visuomenes ir pašalintųkonfliktus tarp šalių.

Tai kelias į taiką pasaulyje. Tai parodo nesugadintos šeimos svarbą ir didžiulę atsakomybę, kurią tokios šeimos turi. Man visiškai svetimas toks mąstymo būdas: „Užtenka, kad aš gyvenu gerai, ir kad mano šeima gyvena gerai.“

Santuoka susijusi ne tik su nuotaka ir jaunikiu. Santuoka sukuria santykius tarp dviejų šeimų, ji sutaiko gimines ir šalis. Kiekvienas priima kito žmogaus kitkokią kultūrą ir įveikia nuoskauda bei neapykantą, susikaupusią per istoriją. Kai susituokia korėjiečiai ir japonai, tai prisideda prie dviejų šalių susitaikymo; kai susituokia baltaodis ir juodaodis, tai prisideda prie dviejų rasių susitaikymo. Iš tokių santuokų gimę vaikai yra harmonijos atstovai, nes jie paveldi dviejų rasių kraujo liniją. Jie yra nauja pradžia žmonijai, peržiangianti rasių ribas. Kai tai tęsis per keletą kartų, pasidalijimas ir priešiškumas tarp tautų, rasių ir religijų išnyks, ir žmonija taps viena šeima, gyvenančia taikiame pasaulyje.

Pastaraisiais metais vis daugiau korėjiečių tuokiasi su užsieniečiais, ir galime matyti vis daugiau šeimų su kitų tautybių ir religijų žmonėmis. Korėjiečiai tam net sukūrė frazę, reiškiančią daugiakultūrinės šeimos. Nėra lengva vyrui ir moteriai, kurie buvo auklėjami skirtingose kutūrose, sukurti šeimą ir gyventi mylint vienas kitą. Ypač Korėjoje, kurioje tradiciškai buvo homogeninė kultūra, tokių santuokų partneriai turi dėti papildomas pastangas suprasti ir rūpintis vienas kitu. Priežastis, kodėl mūsų nariams, kurie susituokia tarptautinėse ir tarpkultūrinėse santuokose, tai pavyksta yra, nes jie gyvena kartu remdamiesi Dievu.

Įvairios socialinės gerovės grupės Korėjoje stengiasi padėti daugiakultūrinėms šeimoms, siųlydamos korėjiečių kalbos ir kultūros mokymo programas. Tačiau iš tokių pastangų nebus jokios naudos, jei nepasikeis mūsų požiūris į santuoką. Kai žmogus galvoja: „Kodėl aš ištekėjau už šito vyro? Jei nebūčiau už jo ištekėjusi, gyvenimas būtų susiklostęs geriau“, jis nustato kryptį santuokai, kuri bus pragaras. Daug svarbiau yra teisingai suvokti santuoką, nei išmokti korėjiečių kalbos ar kultūros.

Santuoka – tai nėra paprastas santuokinio amžiaus vyro ir moters susiėjimas, ir dviejų gyvenimų sujungimas. Santuoka sukuriama remiantis pasiaukojimu. Vyras turei gyventi dėl moters, o moteris dėl vyro. Kai nuolat gyvenate dėl savo sutuoktinio, jūsų savanaudiškas mąstymas visiškai išnyksta. Širdis, kuri trokšta taip aukotis, ir yra tikrosios meilės širdis. Meilė nėra, kai vyras ir moteris susitinka ir gerai leidžia laiką. Meilė yra paaukoti savo gyvenimą. Jei tuokiatės, turite tai daryti su ryžtu, kad jūsų gyvenimas skirtas jūsų sutuoktiniui.

 

Tikra meilė randama tikrose šeimose

 

Nesvarbu, kaip stipriai vyras ir moteris mylėtų vienas kitą, tobuloje ir laimingoje šeimoje turi būti tėvai, kurie yra kaip namų apsauginis skydas, ir bent vienas vaikas, kurį tėvai galėtų mylėti. Kai šeima yra apsaugota, joje lizdą susisuka laimė. Net sėkmę visuomenėje pasiekusio žmogaus šeima bus nelaiminga, jei ta apsauga žlugs.

Meilės pagrindas yra širdis, kuri viską aukoja dėl kito žmogaus. Priežastis, kodėl tėvų meilė yra tikra meilė, – tai, jog tėvai nori atiduoti viską savo vaikams, o kai viską jau atidavė, jie nori duoti dar daugiau. Tėvai, mylintys savo vaikus, net neprisimena, ką jie davė. Joks tėvas neužsirašo, kiek batų ir drabužių jis nupirko savo vaikui, ir nesako: „Štai kiek daug aš dėl tavęs išleidau.“ Vietoj to, tėvai atiduoda viską, ką turi, ir sako: „Norėčiau padaryti dėl tavęs daugiau, atleisk, kad negaliu.“

Būdamas vaikas, aš sekiodavau paskui savo tėvą, kai jis prižiūrėdavo bites, ir mačiau, kaip elgiasi bitės. Kai bitė, skraidžiojanti sodė, užuodžia gėlės aromatą, ji tvirtai įsikabina kojomis į gėlę. Tuomet ji įkiša savo nosį giliai į žiedą, o jos pilvelis styro atsikišę į viršų, kol ji siurbia nektarą. Jei paimtumėte už bitės pilvelio, ji nepaleistų gėlės. Ji rizikuoja gyvybe, bet nepaleidžia žiedo.

Meilė tėvų, puoselėjančių šeimą, yra tarsi bitė, įsikibusi į gėlės žiedą. Net jei tėvai netektų gyvybės, jie niekada nepaleistų meilės saito, siejančio juos su vaiku. Tėvai paaukos gyvybes dėl vaiko, o po to pamirš, kad tai padarė. Tai yra tikra tėvų meilė. Kad ir koks tolimas ir pavojingas būtų kelias, tėvai džiaugsmingai juo eis. Tėvų meilė yra didžiausia meilė pasaulyje.

Žmogus gali gyventi nuostabiame name, valgyti egzotišką maistą iš kalnų ir vandenynų, bet jei jis neturi tėvų, jo širdyje bus didelė tuštuma. Žmogus, kuris užaugo negavęs tėvų meilės, širdyje jaučia vienatvę ir tuštumą, kurios niekas kitas negali užpildyti. Šeima yra vieta, kur mes gauname tikrąją meilę ir mokomės tikrosios meilės. Vaikai, kurie negavo tikrosios meilės būdami jauni, visą gyvenimą jaučia meilės alkį ir kenčia emociškai. Tačiau ne tik tai. Jie neturi galimybės išmokti didingų dorovinių pareigų, kurias turi atlikti šeimoje ir visuomenėje. Tikroji meilė yra vertybė, kurios negalima išmokti niekur kitur, tik šeimoje.

Tikra šeima yra vieta, kur vyras ir žmona myli vienas kitą ir gyvena vienas dėl kito, tartum sutuoktinis būtų jo ar jos mama, tėvas, brolis ar sesuo. Šeimoje vyras myli žmoną taip, kaip myli Dievą, o žmona gerbia savo vyrą taipo, kaip gerbia Dievą. Mes negali palikti savo brolių ir seserų, kad ir su kokiais sunkumais susidurtume. Taip pat negalime palikti savo mamos. Todėl savoka skyrybos iš vis negali egzistuoti. Vyras žmonai yra tarstum tėvas ir vyresnysis brolis. Kaip žmona niekada negalėtų palikti savo tėvo ar vyresnio brolio, ji niekada negali palikti svo vyro. Lygiai taip pat, vyras niekada negalėtų palikti savo žmonos.

Tikroje šeimoje kiekvienas sutuoktinis pripažįsta absoliučią savo partnerio vertę. Nesvarbu, jei vyras ir žmona priklauso skirtingoms rasėms ar kultūroms. Jeigu jie, gavę Dievo meilę, sukuria šeimą, tarp vaikų, gimusių tokije šeimoje, negali būti jokių kultūrinių konfliktų. Tokie mylės ir vertins mamos ir tėvo kultūrą ir tradiciją su tokia pačia meile, kokia myli savo tėvus. Ypatingų žinių suteikimas nepadės išspręsti konfliktų daugiakultūrinėse šeimose. Vietoj to, svarbu yra, kad tokių šeimų tėvai auklėtų savo vaikus su tikra meile. Tėvų meilė prasisunkia į vaikų kūną ir kaulus ir tampa trąšomis, dėl kurių vaikai gali priimti savo mamos šalį ir tėvo šalį kaip vieną ir tapti nuostabiais pasaulio piliečiais.

Šeima yra mokykla, kurioje mokinama ir išmokstama meilės žmonijai. Kai vaikai, užaugą apsupti šiltos tėvų meilės, išeina į pasaulį, jie rūpinsis žmonėmis, kuriems sunku, taip, kaip išmoko namuose. Žmonės, užaugę mylėdami svao brolius ir seseris, eis į visuomenę ir nuoširdžiai rūpinsis savo kaimynais. Žmonės, užaugę apsupti meilės, į kiekvieną sutiktą žmogų pasaulyje žvelgs tarsi į savo šeimos narį. Tikros šeimos pradžia yra meilės širdis, kuri su nepažįstamais elgiasi ir dalinasi tarsi su šeimos nariais.

Kita priežastis, kodėl šeima yra svarbi, yra tai, kad ji išsiplečia į pasaulį. Tikra šeima yra pagrindas atsirasti tikrai visuomenei, tikrai šaliai ir tikram pasauliui. Tai taikos pasaulyje, t.y. Dangaus Karalystės, pradžios taškas. Tėvai dirbs dėl savo vaikų, kol neištirps kaulai. Tačiau jie nedirba vien tam, kad pamaitintų savo vaikus. Žmogus, kurio širdis kupina meilės, gali dirbti dėl kitų ir dėl Dievo.

Šeimoje mes gauname tiek daug meilės, kad ji liejasi per kraštus iš mūsų širdžių. Šeima saugo jos narius savo glėbyje, tačiau jos funkcija nėra neleisti meilei išeiti. Tiesą sakant, meilė šeimoje turi išsilieti į ją supančią visuomenę. Kad ir kiek daug meilės išsilietų, meilė šeimoje niekada neišdžius. Taip yra, nes ji gaunama iš Dievo. Meilė, kurią gauname iš Dievo yra tokia, kad mes galime vis giliau ją kasti, bet niekada nepasieksime dugno. Tiesą sakant, kuo giliau kasame, tuo daugiau meilės prisipildo tarsi tyro šaltinio vandens. Kiekvienas, kuris užaugo, apsuptas tokios meilės, gali gyventi tikrą gyvenimą.

 

Palikti po savęs meilės palikimą

 

Tikras gyvenimas – tai toks, kai mes atsisakome savo asmeninių troškimų ir gyvename dėl bendros gerovės. Šios tiesos mokė visi didžiųjų religijų lyderiai praeityje ir dabartyje, rytuose ir vakaruose: ir Jėzus, ir Buda, ir pranašas Mahometas. Ši tiesa yra taip plačiai žinoma, kad, deja, regis, ji buvo nuvertinta. Laiko tėkmė ar permainos pasaulyje negali sumažinti šios tiesos vertės. Taip yra, nes žmogaus gyvenimo esmė niekada nesikeičia, net pasaulyje vykstančių staigių pokyčių sukūryje.

Moktojas, su kuriuo mus sieja artimiausi ryšiai, yra mūsų širdis. Mūsų širdis mums brangesnė bangesnė nei artimiausi draugai ir netgi mūsų tėvai. Todėl, mes turime nuolat klausti savo širdies: „Ar aš gyvenu gėrio gyvenimą?“ Kiekvienas gali girdėti, ką jo širdis jam sako. Jei žmogus supranta, kad jo širdis yra jo šeimininkas, jis „nugludina“ savo širdį ir per visą gyvenimą palaiko glaudžius santykius su ja. Jei žmogus girdi, kad jo širdis graudžiai rauda, jis turi iš kart nustatoti daryti tai, ką darė. Visa, kas verčia širdį kentėti, jį sunaikins. Visa, kas liūdina širdį, galiausiai paskandins liūdesyje patį žmogų.

Kad žmogus taip nugludintų savo širdį, jog ji taptų tyra kaip krištolas, jis absoliučiai turi skirti laiko tiesiogiai pasikalbėti su savo širdimi, atitrūkęs nuo pasaulio, vienu du su savo širdimi. Tai bus gilios vienatvės laikas, tačiau ta akimirka, kai mes suartėjame su savo širdimi – tai maldos ir meditacijos laikas. Tai laikas, kai mes galime tapti savo širdies šeimininkais. Kai atsiribojame nuo mus supančio triukšmo ir leidžiame mintims nurimti, galime pažvelgti į giliausias mūsų širdžių kerteles. Prireiks daug laiko ir pastangų, kad pasiektume tą giliausią vietą, kur slypi mūsų širdis. Tai neįvyks per dieną.

Kaip ir meilė neegzistuoja dėl mūsų, taip ir laimė, ir taika neegzistuoja dėl mūsų. Kaip meilė negali egzistuoti be partnerio, laimė ir taika negali egzistuoti be partnerio. Visa tai gali egzistuoti tik tuomet, kai yra santykiai su partneriu. Nieko negalima pasiekti, jei esame vieni. Mes negalime būti laimingi vieni, arba kalbėti apie taiką, jei esame vieni. Kadangi būtent partnerio dėka mes galime jausti laimę ir taiką, partneris yra svarbesnis už mus.

Įzivaizduokite mamą, kuri su kūdikiu ant nugaros sėdi prie įėjimo į metro stotį ir pardavinėja praeiviams namuose pagamintus užkandžius. Kad laiku būtų toje vietoje prieš rytinio piko metą, ji turi per visą naktį ruošti užkandžius, užsikelti ant nugaros savo nerimstantį vaiką ir atvykti į stotį. Praeiviai galbūt sako: „Tau geriau sektųsi, jei tau nereikėtų rūpintis tuo vaiku“, bet būtent dėl vaiko mama ir gyvena. Vaikas ant nugaros yra mamos gelbėjimosi lynas.

Šiandien žmonės gali tikėtis gyventi apie aštuonesdeįimt metų. Aštuoniasdešimt metų, kupinų džiaugsmo, liūdesio, laimės ir visų kitų persipynusių emocijų, gali atrodyti kaip ilgas laiko tarpas. Bet jeigu iš jo atimtume asmeninį laiką, kurį žmogus praleidžia miegodamas, dirbdamas ir valgydamas, taip pat laiką, kurį mes praleidžiame kalbėdami, juokdamiesi ar šiaip gerai leisdami laiką su šeimos nariais ir draugais, dalyvaudami vestuvėse ir laidotuvėse, bei laiką, kai sirgdami gulime lovoje, lieka apytikriai tik septyni metai. Žmogus gali gyventi aštuoniasdešimt metų, bet tik septynerius metus paskirti gyvendimui dėl bendros gerovės.

 Gyvenimas yra kaip guminė juostelė. Tuos pačius septynerius metus skirtingi žmonės gali nugyventi kaip septynerius metai arba septyniadešimt metų. Laikas, pats savaime, yra tuščiaviduris. Mes turime jį užpildyti. Tai taip pat tinka žmogaus gyvenimui. Kiekvienas nori gyventi turėdamas patogią vietą pamiegoti ir skaniai pavalgyti. Valgyti ir miegoti yra tiesiog būdas leisti laikui prabėgti. Tą akimirką, kai žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, ir jo kūnas ilsisi žemėje, visi turtai ir šlovė iš karto išnyksta tartum burbulas. Tik tie septyneri metai, kuriuos jis nugyveno dėl bendros gerovės, liks ir bus prisimenami ateities kartų. Tie septyneri metai yra pėdsakas, likęs pasaulyje po gyvenimo, trukusio aštuoniasdešimt metų.

Mes neateiname į šį pasaulį ir neišeiname iš jo savo nuožiūra. Mes neturime galimybės pasirinkti, koks bus mūsų likimas. Mes gimėme, nors nepasirinkome gimti. Mes gyvename, nors nepasirinkome gyventi. Mes mirštame, nors nepasirenkame mirti. Mes neturime galios šiems mūsų gyvenimo aspektams, tad kaip galime girtis, kad esame kažkuo geresni už kitus? Negalime gimti savo noru, turėti daiktų, kurie amžinai priklausys mums, ar išvengti mirties. Todėl kuo nors girtis būtų vien apgailėtina.

Net jei pakylame iki padėties, aukštesnės už kitų, garbė yra tik laikina. Net jei sukaupiame daugiau turtų nei kiti, visus juos turime palikti prie mirties vartų. Pinigai, garbė ir žinios, – visa tai ilgainiui palieka mus ir išnyksta. Kad ir koks kilnus ar didis būtų žmogus, jis tėra apgailėtisnas gyvenimas, kuris baigsis tą akimirką, kai jis atsiskirs nuo savo gyvybės lyno.

Žmonės visada stengėsi suprasti, kas mes esame ir kodėl turime gyventi. Turime suvokti, jog kaip ir gimstame ne savo noru, taip ir gyventi turime ne dėl savo gerovės.

Taigi atsakymas į klausimą, kaip turėtume gyventi savo gyvenimą, yra paprastas. Mes gimstame iš meilės, todėl turime gyventi eidami meilės keliu. Mūsų gyvenimas buvo sukurtas iš begalinės mūsų tėvų meilės, todėl turime visą gyvenimą gyventi atlygindami tą meilės skolą. Gyvenimo kely tai yra vienintelis dalykas, kurį patys pasirenkame. Mūsų gyvenimo sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, kiek daug meilės galime sudėti į tuos aštuoniadešimt mums duotų metų.

Kažkuriuo metu kiekvienas iš mūsų nusimes savo fizinį kūną kaip seną drabužį ir mirs. Korėjiečių kalboje apie mirtį įprasta sakyti „sugrįžti“. Sugrįžti, reiškia grįžti ten, iš kur kilome, t.y. grįžti prie savo esminių šaknų. Viskas visatoje juda ciklais. Baltas sniegas, kuris susikaupia kalnuose, ištirps ir tekės žemyn šlaitais, iš pradžių sudarydamas upokšnius, po to upes ir galiausiai pasieks vandenyną. Vanduo, tekantis į vandenyną, sugers saulės spindulių šilumą, pavirs vandens garais, pakils atgal į dangų ir pasiruoš tapti arba snaigėmis arba lietaus lašais. Grįžimas į mūsų pradinę vieta ir yra tai, ką mes vadiname mirtimi. Tuomet kur mes, žmonės grįžtame, kai mirštame? Kūnas ir širdis susivienija, kad sukurtų žmogaus gyvenimą, o mirtis – tai kūno palikimas. Taigi mes grįžtame į vietą, iš kurios kilo mūsų širdis.

Negalime kalbėti apie gyvenimą, nekalbėdami taip pat ir apie mirtį. Turime aiškiai suprasti, kas yra mirtis bent jau tam, kad suprastume gyvenimo tikslą. Gyvenimą, turintį tikrą vertę, gali suprasti tik žmogus, atsidūręs sunkioje situacijoje, kai mirtis atrodo neišvengiama, ir kai jis žūtbūtinai šaukiasi Dangaus, maldaudamas leisti gyventi bent dar vieną dieną. Jei mūsų dienos yra štai tokios brangios, kaip turėtume jas nugyventi? Ką mes turime atlikti, prieš peržengdami gyvenimo ir mirties ribą?

Svarbiausia yra nedaryti nuodėmių ir gyventi gyvenimą be šėšėlių. Vksta daug religinių ir filosofinių ginčų dėl to, kas yra nuodėmė, bet aišku vinea: mes neturėtume daryti to, kas sustabdytų mūsų sąžinės veikimą. Kai darome kažką, dėl ko graužia sąžinę, tai visada palieka šėšėlį mūsų širdyje.

 Kitas svarbiausias dalykas yra pasiryžti daryti daug daugiau nei kiti yra padarę. Visų msų gyvenimai yra riboti, nesvarbu ar ta riba būtų šešiasdešimt, septyniasdešimt metų ar koks kitas laiko tarpas. Priklausomai nuo to, kaip panaudojame tą laiką, galime gyventi du ar tris kartus pilnesnį gyevnimą nei kiti. Jei suskirstysite savo gyvenimą į atkarpas ir nugyvensite kiekvieną atkarpą prasmingai, jūsų gyvenimas iš tiesų bus brangus. Gyvenkite savo gyvenimą su atsidavimu ir uolumu, sakydami sau, kad, pavyzdžiui, pasodinsite du ar tris medžius per laiką, per kurį kiti pasodintų vieną medį. Negyvenkite dėl savęs. Turite gyventi ne dėl savęs, bet dėl kitų: ne dėl savo šeimos, bet dėl savo aplinkinių; ne dėl savo šalies, bet dėl pasaulio. Visos nuodėmės pasaulyje atsiranda, kai individas iškeliamas į pirmą vietą. Individualūs norai ir ambicijos žeidžia to žmogaus aplinkinius ir griauna visą visuomenę.

Viskas pasaulyje galiausiai baigsis. Tėvai, kuriuos mylime, vyras ar žmona, kuriuos mylime, ir vaikai, kuriuos mylime, – visi išeis. Vien mirtis lieka mums gyvenimo pabaigoje. Kai žmogus miršta, lieka tik jo palikimas. Prašau, minutėlę susimąstykite, ką jūs galite padaryti, kad parodytumėte, jog gyvenote vertingą gyvenimą. Visuomeninė padėtis ar turtai, kuriuos sukaupėte gyvenimo metu, jus paliks. Kai tik perbrisite mirties upę, šie dalykai neturės jokios reikšmės. Kadangi mes gimėme iš meilės ir gyvename meilėje, tik meilė ir liks su mumis, kai gulėsime kapo duobėje. Mes gauname gyvenimą su meile, gyvename dalindamiesi meile ir grįžtame į meilę. Svarbu gyventi savo gyvenimą taip, kad paliktume po savęs meilės palikimą.

Read Full Post »