MAISTAS YRA MEILĖ
Ką aš sužinojau apie taiką nešamas ant savo tėvo nugaros
Aš gyvenau tik su viena mintimi – norėjau sukurti taikų pasaulį – pasaulį, kuriame nėra karų, ir kur visi žmonės gyvena meilėje. Tikriausiai kai kurie paklaus: „Ar įmanoma, tebesant vaiku galvoti apie taiką?“ Argi tai taip nuostabu, kad vaikas svajotų apie taikų pasaulį?
1920-aisiais, kai aš gimiau, Korėją buvo okupavusi Japonija. Po išsilaisvinimo prasidėjo Korėjos karas, Azijos finansinė krizė ir daugybė kitų sunkių krizių. Daug metų Korėjos žemė mažai ką teturėjo bendro su taika. Tačiau tos kančios ir sumaištis nebuvo susiję tik su Korėja. Du Pasauliniai karai, Vietnamo karas bei karai Artimuosiuose Rytuose parodė, kad pasaulyje žmonės vienas su kitu nuolat elgiasi priešiškai, imasi ginklų ir šaudo vieni į kitus. Galbūt žmonėms, kurie patyrė žalojamų kūnų ir laužomų kaulų baisumus, taika yra kažkas, ką galima įsivaizduoti tik sapne. Tačiau taiką įgyvendinti nėra jau taip sunku. Pirmiausia mes taiką pajuntame erdvėje, gamtoje ir mus supančiuose žmonėse.
Kai buvau dar vaikas, pievas aš laikiau savo namais. Vos tik pusryčiams godžiai suvalgydavau savo dubenėlį ryžių, išlėkdavau iš namų ir praleisdavau visą dieną tarp kalnų ir upelių. Aš visą dieną galėdavau praleisti klajodamas po mišką, būti su visokiais paukščiais ir gyvūnais, valgyti žoleles, laukines uogas ir niekada nesijausdavau alkanas. Dar vaiku būdamas, aš žinojau, kad mano siela ir kūnas visada bus ramūs, kai nueisiu į mišką.
Aš dažnai, užsižaisdavau kalvose ir net užmigdavau. Mano tėvas eidavo ieškoti manęs. Išgirdęs tolumoje tėvo šauksmą: „Jong Mjong! Joung Mjong“, aš, net miegodamas, nusišypsodavau. Vaikystėje mano vardas buvo Jong Mjong. Tėvo balsas pažadindavo mane, tačiau aš vis tiek apsimesdavau, kad miegu. Suradęs, mane jis užsikeldavo sau ant nugaros ir nusinešdavo. Tas jausmas, kai jis nešdavo mane žemyn nuo kalvos, būdavo visiško saugumo jausmas, nes mano širdis būdavo visiškai rami – tai buvo taika. Štai taip aš, nešamas ant savo tėvo nugaros, pajutau taiką.
Mišką aš pamilau dėl tos pačios priežasties, nes ten, mano supratimu, viešpatavo viso pasaulio taika. Gyvybės formos miške nekovoja viena su kita. Žinoma, gyvūnai ryja vienas kitą, bet taip atsitinka, kai jie išalksta ir kovoja su mirtim. Jie nejaučia priešiškumo. Paukščiai nejaučia neapykantos kitiems paukščiams. Gyvūnai nejaučia neapykantos kitiems gyvūnams. Medžiai nejaučia neapykantos kitiems medžiams. Taikai įsivyrauti turi nebūti priešiškumo. Žmonės yra vieninteliai, kurie gali nekęsti kitų tos pačios rūšies vienetų. Dažnai žmonės nekenčia kitų žmonių, nes atskirų šalių žmonių religija, mąstymo būdas yra kitoks.
Aš pabuvojau bemaž dviejuose šimtuose šalių. Nedaug tebuvo, kuriose, nusileidus lėktuvui, būčiau pagalvojęs: „Tai iš tikrųjų taiki ir rami vieta.“ Daug kur, vykstant pilietiniam karui, kareiviai laikė paruošę ginklus, saugojo oro uostus ir blokavo gatves. Dieną ir naktį aidėjo šūviai. Ne kartą ir ne du, kur vykau kalbėti apie taiką, aš buvau per plauką nuo mirties. Nūdienos pasaulyje vyksta nesibaigiantys, dideli ir maži konfliktai ir susidūrimai. Dešimtimis milijonų kenčia nuo alkio, nes neturi ko valgyti. Tuo tarpu trilijonai dolerių išleidžiami ginklavimuisi. Tuos pinigus išleidus maistui, žemėje nebeliktų badaujančių žmonių.
Aš paskyriau savo gyvenimą taikos tiltų tiesimui tarp šalių, kurios dėl skirtingos ideologijos ar religijos nekentė viena kitos ir gyveno kaip priešai. Aš rengiau forumus, kur kartu rinkosi islamo, krikščionybės ir judaizmo atstovai. Aš dirbau, kad susitartų Jungtinės Valstijos ir Tarybų Sąjunga, kai jos kivirčijosi dėl Irako. Aš padėjau sutaikyti Šiaurės ir Pietų Korėją. Tai dariau ne dėl pinigų ar šlovės. Nuo to laiko, kai subrendau ir supratau, kas vyksta pasaulyje, gyvenau tik vienu tikslu – padaryti pasaulį vieningu ir taikiu. Niekada nenorėjau nieko kito. Nebuvo lengva dieną ir naktį gyventi dėl taikos, bet tai vienintelis darbas, kuris darė mane laimingą.
Šaltojo karo metais, matydami dėl ideologijos pasaulį pasidalinusį į dvi dalis, mes jautėme skausmą. Tada atrodė, kad taikos įsivyravimui tetrukdo tik komunizmas. Tačiau dabar, kai Šaltasis karas jau praeityje, matome dar daugiau konfliktų. Dabar daug kur mes pasidalinę pagal rases ir religijas. Daugelis šalių, žvelgdamos viena į kitą per sienas, negali sutarti. To dar neužtenka – ir valstybės viduje žmonės susiskirsto pagal rases, religijas ar gimimo vietoves. Atskirti sienų, žmonės dažnai susipriešina, atsisako nuoširdaus bendradarbiavimo.
Žvelgdami į žmonijos istoriją, matome, kad žiauriausi karai vyko ne tarp šalių, bet tarp rasių, ypač kai karo pretekstu tapdavo religija. Per Bosnijos pilietinį karą, kuris vadinamas baisiausiu XX amžiaus etniniu konfliktu, vyko vadinamasis „etninis valymas“, kurio tikslas – sunaikinti valstybėje musulmoniškąją kraujo liniją. Daugiau nei septyni tūkstančiai musulmonų, įskaitant vaikus, buvo nužudyti. Esu tikras, jog taip pat atsimenate 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinį aktą, kai 110 aukštų Pasaulio prekybos centro pastatai Niujorke buvo visiškai sunaikinti po to, kai į juos įsirėžė lėktuvai. Taip pat nesenai Gazos ruože, Palestinoje, šimtai žmonių žuvo per Izraelio raketų atakas, o daugybė kitų buvo priversti drebėti nuo šalčio, kentėti alkį ir gyventi apimti mirties baimės. Visa tai yra niūrios pasekmės, kai įsiplieskia konfliktai tarp etninių grupių ir religijų.
Kodėl žmonės taip neapkenčia ir žudo vieni kitus? Žinoma, iškyla daug priežasčių, bet žvelgiant giliau, ieškant tikrosios priežasties, bemaž visada susiduriame su skirtingos religijos problema. Taip buvo Persijos įlankoje, kai tarsi buvo kariaujama dėl naftos. Taip yra ir arabų– žydų konflikte, kur nesutariama dėl Jeruzalės kontrolės.
Kai rasizmas naudoja religiją kaip pretekstą, problema tampa ypač sudėtinga. Pikta religinių karų šmėkla, kuri, kaip manėme, pradingo viduramžiais, persekioja mus ir XXI amžiuje.
Religiniai karai tęsiasi iki šiol, nes dažnai priešiškumą tarp religijų politikai naudoja savo savanaudiškiems kėslams. Kai siekiama politinių tikslų, net religijos pritaikomos jiems. Tada religijos būna atskiriamos nuo savo pradinio pagrindo. O juk religijos egzistuoja dėl taikos. Visos religijos yra atsakingos už taiką pasaulyje. Liūdna, tačiau mes regime, kad vietoj to religijos tampa konfliktų priežastimi. Už šio blogio slepiasi politinės intrigos, jėgos naudojimas, piniginiai reikalai. Nors kiekvieno lyderio svarbiausia atsakomybė – palaikyti taiką, tačiau dažnai jie elgiasi priešingai, veda pasaulį į priešpriešą ir smurtą.
Jeigu lyderiai nesuvoks savo atsakomybės, nesielgs humanistiškai ir nesieks taikos, valstybės ir tautos taip pat gali pasukti klystkeliais, sukelti beprasmių pavojų. Ypač neleistina, kad lyderiai savo ambicijoms tenkinti pajungtų žmonių religinius ir nacionalinius interesus. Apskritai imant, religija ir meilė savo tėvynei nėra blogis. Kai šie jausmai yra naudojami kuriant pasaulinę žmonių bendruomenę, jie yra skatintini ir toleruotini. Tačiau negalima savo šalies religijos ar žmonių etninės grupės kelti aukščiau už kitas, sakyti, kad tik jos yra teisios, o kitos yra žemesnės ar netikros. Dar blogiau būna, kai kitos religijos ar žmonių etninės grupės užsipuolamos. Tada iškeltoji religija ar žmonių etninė grupė tampa amoraliomis, praranda žmonių visuomenę jungiančius pradus, taikos idealus, apskritai savo vertingumą. Kai viena religija pamina kitas ir su jom elgiasi kaip su bevertėm, tuomet iškeltoji religija nebeįkūnija gėrio pradų. Lygiai taip pat nutinka, kai meilė savo šaliai naudojama pabrėžti, tos šalies išskirtinumui ir sakoma, kad ta šalis esanti teisesnė už kitas.
Visatos tiesa yra tokia, kad mes turime pripažinti vienas kitą ir padėti vienas kitam. Tai suvokia net mažiausi gyvulėliai. Katės ir šunys nesugyvena, bet jei auginate juos tuose pačiuose namuose, jie rūpinasi vienas kito palikuonimis ir yra pakantūs vieni kitiems. Taip yra ir su augalais. Kudzu vijokliui, kuris vyniojasi aukštyn medine kolona, kaip atrama reikalingas medžio kamienas. Tačiau medis nepriekaištauja: „Ei, ko tu vyniojiesi aukštyn mano kamienu?“ Visatos principas sako – turite gyventi visi kartu, vienas dėl kito. Kas nukrypsta nuo šio principo, neišvengiamai žūsta. Tos tautos ir religijos, kurios piktavališkai puola viena kitą, neturės ateities. Ten klesti teroras, tęsiasi kariniai konfliktai. Jeigu su tuo nekovosime, tikriausiai ateis diena, kai išnyksim kaip dulkės. Ne, mes neprarandame vilties. Be abejo, viltis yra.
Aš gyvenau niekada nepaleisdamas tos vilties iš rankų ir visuomet išsaugojau gyvą svajonę apie taiką. Aš noriu nušluoti visas sienas ir užtvaras, kurios visokiais būdais dalija pasaulį. Noriu sukurti vienybės pasaulį. Aš noriu nugriauti sienas tarp religijų, panaikinti ribas tarp rasių ir įveikti nelygybę tarp turtuolių ir vargšų. Kai tai bus padaryta, galėsime atkurti taikų pasaulį, kokį Dievas buvo sukūręs pradžioje. Kalbu apie pasaulį, kuriame niekas nevaikšto alkanas ir niekas nelieja ašarų. Kad išgydytume pasaulį, kuriame nėra vilties ir trūksta meilės, mes turime grįžti atgal prie tyros širdies, kokią turėjome būdami vaikais. Kad atsikratytume savo troškimo turėti vis daugiau materialių gėrybių bei atstatytume savo nuostabią žmogiškąją esmę, turime grįžti prie taikos principų ir begalinės meilės, kurių išmokstame, kol esame nešami ant savo tėvų nugarų.
Džiaugsmas pasidalinant maistu su kitais
Mano akys labai siauros., Kai gimiau, mama stebėjosi: „Turi tas vaikas akis ar ne?“, ir praskyrė akies vokus pirštais. Kai sumirksėjau, ji džiaugsmingai sušuko: „O taip. Vis dėlto jis turi akis!“ Kadangi mano akys buvo labai siauros, žmonės dažnai mane pravardžiuodavo ir vadino, „mažytėm smulkutėm akutėm iš Osano namų.“
Tačiau neatsimenu, kad kas nors būtų sakęs, jog dėl akių esu mažiau patrauklus. Tiesą sakant, žmonės, kurie šiek tiek išmano apie fizionomiją ir iš veido bruožų sugeba suprasti žmogaus charakterį ir likimą, sako, jog mano akys rodo, kad mano būdas yra tinkamas būti religijos lyderiu. Man tai primena fotoaparatą, kuris, mažindamas diafragmą, gali ryškiai fokusuoti esančius toliau objektus. Religijos lyderis turi sugebėti ateitį įžvelgti toliau už kitus ir siauros akys tikriausiai turi tokią savybę. Mano nosis taip pat neįprasta. Tokias turi užsispyrę žmones, kurie nenori klausyti, ką sako kiti. Šios mano fizionomijos ypatybės, matyt, neapsilenkia su tiesa, nes mano gyvenimas jas patvirtina.
Aš gimiau 1920 m. Sang-sa Ri kaime, Dok-on rajone, Džong-džu apskrityje, Pjong-an provincijoje kaip antras sūnus, kuris priklausė Kiung Ju Muno iš Nampjung Mun klano ir Kiung Gė Kim Mun iš Jon-an Kim klanui. Aš gimiau tų metų pirmo mėnesio šeštą dieną pagal mėnulio kalendorių. Tai buvo antri metai po 1919-tųjų nepriklausomybės judėjimo. Man pasakojo, kad mūsų šeima apsigyveno Sang-sa Ri kaime mano prosenelio laikais. Mano prosenelis dirbdamas ūkyje, užaugino tūkstančius bušelių ryžių ir sukrovė šeimai turtą. Jis niekada nerūkė ir negėrė degtinės, visada už tuos pinigus pirkdavo maistą ir dalindavo badaujantiems. Prieš pat mirtį jis pasakė: „Jei pamaitinsite žmones iš visų Korėjos rajonų, tuomet iš visų tų rajonų jums pasipils palaiminimai.“ Svečių kambarys mūsų namuose visada būdavo pilnas žmonių. Aplinkinių kaimų žmonės žinojo, kad užsukę į mūsų namus, visada galės sočiai pavalgyti. Mano mama ruošdavo tiems žmonėms maistą ir dėl to niekada nesiskundė.
Mano prosenelis buvo labai veiklus, jis niekada nesiilsėdavo. Kai būdavo neužsiėmęs, pindavo ir pardavinėdavo šiaudinius sandalus. Pasenęs, nusipirko keletą žąsų, paleido jas į laisvę ir meldėsi, kad tai atneštų sėkmę jo palikuonims. Jis samdė kinų rašto mokytoją, kuris jo namo svečių kambaryje jauniems kaimo žmonėms veltui teikė literatūros pamokas. Kaimo žmonės jį gerbė ir vadino „Sun-ok (Gėrio brangakmenis)“, o apie mūsų namus sakydavo:„jie bus palaiminti.“
Kai aš augau, didžiosios dalies to turto, kurį buvo sukaupęs mano prosenelis, jau nebebuvo, ir mūsų šeima turėjo tik tiek, kad išsiverstų. Tačiau šeimos tradicija – maitinti kitus – tebegyvavo ir mes dalindavomės maistu, nors jo ne visada pakakdavo ir patiems. Pirmas dalykas, kurį, pramokęs vaikščioti, suvokiau – tai dalintis maistu su kitais.
Kai Japonija okupavo šalį, daug korėjiečių, bėgdami į Mandžiūriją, keliaudavo pro Son-čon Šiaurės Pjong-an provinciją. Mūsų namas stovėjo prie pagrindinio kelio, vedančio į Son-čon. Žmonės, kurių namus ir žemę konfiskavo japonai, bėgo į Mandžiūriją, kur tikėjosi susikurti naują gyvenimą. Mano mama visada tiems pabėgėliams paruošdavo maisto. Jų buvo daug, nes pagrindiniu keliu ėjo žmonės iš visų Korėjos rajonų. Jei į mūsų namus užklysdavo elgeta ir mano mama nepakankamai greitai sureaguodavo, senelis elgetai nunešdavo savo maistą. Gal todėl, kad gimiau tokioje šeimoje, aš taip pat didelę savo gyvenimo dalį praleidau maitindamas žmones. Mano akimis, duoti maistą žmonėms, yra pats vertingiausias darbas. Kai valgau ir matau žmogų, neturintį, ko valgyti, man skauda širdį ir aš nebegaliu valgyti.
O štai, kas nutiko, kai man buvo vienuolika metų. Artėjo paskutinė metų diena, ir visas kaimas Naujųjų Metų šventei kepė ryžių pyragus. Tačiau viena kaimyninė šeima buvo tokia neturtinga, kad neturėjo ko valgyti. Aš vis mačiau jų liūdnus veidus ir, nerasdamas vietos, vaikščiojau po namus, galvojau, ką daryti. Galiausiai paėmiau aštuonių kilogramų ryžių maišą ir išbėgau pro duris. Aš taip skubėjau, kad neapdairiai maišelį užrišau šiaudine virve. Užsikėlęs maišą ant pečių, skubu stačiu taku į kalną. Iki kaimyno namų buvo aštuoni kilometrai. Mane jaudino vaizdas – kaip gerai pasijus kaimynai, kai atiduosiu jiems ryžius ir jie sočiai pavalgys.
Kaimo malūnas stovėjo šalia mūsų namo. Jo sienos buvo sutikusios, žiemą galėjai slėptis nuo vėjų ir nesušalti. Kartais iš mūsų namo krosnies kas nors paimdavo pakurų ir sukurdavo mažą ugnelę malūne. Čia pasidarydavo šilčiau nei kambaryje su šildomomis grindimis. Kai kurie elgetos, šiame malūne praleisdavo visą žiemą. Mane žavėdavo jų pasakojamos istorijos apie pasaulį, ir aš, kai tik pasitaikydavo galimybė, būdavau su jais ir klausydavausi tų pasakojimų. Mama man ir elgetoms į malūną atnešdavo valgio. Mes ne tik valgydavome iš tų pačių indų, bet ir gulėdami dalindavomės tomis pačiomis antklodėmis. Atėjus pavasariui, elgetos iškeliaudavo ir aš negalėdavau sulaukti, kada vėl ateis žiema, ir jie vėl sugrįš į mūsų namus. Tai, kad jų kūnus dengė skurdūs drabužiai, nereiškė, kad jų širdys taip pat buvo skurdžios. Jie mane nuoširdžiai ir ištikimai. Aš dalindavausi su jais maistu, o jie mylėjo mane. To laiko draugystė ir šilta jų meilė iki šiol teikia man stiprybės.
Kai keliauju po pasaulį ir matau išalkusius vaikus, visada prisimenu savo senelį – jis niekada nepraleisdavo progos pasidalinti maistu su išalkusiais.
Būti draugu visiems
Kai tik aš pasiryžtu ką nors daryti, imuosi nedelsdamas. Kitaip negaliu užmigti. Kai buvau vaikas ir naktį kildavo kokia idėja, nekantraudamas laukdavau ryto. Aš nebemiegodavau ir laikui nuginti krapštydavau sieną. Tai būdavo taip dažnai, kad sienoje vos neprakrapščiau skylę, o ant grindų pribiro visokių trupinių. Neužmigdavau ir tada, kai dieną patirdavau kokią nors neteisybę. Tuomet naktį lipdavau iš lovos, eidavau į kaltininko namus ir kviesdavau jį kautis. Esu tikras, mano tėvams buvo labai sunku mane auginti.
Taip pat negalėdavau pakęsti, kai matydavau kitus neteisingai elgiantis. Kai tarp kaimo vaikų kildavo muštynės, aš įsikišdavau ir padėdavau nugalėti teisiesiems. Aš nuspręsdavau, kuris gretimame kaime vaikas muštynėse buvo neteisus ir jį garsiai išplūsdavau. Kartą aš nuvykau pas senelio anūką, kuris išdykavo gretimame kaime. Aš seneliui pasakiau: „Seneli, jūsų anūkas tai ir tai padarė negerai. Prašau, sudrauskite jį.“ Nors aš vyresniam žmogui neturėčiau sakyti, kaip auklėti savo anūką.
Kad ir būdavau nenuorama, tačiau, nepaisant to, buvau nuoširdus vaikas. Dažnai man patikdavo užmigti spaudžiant menką mano močiutės krūtinę, bet močiutė niekada nesustabdydavo šios mano vaikiškos kvailystės. Kartais aš, jos vyro šeimos namuose, aplankydavau savo vyresnę seserį ir reikalaudavau, kad ji paruoštų man ryžių pyragėlių ir vištienos. Suaugusieji niekada dėl to nepyko ant manęs, nes matė, kad aš buvau nuoširdus ir mylėdavau juos
Man ypač gerai sekėsi rūpintis gyvūnais. Kai prieš mūsų namus paukščiai medyje susisuko lizdą, aš įruošiau jiems atsigerti mažą vandens balutę. Jiems palesti ant žemės paberdavau išlukštentų soros grūdų. Iš pradžių paukščiai bijodavo ir, kam nors priėjus, nuskrisdavo. Netrukus jie priprato, pajuto, kad žmogus, juos lesindamas, rodo meilę ir, man prisiartinus, jie nebenuskrisdavo.
Kartą sumaniau auginti žuvis – sugavau keletą žuvyčių ir paleidau į balutę. Po to pabarsčiau ant vandens joms maisto. Kitą rytą pamačiau, kad per naktį visos žuvys nugaišo. Stovėjau apstulbęs ir žiūrėjau kaip jos plūduriuoja vandenyje. Atsimenu – visą tą dieną dėl to verkiau.
Mano tėvas laikė keletą šimtų bičių šeimų. Jis paimdavo naują avilį ir įkeldavo rėmų. Po to bitės ten darydavo korius, dėdavo perus, nešdavo medų. Mane sudomino kaip bitės lipdo korį. Nelaukęs įkišau galvą į avilį ir bitės mane smarkiai sugėlė. Mano veidas taip ištino, kad pasidarė panašus į šiaudinį kilimėlį, ant kurių sėdėdavome.
Kartą aš išėmiau avilio rėmus ir už tai tėvo buvau smarkiai išbartas. Kai tik bitės sulipdydavo korius, tėvas paimdavo tuos rėmus ir perkeldavo į vieną šoną, nes jų vašką mes naudojom daryti žvakėms. Kartą aš keletą rėmų sulaužiau, o vašką nunešiau kaimynams, kurie negalėjo nusipirkti žibintams žibalo. Tai buvo geras darbas, bet aš tai padariau nesitaręs su tėvu, todėl buvau smarkiai išpeiktas.
Kai man sukako dvylika, nebuvo daug žaidimų. Galėdavom žaisti jut, kuris panašus į pačisi, arba čanggi, kuris primena šachmatus, arba įprastinius žaidimus kortomis.
Man visada patikdavo, kai daug žmonių žaisdavo kartu. Dieną aš mėgdavau žaisti jut ar leisti aitvarą, o vakarais lošdavau kortomis. Žaisdamas galėdavai laimėti iki 120 vonų. Paprastai aš laimėdavau vieną iš trijų lošimų. Daugiausia buvo lošiama Naujųjų Metų išvakarėse ir pirmą naujų metų pilnaties dieną. Tomis dienomis policija už lošimus nieko nesuimdavo. Aš eidavau ten, kur lošia suaugę. Numigdavau ir prisiprašydavau juos priimti mane tik trims lošimams anksti ryte, kai jie jau beveik ruošdavosi baigti. Pasiimdavau laimėtus pinigus, nupirkdavau krakmolo sirupo ir vaišindavau savo draugaus. Aš nenaudojau tų pinigų sau ar kažkokiam blogam tikslui. Kai mano vyresniosios sesers vyras lankydavosi mūsų namuose, aš paprašydavau jo leidimo ir paimdavau pinigų iš jo piniginės. Už tuos pinigus nupirkdavau saldumynų ir krakmolo sirupo neturtingiems vaikams.
Bet kuriame kaime rasime žmonių, kurie gyvena pasiturinčiai ir tokių, kurie skursta. Kai aš matydavau vaiką, kuris į mokyklą pietums atsinešdavo virtų sorų, nebegalėdavau valgyti savo ryžių. Todėl iškeisdavau savo ryžius į jo soras. Buvau artimesnis vargingų šeimų vaikams ir rūpindavausi, kad jie nebūtų alkani. Tai buvo tarsi koks žaidimas, kuris viliodavo mane. Aš nuo vaikystės jaučiau, kad noriu būti draugu visiems. Tiesą sakant, norėjau būti nei tik draugu; bet artimu žmogumi, kuriam galima atverti savo širdies gelmes.
Vienas mano dėdė buvo labai šykštus. Jo šeimai priklausė kaimo viduryje esantis melionų sklypas. Kai melionai prinokdavo ir skleisdavo skanų aromatą, vaikai norėdavo jų pasmaguriauti ir prašydavo dovanų. Tačiau mano dėdė šalia kelio prie sklypo pasistatydavo palapinę, saugodavo savo melionus ir vaikams nieko neduodavo.
Kartą aš aplankiau jį ir paklausiau: „Dėde, ar leisi man nueiti į savo sklypą ir iki soties prisivalgyti tavo melionų?“ Dėdė atsakė: „Žinoma, nueik.“
Taigi aš pranešiau vaikams, kad pasiimtų gerus maišus ir vidurnaktį susirinktų prie mano namo. Tada aš nuvedžiau juos į dėdės melionų sklypą ir pasakiau: „Išsirinkite po lysvę ir dėl nieko nesijaudinkite.“ Vaikai apsidžiaugė ir kibo į melionus. Netrukus keletas lysvių buvo švariai nurinktos. Tą naktį vaikai sėdėjo dobilų pievoje ir iki soties prisivalgė melionų.
Kai kitą dieną aš nuėjau pas dėdę, jo namuose buvo tikras pragaras – ūžė tarsi koks suerzintas bičių avilys. „Ak, tu nenaudėli, – šaukė ant manęs dėdė. – Ar tai tavo darbas?! Juk tu pražudei mano visų metų darbą, visus užaugintus melionus?“
Aš ir dabar nesiruošiau trauktis.
„Dėde, – priminiau jam, –negi pamiršote? Jūs leidote man valgyti melionų tiek, kiek noriu. Kaimo vaikai norėjo melionų, o jų noras yra ir mano noras. Ar negerai, kad daviau jiems po melioną, o gal turėjau nė vieno neduoti?“
Pasiklausęs manęs, dėdė sutiko: „Gerai, tu teisus.“ Taip jo pyktis praėjo.
Tikslus mano gyvenimo kompasas
Mun klanas yra kilęs iš Nampchjong miesto, esančio šalia Nadžiu Džiola provincijoje. Šis miestelis yra apie 320 kilometrų į pietus nuo Seulo, pietvakarinėje šalies dalyje. Mano proprosenelis Sang Hak Mun turėjo tris sūnus. Jauniausias iš jų buvo mano prosenelis Džang Hyl Mun, kuris taip pat turėjo tris sūnus: Či Guk, Šin Guk ir Jun Guk. Mano senelis, Či Guk Mun, buvo vyriausias iš jų.
Senelis Či Guk Mun buvo neraštingas, nes nelankė nei šiuolaikinės pradinės mokyklos, nei tradicinės kaimo mokyklos. Tačiau jis mokėjo taip gerai sutelkti dėmesį, jog galėjo atmintinai deklamuoti visą „San Guo Ci“1 tekstą, išverstą į korėjiečių kalbą, vien paklausęs kaip kiti jam skaito. Ir ne tik „San Guo Ci“. Kai kas nors pasakodavo įdomią istoriją, jis ją įsimindavo ir vėliau galėdavo atpasakoti žodis žodin. Jis galėdavo įsiminti bet ką, paklausęs vos vieną kartą. Tuo mano tėvas buvo panašus į jį: jis galėjo atmintinai padainuoti visą krikščionių giesmyną, sudarytą iš daugiau nei keturių šimtų puslapių.
Senelis vadovavosi savo tėvo paskutiniais žodžiais: gyventi pasiaukojančiai, bet jis negalėjo išsaugoti šeimos turto. Taip nutiko, nes jo jauniausias brolis, Jun Guk Mun, pasiskolino pinigų, užstatydamas šeimos turtą, ir visus juos prarado. Dėl to šeimos nariams teko išgyventi labai daug sunkumų, tačiau nei mano senelis, nei tėvas niekada blogai nekalbėjo apie senelio brolį Jun Guk. Jie žinojo, kad jis neprarado pinigų lošdamas, ar darydamas kažką panašaus. Iš tikrųjų jis nusiuntė pinigus Laikinajai Korėjos Respublikos vyriausybei, įsikūrusiai Šanchajuje, Kinijoje. Tomis dienomis, septyniasdešimt tūkstančių vonų buvo didelė suma – būtent tiek mano senelio brolis paaukojo judėjimui už nepriklausomybę.
Senelio brolis Jun Guk baigė Pchenjano seminariją ir buvo dvasininkas. Tai buvo protingas ir išsilavinęs žmogus, laisvai kalbantis angliškai ir gerai išmanantis kinų kultūrą. Jis buvo dvasininkas trijose bažnyčiose, įskaitant Dok Hung bažnyčią Dok Ion Mjon parapijoje. Jis taip pat dalyvavo rengiant 1919-ų metų Nepriklausomybės deklaracijos tekstą kartu su Nam Son Čhė.
Tačiau paaiškėjus, kad iš šešiolikos krikščionių lyderių, pasirašiusių Deklaraciją, trys priklausė tai pačiai Dok Hung bažnyčiai, senelio brolis išbraukė savo vardą iš sąrašo. Sung Hung Ly, vienas išlikusių signatarų, kuris dirbo su mano senelio broliu įkuriant Osano mokyklą, paprašė pasirūpinti visais jo reikalais, jei kartais nepriklausomybės judėjimas žlugtų ir jis mirtų nuo kolonijinės Japonijos valdžios rankų.
Grįžęs į mūsų gimtą miestą, senelio brolis Jun Guk atspausdino dešimtis tūkstančių Korėjos vėliavų ir išdalino jas žmonėms, kurie miniomis pasipylė į gatves šaukdami už Korėjos nepriklausomybę. Jis buvo areštuotas kovo 8 dieną, kai vadovavo demonstracijai, vykusiai ant kalno už „Eipo Mjon“ administracinio pastato.Demonstracijoje už Nepriklausomybę dalyvavo Osano mokyklos direktorius, visi mokytojai, apie du tūkstančius mokinių, apie tris tūkstančius krikščionių ir keturis tūkstančius kitų vietinių gyventojų. Jis buvo nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo Oidžiu kalėjime. Tačiau jau sekančiais metais jam buvo suteikta amnestija, ir jis buvo paleistas.
Net ir po paleidimo Japonijos policija toliau jį žiauriai persekiojo, todėl jis niekada negalėjo ilgam apsistoti vienoje vietoje ir turėjo nuolat slapstytis.Jis turėjo didelį randą po Japonijos policijos kankinimų, kai jį badė bambukine ietimi ir išrėžė gabalą kūno. Jam perdūrė kojas ir šonkaulius, bet jis pasakojo, kad niekada nepasidavė. Supratę, kad negalės jo palaužti, japonai pasiūlė jam rajono viršininko postą, mainais už priesaiką daugiau niekada nedalyvauti nepriklausomybės judėjime. Atsakydamas jis garsiai juos išpeikė: „Ar tik nemanote, kad aš užimsiu šį postą ir dirbsiu jums, vagys?“
Kai man buvo septyneri ar aštuoneri, senelio brolis Jun Guk buvo trumpam apsistojęs mūsų namuose ir su juo susitikti atėjo keli Korėjos nepriklausomybės armijos kovotojai. Jie neturėjo pinigų, ir kad pasiektų mūsų namus, jie naktimis keliavo pėsčiomis, stipriai sningant. Tėvas uždengė mūsų, vaikų, galvas antklode, kad nepabustume. Bet aš jau buvau spėjęs pabusti ir plačiai atmerktomis akimis gulėjau po antklode, godžiai gaudydamas vos girdimas suaugusiųjų kalbos nuotrupas. Nors buvo vėlu, mano motina papjovė viščiuką ir paruošė jį su makaronais kovotojams už nepriklausomybę.
Iki šiol negaliu pamiršti senelio brolio Jun Guk žodžių, kuriuos girdėjau gulėdamas po antklode, iš susijaudinimo net sulaikęs kvapą: „Net jei jums teks mirti, – sakė jis, – jei mirsite dėl savo šalies, būsite palaiminti.“ Jis tęsė: „ Kol kas prieš mus – vien neįžvelgiama tamsa, bet šviesus rytas tikrai išauš!“ Dėl patirtų kankinimų, jis negalėjo pilnai valdyti savo kūno, bet jo balsas skambėjo su ta pačia jėga.
Atsimenu, kaip laužiau galvą: „Kodėl toks nuostabus žmogus kaip senelio brolis turėjo sėdėti kalėjime? Jei tik mes būtume buvę stipresni nei Japonija, taip nebūtų įvykę.“
Senelio brolis Jun Guk toliau klaidžiojo po šalį, slėpdamasis nuo japonų policijos persekiojimų ir tik 1966-ais metais, būdamas Seule, aš vėl gavau žinių apie jį. Senelio brolis pasirodė sapne vienam iš mano jaunesnių pusbroliui ir pasakė: „ Aš palaidotas Džiong-son‘e, Kang-von provincijoje.“ Mes nuvykome adresu, kurį jis pasakė sapne, ir sužinojome, kad jis mirė prieš devynerius metus. Mes atradome tik kapo pylimą, apaugusį piktžolėmis. Aš perlaidojau jo palaikus Padžiu, Kjongi provincijoje, netoli Seulo.
Po Korėjos išlaisvinimo iš japonų okupacijos 1945-ais metais komunistai Šiaurės Korėjoje beatodairiškai žudė krikščionių pastorius ir kovotojus už nepriklausomybę. Senelio brolis Jun Guk‘as, baimindamasis, kad jo buvimas gali pakenkti šeimai, pabėgo nuo komunistų į pietus per 38-ąją paralelę ir įsikūrė Džiong-son‘e. Mūsų šeimoje niekas apie tai nežinojo. Jis apsigyveno nuošaliame slėnyje, apsuptame kalnų, ir uždirbdavo pragyvenimui pardavinėdamas kaligrafijos teptukus. Vėliau mums pasakojo, kad jis įkūrė tradicinę kaimo mokyklą, kur mokė kinų klasikos. Pasak kai kurių jo buvusių mokinių, jis mėgdavo spontaniškai kurti eiles ir užrašyti jas kinų hieroglifais.Jo mokiniai užrašė ir išsaugojo apie 130 eilėraščių, įskaitant šį:
Taika tarp Pietų ir Šiaurės
Dešimt metų praėjo, kai palikau namus – išvykau į Pietus;
Laiko tėkmė nudažė mano plaukus baltai
Grįžčiau į Šiaurę, tačiau kaip?
Trumpa viešnagė, užsitęsė nelauktai
Vilkėdamas vasaros rūbą ilgomis rankovėmis
Šilkine vėduokle vėdinuosi aš
ir svarstau, ką ruduo atneš
Taika tarp Pietų ir Šiaurės artinasi greit
Vaikai pastogėse laukia,
Tau nereikia jaudintis taip.
Nors atskirtas nuo šeimos ir gyvendamas Džonh-son‘e – žemėje, kuri buvo jam visiškai svetima, – senelio brolis Jun Guk‘as visa širdimi rūpinosi savo šalimi. Jis paliko ir šias poetiškas eilutes:
Kai iš pat pradžių nustatote savo tikslą,
Prisiekite, jog padarysite, ką galite geriausia.
Neprileiskite nė šešėlio asmeninių troškimų.
Mano senelio brolio įnašas į nepriklausomybės judėjimą po jo mirties buvo pripažintas Korėjos Respublikos vyriausybės: 1977-ais metais apdovanotas prezidento ordinu, o 1990-ais metais Ordinu už nuopelnus valstybės kūrimui. Aš ir dabar kartais deklamuoju jo eiles. Jos persmelktos nekintama meile šaliai, kurią jis parodė net susidūręs su didžiausiais sunkumais.
Pastaruoju metu, kai tampu vis senesnis, aš dažniau galvoju apie senelio brolį Jun Guk‘ą. Kiekviena eilutė jo poezijos, išreiškiančios rūpestį dėl šalies, giliai paliečia mano širdį. Aš išmokiau mūsų Bažnyčios narius dainos Dėhan Džiri Ga (Daina apie Korėjos geografiją), kurios žodžius parašė pats Jun Guk‘as. Man patinka dainuoti šią dainą kartu su mūsų nariais. Ją dainuodamas, nuo Pektu kalno iki Hala kalno, jaučiu, kaip sunki našta nusirita nuo mano pečių.
Daina apie Korėjos geografiją
Korėjos pusiasalis Rytuose
Įsikūręs tarp trijų šalių.
Šiaurėje – plačios Mandžiūrijos lygumos,
Rytuose – gili ir mėlyna Rytų jūra,
Pietuose – jūra su daugeliu salų,
Vakaruose – Geltonosios jūros gelmės.
Visos trys jūros – mūsų lobis įvairiausių rūšių žuvų.
Didingas Pektu kalnas stovi Šiaurėje,
Tiekdamas vandenis upėms Amrok ir Tumen,
Tekančioms į jūras rytuose ir vakaruose
Ir skiriančioms šalį nuo sovietų šalies.
Pačiam centre šviečia Kumgang kalnas –
Pasaulio draustinis, Korėjos pasididžiavimas.
Hala kalnas iškyla virš mėlynos Pietų jūros
Kaip orientyras žvejams jūroje.
Keturios lygumos Dėdong, Hangang, Gumgang ir Džiondžiu
Maitina ir aprengia mus.
Keturios kasyklos Vūnsan, Sūnsan, Gekčion ir Džerjung
Dovanoja mums žemės turtus.
Keturi miestai Kiungsan, Pchenjanas, Degu ir Kesongas šviečia mūsų žemėje.
Keturi uostai Busanas, Vonsanas, Mokpo ir Inčionas
Svetingai priima užsienio laivus.
Geležinkeliai, prasidėję nuo Kiungsang,
Sujungia dvi pagrindines linijas, Kiung-I ir kiung –Bu.
Dvi atšakos Kiung-von ir Honam tęsiasi į šiaurę ir pietus,
Apimdamos visą pusiasalį.
Mūsų miestai pasakoja apie mūsų istoriją.
Pchenjanas, 2000 metų Danguno miestas,
Kesongas, Korio sostinė,
Kiungsang, 500 metų Čiosan sostinė,
Kiungdžiu, šviečia 2 000 metų Šilos kultūra,
Iš kurios kilo Pak Hiuk-ko-sai.
Čiungčiong‘e yra Bujo,
Istorinė Pekče sostinė.
Korėjos sūnūs, tiesiantys kelią į ateitį,
Civilizacijos bangos skalauja mūsų krantus.
Nusileiskite iš kalnų ir drąsiai žygiuokite pirmyn
į ateities pasaulį!
Užsispyręs vaikas, kuris niekada nepasiduoda
Mano tėvas nemokėjo susigrąžinti skolų, bet jei pats pasiskolindavo pinigų, juos gražinti jam būdavo garbės reikalas, net jei dėl to reikėdavo parduoti šeimos karvę ar netgi išplėšti vieną namo atramą ir parduoti ją turguje. Jis visada sakydavo: „Negali pakeisti tiesos apgaule. Jeigu tai tiesa, bet kokie triukai ir gudrybės bus prieš ją bejėgiai. Kas pasiekta apgaule, tęsis ne daugiau nei keletą metų ir, galiausiai, iškils į paviršių.“
Mano tėvas buvo tvirto kūno sudėjimo. Jis buvo toks stiprus, kad galėjo nesunkiai užbėgti laiptais su ryžių maišu ant pečių. Tai, jog būdamas devyniasdešimties aš vis dar galiu keliauti po pasaulį ir tęsti savo darbą, yra įmanoma dėl fizinės jėgos, paveldėtos iš tėvo.
Mano mama, kurios mylimiausia krikščioniška giesmė buvo „Higher Ground“ („Aukštesnė žemė“), irgi buvo labai stipri moteris. Aš panašus į ją ne tik savo plačia kakta ir apvaliu veidu, bet taip pat ir atviru bei ūmiu charakteriu. Taip pat esu labai užsispyręs, tad be jokių abejonių – aš savo mamos vaikas.
Kai buvau vaikas, turėjau pravardę „dienos verksnys“. Aš užsitarnavau šią pravardę, nes kai tik pradėdavau verkti, nesustodavau visą dieną. Kai aš verkdavau, rėkdavau taip garsiai, kad žmonės galvojo, kad nutiko kažkas baisaus. Tie, kurie jau miegodavo, atsikeldavo ir išeidavo į lauką pasižiūrėti, kas atsitiko. Be to, verkdamas aš nesėdėdavau ramiai vienoje vietoje, bet lakstydavau po visą kambarį, atsitrenkdamas į viską ir keldamas baisų triukšmą. Kartais susižeisdavau net iki kraujo. Štai koks emocionalus buvau nuo pat vaikystės.
Kai tik ką nors nuspręsdavau, niekada nenusileisdavau, net jei dėl to lūžtų kaulai. Žinoma, visa tai tęsėsi tik iki tol, kol suaugau. Kai mama mane bardavo už kokį nors prasižengimą, aš atrėždavau: „Ne! Tai jau tikrai ne!“ Viskas, ką turėjau padaryti, tai pripažinti savo klaidą, bet man lengviau buvo numirti nei ištarti tokius žodžius.
Tačiau mano mama taip pat buvo moteris su charakteriu. Ji suduodavo man, piktindamasi: „Manai, gali tiesiog taip imti ir išsisukti, neatsakydamas savo tėvams?“ Kartą ji man sudavė taip stipriai, kad nugriuvau ant grindų. Bet net ir atsistojęs ant kojų, nenusileidau. Ji tiesiog stovėjo prieš mane, garsiai verkdama, o aš net tokią akimirką negalėjau pripažinti, kad buvau neteisus.
Mano rungtyniavimo dvasia buvo tokia pati stipri kaip ir mano užsispyrimas. Aš tiesiog negalėjau sau leisti pralaimėti nė vienoje situacijoje. Suaugusieji kaime sakydavo: „Jau tos „mažosios akutės iš Osano“! Jei jis kažką nusprendžia, tai būtinai padarys.“
Nepamenu, kiek metų man buvo, kai tai nutiko. Kartą vienas berniukas sukruvino man nosį ir pabėgo. Po to visą mėnesį kiekvieną dieną aš eidavau prie jo namo ir stovėdavau ten laukdamas, kada jis išeis. Kaimo suaugusieji buvo apstulbę matydami mano atkaklumą: aš ėjau ten tol, kol galiausiai jo tėvai manęs atsiprašė. Jie net davė man pilną dėžutę ryžių pyragaičių!
Tai nereiškia, jog aš visuomet stengdavausi nugalėti savo užsispyrimu. Fiziškai aš taip pat buvau daug didesnis ir stipresnis už savo bendraamžius. Joks vaikas negalėdavo manęs įveikti rankų lenkime. Kartą pralaimėjau berniukui, kuris buvo trim metais vyresnis, ir tai taip mane supykdė, jog negalėjau rasti sau vietos. Aš nubėgau į netoliese esantį kalną, nulupau gabalą žievės nuo akacijos medžio ir kitus šešis mėnesius kiekvieną vakarą treniravausi ant to medžio, kad tapčiau pakankamai stiprus ir galėčiau nugalėti tą berniuką. Po pusės metų aš iškviečiau jį revanšui ir nugalėjau jį.
Kiekvienoje mūsų šeimos kartoje gimdavo daug vaikų. Aš turėjau vieną vyresnį brolį, tris vyresnes seseris ir tris jaunesnes. Tiesą sakant, po Hio Son, pačios jauniausios sesers, gimė dar keturi broliai ir seserys, bet jie visi mirė ankstyvoje vaikystėje. Iš viso mano mama pagimdė trylika vaikų, tačiau penki neišgyveno.Jos širdyje, tikriausiai, liko gili žaizda. Jai teko daug iškentėti, juk ji turėjo užauginti tiek daug vaikų esant neapsakomai sunkioms sąlygoms. Aš turėjau daug brolių ir seserų. Kai mes susirinkdavome kartu su mūsų pirmos ir antros eilės pusbroliais ir pusseserėmis, ko tik mes neišdarinėdavome! Tačiau nuo to laiko prabėgo daug metų, ir man atrodo, kad iš mūsų visų aš vienintelis esu gyvas.
1991 metais aš trumpam nuvykau į Šiaurės Korėją. Pirmą kartą per 48 metus aš pabuvojau savo gimtinėje ir sužinojau, kad mano mama ir daugelis brolių bei seserų jau yra mirę. Liko tik viena vyresnė sesuo ir viena jaunesnė sesuo. Mano vyresnioji sesuo, kuri man buvo kaip mama, kai buvau vaikas, dabar buvo tapusi močiute, įžengusia į aštuntą dešimtį. Mano jaunesnei seseriai buvo truputį daugiau nei šešiasdešimt, o jos veidas buvo išvagotas raukšlių.
Kai buvome jauni, aš dažnai erzindavau savo jaunesniąją seserį. Aš šaukdavau jai: „Ei, Hio Son, tu ištekėsi už vienaakio vyro!“, o ji atrėždavo: „Ką pasakei? Iš kur jau tu tai žinai, broli?“ Tada ji pribėgdavo man iš nugaros ir trankydavo savo mažyčiais kumšteliais.
Kai Hio Son suėjo aštuoniolika, ji susitiko su jaunuoliu, su kuriuo ją stengėsi supiršti viena iš mūsų tetų. Tą rytą ji pabudo anksti, kruopščiai susišukavo plaukus ir pasipudravo veidą. Ji rūpestingai išvalė namus ir kiemą ir laukė kada atvyks jos numatomas jaunikis. „Hio Son, – erzinau aš ją, – matau, tu tikrai nekantrauji ištekėti.“ Ji išraudo, ir aš vis dar atsimenu, kaip gražiai ji atrodė su raudonais skruostais, prasišviečiančiais pro baltą pudrą.
Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo mano apsilankymo Šiaurės Korėjoje. Mano vyresnioji sesuo, kuri taip gailiai raudojo matydama mane, jau mirė, ir liko tik jaunesnioji sesuo. Tai sukelia tokį sielvartą, jog jaučiu, tarsi širdis tuoj perplyš.
Aš turėjau miklias rankas ir pats siūdavausi sau drabužius. Kai pasidarydavo šalta, aš galėdavau greitai nusimegzti kepurę. Man tai sekdavosi net geriau nei moterims, ir savo vyresnėms seserims duodavau patarimus, kaip megzti. Kartą aš numezgiau šaliką Hio Son.
Mano rankos buvo didelės ir storos kaip meškos letenos, bet man patiko siūti ir aš net pats siūdavausi sau apatinius. Aš atkirpdavau šiek tiek medžiagos iš ritinio, perlenkdavau pusiau, iškirpdavau reikiamą formą, apsiūdavau kraštus, susiūdavau ir apsivilkdavau. Kai aš taip pasiuvau savo mamai tradicines korėjietiškas kojines, ji išreiškė, kaip labai jos jai patiko, sakydama: „Na gi, na gi! Aš maniau, kad antrasis sūnus tik niekus išdarinėja, bet jos man tinka tiesiog puikiai!“
Tais laikais, ruošiantis sūnaus ar dukters vestuvėms, reikėdavo nuausti medvilninių audinių. Mama paimdavo medvilnės pluoštą ir uždėdavo ant verpimo ratelio, kad susuktų siūlą. Pjongan provincijos tarmėje tai vadinosi „togengi“. Ji nustatydavo audimo staklėse dvidešimties siūlų plotį ir nuausdavo dvylika, trylika medvilninės juostų ir t.t. Kiekvieną kartą, kai kas nors iš vaikų tuokdavosi, medvilninį audinį, tokį švelnų ir gražų kaip geriausias satinas, sukurdavo motinos šiurkščios rankos. Jos rankos buvo neįtikėtinai miklios. Kiti nuausdavo tris ar keturis gabalus tohengi audeklo per dieną, bet mama galėdavo nuausti net dvidešimt. Kai ji skubėdavo pabaigti ruoštis vienos iš mano vyresniųjų seserų vestuvėms, per dieną ji galėdavo nuausti ir visą ritinį! Mama buvo nekantraus būdo. Kai tik ji nusispręsdavo kažką padaryti, ji nesudėdama rankų dirbdavo, kad tai užbaigtų. Tuo aš esu labai panašus į ją.
Nuo vaikystės man patinka valgyti patį įvairiausią maistą. Pavyzdžiui, man labai patikdavo valgyti kukurūzus, šviežius agurkus, žalias bulves ir žalias pupeles. Kartą lankydamasis pas savo mamos giminaičius, kurie gyveno apie aštuonis kilometrus nuo mūsų namų, pastebėjau laukuose augant kažką apvalaus. Aš paklausiau, kas tai yra, ir man atsakė, kad tai džigua, arba saldžioji bulvė. Kažkas iškasė man vieną ir išvirė garuose, ir aš ją suvalgiau. Jos skonis buvo toks malonus, jog prisirinkau jų visą krepšį ir vienas pats visas suvalgiau. Nuo to laiko negalėdavau ištverti nenuėjęs pas mamos gimines ilgiau nei tris dienas. Šūktelėdavau: „Mama, aš valandėlei išeinu!“, nubėgdavau visą kelią iki jų namų ir iki soties vaišindavausi saldžiosiomis bulvėmis.
Ten, kur mes gyvenome, gegužę būdavo taip vadinama „bulvių kalva“. Žiemą mes išgyvendavome valgydami bulves ir laukdavome pavasario, kai galėsime nuimti miežių derlių. Gegužė buvo kritinis laikas, nes jei mūsų bulvių atsargos baigdavosi prieš subręstant miežiams, žmonėms tekdavo badauti. Išgyventi tą laiką, kai bulvių atsargos baiginėdavosi, o miežiai dar nebūdavo subrendę, buvo tarsi kopti į statų kalną, todėl mes vadinome tai bulvių kalva.
Miežiai, kuriuos mes tuomet valgydavome, nebuvo skanūs, plokščiagrūdžiai miežiai, kokius žinome šiandien. Grūdai buvo kieti ir pailgesnės formos, bet mus tai visiškai tenkino. Prieš virdami, mes dvi dienas mirkydavome miežius vandenyje. Kai atsisėsdavome valgyti, šaukštu spausdavau miežius prie lėkštės, kad jie suliptų.Tačiau tai buvo beprasmiška, nes kai pasemdavau miežius šaukštu, jie pabirdavo kaip smėlis. Aš sumaišydavau juos su kočiudžiang (raudonųjų pipirų pasta) ir prisikimšdavau pilną burną. Kai kramtydavau, miežių grūdai vis išlysdavo tarp mano dantų, todėl turėjau laikyti kietai užčiaupęs burną.
Mes taip pat gaudydavome ir valgydavome medvarles. Tomis dienomis kaimo vietovėse medvarlėmis maitindavo vaikus, persirgusius tymais, nes jų veidai sulysdavo netekus svorio. Mes pagaudavome po tris keturias dideles varles, ant kurių storų kojų būdavo daug mėsos, ir kepdavome suvynioję į moliūgo lapus. Jos būdavo labai švelnios ir skanios, tarsi būtų pagarintos ryžių viryklėje. Kad jau užsiminiau apie tai, kas skanu, negaliu nepaminėti taip pat ir žvirblių bei fazanų mėsos. Mes kepdavome spalvingus kalnų ir vandens paukščių, kurie skraidydavo virš laukų garsiai klegėdami, kiaušinius. Štai taip, klaidžiodamas po kalnus ir laukus, aš supratau, kokia gausybė maisto yra Dievo mums duotoje gamtoje.
Mylėti gamtą, kad pasimokytume iš jos
Mano būdas buvo toks, jog turėjau žinoti apie viską, ką matydavau. Aš negalėdavau pasitenkinti tik paviršutiniška apžiūra. Aš pradėdavau svarstyti: „ Įdomu, kaip vadinasi šis kalnas? Įdomu, kas yra jo viršūnėje?“ Aš turėdavau pats pamatyti. Būdamas vaikas, aš įkopiau į visų kalnų, esančių dešimties kilometrų spinduliu nuo mūsų namų, viršūnes. Aš pabuvojau visur, netgi anapus kalnų. Tuomet, žiūrėdamas į kalną, švytintį ryto saulės spinduliuose, aš jau žinodavau, kas yra ant jo, ir galėdavau ramiai mėgautis vaizdu. Nenorėdavau net žiūrėti į vietas, apie kurias nieko nežinojau. Aš turėjau žinoti apie viską, ką mačiau, ir netgi dar daugiau. Kitaip negalėdavau rasti sau vietos, ir tai būdavo tikra kančia.
Kai nueidavau į kalnus, prisiliesdavau prie kiekvienos gėlės ir prie kiekvieno medžio. Man nepakakdavo vien žiūrėti į viską: aš turėjau paliesti kiekvieną gėlelę, pauostyti ją ir net įsidėjęs į burną pakramtyti. Man taip patiko liesti gėles, jausti jų aromatą ir skonį, jog būčiau neprieštaravęs, jei kas nors būtų liepę man įkišti nosį į krūmą ir taip pratūnoti visą dieną. Aš taip mylėjau gamtą, kad kaskart išėjęs į lauką visą dieną praklajodavau kalnuose bei laukuose ir pamiršdavau, kad reikia grįžti namo. Kai mano vyresnės seserys eidavo į kalnus rinkti laukinių daržovių, aš rodydavau joms kelią į kalną ir rinkdavau augalus kartu su jomis. Todėl aš daug žinau apie daugelį laukinių daržovių, kurios yra ir skanios, ir labai maistingos. Man ypač patinka2 sumbagvi, kuris labai skanus su gočiudžang bibimbap. Kai valgote sumbagvi, reikia įsidėti jį į burną, o tada sulaikyti kvėpavimą keletą sekundžių. Taip kartumas pranyksta ir pasireiškia saldus skonis. Štai kaip reikia jį valgyti, norint pasimėgauti nuostabiu skoniu.
Dar man patikdavo laipioti po medžius. Daugiausia aš aukštyn ir žemyn laipiodavau milžinišku dviejų šimtų metų senumo kaštonu, augusiu mūsų kieme. Man patikdavo vaizdas, atsiveriantis nuo viršutinių medžio šakų. Aš galėjau matyti net už kaimo ribų. Kai tik įkopdavau ten, nenorėdavau nusileisti. Kartais aš tupėdavau medyje iki vėlyvo vakaro. Tada jauniausia iš mano vyresniųjų seserų išeidavo iš kiemą ir keldavo triukšmą, sakydama, jog tai pavojinga, ir stengdamasi, kad nulipčiau žemyn.
– Jong Mjong, prašau, nusileisk žemyn, – maldaudavo ji. – Jau vėlu ir tu turi eiti į vidų miegoti.
– Jei užsinorėsiu miego, galiu ir čia pamiegoti.
Kad ir ką ji sakydavo, aš nesijudinau nuo savo šakos kaštono medyje. Galiausiai ji netekdavo kantrybės ir užrėkdavo ant manęs:
– Ei tu, beždžione! Tučtuojau lipk žemyn!
Galbūt todėl, kad gimiau Beždžionės metais, man taip patiko laipioti medžiais. Kai nuo kaštono šakų ištisomis kekėmis pakibdavo vaisiai, aš pasiimdavau nulūžusią šaką ir šokinėdavau, stengdamasis juos numušti. Prisimenu, kaip smagu tai būdavo!Man gaila dabartinių vaikų, kurie užauga ne kaime ir nepatiria tokio džiaugsmo.
Man taip pat smalsu buvo stebėti paukščius, laisvai skrajojančius danguje. Kartas nuo karto atskrisdavo keletas itin gražių paukščių, ir aš stengdavausi sužinoti apie juos viską, ką tik galėjau: pavyzdžiui, kaip atrodo patinėlis, o kaip –patelė. Tada nebūdavo knygų, iš kurių galima būtų sužinoti apie įvairius medžius, krūmus, ir paukščius, todėl aš turėjau viską pats ištyrinėti. Dažnai aš praleisdavau pietus ir vakarienę vaikštinėdamas po kalnus ir ieškodamas vietų, kur išskrido migruojantys paukščiai.
Kartą aš kiekvieną rytą ir vakarą keletą dienų laipiojau į medį, tyrinėdamas šarkos lizdą. Aš taip norėjau pamatyti, kaip šarka deda kiaušinius. Galiausiai man tai pasisekė, be to, aš dar ir susidraugavau su ja. Pirmus keletą kartų, matydama mane besiartinant, šarka pradėdavo garsiai klykauti ir puldinėti. Tačiau vėliau ji nusiramino ir prisileisdavo mane arčiau.
Mano draugais buvo ir toje vietovėje gyvenę vabzdžiai. Kiekvienais metais, vasaros pabaigoje, viršutinėse persimono medžio, augusio tiesiai prieš mano langą, šakose uždainuodavo aiškiabalsė cikada. Aš būdavau toks dėkingas, kai baiginėjantis vasarai staiga nutildavo ausį veriantys kitų rūšių cikadų garsai, erzinę mus visą vasarą, ir juos pakeisdavo aiškiabalsės cikados daina. Jos daina man pranešdavo, kad artėja į pabaigą drėgnas vasaros sezonas ir artinasi vėsus ruduo.
Ji leisdavo garsą, panašų į „sulu-sulululululu!“ Kiekvieną kartą išgirdęs aiškiabalsę cikadą taip dainuojant, užvertęs galvą pažvelgdavau į persimono medį ir pagalvodavau: „Žinoma, jei jau ji ketina dainuoti, tai turi dainuoti iš aukštos vietos, kad visi kaime galėtų džiaugtis jos daina! Kas ją išgirstų, jei ji nusileistų į duobę ir ten dainuotų?“
Netrukus aš suvokiau, kad tiek vasarinės cikados, tiek ir aiškiabalsės cikados dainuodavo savo dainas dėl meilės. Kad ir ką jos dainuodavo – ar „mem-mem-mem“, ar „sul-sulu“, – jos leisdavo garsus, kad pritrauktų savo partnerį. Kai tik aš tai supratau, negalėdavau nesijuokti kaskart, kai girdėdavau vabzdžius dainuojant: „Aha, tu nori meilės, ar ne? Tuomet pirmyn, dainuok ir surask sau gerą porą!“ Pamažu aš išmokau susidraugauti ir dalintis meile su viskuo, kas yra gamtoje.
Mes gyvenome maždaug tik už keturių kilometrų nuo Geltonosios jūros pakrantės. Jūra buvo pakankamai arti ir galėjau lengvai matyti ją nuo bet kokios aukštesnės vietos aplink mūsų namus. Pakeliui į jūrą buvo daugybė tvenkinių, o tarp jų tekėjo upelis. Aš dažnai braidžiodavau viename iš tų stovinčiu vandeniu dvokiančių tvenkinių ir gaudydavau ungurius bei gėlavandenius krabus.Gaudydamas įvairius vandens gyvius, aš iššmikštinėjau visokiausias vietas, ir taip sužinojau, kur kiekvienas jų gyvena. Unguriai iš prigimties nemėgsta būti matomi, todėl slepia savo ilgus kūnus krabų urvuose ir panašiose vietose. Tačiau dažnai jų ilgas kūnas visas netelpa į urvą, ir uodegos galiukas vis vien lieka išlindęs. Aš galėdavau lengvai juos pagauti, tiesiog sugriebdamas už uodegos ir ištraukdamas ungurį iš jo urvo. Jei namuose turėdavome svečių, ir jie norėdavo paskanauti kepto ungurio, man buvo juokų darbas nubėgti penkis kilometrus iki tvenkinio ir atgal ir atsinešti kokius penkis ungurius. Per vasaros atostogas aš dažnai pagaudavau daugiau nei keturiasdešimt ungurių per dieną.
Buvo vienas ūkio darbas, kurio tikrai nemėgau. Tas darbas buvo šerti karvę. Kai mano tėvas liepdavo pašerti karvę, aš dažnai nuvesdavau ją į gretimo kaimo pievą, kur ją pririšdavau ir pabėgdavau. Bet po kurio laiko pradėdavau nerimauti dėl karvės. Atbėgęs pažiūrėti, pamatydavau, kad ji vis dar ten pat, kur ją ir pririšau. Ji tiesiog stovėdavo ten pusę dienos, mūkdavo ir laukdavo, kol kas nors ateis jos pašerti. Kai girdėdavau karvės mūkimą tolumoje, man būdavo jos gaila ir galvodavau: „Ech, ta karvė! Ką man su ja daryti?“ Galite įsivaizduoti, kaip nelengva buvo nekreipti dėmesio jos mūkimą! Nepaisant to, kai vėlai vakare sugrįždavau jos atrišti, ji nebūdavo pikta ir nebandydavo įdurti man ragais. Priešingai – ji džiaugdavosi mane matydama. Tai padėjo man suprasti, kad žmogaus požiūris į svarbiausią tikslą gyvenime turėtų būti kaip tos karvės. Kantriai lauk, ir kažkas gero nutiks tau.
Mūsų namuose gyveno šuo, kurį aš labai mylėjau. Jis buvo toks gudrus, jog tuo laiku, kai paprastai grįždavau iš mokyklos, jis lėkdavo pro vartus manęs pasitikti, nors būdavau dar toli nuo namų. Kaskart pamatęs mane jis šokinėdavo iš džiaugsmo. Aš visada glostydavau jį su dešine ranka. Todėl, net jei jis atsidurdavo man iš kairės pusės, perbėgdavo aplink į dešinę ir trindavo savo snukutį man į koją, prašydamas paglostyti. Tuomet dešine ranka aš glostydavau jam galvą ir nugarą. Jei to nepadarydavau, šuo pradėdavo inkšti ir sukdavo ratus aplink mane, einantį keliu. „Ach tu, nenaudėli! – sakydavau aš. – Tu supranti, kas yra meilė, ar ne? Ar tau patinka meilė?“
Gyvūnai supranta meilę. Ar kada matėte, kaip mama višta tupi ant savo kiaušinių, kol neišsiperi viščiukai? Ji nė akimirkai nesumerkia akių ir įsispiria kojomis į žemę taip, kad niekas prie jos ir arti neprieis. Aš eidavau į vištidę ir iš jos, žinodamas, kad tai supykdys perekšlę. Kai tik įeidavau į vištidę, višta ištempdavo kaklą ir bandydavo mane išgąsdinti. Vietoj to, kad atsitraukčiau, aš irgi pagąsdindavau vištą. Po kelių tokių įėjimų į vištidę, višta tiesiog apsimesdavo, kad manęs nemato. Bet ji vis tiek būdavo pasišiaušusi ir paruošusi savo ilgus ir aštrius nagus. Ji atrodė taip, tarsi tuoj prašvilps oru ir puls mane, tačiau ji negalėjo pasijudinti dėl kiaušinių. Taigi ji tiesiog tupėjo ten, kankindamasi. Aš prieidavau ir paliesdavau jos plunksnas, tačiau ji nė krust.
Ji atrodė pasiryžusi nesijudinti iš vietos tol, kol neišsiris viščiukai, net jei kas nors nupešiotų visas plunksnas jai nuo krūtinės. Kadangi višta per meilę yra taip nepajudinamai prisirišusi prie savo kiaušinių, ji turi autoritetą, todėl net gaidys negali elgtis, kaip nori. Višta iki galo kontroliuoja viską, kas vyksta aplinkui, tarsi sakydama: „Kad ir kas tu būtum, geriau jau neliesk šių kiaušinių!“
Kai kiaulė atsiveda paršiukų, – tai irgi meilės išraiška. Aš sekiojau paskui vieną motiną kiaulę, kad galėčiau stebėti, kaip ji paršiuojasi. Tuo metu motina kiaulė garsiai kriuksėdama stumteli, ir paršiukas išslysta ant žemės. Po to kiaulė dar kartą garsiai sukriuksi, – išlenda antras paršiukas. Panašiai yra su katėmis ir šunimis. Aš labai džiaugdavausi matydamas, kaip į šį pasaulį ateina tie maži gyvūnėliai, dar net neatmerkę savo akių. Negalėdavau sustoti juokęsis iš džiaugsmo.
Kita vertus, būdavo labai skaudu stebėti, kaip gyvūnas miršta. Atokiau nuo kaimo buvo skerdykla. Kai tik karvė atsidurdavo skerdykloje, tarsi iš niekur pasirodydavo skerdėjas ir suduodavo karvei geležiniu kūju, kurio ilgis sulig puse rankos. Karvė griūdavo ant žemės. Kitą akimirką jai nudirdavo kailį ir nukirsdavo kojas. Gyvybė taip iš paskutiniųjų kabinasi į išlikimą, kad galas, likęs nukirtus karvės kojas, toliau virpčiodavo. Tai matant mano akys prisipildydavo ašarų, ir pratrūkdavau garsiai raudoti.
Nuo pat vaikystės turėjau vieną neįpaprastą savybę: galėjau žinoti tai, ko kiti nežinojo, tarsi būčiau turėjęs kažkokių antgamtinių sugebėjimų.Jei sakydavau, kad lis, – tikrai lydavo. Sėdėdamas namuose galėdavau ištarti: „Toks ir toks senelis gretimame kaime šiandien blogai jaučiasi,“ – ir visuomet būdavau teisus. Nuo aštuonerių aš buvau gerai žinomas kaip geriausias patarėjas piršlyboms. Man tereikėdavo pamatyti būsimų jaunikio ir nuotakos nuotraukas ir galėjau viską apie juos pasakyti. Jei aš sakydavau: „Šie žmonės netinka vienas kitam,“ o jie vis tiek susituokdavo, vėliau jų santuoka neišvengiamai iširdavo. Aš tai darau iki šiol, net būdamas devyniasdešimties, ir galiu daug ką pasakyti apie žmogų vien pažvelgęs, kaip jis sėdi ar juokiasi.
Sutelkęs savo mintis, galėdavau pasakyti, ką tuo metu daro mano vyresnės seserys. Dėl šios priežasties, nors mano seserys mane ir mėgo, jos taip pat ir bijojo manęs. Jos jautė, jog aš žinau visas jų paslaptis.
Gali atrodyti, jog aš turiu kažkokią neįtikėtiną antgamtinę galią, bet iš tikrųjų čia nėra nieko nuostabaus. Net skruzdės, kurias mes dažnai laikome nereikšmingais padarėliais, jaučia, kada prasidės liūčių sezonas, ir eina ten, kur jų neužlies vanduo. Žmogus, gyvenantis darnoje su gamta, turi sugebėti nuspėti, kas jo laukia. Tai nėra taip jau sunku.
Pavyzdžiui, galima pasakyti, iš kur pūs vėjas, atidžiai pažvelgus šarkos lizdą. Šarka daro įėjimą į lizdą priešingoje pusėje nei, kad pučia vėjas. Ji atsitempia šakelių ir snapu įmantriai jas supina, o tada snapu pakabina purvo ir užlipdo lizdo viršų ir apačią taip, kad lietus nepatektų į vidų. Ji išdėsto vytelių galus viena kryptimi, todėl lietus nubėga į vieną vietą tarsi nutekamuoju lataku. Jei net šarkos turi tokią išmintį, kuri padeda joms išgyventi, argi ne natūralu, kad žmonės irgi turėtų turėti tokį sugebėjimą?
Jei kartu su tėvu nuvykdavau į karvių turgų, aš galėdavau jam patarti: „Tėve, nepirk šios karvės. Gera karvė turėtų turėti didelį sprandą ir stiprias priekines kanopas. Jos užpakalis ir nugara turi būti tvirti. Ši karvė ne tokia!“ Ir tikrai tos karvės niekas nepirkdavo. Mano tėvas klausdavo: „Iš kur tu visa tai žinai?“ – o aš atsakydavau: „Aš žinojau tai dar būdamas motinos įsčiose!“ Žinoma, aš juokaudavau. Jeigu mylite karves, galite daug ką apie jas pasakyti.
Pati stipriausia jėga pasaulyje yra meilė, o labiausiai bauginantis dalykas – tai sielos ir kūno vienybė. Kai nusiraminate ir susikaupiate, savyje atrasite gilumas, kur jūsų siela gali jaustis rami. Turite leisti savo sielai ten nukeliauti. Jei prieš eidami miegoti nukreipiate savo sielą į tą vietą, ryte pabudę būsite nepaprastai jautrūs. Tą akimirką jūs turėtumėte atstumti visas pašalines mintis ir sukoncentruoti savo sąmonę. Tuomet jūs galėsite bendrauti su viskuo.
Jei netikite manimi, pabandykite tuoj pat! Visos gyvybės formos pasaulyje trokšta susisieti su tuo, kas duoda joms daugiausia meilės. Todėl, jei turite kažką, ko jūs iš tikrųjų nemylite, negalite vadintis tikru šeimininku, ir anksčiau ar vėliau to neteksite.
Pokalbis su vabaliukais apie Visatą
Laikas, praleistas miške ištyrina sielą. Lapų šnarėjimas vėjyje, vėjo šiurenimas nendrėse, varlių kvarkimas tvenkinyje… Viskas, ką girdite, – gamtos garsai, ir jums nekyla jokios pašalinės mintys. Jei išsilaisvinate nuo minčių ir visa savo esybe priimate gamtą, tarp jūsų ir gamtos nelieka jokio atsiskyrimo. Gamta užpildo jus, ir jūs visiškai susivienijate su ja. Tą akimirką, kai riba tarp jūsų ir gamtos išnyksta, jaučiate gilų džiaugsmą. Tuomet gamta tampa jumis, o jūs – gamta.
Aš visada branginau tokias savo gyvenimo akimirkas. Net ir dabar aš užmerkiu akis ir pasiekiu visiškos vienybės su gamta būseną. Kai kas vadina šią būseną „anatman“ arba „savojo „aš“ nebuvimu“, tačiau man tai yra daugiau nei tai, kadangi, kai jūs visiškai ištuštinate save, tą tuštumą užpildo gamta. Būdamas tokios būsenos, aš įsiklausau į gamtos man siunčiamus garsus – pušų ošimą, vabaliukų dūzgimą – ir mes tampame draugais. Galėdavau nuvykti į kokį nors kaimą, ir, dar su niekuo nesusipažinęs, žinodavau, koks yra ten gyvenančių žmonių būdas. Aš nueidavau į kaimo pievą ir praleisdavau ten naktį, klausydamasis, ką man pasakys javai laukuose. Galėdavau jausti, ar javai buvo liūdni ar laimingi, ir pagal tai spręsti, kokie žmonės ten gyveno.
Priežastis, kodėl būdamas Pietų Korėjos, JAV ir net Šiaurės Korėjos kalėjime nesijaučiau vienišas ir izoliuotas, buvo ta, jog net kalėjime galėjau girdėti vėją pučiant ir kalbėtis su vabaliukais, buvusiais ten su manimi.
Galbūt jūs paklausite: „Apie ką gi jūs kalbėjotės su vabalais?“ Net mažiausioje smėlio smiltelėje glūdi pasaulio principai, ir netgi dulkelėje, skraidančioje ore, galima išvysti Visatos harmoniją. Viskas, kas mus supa, atsirado sąveikaujant tokioms sudėtingoms jėgoms, kad mes net įsivaizduoti negalime. Šios jėgos yra artimai tarpusavyje susiję. Visatoje nėra nieko, kas užgimė ne Dievo širdyje. Net mažyčio lapelio virpėjime galima išgirsti Visatos kvėpavimą.
Nuo vaikystės aš turėjau sugebėjimą susivienyti su gamtos garsais, kai klaidžiodavau po kalnus ir pievas. Gamta sukuria vieningą harmoniją ir leidžia garsą, kuris yra didingas ir gražus. Gamtoje niekas nesistengia pasipuikuoti, ir niekas nelieka be dėmesio; tėra tik aukščiausia harmonija. Kai susidurdavau su sunkumais, gamta mane paguosdavo; kai puldavau į neviltį, ji padėdavo man vėl pakilti.
Šiais laikais vaikai auga miestuose ir neturi galimybės susipažinti su gamta, tačiau išvystyti jautrumą gamtai yra daug svarbiau nei įgyti akademinių žinių. Kokia prasmė suteikti universitetinį išsilavinimą vaikui, kuris negali jausti gamtos savo širdimi ir yra nejautrus? Žmogus, atsiskyręs nuo gamtos, gali prisirinkti žinių iš knygų ir lengvai tapti individualistu, kuris garbina materialius daiktus.
Mes turime pajausti skirtumą tarp pavasarinio lietaus švelnaus šnabždesio ir rudeninio lietaus triukšmingo pokšėjimo. Tik tokį žmogų, kurio širdis rezonuoja su gamta, galima pavadinti tikro charakterio žmogumi. Kiaulpienė, žydinti pakelėje, yra brangesnė nei visas pasaulio auksas.
Mūsų širdis turi išmokti mylėti gamtą ir mylėti žmones. Kas nemyli gamtos arba nemyli žmonių, negali pamilti ir Dievo. Viskas kūrinijoje įkūnija Dievą simboliškai, o žmonės yra substancialūs įkūnijimai, sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tik žmogus, kuris gali mylėti gamtą, gali mylėti ir Dievą.
Aš ne tik klaidžiodavau po kalnus ir pievas ir žaisdavau. Aš taip pat sunkiai dirbau, padėdamas savo vyresniajam broliui ūkyje. Ūkyje yra daug darbų, kuriuos reikia atlikti per tam tikrą sezoną. Reikėdavo suarti ryžių laukus, persodinti ryžių ūglius ir išrauti piktžoles. Sunkiausia būdavo ravėti lauką, užsėtą soromis. Pasėjus sėklas, visas vageles reikėdavo išravėti bent tris kartus, o nuo tokio darbo labai skaudėdavo nugarą. Kai pabaigdavome, dar kurį laiką negalėdavome atsitiesti.
Saldžiosios bulvės nebus labai skanios, jeigu jas sodinsite molyje. Pačios skaniausios saldžiosios bulvės užauga maišytoje dirvoje, kur vieną trečiąją sudaro molis ir dvi trečiąsias smėlis. Kukurūzams geriausia trąša yra žmogaus išmatos, todėl aš tiesiog rankomis imdavau sukietėjusias išmatas ir trupindavau jas į smulkius gabalėlius. Padėdamas ūkyje, aš sužinojau, ko reikia, kad pupelės gerai augtų, kokia dirva yra tinkamiausia sojų pupelėms, o kokia – raudonosioms pupelėms. Taigi aš – ūkininkų ūkininkas!
Pjongan provincija buvo viena iš pirmųjų Korėjoje, priėmusi krikščionišką kultūrą, todėl jau 1930-aisiais ir 1940-aisiais metais dirbamoji žemė buvo padalinta tiesiomis linijomis. Kai persodindavome ryžių ūglius, mes paimdavome ilgą kartį su dvylika vienodais atstumais sudalintų žymų, kad pažymėtume, kur bus eilės, ir paguldydavome ją skersai ryžių lauko. Tada du žmonės, judėdami išilgai karties, pasodindavo po šešias ūglių eiles.
Vėliau, kai atvykau į pietinę Korėjos dalį, pamačiau, kad sodindami ryžius jie ištiesia virvę per ryžių lauką, kuriame purve trypinėja bent dešimt žmonių. Man pasirodė, kad tai labai neproduktyvu. Aš išskėsdavau kojas dvigubu pečių pločiu, todėl galėdavau sodinti ūglius daug greičiau. Per ryžių sodinimo sezoną aš sugebėdavau uždirbti pakankamai pinigų užsimokėti už mokslą.
Uolus studentas
Kai man suėjo dešimt, mano tėvas nuvedė mane į tradicinę mūsų kaimo mokyklą, kur senas vyras mokė kinų klasikos. Viskas, ką šioje mokykloje turėjome daryti, tai mintinai išmokti po vieną brošiūrėlę per dieną. Aš susikaupdavau ir išmokdavau tai per pusę valandos. Jei atsistojęs prieš mokytoją galėdavau atmintinai atpasakoti tos dienos pamoką, būdavau laisvas visą dieną. Jei ankstyvą popietę mokytojas užsnūsdavo, aš išbėgdavau iš mokyklos ir leisdavausi į kalnus ar pievas. Kuo daugiau laiko aš praleisdavau kalnuose, tuo daugiau sužinodavau, kur galima rasti valgomųjų augalų. Galiausiai, aš pakankamai prisivalgydavau tų augalų, tad man nebereikėdavo pietų ir aš nustojau valgyti pietus namuose.
Mokykloje mes skaitydavome Konfucijaus Analektus ir Mencijaus raštus, taip pat mus mokino kinų hieroglifų. Aš visus pranokau rašyboje ir, kai buvau dvylikos, mokytojas paprašė manęs užrašyti pavyzdinius hieroglifus, iš kurių kiti mokiniai galėtų mokytis. Tiesą sakant, aš norėjau lankyti formaliojo ugdymo mokyklą, o ne tradicinę kaimo mokyklą. Aš jaučiau, kad neturėčiau vien atmintinai kalti Konfucijų ir Mencijų, kai kiti tuo tarpu gamina lėktuvus. Buvo balandis, ir mano tėvas jau buvo sumokėjęs už mokslą už visus metus. Net ir žinodamas tai, aš nusprendžiau mesti kaimo mokyklą ir kaip išmanydamas stengiausi įtikinti tėvą užrašyti mane į formaliojo ugdymo mokyklą. Aš stengiausi įtikinti ir savo senelį, ir netgi dėdę. Kad būčiau pervestas į pradinę mokyklą, turėjau išlaikyti egzaminą, o kad jam pasiruoščiau, turėjau lankyti parengiamąją mokyklą. Aš įtikinau vieną iš savo jaunesnių pusbrolių eiti ten kartu su manimi, ir mes abu įstojome į Vonbong privačią mokyklą, kad pasiruoštume egzaminui ir pereitume į pradinę mokyklą.
Kitais metais, kai man sukako keturiolika, aš išlaikiau egzaminą ir perėjau į trečią klasę Osano mokykloje. Aš pradėjau vėlai, bet uoliai mokiausi ir galėjau peršokti į penktą klasę. Osano mokykla buvo už aštuonių kilometrų nuo mūsų namų, bet aš nė karto nepraleidau pamokų ir niekada nevėluodavau į mokyklą. Kiekvieną kartą, kai pakeliui į mokyklą pakildavau į kalną, manęs laukdavo grupelė mokinių. Tačiau aš eidavau taip greitai, kad jiems būdavo sunku su manimi suspėti. Štai kaip aš keliaudavau tuo kalnų keliu, apie kurį sklido kalbos, kad ten kartais pasirodo tigrai.
Osano mokykla buvo nacionalistinė mokykla, kurią įkūrė judėjimo už nepriklausomybę aktyvistas Seung Hun Li. Maža to, kad ne nemokė japonų kalbos, mokiniams išvis buvo uždrausta kalbėti japoniškai. Aš šiuo klausimu turėjau kitokią nuomonę. Buvau įsitikinęs, kad jei norime nugalėti savo priešą, turime jį pažinti. Todėl aš išlaikiau dar vieną egzaminą ir perėjau į Džiangdžiu valstybinę mokyklą.Valstybinėse mokyklose visos pamokos vyko japonų kalba, todėl naktį prieš mano pirmąją dieną aš atmintinai išmokau katakaną ir hiraganą3. Aš nemokėjau nė žodžio japoniškai, todėl aš pasiėmiau visus vadovėlius nuo pirmos iki ketvirtos klasės ir išmokau juos per dvi savaites. Štai taip aš pradėjau suprasti kalbą.
Prieš baigdamas vidurinę mokyklą, aš jau laisvai kalbėjau japoniškai. Išleistuvių dieną aš pasisiūliau pasakyti kalbą prieš susirinkusius visus svarbiausius Džiungdžiu žmones. Paprastai tokia proga mokinys dėkoja už mokytojų ir mokyklos paramą. Vietoje to, aš vardu kreipiausi į kiekvieną mokytoją ir kritikavau juos, įvardydamas visas mokyklos veiklos problemas. Aš taip pat kalbėjau apie tai, jog gyvename ypatingu laiku istorijoje, ir kokia yra atsakingas padėtis užimančių žmonių atsakomybė. Visą šią gana kritišką kalbą aš pasakiau japoniškai.
„Japonai turi kaip galima greičiau susipakuoti savo lagaminus ir grįžti į Japoniją! – sakiau aš. – Šią žemę mums paliko protėviai, ir visos mūsų tautos ateities kartos turi gyventi čia.“
Visa tai aš kalbėjau susirinkusiems, tarp kurių buvo policijos viršininkas, apskrities viršininkas ir miesto meras. Aš kalbėjau su tokiu užsidegimu kaip ir senelio brolis Jun Guk Mun ir sakiau tai, ko niekas kitas neišdrįso pasakyti. Klausytojai buvo šokiruoti. Nulipdamas nuo pakylos, mačiau išbalusius žmonių veidus.
Tą dieną man nieko nenutiko, bet turėjau problemų vėliau. Nuo tos dienos japonų policija įtraukė mane į stebimų žmonių sąrašą ir pradėjo sekti, keldami įvairiausių nemalonumų. Vėliau, kai aš bandžiau išvykti į Japoniją tęsti mokslų, policijos viršininkas atsisakė uždėti antspaudą ant reikiamų popierių, ir tai sukėlė man nemažai rūpesčių. Jis laikė mane pavojingu žmogum, kurio negalima įleisti į Japoniją, ir atsisakė uždėti man antspaudą ant dokumento. Man teko ilgai ginčytis su juo ir, galiausiai, įtikinau jį uždėti savo antspaudą. Tik tada aš galėjau išvykti į Japoniją.
1 Populiarus romanas apie tris karalystes klasikinėje Kinijos istorijoje.
2 Sumbagvi (Ixeris dentata) – augalas, kurio šaknis ir lapus korėjiečiai naudoja maistui.
3 Du alfabetai rašytinėje japonų kalboje.
Parašykite komentarą