Ką tik pabaigiau redaguoti Dieviškojo Principo įžangą. Siūlau pasiskaityti ir ypač patyrinėti kokią misiją išpildo nauja tiesos išraiška.
Šiandien sutikau korėjietį-krikščionį, kuris pasisodino mane ir ėmė egzaminuoti. Aš nekalbu laisvai korėjietiškai, bet iškilo visų pirma ne kalbos problema. Jis paklausė manęs,- “Kur yra Dievas?“ Aš atsakiau, kad jis gyvena žmogaus sieloje. Jam nepatiko mano atsakymas ir jis ėmė kartoti Jono evangelijos pirmasias eilutes: “Žodis buvo Dievas“. Kai aš nesutikau tai pakartoti trečią kartą, jis užpyko ir paklausė ar aš tikiu Biblija? Ar Biblija yra tiesa? Ar aš tikiu, kad kiekvienas Biblijos žodis yra tiesa?
Kaip jūs manote? Mano nuomone užrašytas žodis nėra Dievas ir kiekvienas Biblijos žodis nėra pati Tiesa. Tiesa yra dvasinė ir fizinė tikrovė, o žodis – tai žmonių (net jei jie įkvėpti Dievo) bandymas perduoti šią tikrovę mums. Čia ir išsiskyrė mūsų nuomonės ir aš atsiprašęs korėjiečio, išėjau savo keliais.
Biblija parašyta žmonių, kurie gyveno prieš kelis tūkstančius metų. Ji parašyta to meto intelekto ir pasaulėžiūros žmonių kalba. Dievas per juos mums galėjo perduoti tik ribotą informaciją, nes žmogaus protas nepajėgė sutalpinti ir suprasti daugiau negu užrašyta Biblijoje. Dieviškas Principas parašytas šiuolaikiniam žmogaui, todėl jums bus malonu tai skaityti, net jei jūs esate visų mokslų daktaras, kurie prieinami šiandien. Dieviškojo Principo tiesa šviečia ryškiau ir nustelbia Biblijos žodį, jį paaiškina, bet jokiu būdu jam neprieštarauja, kaip ir Naujasis Testamentas neprieštarauja Senajam, bet jį paaiškina ir pratesia. Todėl aš studijuoju Bibliją, kad žinočiau, kur ir ant kokio pagrindo stovi Dieviškasis Principas. Prašau paskaitykite.
DIEVIŠKOJO PRINCIPO IŠDĖSTYMAS
Įžanga
Visi žmonės siekia laimės ir bėga nuo nelaimės. Už visų žmogaus darbų, nesvarbu ar tai būtų kasdieniniai reikalai, ar didingi įvykiai, formuojantys žmonijos istoriją, slypi troškimas siekti vis didesnės laimės. Tad iš kur trykšta šis laimės šaltinis?
Žmonės džiaugiasi, kai jų norai pildosi. Pastaruoju metu žodis “noras” nutolo nuo savo pirminės prasmės, nes, verčiami aplinkybių, mes dažniau trokštame ne gerų dalykų, o blogų. Visgi neteisybę sukeliantys troškimai kyla ne iš žmogaus pradinės prigimties. Pradinė siela supranta, kad galutinis blogų troškimų rezultatas – nelaimė, todėl ji bjaurisi jais ir siekia gėrio. Net ir mirties akivaizdoje žmonės ieško džiaugsmo, kuris nudžiugintų jų pradinę sielą. Žmogaus būtis – tai nuolatinis varginantis bėgimas nuo mirties šmėklos į gyvenimo šviesą.
Ar žmogus, siekiantis patenkinti nedorus troškimus, patiria pradinės sielos džiaugsmą? Juk juos pasotinę mes jaučiame sąžinės graužatį ir širdies agoniją. Kurie tėvai moko savo vaikus būti blogais? Kuris mokytojas tyčia ugdo savo mokinius nedorėliais? Pradinės prigimties impulsas, glūdintis kiekviename iš mūsų, skatina bjaurėtis blogiu ir aukštinti gėrį.
Religingi žmonės gėrio siekia kryptingai, stengdamiesi paklusti tik pradinei sielai, todėl jų viduje nuolat vyksta arši kova. Tačiau nuo pat pradžių pradžios joks žmogus neįstengė be išlygų paklusti pradinei sielai. Pasak apaštalo Pauliaus: “Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų”.1(Rom 3, 10-11) Slegiamas žmogiškosios būties, Paulius sielojasi: “Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus!”2(Rom 7, 22-24)
Žmogus yra labai prieštaringa būtybė. Tame pačiame asmenyje glūdi du priešingi pradai – pradinė siela, skatinanti mus daryti gera, ir blogio siela, verčianti mus nusidėti. Šie priešingi pradai aršiai kovoja tarpusavyje. Bet kuri būtybė, jei jos viduje vyktų toks nuožmus vidinis prieštaravimas, būtų pasmerkta žūti. Žmoguje glūdintis prieštaravimas verčia jį laviruoti ant susinaikinimo bedugnės krašto.
Nejau šis prieštaravimas buvo duotas žmogui kartu su gyvenimu? Kaip galėjo atsirasti tokia prieštaringa būtybė? Ar žmogaus gyvybė nebūtų užgesusi iškart, jei nuo pat pradžių ant jo pečių būtų užritinta tokia nepakeliama našta? Matyt, ši priešprieša atsirado jau po to, kai buvo sukurta žmonių rasė.Krikščionybė šią susinaikinimo būseną tapatina su žmogaus nuopuolio pasekme.
Kas gali prieštarauti, kad žmonės yra puolę? Suvokdami, kad dėl savo nuopuolio atsidūrėme ant prarajos krašto, mes beviltiškai bandome šią vidinę priešpriešą užgniaužti. Mes stengiamės atsikratyti blogų troškimų, kylančių iš mūsų blogio sielos ir siekiame gėrio, kurio šaltinis mūsų pradinė siela.
Vis dėlto mes negalime rasti galutinio atsakymo į klausimą: kokia yra gėrio ir blogio prigimtis? Mes vis dar neturime absoliučios ir aiškios tiesos, kuri leidžia mums atskirti, kas iš dviejų, teizmas ar ateizmas, yra gerai, o kas blogai. Be to, mes visiškai nežinome atsakymo į klausimus, kas yra pradinė siela, neišsenkantis gerų troškimų šaltinis, iš kur atsiranda blogio siela, kurioje užsimezga nedori troškimai, kokia yra prieštaravimo, žlugdančio žmogų, pagrindinė priežastis? Norėdami atsispirti blogiems norams ir vykdyti gerus norus, mes turime įveikti savo neišmanymą ir įgyti gebėjimą aiškiai atskirti gėrį nuo blogio. Tik taip mes galime pasukti teisingu keliu, kurį mums rodo pradinė siela.
Intelekto požiūriu, žmonijos nuopuolis – tai jos nugrimzdimas į nežinią. Žmogų sudaro dvi dalys – vidinė ir išorinė, arba siela ir kūnas. Intelektas irgi susideda iš dviejų dalių – vidinės ir išorinės. Taip pat egzistuoja ir dvi neišmanymo rūšys – vidinė nežinia ir išorinė nežinia.
Religiniu požiūriu, vidinė nežinia – tai dvasinė nežinia. Tai nežinojimas tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, iš kur atsirado žmogus, koks gyvenimo tikslas, kas nutinka po mirties, ar yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas, kas yra gėris ir kas yra blogis? Išorinė nežinia – tai gamtos pasaulio, įskaitant ir žmogaus kūną, nežinojimas. Tai nežinojimas tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, kokia fizinės visatos kilmė, kokie gamtos dėsniai valdo visus reiškinius?
Nuo pasaulio apyaušrio iki nūdienos žmogus, norėdamas įveikti abi nežinios rūšis ir įgyti žinių, nepaliaujamai ieško tiesos. Religija veda žmogų vidinės tiesos pažinimo keliu, o mokslas rodo jam kelią į išorinės tiesos pažinimą. Religija ir mokslas – tai dvi skirtingos sritys, kurių tiesos ieškojimo metodai yra skirti neišmanymui įveikti ir žinioms įgyti. Galiausiai, religija ir mokslas turėtų susilieti į darnią tiesos ieškojimo sistemą, ir abu tiesos aspektai (vidinis ir išorinis) turėtų drauge ir darniai vystytis. Ir tik tada, galutinai išsivadavę nuo neišmanymo ir gyvendami pagal pradinės sielos norus, patirsime amžinąją laimę.
Galime išskirti dvi plačias esminių žmogaus gyvenimo tiesų ieškojimo kryptis. Pirmoji kryptis – tai tiesos ieškojimas materialiame pasekmių pasaulyje. Šios krypties šalininkai, laikydami savo pažinimo metodą svarbiausiu, keliaklupsčiauja prieš didingus nūdienos mokslo laimėjimus. Jie didžiuojasi mokslo visagalybe ir mėgaujasi medžiagine gerove. Vis dėlto ar gali visi šie išoriniai dalykai, tenkinantys tik kūno poreikius, padaryti mus tikrai laimingais? Mokslo laimėjimai gali sukurti patogią socialinę aplinką, kurioje mes naudojamės dideliais turtais ir gausa, tačiau ar to pakanka sielos dvasiniams norams patenkinti?
Kūniškųjų malonumų teikiamas džiaugsmas trumpalaikis, ir jis, toli gražu, neprilygsta apšviesto žmogaus, kuris sugeba džiaugtis gyvendamas skurde, palaimai. Gautama Buda, kuris paliko karališkųjų rūmų spindesį ir atrado džiaugsmą ieškodamas Kelio, buvo ne vienintelis, kuris bastėsi po pasaulį, ieškodamas atilsio sielai. Kadangi sveikame kūne glūdi ir sveika siela, taip ir kūno džiaugsmas yra pilnas, jei siela patenkinta.
O ką atranda jūreivis, skrodžiantis aukštai pakeltomis mokslo burėmis materialaus pasaulio vandenyno bangas link fizinių malonumų kranto? Pasiekęs taip trokštamą krantą, jis galiausiai pamato, kad tai ne kas kita, o kapinės, netrukus priglausiančios jo kūną.
Kur mus veda mokslas? Iki šiol moksliniai tyrimai nesigilino į vidinį priežasties pasaulį ir apsiribojo tik išoriniu pasauliu. Jis neaprėpė esmės pasaulio, o apsiribojo tik reiškinių pasauliu. Tačiau nūdienos mokslas pamažu įžengia į naują tarpsnį. Jis priverstas kilstelėti savo žvilgsnį nuo išorinio reiškinių pasaulio ir sutelkti dėmesį į vidinį ir priežastinį esmės pasaulį. Mokslo visuomenė imas suprasti, kad mokslas nepasieks savo galutinių tikslų, jei nesistengs teoriškai paaiškinti priežastinį, dvasinį pasaulį.
Kai jūreivis, atkeliavęs į trokštamą išorinės tiesos uostą, šalia mokslo burių pakels dar ir religijos bures, ir leisis į naują kelionę link vidinės tiesos, jis galiausiai pasieks tikslą, kurio trokšta jo pradinė siela.
Antroji žmogaus pastangų kryptis – tai mėginimas atsakyti į esminius žmogaus gyvenimo klausimus, peržengiant išorinio reiškinių pasaulio ribas ir ieškant esmės pasaulyje. Neginčijama, kad filosofijos ir religijos, ėjusios šiuo keliu, smarkiai prie to prisidėjo. Filosofai, šventieji ir išminčiai atvėrė kelią to meto žmonių dorybėms. Tačiau daugelis jų darbų tapo papildoma dvasine našta nūdienos žmogui.
Objektyviai pasvarstykite, ar kuris nors filosofas sugebėjo rasti vaistą nuo žmogų kankinančio sielvarto? O ar kuris nors išminčius aiškiai nurodė, kaip išspręsti visus esminius žmonijos gyvenimo ir visatos klausimus? Ar jų mokymas ir požiūriai nesukėlė dar daugiau abejonių, ar jie nepasėjo skepticizmo?
Bėgant amžiams, įvairių religijų šviesa, rodžiusi pasiklydusioms sieloms kelią, išblėso. Beliko tik žiežirbos, kurios spragsėdamos švysčioja ir gęsta vis tirštėjančioje tamsoje.
Panagrinėkime krikščionybės istoriją. Išpažindama žmonijos išganymą, krikščionybė vystėsi net du pilnus neramumų tūkstantmečius ir neprarado savo įtakos iki mūsų dienų. Tačiau kas beliko iš kadaise taip ryškiai liepsnojusios krikščioniškos dvasios, kai nepaisydami itin žiauraus Romos imperijos persekiojimo, jos piliečiai puldavo ant kelių prieš nukryžiuotą Jėzų? Viduramžių feodalinė visuomenė palaidojo krikščionybę gyvą. Ir nors Reformacijos judėjimas aukštai iškėlė naujo gyvenimo fakelą, jo liepsnos buvo bejėgės prieš visa griaunantį tamsos antplūdį.
Kai, nusirisdamos per krikščioniškąją Europą, kapitalistinio godulio bangos nuplovė artimo meilę, o išbadėjusios žmonių masės sielvartingai liejo karčias ašaras lūšnynuose, išganymo pažadas nuskambėjo ne danguje, o žemėje. Jo vardas buvo komunizmas. Krikščioniškoji dvasininkija, nors ir toliau skelbdama Dievo meilę, išsigimė, virsdama negyvėliu, skanduojančiu tuščius lozungus. Todėl natūralu, kad kilo maištas, kurį pagimdė mintis, jog toks negailestingas Dievas, kuris leido tiek kančių, negali egzistuoti. Taip atsirado šiuolaikinis materializmas. Vakarų visuomenė tapo materializmo šaltiniu, o tokioje derlingoje dirvoje netruko suvešėti ir komunizmas.
Krikščionybė, neradusi kontraargumentų komunizmo ir materializmo teorijoms, nesugebėjo šioms ideologijoms pasipriešinti. Krikščionys buvo bejėgiai prieš šių ideologijų formavimąsi, jų klestėjimą ir augančią įtaką visame pasaulyje. Kaip apgailėtina! Maža to, nors krikščioniškas mokymas skelbia, kad visi žmonės kilo iš tų pačių tėvų, daugelis krikščioniškų šalių piliečių, pripažįstančių šią doktriną, atsisako sėdėti šalia savo brolių ir seserų, jei jų kitokia odos spalva. Tai rodo, kad nūdienos krikščionys nesugeba Jėzaus mokymo pritaikyti praktiškai. Krikščionybė tapo bedvasių ritualų namais, kalkėmis nubaltintu antkapiu.
Galbūt vieną dieną žmonės įveiks šią socialinę neteisybę, tačiau vienos socialinės ydos tik žmogaus pastangos niekada nepajėgs išrauti. Tai seksualinis amoralumas. Pagal krikščionybės doktriną tai pati didžiausia nuodėmė. Tragiška, tačiau nūdienos krikščioniškoji visuomenė nepajėgia užtverti šio kelio į pražūtį, kuriuo be atodairos skuba tiek daug žmonių! Nūdienos krikščionybė tapo sumaišties ir susiskaldymo auka, kuri gali tik bejėgiškai stebėti, kaip nesuskaitomą daugybę sielų įtraukia vis smarkiau besisukantis amoralumo verpetas. Tai įrodo, kad standartinė krikščionybė jau neišgali nešti ant savo pečių Dievo apvaizdos ir išgelbėti šio amžiaus žmonių.
Kodėl taip nutiko, kad religingi žmonės, uoliai ieškantys vidinės tiesos, nesugeba įvykdyti Dievo jiems skirtos misijos? Santykis tarp esmės pasaulio ir reiškinių pasaulio gali būti palygintas su santykiu tarp sielos ir kūno. Tai priežasties ir pasekmės, vidaus ir išorės, subjekto-partnerio ir objekto-partnerio santykis.3(plg. Pradžios 1.1) Taip kaip žmogus pasiekia vidinę harmoniją tik tuomet, kai siela ir kūnas visiškai susilieja, taip ir idealus pasaulis bus tik tada, kai esmės pasaulis ir reiškinių pasaulis susilies į harmoningą visumą. Kaip kad siela negali egzistuoti be kūno, taip ir reiškinių pasaulis negali egzistuoti atskirai nuo esmės pasaulio, o esmės pasaulis negali egzistuoti be reiškinių pasaulio. Atitinkamai, pomirtinis gyvenimas yra neatsiejamas nuo žemiškojo gyvenimo. Dvasinis džiaugsmas neįmanomas be nuoširdžios fizinės laimės.
Religijos, ieškodamos amžino gyvenimo, atkakliai stengiasi paneigti žemišką gyvenimą. Siekdamos dvasinės palaimos, jos niekina kūniškuosius džiaugsmus. Tačiau, kad ir kaip besistengtų, žmogus negali atsiriboti nuo šio pasaulio tikrovės arba išrauti su šaknimis fizinių malonumų troškimą, kuris tarsi šešėlis seka jam iš paskos. Šis pasaulis ir pasaulietiški troškimai tvirtai laiko savo gniaužtuose religingus žmones ir sukelia jų širdyse gilią agoniją. Štai kokia priešprieša kamuoja jų pamaldų gyvenimą. Šios priešpriešos draskomas pražuvo ir ne vienas dieviškos šviesos apšviestas dvasinis vadovas. Štai kur slypi principinė nūdienių religijų neveiklumo bei silpnumo priežastis: nesugebėjime įveikti šios vidinės priešpriešos.
Yra dar viena religijų nuosmukio priežastis. Žmogaus intelektas, žengdamas koja į koją su mokslo pažanga, tapo labai sudėtingas ir tikrovę ėmė traktuoti per mokslinio požiūrio prizmę. Tuo tarpu tradicinių religijų doktrinos yra atsietos nuo mokslinio aiškinimo. Kitaip tariant, dabartinės vidinės tiesos interpretacijos ir išorinė tiesa tarpusavyje nesutaria.
Galutinis religijos tikslas bus pasiektas tik tada, kai žmogus iš pradžių patikės juo savo širdyje, o po to pritaikys praktiškai. Tačiau nesuprasta tiesa yra bevertė. Pavyzdžiui, šventraščius mes studijuojame tam, kad pažintume tiesą ir sustiprintume mūsų tikėjimą. Taip pat ir Jėzus darė stebuklus norėdamas, kad žmonės suprastų, jog jis yra Mesijas ir juo įtikėtų. Supratimas – tai pradinis žinojimo taškas. Nūdienos žmogus nepripažins to, ko negali įrodyti mokslo logika. O kadangi dabartinės religijos nesugeba pakylėti žmogaus iki supratimo lygio, jau nekalbant apie tikėjimą, jos nepasiekia savo tikslų. Net ir vidinę tiesą būtina logiškai ir įtikinamai paaiškinti. Iš tikrųjų, per visą ilgą istoriją, religijos ieškojo kelio į mokslinį jų doktrinų paaiškinimą.
Atrodo, kad religijos ir mokslo pozicijos, nepaisant jų prisiimtos misijos išsklaidyti abi žmogaus nežinojimo puses, yra priešiškos ir nesutaikomos. Tačiau žmonija galutinai įveiks abu neišmanymo aspektus ir suvoks gėrį, kurio trokšta pradinė siela, tik tada, kai atsiras nauja tiesa, sutaikysianti religiją ir mokslą ir išspręsianti jų problemas kaip vieningą visumą.
Naujos tiesos pasirodymas tikintiesiems, o ypač krikščionims, gali nepatikti. Jie tiki, kad jų šventraščiai yra tobuli ir nepriekaištingi. Žinoma, pati tiesa yra unikali, amžina, nekintanti ir absoliuti. Tačiau patys šventraščiai nėra tiesa, o tik vadovėliai, mokantys tiesos. Jie buvo suteikti įvairiais istorijos tarpsniais nevienodo dvasinio bei protinio lygio žmonėms, todėl savaime suprantama, kad mokymo gilumas ir mastas bei tiesos išraiškos metodas keitėsi kartu su amžiais. Dėl šios priežasties mes negalime tvirtinti jog viskas šiuose vadovėliuose yra absoliuti tiesa.4 (plg. Eschatologija 5)
Žmonėms, siekiantiems galutinės tikrovės ir įgyvendinantiems gėrį pagal pradinės sielos polinkį, reikalinga religija. Todėl kiekviena religija siekia to paties tikslo. Skirtingas religijų formas lėmė jų misija, kultūros, kuriose jos suleido šaknis, bei istorinis laikotarpis. Jų raštai įgavo skirtingas formas dėl panašių priežasčių. Visų šventraščių tikslas tas pats – skleisti tiesos šviesą. Tačiau, įžiebus šviesesnę lempą, senosios lempos šviesa nustelbiama ir jos misija nublanksta. Kadangi religijos nėra pakankamai stiprios, kad parodytų nūdienos žmonėms kelią iš tamsaus mirties slėnio į kupiną džiugesio ir šviesos gyvenimą, turi gimti nauja tiesa, įžiebsianti naują, žymiai skaistesnę ugnį. Jėzus tvirtino, kad kada nors Dievas paskelbs naują tiesą: “Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.”5 (Jn 16, 25)
Kokia gi naujosios tiesos misija? Naujoji tiesa turėtų pajėgti suvienyti žinojimą, sutaikydama vidinę tiesą, kurios siekia religija, su išorine tiesa, kurios siekia mokslas. Jei ši sąjunga įvyks, visi žmonės sugebės nugalėti abi, tiek vidinę, tiek ir išorinę nežinios puses, ir pilnai aprėps abi žinojimo puses.
Po to naujoji tiesa paskatins puolusius žmones atsispirti blogio sielai ir įgalins pasiekti gėrį, sekant jų pradinės sielos norais. Ji padės žmonėms atsikratyti dviveidiškumo, kuris retkarčiais verčia juos linkti į gėrį, o kartais į blogį. Ji suteiks religingiems žmonėms, bandantiems gyventi pagal tikrąjį kelią, galią įveikti prieštaravimą ir vidinę kovą. Puolusiems žmonėms žinojimas – tai gyvenimo šviesa, suteikianti jiems galimybę atgimti, tuo tarpu neišmanymas – tai mirties šmėkla, vedanti į pražūtį. Nežinia negali sukelti tikrų jausmų, todėl be žinių ir emocijų valios jėga negali atsirasti. Žmogaus negali gyventi kaip tikras žmogus, jei jo emocijos, valia bei intelektas tinkamai nefunkcionuoja.
Savaime aišku, jog jei mes esame sukurti taip, kad negalime gyventi atskirti nuo Dievo, Dievo nežinojimas privers mus klaidžioti tamsoje. Tačiau ar visi uolūs Biblijos žinovai gali tvirtinti tikrai pažįstą Dievą? Ar mes galime suvokti Dievo širdį? Naujoji tiesos išraiška turėtų atskleisti Dievo širdį: Jo širdies džiaugsmą kuriant; Jo sielvarto sudaužytą širdį, kai žmonės, Jo vaikai, kurių Jis negalėjo apleisti, prieš Jį sukilo; Jo širdies siekį išgelbėti juos per visą istorijos kelią.
Žmonijos istorija, supinta iš žmonių gyvenimų, linkusių tiek į blogį, tiek ir į gėrį, persunkta kovos. Išoriniai konfliktai – kovos dėl turtų, žmonių ar teritorijų – šiandien palaipsniui blėsta. Žmonės vis labiau suartėja, peržengdami rasinių skirtumų ribas. Šalys, laimėjusios antrajame pasauliniame kare, dovanojo savo kolonijoms laisvę, suteikdamos joms teises ir balsą Jungtinėse Tautose. Dabar jos kartu triūsia kurdamos tvarką pasaulyje. Pasaulyje sumažėjo vaidų ir priešiškumo, nes, ekonominiams interesams tapus bene svarbiausiais, tautos ėmė glaudžiau bendradarbiauti ir kurti bendrą rinką. Kultūra laisvai dalinamasi, nyksta tradicinis tautų izoliuotumas, nutiesiami tiltai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.
Tačiau išlieka viena galutinė ir nesutaikoma kova – tai demokratijos ir komunizmo karas. Nors abi pusės, siekdamos pranašumo, baugina viena kitą nuožmiais ginklais pasiruošę mūšiui, jų konflikto esmė yra vidinė ir ideologinė.
Kuri pusė švęs pergalę šiame paskutiniame ideologiniame kare? Kiekvienas, kas tiki Dievo buvimu, neabejodami atsakys, kad demokratija nugalės. Tačiau demokratija neturi doktrinos, galinčios laimėti prieš komunizmą, ir taip pat ji nėra pajėgi ją sukurti. Todėl Dievo apvaizda bus visiškai išpildyta tik tada, kai demokratinio pasaulio idealizmas, naujosios tiesos pakylėtas į naują pakopą, asimiliuos materializmą ir pagaliau suteiks žmonijai naują gyvenimą. Ši tiesa turės apimti visas lig tolei buvusias religijas, ideologijas ir filosofijas, ir suvienyti jas į nedalomą visumą.
Yra žmonių, kurie atmeta religiją. Jie netiki, nes nepažįsta Dievo tikrovės ir pomirtinio gyvenimo. Tačiau žmogiškoji prigimtis, kad ir kaip norėdama paneigti tikrovę, yra linkusi ją pripažinti, jei ji pagrindžiama moksliškai. Be to, Dievas taip sutvarkė, kad žmogus, paskyręs visą savo gyvenimą materialiajam pasauliui, galiausiai pajunta savo širdyje neužpildomą tuštumą. Žmonės, per naują tiesą pažinę Dievą ir pamatę dvasinio pasaulio tikrovę, suvoks savo klaidą ir savo paskirties ieškos ne materialiniame, o amžinajame pasaulyje. Jie eis tikėjimo keliu į galutinį tikslą, kurį pasiekę visi sutiks kaip broliai ir seserys.
Kaipgi atrodys pasaulis, kuriame, šios vienos tiesos dėka, žmonės kada nors susitiks kaip broliai ir seserys? Naujos tiesos šviesa suburs drauge tuos, kurie nuo pat pradžių pradžios siekė išsklaidyti nežinojimo debesis. Jie taps viena didele šeima. Kadangi tiesos tikslas – gėrio suvokimas, o Dievas yra gėrio pradžia, pasaulio, pagrįsto šia tiesa, centre bus Dievas. Visi šlovins Dievą ir tarnaus jam kaip savo tėvui, ir gyvens santarvėje, mylėdami vienas kitą kaip broliai. Kai žmogus dėl savanaudiškų tikslų nuskriaudžia savo artimą, jo prigimtis verčia jį graužtis, todėl nedorai įgytas turtas jam veikiai tampa nepakeliama sąžinės našta. Kas tai suvoks, stengsis artimo neįskaudinti. Ir jei nuoširdi broliška meilė plūsteltų iš žmogaus sielos gelmių, jis daugiau nebetrokštų siekti to, kas įskaudintų jo artimą. Ar tai nebūtų dar labiau įmanoma pasiekti žmonių visuomenėje, kurios nariai tvirtai tiki, kad Dievas, kuriam pavaldūs laikas ir erdvė, ir kuris mato kiekvieną jų poelgį, nori, kad jie vienas kitą mylėtų? Todėl, kai tik nuodėmingas žmonijos istorijos tarpsnis pasibaigs, išauš nauja era, kai žmonės daugiau nenusidės.
Priežastis, dėl kurios Dievą tikintys žmonės ir toliau nusideda, glūdi jų tikėjimo konceptualume. Tai reiškia, kad jų tikėjimas nepalietė gilumoje slypinčių jausmų. Ar galėtų žmogus, visa savo esybe patiriantis Dievą, nusidėti? Ar jis nesudrebėtų, jei tikrai žinotų, kad, nusidėjęs Dievo įstatymui, nugarmės pragaran?
Mūsų aprašytą pasaulį be nuodėmės, kurio nuo seno siekia žmonija, galima pavadinti Dangaus karalyste. Kadangi šis pasaulis bus sukurtas žemėje, galime jį vadinti ir Dangaus karalyste žemėje.
Taigi, mes galime reziumuoti, kad galutinis Dievo apvaizdos tikslas – Dangaus karalystė žemėje. Anksčiau buvo paaiškinta, jog žmogus puolė ir nuopuolis įvyko jau po to, kai atsirado žmonių rasė. Jei mes pripažįstame Dievo buvimą, tai akivaizdu, kokį pasaulį Dievas norėjo sukurti dar prieš pirmųjų žmogaus protėvių nuopuolį. Pakanka pasakyti, kad šis pasaulis turėjo tapti Dangaus karalyste žemėje, kuriame Dievo kūrimo tikslas duos vaisių.6(plg. Kūrimas 3.1)
Puolę žmonės negalėjo sukurti tokio pasaulio. Užuot tai darę, jie krito į nežinios tamsą ir sukūrė nuodėmingą pasaulį. Nuo tada puolusi žmonija nuolat kovoja, siekdama atkurti Dangaus karalystę žemėje, pasaulį, kurį ketino sukurti Dievas. Per visą istoriją jie ieškojo vidinės ir išorinės tiesos, ir kovojo, siekdami gėrio. Taigi už žmonijos istorijos glūdi Dievo ketinimas atkurti pasaulį, kuriame bus įgyvendintas Kūrėjo tikslas. Todėl naujoji tiesa turėtų sugrąžinti žmones į jų pradinę būseną. Kad tai įvyktų, ji turi atskleisti tikslą, kuriam Dievas sukūrė žmoniją ir visatą, ir supažindinti su jų atstatymo procesu ir jo galutiniu tikslu.
Ar žmogaus nuopuolis įvyko, kai jis paragavo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, kaip rašoma Biblijoje? Jei ne, tai kokia nuopuolio priežastis? Naujoji tiesa turi atsakyti į šį ir kitus klausimus, kurie jau daug amžių neduoda ramybės išmintingiems mąstytojams: Kodėl, pats būdamas absoliučiu grožiu ir tobulybe, Dievas sukūrė žmogų ir suteikė jam galimybę nusidėti? Kodėl visažinis ir visagalis Dievas neužkirto kelio žmogaus nuopuoliui, nors matė, kad jis nusideda? Kodėl visagalis Dievas akimirksniu neišgelbėjo nuodėmingos žmonijos?
Žavėdamiesi mokslo atrastais dėsniais, glūdinčiais gamtoje, galime padaryti išvadą, kad Dievas, jos kūrėjas, yra pati mokslo pradžia. Jei žmonijos istorija – tai Dievo apvaizda atkurti pasaulį, kuriame vykdomas Jo kūrimo tikslas, tai tikriausiai yra taip, kad Dievas, visų dėsnių šeimininkas, ilgam ėmėsi nuoseklaus atkūrimo plano. Mes nedelsdami turime atsakyti į klausimus, kaip prasidėjo nuodėminga žmonijos istorija, kokios formulės ir kokie dėsniai valdė apvaizdos eigą, kaip istorija bus užbaigta ir, galiausiai, į kokį pasaulį įžengs žmonija. Naujoji tiesa turės atsakyti į visus esminius gyvenimo klausimus. Kai atsakysime į šiuos klausimus, mes daugiau negalėsime neigti Dievo, Valdovo, kuris planuoja ir valdo istoriją, buvimo. Visuose istoriniuose įvykiuose mes atpažinsime Dievo meilę, su kuria jis kovojo už puolusios žmonijos išgelbėjimą.
Be to, naujoji tiesa turėtų nušviesti daugelį sunkiai išsprendžiamų krikščionybės, kuriai buvo suteikta misija įsteigti savo įtakos sferą pasauliniu mastu, klausimų. Išsilavinusiems žmonėms tikrai nepakanka tokio paprasto aiškinimo, kad Jėzus yra Dievo sūnus ir žmonijos išgelbėtojas. Norėdami suprasti gilesnę krikščioniškų doktrinų prasmę, jie nuolat įsitraukia į teologines diskusijas. Naujoji tiesa turėtų nušviesti santykius tarp Dievo, Jėzaus ir žmonių; visa tai turi būti paaiškinta atsižvelgiant į Kūrimo Principus. Be to, naujoji tiesa turėtų nuskaidrinti tamsias paslaptis, gaubiančias Trejybę. Ji turėtų atskleisti paslaptį, kodėl žmonijos išgelbėjimas buvo įmanomas tik nukryžiavus Dievo vienatinį sūnų ir praliejus jo kraują.
Esama dar daug neatsakytų klausimų. Krikščionys tiki, kad nukryžiuotojo kraujas patvirtina žmonijos išgelbėjimą. Tačiau dar niekam negimė vaikas, kuris būtų be nuodėmės ir kuriam nereikalingas Išganytojo atpirkimas. Tai reiškia, kad net ir po savo atgimimo Kristuje žmonės ir toliau perduoda gimtąją nuodėmę savo vaikams. Todėl kyla lemtingas klausimas: Koks nukryžiuotojo kraujo atpirkimo mastas? Kiek milijonų krikščionių per du tūkstančius krikščionybės istorijos metų gyrėsi, kad nukryžiuoto Kristaus kraujas visiškai atpirko jų nuodėmes? Tačiau iš tikrųjų nėra nė vieno žmogaus, nė vienos šeimos ar visuomenės, kurie nebūtų susitepę nuodėme. Be to krikščionybės dvasia nuolat silpnėja. Kaip mes išspręsime prieštaravimą tarp tradicinio tikėjimo, kad Kristaus mirtis ant kryžiaus atpirko visas žmonių nuodėmes, ir faktinės tikrovės? Tai tik kelios iš daugelio dilemų, kurias turime išspręsti. Aiškūs atsakymai glūdi naujojoje tiesoje, kurios mes aistringai trokštame.
Biblijoje rasime ir daugybę kitų sunkiai įmenamų mįslių, išreikštų simboliais ir metaforomis: Kodėl Jėzus turi vėl ateiti? Kada, kur ir kaip jis apsireikš? Kaip, jam pasirodžius, prisikels puolusieji? Ką reiškia biblinė pranašystė, kad dangų ir žemę sunaikins ugnis ir kiti gaivalai? Naujoji tiesa paaiškins šias mįsles ne ezoteriniais teiginiais, o, kaip pažadėjo Jėzus, “be palyginimų ir atvirai”, kad visiems būtų aišku.7(Jn 16, 25) Simbolinių ir metaforiškų Biblijos eilučių skirtingas interpretavimas tapo krikščionybės susiskaldymo į denominacijas priežastimi. Tik pasitelkę naująją tiesą su jos aiškumu, mes vėl galėsime suvienyti krikščionis.
Tačiau šios galutinės gyvybę teikiančios tiesos neras uolūs šventraščių ir mokslinių traktatų tyrinėtojai. Jos nesukurs ir žmogaus protas. Kaip parašyta “Apreiškime Jonui”, “Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių”.8(Apr 10, 11) Ši tiesa turi pasirodyti kaip paties Dievo apreiškimas.
Nustatytu laiku Dievas atsiuntė į žemę žmogų, kad jis išspręstų svarbiausias žmogaus gyvenimo ir visatos problemas. Šis žmogus tai Sun Myung Munas. Jis klaidžiojo keliolika dešimtmečių dvasinio pasaulio platybėse, kurių dydžiui aprašyti trūksta žodžių. Jis žengė erškėčiuotu kančių keliu į tiesą, patirdamas vienam Dievui težinomus išmėginimus. Suprasdamas, kad galutinė, žmoniją išgelbėsianti tiesa pasiekiama tik per gausybę nuožmiausių išbandymų, jis vienišas susigrūmė su nelabųjų, kurių apstu tiek dvasiniame, tiek ir fiziniame pasaulyje, legionais ir šventė pergalę. Artimai dvasiškai bendravęs su Dievu, kalbėjęsis Rojuje su Jėzumi bei kitais šventaisiais, jis išaiškino visas Dangaus paslaptis.
Žodžiai, paskelbti šiuose puslapiuose, tėra tik dalis tiesos. Šioje knygoje kol kas aprašyta tik tai, ką iki šiolei matė ir girdėjo jo pasekėjai. Mes tikime ir viliamės, kad, atėjus laikui, galėsime paskelbti likusią šios gilios tiesos dalį.
Įvairiausiuose pasaulio kampeliuose nesuskaičiuojama daugybė tamsoje klaidžiojusių sielų ima suvokti šios naujos tiesos prasmę ir prisikelia naujam gyvenimui. Tai matydami, mes negalime sulaikyti giliausio įkvėpimo ašarų. Mes visa širdimi trokštame, kad ši šviesa netrukus užlietų žemę.
Parašykite komentarą