Dievas sukūrė žmogų, kad per jį valdytų nematomą ir matomą pasaulius. Dievas privalo sukurti santykius su būtybe, turinčia kūną. Vadinasi, Adomui tapus tobulu, Dievo atvaizdas, t.y. Jo išorinė forma, taptų tobula. Kurdamas Adomą, Dievas galvojo apie tai, kad Adomo, kaip nematerialaus pasaulio centro, forma, išvaizda, būdas ir kitos savybės atspindės Jo Paties. Neturėdamas formos, Jis negalėtų valdyti formų pasaulio. (35-156, 1970.10.13)

Kodėl DIevas sukūrė Adomą ir Ievą? Kad turėtų kūną. Dievas nematerialus, todėl negali mylėti Savo fizinių vaikų, netapęs tėvu ir motina, turinčiais realų kūną. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, kad, pirma, nematerialus Dievas įgytų kūną per Adomą. Antra, kad įgijęs realią formą, Dievas patirtų vibraciją sukeliantį impulsą, kurio neįmanoma pajausti vien tik per žodžius. Dievas norėjo patirti džiaugsmą, kylantį dėl šio stimuliuojančio impulso. Trečia, Dievo valdos negali išsiplėsti plokštumoje, todėl kaip vertikalusis Tėvas, užimantis centrinę ašį, Jis trokšta išsiplėsti horizontalioje plotmėje. (232-210, 1992.7.6)

Net nuėję į dvasinį pasaulį, jūs negalėsite pamatyti Dievo. Jis nematomas. Ar galima pamatyti energiją? Dievas - energijos šaltinis, todėl jūs nepamatysite Jo net patekę į dvasinį pasaulį. Jis neturi kūno, todėl, kad valdytų materialų pasaulį, Jis būtinai turi įgyti materialią formą. Koks yra Dievas? Jeigu Adomas nebūtų puolęs, bet pasiekęs tobulumą, ir užbaigęs gyvenimą žemėje, būtų nukeliavęs į dangų, jis būtų tapęs Dievu, bet išlaikęs Adomo formą. Taip nematomas Dievas ir matomas Adomas būtų tapę viena esybe. Tada užtektų Adomui nusijuokti, ir Dievas bei visa Visata juoktųsi kartu su juo. (105-193, 1979.10.21)

Neturėdamas formos, DIevas negali pajausti jokio stimulo iš Visatos. Kad ir kaip stipriai būtų stimuliuojama Jo siela, neturėdamas formos, Jis neįsikvėps. Kadangi nematomos savybės yra vienodos, jos negali stimuliuoti viena kitos. Susidūrus dviem, vienas į kitą nepanašiems dalykams, pavyzdžiui, karštam ir šaltam vandeniui, įvyksta reakcija, ar ne? Dievui būtinas toks impulsas. (141-37, 1986.2.16)

Kadangi Dievas yra bekūnis ir neturi matomos formos, Jis privalo pasirodyti įgydamas pavidalą. Kad valdytų žmones ir kūriniją, turinčius formą, Dievas turi įsikūnyti į Adomą ir Ievą. Adomui, Ievai ir Dievui tapus viena esybe, Dievo širdis taps Adomo ir Ievos širdimi. Žinokite, jog kai DIevas įžengs į Adomo ir Ievos širdį ir susivienys su jais. Jis galiausiai taps Adomo vidiniu Valdovu arba vidiniu Adomu. (90-194, 1977.1.1)

Ieva gimė kaip princesė ir Dievo būsimas objektas. Dievas norėjo ją padaryti Savo meilės partneriu, t.y. Savo žmona. Kodėl? Kad galėtų dalintis meile, Dievui reikalingas kūnas. Dievas neturi formos dvasiniame pasaulyje. Jis pasirodo kaip saulės šviesa, šviečianti atmosferoje dvidešimt keturias valandas per parą. Dievas, kaip nematoma Būtybė, valdo viską iš viršaus. Bet Jis jaustų didelę tuštumą, jei, žvelgdamas į žmones iš viršaus, visuomet prisimintų didžiulę spragą, jog kaip nematoma Būtybė negali bendrauti su jais, turinčiais kūną, kaip su Savo meilės objektais. Todėl nematomas Dievas sukūrė Adomą ir Ievą su kūnu, kaip absoliutų meilės šedevrą ir kaip savo partnerius. Kieno formą Dievas įgyja? Adomo ir Ievos. Dievas - tai vidinis Tėvas, o Adomas - išorinis tėvas; Dievas yra vidinis Tėvas, o Adomas ir Ieva - išoriniai tėvai. (199-361, 1990.2.21)

Kodėl Dievas sukūrė žmones? Tam, kad valdytų apčiuopiamą Visatą ir vadovautų jai per Adomą ir Ievą, Visatos šeimininkus, turinčius kūną. Kadangi Dievas dvasiniame pasaulyje neturi formos ir negali tiesiogiai valdyti Visatos, Jis sukūrė žmones, norėdamas įgyti fizinę formą ir tapti Karaliumi, galinčiu valdyti Savo palikuonis, Savo vaikus, gimusius žemėje. Šis Karalius turėtų Adomo veidą. Karaliui reikalinga karalienė. Kas ji? Karaliene turėjo tapti Ieva. Adomas ir Ieva turėjo tapti protėviais ir žemėje, ir dvasiniame pasaulyje. (199-144, 1990.2.16)

Jeigu žmonės nebūtų puolę, ir mes būtume kilę iš pradinių gėrio tėvų, nereikėtų ginčytis dėl to, ar Dievas yra, ar ne. Žmonės natūraliai žinotų apie Jį nuo pat gimimo. Ką tik gimęs kūdikis ima žįsti mamos krūtį, vos tik ją užčiuopęs. Ar jis įsčiose mokosi žįsti? Jis natūraliai žino kaip tai daryti.

Jeigu ne nuopuolis, žmonės natūraliai žinotų, kokie turi būti santykiai su Dievu, ir suprastų, kad jie turi eiti link Jo. Tačiau dėl nuopuolio žmonės viską pamiršo. Štai kodėl pasaulis abejoja, ar Dievas egzistuoja. Tokia skaudi realybė. (20-308, 1968.7.14)

Žmogus - šedevras iš visų Visatos kūrinių. Jūs net negalite įsivaizduoti, koks didis šis šedevras. Jeigu egzistuoja absoliutus Dievas, sukūręs žmogų, nejaugi Jis sukūrė jį nesugebantį suprasti Dievo žodžių, požiūrio ir jausmų? (53-51, 1972.2.

Jei Adomas ir Ieva, kurie yra panašūs į Dievą, būtų tapę žmonijos tėvais, jie būtų jautę nuolatinį Deivo buvimą juose per Jo darbus. Jei tai būtų įvykę, nebūtų jokių abejonių, jog Dievas egzistuoja. Jei ne nuopuolis, mes galėtume matyti Dievą bet kurią akimirką, Jis pasirodytų vos mums pakvietus. Kas tada neigtų Jo egzistavimą? Niekas. (Palaiminta šeima - 307)

“DIevas egzistuoja” - tai ne tik žodžiai. Iš “Principo” sužinoję apie subjekto-objekto santykius, galime padaryti išvadą, kad Dievas egzistuoja. Jis egzistavo prieš mums pagalvojus apie tai, Dievas valdo visus mūsų pojūčius ir viską, kas su mumis susiję.

Nėra nieko svarbiau nei suprasti tiesą. Pagrindinė taisyklė yra ta, kad pirmiausiai turėtume pajausti, kad DIevas egzistuoja, o po to tai suprasti logiškai, bet ne atvirkščiai. Kai mums šalta, pirmiau pajaučiame, kad mums šalta, o tik paskui pagalvojame: “Man šalta.” Mes nepagalvojame pirmiau, kad mums šalta, o paskui pradedame tai jausti, ar ne? Lygiai taip pat, kadangi Dievas egzistuoja, jūs turite tai jausti kiekviena savo kūno ląstele. Būtent tai turime pasiekti. Kitaip tariant, svarbu yra pasiekti tokią būdeną, kai galėsime tai patirti. (58-291, 1972.6.25)

Jūs turite sugebėti sušukti: “Tėve!”, net miegodami ar net kai esate vieni. Kai jūs kasdieniame gyvenime, pamiršę maistą ir miegą, ilgėdamiesi Dangiškojo Tėvo sušuksite: “Tėve!”, iš karto pajusite, kad laikote Jį už rankos. Vyks neįtikėtini dalykai. Sušukę “Tėve!”, jūs tuoj pat atsidersite Jo glėbyje!

Kaip patirti tokius ryškius pojūčius? Žinokite, kad jie vertingiausi mūsų tikėjimo gyvenime. Jūsų tikėjimo laipsnį galima nustatyti pagal tokių patirčių skaičių. Jeigu jūsų širdis kupina tokios meilės, ir jūs pasiryžtate: “Aš privalau tai padaryti”, Dievas jau jums padės, nespėjus Jo paparašyti: “Dangiškasis Tėve, būk su manimi.” Jausdami Jo paramą, jūs būsite Jam dėkingi. (58-297, 1972.6.25)

Susivienijimo Principas moko, kad Dievas yra nematomas, absoliutus Valdovas, kuriame harmoningai dera dualios savybės. Turėdamas dualias savybes, Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, kaip savo dualumo išraišką. Jis ketino būti jų vertikalus centras, kai jie užaugtų ir horizontaliai susijungtų mylėdami vienas kitą. Kitaip tariant, Adomui ir Ievai subrendus, Dievo vyriškas pradas įeitų į Adomo sielą, o moteriškas - į Ievos sielą.

Tai nereiškia, kad Dievas yra pasidalinęs. Jis gali būti Adomo ir Ievos sieloje, kadangi Jis yra dualių savybių Viešpats. (138-245, 1986.1.24)

Mes sakome, kad Dievas - tai Būtybė, kurioje harmoningai susijungia dualios savybės, ar ne? Bet lig šiol aš nekalbėjau apie Jį kaip apie vieningą meilės Būtybę, tik kaip apie harmoningą dualių savybių Būtybę. Būtina pridurti, kad Dievas - tai vieninga meilės Būtybė. (223-268, 1991.11.12)

Vakar gimė trečias vaikas mano šeimoje. Pirmas sūnus (penki metukai), antra duktė (trys metukai) ir trečias sūnus (22 valandos). Nesidžiaugiau taip kaip norėčiau, nes suprantu kokia tai atsakomybė. Kiti gali džiaugtis, bet aš esu kaip tėvas atsakingas už jo gyvenimą. Norėčiau, kad jis taptų geru žmogumi ir gautų gerą žmoną, ir sukurtų laimingą šeimą. Jaučiu kiek bus daug pavojų šiame kelyje, - koks kaimynų girtuoklis, narkomanas mokykloje ar graži, bet ištvirkusi mergiotė gali sugriauti šiuos planus. Atrodo ne mano jėgoms šis uždavinys…

Yra toks posakis: “Do your best and God will do the rest”. Pasitikiu Dievu, aukoju Dievui savo sūnų ir kitus vaikus ir tegul ten kur neapsaugos mano meilė ir rūpestis, tai padarys Dangiškojo Tėvo meilė ir rūpestis.

Jūsų mylimi sūnūs ir dukterys yra neabejotinai brangūs. Jie yra brangus dangaus ir žemės turtas, kurio jūs negalite nei nupirkti, nei iškeisti į visą pasaulį. Jie yra taip pat brangūs Dievui ir jų tėvams. Ar kas nors galėtų parduoti savo vaikus už ką nors pasaulyje? Vaikai yra Dievo brangi dovana. (165-100, 1987.5.20)

Kūdikiai yra labai paslaptingi. Jie intriguoja. Mums taip ir norisi vieno iš jų paklausti: “Ei, tu! Kaip tu gimei?” Tai tiesiog nesuvokiama. Jei jūs pabandytumėte sukurti tokius žmones, ar jums pavyktų? Jūs negalėtumėte to padaryti net per tūkstantį metų. (118-289, 1982.6.20)

Ar prisimenate, kaip buvo sunku išlįsti iš mamos įsčių? Kodėl sukūrė taip gimti? Kaip būtų paprasta, jei gimdyti būtų taip lengva kaip kalbėti, valgyti gerą maistą ar uostyti kvepalus ir nusikvatoti “Cha, cha, cha.” Kodėl gimdymas nėra toks lengvas? Gimdant liejamas prakaitas, susiduriama su gyvybės ir mirties aplinkybėmis. Kodėl taip buvo sukurta? Kodėl? Kad patirtumėme nuostabiai spindinčią meilę. (107-43, 1980.1.20)

Beveik prieš mirtį, kai jūsų akių obuoliai išsprogsta, kai viskas sugriūna ir žemė ir dangus chaose, išgirdus vaiko klyksmą, jam gimus, jūsų akys plačiai atsiveria. Visas skausmas iš karto dingsta. Kadangi taip sunkiai pagimdėte, galite mylėti labiau nei tas sunkumas, kurį patyrėte. Jūs pasakysite: “Aigoo!” Ar jūs suprantate, ką tai reiškia? (11-82, 1980.1.20)

Surenkite aukojimo dangui ceremoniją dukroms septintą dieną po gimimo, o sūnums - aštuntą dieną. (11-82, 1961.2.2)

Gamtos pasaulis pripildytas tiesos. Jūs nelabai daug žinote apie dvasinį pasaulį, o aš esu šios srities specialistas. Ne tik dvidešimt pirmame, bet ir dvidešimt antrame ir trisdešimtame amžiuje be manęs nebus įmanoma atverti vartų į dvasinį pasaulį. Mano reputacija amžinai išliks kaip pradinio žmogaus, kuris logiškai paaiškino dvasinį pasaulį ir atskleidė susistemintą mokymą kaip atverti dangaus vartus. Net geriausi pasaulio mediumai turės ateti ir pasimokyti iš manęs. Todėl aš ir tapau Susivienijimo bažnyčios įkūrėju. Aš suvienysiu pasaulio krikščionybę. Ji jau būtų suvienyta, jei krikščionys būtų manęs klausę. (203-324, 1990.6.2

Šiuolaikiniame civilizuotame amžiuje dauguma pasiekimų yra susiję su patento teisėmis. Tačiau jie visi yra skirtingi. Yra patentai gaminti drabužius. Viskas yra užpatentuota. Turėdami patentą, jūs galite pareikšti savo nuosavybės teises į jį visur, kur tik važiuosite. Štai kaip viskas yra pasaulyje. Dvasiniame pasaulyje egzistuoja analogiškas įstatymas. Nėra įstatymo, kuriame būtų pasakyta, jog patentą gali užregistruoti tik baltaodžiai. Nėra įstatymo, draudžiančio juodaodžiams arba azijiečiams turėti patentą. Tai tinka visur.

Istorijoje buvo daug religijų įkūrėjų ir kitų tikinčiųjų, kurie sunkiai dirbo, kad gautų patentą pakliūti į Dangaus Karalystę, tačiau kuris iš jų turi patentą rankose? Kaip jūs atpažinsite žmogų, turintį patentą eiti į dvasinį pasaulį? Čia susirinko marga minia ir visi šie žmonės kaip vienas pareiškė, kad jie užkops į bet kokią viršūnę ir to užteks! O ką pasakys Dievas? Ar Jis gali man atsakyti, kad aš negaliu to padaryti? Jis gali pasakyti: “Be Gerbiamo Mun parašo netinka.” Netgi pats Amerikos prezidentas ar bet koks karalius, ar bet koks šventasis, ar bet koks religijos įkūrėjas turės ateiti ir man nusilenkti, kai jiems reikės mano parašo. Kad gautumėte daktaro laipsnį, jūs turėsite net užpakalį plauti savo mokslo vadovui, o jei jis jums įspirs, jūs turėsite jam pasakyti: “Oi, ačiū!” Kitaip jis nepasirašys ant jūsų daktaro laipsnio liudijimo. Galbūt jūs norėtumėte jam pasakyti: “Aš atrodau solidžiau. Net mano nosis, veidas ir figūra gražesnė. Aš geresnis už jus visais atžvilgiais. Aš ir kovoje paguldyčiau jus ant menčių ir per pietus galiu suvalgyti daugiau nei jūs. Aš galiu būti pirmas visur. Aš geresnis už jus dešimt ar šimtą kartų. Nejaugi jūs neduosite man daktaro laipsnio vien todėl, kad aš nežinau kelių dalykų?” Tačiau visi šie žodžiai jums nepadės. Aš galiu turėti tokią ypatingą valdžią dvasinio pasaulio atžvilgiu.

Kai aš buvau pasodintas į kalėjimą, sklido daug keistų gandų, ir žmonės galvojo, kad aš būsiu sunaikintas ir visiškai išnyksiu. Tačiau dabar aš vis dar gyvas ir kalbu visu balsu. Aš turiu anteną, kurios dėka viską matau, girdžiu ir sužinau, o po to garsiai kalbu apie tai.

Net Dievas norėtų pamatyti mano pritarimą prieš duodamas Savo sutikimą. Jis patikrins, ar ten yra mano parašas ir, jei mano parašas yra, Jis pasakys “gerai”, o jei jo nėra, Jis pasakys: “Ne”. Dabar apie tai lengva kalbėti, tačiau pagalvokite, kaip sunku buvo padaryti, kad tai būtų įmanoma? Jeigu aš iš tikrųjų turiu tokį patentą, tuomet ateityje visas dvasinis pasaulis judės mano rankose, o fizinio pasaulio kelias susiaurės taip, kad galų gale jam nebus kito pasirinkimo kaip manimi pasekti. (134-17, 1985.1.1)

ĮVADAS

Remsiuosi trimis knygomis, tai - “Organizacinės elgsenos pagrindai” (autorius Stephen P. Robbins), “Vadyba” (autoriai Stoner J.A.F. ir Freeman R.E.) ir “Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės” (autorius Zakarevičius P.), kad išsiaiškinti sąvokas ir daugiau sužinoti apie pasirinktą temą. Neradau tikslaus atsakymo į mano pasirinktą temą, todėl pasirinkau tris, mano galva, svarbiausias sąvokas, t.y. “organizacija”, “bendravimas” (literatūroje naudojama sąvoka “komunikavimas”, laikau, kad tai sinonimai) ir svarbiausias iš jų, “etika”. Stengiausi pateikti ir tam tikrus ryšius tarp jų, lygius, jei įmanoma, taip pat problemas, kurios dažniausiai kyla dėl skirtingų požiūrių ir interpretacijų. Vadybos srityje, kurią, kaip ir pedagogiką, galima apibūdinti ne tik kaip mokslą, bet ir kaip meną, išlieka daug vietos laisvai interpretacijai, o taip pat autoriai, mokslininkai, besiremiantys skirtingomis filosofijomis, pateikia skirtingas sistemas, kiekvienas pabrėždamas tą aspektą, kuris jam atrodo svarbus.

PAGRINDINĖ DALIS

Pradėsiu nuo termino “organizacija”, kuri Robbins apibūdina taip - “organizacija yra sąmoningai koordinuojamas socialinis vienetas, kurį sudaro du ar daugiau žmonių ir kuris funkcionuoja iš esmės nepertraukiamai, kad įgyvendintų bendrą tikslą ar tikslus” (Robbins, psl. 21). Pagal Zakarevičių (psl. 14) “žmonių grupė organizacija tampa tik tuomet, kai jos narius vienija sąmoningi santykiai, derinantys visų jų pastangas siekiant bendrų tikslų.” Tačiau kaip organizacijos susiję tarpusavyje: “Organizacijos, kaip socialinės sistemos, idėją pirmasis suformuluoja Ch. Barnard (1938). /…/ Visos organizacijos įsijungia į didžiulę, tačiau niekuomet galutinai neapibūdinamą, neformalią organizaciją - visuomenę. (Zakarevičius - psl. 17). Organizacijas jungia tamprūs ryšiai, panašios į organizmą savybės (Tarptautinių žodžių žodyne organizmas apibūdinamas kaip savitą sandarą turinti biologinė būtybė, atliekanti tas ar kitas funkcijas.).

Bendravimą arba komunikavimą nagrinėja organizacijų elgsenos mokslas, kuris remiasi psichologija, sociologija, socialine psichologija, antropologija ir politiniais mokslais (Robbins - psl. 21). Tačiau ir Robbins ir Stoner komunikavimą supaprastina iki informacijos perdavimo ir nagrinėja nepakankamai plačiai: “Komunikacija - procesas, kurio metu žmonės, perduodami simbolinius pranešimus, siekia pasikeisti reišmėmis” (Stoner - psl. 517). Aš bendravimą apibrėžčiau daug plačiau: tai emocinis, intelektualinis, dvasinis sąmoningas apsikeitimas tomis reikšmėmis, kurios svarbios bendraujantiems žmonėms, turint bendrą tikslą patirti džiaugsmą, kuris gali būti išreikštas abipuse nauda tiek dvasine, tiek materialia prasme.

Svarbiausia sąvoka šioje temoje yra etika, ji yra raktas. “Etika - mokslas apie elgesį, galintį gerai ar blogai paveikti žmones” (Stoner - psl. 20). “Pagrindiniai etikos terminai yra vertybės, teisės, pareigos, taisyklės ir santykiai (Stoner - psl. 107). Pagal Robbins šiandien ypač aštri yra etiško elgesio dilema, kadangi riba skirianti dorą nuo nedoro elgesio tampa labai jau neaiški. Kaip į tai reaguoja vadovai ir jų organizacijos? Įvairiai: “jie rašo ir platina etikos kodeksus, kad iškilus etinėms dilemoms padėtų darbuotojams susiorientuoti. Jie rengia seminarus ir kitas mokymo programas, kurių tikslas - pagerinti etišką elgesį. Jie samdo patarėjus, su kuriais labai dažnai galima susisiekti anonimiškai, kad, pavyzdžiui, būtų galima aptarti etikos klausimus. Taip jie kuria apsaugos mechanizmus, užkertančius kelią neetiškam darbuotojų elgesiui” (Robbins - psl. 31).

Man teko rašyti referatą tema “Dvasingos organizacijos bruožai”, kuris šiek tiek susišaukia su šiuo rašto darbu. Remiantis ankstesniu darbu, manau, kad svarbiausias kriterijus, įtakojantis bendravimo etiką tarp organizacijų yra organizacijos kultūra. “Organizacijos kultūra - tai vertybių sistema, suprantama ir priimtina visiems organizacijos nariams, leidžianti organizacijai kryptingai veikti bei palaikoma organizacijos istorijos, tradicijų, ceremonijų ir t.t. taip padedant išsiskirti iš kitų organizacijų” (Robbins - psl. 284).

Antropologija, tirianti skirtingų kultūrų, etninių grupių elgesį, yra svarbi suprantant, kad skirtingų šalių kultūrų kontekste organizacijos elgesys skirsis. Pačia individualistiškiausia šalimi yra laikoma JAV, tačiau iš visų organizacijos elgsenos tema parašytų straipsnių, apie 80% yra publikuota būtent amerikiečių pastangomis (Robbins, psl. 38). Todėl dažnai, kalbant apie organizacijos elgesį yra nutylima apie kitų šalių, ypač Azijos, kultūrą. “Vieną iš dažniausiai cituojamų kultūrų skirtingumų palyginimo metodų sukūrė Geertas Hofstede’as.” Jo duomenimis, pagal penkis kriterijus, Azijos šalys yra kolektyviškesnės negu likusios (ten pat).

Vadovas vadovaujasi trimis kriterijais, priimdamas etiškus sprendimus. (Robbins - psl. 110):

• Utilitarinis, kurio tikslas suteikti didžiausią naudą didžiausiam žmonių skaičiui.

• Dėmesys teisėms, kur akcentuojamos pagrindinės žmonių teisės, tokios kaip žodžio laisvė, asmeninio gyvenimo neliečiamumas, teisingas bylos nagrinėjimas teisme ir kt.

• Dėmesys teisingumui, kuris reikalauja taikyti taisykles teisingai ir bešališkai, kad teisingai būtų paskirstyta nauda ir kaštai.

Dažniausiai cituojama konflikto tarp žmonių priežastis - nevykęs komunikavimas (bendravimas). Komunikuojant tarp skirtingų organizacijų labai svarbu suprasti organizacijos kultūrą ir kultūrinę jos aplinką.

Robbins knygoje psl. 203 pateiktas pavyzdys įrodėja, kad etiškas elgesys yra tas, kuris nukreiptas į bendrą tikslą (priešingai savanaudiškam), kuris nepažeidžia asmens teisių, o veikla yra teisinga ir sąžininga. Jei į visus šiuos punktus atsakymas teigiamas, toks elgesys yra etiškas.

Knygos dalyje, nagrinėjančioje konfliktus (Robbins - psl. 211), prieinama prie išvados, kad bendradarbiavimas - tai konflikto (problemos) sprendimo būdas, kai laimi visos šalys.

16 Robbins knygos skyriuje aptariama organizacijos kultūra. Žmonės, ateinantys dirbti į organizacijas, jau atsineša savo kultūrą (iš šeimos, mokyklos, ankstesnės patirties), tačiau, nežiūrint į tai, organizacijoje galima sukurti palankią terpę tinkamai kultūrai formuoti. T.y. suformuoti tam tikrą vienodų įsitikinimų sistemą. “Kultūros turinys ir stiprybė daro įtaką organizacijos etikos klimatui ir jos narių etiškam elgesiui” (Robbins - psl. 297).

Stoner knygoje šalia etikos išskiriama ir “korporacinė socialinė atsakomybė: organizacijos veikla, siekant paveikti visuomenę, kurioje pati gyvuoja” (psl. 95). “Vis daugiau kompanijų ėmė suprasti, kad “jėga gimdo atsakomybę” (Stoner - psl. 98). Yra skiriami keturi etinių verslo klausimų lygiai: visuomeninis, įtaką darantis, vidaus politikos ir asmeninis. Bendravimo tarp organizacijų etikos temai tinka vienas iš jų, tai “įtaką darančiųjų asmenų: tiekėjų, vartotojų, akcininkų, ir pan. Čia mes keliame klausimus, kaip kompanija turėtų elgtis išorinių grupių, kurias paveikia kompanijos sprendimai, atžvilgiu, ir kaip įtaką darantys asmenys turėtų elgtis kompanijos atžvilgiu” (Stoner - psl. 106). Yra iškeliama dar viena problema, tai “reliatyvizmo iššūkis” (Stoner - psl. 114). Pagrindinė šio iššūkio sukelta problema yra ta, jog jis tvirtina, kad nėra vienos tiesos, todėl neverta racionaliu būdu aiškintis ir ieškoti geriausio būdo. Čia prieinama iki absurdo, kad “kiek žmonių - tiek nuomonių” ir visi teisūs… Ir, kaip rašo Stoner: “Toks moralinis tingumas /…/ verčia mus atsisakyti vilties gyventi geresniame pasaulyje ar tapti geresniems” (Stoner - psl. 115).

Taigi, tikiuosi, kad nagrinėjant šią tema, bent kiek paaiškėjo pagrindiniai terminai ir sąvokų ryšiai, o taip pat įtakojantys veiksniai ir problemos.

IŠVADOS

Norėčiau pateikti keletą išvadų:

1. Svarbiausia ta, kad dvi ar daugiau organizacijų, bendraudamos tarpusavyje siektų bendros naudos ir gėrio, kuris nenuskriaustų nė vieno dalyvio ar priklausomo nuo šios veiklos veiksnio (kad ir aplinkosaugos).

2. Antra išvada ta, kad organizacijos rūpintųsi ne tik savo tiesioginės veiklos rezultatais, bet ir stengtųsi pasiekti dvasingos organizacijos bruožų, svarbiausias iš kurių, tas, kad dvasinis kiekvieno žmogaus gyvenimas turi būti pripažįstamas ir skatinamas.

3. Trečia išvada paprasta - bendravimas visų pirma bus etiškas tada, kai suteiks džiaugsmą, turintį išliekamąją vertę. Džiaugsmui, laimei, harmonijai, taikai atsirasti reikalingi mažiausiai du bendraujantys, subjektas ir objektas, jie patirs džiaugsmą, kada pamatys savo objekte savo savybes, kurias kitaip pajusti negali. Mes visi džiaugiamės sutikę panašų į mus, taip ir organizacijos nariai džiaugiasi, bendraudama su panašiais į juos.

4. Iš pirmo žvilgsnio prieštaravimas tarp pelno siekimo ir dvasingumo atrodo akivaizdus, tačiau taip atrodo tik trumpalaikėje perspektyvoje, nenumatant visų pašalinių veiksnių. Ilgalaikėje perspektyvoje laimi tik tas, kuris siekia, kad laimėtų visi, siekdamas kažką duoti kitiems, kas yra vertinga gaunančiajam.

5. Reikia suprasti pasaulį kaip vieną organizmą, kuriame žmogus, turi laikyti šeimos interesus aukščiau nei savo, šeima - tarnauti visuomenei, visuomenė - tautai, tauta - pasauliui, pasaulis - absoliučiam gėriui, grožiui ir tiesai (t.y. Dievui). Tik suprantant visą paveikslą, galima atrasti savo veiklos dalį ir vaidmenį.

Moterys neturėtų juoktis garsiai. Moterys yra kaip gėlės. Kai gėlės žydi, jos tai daro, nesukeldamos jokio triukšmo. Jos nepražysta staiga, bet skleidžiasi tyliai. Tokios moterys yra gražios, o ne tos, kurios garsiai juokiasi. Vakarietės moterys juokiasi garsiai. Vyrai gali juoktis garsiai, bet moterys neturėtų. Jos atrodys nekultūringai. Tai nepatrauklu. Net jei jūs esate vakarietė, neturėtumėte garsiai juoktis. (131-283, 1984.5.3)

Ar kai jūs juokiatės, jūsų akys juokiasi viena kryptimi, o nosis kita kryptimi, ar jos juokiasi kartu? Jei žmogus juokiasi suspaustomis lūpomis, kai jų akys ir nosis juokiasi, vadinasi jis yra neturitingas. Jei jūsų nosis nejuda, kai juokiatės, turėsite tik kelis vaikus ir palikuonis. Jei jūsų akys nesišypso, kai juokiatės, jums trūksta širdingumo. Jūsų šypsena turi būti šviesi ir juokas atviras. (96-232, 1978.1.22)

Atvykęs į Vakarų visuomenę, labiausiai bijojau sutikti moteris. Aš jaučiu didelį pavojų tik pažvelgęs į jų nagus. Mano nagai visada būna trumpi. Tai būtina. Jei kojų ir rankų nagai paauga, aš juos nusikerpu. Aš įpratęs nusikirpti kojų ir rankų nagus. Moterys, turinčios ilgus nagus, nieko nedirba. Kaip jos gali spausdinti tokiais nagais? Todėl, pamatęs moteris ilgais nagais, laikau jas tinginėmis. (131-283, 1984.5.3)

Azijos visuomenėje, kai moteris kur nors eina ir atsisėda, jai negalima atremti nugaros į nieką, nors vyrams taip daryti leidžiama. Todėl, kad moterys turi plačius klubus, jos natūraliai jaučiasi patogiai, kai sėdi. Vyrai turi siauresnius klubus ir platesnius pečius. Todėl, jei moteris sėdi atsirėmusi į ką nors, tai gali būti negerai kūdikiui. Jei moteris laukiasi, gali kilti sunkumų. (131-283, 1984.5.3)

Kokie yra miego įpročiai vakaruose? Ar jūs miegate ant nugaros, ar ant šono? Jūs turite kietai miegoti. Miegas turi būti ramus. Vyras, turintis didelį fizinį kūną, gali knarkti, bet moteris neturėtų knarkti. Moteris turėtų knarkti labai švelniai, kitaip tai vargins. Jei kaklas įlinkęs, knarkimas bus garsesnis, ar ne taip? Todėl turite pasidėti pagalvę taip, kad smakras būtų aukštai. Tai būtina. (131-283, 1984.5.3)

Kai moteris eina miegoti, kai jos vyras jau miega, ji turi atsigulti atsargiai, apeidama jį aplinkui, o ne peržengdama jį. Jei vyras jau miega, ji neturėtų sukelti jokio netikėto garso. Ji turėtų eiti miegoti tyliai. (131-283, 1984.5.3)

Sveikata yra pats svarbiausias dalykas. Net persišaldę, turėtumėte išsaugoti sveikatą. Svarbu išmokti turėti tokią veido išraišką, kuri nieko neišduoda. Net persišaldę, neturėtumėte atrodyti sergantys ar atrodyti susikrimtę, kai susiduriate su sunkumais. Kai vyras atrodo susirūpinęs, turėtumėte paklausti, kas atsitiko ir nuraminti jį visada laiminga veido išraiška. (131-283, 1984.5.3)

Rytuose yra toks posakis, - kai moters balsas girdimas ir už sienos, tie namai žlugs. Vyrų balsai dažniausiai yra garsesni ir girdisi už sienos, bet moterys kalba tyliai. Štai kaip paprastai būna. Jei moters balsas pereina sieną, šis principas sulaužomas. Štai kodėl jūs žlugtumėte, gyvendami su tokia moterimi.

Klausydamiesi moters balso, iš karto galite pasakyti kaip tas žmogus gyvens, ar ji laimingai  gyvens ar bus nelaiminga, ar mylima. Todėl moters balsas yra svarbus. Jūs niekada negalvojote apie šiuos dalykus, ar ne taip? (131-283, 1984.5.4)

Neturėtumėte sakyti žodžių, kurių nėra jūsų širdyje, absoliučiai ne, kitaip būsite apkaltinti pagal dangišką įstatymą. (91-97, 1977.1.30)

Kartais galite pasakyti ką nors spontaniškai bet jei padarysite klaidą vienu netinkamu žodžiu, jo įtaka bus jaučiama ištisus metus. Jei jūs neteisingai panaudosite vieną žodį, per vieną akimirką pateksite į aplinkybes, kai turėsite už tai mokėti visus metus. (43-111, 1971.4.25)

Žodžiai, pasakyti iš meilės, net keiksmas ar koks kitas žodis, tik klestės. VIskas, įskaitant Visatą, džiaugsis šiais žodžiais. (91-91, 1977.1.30)

Šiuo metu pasaulyje pučia daug neįprastų vėjų. Susivienijimo bažnyčios nariai niekada neturėtų būti paglemžti šių srovių. (57-159, 1972.5.31)

Dievas neturi formos. jeigu laikytume Jį dideliu, galima sakyti, jog Jis be galo didelis, o jei laikytume Jį mažu, galima sakyti, kad Jis be galo mažas. (35-156, 1970.10.13)

Ar Dievas iš tiesų egzistuoja? kai jums įgnybia, jūs surinkate “oi”, išalkę sėdatės valgyti. Ar galite pajusti Dievą dar realiau nei tai? Štai kur esmė! Jeigu mes žinome, jog Dievas iš tiesų egzistuoja, visi klausimai bus išspręsti. (89-72, 1976.7.11)

Mes turime sielą. Ji nematoma, ir gali atrodyti, kad jos nėra; tačiau iš tikrųjų ji yra. Ar ji yra galvoje, ar širdyje. Siela yra visame kūne. Ji yra kiekvienoje be išimties jūsų kūno ląstelėje. Tai tinka ir Dievui. Kadangi pasaulis panašus į Jo kūną, Jis yra visame pasaulyje. (38-242, 1971.1.

Dievo negalima pamatyti. Ar galima pamatyti energiją? Dievas - pradinis energijos šaltinis, todėl jūs nepamatysite Jo, net patekę į dvasinį pasaulį. (105-193, 1979.10.21)

Išmintingas, visažinis ir visagalis Dievas manė, kad patogiausia būtų valdyti būnant nematerialiu, galinčiu visur laisvai judėti. kadangi Dievas neturi formos, Jis gali panorėjęs be kliūčių kiaurai pereiti bet ką. Dievas gali kiaurai pereiti jūsų kūną, bet jūs to nepastebėsite. Jums snūduriuojant, panorėjęs Jis gali pereiti jūsų kūnu, ir jūs net nepastebėsite! Kaip patogu! Taigi, logiška teigti, kad Dievas pasirinko būti nematomas, nes manė, kad taip patogiausia. (138-167, 1986.1.21)

Ar jūs visi, čia esantys, turite meilę? O gyvenimą? Jūs visi turite spermatozoidus ir kiaušialąstes, kad pratęstumėte savo giminę, ar ne? O sąžinę? Tačiau ar jums teko matyti meilę? Ar jūs matėte gyvenimą, kraujo liniją ar sąžinę? Nors žinote, kad jie egzistuoja, negalite jų nei pačiupinėti, nei pamatyti. Juos galite pažinti, tik pajautę juos siela ir širdimi. Taip pat, jei jūsų paklaustų, ar egzistuoja Dievas, ir ar Jį matėte, negalite atsakyti, kad Jo nematėte. (275-13, 1995.10.30)

Kas būtų, jei Dievas nuspręstų pašalinti visą orą pasaulyje, palkdamas tik vieną galoną? Tai bjaurus būdas, bet jei Dievas taip pasielgtų, pasaulis be kliūčių susivienytų. Tikriausiai Jis galėtų tai padaryti per penkias minutes. Jeigu Dievas išsiurbtų visą orą ir paklaustų: “Na, vienysitės ar ne?”, visa žmonija atsakytų choru: “Mes susivienysime!” Dievas galėtų suvienyti pasaulį akimirksniu, naudodamas šį būdą, tačiau, ačiū Dievui, kad Jis taip nesielgia. Be oro mes negalime gyventi. Jis absoliučiai reikalingas gyvybei. Tačiau žmonės traukia orą tartum vagys, nejausdami jokio dėkingumo. (38-244, 1971.1.

Jeigu žmonės galėtų pamatyti Dievą, Visatos Valdovą, nejaugi jie nepradėtų tarpusavyje kovoti dėl teisės Jį turėti? Užbaigti šią kovą būtų neįmanoma. Todėl gerai, kad Dievas nematomas. Jeigu Dievas būtų matomas, ar Amerika ir Sovietų Sąjunga nepradėtų kovoti tarpusavyje, teigdamos, kad Jis priklauso joms? Žinoma pradėtų! Kas galėtų sustabdyti šią kovą? Baimindamasis panašaus karo, visažinis Dievas lieka nematomas. Norėti, kad Dievas taptų matomas, - kvaila. Labai gerai, kad Jis yra nematomas. (41-285, 1971.2.17)

Ar jūs pagalvojote apie tai, kiek Dievas sveria? Kiek? Kiek kilogramų Jis sveria? Tikriausiai trilijonus tonų. Jei Jis tiek svertų, Jam būtų labai sunku judėti. Tačiau Dievas yra nematerialus, ir tai idealu. Net įsidėję Jį į piniginę, nejausite jokio svorio. Kadangi Dievas nematerialus, Jis gali pereiti net pro mažiausios adatos skylutę. Kitaip tariant, Jis gali eiti kur panorėjęs. Būdamas be galo didelis ir kartu be galo mažas, Jis gali bet kur keliauti Visatoje. (136-106, 1985.12.22)

Mes nė minutei nenorime išsiskirti su pačiu brangiausiu mums daiktu ir visąlaik jį nešiojamės kartu su savimi. Jei Dievas, didžiausia brangenybė, priklausytų jums, kur norėtumėte Jį laikyti? Ar yra saugykla, kur galėtume Jį saugiai laikyti? Niekur kitur, tik savo širdyje. Žmogaus širdis ir siela - tai patikimas sandėlis, kur galime saugoti Dievą. (41-285, 1971.2.17)

Kadangi Dievas neturi kūno, Jis turi vertinti labiau nei Patį Save tuos, kurie jį turi. Tik tada viskas pradės suktis. Žmogus, priešingai, turi branginti savo nematomą sielą ir Dievą labiau nei savo kūną. (111-49, 1981.1.1

Kas yra Dievizmas? Tai ne individualizmo ar šeimos, ar giminės ideologija, ne rasizmas ir ne nacionalizmas. Tai Visatos ideologija. Kad ir kaip žmogus stengtųsi, suspaustas individualizmo sienų, patekti į dvasinį pasaulį, kuris vadovaujasi Visatos ideologija, jam nieko nepavyks. jei žmogus apsiriboja šeima ir apie save galvoja: “Hmm… tai, kas vyksta pasaulyje man nerūpi, dėl ko jaudinuosi - tik dėl savo vaikų ir tėvų!”, vadinasi, jis niekada nepereis šių sienų. Jis užstrigs jose per amžius. Kas tuomet sugriaus šiuos barjerus, pastatytus aplink šeimas, kurios bando apsisaugoti ir kovoja tarpusavyje? (112-211, 1981.4.12)

Prieš kalbėdami apie viešpatavimą, turime pagalvoti apie lygias visų žmonių teises. Dabar mes vadovaujamės Visatos ideologija arba Dievizmu. Ši ideologija reiškia, kad aš tampu visiškai viena su Dievu. Dabartinė demokratija visiškai išbraukia Dievą, o komunizmas svarsto tik apie materiją ir žmogų. Kita vertus, Visatos ideologija suvienija žmogų ir Dievą. Vadovaudamiesi ja mes bandome visą pasaulį suburti į vieną viešpatiją, kurios priešaky yra Dievas. (13-72, 1963.10.1

Mes turime gyventi kaip Adomas. Viena kalba, kultūra, tradicijos, gyvenimo būdas ir valdymo sistema būtų kilę iš Adomo. Visi šiame pasaulyje vadovautųsi Adomo šalies valdymo sistema. Toks kelias - tai Dievizmas, nes jis reiškia vienybę su Dievu per Jo širdį. (20-123, 1968.5.1)

Mums reikia pagrindo, kad įkurtume palaimintą sielos ir širdies žemę, taip įkurdami širdies, sielos ir kūno tarpusavio sąveikos etaloną. Kai tik susivienys siela ir kūnas, mes apimsime visą pasaulį. Todėl šiame amžiuje mums reikia Visatos ideologijos, kuri apima daug daugiau nei globalizmas, ir ši ideologija ne kas kita kaip Dievizmas. Kol mūsų gyvenimo pagrindas netaps Dievizmas ir kol mes neįtvirtinsime aiškaus etalono, dėl kurio mes pajausime Dievo širdį siela ir kūnu, mes taip ir netapsime laimingi. (8-30, 1959.10.25)

Dėl nuopuolio žmogaus siela ir kūnas pradėjo tarnauti netikrai šėtono meilei, kuri pavertė mus egoistiniais individualistais, kuriuose nėra jokios harmonijos. Štai kodėl šeimos, visuomenės, tautos ir visas pasaulis, sudarytas iš tokių asmenybių, kupinas tarpusavio nepasitikėjimo, pasidalinimo ir nesutarimo. Aš net nekalbu apie plačios apimties konfliktus ir suraizgytus vidinius prieštaravimus. Dėl šėtono mylimo egoizmo dabartinis demokratijos pasaulis tapo egoistų pasauliu ir šėtonas visus žmones, gyvenančius jame pražudys ir sunaikins. Kad būtų išgelbėtas šis pasaulis, reikia Susivienijimo filosofijos ir Dievizmo, kurie remiasi Dievo tikrąja meile. (219-109, 1991.8.27)

Dievizmas neturi nieko bendra su gyvenimu dėl savęs. jis moko atiduoti ir gyventi dėl kitų. Ši ideologija laiko kitus aukščiau už vieną atskirą žmogų. Velnio ideologija reikalauja, kad visi kiti gyventų dėl vieno, o Dievizmas prašo kiekvieno gyventi dėl kitų. Todėl kuo daugiau jūs atiduodate, tuo daugiau jūs sukaupsite turtų kitame amžinybės pasaulyje. Komunistinis pasaulis surėdytas taip: kuo daugiau žmogus atiduoda, tuo daugiau praranda, todėl ten niekas nieko nedaro dėl kitų. Tačiau mūsų pasaulyje viskas visai kitaip: kiekvienas dirba dieną ir naktį be poilsio, nesudėjęs rankų, liedamas kraują ir prakaitą dėl kitų. Tie, kas nuolat atiduoda taip, kaip tai daro Dievas, būtinai bus palaiminti. (209-292, 1990.11.30)

Kas yra Dievizmas? KItaip jį galima pavadinti tikrosios meilės ideologija? O ką sako ši ideologija? Tai, kad reikia atiduoti, atiduoti ir pamiršti, kiek atidavei. Jei korėjiečiai būtų tokie, kokia būtų Korėja? (201-54, 1990.2.2

kokia yra Tėvų ideologija? Tai Tikrųjų Tėvų ideologija, t.y. Adomo ir Ievos, tapusių tobulais Tėvais žemėje. Kas yra Dievizmas? Tikrieji Tėvai - tai horizontalūs Tėvai, žmonėms reikia ir vertikalaus Tėvo. Todėl Dievizmas - tai vertikalaus Tėvo ideologija. Kitaip tariant, galvos ideologija - tai taip pat Tikrųjų Tėvų ideologija, o Dievizmas - tai vertikali Dievo ideologija. Horizontali Tikrųjų Tėvų ideologija ir vertikalus Dievizmas, t.y. vertikalė ir horizontalė, tampa viena ir sujungia gyvenimą žemėje ir danguje, dangišką meilę su žemiška, taip pat dangišką ir žemišką kraujo liniją. Dėl šios vienybės gimsta žmonija, todėl jie turi dualias savybes: vidines savybes ir išorinę formą. Vidinis aspektas - tai vertikalė, o išorinė forma - tai horizontalė. Mes, žmonės, kaip vienybės, kilusios iš aukščiau, vaisius, esame sudaryti iš dviejų aspektų. (224-277, 1991.12.15)

Kaip reikia valdyti visuomeninį turtą? Kaip reikia valdyti atskirus žmones ir šalis? O pasaulį? Mes turime įdiegti naują meilę ir naują globalizmą, kurie vadovautųsi visuomeninėmis taisyklėmis. Tai neįmanoma padaryti per humanizmą. Humanizmo ideologija žlugs. Lemiamas mirties ir gyvybės sprendimas priklausys nuo to, ar įkūnysite Dievizmą, ar ne. (31-255, 1970.6.4)

Jei jūs pabrėšite dvasinį aspektą ir religiją, natūraliai atmesite materialų aspektą. Rytai visuomet primygtinai laikėsi to, kokia svarbi yra dvasinė kultūra, todėl išorinius dalykus tiesiog atidėdavo į šoną. Tačiau viską, kas buvo atmesta Rytuose, paėmė Vakarai. Daugybė Vakarų šalių, įskaitant ir JAV, priprato gyventi pasiturinčiai, nes jos paėmė iš Rytų natūralius resursus, pritaikė juos ir panaudojo vystyti Vakarų civilizaciją. Tačiau viskas turi ribas. Dvasinė Rytų civilizacija taip pat pasiekė ribą. Laikui bėgant Rytai pradėjo vis daugiau ir daugiau reikalauti iš materialios Vakarų civilizacijos. Vakarams visko pradėjo reikėti vis daugiau iš Rytų dvasinės civilizacijos. Akivaizdu, kad pasiekėme tam tikrą tašką, kai šios dvi civilizacijos pradeda kurti davimo ir ėmimo santykius. (Palaiminta šeima - II - 381)

Mes visi norime gyventi Dievo Karalystėje. Ar ten bus sienos? Žinoma, ne! O ar bus ten daugiau nei dvi kalbos? Irgi ne. O ar bus rasinė diskrimincija? Tikrai ne! Į ką tuomet panaši Dangaus Karalystė? Visi žmonės gimė Dievo dėka, todėl visi esame broliai ir seserys vienas kitam. Dievo požiūriu, jei visi žmonės - Jo sūnūs ir dukterys, vadinasi, mes visi - broliai ir seserys. Dangaus Karalystės žemėje požiūriu, mes visi - vienos Karalystės piliečiai. Kiekvienas iš mūsų - jos pilietis, ištikimas Dievo Karalystei. (66-281, 1973.5.16)

Tobulas žmogus turi tapti vienos pasaulinės šalies, t.y. Dievo Karalystės, piliečiu. Kokiai šaliai jūs priklausote? Tarp čia susirinkusiųjų yra ir amerikiečių, ir vokiečių, ir korėjiečių, ir kitų tautybių žmonių. Tad kur yra mano šalis? Jūsų šalis kaip ir mano - tai Žemės planeta. O kur mūsų gimtinė? Mūsų planeta! Mes nekreipiame dėmesio į tautines sienas ir panašius dalykus. Dar mažiau mums rūpi skirtumai tarp juodaodžių ir baltaodžių. Mes visi - Dievo vaikai. (79-247, 1975.8.24)

Principas - tai tiesa, kuri nepasikeis per visą istoriją. Jis nepasikeis kokio nors valdovo nurodymu ar dėl didelės šalies įtakos. Net visas pasaulis ir Pats Dievas nepajėgus ką nors pakeisti. Jei tiesa išliko nepakitusi ir praeityje, ir dabartyje, ir nesiruošia kisti ateityje, vadinasi, ji tikrai yra idealo, kurio žmonės ieškojo nuo pat istorijos pradžios, vertės.

kai vienijasi žmonės, prikelti Principo, ir peržengia šalies ir pasaulio ribas, jie suformuoja vieningą brolybę be baltaodžių, juodaodžių ar geltonodžių rasės. Juodaodžiai skiriasi nuo kitų tik odos spalva ir niekuo daugiau. Jų kaulai, oda, kraujas ir siela tokie patys. Skiriasi tik odos spalva, kuri laikui bėgant keičiasi priklausomai nuo klimato ir aplinkos. Čia nieko negalime pakeisti. (Palaiminta šeima - 847)

Paimkite pušies pavyzdį. Pušų išorė skiriasi jei ji auga Arktikos regionuose ar vidutinėje zonoje. Jos skiriasi priklausomai nuo aplinkos ir kur augo. O meškos? Šiaurės poliuje jos baltos, kad lengviau būtų apsaugoti save baltame sniege. Baltoji rasė panaši į baltąsias meškas Šiaurės poliuje, juodoji rasė - į juodąsias meškas vidutinėje zonoje. Tik toks skirtumas. Įsivaizduojate, kas atsitiktų, jei meškos pradėtų diskriminuoti viena kitą dėl kailio spalvos? (Palaiminta šeima - 847)

Visos pasaulio šalys panašios tuo, jog mes visi esame žmonės, nepaisant odos spalvos, ar baltaodžiai, ar juodaodžiai, vienintelis mūsų skirtumas - tai aplinka. Jei vyras vestų juodaodę, jiems gimtų juodaodis kūdikis, jei paskui vestų baltaodę ir gimtų jiems baltaodis kūdikis, jis būtų toks pat tėvas ir juodaodžiui, ir baltaodžiui kūdikiui. Kitaip tariant, šie du vaikai turės vieną tėvą. Kol žmonės mūsų pasaulyje nepajaus iki širdies gelmių, kad jie visi - broliai ir seserys, gimę nuo vieno tėvo, kad ir kiek tai užtruks laiko suprasti, - bus neįmanoma suvienyti visas tautas ir kartas. (18-111, 1967.5.2

Greičiausias kelias suvienyti visas rases - tai tarptautinės santuokos. Vyrą ir moterį, parinktus iš visiškai skirtingų dviejų kultūrų, turi suvienyti Dievo meilė. Tokia yra visiška harmonija ir vienybė. Mums teks įgyvendinti tokį idealą. Kad atliktume didelį darbą, turime apsiginkluoti didele meilės jėga. Tokia jėga kyla tik iš didžiausio meilės jėgos šaltinio. Tai ne ta meilė, kuri greitai baigiasi dėl pasikeitimų visuomenėje ir supančioje aplinkoje. Tik didžiausia meilė gali peržengti tautines, rasines, kultūrines ir išsilaisvinimo ribas. (Palaiminimo šeima - I - 845)

Nuo šios akimirkos jūsų šeimos pasididžiavimu dvasiniame pasaulyje bus tai, kiek jos narių sukūrė šeimą su kitataučiais. Todėl jūsų visi sūnūs ir dukterys visi turi tuoktis su kitos tautos žmonėmis. Ateityje visi Susivienijimo bažnyčios vyrai ir moterys turės tuoktis su kitataučiais. Jei jau gimėte vyru ar moterimi, geriausia jums būtų taip tuoktis. (34-73, 1970.8.29)

Koks kelias žmonėms gali būti pats sunkiausias ir labiausiai išsekinantis? Tai kelias į dangų. Juo eiti sunkiausia. Koks kelias Visatoje žmonėms yra pats sunkiausias? Pakartosiu, jog sunkiausias kelias vedantis į dangų.

Ar Jėzus galėjo ten patekti? Jis kol kas yra rojuje, laukiamajame, kambary prieš įžengiant į Dangaus Karalystę. Tai parodo, kaip sunku ten patekti. O Pats Dievas, ar ten gyvena? Ne, Jo ten nėra. Ar kas nors per visą istoriją galėjo ten patekti? Jei ten Dievas negyvena, Jo sūnus taip pat negalėjo ten įžengti, tuomet kas apskritai ten gali patekti? Ar kas nors ten kada nors gyveno? Ne, ten nebuvo nė vieno žmogaus. Štai kodėl kelias į dangų - pats sunkiausias iš visų. (72-253, 1974.6.30)

Mes žavimės Dievo Karalyste, nes ji kupina meilės. Ten yra meilė ne trumpai, bet amžinai. Ji egzistuoja, peržengdama laiko ir erdvės ribas. Tik ten žmogus bus gerbiamas ir šimtu procentų tinkamai įvertintas. Kitaip tariant, ten - amžina laimė. Todėl žmonės taip svajoja ir ilgisi Dievo Karalystės. (25-284, 1969.10.5)

Mūsų pasaulyje nėra nieko tokio, ko aš pavydėčiau. Met pasaulietiniu požiūriu neturiu dėl ko pavydėti. Manęs nedomina pasaulio dalykai. Man net laikinai nerūpi tokie dalykai, kaip pinigai, žemė, namai ir pan. “Nors tai bus ir vieno kambario namelis, bet, kai ateis laikas, aš norėčiau numirti savo šaly. Aš juk turiu pereiti į kitą pasaulį šalyje, kuri yra saugoma Dievo, ar ne taip? Jei man bus lemta mirti ir pereisiu į dvasinį pasaulį, nieko nepasiekęs, koks apgailėtinas bus mano gyvenimas žemėje! Todėl aš turiu surasti tokią šalį, net jei man teks gyventi joje tik vieną dieną prieš pat mirtį!” Tai - viso mano gyvenimo noras. Aš einu šiuo keliu, galvodamas apie tai, jog net dėl vienos dienos, kad išsipildytų ši svajonė, esu pasiruošęs paaukoti tūkstantį dienų. Net kai jūs ilsitės, aš ir toliau nekintamai dirbu. Jei jūs taip negalite, aš vietoj jūsų mobilizuosiu žmones iš kitų šalių, ir jei Korėja to nepadarys, aš prijungsiu kitas šalis prie šios veiklos. Vienaip ar kitaip aš turiu tęsti savo kelią. (51-340, 1971.12.5)

Mūsų religingo gyvenimo tikslas - tapti Dievo Karalystės piliečiais. Kol jais netapsime, mes negalėsime laisvai gauti meilės ir mumis, kaip Dievo vaikais, nesididžiuos nei žmonės pasaulyje, nei visa kūrinija. Jei tauta neturi savo šalies, ją nuolat puldinės. Tokių žmonių padėtis apgailėtina. Greičiausiai jais naudosis savanaudiškais tikslais visi. Kad taip neatsitiktų, turime atkurti tautą, trokštamą Dievo, kuri taps Jo ramsčiu. (55-79, 1972.4.23)

Kokia niekinga šalies, neturinčios savo teritorijos ir valdžios, piliečių padėtis! Jėzus dėl to labai jaudinosi ir kalbėjo: “Taigi nesirūpinkite ir neklauskite, ką valgysite ir ką gersite, ar ką rengsitės, nes viso to ieško pagonys, nes jūsų Dangiškasis Tėvas žino, kad jums viso to reikia. Pirmiausiai ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisingumo, ir visa kita turėsite”. Ką, Jėzaus žodžiais, jūs turite išgelbėti pirmiausia - savo sūnų ar karalystę? Jis sakė gelbėti karalystę, kurios ieško Dievas. (34-337, 1970.9.20)

Kodėl tikintieji nuolat pralaimėdavo? Todėl, kad jie neturėjo šeimos, visuomenės ir šalies, kurie palaikytų jų tikėjimą. Tai buvo žmonės be šalies. Jei jie būtų turėję savo šalį, jie būtų galėję išlikti gyvi jos apsaugoti, net jei prieš juos sukiltų giminė. Tačiau taip nebuvo, todėl tikinčiuosius visur persekiojo, jie turėjo eiti sunkumų keliu ir lieti kraują. Jei jie būtų turėję tokią šalį, valdomą vieno valdovo, tereiktų jam tik atsistoti ir surikti: “Ei, jūs, nenaudėliai! Štai šis kelias yra teisingas!”, žmonės jam atsakytų: “Taip, pone!” Tačiau tokios šalies nebuvo, todėl jie turėjo tiek daug sunkumų. Jie buvo tauta be šalies. (56-159, 1972.5.14)

Šiandien šiame amžiuje visame pasaulyje viešpatauja krikščioniška kultūrinė sfera ir demokratinis pasaulis, dėl kurių žemėje užbaigiamas dvasinis išgelbėjimas. Tačiau šiandien pasaulyje nėra nė vienos krikščioniškos šalies, kurią Dievas galėtų paskelbti išrinktąja tauta ir kur Jis galėtų atsiųsti Mesiją, kaip ir buvo žadėjęs anksčiau izraelitams. Žydai iki šiol šventai gerbia šį pažadą. Kiekvienas iš jūsų turi tai suprasti. Būtent todėl krikčioniška kultūra, netekusi savo žemės, turėjo klajoti ieškodama savo šalies, turėdama tik vardą, už kurio nebuvo net lopinėlio žemės. Kai krikščionis vijo iš rytų, jie turėjo persikraustyti į vakarus, vejami iš šiaurės, jie bėgo į pietus, klajodami ir bandydami išvengti mirties. Tačiau, jie paplito po visą pasaulį! (65-48, 1972.11.13)

Net Susivienijimo bažnyčios nariai neturi savo šalies. Šiandien demokratijos pasaulis - tai šešių tūkstančių metų Dievo darbo vaisius. Jei jūs būtumėte gimę Izraely, Jėzaus laikais, jums tikrai nukirstų galvas! O tokį žmogų kaip aš, apskritai būtų sunaikinę, nepalikdami jokių pėdsakų. Supraskite, kad šiandien nedorovingi šėtono bendrininkai veikia jau šalyje, ir komunizmas, pasaulinis nedorovingumo įsikūnijimas, jau ruošiasi paskutinei kovai, kad nušluotų nuo žemės paviršiaus religijas. Ar mes, Susivienijimo bažnyčios nariai, turime šalį, kurią galėtume pavadinti sava? Ne, tokios šalies mes neturime, todėl pasaulis su mumis elgiasi kaip su atstumtaisiais, ar ne taip? Niekada nepamirškite, kad jus žemino daug labiau nei bet ką kitą. (55-209, 1972.5.9)

Jei jūs neturite savo šalies, kad ir kokia laiminga būtų jūsų šeima, prisiminkite, bet kurią akimirką gali pasirodyti visa grupė banditų ir nukirsti jums galvas. Todėl ieškokite savo šalies! Tikintieji nežino apie tai. Tiesa sakant, jie net nenutuokia apie tai! Jūs turite surasti gėrio šalį. Toks religijos tikslas. (57-260, 1972.6.4)

Ar atsiras nors vienas, kas atkurs Dievo Karalystę? Tokio žmogaus žemėje nėra, todėl bandome jį surasti pasitelkdami religiją, remdamiesi mokymu apie Antrąjį atėjimą. Remiantis tokiu mokymu atsiras nauja asmenybė, kuri sukurs naują šeimą, giminę, tautą, šalį ir pasaulį. Taigi, mokymas apie Antrąjį atėjimą iš šaknų skiriasi nuo visų kitų. Išrinkta asmenybė turės su šaknimis išrauti viską, kas yra negyva šiame mirties pasaulyje, po to įleisti ten naujas šaknis ir užaugti, panaudodama visą šį mirties pasaulį kaip trąšas. Tai turi būti subjektyvaus būdo asmenybė, kuri galės panaudoti tai kaip trąšas. Toks žmogus turi elgtis kaip tikras pilietis ar Karalystės sūnus, bei turėti prikėlimo galią, priimdamas ir apdorodamas viską, kas yra gera šėtono pasaulyje, kaip jo gyvybės šaltinį. Šis žmogus turi taip pat turėti lyderio savybių, dėl kurių jis galės augti šiame mirties pasaulyje ir panaudoti irstančius mirusius kūnus kaip trąšas. Kitaip tariant, jis negali leisti, kad mirties pasaulis jį užvaldytų. (49-93, 1971.10.9)

Antrojo atėjimo Viešpats ateina išgelbėti žmones. Kai tik bus sukurtas dangiškas etalonas, Dievas pradės kovą. Jis pradės revanšuotis. tai nereiškia, kad Jis nužudys Savo priešus ir nuims jiems galvas, kaip Stalinas, ne, Jis pavergs juos per vieną akimirką. Pirmiausia Jis turi pavergti šėtoną pasitelkdamas ideologiją, po to piliečius, viešpatavimą ir teritorijas. Kiekvienas žmogus nori turėti pinigų, valdžios, draugų ir idealų, būtent to, apie ką kalbėjau anksčiau. (12-169, 1963.3.16)

Kas būtų įvykę, jei Adomas ir Ieva, mūsų protėviai, nebūtų puolę? Tuomet savo šeimoje Adomas būtų tapęs aukščiausia galva savo gimtinėje. Jis būtų tapęs savo šalies atstovas, jos karaliumi. Pasaulis būtų susivienijęs pagal Adomo ideologiją. Tuomet nebūtų atsiradę jokių nenaudingų ir niekam nereikalingų ideologijų. Šios visos doktrinos tik suklaidina pasaulį, todėl jas reikia išrauti su šaknimis. Vienintelė ideologija - turinti teisę egzistuoti - Adomo ideologija. Vienintelė, mums reikalinga kalba - tai Adomo kalba, vienintelė reikalinga kultūra - Adomo kultūra ir vienintelė tradicija, tinkanti mums - tai Adomo tradicija. Viskas, ko mums reikia - tai Adomo gyvenimo būdo ir jo viešpatavimo, kitaip tariant, viską, kas yra mūsų pasaulyje, reikia suderinti su Adomo tautos ideologija. Tai vadinasi Dievizmu, nes mes turime susivienyti su Dievu ir Jo Širdimi. (20-123, 1968.5.1)

Ar Adomo ir Ievos šeima, jei būtų nepuolusi, gyventų tik dėl savęs ar ji atstovautų visai Visatai? Kam priklausys jų sukurta šalis? Dievui ar Adomui su Ieva? Tai būsų Adomo ir Ievos tauta, kurios centras Dievas ir kuri turėtų tą patį tikslą kaip ir Jis. Ši tauta pasklistų po visą pasaulį, kuris taip pat priklausytų Dievui. Turėtumėte tai suprasti. (161-243, 1987.2.22)

Pasaulyje, sukurtame Dievo, negali būti jokių tautinių ribų ir jokios rasinės diskriminacijos tarp baltaodžių ir juodaodžių. Tokiame pasaulyje nebus ir konfliktų, nes jame yra tik gėris. Tačiau mes matome, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, padalintas į atskiras valstybes, apsuptas sienų. Be rasizmo problemų, yra ir šeimyninių nesutarimų bei kivirčų tarp vyrų ir žmonų, tėvų ir vaikų. Geriems žmonėms tenka kovoti su blogais. Pažvelgę į šiandieninio pasaulio padėtį, mes pamatysime, kad ateinantis Viešpats turi suvienyti ir išlaisvinti jį nuo rasinės diskriminacijos ir tautų sienų. Jam teks vėl suvienyti iširusias šeimas ir sukurti taikos Karalystę mūsų pasaulyje, kur net šią minutę vyksta konfliktai tarp gėrio ir blogio. (53-72, 1972.2.9)

Apibendrintai globalizacija reiškia pasaulį kaip vieną tautą ir visą žmoniją - kaip vieno kaimo gyventojus, bet globalizacija pagal Susivienijimo bažnyčią reiškia įveikti barjerus, pradedant nuo šeimos lygio. Ši ideologija liečia visą žmoniją ir jos tikslas sukurti vieną pasaulį su vienu Dievu kaip Tėvu, kur visa žmonija bus kaip broliai ir seserys. Kokia nuostabi mūsų globalizacija! (Palaiminta šeima - 844)

Be Principo, paaiškinančio nuopuolį, mes neišspręsime visų pasaulio klausimų ir žmonijos etikos problemų. Be Principo neišspręsime jokių problemų, nes jos yra Paskutinių dienų galutinių ir beviltiškų reiškinių rezultatas, istorijos, kurioje viešpatavo šėtonas, po to kai išdavė Dievą, užbaigimo akimirka. Visos šios problemos - šėtono, kuris nusprendė sužlugdyti žmoniją, strategija. Kol neišspręsime šių problemų, istorijos neištaisysime. O neištaisę istorijos, mes negalėsime įsikurti. Todėl pirmiausia reikia pateikti konkrečius alternatyvius planus apie idealą ir Dievo kūriniją ir, remiantis jais, sugrįžti prie Dievizmo ir tikrosios meilės ideologijos, kurios yra ne egoistinės, bet altruistinės. Kitaip tariant, reikia sukurti meilės objektą. Kitaip visos šios problemos liks neišspręstos. (219-266, 1991.10.11)

Kodėl reikalinga santuoka? Kad priešais Dievą susijungtų vyras ir moteris su Dievo meile. Ši sąjunga - Visatos ir pasaulio šaltinis. Tikrosios meilės esmė tokia: tėvas gyvena dėl mamos, vyresnysis brolis - dėl jaunesnio, o jaunesnysis - dėl vyresnio ir t.t. Šeimoje, kurioje nariai susiję artimais meilės saitais ir kuri padeda jiems išmokti vertinti kitus žmones, amžinai gyvens Dievas. Tokia šeima ir tauta bus amžinos. (221-212, 1991.10.24)

Krikščionybės suvienijimo laikas jau praėjo. Pirmagimystės teisių ir tėvų autoriteto atkūrimas jau pasibaigė, todėl mes įžengėme ne tik į krikščionybės, bet ir viso pasaulio vienybės amžių. Todėl šią dieną, balandžio 10-ąją, mes turime atidėti į šalį Susivienijimo bažnyčią ir nuo dabar dirbti Šeimų federacijos už taiką ir vienybę pasaulyje vardu. (283-11, 1997.4.

Religijos misija baigėsi, užbaigus Šventosios Dvasios asociacijos už pasaulinės krikščionybės vienybę misiją. Mes pirmą kartą istorijoje įžengėme į amžių, kur nereikia nei religijos, nei išgelbėjimo. Šeimų federacijos tikslas - padėti šeimoms tapti idealiomis, atkūriant ir užbaigiant Dievo kūrinijos idealą, ir sukuriant idealų Dangaus pasaulį. (283-9, 1997.4.

Mes turime įtvirtinti šeimą. Iki šiol religijos pabrėždavo asmenybės sferą ir nė viena religija nekalbėjo apie šeimą. Tikintieji atsisakydavo pasaulio ir palikdavo šeimas dėl savo tikėjimo. Tačiau mes gyvename visai naujame amžiuje. Visos be išimties religijos pamokslaudavo apie individualų išgelbėjimą ir net neužsimindavo apie šeimos, giminės ar tautos išgelbėjimą. O mūsų Susivienijimo bažnyčia pamokslauja apie šalies ir pasaulio išgelbėjimą, vadovaudamasi šeima. (283-106, 1997.4.

Kai bus įtvirtinta šeima ir iš jos iškils pasaulis - tik tada bus įgyvendintas Dievo kūrinijos idealas, dar sugalvotas Edeno sode. Sūnūs ir dukterys pradės horizontaliai plisti ir taps gimine, įgyvendinusia Dievo viltis, o po to ir šalimi. (283-84, 1997.4.

Štai kodėl taip svarbi šeima. Viskas bus pabaigta Šeimų federacijos už taiką ir vienybę pasaulyje dėka. Pakartokite paskui mane: Šeimų federacija už taiką ir vienybę pasaulyje! Šeimų federacija už taiką ir vienybę pasaulyje! Jos pagrindas - šeima. (283-93, 1997.4.

Šeima kaip viso pasaulio atstovas turi nutiesti taikos ir vienybės kelią. Supraskite, kad visko pagrindas - vienybė šeimoje. Štai kodėl ateityje garbingos šeimos užims svarbią vietą pasaulyje. (283-54, 1997.4.

Nuo šios akimirkos šeima taps svarbiausia, todėl žmonės daugiau negyvens pavieniui. Net jei reikės priimti sprendimą, susijusį su darbu, šį sprendimą priims vyras ir žmona, kaip viena komanda. Jei vyras - direktorius, žmona bus jo pavaduotoju. Jei jų sūnūs ir dukterys atitiks visus reikalavimus, visai šeimai ir net visai giminei bus paskirti svarbūs vadovavimo postai. Ateityje bus labai pabrėžiama Šeimų federacija už taiką ir vienybę pasaulyje, tačiau negalima pamiršti ir viso pasaulio. Koks tikslas sukurti taiką, jei nebus pasaulio? Kokia vienybės prasmė, jei nėra taikos? Arba šeimos prasmė, jei nėra vienybės? Kalbėdamas apie šeimą, aš neturiu omenyje tik vienos šeimos. Kokia čia šeima, jei ji nepriklauso Šeimų federacijai. Viskas susiję. Galvodami apie Federaciją, prisiminkite ir vienybę, šeimą, taiką ir mūsų pasaulį. Galvodami apie pasaulį, prisiminkite ir taiką, ir Šeimų federaciją. VIsa tai vieninga tarpusavyje ir iš esmės viena ir tas pat. Dievas galės būti tik ten, kur jūs tapsite vieningos Visatos šeimininkais, neperžengdami Federacijos ribų, t.y. viso pasaulio valdovų atstovais, taikos, vienybės ir šeimos šeimininkais. (283-51, 1997.4.

Kad ir koks nuostabus būtų jūsų vyras ir koks patogus būtų jūsų gyvenimas, jums visiems vienas kelias - į pragarą, jei nežinote Dievo. Jūs turite užsiregistruoti kaip Jo piliečiai; kad ir koks žymus būtų Harvardo universiteto rektorius, jis pateks į pragarą, jei neužsiregistruos  kaip Dievo šalies pilietis. Jūs pateksite į Dangų po to, kai jus išskėstomis rankomis priims šeimoje, visuomenėje, šalyje, pasaulyje ir visa žmonija.

Visuotinės taikos ir vienybės šaliai (Čion Il Guk) reikia suvereniteto, teritorijos ir piliečių. Taigi, DIevo karūnavimą karaliumi, surengtą pernai, galima laikyti valdymo atkūrimu. Surengti susitikimai už Dievo tėvynės įkūrimą - tai teritorijos atkūrimas ir dabar jums teks užsiregistruoti kaip Čion Il Guk piliečams, ar suprantate? Štai kodėl jums reikia Čion Il Guk asmenybės liudijimo dokumento, kad taptume jos piliečiais. Kad būtų sukurta šalis, reikia suvereniteto, teritorijos ir piliečių. Žinokite, kad Čion Il Guk aminas įkūrimas buvo paskelbtas, vadovaujantis šiais trim dalykais. Būkite įsitikinę tuo kaip Dievas ir kai eisite ryžtingai ir tvirtai į priekį kaip Dr. Mun - Tikrasis Tėvas, neturėsite jokių kliūčių. (364-87, 2002.1.1)

Ne DIevas įkūrė Savo Karalystę, o Tikrieji Tėvai. Tikrieji Tėvai, o ne DIevas sukūrė Čion Il Guk, Čiondžu Pjongchua Tongil Guk, t.y. Visuotinės taikos ir vienybės šalį. Jei kinų hieroglifą čion (dangus) padalintume į dvi dalis, gausime “du žmones”. Vadinasi, ir du pasaulius. Vienas žmogus priklauso dangui, o  kitas - žemei. Tokia duali sielos ir kūno struktūra. Jūsų siela ir kūnas - tai dualios savybės, ar ne taip? Ar jūsų siela ir kūnas vieningi, ar ne? TIe, kurių siela ir kūnas nesutaria vienas su kitu, negalės tapti Čion Il Guk piliečiais. (364-101, 2002.1.1)

Dievas ligi šiol dirbo, kad įgyvendintų Savo valią ir išgelbėtų žmoniją. Jo valia yra sukurti Dangaus Karalystę. Todėl negalima neigti, kad Jis augino žmones Savo pusėje, kad jie taptų šios Karalystės piliečiiais. Kur Jis planuoja sukurti šią Karalystę? Ne dvasiniame pasaulyje, bet žemėje. Kas yra vertas tapti Dievo Karalystės, kuri bus sukurta žemėje, piliečiais. Jūs visi esate to verti. Jūs - centras, kurio dėka bus sukurta dangiška šalis. (87-106, 1976.5.16)

Šeimos, kurios turi teisę duoti Šeimos priesaiką - tai žmonės, vieningi siela ir kūnu. Kol jūsų siela ir kūnas nesusivienijo, jūs neturite teisės jos duoti. Kartodami šeimos priesaiką ir kasdien melsdamiesi, jūs turite atmesti nuo savęs viską, kas neatitinka šio standarto ir ugdyti viską, kas jį atitinka, taip suvienydami sielą ir kūną. Tik tuomet galite skaityti Priesaiką. (261-143, 1994.6.9)

1. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame ieškoti gimtosios šalies ir sukurti Dangaus Karalystę žemėje ir danguje, pradinį kūrinijos idealą.
   
2. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame atstovauti dangui ir žemei ir tapti jų centru, rūpindamiesi Dievu ir Tikraisiais Tėvais, mes prisiekiame atlikti paklusnių sūnų ir dukterų, ištikimų savo šalies patriotų, pasaulio šventųjų bei dieviškų dangaus ir žemės sūnų ir dukterų šeimos pareigą.
3. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame ištobulinti Keturias didžiąsias širdies sferas. Tris didžiąsias karališkos valdžios teises ir Karališkos šeimos sritį.
4. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame sukurti visuotinę šeimą, apimančią dangų ir žemę, - Dievo kūrinijos idealą, ir ištobulinti laisvės, taikos, vienybės ir laimės pasaulį.
   
5. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame kas dieną veržtis pirmyn, kad greičiau suvienytume dvasinį ir fizinį pasaulį kaip subjektą ir objektą.
6. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame tapti šeima, kuri, įkūnydama Dievą ir TIkruosius Tėvus, pritrauktų dangišką sėkmę ir ištobulintų šeimą, kuri perduotų Dangaus palaiminimus savo visuomenei.
7. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame, gyvendami dėl kitų, sukurti širdies kultūros pasaulį, susijusi su pradine kraujo linija.
8. Mes, kaip šeima ir Čion Il Guk šeimininkai, iš tikrosios meilės prisiekiame, įžengę į Užbaigtojo Testamento amžių, įgyvendinti Dievo ir žmonių meilės idealą per absoliutų tikėjimą, absoliučią meilę ir absoliutų paklusnumą bei ištobulinti išlaisvinimo ir visiško išsivadavimo sritį Dievo Karalystėje žemėje ir danguje.
   

Dangaus Karalystė remiasi pradiniu Kūrimo principu, jog ten įžengia tik šeimos. Žmogus gali būti laimingas tik tada, kai jo tėvai, vaikai ir visa giminė įžengia kartu. Jei tėvai gyvenimo pabaigoje patenka į pragarą ir tik vaikai patenka į Dangaus Karalystę, ar gali tokia vieta vadintis Dangaus Karalyste? Todėl, tiesdama link ten kelią ateičiai, Susivienijimo bažnyčia turi pirmiau sukurti šeimos pagrindą. Kitaip į Dangaus Karalystę nepateksite. Sukūrę šeimą, mes turime išsilaisvinti iš bet kokių sąlygų, dėl kurių kaltintų šėtonas. Kitaip tariant, mes turime išsilaisvinti nuo visų panašių istorinių kaltinimų. (21-63, 1968.9.1)

Kokia vieta yra Dangaus Karalystė? Ten įžengia tik sukūrę šeimą vyrai ir moterys. Jėzus buvo atėjęs į žemę, bet jis buvo nukryžiuotas prieš turėdamas nuotaką ir, vadinasi, jis neturėjo vaikų. Todėl jis visus du tūkstančius metų iki pat šių dienų gyveno rojuje ir meldėsi, o Šventoji Dvasia dirbo jo vardu. (21-199, 1968.11.20)

Jūs nepateksite į Dangaus Karalystę vieni. Vienam ten nėra kelio. Adomas ir Ieva puolė ir kartu atvėrė vartus į pragarą, todėl jūs negalite vieni patekti į Dangaus Karalystę. Štai kodėl net Jėzus, užuot įžengęs į ją, pateko į rojų.

Jėzus turėjo įeiti į Dangaus Karalystę tik su savo nuotaka. Dabartiniai krikščionys nežino apie tai, ir vis tiek tvirtina, kad seka juo! Jei jų žodžiai būtų tiesa, jiems tektų sekti paskui jį ir vėl sugrįžti. Kol nesukursite šeimos ir neatkursite šeimos, neturėsite kelio į Dangaus Karalystę. Štai kodėl Susivienijimo bažnyčia rengia Palaiminimo ceremonijas. (23-315, 1969.6.

Į Dangaus Karalystę, apie kurią kalbame Susivienijimo bažnyčioje, neįmanoma patekti po vieną. Ten įžengiama tik su šeimomis. Nejaugi pagal Dievo kūrinijos idealą Dangaus Karalystėje vyrai ir moterys  gyvena atskirai? Žinoma, ne! Ten įeina visi kartu. Jei ten pateko tėvas, mama ten seka paskui jį ir jei ten pateko tėvai, vaikai eina kartu su jais. Mama ir tėvas turi kartu įeiti į Dangaus Karalystę. Jei tėvas, galiausiai, pateks į Dangaus Karalystę, o mama - į pragarą, ar galima pavadinti tokią vietą Dangaus Karalyste? Šia prasme mūsų Susivienijimo bažnyčia - iš tirkųjų istorinė religija. (34-209, 1970.9.6)

Dangus - tai vieta, kur nenuodėmingi žmonės mylinčio Dievo apsuptyje žemėje sukūrę šventą santuoką, duoda gyvybę Dievo mylimiems sūnums ir dukterims bei susilaukia anūkų, kurie pradžiugins Dievą ir įgis Jo meilę ir įžengs visa šeima. Ar galite pavadinti tokią vietą Dangaus Karalyste, jei jūs pateksite į ją, o jūsų vaikai - ne? Kita vertus, į rojų patenka atskirai ir mylintys vienas kitą vyrai su žmonomis, ir tėvai su vaikais. Jis neturi nieko bendro su šeima. Ar galima tokią vietą pavadinti Dangaus Karalyste? Dangaus Karalystėje visa šeima tarnauja tėvams ir gyvena kurdama davimo ir ėmimo santykius kartu su Dievu. Jei sūnus palaidotas pragare, o jo tėvai gyvena sau Dangaus Karalystėje - argi tai teisinga? Argi tai Dangaus Karalystė? (19-105, 1967.12.31)

Į Dangaus Karalystę neįeina individualiai. Aš išnagrinėjau šį klausimą ir supratau, kad tai nėra kokia tai iliuzinė vieta, apie kurią svajoja ir kuria lig šiol tiki krikščionys. Į Dangaus Karalystę patenkama tik su šeimomis. Visa šeima turi patekti kartu. Tai - šeimos vieta. Tiek tėvas su mama, tiek sūnūs su dukromis kartu įeina į idealų pasaulį bei gyvena ten darniai su Dievu. Tačiau jei tėvui ir vyresnei seseriai teks keliauti į pragarą, o mamai ir jaunesnei seseriai - į Dangų, ir jūs patys pateksite į Dangaus Karalaystę, ar būsite laimingi? Į Dangaus Karalystę įeinama su visa šeima. (22-271, 1969.5.4)

Kokiu raktu galima atrakinti Dangaus Karalystės vartus? Ten negalima įeiti po vieną. Į Karalystę patenkama su visa šeima, be to, jums teks pasiimti su savimi visą giminę. Tai tikras palaiminimas. Taigi, kad būtumėte palaiminti ir įžengtumėte į Dangaus Karalystę, jūs turite pasiimti su savimi ir šeimą, o ne bandyti eiti po vieną. (22-168, 1969.2.2)

Jūs turite mylėti žmones. Mylėti vienodai visų penkių rasių atstovus. Ar Dievas pasakytų: “O Man apskritai patinka tik baltaodžiai!”? Jei jis mylėtų tik baltaodžius, tuomet visi turėtų dėvėti tik baltus rūbus. Visi baltaodžiai dėvės tik baltą spalvą, o visus spalvotus drabužius jie turėtų išmesti. Kam dėvėti juodą? O kodėl reikalingi spalvoti rūbai? Visiškas prieštaravimas! Užėję pas juos į kambarį, pamatysite pačias įvairiausias spalvas ir net pianinus. Ar ten bus tik balti pianinai, ar bus ir juodų? O kam reikia juodų lentų? Tokiems žmonėms negalima turėti net nakties, nes naktį taip tamsu! Kodėl viskas turi suktis apie baltą spalvą? Iš kur toks “baltasis požiūris”? Tai - kelias į pražūtį! Kiek dar metų tai truks? Kiek? Nors žiemos atrodo ilgos, jos trunka vos tris mėnesius. Kad įeitumėte į amžinybę, turite pamilti visus keturis metų laikus. Todėl jūs negalite mylėti tik baltaodžius. (133-29, 1984.7.1)

DIevas - tai ne diktatorius. Jis investuoja visą Save į žmogų. Dievas egzistuoja dėl žmonių. Štai kodėl mes bandėme sekti Juo dešimtis tūkstančių metų ir vis dar bandome. Kad įgytume teisę egzistuoti pasaulyje ir Visatoje, kurie paklūsta dangiškam įstatymui, skelbiančiam gyvenimą dėl kitų, jūs taip apt turite gyventi kitų labui. Taip susivienys Vakarai ir Rytai, praeitis ir dabartis. Dievo meilė mūsų dienomis tokia pat kaip ir praeityje. Jis myli Rytus nė kiek ne mažiau už Vakarus. Todėl visus skirtumus tarp Rytų ir Vakarų, o taip pat tarp praeities ir dabarties, galima įveikti. Tai reiškia, kad augimas vyksta ten, kur įveikiami praeities, dabarties ir ateities skirtumai, kadangi skirtumai tarp Rytų ir Vakarų gali būti įveikti, jie susivienys. Visa tai įmanoma tik dėl meilės. (187-89, 1989.1.6)

Kur veda tikrosios meilės kelias? Gyvenimas dėl kitų turi tapti įstatymu. Meilė begalinė, juk pagal Principą ji išlieka tikra, kad ir kur jūs eitumėte. Tai buvo tiesa praeityje ir dabartyje, tai bus tiesa ir ateityje, todėl jūs turite gyventi dėl kitų. Jei Dievas pasirodytų priešais tokius šventuosius kaip Konfucijus, Buda ar Mahomedas bei prieš Jėzų ir jų paklaustų: “Kaip jūs manote?”, ką jie pasakytų? Kad šis įstatymas teisingas ar ne. Žinoma, jie pasakys, kad įstatymas teisingas. Toks Visatos įstatymas. Dėl jo žmonės gyvena teisingai. Tai - tikras kelias, kuriuo turite eiti. (133-16, 1984.7.1)

Ką Susivienijimo bažnyčia bando sukurti? Tikrai ne didžią asmenybę, kuri būtų geresnė už visus. Ji siekia paversti mus visus į šventuosius. Didūs žmonės turi daug priešų, o šventieji jų neturi. Didžios asmenybės myli tik savo šalį, o šventieji - visą žmoniją. Todėl, jei toks didis žmogus atsistos priešais Dievą, Jis jam pasakys: “Tu mylėjai savo šalį, bet nesugebėjai mylėti visų žmonių, kuriuos aš taip mylėjau ir kurių taip ieškojau”. Tuomet šis žmogus negalės išbūti priešais Dievą. Kita vertus, tas, kas atliko šventojo pareigą, gali tiesiogiai atsistoti priešais Dievą. Kuo aš sakiau užsiima Susivienijimo bažnyčia? Ar ji bando sukurti didžius žmones ar šventuosius? (38-263, 1971.1.

Šiandien žmonėms pasaulyje patinka klausinėti: “Kas gi tas gyvenimas?” Svarbiausia, kaip nustatyti požiūrį į gyvenimą, tautą, pasaulį, VIsatą ir galiausiai į Dievą. Kaip tai padaryti? Pats svarbiausias klausimas: kaip sukurti gyvenime prioritetų sistemą ir kaip visi išoriniai dalykai gali būti susieti su šia sistema? Tačiau pagal gyvenimo dėl kitų principą, pats svarbiausias požiūris į gyvenimą yra toks - aš gyvenu dėl visų žmonių, viso pasaulio, šalies, visuomenės, šeimos, antros pusės ir savo vaikų. Jei čia surasite savo laimę, tai bus geriausias požiūris į gyvenimą. (75-323, 1975. 1.16)

Biblijoje pasakyta apie tai, jog mes - tai Dievo šventykla. Ką reiškia šie žodžiai? Niekam taip ir nepavyko jų išsiaiškinti. Tai didūs žodžiai! Nes nesvarbu, koks didis yra Dievas, šie žodžiai duoda mums teisę paveldėti Visatą po to, kai  mes sukursime  meilės santykius su Juo.  Tuomet  mes šnibždėsime vienas kitam į ausį meilės žodžius ir tapsime visiškai  vieningi. Vadovaudamiesi meilės principu, mes įgysime teisę paveldėti visą Visatą ir viską, kas joje yra, t.y. visą dvasinį ir fizinį pasaulį, sukurtą Dievo. Niekas nežino šios nuostabios tiesos! (137-67, 1985.12.1

Nors mes sakome, kad Dievas - mūsų Tėvas, o mes - Jo vaikai, panašu į tai, jog Jis yra virš mūsų, o mes - žemiau Jo. Jei taip, kokios mintys šautų mums į galvą? Mums, žmonėms, giliai širdyje gimtų noras Jo paprašyti: “Tėve, prašau, leisk man pabūti Tavo vietoje nors kartą! Aš taip noriu joje pasėdėti!” Jei Dievas atsakytų sušukdamas: “Tu, nenaudėli! Žinoma, aš tau to neleisiu!”, mes būsime labai prislėgti. Štai kodėl Jis negali mums taip atsakyti. Kita vertus, Jis žino apie tokį mūsų norą, todėl mus įkvepia: “Žinoma, kaip gi ne!”, užleisdamas mums Savo vietą, o Jis tuo tarpu įeitų į mūsų širdis ir ten apsigyventų, kaip Savo šventykloje. (54-89, 1972.3.20)

Kai žmonės visiškai subręs, nematomas Dievas gali į juos įeiti ir sukurti meilės guolį. Dievas taip pat gali mylėti visa apglėbiančia meile, patenkindamas ir Save, ir Adomą. Todėl meilė - tai pati didžiausia ir švenčiausia šventykla. Korėjiečių kalboje žodis “šventykla” skamba kaip “song džon”, o kinų hieroglifas “song” reiškia “šventasis”. Todėl Dievą galime surasti ten, kur yra tikroji meilė.

Kodėl žmonėms taip patinka tikroji meilė? Tereikia tik prisiliesti prie jos ir suprantame, kad prisilietėme prie Dievo. Štai kodėl, kai Adomas ir Ieva būtų tapę tobuli ir pradėję lytinius santykius, Dievas, Visatos Kūrėjas, būtų įėjęs į jų kūnus ir jie būtų tapę pačia švenčiausia šventykla pasaulyje. (128-325, 1983.10.2)

Pirmame laiške Korintiečiams 3:16 yra pasakyta: “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?” Tai reiškia, kad mes - Dievo šventykla. Kai jūs paskirsite Dievui maldą klausdami: “Dangiškasis Tėve, kur Tu?”, jūs susilauksite nuostabaus atsakymo. Jis pasakys: “Aš čia! Ko triukšmaujate?” Po to Jis paklaus: “Neturi ką papusryčiauti? Ko taip triukšmauji viduryje nakties?” Tuomet jūs paklausite: “Kur gi Tu?” O Jis jums: “Kaip tai “kur”? Kur gi man būti, jei ne pačioje tavo širdies gilumoje? Aš tavo širdy!” Klausiate, kur yra dangus? Jis - jūsų širdyje. (224-214, 1991.11.24)

Nematomą Dievo atvaizdą simboliškai atspindi kiekviena jūsų kūno ląstelė. Ką primena jūsų akys? Dievo akis! Štai kodėl kruopščiai išstudijavę žmogaus veido bruožus, jūs pastebėsite, kad pačios gilausios yra akys. Akys iš savo gilumos gali viską aplinkui stebėti. Po to - nosis. Ji simbolizuoja Adomą ir Ievą. Ji yra pačiame veido centre. Burna simbolizuoja visą kūriniją. Ji horizontali. Burnoje yra skaičius “aštuoni”, padaugintas iš keturių, t.y. trisdešimt du dantys. Šis skaičius remiasi pasaulyje visa kūrinija ir skaičiumi “keturi”. Akys atspindi keturias pasaulio šalis. Veido bruožai, esantys virš kaklo, simbolizuoja dangų. Kitaip tariant, tai dangaus informacijos centras. (201-83, 1990.3.4)

Kūrinijos Valdovas davė mūsų veidui kiekvieną Savo Paties atvaizdo dalelę. Štai kodėl žmogaus veide galima rasti visus Dievo bruožus. Akys simbolizuoja Patį Dievą. Todėl prieš gimstant naujai būtybei, pirmiausia jai susiformuoja akys. Dievas - tai Visatos centras, todėl mūsų akys atspindi būtent Jį. Todėl mums reikia tik pažvelgti į bet kurio žmogaus akis, kad pasakytume, ar jis gyvena pagal sąžinę, ar ne. (39-247, 1971.1.15)

Patys žmonės trokšta būti įtraukti į Dievo meilę. Jie nori Jį mylėti ir būti arčiau Jo. Pirmasis įsakymas išreikštas Jėzaus žodžiuose: “Mylėk Viešpatį Dievą visa savo širdimi, dvasia ir kūnu”. Pirmas žodis yra :mylėk”. Jūs turite pamilti Dievą visa savo esybe. Jei jūs viską mesite pusiaukelėje, nieko nebus. Jūs turite eiti iki galo. Taip jūs įgysite širdį, atspindinčią Dievą, ir jūsų pradinė prigimtis, susivienijusi su Dievu, taps absoliuti. Tuomet jūs galėsite pasiekti visko pradžią ir pabaigą. Pirmas įsakymas sako apie tai, jog būtent taip jūs turite mylėti Dievą. (149-237, 1986.11.23)

Kur glūdi jūsų gyvenimo šaknys? Tai nenuodėmingi tėvai. Kur galima surasti nenuodėmingus gėrio tėvus? Dievas - tai subjektyvi būtybė, turinti dualias savybes, todėl Jis sukūrė Visatą bei žmones pagal Savo atvaizdą ir panašumą, kad jie atspindėtų Jo dualias savybes. Adomas tapo Dievo vyriškų savybių įkūnijimu, o Ieva - moteriškų. Pažvelgus šiuo požiūriu, nors mes vadiname Dievą “Mūsų Dangiškasis Tėve!”, dėl to, kad Jis - viena Asmenybė, ši sąvoka apima ir “Dangiškąjį Tėvą” ir “Dangiškąją Mamą”. (140-123, 1986.2.9)

Žmonės gimsta ne todėl, kad patys to nori. Mes taip pat išvystame šį pasaulį ne dėl tėvų plano, panorėjusius matyti mus tokiais ar anokiais sūnumis ir dukterimis. Kitaip tariant, mes gimstame ne pagal tėvų užsakymą. Pasigilinę į tai, kas yra mūsų egzistavimo šaltinis, vadovaudamiesi Dievo apvaizda, mes prieisime prie vienos išvados, kad esame sukurti pagal apvaizdos šaltinį ir atsiųsti į žemę, jog prisiimtume didelę atsakomybę kurti santykius su nuolat besiplėtojančia istorija, kylančia iš to paties šaltinio. Todėl, nors būtybė, vadinama “aš”, užima tik mažą vietelę didelėje ir neaprėpiamoje istorijoje, tai nereiškia, kad mes baigsime savo gyvenimą tik kaip mažos ir nereikšmingos būtybės. (34-155, 1970.9.6)

Kur yra pradžia, su kuria žmonės gali susieti savo gimimą ir patį save? Kai mes susiduriame akis į akį su principais, esančiais didžiulėje Visatoje, kur mums surasti pirminę priežastį, apie kurią galėtume pasakyti, jog ji iš tikrųjų mūsų? Mes esame rezultatas, todėl tie, kas nežino priežasties, bet vis tiek garsiai reiškiasi, jog yra išmintingi, tikriausiai išėjo iš proto! (83-191, 1976.2.

Atsakymas į klausimą, kodėl mes gimėme, kodėl Dievas sukūrė žmogų ir visą Kūriniją, labai paprastas. Dievui reikia meilės objekto, todėl Jis sukūrė žmones. Dabar jūs tikriausiai pagalvojote: “Manęs niekam nereikia, todėl nesvarbu ar aš toliau gyvensiu, ar ne?” Tačiau nėra jokios priežasties taip galvoti. Būti Dievo meilės objektu - tas pats, kaip būti mylimu tėvų, nes jie myli ne tik tuos vaikus, kurie yra pranašesni už kitus. Jie vienodai myli kiekvieną savo vaiką - nesvarbu ar jie gabūs, ar ne. Pavyzdžiui, vaikų-invalidų tėvai liūdi dėl savo vaikų daug da