Nenustebkite, bet tokie miestai kaip Bostonas, kuriame yra geriausi pasaulio universitetai (Harvardas, Kembridžas ir Bostono universitetas) turi didžiulį nusikalstamumą. Iš tikrųjų JAV valstybinių mokyklų nebaigia net 30% besimokančiųjų. Kur tie 30% nebaigusių mokyklą mokinių patenka? Atspėsite, manau, iš pirmo karto. Taip, į gatvę. Į gatvės gaujas, taip vadinamus “street gangs” gretas.

Būtent apie tai ir kalba šis Harvard Business School paruoštas atvejis, kurį pristačiau “Church Management” paskaitoje. Istorija galima pradėti nuo Martino Liuterio King’o ir segregacijos. Mes žinome, kad Martino Liuterio King’o svajonė, kad juodaodžių diskriminavimas JAV išnyktų, buvo įgyvendintas (Obama).

Tačiau septintame ir aštuntame dešimtmečiuose prasidėjo priešingas procesas – desegregacija. Nors JAV įstatymai, teisinė bazė ir net politikai, viskas už tai, kad juodaodžių teisės būtų lygios su visais, tačiau tikrovėje didmiesčiuose egzistuoja “neighbourhoods”, t.y. ištisi rajonai, kur gyvena beveik šimtu procentu tik vienos rasės atstovai. Taip ir Bostone yra rajonai, kur juodaodžių tik 1% arba priešingai, kur baltaodžių yra tik 10%. Ką nusprendė teisėjai, norėdami pakeisti padėtį? Jie pradėjo “desegregaciją”, t.y. mokiniai nelankė mokyklą, kuri buvo pašonėje, o autobusais buvo vežami į mokyklas kituose rajonuose, kur visos rasės turėjo būti atstovaujamos lygiomis dalimis. Aišku, pripratę prie savo saugaus rajono, kur visi balti ar juodi, paaugliai paskelbė karą vienas kitam ir net suaugusiems.

Buvo organizuojamos gaujos, kurios turėjo užtikrinti, kad jų kaimynystė būtų apsaugota nuo kitų gaujų. Tėvai paskelbė 24/7 taisyklę, kai vaikai grįžę po mokyklos neišeidavo iš namų 7 dienas per savaitę ir 24 val. per parą. 1990-aisiais krekas-kokainas buvo naujovė, kuri leido jauniems paaugliams tapti turtingiems per labai trumpą laiką. Gaujos tapo organizuotos, gerai ginkluotos ir nebesiskaitė su niekuo.

Taip 1992-aisiais Bostone buvo užregistruota virš 1000 susišaudymų ir beveik 200 jaunesnių nei 17 metų paaglių buvo nužudyti - nušauti ar nudurti gatvių karuose. Viso to viršūnė buvo “Morning Star Baptist” bažnyčioje, kai buvo laidojama eilinio susišaudymo auka ir tuo metu, kai buvo vardijami velionio nuopelnai ir gerosios savybės, į bažnyčią įsiveržė keliolika paauglių ir visų akivaizdoje užpuolė kitos gaujos narį, dalyvaujantį laidotuvėse.

Jie sumušė jį ir jis buvo nuveštas į ligoninę su devyniais peilio dūriais gyvas tik dėka keletos vyrų, kurie apgynė jį nuo sužvėrėjusios gaujos. Šis įvykis perpildė kantrybės taurę ir atsirado žmonių, kurie nutarė veikti. Gal daug kas iš jūsų yra nusiteikęs prieš religiją, tačiau keletas juodaodžių pastorių pasiekė, kad po keletos metų, t.y. 1997-1998 ištisus aštuonioliką mėnesių nebuvo nušautas nė vienas paauglys. Šis Bostono atvejis žiniasklaidoje žinomas kaip Bostono stebuklas (the Boston Miracle).

Kas įvyko? Dvylika pastorių nutarė veikti. Jie ėmė vaikščioti kiekvieno penktadienio naktį pačiomis baisiausiomis Bostono gatvėmis, eidavo į tokius užkaborius, kur tamsiu paros metu drįsdavo įžengti tik SWAT komandos su oro priedanga. Juos labai paveikė vieno narkotikų dylerio žodžiai: “Jūs esate pastoriai, jūs pamokslaujate bažnyčiose, kalbate, bet ar jūs esate šalia, kai jūsų reikia? Ne, po pamokslo sekmadienį jūs grįžtate namo, į savo gražų namą, į savo šeimą saugiame rajone. Mes laikome savo duris atidarytas 24/7 ir paaugliai bet kada užėję gaus narkotikų.”

Jie ne tik vaikščiojo po tamsiausias Bostono vietas penktadienio naktimis, jie ketvirtadienio vakarais eidavo į esamų ar potencialių gaujos narių namus ir bendraudavo su jų šeimomis. Per pertraukas mokykloje, vakarais krepšinio aikštelėje, visur kur tik įmanoma, jie ėjo ir bendravo su gatvės žudikais, grobikais, narkotikų dyleriais ir visais kitais blogiukais.

Kaip vėliau papasakojo pastorius Brown, – jis suvokė, kad visi tie ginkluoti, grandinėmis ir džinsais nukritusiais iki kelių apsikarstę paaugliai yra tik vaikai, kurie ieško tėvo vaidmenį atliekančio suaugusio. Tikro tėvo, ne tokio kokį jie turi kažkur  - gal kalėjime, gal kitur…

Labai dažnai gatvių gaujos jiems atstoja šeimą, nes čia jie yra priimti ir vertinami.

Ilgainiui pastorių liko tik trys, tačiau jie įgavo ne tik paauglių pasitikėjimą, jais ėmė pasitikėti ir su jais tartis visos valdžios struktūros: policija, teismai, mokyklų administracija, šeimos ir visa bendruomenė. Jie sugebėjo koordinuoti visų jų veiklą taip sėkmingai, kad jų žodis praktiškai nulemdavo paauglio likimą. Dažnai paauglių nepavykdavo išgelbėti, nes nepklausę pastoriaus jie pasitikdavo mirtį nuo perdozavimo ar kulkos. Bet jie asmeniškai rūpinosi ne tik šimtais, bet tūkstančiais paauglių atiduodami visą save, miegodami po keturias valandas, dėl pervargimo ir per didelio krūvio kartas nuo karto atsiguldami į ligoninę, prarasdami savo šeimą, nes žmona nematydavo savo vyro per dienas ir naktis.

Tačiau jie išgelbėjo daug gyvybių, vietoj mirties pasirinkę gyvenimą paaugliai įstodavo į koledžą arba susirasdavo legalų darbą. Visi kiti Amerikos miestai ėmė domėtis, pastoriai pateko ant “Times” viršelio ir į Baltuosius Rūmus, kur juos priėmė Bušas ir Klintonas. Jie tapo tokiais įtakingais, kad jei būtų panorėję, būtų galėję tapti senatoriais ar kongresmenais.

Tačiau jie dirbo savo darbą ir nepaisydami finansinių ar kitokių sunkumų, jie gelbėjo gyvybes ir gyvenimus. Problemos prasidėjo dėl nesutarimų tarp trijų pastorių, nes kiekvienas turėjo savo charakterį ir kiekvienas norėjo būti bosas. Galų gale 1999-aisiais jų koalicija žlugo. Šiandien dienai jau virš penkiasdešimt Bostono paauglių per metus palieka šį pasaulį ne savo noru. Tik pastorius Jeffrey Brown liko ištikimas šiam uždaviniui, praradęs savo šeimą ir patyręs skyrybas, jis atkūrė veiklą su dviejų milijonų dolerių biudžetu ir keturiasdešimt darbuotojų-savanorių.

Kova už gyvybes tęsiasi. Tai aš pavadinčiau pačia tikrąją NAMŲ BAŽNYČIOS veikla, tai yra tai ką turėtų daryti Palaimintos šeimos, pradėdamos nuo tokių vietų, kurias galima pavadinti pragaru. Argi ne tai mesijo misija išgelbėti net pragare esančius?

Aš išskyriau keletą pamokų iš šios istorijos, kurios tiktų ne tik Susivienijimo bažnyčiai ir bet kuriai religijai, bet ir bet kuriai šeimai ar sąžiningam žmogui. Visų pirma vietoj to, kad kalbėti apie problemą, reikia eiti ir daryti. Antra, pradžioje reikia išklausyti, o tik vėliau veikti išvien, vis klausiant “ar būtent to jums reikia?” Trečia, bendradarbiavimas tarp skirtingų institucijų, grupių, žmonių yra raktas į sėkmę.

Kokius trūkumus aš pastebėjau: pirma, pastoriai “sudegė” nuo pervargimo ir asmeninių aplinkybių naštos. Antra, “vienišo kario” kelias neveda į sėkmę. Kitaip tariant jų patirtis liko nepadauginta, kaip sakoma “vienas lauke ne karys”. Įvardindamas žodžiu ”vienas” turiu omenyje priešingybę “šeima”. Tuoj paaiškinsiu.

Visų šių paauglių problemų šaknis yra neveiksni šeima, todėl jie pasirinko gatvės gaują, kuri pakeitė šeimą. Būtent pastoriai nežiūrint į visas jų pastangas neparodė paaugliams sveikos šeimos pavyzdžio, kuriuo jie galėtų sekti, todėl jie ir liko “vienas”.

Antra problemų šaknis yra rasizmas. Paaugliai siejo savo tapatybę su savo rase, tai buvo svarbi vertybė jiems, panašiai kaip gauja-šeima, kuriai jie norėjo priklausyti ir ją gynė. Iš mano pastabų jau turėtų būti aišku ką aš siūlyčiau, norint šį sėkmingą modelį paversti ilgalaikiu ir pasiekti, kad taikus Bostonas be susišaudymų, žudynių, smurto taptų kasdienybe, o taip pat ir likęs pasaulis. Aš matau, kad tai gali padaryti tik sveika šeima, jos modelis, kuris būtų paskleistas į šalies ir pasaulio lygmenį. Būtent čia religijos gali suvaidinti pagrindinį vaidmenį, bendradarbiaudamos tarpusavyje sprendžiant socialines problemas.

Susivienijimo bažnyčia šiandien yra pačiame centre, nes jos pagrindas – šeima. Trūkumai, kuriuos matau Susivienijimo bažnyčioje net plika akimi, yra šie:

• Per daug kalbame, nuo konferencijų net galva sukasi. Reikia “action, action and action”. Panašiai kaip filme su Briuce Willis “Kietas riešutėlis”.
• Mūsų bažnyčios skleidžiamas mokymas, idealas, utopija ar ideologija dažnai yra per daug abstraktūs. Jei jau krikščionys, paėmę paprastą istoriją apie Jėzų, kuris buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes ir prisikėlė, sugebėjo pakeisti pasaulį, ar neturėtume mes, turėdami gyvą Mesiją su mumis, pakeisti pasaulį jau šiandien?
• Mūsų veiklos metodai remiasi aklu tikėjimu, o ne profesionalizmu “business approach”, todėl dažnai didžiulės pastangos, lėšos ir laikas yra skiriami tam, kas nėra efektyvu ir pamatuota. Mes naudojame tuos pačius metodus, kuriuos naudojome prieš penkiasdešimt metų ir mes galvojame, kad būdas, kuris buvo veiksmingas Japonijoje, bus veiksmingu ir Lietuvoje ar Čilėje.

Mano pasiūlymas paprastas: išmokti iš geriausių; bendradarbiauti su geriausiais; tapti geriausiais!

Mano skaidrių paskaita PDF formate yra čia: http://www.box.net/shared/396omb10ip

Esu nustebęs, nes ką tik peržiūrėjau Heung Jin Nim vakar dienos pamokslą, kurio metu buvo pademonstruotas reportažas apie Susivienijimo bažnyčią. CBS arba Christian Broadcasting System yra didžiausia Pietų Korėjos krikščionių žiniasklaidos kompanija, kurios TV ir radijo programos turi apie 10 milijonų abonentų vien tik Korėjoje. Šis reportažas – tokia nuostabi reklama mūsų bažnyčiai, kad, mano nuomone, jie geriau galvoja apie Susivienijimo bažnyčią nei aš.

Siūlau pasižiūrėti patiems. Jei nenorite žiūrėti viso Heing Jin Nim pamoklso, o tik CBS reportažą, tai jo pradžia 28:40, o pabaiga 41:35 nuo video pradžios. Reportažas parodo tikslius faktus kas šiuo metu vyksta mūsų judėjime Pietų Korėjoje. Krikščionys atrodo susirūpinę, bet jų žodžiuose nėra ugnelės, todėl jie jau dvasiškai prisipažino esą pralaimėję, kovodami prieš Susivienijimo bažnyčią.

Reportažas toks geras, kad, jei jis būtų sukurtas mūsų bažnyčios pastangomis, aš nebūčiau juo patikėjęs. Būčiau manęs, kad mes esame linkę pagrąžinti savo veiklą ir darbus. Tačiau, kada mūsų pagrindiniai seni oponentai, jau daugiau kaip pusšimtį metų kovoję ir persekioję Susivienijimo bažnyčią, taip išdėstė reikalus yra stebėtina. Anksčiau jie ne tik mus pravardžiavo sektantais, bet ir dažnai imdavosi veiksmų, net smurto, kad sustabdyti ir visiškai sunaikinti Sun Myung Moon. Dabar, jei aš būčiau krikščionis, rimtai pagalvočiau – o gal Tikrasis Tėvas vis dėl to Mesijas?

Norėdami pasižiūrėti patys, nes pagalvosite, kad ir aš pagražinau kaip Susivienijimo bažnyčios narys, sekite nuorodą:

http://www.ustream.tv/recorded/2412773

Jei nesuprantate angliškai, aš patalpinu reportažo tekstą, kurį galite išsiversti su Google translate:

Recently the UC (Unification Church) invested a large sum of money to purchase the Yongsan Community Center. Voices of concern have been raised about the UC’s recent steps to secure its domain through real estate purchases.

This move by UC to make large capital investments marks an increase in non-religious activities by the church which has led to concern and confusion among the Korean religious community.

Before we go further, let’s watch this video:

“True Father is the King of Peace. and he is working to complete the unfinished mission of Jesus.”

Large capital investments ranging from real estate, to education, sports, recreation and leisure facilities… diverse beverage products, pharmaceuticals.

Today, Korea is becoming the holy homeland of the Unification Church. Let’s join Deokwon Kim to take a closer look.

- Good afternoon, Mr. Kim. Can you start by giving us a brief explanation of what kind of religious teaching the UC follows.

- The UC has long been proud of its economic strength. The church’s power can be felt not only in the religious sphere, but also in the financial sector, the cultural sector and the media.

The church has branches in fifteen countries, including the United States, Japan and about four million followers around the world. Let’s look at each area separately:

- It seams the most visible work of the church is in real estate sector and related fields.

- The UC is expanding its influence by making sizeable investments in land and real estate all around the country. Let’s take a look at the next video clip:

-The UC recently purchased the Yongsan Community Center in Seoul. The purchase of the property which cover 4900 m2 is said to have cost 70 million dollars. Plans are to develop the property into a shrine to world peace and unification, including worship facilities to accomodate 20,000 followers. The center will be used to offer praise and devotion with a variety of diffrent styles of worship services. With the facilities of the Segye Ilbo (daily newspapaer)located in the same neighbourhood there are concerns that the relocation of the headquaters of the UC to the Yongsan area will give the church too much influence in the area.

“I remember these people saying a while ago that at some point time will come when Christians and the rest of society would have no choice, but to make use of the enterprises that we are operating.”

- Also, the UC town that has been built at Cheongpyeong is referred to by members of the church as their original holy ground. The building site is huge, covering 26 million m2 and 320 million dollars has been spent developing it. The site already includes an international training center, a hospital, a middle school and high school, a seminary as well as a museum and a senior citizen’s rezidential center and other facilities and is being organized and developed as a dedicated UC rezidential community. In addition, the church has revealed plans to develop an extensive beach resort area in Yeosu on Korea’s south coast. Work has also begun and rental contracts are being accepted for a business center in Yoido (tai sala, kurios reikšė Seule, kaip Manheteno Niujorke) that is being constructed on a scale four times the 63 building (buvęs pastatas).

“We can not help but be concerned with the UC reaching beyond Cheongpyeong to Pyeongyang and Yeosu, and aggresively expanding their influence all across the country.”

- As you can see from this scene, the UC has tremendous financial recources. Therefore, whether we know it or not, their influence probably touches our lives in a number of ways.

- That’s right. The UC is particularly focused on the financial and political sectors. The Tongil group has 15 affiliated companies and is ranked 70th among nation’s businesses, with annual sales of 830 million dollars. In addition, with the media and advertising impact of Segye Ilbo, Cheongshim International Academy middle and high school and the Sun Hwa Arts middle and high schools, and Kyungbok Elementary school in the education sector, and the Peace Cup International soccer tournament in the sports and leisure sector, the church is spreading int influence in many diverse areas.

Let’s discuss further as we watch this next video segment.

Some believe that the UC will hold the biggest stake in the 2012 Expo in Yeosu. One reason is that the UC’s Ilsung Construction is working on a large scale development in Yeosu covering about 10 million m2, with an estimate construction cost of 1,2 billion dollars. Land prices in the area have already skyrosketed to twice what they were. Experts in the area estimate that by the time of the Expo, the income from this investment will reach several billion dollars.

It is said that the UC plans to invest this income in the political sector. In the last general elections, candidates entered the race for national assembly seats in 240 districts under the Peace Unification Family Party.

“They are able to work in all areas, including political campaigns and they have made large-scale preparations to do so.”

- As you can see in the video the UC is involved in a whole range of areas, including politics, economics, the media, culture and sports. There must be some reason that the UC is working in all of these diverse areas.

- As a religion, the UC has clear reason for this kind of work. The church can expand its missionary activities by accumulating financial resources. The UC uses income from its businesses and land investments to support its work to spread the church’s theology. They can be seen as stepping stones to help the church’s leader, Sun Myung Moon, to complete his mission as the Lord of the Second Advent. In particular, this most recent real estate investment by the UC represents an extension of the church’s holy ground. Let’s hear a few words from the administrative director of the Korean Christian Exchange Federation, who escaped after 31 years of working as the UC minister.

“The UC teaches that Jesus was unable to complete his mission because he did not have a country that believed in him. Because of this the UC is buying a lot of land to create God’s nation. They are working to develop the land into a holy nation.”

- In that case, this sounds like another effort to gain converts.

- Yes. One method is by offering free travel opportunities. For example, tour groups are formed, who then visit Japan, the US, China and other places with the church covering the costs of the airfare and lodging to participants at a minimal cost. Following the trip, participants are sent promotional materials inviting them to participate in church activities. Also, the church offers to help find marriage partners for men searching for wives, reccomending that they join one of the church’s mass weddings. They also operate video centers, where they invite people to come and hear good messages, without revealing that they are from UC. They also sponsor a lot of events like golf tournament, fishing tournaments or marathons. Christians should not participate.

- The UC seems to have very diverse range of activities. In addition to UC activities here in South Korea, aren’t they also involved in joint business ventures with the North Korea?

- In May 1987 the UC organized a group called the Citizens Federation for North-South Unification. In January 1991, church leader Sun Myung Moon met with North Korea’s President, the late Kim Il Sung. And signed an agreement to work toward North-South exchange, which led to the start of the church’s joint business ventures with the North. The UC’s joint ventures with the North were revealed to be flourishing in the later period, following the financial assistance offered to the North by Korean society in the 1990s, the UC’s ventures in the North have been assesed as being more financially succesful and on a larger scale than those of other South Korean organizations.

- If that is the case, we should take a look at what kind of ventures the UC is conducting in North Korea. Let’s look at the video:

The center of the UC’s North Korean ventures is the Pyonghwa Motor Company, which produces eight models of automobiles which are being sold in the North. There is also the Botong River Hotel and the World Peace Center in Pyeongyang, the one million m2 Peace Park and family church are also among the enterprises that the UC is currently operating in North Korea.

- But I have heard that church leader Sun Myung Moon is getting to a very advanced age. And after the helicopter accident last year, I have also heard that he is passing on responsibility for the church to his successors.

- Yes, I heard that recently there was a 90th birthday banquet for Rev. Moon. There is a speculation about what direction the church, including Sun Myung Moon’s successors would take if anything were to happen to him. Recently we have seen some of Sun Myung Moon’s children taking over in leadership positions. The responsibility for religious and financial workings of the church have been handed over to Rev. Moon’s children. In particular, it is clear that Sun Myung Moon’s seventh son, Hyung Jin Moon is taking responsibility fro the religious activity of the church. And other preparations, both doctrinal and substancial, are being made to support this transition. Recently Sun Myung Moon’s successor participated in his 90′th birthday celebration and support staff needs are being assessed to strenghten his ongoing leadership abilities.

- So, work is being done to more the the task of succession along, and the UC continues to expand. It seems like urgent meassures are needed to block this expansion. Is there a reaction that can be seen in the religious community?

- Yes, in 2003, Korean Christians formed the Korean Federation to Oppose the UC, which is working to expose the evils and abuse in the UC. This federation is founded by Juncheon Park, who escaped from UC in 2001. Currently his wife, Yeongseon Lee serves as the Federation’s administrative director and is leading activities aimed at the blocking the UC’s efforts to expand. The Federation provides churches throughout the country with information about the UC’s heretical teachings. Activities have been organized to urge the discountinuance of the Peace Cup Soccer Tournament and to boycott the sales of Tongil Group products. In addition, most recently the UC’s plans in relation to the 2012 Yeosu Expo have been exposed. Another key focus of the group is the support, protection and re-education of those who have escaped from the UC.

- It sounds like the Federation is doing some very important work. This seems like a good time to take a close look at the UC, which is moving forward through massive financial investment and at the massive scale of operations.

- One of the most dissapointing things I discovered while researching this story is that while the influence of the UC continues to expand, the Federation has been working under very poor conditions while tackling this large problem. One secretary and the director, who is a working mother are working in a space of barely 10 m2. The federation has been working for 5 years now, facing severe financial dificulties and fierce resistance from UC in the form of lawsuits and legal meneuvers making it difficult for the Federation to meke progress in their work.

- They are doing such an important work, it’s a shame that they are having such difficulties. Finally, what steps must our churches and followers take in order to reduce the risk of damage at the hands of the UC?

- The UC shrewdly imitating Christian Churches, following the pattern of a traditional Christian Church. This means that the most important thing is to know about the UC. In addition to education and media, religion and business, in our society at large there are more than 500 UC products that can be found in our daily lives, including bverages and pharmaceuticals unfortunately. I can not list all of them to you. If you get assistance from the Federation which we mentioned earlier you can get much more detailed information about the UC. Also, they present lectures in churches about the UC so, that members of our congregations can gain a better understanding of the UC heretical teachings and infiltration tactics.

- The Bible warns that false prophets will arise in the last days and among many heretical religions, the UC with its strong financial influence has deeply infiltrated our daily lives. We must approach this mission with faith and wisdom. Thank you to Daukwon Kim for today’s report.

Įvyko santuokos Palaiminimo ceremonija, kuri įdomi ir mums, Susivienijimo bažnyčios nariams jau dalyvavusiems tokioje ceremonijoje. Kodėl? Nes joje turėjo dalyvauti visi, net ir anksčiau gavusios Palaiminimą šeimos. Tikrasis Tėvas skuba, nes Dievo tvarkaraštis nelaukia. Atėjo laikas, kad visas pasaulis gautų Palaiminimą. Mesijui jau devyniasdešimt, todėl, atstovaudami visą pasaulį mes gavome Palaiminimą, o ateityje, net ir Tikrajam Tėvui nesant gyvam, visi galės gauti Palaiminimą.

Nežinodami Dieviško Principo ir netikėdami Dievu, jūs atsakysite: “Kam man tas Palaiminimas? Mano šeima ir be jo laikosi gerai.” Tačiau, visi gimstame su gimtąja nuodėme, kurią paveldėjome po Adomo ir Ievos nuopuolio. Ne tik krikščionys, bet ir budistai, induistai, musulmonai ir net ateistai sukuria šeimas, kurios daugina šėtono giminę. Todėl žmonės po nuopuolio yra Dievo priešo šėtono vaikai.

Tik Mesijo suteiktas Palaiminimas gali nukirsti giminystės ryšį su šėtonu. Šėtonas – tai puolęs angelas, sukurtas kaip Dievo ir žmogaus tarnas, iki šiol valdė puolusius žmones.

Kiek kartų mes darėme tai, ko nenorėjome daryti, kiek kartų mūsų sąžinė jautėsi išduota ir manipuliuojama? Kiek kartų mes gailėjomės išsprūdusio žodžio ar veiksmo, kuris įskaudino kitą ir išvijo meilę. Argi ne tai vyksta visą istoriją tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vyro ir žmonos?

Tik nukirsta gimtoji nuodėmė perkelia žmoniją į Dievo vaikų padėtį, kurioje mes galime didžiuotis, kad esame geri, nuostabūs, idealūs ir mūsų gyvenimo pagrindas meilė. Iki tol mes bėgome kaip voverė ratu, nes blogis vis sugrįžtavo: nukirtus galvą drakonui, vietoj jos išdygdavo trys.

Žmonės beveik priprato prie tokios padėties ir net krikščionys nusprendė, kad idealus pasaulis, Dangaus Karalystė įmanomi tik po mirties, dvasiniame pasaulyje. O daug kas nutatė, kad Dievo nėra, todėl neverta stengtis, o geriau gauti kuo daugiau tol kol esi gyvas…

“Gauti kuo daugiau kūniškų pamatuojamų malonumų, nes viskas kas esi, tai žemės dulkė…” – sako dabartinė popkultūra.

Koks svarbus yra Mesijas? Jis svarbesnis už visą žmoniją kartu paėmus, nes jis yra čempionas, kuris nugali blogį kartą ir visiems laikams. Juolab, jis parodo ir mums kelią, kuriuo eidami, mes galime padaryti tą patį. Todėl gavus Palaiminimą ir atsikračius gimtosios nuodėmės, mūsų kelias turi eiti paskui Mesiją, atkartojant jo gyvenimo kelią.

Apie tai aš noriu parašyti savo magistro darbą. Apie “giminės mesijo” kelią, kuriuo mes visi privalome nueiti, nes visos Palaimintos šeimos – tai maži mesijai. Mes stovime aukštesnėje padėtyje nei Jėzus, nes jis buvo nužudytas dar prieš sukurdamas šeimą. Mes būsime sėkmingi.

Būdamas čia išgirstu visokių naujienų, kai kurios iš jų blogos, net labai. Tikrasis Tėvas neveltui paskelbė tris taisykles, kurių nevalia sulaužyti:

   1. Saugoti savo giminės kraujo liniją (skaistybė iki vedybų ir ištikimybė santuokoje, vienas vyras ir viena moteris visai amžinybei).

   2. Nepiktnaudžiauti viešomis lėšomis.

   3. Neįžeisti brolių ir seserų širdies.

Tos taisyklės skirtos Susivienijimo bažnyčios nariams ir jos parodo tai, kuo serga mūsų bažnyčia. Jei vyras ar žmona, gavę santuokos Palaiminimą, vis tiek galvoja apie kitus, jie neverti meilės.

Jei bažnyčios pastorius, kurio atsakomybėje yra narių paaukotos dešimtinės, o kartais ir viskas, ką jie turi, tačiau jis lošia ir pralošia akcijų biržoje bendras lėšas, po mirties jo laukia pragaras.

Jei vietinis bažnyčios vadovas taip susirūpinęs rezultatu, jog nepastebi žmonių aplink, stengdamasis “išspausti” viską iš narių, jis žeidžia jų orumą ir skaudina jų širdis. Jam ne vieta mūsų bažnyčioje. Jei jis išdidžiai vaikšto, kaip povas, papūtęs uodegą ir laukia, kad jį garbintų, jis nesupranta Dievo širdies ir nėra pas jį Jo meilės.

Nesenai įvyko santuokos Palaiminimas. Spalio 14-ą Pietų Korėjoje, Sun Moon universitete susirinko 20.000 žmonių, iš jų pusė – tai poros, kurios naujai tuokiasi, o likę tai tie, kurie gavo Palaiminimą anksčiau. Dar 20.000 susirinko dalyvaudami ceremonijoje savo šalyje, stebėdami ceremoniją, gautą Internetu. Tačiau vėl esame priversti gerti šventą vyną ir vėl gauti Palaiminimą. Kodėl? Nes esame jį pažeidę, nes Palaiminimas taip ir liko tik žodis, o ne mūsų kūnas ir kraujas.

Kad gyventi palaimintą ir šventą gyvenimą ne tik, kad reikia nelaužyti trijų taisyklių, dar daugiau, reikia paveldėti Dievo tikrą meilę ir perduoti likusiam pasauliui. Mes, Palaimintos šeimos, pasirodėme prastai. Todėl Mesijas, Tikrieji Tėvai, priversti vėl kviesti mus dar kartą pereiti per vartus, kad patekti į Dangaus Karalystę.

Tačiau dvasinė realybė yra šalia. Dvasinis pasaulis irgi dalyvauja visuose įvykiuose, supančiuose Tikruosius Tėvus. Jie yra daug svarbesni už prezidentą Barack Obamą ar visus įvykius, kurie vyksta pasaulyje. Tikrieji Tėvai yra Dievo dėmesio ir apvaizdos centras.

Man buvo sunku, todėl nerašiau. Dabar rašau, nes po truputį atsigaunu. Taip, daug kas kaltina Tikruosius Tėvus dėl kitų klaidų: nes jis buvo vedęs tris kartus (jis nebūtų to daręs, jei pirmos dvi žmonos nebūtų palikę jo ir Dievo), nes bažnyčios nariai elgiasi laužydami nustatytas tris taisykles ieškodami naudos sau (toli gražu ne visi). Tikrasis Tėvas santuokos Palaiminimo metu tuo pačiu atšventė ir savo penkiasdešimties metų santuokos su Tikrąja Mama, Hak Ja Han Moon, jubiliejų. Jie kartu susilaukė keturiolikos vaikų ir ji buvo sėkminga kaip moteris, žmona, mama ir ji ne tik šventoji, bet ir Šventos Dvasios iš Trejybės įkūnijimas.

Čia pateikiu vieno dvasiškai atviro brolio, kuris dalyvavo ceremonijoje ir matė dvasinio pasaulio viziją, pasakojimą. Paskaitykite:

VISION OF THE GATES OF HEAVEN  seen by Phillip Hill

I saw a huge crowd of people, unfathomable in number, millions/billions.  They were all wearing holy robes, and so I knew they were all blessed ancestors and absolute good spirits in the spirit world.  The crowd was gathering from 4 different corners all moving to a cerntral point where there was a door.  To imagine an ant next to a huge gate, may give some idea of the proportion.  Not only was this gate enormous, reaching up into the clouds, it was also solid gold and metres thicker than any banks’ safe vault.  This gate was cast into rock, like a cliff face that it seemed completely imprenetrable from any kind of force known to man.  though it is beyond imagination that this door could ever open due to the size and solidity of it, all these billions of blessed ancestors are in front waiting for the moment of its opening on the 14th of October. 

While watching this incredible scene, I also heard thousands of strong voices singing together.  It seems they were actually practicing for the event on the 14th where they will be singing Handel’s Messiah.  This only added to the awe instilling atmosphere.

When viewed from above, the whole image was encompassed within the shape of our unification church symbol.  The four directions that the absolute good spirits were moving in from were the four corners of the symbol and not only was there one huge gate, but about 12, surrounding the central core.  I was not able to see through the closed door but I know that compared to the barren wasteland that was outside where the masses are waiting, there is an oasis of beauty on the side where God is.

Many of these gates were already unlocked by Father in the past and like the 12 gates of heaven, they are an opening for God to be freed from the prison he has been enclosed in since the beginning of the creation and finally be able to ‘walk the earth’ more substantially than ever before, through those that are receiving the blessing.

For quite a while now I have felt the general spirtual atmosphere becoming more and more intense as this important occasion approaches.  If only people would see the spiritual significance of this grand event.  No one would ever have been able to open these gigantic gates to heaven if it were not for our True Parents.  This must be why they are so desperate to achieve these victories in their lifetime, and so it must be that the cheon song (devotion) that the true family is doing must be incredible to have the power to open such a gate.  As Father said if it were not done now by him it would take humanity centuries to reach the level and strength of being able to open such a direct path to God.

Therefore, I hope with all sincerity that everyone takes the time to pray and try to understand the value of such a providential and historic grace that we are so lucky to be a part of and benefit from.  This is so much more valuable than $1,000 (He is referring to the requested blessing donation).  This is a priceless blessing from heaven that we have the grace of experiencing in our earthly lives.  Let us share this blessing with as many as we can and offer as much sincerity and devotion as we can to support our True Parents in this enormous task.  Let us not take this time for granted, but use it as an opportunity to bring great victory and blessing for all our future descendents that they will be free to experience the true kingdom of heaven, Cheon Il Guk.

1994-ais Wendy Cop buvo pripažinta Time Magazine kaip viena iš 40-ies geriausių lyderių (iki 40 metų). Jos noras prieš įkuriant “Teach For America” (TFA) buvo noras palikti socialinį pėdsaką visuomenėje. Studijuodama Princetown universitete, jis ieškojo socialinės problemos, kurią imtųsi spręsti. Vienoje iš konferencijų išgirdusi apie nelygias švietimo galimybes skirtingose mokyklose, ji nutarė mobilizuoti Ivy lygos universitetų auklėtinius, kad jie, pabaigę universitetą, skirtų du metus mokytojavimui pačiose blogiausiose mokyklose.

Wendy Cop  buvo drovi ir nerangi mokinė mokykloje, tačiau, matydama daug geresnius už save mokinius, ji nutarė juos įveikti pasiekimuose tiesiog investuodama ir dirbdama daugiau nei bet kuris kitas. Ji pateko į geriausių mokinių dešimtuką (iš 400) ir įstojo į Princetown universitetą. Princetown universitete, be savo studijų, ji dirbo po 70 val. per savaitę vadovaudama studentų organizacijai, kuri leido žurnalus ir rengdavo konferencijas. Čia ji išmoko tų pagrindų, kurie vėliau pravertė kuriant TFA. Jos magistro darbas ir buvo TFA įkūrimo pagrindimas.

Baigusi universitetą, ji ėmė dirbti po 100 val. per savaitę ir pasiekė stulbinančių rezultatų. 1990-ais metais, gavusi pusę milijono dolerių pradžiai, ji mobilizavo 500 savanorių iš geriausių universitetų ir organizacija ėmė augti.

Pagal organizacijos planą, 2010 metais ji turės 8000 savanorių įvairiose JAV mokyklose. Pasiekimai per šiuos beveik dvidešimt metų tikrai įspūdingi: svarbiausias iš jų, jog vaikai per metus įgauna pusantrų metų vertės akademines žinias. 2005 metais TFA biudžetas jau 60 milijonų dolerių ir 2010-ais metais planuojama pasiekti 100 milijonų vertės biudžeto veiklą.

Mano kolegė, Marry Curry iš Vašingtono, Susivienijimo bažnyčios antra karta (tėtis japonas, mama baltaodė amerikietė), baigusi seminariją planuoja įstoti į TFA. Ji ir pristatė šį atvejį antradienį. Buvo tikrai įdomu.

Didžiausias Wendy Cop iššūkis buvo padaryti organizaciją stabilia finansiškai. Praėjus trims metams po jos įkūrimo, jos vykdoma veikla atvedė TFA į 2,5 miljono dolerių vertės skolą. Pavyko ją įveikti tik įkūrus aiškią strategiją ir pasitelkus profesionalią managmento programą. 1995 metais buvo sudarytas penkmečio planas. Jo penki prioritetai buvo šie: pasiekti finansinį stabilumą, palaikyti centrines planavimo veiklas, padidinti personalo kvalifikaciją, pagerinti organizacijos patikimumą ir skaidrumą ir paįvairinti pagalbą bendruomenėms.

Šiuo metu daug žmonių, baigusių TFA dveijų metų programą užima svarbius postus JAV vyriausybėje ir valstijose, kurie susiję su švietimu ir mokyklų reforma. Jie remia TFA ir Wendy Cop ir aktyviai dalyvauja jos veikloje netiesiogiai.

Man patiko ši istorija, kurią pristatau trumpai. Norintiems daugiau sužinoti apie Wendy Cop, siūlau perskaityti jos knygą, išleistą 2001 metais: “One day, all children…The unlikely triumph for America and what I learned along the way”.

Ji paskatino mane pamąstyti apie savo tikslus gyvenime. Iš tikrųjų ir aš norėčiau pakeisti visuomenę, sprendžiant socialines problemas. Mane domina šios sritys:

1. Religinė (bažnyčios įkūrimas arba Palaimintų šeimų bendruomenė).
2. Edukacinė (mokyklos įkūrimas arba on-line education).
3. Media (žiniasklaidos priemonės įkūrimas – broadcasting ministry).

Kai kuo esu panašus į Wendy Cop: esu drovus ir nerangus, o dažniausiai mokykloje turėjau geresnius rezultatus, kadangi miegojau mažiau ir mokiausi daugiau. Tą darau ir dabar, nuo pirmadienio iki penktadienio miegu po keturias val., o savaitgalį po šešias.

Kokias problemas spręstų bažnyčia? Manau, visus jaudina šeimos padėtis. Tiek daug skyrybų nebuvo Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Tiek daug paauglių, kurie įbrenda į seksą per anksti. Todėl šeimų bendruomenė būtų pačiame šios problemos sprendimo centre.

Ką darytų mokykla? Ji paremtų šeimą, ji jaustųsi saugi, leisdama savo vaikus į ją. Šioje mokykloje būtų pabrėžiamas charakteris, o ne tik akademinės žinios. Disciplina,  o ne tik laisvė. Apie tai jau esu rašęs.

Ką turėtų daryti žiniasklaida? Suteikti stiprų moralinį ramstį šeimai mūsų kultūrinėje erdvėje, kur daugiausia laisvalaikio yra praleidžiama prie TV ir Interneto. Norėčiau matyti tokias TV programas, kurias žiūrint nereikėtų raudonuoti ir uždenginėti vaikams akių. O ateitis ne tradicinė  TV, o TV Internete, nes jai neegzistuoja jokios šalių ar kontinentų ribos ir ji pigesnė, nes prieinama didesniam žmonių skaičiui (google ir yahoo gyvena iš reklamos “paspaudimų”, todėl ateis ir TV eilė). Esu rašęs ir apie žiniasklaidos ateitį.

…Я иду потихоньку, уже не бунтую и не обижаюсь, а просто всматриваюсь в жизнь, стараясь понять: зачем случилось то, почему происходит это. Не хотят давать-не беру, не могут открыть- понимаю. Иду, стараясь понять, почувствовать, насчупать свою судьбу…

А потом, потом вдруг чувство такое … я лечу, лечу над землей, не касаясь ее ногами. Мне хочется лететь так долго, быть свободной, счастливой, быть собой… но заходит солнце, я опускаюсь на землю и завтра… завтра взлететь уже не могу…

И потом, потом мне надо пройти еще киллометры, натереть мозоли, наколоть подошвы, быть благодарной за боль и неудобства и все это ради того чтобы однажды…Взлететь над землей, совсем не касаясь ее ногами, бежать, парить, жить, чувствуя свободу и счастье.

Сегодня пролететь могу дольше. Потом… не хватает сил махать крыльями, не могу дышать. Я задыхаюсь, мне становится страшно – я не знаю, куда занесут меня крылья, хочу упасть, вернуться на землю…

Не дождавшись заката, я падаю, больно ударяясь. Мне здесь, на земле, привычно и …спокойно. Поднимаю к небу глаза – я не верю, не верю что мне нужны крылья, что я могу … Ударилась- больно, а душа мне шепчет, что я оттуда, с неба, что мне надо, надо попробовать еще раз …

Опускаю голову, иду неторопливыми шажками, тяну по земле свои крылья, ноги разбиваю о камни. Молчу. Глупо молчу и чего-то жду. Почемуто оттягиваю время… А может я просто набираюсь смелости, собираю силы, стараюсь поверить что я могу …

Почему я медлю? Мне надо быстрее отталкнутся от земли и взмахнуть крыльями чтобы вновь чувствовать себя и Бога, чтобы освободить свое сердце, чтобы разрушить ненужные стены, чтобы быть свободной любить, чтобы быть навсегда свободной лететь и летать, больше никогда не касаясь ногами земли… Крылья это часть меня, а свобода и небо- часть моей души.

Совершнства можно достичь в одночасье, труднее там удержаться…

Tikra velniava (gal neturėčiau taip sakyti, vis dėlto apie velnią kalbu, o kaip kitaip nusikeikti nežinau) - jei neparašau į blogą, jaučiuosi blogai. Mano problema – aš turiu per daug idėjų apie ką rašyti, todėl nežinau kurią pasirinkti. Norėčiau papasakoti keletą, nes, norint padaryti pilną postą iš vienos idėjos, reikėtų giliau ją pastudijuoti, atrasti šaltinius, pasitikrinti sąvokas. Čia irgi matau problemą, nes jei pradėsiu dėti postus kasdien, tai kokybė smarkiai nuketės. Tačiau kasdien dėti postus turėtų būti norma, nes dedant dažniau nei kartą per dieną, reikia už tai gauti pinigus, tai paprasčiausiai užimtų pagrindinę dienos dalį ir laisvalaikio neužtektų.

Aš, žinoma, esu labai užsiėmęs: be to, kad studijuoju teologinėje seminarijoje, dar mokausi korėjiečių kalbos institute. Be viso to, turiu Won Hwa Do treniruotes kasdien, kas užima nemažą laiko dalį. Visa kita likusi dienos dalis yra irgi užimta: pokalbis su šeima per Skype kasdien po vieną valandą, meditacija vieną valandą. O kur dar visos knygos, kurias paėmiau iš bibliotekos skaityti. O dar reikia ruoštis prezentacijoms tokioms disciplinoms kaip “Church Management” ir “Providential Organizations”. Kiti dalykai nereikalauja tiek daug pastangų: “Introduction to Sociology of Religion” reikia perskaityti ir parašyti knygos “review”. Kitos dvi likusios disciplinos, kurias dėsto profesorius Carslon (“Spirituality of Cheon Il Guk” ir “Critical Study of Cheon Seong Gyeong”) reikalauja tik daug skaityti, tačiau atsiskaitymas tai “textual analysis” ir “reflection paper”. Šių darbų dirbti dar negaliu, nes dar neišklausiau viso kurso.

Aišku, be viso šito, turiu ir savo agendą. Skaitau ir galvoju apie mano gyvenimą po seminarijos. Tyrinėju kaip sukurti mokyklą, bažnyčią, kaip sukurti media. Yra ir praktinių reikalų, nes ieškau darbo, kadangi mano atsivežtos lėšos tirpsta taip greitai. Nariams, dalyvaujanties Palaiminimo ceremonijoje, t.y. visoms Palaimintoms šeimoms privalu sumokėti. Sumokėti man reikėjo ir už Tikrųjų Tėvų kalbos instituto paslaugas. Dar planuoju išlaisvinti savo žmonos protėvius, tai irgi kainuoja.

Pagrindinės naujienos mūsų judėjime yra šios. Užvakar išleista ir jau parduodama Tikrojo Tėvo autobiografija japonų kalba. Šiek tiek anksčiau, spalio pirmą, buvo TT autobiografijos pristatymas Washington D.C. anglų kalba. Ten dalyvavo nemažai VIP. Šio renginio įrašą mačiau Peace TV, kurią esu užsiprenumeravęs. Jei kas nori pasižiūrėti autobiografijos pristatymą, tai jis čia: http://www.youtube.com/user/bishopweeny#p/f/5/WxVrooI7Y2g

Be autobiografijos, žinoma, didžiausias įvykis yra ateinantis Palaiminimas, kuris vyks Sun Moon universitete, netoli Čonan miesto. Aš įdėjau video įrašą apie tai savo bloge. Ten dalyvaus apie 12,000 porų, iš kurių naujai besituokiančios bus 5,000 porų. Šį savaitgalį privalėsiu vėl išgerti šventą vyną Sorak bažnyčioje netoli mūsų seminarijos. Pagrindinis rūpestis iki antradienio – tai “Church Management” dalyko prezentacija, kurioje pristatysiu dar vieną Harvard Buisness School atvejį apie “Boston Miracle”, kurio pagrindinis herojus Rev. Jeffrey Brown. Trumpai, nuo 152 paauglių, jaunesnių nei septyniolikos, kurie buvo nušauti Bostono gatvėse 1992-aisiais, šešis metus vėliau, juodaodžių krikščionių pastorių dėka, aštuoniolikos mėnesių laikotarpyje nežuvo nei vienas paauglys. Žinoma, girdėjote apie gatvės gaujas, organizuotą nusikalstamumą ir t.t. Šis atvejis toks ypatingas, kad buvo pavadintas Bostono stebuklu. Apie tai ir kalbėsiu antradienį, o čia įdėsiu postą su visa medžiaga.

Aišku, sekmdieniais išeis mano TV programėlė. Stengsiuosi daryti ją įdomesnę ne tik techniškai, bet ir dvasiškai. Tai tiek naujienų trumpai, nes jau laikas į korėjiečių kalbos pamokas. Šiandien po pietų, PhD kandinatas pristatys savo disertaciją apie tai, kaip auklėti jaunus žmones kovos menų dėka. Labai laukiu, nes tai mane tikrai domina kaip dirbusį tokį darbą šešerius metus Kovos menų klube.

Greičiau konspektai, nes knyga pasirodė gana nyki. Gal aš nesuprantu JAV krikščionių, nes negaliu įsivaizduoti, kaip galėčiau pritaikyti įgytas žinias. O žinios be realaus įgyvendinimo tik nereikalingas bagažas. Kraunu jį čia, gal kam įdomi JAV patirtis.

Ieškau daugiau praktinių patarimų. Nors knyga turėtų išmokyti įpročių, kurie padarytų bažnyčią sėkminga ir produktyvia. Man buvo įdomios kelios mintys. Pati svarbiausia buvo ta, kad dauguma žmonių, kurie priima Dievą ir Kristų į savo gyvenimą ir to laikosi, tai padaro iki aštuoniolikos metų amžiaus. Iki 18 metų priima Kristų net 63%, 18-25 metų amžiaus 18% ir visi likę 20% likusi amžiaus grupė nuo 26 metų.

Dar daugiau, patį svarbiausią ir lemiamą sprendimą priima vaikai nuo 8 iki 14 metų amžiaus. Iš tikrųjų, Dievas turėtų remtis vaikais ir paaugliais, nes jie sudaro 2/3 visų tikinčiųjų. Ta proga prisiminiau vieną pasakojimą, kai vienuolikos metų berniukas musulmoniškoje šalyje priėmė Kristų. Jis nuoširdžiai įtikėjo, tačiau šioje šalyje yra įstatymas, kad bet kuris musulmonas, pakeitęs tikėjimą, bus nužudytas. Jam buvo liepta atsisakyti tikėjimo viešai. Kai jis to nepadarė, jis buvo nušautas vietoje, jo kūną pervėrė keliolika kulkų. Mes net nepagalvotume, kad kai kas moka tokią, pačią brangiausią kainą už galimybę laisvai išpažinti Dievą.

Knygoje autorius aprašo šešis bažnyčios veiklos išmatavimus: garbinimą, evangelizaciją, krikščionišką švietimą, tikinčiųjų bendruomenę, tarnavimą ir paramą vargšams. Siekiant būti sėkmingu visose šiose srityse, pabrėžia autorius, reikia:

1. Veikti su intencija.

2. Strateginis elgesys, suderintas su bažnyčios vizija, misija ir pagrindinėmis vertybėmis.

3. Elgesys, atnešantis vaisius. Vaisiai – tai pakeisti žmonių gyvenimai.

4. Reikalingos ribos, kurias nustatome pasiremdami Dievo žodžiu.

Tai kokie tie devyni įpročiai, kurie yra tokie jau sėkmingi (ne visi įpročiai man tiko):

1. Remkis strategine lyderyste.

2. Organizacija turi būti tokia, kad efektyvi bažnyčios veikla būtų įmanoma.

3. Pabrėžiamas reikšmingas ryšys su bažnyčios bendruomene.

4. Bažnyčios nariai įsitraukia į nuoširdų garbinimą (tas žodis man nepatinka).

5. Įsitraukti į strateginį evangelizmą.

6. Žmonės dalyvauja sistematiškame teologiniame augime.

7. Tarnavimas turi būti visa apimantis (stewardship – turima galvoje finansinius reikalus, aukojimą ir t.t.)

8. Padėkime vargšams mūsų kaiminystėje.

9. Duokite priemones šeimoms, kad jos galėtų savimi pasirūpinti.

Įdomu buvo tai, kad efektyviose bažnyčiose pastorius, gaunantis algą, yra tik tas, kuris moka ir supranta kaip vadovauti ir vesti pasauliečius. Tiesa, išskiriamos dviejų tipų bažnyčios: edukacinė bažnyčia (kai pastorius yra geras pamokslininkas) ir efektyvi bažnyčia (kai pastorius yra lyderis ir geras organizatorius).

Kadangi visi efektyvus lyderiai – pasauliečiai, pastoriui geriau susikaupti ties pamokslais, o vadovauti leisti pasauliečiams. Jei pastorius mokės atpažinti ir pasinaudoti pasauliečiais, jo bažnyčia klestės.

Bažnyčioje negali būti per daug lyderių, juos reikia pastoviai auginti ir treniruoti, jų ieškoti.

Kaip atpažinti lyderį? Jis turi jausti Dievo pašaukimą, turėti dvasinę lyderystės dovaną, charakterį, kuris įkvepia kitus, sugebėjimus, kurie tinka lyderiavimui. Taigi, koks lyderis aš esu?

Kokybė turi būti svarbiausia, jokiu būdu nedaryti kompromisų todėl, kad norisi daugiau skaičių, daugiau žmonių, pinigų, daugiau daugiau… Ne, turi būti geriau, tobuliau, aktyviau…

Žmonės negali bažnyčioje būti stebėtojais, jie privalo būti dalyviais, dar geriau šeimininkais. Kaip „atsikratyti“ stebėtojų: kartas nuo karto duoti „kietas“ žinias ir pamokslus, siekti vis aukštesnio moralinio standarto, net riboti vaikų skaičių, kurie lankosi sekmadienio mokykloje, kad neprarasti profesionalumo ir kokybės.

——-Jei sieksi kokybės, o ne kiekybės užaugsi neapsakomai didelis——-

Pastorius privalo egzaminuoti save, atsiskaityti nuoširdžiai už savo veiksmus. Turi būti kriterijai, kurie būtų suderinti su vizija, misija, vertybėmis. Aistra tobulumui – tai varomoji jėga, struktūra turi tarnauti rytojaus vizijai, o ne šiandienos patogumui.

Tikra bažnyčia – tai ne sekmadienis, o žmonių ilgalaikiai tarpusavio santykiai. Žmonių santykiuose nustatomi prioritetai:

1. Dievas pirmas.

2. Jūsų šeima antra.

3. Tikinčiųjų bendruomenė trečia.

4. Visi likę.

Kad turėti jėgų ir būti rezultatyviu, šie prioritetai leidžia veikti strategiškai ir kryptingai. Dar keletas pastebėjimų:

• Bendruomenė pritraukia labiau nei beasmenė reklama (TV, skelbimai, žiniasklaida).

• Efektyvūs bažnyčios lyderiai moko savo parapijiečius, kaip sukurti ilgalaikius tarpusavio santykius ir palaikyti draugystę.

• Bažnyčios lyderis – bendravimo modelis.

• Santykiai turi būti pastovūs – šeimos ryšiai aukščiau nei organizacijos struktūra ar kokybiškas tarnavimas.

Autorius George Barna labai pabrėžia garbinimą, nes, jo žodžiais tariant, tai laikas, kai žmonės susijungia su Dievu. Dabar tik papasakosiu Barnos nuomonę. Garbinimas – tai ne renginys, o sielos ir proto būsena. Garbinimas yra veiksmas ir požiūris (mes dėkingi Dievui ir nuolankūs Jam). Čia truputį su krikščionimis nesutinku.

Aš manau, kad negali patirti inymumo su Dievu, jei nemoki patirti intymumo su kitu gyvu žmogumi. Priedo, prieš garbindamas Dievą iškėlęs rankas į dangų, išsišluok savo sieloje, išnaikink blogus įpročius ir išmok apginti savo protą nuo pagundos. Apie tai kalba ir Simeonas Naujasis Teologas.

Aš sutinku, kad prieš ateidami į bažnyčią, žmonės turi pasiruošti dvasiškai (skaityti Bibliją ir melstis) ir tai yra pačio žmogaus atsakomybė.

Aš manau, tai ne garbinimas, o pasišventimas. Mūsų bažnyčioje mes tai vadiname „čionsong“, kas reiškia „žodis tampa kūnu“, tu kalbi taip kaip gyveni, o gyveni taip kaip kalbi. „Čionsong“ taip pat reiškia nuoširdumą, darymą iš širdies. Būtent darymą, elgimasį, o ne vien tik garbinimą. Garbinimas, mano nuomone, turėtų būti daugiau apie priminimą sau, jog už viską esu dėkingas Dievui, tačiau Dievas mano tėvas, kodėl aš turiu Jį garbinti. Mes esame tėvas ir sūnus, nežinau, kodėl sūnus turi garbinti tėvą, net jei Jis karalius, ar net Dievas.

Patiko skyrius apie švietimą. Barna sako: „švietimas tai žinojimas ko tu nori, žinojimas kur tai gauti ir žinojimas ką su tuo daryti, kada tai turi.“ Dar „protas kaip skrandis, ne tai svarbu, kiek tu į jį įdėjai, o kiek suvirškinai“. Ir paskutinis „pasakyk man ir aš pamiršiu, parodyk man ir gal prisiminsiu, leisk man pabandyti ir aš suprasiu“.

Lavinant kitus turime gerbti žmonių laiką, tai pagrindinė valiuta mūsų laikais. Reikia nubrėžti labai aukštus standartus ir lūkesčius. Dvasinis subrendimas pasiekiamas kai bažnyčios edukacinis planas ir asmens pasišventimas eina ranka rankon.

Išsilavinimas ir vystymasis pasiekiamas bažnyčioje, kuri panaši į teologinę seminariją, bet su praktiniu požiūriu į pasaulį. Jos tikslai turi būti specifiniai (vertinamas rezultatas, turime žinoti, kur esame, matuoti pažangą žinant kiek pasistumėjome iki idealo). Lavinimas per bendras programas, praktiką ir asmeninius pokalbius. Turi būti įvairūs metodai, kūrybiška veikla.

Pabaigoje, Barna tvirtina, kad tik įgalinant šeimas pasirūpinti savimi, jos galės padėti bažnyčioje. Su kuo pilnai sutinku. Nefunkcionalios šeimos negali duoti, jos nepajėgios. Įdomus faktas, kad tik 5% bažnyčios narių moka dešimtinę. Dar įdomus tyrimas, kuris klausė bažnyčioje nesilankančių, kas paskatintų juos ten lankytis. Atsakymas buvo „jei bažnyčia rūpintusi ir padėtų ne bažnyčios nariams labiau, mes ten eitume“. Problema yra ta, kad suirus įprastinei giminės struktūrai, vienaląstės šeimos (tėvai ir vaikai, kai suaugę vaikai palieka tėvus) krūvis yra labai didelis ir nėra senelių, dėdžių ar tetų, pusbrolių ar pusserių, kurie padėtų sunkiais laikais, todėl bažnyčia vaidina tokį išplėstinės giminės vaidmenį. Bažnyčia turi padėti ir žmonėms esantiems už jos ribų, ir tiems, kurie yra jos nariai. Tačiau balansas yra būtinas, dažnai bažnyčia atgyja ir auga, kai ima gyventi vardan už jos ribų, bet kaimynystėje esančių žmonių.

Tarnauti kaimyninei bendruomenei yra labai svarbu, čia bažnyčios privalo vienytis ir mokytis vienos iš kitų. Dažnai pagalbos projektai nepavyksta nes:

1. Pasauliečiai neturi reikiamo pasiruošimo.

2. Nėra lyderių.

3. Nėra tinkamo plano.

4. Nėra lėšų.

5. Nerealios viltys.

Sėkmingos šeimos – sėkmingos bažnyčios pagrindas. Kokios pagalbos šeimoms reikia labiausiai?

1. Patikimų patarėjų.

2. Tikros partnerystės santuokoje.

3. Geresnių vaiko auginimo sugebėjimų.

4. Mokėjimo būti tėvais, – mokėjimo bendrauti, paversti namus teigiamo mokymosi vieta, mokėti spręsti konfliktus, išskirti aiškius prioritetus ir valdyti laiką, mokėti planuoti ir valdyti finansus.

5. Kartais privalu pabėgti nuo rutinos ir turėti drąsos pasikeisti.

6. Reikalinga emocinė parama (ypač sunkiais laikais).

7. Šeimos krizės apsaugos tinklas (numatyti krizę ir apsisaugoti nuo jos dėka tikinčių draugų).

Paaugliai nori panašių dalykų. Jie nori būti suprasti, gerbiami, pripažinti, jausti dvasinį artumą šeimoje, toleranciją tarp tėvų, nori būti apsaugoti nuo skurdo ir nusikalstamumo.

Tai kokia Dievo svajonė? Kokia tikra bažnyčia, kurią Dievas nori matyti? To ir noriu išmokti mokydamasis čia, šioje seminarijoje. Tikiuosi, jums nebuvo nuobodu, nes man nelabai patiko ši knyga.

Сегодня у меня был счастливый день. Я не думаю,что я болтушка, но то что я говорила и слушала, слушала и говорила вернули меня в шумную, звонкую весну. Я вдыхаю этот голову кружащий  воздух и знаю,  что уже завтра  мое счастье будет по летнему спокойным и тихим,   потом придет осенняя грусть. И серое осеннее небо, проржавевшие листья каштанов и моросящий дождь станут жить вместе со мной одним дыханием. Потом наступит зимнее молчание.  Я устану от грусти, переплачу одиночество и стану ко всему присматриваться: увижу то что когда-то не замечала, помолчу, соберу силы и потом, когда разойдутся тучи, придет  опять это простое весеннее кружащее голову и не дающее покоя счастье.

P.s. И все-таки, до сих пор, мне не хочется отпускать счастье, когда оно приходит, и я тяжко вздыхаю, переживая осеннюю грусть … А иначе никак нельзя, потому что это жизнь, жизнь которой нет окончания…

Pagalvojau, kad reikėtų dar parašyti trumpą komentarą apie Willow Creek bažnyčią. Iš tikrųjų, nors ji ketvirta pagal dydį bažnyčia Jungtinėse Valstijose ir nors Pietų Korėjoje tokių mega bažnyčių, kurių lankytojų skaičius viršija Willow Creek bažnyčios 27,000 pasekėjų skaičių, yra ne mažiau penkiasdešimties (pvz.: Yoido Full Gospel Church - 830,000 žm. yra didžiausia pasaulyje), tačiau Willow Creek yra ko gero pati įtakingiausia mega bažnyčia pasaulyje. Ir, nors Willow Creek bažnyčios pastorius Bill Hybels tvirtina, kad jiems nerūpi sukurti didelę bažnyčią, nežiūrint į tai, žmonių skaičius pamaldose yra pagrindinis vertinimo kriterijus, kuriuo jis vadovaujasi.

Ne taip senai, 2004 metais, antras pastorius Greg Hawkins Willow Creek bažnyčioje uždavė klausimą: “Ar tikrai mes leidžiame žmonių pinigus teisingai, taip kaip nori Dievas?” Jie ėmė klausinėti žmonių ir štai ką jie sužinojo:

Visus Willow Creek mega bažnyčios lankytojus galima suskirstyti į keturis tipus:

1. Exploring – žmonės, kurie lankosi, nes jiems yra smalsu, jie nežino apie krikščionybę ir nori sužinoti daugiau.
2. Grow – žmonės, kurie tapo krikščionimis, bet dar aiškiai nepatyrė kas tai yra. Jiems reikia augti ir jie dalyvauja 90 skirtingų veiklų bažnyčioje, skirtų savanoriams.
3. Close – tai krikščionys, artimi Kristui. Jie galvoja apie Dievą kasdien, stengiasi jog jų tikėjimas įtakotų jų sprendimus.
4. Centered – jų gyvenimo centras Kristus, jie nori daryti tik tai, kas padarytų juos artimesnius Kristui.

Savanorių komanda apklausė lankytojus ir tai, ką jie atrado, nustebino. Pasirodo Willow Creek patenkinti yra tik pirmieji du tipai, “exploring” ir “grow”, tačiau vėlesni, labiausiai subrendę ir pasišventę nori palikti bažnyčią. Kodėl?

Pastorius Bill Hybels prisipažino padaręs klaidą. Kai žmonės susipažino su krikščionybe, priėmė sprendimą tapti krikščionimis ir ėmė dalyvauti savanoriškoje veikloje, vienintelis ir pats aukščiausias bažnyčios vertinimo kriterijus buvo “aktyvumas”. T.y. kiek žmonių dalyvauja, kiek pinigų aukoja, kaip dažnai dalyvauja ir t.t. Tačiau visų nuostabai, tai nereiškė, kad žmonės augo dvasiškai.

Tai iš tikrųjų atskleidė gilią visų mega bažnyčių krizę, – jų labiausiai pasišventę nariai jaučia dvasinę tuštumą. Nėra patenkinti, nepatiria Dievo bažnyčioje, jų dvasinis augimas užstrigęs. Pastorius Bill Hybels tvirtina, kad jo klaida buvo ta, jog reikėjo mesti jiems iššūkį tuo metu, kai jie pereidinėjo iš “grow” į “close” lygį. Tačiau, išklausęs jo ir jo “dešinės rankos” pastoriaus Greg Hawkins pasiūlymo išgirdau tik, jog jie gaus dar daugiau paskaitų, buvo nusamdyti teologijos seminarijų profesoriai ypač pažengusiems “close” ir “centered” tipo žmonėms. Pastoriai ketina išmokyti juos dvasinių praktikų, kurių dėka jie galės augti savarankiškai, tokių kaip malda ir Biblijos studijos, nes iki dabar visi bažnyčios nariai “gaudavo žuvį”, bet “neišmokdavo žvejoti”, todėl buvo priversti grįžti vėl ir vėl “naujos žuvies”.

Willow Creek bažnyčia pradėjo judėjimą visose 12,000 narių-bažnyčių, kad išsiaiškinti ar situacija yra panaši ir ten. Tai geras dalykas, nes atvėrė akis daugeliui pastorių ir parodė aiškiai jog nepatenkintų yra tikrai daug. Neužtenka būti tik paviršutinišku krikščionimi ir vien tik socialinė veikla nepaskatins intensyvaus Dievo jutimo.

Šiandien kalbėjausi su savo kolega seminaristu. Jis korėjietis ir buvęs katalikas. Tai, kas paskatino jį prisijungti prie Susivienijimo bažnyčios yra labai paprasta – viltis sukurti Palaimintą šeimą. Apie tai nemoko ir nežino ne tik katalikų, bet ir visos likusios religijos. Tik Susivienijimo bažnyčia moko apie tai. O įstoti į teologinę seminariją jį paskatino tai, kad joje mokysis visų religijų tikintieji ir ji skatins visų religijų susivienijimą (realiai žinau tik du ar tris iš keturiasdešimties, kurie seminarijoje turi kitokią, ne Susivienijimo bažnyčios nario praeitį).

Bet mūsų bažnyčios nariai yra pasimetę tarp instrukcijų, kurias gauna iš bažnyčios lyderių. Nors visi mes turime tapti tiesiog Giminės mesijais ir suburti 360 Palaimintų šeimų bendruomenę. Ir tai viskas. Tačiau lyderiai nenori paleisti savo narių. Jie bijo atsisukti veidu į pasaulį ir eiti Giminės mesijo keliu. Jie bijo prarasti įtaką. Todėl tarp daugybės nurodymų pats tikriausias ir vienintelis yra suburti Palaimintas šeimas. Šeima – tai pagrindinė vertybė, kurią mes turime. Dievo meilė, kaip po tokia neegzistuoja atskirai nuo šeimos sąvokos. Dievo meilė plaukia šeimoje ir yra išreikšta per vaikų, brolių ir seserų, sutuoktinių ir tėvų meilės sferas. Dievas nėra atskirtas nuo žmogaus ir jo šeimos, Jis yra viena su Palaiminta šeima, kuri neturi pradinės nuodėmės.

Vakare, prieš pusvalandį sužinojau, kad mūsų bažnyčioje yra čempionas, kuris įvykdė Giminės mesijo misiją. Jo vardas Jose Elias de Almeida. Jis subūrė daugiau nei 500 Palaimintų šeimų bendruomenę Brazilijoje. Kilęs iš šiaurinės šalies dalies, kuri necivilizuota, jis įsigijo tik pradinį išsilavinimą. Jis trečias sūnus šeimoje, tačiau jo brolių ir seserų skaičius – 22 žmonės. Ir aš nejuokauju, nes tai man papasakojo jo vyresnis sūnus Samwon Almeida, kuris mokosi tame pačiame kurse su manimi. Kilęs iš labai giliai tikinčios katalikiškos šeimos, sūnaus žodžiais tariant, jis pradėjo dvasinę kelionę lankydamasis ir priklausydamas visoms bažnyčioms, kurias tik galėjo surasti. Tačiau jis visą laiką jautė dvasinę tuštumą. Tik tapęs Tikrųjų Tėvų pasekėju, jis užpildė savo gyvenimą prasme. Ir paaukojo save Namų bažnyčiai ir jos bendruomenės įkūrimui.

Apie jį man minėjo ir misionierius Panamoje amerikietis Regis Hanna, kuris studijuoja doktorantūroje. Jis man pasakojo apie žmogų, kuris surado šimtus dvasinių vaikų pardavinėdamas Dieviškojo Principo knygą. Pardavinėdamas šią knygą jis sugebėjo išlaikyti savo šeimą taip pat.

Šiuo metu centrinė Brazilijos bažnyčia sostinėje suburia mažiau lankytojų, negu tik pradinį išsilavinimą teturinčio Jose Elias de Almeida įkurta namų bažnyčia. Jis mirė praeitais metais nuo kepenų vėžio, tačiau jo namų bažnyčiai vadovauja jo jaunesnis sūnus, o vyresnėlis, besimokydamas seminarijoje, suteikia jam dvasinės-teologinės medžiagos.

Aš labai apsidžiaugiau tai sužinojęs, nes jau maniau, kad Susivienijimo bažnyčioje nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų įvykdęs Namų bažnyčios (Giminės mesijo) misiją iki galo. Siūlau paskaityti apie jį čia:

http://www.tparents.org/Moon-Talks/Moon-Family/JS930700.htm

Harvard Business School garsėja visame pasaulyje. Tai turbūt pati geriausia biznio mokykla. Mūsų teologinė seminarija pirko 50 atvejų iš HBS, kuriuos mes nagrinėjame. Rytoj aš pristatau Mega bažnyčios “Willow Creek Community Church” atvejį. Ši bažnyčia – pati įtakingiausia bažnyčia JAV, yra įsikūrusi Čikagos priemiestyje ir sutraukia apie 27,000 lankytojų kas savaitę. Jos salė talpina 7,000 žmonių, New York Times žurnalistas pajuokavo, kad tai Dievo atsakymas į Wallmart (JAV tipo MAXIMA) sukuriant Walmart tipo krikščionišką bažnyčią. Bet ši bažnyčia nejuokauja, jos sukurtoje asociacijoje, kur ji dalijasi savo strategija, yra virš 12,000 narių-bažnyčių, kurios perima Mega bažnyčios modelį.  Pateikiu mano skaidrių tekstus anglų kalba.

Church Innovation #1: Willow Creek Community Church (A)

CONTENT

1. Intro

2. Trends in the Traditional Christian Church

3. History of the Willow Creek Concept

4. Purpose of Willow Creek

5. Philosophy of Willow Creek

6. The 7-Step Strategy

6.1 Market Focused Strategy

6.2 Internally Focused Strategy

7. Organization

8. Future Challenges Confronting Willow Creek

9. Leadership of Willow Creek in the 21st Century

10. Lessons to be learned from Willow Creek Community Church as Unification Church entered Settlement Age

1. Intro

Willow Creek Community Church was founded in 1975.

„It was never our intention to build a big church. From the very start, our vision was to just ‘be’ the church that God intended us to be.“

Bill Hybels

Senior Pastor

Willow Creek Community Church

Question to start:

What are the reasons why you don’t attend church?

Simple concept:

Knowing your customers and meeting they needs.

Answers:

• Churches were always asking for money (yet nothing perceived as personally significant seemed to be happening with the money).
• Church services were boring and lifeless.
• Church services were predictable.
• Sermons were irrelevant to daily life in the “real world”.
• The pastor made people feel guilty and ignorant, so they leave church feeling worse than when they entered the doors.

Results (1991):

• Best attended church in America with 14,000 people on an average weekend of services and about 5,000 returning during a week for yet another service.
• Volunteer work force of 4,500 people who served in 6,000 positions in over 90 ministries.
• Yearly income topped the $12,000,000 mark.
• Full time paid staff of 147 with average annual salary of approximately $30,000, and 110 part-part time staff.

Two major issues:

1. How effectively assimilate even large numbers of attenders?
2. How could Willow Creek assimilate the growing number of unconnected visitors when in promised them anonymity in its services?

2. Trends in the Traditional Christian Church

USA remains solidly religious

85% of Americans identified themselves as “Christian” and 60% of these identified themselves as Protestant. (Exhibit 4)

Decline of Christianity in US

• Most “mainline” traditional Protestant churches have been losing members for the last decade (1980-1990, Exhibit 5)
• Research shows that number of Americans who consider religion to be important has been declining (Exhibit 6)
• Number of Americans calling themselves religious has also been going down (Exhibit 7)
• Church used to be most revered institution, but it has dropped to about “third or fourth on the list”.

Some reasons for decline

• Highly publicized scandals involving well-known television evangelists.
• Strong divisions between different denominations and theological bickering within denominations (Exhibit 8).
• “Unchurched person” was finding the church to be increasingly less relevant to his/her life (Exhibit 9)
• Recent research shows, that “substantial numbers of people do not describe their church experience as inspiring, fulfilling, exciting or satisfying”.
• Even traditional Protestant churches don’t lack money or resources (income of $50 billion in 1989 alone), they generally spent very little of their budget on activities toward that end.
• People less loyal to their church and tend to “shop around” and even attend many different churches. Fewer people automatically accepted the denomination of their parents as a given.

3. History of the Willow Creek Concept

The dual church service concept

The “seeker service” was specially designed to expose the Christian faith in a relevant and nonthreatening way to basically unchurched people. The new idea made Willow Creek famous.

Another service was designed to meet the additional needs of people that have already converted to Christianity. It was similar to existing worship services in other churches.

The dual church service concept of Willow Creek emerged from the pastoral and life experiences of Bill Hybels:

• An understanding started when he was 13 yrs old.
• 1972, when he was at the age of 20, Bill Hybels made a conclusion that “seekers were fundamentally different than someone who was already convinced and there was no way to meet the needs of both with a single service structure!”

What was the changes, that he did:

• The place was changed to the one which wouldn’t be embarrassing.
• His teaching time was cut to 20-25 minutes.
• Only one topic at the time.
• And the messages should somehow relate to young people’s lives.
• They started playing upbeat music at the meetings.
• Meetings were titled “Son City”.

The results:

• Starting from first meeting of “Son City” at May 1973 group grew to 1,000 kids in a one year.
• Around 100 teenagers left the ministry to start a Willow Creek Community Church. They invited their parents to the first service on October 12, 1975.
• Again, at that time only 100 volunteers grew church attendance to over 1,000 people in a year.
• In the following three years attendance tripled.
• In 1979 the church bought 90 acres of land and began construction of its existing auditorium.
• In 1981 the church moved its services to new location, but retained the name of Willow Creek.

4. Purpose of Willow Creek

The foundation of Willow Creek is anchored in its four-fold purpose statement:

1. Exaltation: Willow Creek Community Church exists to provide believers with the opportunity to worship and glorify God together.
2. Edification: Willow Creek Community Church exists to help believers build a foundation of Biblical understanding, establishing a devotional life, discover their spiritual gifts, and encourage believers to become participating members in the church.
3. Evangelism: Willow Creek Community Church exists to reach people who are facing an eternity separated from God. Believers are encouraged to seek out the unchurched and look for opportunities to share God’s love with them.
4. Social action: Willow Creek Community Church exists to act as a conscience to the world by demonstrating the love and righteousness of God in both word and deed.

5. Philosophy of Willow Creek

The uniqueness of Willow Creek lies not in its statement of purpose but in its philosophy and strategy for accomplishing its purposes.

7-step strategy was guided by four philosophical principles:

1. Every believer has the responsibility of being a witness in one’s faith and relationships with God.
2. The needs of a seeker differ from those of the believer.
3. Believers must respect the individual’s process of a faith decision and the journey one must travel to maturity in their relationship with God.
4. Every believer is a minister, gifted by God for the benefit of all in the church.

6. The 7-Step Strategy

The 7-step strategy has both a market and internal focus. The external part of strategy was designed to bring unchurched Hary/Mary to conversion. The internally focused strategy was designed to mature the newly converted Harry/Marry to the point where he/she was ready to meet other unchurched people and help them along the way to conversion. Their strategies worked together and fueled each other (Exhibit 10 is describing the 7-step strategy)

6.1 Market Focused Strategy

STEP 1 – Bridge Building

Bringing unchurched Harry/Mary can be accomplished only when believers built a relationship of integrity (based on honesty and authentic concern) with them.

Evangelism Ministry

Willow Creek provided training to empower believers by offering Evangelism Seminar. It was a four-week series which covered topics such as Being Yourself, Telling Your Story, Making the Message Clear, and Coping with Questions.

Defenders Ministry

was designed prepare believers to be able to answer tough questions about Christianity that might be asked by atheists, agnostics, or members of other world religions. It was monthly teaching sessions and outside “field trips”.

Surveys shows

…that 4 out of 10 unchurched people would willingly attend a church service if invited by a friend. “This represents some 15-20 million adults each Sunday… if they have been invited.”

STEP 2 – Sharing a Verbal Witness

Once relationship of integrity was established, believers were able to share what it means to be a Christian. The believers were encouraged to be sensitive to right timing and give seekers “their own space and time”. At that point believers needed a place to bring their seeking friends.

STEP 3 – Providing a Service for Seekers

There were two seeker services each Sunday morning at 9:00 and 11:00 and two Saturday evening services at 5:00 and 7:00 with the capacity of 4,550 people.

The target person for the service:

professional men between the ages of 20 and 50. The reason was simple – it was the toughest segment to reach, so, if their could be reached, then all other segments would follow as well.

The seeker service was build on the following six principles:

1. All people (not just believers) matter to God; therefore they matter to us.
2. Nonbelieving unchurched people needed to be reached.
3. Meeting the needs of believers and seekers cannot be done in the same service since the needs of the believer and seeker differ greatly.
4. Respect for the spiritual journey of the seeker must be communicated, allowed for and legitimized.
5. Seekers do not want to be embarrassed, singled out, pressured or identified.
6. Excellence reflects the glory of God and has positive effect on people.

All “man-made” traditions or biases were thrown out the window except Biblical doctrine.

Use of dance, drama and other forms of art and communication to illustrate the problem the service is trying to adress. Service has to be hard to predict.

Total service excellence – see through the eyes of the seeker.

The path of first impression – “Main Street”:

• Trees and flowers have been planted to make nice view.
• The church looked more like a modern community college (Exhibit 11).
• Policemen at the entrance – only to facilitate traffic.
• Later seeker is met by traffic control team identified by a bright orange uniform.
• Inside the building seeker founds individuals who a happy to answer any questions.
• Inside is comfortable theater like atmosphere surrounded by background contemporary instrumental music.
• The auditorium was designed to be neutral. There were no crosses or other religious symbols.

The seeker services lasted approximately 65 minutes with six components:

1. Music – upbeat and contemporary, relevant to the message, planned six weeks ahead, performed by the vocal team, orchestra, or band.
2. Drama – locally written sketch performed by the Willow Creek volunteer drama team designed to provoke questions and always relevant to the message.
3. Scripture Reading – a personal story or current event corresponding to the scripture was related, also the Scripture reading was always relevant to the message of the service.
4. Announcements – informative to the seeker and believer. Smooth transition to the offering part.
5. Offering – presented on a very low-key style. A disclaimer was given that guests were not expected to participate.
6. Message – final component. Using contemporary examples to illustrate Biblical principles, the message dealt with with current issues and problems and emphasized the relevancy of Christianity in the lives of seekers and believers today.

The underlying belief was that seekers desired anonymity.

The only connection between the seeker and the church was a friend-believer.

6.2 Internally Focused Strategy

STEP 4 – Attending the New Community Service

Two New Community services were held every Wednesday and Thursday nights at 7:30. Some 5,000 believers attended these services each week.

They attend worship services during a more inconvienent time of the week for the sake of reaching unchurched people.

The New Community service attendees was an actual financial church supporters.

It also gave a platform to encourage believers to take the next few steps in the 7-step strategy.

STEP 5 – Participating in Small Group

Each small group consisted of four couples, each in a similar stage in life. One of the couples was trained by the Small Group Ministry team.

Single adults and high school students were encouraged to join small groups through the Single Adult and High School Ministries.

These groups provided accountability, instruction, encouragement, and support of its members.

To pray and read Bible is not enough, the next step is fellowship (Christian friendships). Christian need someone who knows them well enough to be able to give them guidance and hold them accountable to Christian beliefs.

STEP 6 – Involved in Service

One of the major strengths of Willow Creek Community Church. It had mobilized 4,000-person volunteer work force. First believers had to discover their “gifts” and then have the opportunity to display them.

Networking Ministry

140-200 people went through Ministry each month.

1. Spiritual Gifts – leadership, teaching, preaching, helping, administration, encouragement, counselling, hospitality, craftsmanship, wisdom, mercy, etc.
2. Ministry Passions – identifying the right area of service.
3. Personal Temperaments – take a personal survey in order to identify somebody’s personality and character traits.

STEP 7 – Responsible Money Management

Good $ense Ministry

To reject excessive indebtedness, live within their means, be gracious with their possessions, share with those in need, and give generously to the Lord’s work.

7. Organization

In 1991 Willow Creek organization consisted of 147 full-time and 110 part-time staff members and 4,500 volunteers who served in over 90 ministries (Exhibit 12).

Board of Elders – consisted of seven lay people and the Senior Pastor (Exhibit 13).

Responsibilities of providing a Godly role model; ensuring that the church received quality preaching and teaching; refuting those who worked against the church; and praying for the people of the church; providing oversight and direction to the Senior Pastor, the Board of Directors, the staff, and the members of the church. The Elders issued policy decisions and provided long-range planning.

Board of Directors – 17 individuals.

They carry responsibility of overseeing legal and financial matters and providing for the care and maintenance of all properties of the church.

Organizational philosophy

Over 95% of the paid staff were people developed within the Willow Creek Community Church (example: Exhibit 14).

In order to reach excellence the Willow Creek would not start new service products unless the right leader was available. Why? Because it is so much easier to build a program from scratch then it is to correct the existing poorly run ministry.

Higher standards were used in hiring full-time staff (strength of character and spiritually authentic, in addition a passion for ministry, the right gifts, personality, talents, and right relational fit with the staff). Most of staff came from volunteers.

Church management strived to provide clearly established expectations, personalized leadership, and honest, accurate, and constant feedback.

Leaders were trained to use four levels of worker development:

1. Heavy instruction required.
2. Coaching.
3. Support.
4. Delegation.

Two main criteria were used for evaluation:

1. Is the person’s ministry fruitfull?
2. Is the person fulfilled?

Feedback was provided every week (Exhibit 15).

And every month (Exhibit 16).

Yearly performance reviews was done as well.

Bill Hybels, a Senior Pastor, was evaluated each week.

The objective is very simple: to look how they could do things better.

8. Future Challenges Confronting Willow Creek

A problem of the establishment of relationships between believers and seekers

Despite the fact that Willow Creek advertised very little, it attracted huge amounts of attention. There were large number of seekers without an established relationship with the believer. They were stepping into step 3 of 7-step strategy, skipping step 1 and 2. But for a conversion the relationship with believer was absolutely critical.

The leadership decided to establish a small groups only as a social gatherings in certain neighborhoods in order to make the missing link between seekers and believers.

In Touch Ministry

A small tear-off section on the bulletin was provided for seekers to fill out if they wanted to meet with someone for some reason.

Church leadership was struggling with the question of how to establish relationship between a seeker and believer without braking the promise of anonymity.

9. Leadership of Willow Creek in the 21st Century

Leadership change

In 1989 Senior Pastor Bill Hybels find out that he was unable to provide both preaching and leadership at the level of quality demanded by church attendees and staff. He spent 30-50 hours preparing for a sermon while providing no leadership to 250-member staff and 14,000-attendee church.

Many churches find themselves evolved from “mom and pop” type church to larger “shopping center” type when they reach more than 1,000 people.

Leadership function would provide much of what a CEO (Chief Executive Officer) provided for a for-profit company. These leaders would cast a vision for the church, attract high quality people, align them with their unique gifts, and have them all pulling together in the same direction.

Willow Creek was evolving to this sort of church leadership model in 1991. Church added another preacher, Jim Dethmer, to help carry the preaching load. This gave Hybels the freedom to lead. Hybels would continue preach but to a lesser degree.

They help people find out what God made them to be and then empower them to provide that as a service to other people.

LESSONS TO BE LEARNED FROM WILLOW CREEK COMMUNITY CHURH AS UNIFICATION CHURCH ENTERED SETTLEMENT AGE

I think UC has to ask the very same question which Bill Hybels asked in very beginning: “What are the reasons why you don’t attend church?”, because for the last 30 yrs UC membership was constantly going down. There can be more special questions, targeting different categories of people. People, who listened to an introduction and never came back; people who joined, but left church at some stage; people who stayed, but remain inactive with “dull eyes” and depressed spirit; people who tried to witness, but weren’t successful.

What kind of answers we would get can tell as exactly what we should do and what shouldn’t do.

But even quicker way is to collect all the positive and successful strategies in our church as well as outside religions, especially Christianity and it would clearly indicate the way. Father says things, but we don’t know how to apply it to reality in this modern world.

My common sense tells me, that our church really lacks professionalism in Church Management. Even without surveys or research papers we can see how different our UC is from Willow Creek Community Church. We simply don’t have a clear vision, mission and strategy or core values. We behind modern times in many cases continuing practices for 40-50 yrs without adjusting ourselves to the environment/culture we are surrounded.

Another problem I see is disconnectedness between members heart and True Father’s heart. One reason is language, we don’t speak Korean, but main reason is Korean leadership, not willing to transmit Father’s teachings to us – to much responsibility. UC membership gets a very delayed and filtered guidance from True Father, many times without an explanation only in the form of direction.

Leaderships of UC only enjoys their status inside UC, being no leaders of society of any importance. The moment we stopped aggressive expansion as it used to be in the beginning we are slowly spiritually dying. More than that, we can not keep our Second Generation inside the church. They are leaving in hundreds if not thousands. I think if we asked them, they would answer very similarly as those outside people did – UC has no relevance to their life and they don’t want to follow in parents footsteps.

At the top of our church usually are Korean or Japanese leaders. As long as they place more importance on structure as “top-down”, but not on culture as round “give and take” true love type, our movement will continue to be an outcast and irrelevant to the rest of society. If leaders can’t truly love members, how can a member want to bring his brother or sister or parent to this kind of church?

We need to clean our house first, then invite the guests. I think this is what True Children are doing now. I haven’t seen more honest leadership as Heung Jin Nim, Kook Jin Nim, In Jin Nim or Heun Jin Nim. But our movement is resisting changes, especially older members. And it takes time to change a paradigm, leftovers from “desert” era.

I haven’t seen leaders who want to be evaluated by members, they try to save their face by getting rid of honest and sincere members. Isn’t it true?

Leadership gives dishonest reports to True Father, mistreats members, hurts their hearts and finally misuses the public money, our blood, sweat and tears.

Every church leader must be accountable to members, but in reality rather 90% of members would leave the church, but leadership wouldn’t change anyway. That’s how deeply some leaders are corrupt in their old ways. Some only have faith, but not love, only securing their position by all means.

Then, when compared to Christians, what do we have? Only pride I have is in True Parents, True Children and Divine Principle. I don’t have pride in UC yet. Not in UC in its present state.

Man įdomu, kada Susivienijimo bažnyčia bus sėkminga. Ką tik perskaičiau TT žodžius, kad ji bus turtingiausia pasaulyje. Iš tikrųjų taip ir bus, jei tie turtai tarnaus kitiems, tiems, kuriems labiausiai reikia. TT pasiruošęs paaukoti Susivienijimo bažnyčią, kai tik tam ateis laikas. Galų gale jo, kaip Mesijo, tikslas nėra ir niekada nebuvo sukurti dar vieną bažnyčią. Jo pagrindinis tikslas toks pat kaip Jėzaus – sukurti Dangaus Karalystę žemėje. Tai Dievo utopija, kuri bus įkurta  TT pasekėjų rankomis.

Todėl prieš rašant man atrodė, kad aš sprogsiu dėl to, kad nesutalpinu visko, ką jaučiu savyje. Priežastis labai paprasta, bet ir dramatiška: turint tokius tikslus, o realybėje matant nesėkmes ir ne vieną…

Nesenai, tik praėjusį liepos mėnesį, įvyko Peace Cup futbolo čempionatas. Jaunų korėjiečių komanda, visi antra karta, gyveno Ispanijoje du metus ir, gavę kelis milijonus dolerių iš TT, rengėsi šiam dideliam įvykiui. Visi žinome, kad futbolas sutraukia ne mažiau žmonių nei Olimpinės žaidynės. O žaisti futbolą už taiką pasaulyje yra tikrai graži idėja.

Kas gi įvyko? Pagrindinis prizas laimėtojams – 2.000.000 eurų, todėl į varžybas atvyko geros komandos, aukšto lygio komandos iš viso pasaulio. Tačiau visi žaidimai įvyko beveik be žiūrovų. Į finalą atvykęs TT neužskaitė šio renginio. Kodėl?!

Man čia Korėjoje pavyksta sužinoti daug daugiau, nei įmanoma kur nors kitur. O sužinojau štai ką:

Atvykę korėjiečiai veikė jiems įprastu būdu, taip kaip jie įpratę Korėjoje. Jie susitikinėjo su atsakingais asmenimis, kvietė juos į restoranus, tarėsi ir maitino, tikėdamiesi, kad vėliau gaus nuolaidas už reklamą ir stadionų nuomą. Kai atėjo laikas mokėti, jie net nežinojo kainų. Europoje niekas nesitiki, kad pakvietimas į restoraną suteiks didelę nuolaidą, todėl visi europiečiai paprasčiausiai galvojo, kad tai yra dalykinis pokalbis malonioje aplinkoje. Kai korėjiečiai susigaudė buvo jau per vėlu – visi kontraktai pasirašyti, nuolaida tik 5%. Galų gale neliko pinigų reklamai, tik stadionų nuomai. Jauni korėjiečiai kvietėsi savo žmonas iš Korėjos, kad jos gamintų valgyti sportininkams, nes neliko pinigų ir tam. Jie prašė TT dar duoti pinigų, tačiau į tai buvo atsakyta kietai: ieškokite sponsorių.

Tai dar ne vienintelė priežastis, kodėl stadionai buvo tušti. Pasirodo, karščiausiu vasaros metu, kai liepos mėnesį Ispanijos pietuose oro temperatūra siekia apie 50 laipsnių karščio, buvo išnuomotas stadionas finalinėms varžyboms pačioje karščiausioje Ispanijos vietoje, kur vasarą net nebelieka žmonių, taip ten yra karšta. Ar įmanoma surinkti sirgalius tokiose sąlygose? Net su reklama tai nebūtų pavykę. Šitą faktą žino visi ispanai, net tūlas europietis tai žino, tačiau korėjiečiai to nežinojo, kaip ir fakto apie europiečių verslo kultūrą.

Įpratę derėtis iki paskutinio, korėjiečiai neatkreipė dėmesį į tai, kad biurokratinėje Europoje pasirašytas dokumentas/kontraktas tai tas pats kaip kilpa ant kaklo – privalai juo sekti.

Kai pasikalbėjau apie tai valgykloje prie stalo su doktorantūroje studijuojančiu amerikiečiu (Susivienijimo bažnyčios narys jau 41 metus), jis sureagavo labai paprastai. Jo žodžiais tariant TT tiesiog investavo pinigus į jaunus korėjiečius, kurie ateityje taps judėjimo lyderiais, o dabar jie mokosi iš klaidų. Aš pasikarščiavau ir drėbiau - ”Juk japonai vos ne miršta rinkdami tuos pinigus! Ar sunku jiems buvo bendradarbiauti su kuo nors iš vietinių ispanų, juk ten yra bažnyčios nariai, galėjo priimti vieną į savo komandą!”

Korėjiečiai tokie subjektyvūs ir agresyvūs, kad gali veikti bet kokiomis sąlygomis, jie mokosi pakeliui. Tačiau kas jiems šį kartą pakišo koją – paprasčiausias “top – down” kultūrinis fenomenas, taip būdingas rytų kultūrai. Jiems net neatėjo į galvą klausti patarimo. Nesenai perskaičiau, kad “Korean Airlines” keičia organizacijos kultūrą, nes jos prestižas stipriai smuko dėl sudužusio lėktuvo (žuvo apie 250 žm.), kai jaunesnysis pilotas nedrįso pasakyti apie vyresniojo piloto klaidą, kuri ir nulėmė tragišką baigtį.

“Church management” disciplinoje gavau užduotį pristatyti Peace TV, kurios atvejis panašus į Peace Cup. Tai Internete veikianti TV, kuri informuoja bažnyčios narius apie tai ką veikia Mesijas. Tačiau veikia tik puslapis korėjiečių kalba, jei paspausite anglų ir japonų puslapius dešinėje viršutiniame kampe, sulauksite siurpizo: “Reported attack side! Get me out of here!” ir panašiai… Ir taip jau pusantrų metų!

Pasikalbėjau su buvusiu Peace TV darbuotoju (veikiu kaip geras žurnalistas, todėl neišduosiu savo informacijos šaltinio, nes jis to paprašė) ir štai ką sužinojau:

Peace TV – tai tik dalis firmos, kurios pavadinimas “Pyonghva Communications”. Žinoma, ši organizacija įkurta TT ir už jų duotus pinigus, tačiau Peace TV yra nuostolinga. Todėl ši kompanija veikia kaip komercinė organizacija ir uždirba pinigus ruošdama aukštos kokybės video produkciją visiems, kurie pasiruošę sumokėti. Norėdami sumažinti savo išlaidas, jie tai daro Peace TV dėka. Jų komandoje nėra angliškai kalbančio žmogaus, todėl niekas nepalaiko angliško puslapio. Kodėl nėra tokio žmogaus? Nes jie nenori už tai mokėti padorią, žmonišką kainą.

Nenoriu jų vien peikti, nes korėjietiškas puslapis veikia gana neblogai. TT nufilmuotų kalbų nereikia versti, todėl minimaliai apkarpytos, jo kalbos ir pagrindinės žinios patenka auditorijai. Jų stipriausias bruožas – tai jog operatorius seka TT visur kur jis bebūtų ir filmuoja. Todėl Peace TV yra sukaupę krūvas nufilmuotos medžiagos. Tačiau ten dirba profesionalai-technikai, nėra priežiūros iš bažnyčios pusės, kurie nuspręstų ką rodyti, o ką ne. Nes kartais TT kalba ne bendrai auditorijai, o tam tikrais organizaciniais reikalais tam tikram žmogui.

Ką siūlysiu savo prezentacijoje? Reikia įsteigti Susivienijimo bažnyčios departamentą, kuris peržiūrėtų viską, kas yra publikuojama apie TT. Taip pat reikia įsteigti vertėjų biurą, kuris dirbtų tik tam, kad visas likęs pasaulis, kuris nekalba korėjietiškai, gautų žinias ne po metų ar kelių, o kaip galima greičiau. Gal savaitės bėgyje, gal dar greičiau.

Tačiau kai buvo verčiamas CSG (Čong Song Gjong), paaiškėjo, kad nėra kvalifikuotų vertėjų į anglų kalbą. Verčiant iš korėjiečių į anglų kalbą vertėjo gimtoji kalba turi būti anglų, tačiau vertimą darė korėjiečiai, o tie, kurių gimtoji kalba anglų, tekstą redagavo. Vertimas buvo labai skubus, reikėjo išverti į dvyliką kalbų iki 2006 m. Pasaulyje atrado du žmones, kurie kvalifikuoti šiam darbui, bet abu negalėjo padėti (vienas dirba Washington Times, kitas Sun Moon universitete). Todėl būtina įsteigti vertėjų rengimo institutą, kurie specializuotųsi TT kalbų vertime.

Heung Jin Nim žino apie šią idėją, tačiau kol yra reformuojama Susivienijimo bažnyčia, iki to projekto dar neprieinama, neužtenka jėgų daryti viską.

Dar vienas pasiūlymas: tegul korėjiečiai jų nufilmuotą medžiagą siunčia JAV Susivienijimo bažnyčiai, nes ji atstovauja likusiam pasauliui (Japonija ir Korėja turi daug daugiau bažnyčios narių nei JAV ir likęs pasaulis). Tačiau, kaip supratau, būtent sėl savo subjektyvumo Peace TV valdantys korėjiečiai nenori dalintis subsidijomis su niekuo, todėl laiko šią privilegiją sau, nors anglų kalbos nei bum bum. Paskambinus į Peace TV teko kalbėtis korėjietiškai. Nežinau, kaip aš galiu paruošti prezentaciją, kai negaliu susikalbėti su TV darbuotojais?

Aš galėčiau tęsti ir tęsti… Bet laikas sustoti, jau ir taip šitas postas labai ilgas, nes problema didelė. Tikrieji Tėvai yra ten, o mes čia. Mes taip toli nuo jų atsilikę, kad net tvanku darosi apie tai pagalvojus. Neadekvatūs, neprilygstantys jiems. Tačiau Dievas neturi išeities, kaip veikti per mus. Juk nėra kitų žmonių, kurie darytų Dievo valią ir sektų Mesiju, kai jis yra žemėje. Esame tik mes, vargšai ir apgailėtini. Pabaigai pacituosiu Biblijos ištrauką apie Avinėlio puotą (Mato evangelija 22:8-10), kuri aprašo Tikrųjų Tėvų santuokos Palaiminimą, kuris įvyko 1960-aisiais:

Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. ⁹ Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’. ¹⁰ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus.

Vakar vakarieniaujant valgykloje prie mūsų, doktorantūroje studijuojančio japono ir manęs, prisėdo seminarijos vadovas. Jis papasakojo apie Won Hwa Do. Turiu tai parašyti, nes žinias reikia nelaikyti, o perduoti toliau. Kitaip ta žinia tave apkaltins. Ypač apkaltins, jei tai Mesijo žodžiai.

Seminarijos prezidentas papasakojo, kad praeitais metais Cheongshim studentų centre (netoli seminarijos, už dvidešimt minučių kelio pėsčiomis, esantis kompleksas) įvyko kovos meno Tongil Moo Do čempionatas. Nežiūrint į tai, kad Tikrasis Tėvas tik ką grįžo iš JAV, jis atvyko ir ryte penktą valandą su visais kartu dalyvavo Hoon Dok Hae. Tuo metu jis visiems paskelbė, kad treniruotųsi Won Hwa Do (aš turiu tekstą korėjietiškai, kurio vertimą jau esu užsakęs). Tačiau prezidentas papasakojo, ką TT perdavė jam asmeniškai.

TT liepė padaryti seminariją pasauliniu Won Hwa Do kovos meno centru. Jis klausė prezidento Dr. Kim Jin-Choon kiek seminaristai praleidžia laiko studijuodami. Na, Dr. Kim paaiškino, kad paprastai du metus. TT atitarė, kad tai per trumpas laikas, kad įvaldyti WHD, todėl seminaristai galėtų pasilikti seminarijoje dar metus laiko tik tam, kad išmokti WHD.

TT pabrėžė keturias priežastis, dėl kurių reikia treniruotis WHD:

1. Sielos ir kūno vienybė.
2. Nauda sveikatai.
3. Sugebėjimas apginti save.
4. Pragyvenimo šaltinis ir būdas išmokti rūpintis žmonėmis.

Sun Moon universitete yra įkurtas Kovos menų departamentas, kuriame dėstomi Taekwondo, Hapkido ir Dziudo. Iš tikrųjų šis departamentas turėjo tapti Won Hwa Do departamentu. Dabar ketinama WHD departamentą įkurti seminarijoje, kur bus galima įsigyti WHD magistro ir daktaro laipsnius. Studijuojant WHD reikės studijuoti ir filosofiją, kuria WHD remiasi, t.y. TT ideologiją. Kiekvienas kovos menas turi religiją ar filosofiją, kuri yra jo pagrindas. WHD apglėbs visus kovos menus ir visas filosofijas.

TT dažnai klausia Dr. Kim kaip WHD reikalai, jis rodo pastovų rūpestį. Todėl seminarijoje buvo pradėta dėstyti WHD, kuris ilgainiui išaugs, todėl reikia ruošti studijų programą, vadovėlius ir t.t.  WHD pradininkas didmeistris Han Bok Hi praeitą semestrą lankėsi seminarijoje penkis kartus. Jis nori, kad WHD centre būtų Dievas ir Mesijas. Tai tokios naujienos trumpai.

Video, kurioje galima stebėti kaip treniruojasi seminaristai:

http://video.yahoo.com/watch/6011285/15626598

Pirmiausia mums gali pasirodyti, kad šis kelias – tai vienų žmonių vertimas paklusti kitiems, tačiau iš karto privalau tam paprieštarauti. Viskas Dievo plane yra sudėliota taip, kad meilė įmanoma tik laisva valia. O toliau seka trumpa Tikrojo Tėvo kalbos santrauka, kur paaiškins ir giliau atskleis kelią paveldėti Dievo meilę. Tai parodys, kuo Susivienijimo bažnyčia skiriasi nuo kitų, kad ir katalikų religijos.

Kaip rašiau anksčiau, bažnyčioje yra daug problemų. Tai kuo gi skiriasi Palaimintos šeimos be to, kad jų vaikai gimsta be gimtosios nuodėmės.

Tikrasis Tėvas yra nurodęs, kad yra aštuonios stadijos mūsų augime. Aštuonios vertikaliai ir aštuonios horizontaliai. Vertikalios stadijos apibūdina mūsų santykį su Dievu: tarnų tarnas, tarnas, įvaikintas vaikas, posūnis, tikras vaikas, mama, tėvas ir Dievas. Aštuonios stadijos horizontaliai apibūdina kiek apimama žmonių: individas, šeima, giminė, visuomenė, tauta, pasaulis, visata ir Dievas. Šiomis stadijomis Tikrieji Tėvai jau perėjo ir savo atsakomybę įvykdė. Tą pačią atsakomybę turi išpildyti ir kiekviena Palaiminta šeima.

Tačiau mūsų atsakomybė bus užskaityta vertikliai, jei horizontaliai mes subursime savo giminę (gentį). Šis kelias vyksta priešinga tvarka nuopuoliui. Kadangi Adomas ir Ieva puolė, jie tapo archangelo Liuciferio (sukurto kaip tarno) tarnais, todėl, kad pereiti į Dievo pusę, jie privalo atsiskirti nuo šėtono. Atsiskyrimas nuo šėtono reikalauja užmokėti tam tikrą kainą, kurią mes vadiname atpirkimu.

Pirmiausia puolė pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, o vėliau puolė jų vaikai, Kainas nužudė Abelį. Kadangi šioje eilėje Abelis yra pats jauniausias, todėl Dievas ir pradeda atstatymą nuo jo, t.y. iš kito galo. Taigi, kad kiekvienas iš mūsų atsistotų Abelio padėtyje, mes privalome įvykdyti atpirkimo sąlygas: melstis, pasninkauti, aukotis ir t.t. Jei mes tam tikrą laiką tai darysime, mes atsistosime Dievo pusėje, t.y. žmogaus, kuris yra Abelis. Tačiau mes negalime patekti pas Dievą vienas, tam mums reikalingas Kainas. Kai Kainas mumis paseks, mes galėsime užimti Adomo padėti ir gauti Palaiminimą su Ieva.

Galima paaiškinti ir šiek tiek kitaip. Šis paaiškinimas pagal pradinę tvarką, nes, nors atstatymas ir vyksta priešinga nuopuoliui tvarka, tačiau jis vyksta pgl. Kūrimo principą, t.y. pirmiausia atstatomas dvasinis pasaulis (dvas. vaikai), po to fizinis (fiz. vaikai):

Adomą ir Ievą turėjo užauginti trys archangelai, Liuciferis, Mykolas ir Gabrielius. Jie buvo vyriškos giminės ir neturėjo partnerių, jų užduotis buvo pasirūpinti Adomu ir Ieva iki tol, kol jie taps tėvais. Tada Dievas būtų sukūręs moteriškos lyties angelus ir jie būtų sukūrę šeimas. Kadangi jie dvasinės būtybės, jie negalėtų turėti vaikų. Tai pagrindinis skirtumas tarp angelų ir mūsų. Angelai sukurti kaip tarnai, o žmonės kaip Dievo vaikai.

Archangelas Liuciferis sugundė Ievą, Ieva Adomą ir pasaulis tapo šėtoniškas. Kad atstatyti šią klaidą, žmogus Abelio padėtyje turi surasti ir atvesti pas Dievą tris dvasinius vaikus. Kunigus kartais vadina dvasios tėvais. Mes turime tapti dvasios tėvais trims žmonėms iki santuokos Palaiminimo ceremonijos. Vyras turi surasti tris dvasinius sūnus, o būsima žmona tris dvasines dukras iki šeimos pradžios. Tik tada jie galės atsistoti Adomo ir Ievos padėtyse, kurios nesuterštos šėtono, nes Kaino ir Abelio atstatymas įvyko. Jei yra vienybė tarp dvasinių tėvų ir vaikų, kuri simbolizuoja vienybę tarp archangelų ir Adomo ir Ievos/tarp Kaino ir Abelio, vadinasi jie gali priimti Mesijo santuokos Palaiminimą ir yra palikę puolusio pasaulio sritį šeimos lygyje.

Adomo ir Ievos padėtyje esanti pora privalo mylėti savo dvasinius vaikus, iš viso šešis žmones labiau už savo vaikus. O dvasiniai vaikai privalo mylėti ir laukti antrosios kartos gimimo labiau nei jie laukia Mesijo. Tik sukūrus tokią vienybę, jis sukuria aštuonių asmenų šeimą, kuri patenka į naują dvasinę sritį, laisvą nuo šėtono kaltinimų. Ši aštuonių asmenų šeima simbolizuoja Adomą ir Ievą, taip pat jų sūnus, Kainą, Abelį ir Setą su žmonomis. Taip pat simbolizuoja Nojaus šeimą, kurią irgi sudarė aštuoni žmonės.

Tokia Palaiminta šeima, suradusi dvasinius vaikus, gali susilaukti savo vaikų, kuriais rūpintis iki jų vedybų yra dvasinių vaikų atsakomybė. Jie privalo rūpintis savo dvasinių tėvų fiziniais vaikais labiau nei jie rūpintųsi savo. Tada jie irgi suranda dvasinius vaikus, kurie susivienija su jais ir po to tik gali sukurti savo Palaimintas šeimas ir t.t.

Nežinau, ar pakankamai aiškiai dėstau, tačiau žinant Dievišką Principą, ši schema tampa labai aiški. O paaiškinti tokią “pliką” koncepsiją be DP yra sudėtinga, labai jau daug nežinomųjų palieku nepalietęs.

Trumpai: santuokos Palaiminimas šeimai yra sąlyginis, jei ji neturi dvasinių vaikų (kiekvienas sutuoktinis po tris). Jei dvasinių vaikų nėra, o šeima vis tik sukuriama, šėtonas turi teisę apkaltinti tokią šeimą, ir, nors gal ir nepalies tėvų, nes jie stovi Abelio padėtyje, tačiau pasiims vaikus, nes jie yra puolusioje srityje, šėtono pusėje. Kad palikti šėtono pusę dvasiniai vaikai yra gyvybiškai būtini, tai atstatymo formulė.

Vėliau dvasiniai vaikai susiranda savo dvasinius vaikus ir t.t. seka ta pati atstatymo formulė. Jei pasižiūrėsite Tikrojo Tėvo istoriją, tai pirmiausia buvo palaimintos trys pirmosios poros iš kart po TT Palaiminimo 1960-aisiais. Vėliau 36-poros, po to 72-i, po to 124-ios ir t.t.

Taip Tikrieji Tėvai, Mesijas, nuėjo šiuo atstatymo formulės keliu per aštuonias stadijas vertikaliai ir horizontaliai kol atsistojo Dievo pusėje 100%.

Ar mes esame pasiruošę priimti Palaiminimą? Ar visi turi dvasinius vaikus? Aš tikrai neturiu, todėl mano vaikai ir mano šeima tebėra puolusiame pasaulyje. TT pasakė, jei jūs sukursite šeimą be dvasinių vaikų pagrindo, jūs negalėsite kartu gyventi. Aš per paskutinius septynis metus, nuo tada, kai pradėjau šeimą, kasmet negyvenu kartu bent po tris mėnesius, o dabar negyvensiu du metus. Taip pat TT sakė, kad jei nesurandi trijų dv. vaikų per septynis metus, privalai juos surasti per dvidešimt vienerius metus, jei ir tai nepavyksta, tai per keturiasdešimt metų. Jei tu to nepadarai, tą privalo atlikti tavo vaikai ir anūkai.

Po trijų dvasinių vaikų – pagrindo šeimai seka namų bažnyčios arba genties mesijo kelias. Palaimintai šeimai užtenka per savo gyvenimą liudyti 360 namų, suburti Palaimintų šeimų bendruomenę savo kaimynystėje ir giminėje, ir tuo jų misija baigta. Mums to užtenka. Tikrieji Tėvai nuėjo visą kelią, o mums liko genties mesijo atsakomybė.

http://www.youtube.com/watch?v=TQmz6Rbpnu0&feature=player_embedded

Neturiu ką pridurti, nes jos lūpomis kalba pats Dievas.

Praėjusius metus (nuo 2008 m. spalio iki 2009 m. rugpjūčio mėn) praleidau STF, programoje, skirtoje antrai Susivienijimo bažnyčios narių kartai. Nors Europos STF labai neskaitlinga, ją sudaro tik 60 vaikinų ir merginų, tačiau ji vienintelė, kuri yra finansiškai nepriklausoma. Čia norėjau papasakoti apie kitas STF mūsų judėjime, nes kalbuosi su savo kolegomis būsimais teologais ir sužinau įdomių dalykų.

Praktiškai iki 2000-ųjų metų neegzistavo jokia ilgalaikė edukacinė programa Palaimintų šeimų antrajai kartai. Išskyrus stovyklą, paskaitas per atostogas ar sekmadienio mokyklą, nebuvo kryptingos programos, kuri parodytų tam tikrą viziją visam gyvenimui. Hyun Jin Nim, trečiasis TT sūnus, pradėjo maršą aplink pasaulį reformuodamas Susivienijimo judėjimą 2001-aisias metais. Vyko taip vadinami “Settlement Age” seminarai, trunkantys 21-ą dieną. Pirmas JAV, antras Kanadoje, o trečias Lietuvoje, kuriame dalyvavau ir aš greta kitų trijų šimtų lyderių, kurių dauguma, žinoma, sudarė japonai ir korėjiečiai.

Čia aš pirmą kartą ėmiau ir pasirinkau kelią, kuriuo einu iki šiol. T.y. prisiėmiau pilną atsakomybę už savo dvasinį gyvenimą ir nustojau vien tik remtis savo lyderio nuomone ir patarimais. Šis ieškojimų kelias nėra paprastas.

Hyun Jin Nim išjudino potencialą, kurį suvaldyti pasirodo gana sudėtinga… Hyun Jin Nim pristatė “Core values”, kurie tapo kriterijais, pagal kuriuos imta vertinti pačią judėjimo kultūrą. Kadangi išjudinti vyresnę kartą ypač sunku, šios vertybės buvo pritaikytis WORLD CARP organizacijoje, t.y. nariams iki 40-ies metų amžiaus. Hyun Jin Nim netgi pasiūlė naują 7-ių metų formulės kelią, kurį sudaro 1+1+4+1 (lėšų rinkimas, liudijimas, universiteto studijos ir misionieriška veikla atitinkamai).

Šis modelis buvo pasiūlytas, nes Susivienijimo bažnyčia paskutinius 20-30 metų nustojo augusi (išskyrus Japoniją). Skaudžiausia buvo tai, kad vieni pirmųjų, kurie paliko judėjimą, buvo antra karta, vaikai be nuodėmės.

Žinoma, jie girdėjo DP paskaitas nuo pat gimimo, kai kurie net būdami mamos įsčiose, tačiau praktinis auklėjimo aspektas buvo visiškai neįgyvendintas. Būtent tai ir bandė išspręsti Hyun Jin Nim, pasiūlęs naują modelį.

Iš pradžių Hyun Jin Nim sukūrė vieną centrinį WORLD CARP ofisą, į kurį pakvietė gabius lyderius, kurie buvo efektyvūs savo misijoje. Buvo pradėta STF programa, skirta išskirtinai antrajai kartai. Tačiau JAV be jos dar inicijuota LTP (Leadership Training Program), kuri skirta naujai prisijungusiems jauniems žmonėms.

STF vyko Korėjoje, Japonijoje, JAV, Okeanijoje (Australija ir Naujoji Zelandija) ir Lotynų Amerikoje. Ypač sėkmingai ir greitai STF inicijavo korėjiečiai. Jais pasekė japonai ir visi likę. Jie veikė koordinuotai ir kokius keturis metus tai vyko normaliai (iki 2007 m.). Tačiau pirmiausiai STF griuvo Korėjoje. Manau, pagrindinė priežastis ta, kad korėjiečiai įprato veikti tik tada, jei veikla yra finansuojama. Kai finansavimas baigėsi, baigėsi ir veikla. Hyun Jin Nim pamatęs, kad jie patys nejuda į priekį, o susirinkę lyderiai yra nekompetentingi, juos paleido. Praktiškai tai reiškė ir WORLD CARP pabaigą. Šios organizacijos nariai įsiliejo į bažnyčios gretas arba tęsė savo veiklą apsiribodami savo šalimi.

STF Europoje nariai, antra karta pasididžiuodami tvirtino, kad tai vienintelė vieta, kurioje STF yra “self-reliant”, t.y. finansiškai nepriklausoma. Visur kitur STF prašo tėvelių pagalbos.

JAV Susivienijimo bažnyčiai vadovauja In Jin Nim, TT dukra, kuri užaugino šešis savo brolius ir seseris, o dabar ir penkis savo vaikus. Ji mato STF dalyvius kaip savo vaikus. Ji pasiūlė STF dalyviams, kurie visi yra aštuoniolikmečiai, ką tik baigę mokyklą, dvi dienas per savaitę mokytis, ruošiantis testams, kurie gyvybiškai svarbūs, stojant į universtitetą. Ji nori, kad STF taptų tokio lygio programa, jog joje norėtų dalyvauti kiekvienas, net nepriklausantis bažnyčiai jaunuolis. Ji svarsto ar reikalingas lėšų rinkimas, nes yra ir kitų būdų patirti Dievą. Kai ji buvo Japonijoje ir pareiškė susirinkusioms moterims, kad vietoj to, jog rinkti lėšas savaitgaliais, jos geriau pasirūpintų savo šeima, atsakas buvo pasipiktinimo banga, nes japonės aukojo viską, įskaitant net savo šeimą Dievo Apvaizdai.

Viena iš svarbių priežasčių, kodėl Japonijos judėjimas aktyviai nekovojo prieš žmonių grobimus, buvo tai, kad jų fokusas buvo uždirbti ir atiduoti TT kuo daugiau pinigų. Ir nors nuo 1966 m. buvo pagrobta virš 5000 narių, į tai buvo stengiamasi nekreipti dėmesio. Šia tema siūlau pasižiūrėti paskutinį, rugsėjo 18 d., Heung Jin Nim pamokslą.

Šiuo metu Japonijos bažnyčia reformuojasi, nes jos komercinė veikla buvo sustabdyta. Visa Japonijos bažnyčia nukreipė savo jėgas į liudijimą. Kook Jin Nim, TT sūnus, (aš pasakyčiau jog jis yra finansų genijus) gina japonus nuo įvairių judėjimo organizacijų reikalavimų skirti jiems lėšas, nes šiuo kritišku metu tai neįmanoma.

Taigi, japonai reformavo savo antros kartos edukacinę programą. Japonijos bažnyčios centruose buvo įdiegta ne tik lyderio, bet ir mamos pozicija. Lyderis neturi laiko pasikalbėti asmeniškai su savo nariais, jis visada priekyje, jo rūpestis tai rezultatas. Kiekviena japonų šeima privalėjo per metus aukoti judėjimui apie 30-40 tūkstančių dolerių, kas yra praktiškai visi pinigai, kuriuos jie uždirba. Daug Palaimintų šeimų paliko judėjimą, nors pripažįsta, kad TT – Mesijas, DP – tiesa. Dabar “mama” kiekviename bažnyčios centre yra ta, kuri išklauso kiekvieną žmogų asmeniškai, įsigilina į jo situaciją ir, jei reikia, gina jį nuo lyderio reikalavimų.

Tokios “mamos” pozicijos nebuvimas sukėlė tokį pat efektą ir kitur, Korėjoje, Mongolijoje daug narių paliko judėjimą, nes išvargo girdėdami tik reiklavimus atnešti rezultatus.

Japonijoje buvo modifikuota ir STF programa. Iki šiol jie griežtai sekė tai, ką nurodė Hyun Jin Nim (čia pats stipriausias japonų bruožas – absoliutus paklusnumas). Tačiau dabar su Kook Jin Nim pagalba, kuris paskutinius šešis mėnesius labai dažnai lankosi Japonijoje, buvo įvykdyti keli pakeitimai, kuriais mano sutikti japonai labai didžiuojasi.

Praktiškai, kiekviename bažnyčios centre yra “field advisor”, kuris kasdien susitinka su “Junior STF” nariais. Tai mokiniai nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų amžiaus. Per atostogas vyksta seminarai kartu su praktine veikla, tačiau kasdien vaikai, paaugliai yra konsultuojami, todėl po vidurinės jie iš karto stoja į universtitetą, neprarasdami dviejų metų, kaip buvo anksčiau. Anksčiau po dviejų metų STF, įstoję į universitetą, jie dalyvaudavo CARP veikloje pačiame universitete taip aktyviai, kad studijoms nebelikdavo laiko. Todėl pasklido naujiena, kad visi esantys CARP-e yra blogai besimokantys studentai. Nutarta tai pakeisti ir skirti laiką studijoms.

Vis tik aš negaliu su viskuo sutikti ir manau, kad yra daug vietos pagerinti situaciją. Apskritai, korėjiečių stiprus bruožas yra tai, kad jie gali labai greitai ir gana sėkmingai inicijuoti visiškai naujus projektus, japonų stiprus bruožas, kad jie juos gali sistematizuoti ir tęsti, o amerikiečiai žinomi savo kūrybiškumu. Jei sujungus šias savybes, visi laimėtų. Tačiau dabar, kai kol kas visas dėmesys yra skirtas reformuoti judėjimą Korėjoje, po truputį Japonijoje, iki JAV, o juo labiau likusios pasaulio dalies dar nėra prieita. Heung Jin Nim ir Kook Jin Nim stipriai šluojasi savo srityse, tačiau ateis ir kitų eilė.

Nebeturiu tiek laiko daryti laisvai viską ką noriu. Ėmiau studijuoti korėjiečių kalbą institute, kuris įsikūręs seminarijos patalpose. Institutas pavadintas “Tikrųjų Tėvų kalbos institutu”. Paskaitos vyksta darbo dienomis nuo 9.00 iki 14.00. Tiesa, viskas prasideda anksčiau – 8.40, nes dvidešimt minučių skaitome HDH korėjietiškai. Esu laimingas, galėdamas mokytis šios kalbos.

Kodėl aš studijuoju korėjiečių kalbą? Viena priežastis išorinė – Korėjoje viskas vyksta korėjietiškai. Gal kas nors pasaulyje ir tiki, kad anglų kalba viešpatauja visur, tačiau taip nėra. Korėjiečiams ypatingai sunku išmokti anglų kalbą. Skaičiau tokius duomenis, kad Pietų Korėjos vyriausybė išleidžia 3.6% BVP anglų kalbos mokymuisi. Palyginimui, jei gerai prisimenu, vidutiniškai valstybė išleidžia 5-10% savo BVP armijai išlaikyti.

Toks didelis dėmesys, tokios didžiulės lėšos, tačiau anglų kalba taip ir lieka “Hello” lygyje. Gyvensiu du metus Korėjoje, nėra kitos išeities, kaip išeiti iš šito užburto rato išmokstant kalbą. Tačiau vien tai manęs nemotyvuotų pakankamai. Galėčiau likti siaurame užsieniečių rate, bendraudamas tik su tais, kurie mane supranta. Ir taip daro daugelis užsieniečių, nes vakariečiams (nekalbu apie japonus ar kinus, kuriems korėjiečių kalba, kaip mums anglų) išmokti korėjietiškai reikia nuo trijų iki penkių metų. Ir tai intensyviai mokantis…

Lietuvoje teko girdėti apie intensyvius anglų kalbos kursus, kai stipriai motyvuoti žmonės išmokdavo pakankamai gerai anglų kalbą per tris mėnesius. Čia, Korėjoje, visi japonai įvaldo pakankamai korėjiečių kalbą per metus laiko tiek kiek reikia, kad įstoję galėtų mokytis universitete, kur paskaitos vyksta tik korėjietiškai. Kai kurie japonai įstoja į teologinę seminariją nemokėdami kalbos, vaikšto į Tikrųjų Tėvų kalbos institutą (kaip aš dabar) ir paskutiniame semestre parašo ir apsigina savo tezę ar disertaciją korėjietiškai.

Kas mane motyvuoja mokytis tokią mums tolimą ir sunkią kalbą? Tikrojo Tėvo žodžiai. TT atskleidžia visas paslaptis, jis yra matomas Dievo įkūnijimas, Mesijas. Išvertus, jo žodžiai praranda 70% vertės. Lieka tik apgailėtini 30%, kuriais tenkinasi dauguma, tačiau aš nenoriu būti tokiu, kuris priklauso išoriniam pasekėjų ratui. Jei Tikrieji Tėvai yra mano tėvai, aš privalau suprasti jų kalbą. To reikšmė labai didelė.

Čia pateikiu TT žodžius apie tai, kodėl reikia mokytis korėjiečių kalbos:

Mokykitės Tikrųjų Tėvų kalbą

Dėl kalbos dažnai kyla keblumų. Kai čia ateina korėjiečiai, žmonėms kurie korėjietiškai nesupranta, nėra saldu. Jie atrodo tokie nelaimingi. Kaip būtų gerai, jeigu būtų viena kalba! Kai pirmą kartą atvykau į Ameriką, aš taip pat iš knygučių mokiausi anglų kalbą, tačiau nieko nesupratau, išskyrus „taip“ ir „ne“. Ar įsivaizduojate, kaip mane tai erzino? Turite žinoti, kaip svarbu yra suvienyti kalbas. Kaip norite girdėti mano kalbas: per vertėją ar tiesiai iš manęs? Tikriausiai jūs mieliau klausytumėte manęs korėjietiškai. Kodėl? Todėl, kad korėjiečių kalba yra originalo kalba. Tuomet, kai jūs studijuojate „Principą“, nežinodami originalo kalbos, jūs nesuprasite vieno ar kito žodžio prasmės.

Ateityje, kai jūs nueisite į dvasinį pasaulį, kuo jūs galėsite didžiuotis? Kai galėsite pasakyti: „Savo gyvenimo metu aš klausiau Tikrojo Tėvo žodžių ir kalbėjau su juo tiesiogiai“ ar: „Aš klausiau jo žodžių ir kalbėjau su juo per vertėjus“? Kaip jums labiau patiktų? Be to, yra žodžių, kurie išreiškia idealų meilės pasaulį. Ar jums norėtųsi šnibždėtis su žmogumi apie meilę per vertėją? Mūsų Priesaikos penktame punkte kalbama apie tai, kad mes didžiuojamės vieninga kultūra, tačiau kyla klausimas, kaip kuriama ši vieninga kultūra? Jūs turite suprasti, kad širdies pasaulyje nėra kito pasirinkimo, tik tapti vieningu. Žmonės, kurie iš tikrųjų siekia vieningo širdies pasaulio, turi tai žinoti. Tarkime, aš einu pas jus, kreipdamasis į jus žodžiais: „Aš taip jus myliu!“ Dėl to mano kojos pradeda judėti dar prieš pagalvojus apie meilę. Pirmiausia pradeda judėti kojos, o ne mintys apie meilę. Bendravimas per vertėją panašus į maitinimąsi likučiais. Taigi, ar galima pavadinti idealia šeima tą, kurios nariai kalba skirtingomis kalbomis ir kuriems reikalingas vertimas, kad suprastų vienas kitą? Idealaus pasaulio nebus be idealios šeimos tradicijos ir dvasios.

Dvasiniame pasaulyje taip pat visi kalba Tikrųjų Tėvų, Tikrojo Senelio, kalba. Manote, jog galėsite išsisukti, jei pasakysite: „Ach, aš jos nemoku“? Tuomet jūs suprasite, kaip rytiečiams sunku mokytis anglų kalbą. Manote, man lengva mokytis anglų kalbą, kai man jau per šešiasdešimt? Jūs neturėtumėte teisintis. Prie Susivienijimo bažnyčios prisijungia jauni žmonės, taigi, jūs privalote tai daryti. Jūs turite mokytis korėjiečių kalbą ir galite nuolat murmėti žodžius eidami gatve. Mokykitės kalbą kartodami korėjiečių žodžius net kai užeinate į tualetą, ar išeidami iš jo. Jūs negalite to išvengti. Aš liepiu jums mokytis korėjiečių kalbą, todėl, kad aš tapau Tikruoju Tėvu ir nieko nepadarysi. Nei korėjiečiai, nei žmonės iš kitų šalių negali to pakeisti. Kai visi susivienys, žmonės pasakys: „Šlovė Tikriesiems Tėvams! Jie akimirksniu suvienijo visas pasaulio kalbas!“ O kaip gerbti Tikruosius Tėvus?

Reikia gerbti korėjiečių kalbą labiau, nei kitos pasaulio šalies kalbą. Korėjiečiai yra išmintingi dėl savo kalbos. Nėra tokio garso, kurio negalėtų ištarti žmonės, kalbantys korėjiečių kalba. Japonų kalba jai negali prilygti. Japonai negali teisingai ištarti žodžio „Makdonalds“. Jie sako: „Makudonarudo“. Ar suprantate ką aš noriu pasakyti? Taigi, mes turime atnešti žmonėms naują kultūrą. Aš tai sakau ne todėl, kad aš korėjietis, bet todėl, kad toks yra Principas. Jeigu tai neatitiktų principo ir aš vis tiek jus versčiau mokytis korėjiečių kalbą, jūs mane iš karto išvarytumėte. Kadangi aš kalbu remdamasis Principu, jūs sėdite ramiai ir galvojate: „Teoriškai žodžiai teisingi, todėl neturiu kitos išeities, tik priimti tai.“ Ateityje korėjiečių kalba taps pagrindine mokymosi kalba. Ji bus pradinė kalba. (130-272, 1984.2.5)

Korėjietis studentas moko mus, vakariečius, korėjiečių kalbos:

http://video.yahoo.com/watch/6011189/15626377

Laikas bėga taip greitai. Jau, atrodo, nebėra laiko net sustoti, kad pasižiūrėti atgal ir pagalvoti, kas gi įvyko. Penktadienį iš ryto buvo pirmas užsiėmimas su prof. Lee iškart po HDH, šeštą ryto. Jis nusprendė mus mokyti Hošin jogos. Kursas truks 60 val., kurias užbaigę, gausime sertifikatus, suteikiančius teisę dėstyti. Aš apsidžiaugiau, nes Hošin joga panaši į WHD, tiksliau sakant, galima tvirtinti, kad yra jo dalis. Hošin jogą išrado didmeistrio Han Bok Hi sesuo.

Vienas WHD meistras ją ištobulino ir pritaikė WHD techniką. Esu dalyvavęs jo užsiėmime. Jis treniravo močiūtes, kai kurias jau trejus metus. Viena buvo lankstesnė už mane, nors jai jau virš šešiasdešimt. Joga man patinka, nes su amžiumi bėgioti ir šokinėti nebelabai norisi. Verčiau daryti lėtai ir su malonumu.

Taigi, o nuo 10 ryto prasidėjo Tongil Moo Do užsiėmimas, kurį vedė meistras Hoshiko. Buvo keista stebėti, kaip japonas angliškai aiškina techniką, nors išskyrus kokius tris-keturis iš dvidešimties studentų, visi likę japonai. Bet, ar įmanoma vienybė tarp TMD ir WHD didelis klausimas. Dvasinė vienybė eina pirma, tačiau, kai buvo demonstruojamos technikos, man labai norėjo įsiterpti ir pasakyti, jog ta ir ta technikos gali būti atliekamos geriau, ar yra kitas būdas kristi, kuris nesukelia traumų ir skausmo ir t.t. Labai sunku buvo atlikinėti veiksmus neteisingai, kai žinai kitą kelią.

Penktadienį buvo visai įdomu po pietų. Tuo metu pagal tvarkaraštį turi vykti Hoon Dok šeimos bažnyčios veikla, tačiau praeitą kartą buvo pirmakursių krikštynos, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.

Mes susėdome į seminarijos autobusiuką ir nuvykome į bendruomenės centrą, kuriame mus pasitiko močiūtės ir seneliai. Jų ten daug, ypač senelių, pliekiančių kortomis (tik nesupratau ar iš pinigų). Močiūtės buvo labiau atsipalaidavę, jos norėjo su mumis pasikalbėti. Dalis mūsų, kurie nemoka korėjietiškai, plovė grindis ir visą bendruomenės centrą, o kiti tiesiog plepėjo. Senutėms teikė bendravimo džiaugsmą.

Tačiau po to skubėjome į dar vieną vietą, pas senukų porą. Jie tikrai pasirodė įdomūs: abiems po devyniasdešimt, gimę ir užaugę Šiaurės Korėjoje sukūrė šeimą, tačiau būdami trisdešimtmečiais per Korėjos karą buvo priversti palikti viską ir bėgti į pietus. Jų kelionė pėsčiomis su dviem mažamečiais vaikais truko du mėnesius. Senelis, vardu Kim Ir Song, parodė jo rašytą dienoraštį. Žvilgtelėjau į datas, 1950, 1951-i metai. Dienoraštis pamargintas piešiniais, nupiešta vietovė, kurioje jis gimė, pasirodo labai netoli tos vietos, kur gimė Tikrasis Tėvas. Paskui man toptelėjo, jog jie vienmečiai! Abu gimę 1920-aisiais!

Jis papasakojo juokingai graudžią istoriją. Visi Šiaurės Korėjos gyventojai privalėjo garbinti Kim Ir Seną, didįjį vadą. Reikėjo aplink savo namus, ne tik viduje, bet ir išorėje, užkabinti plakatus, kurie skelbtų, jog mano vadas yra Kim Ir Senas ar pan. Jis per klaidą (o gal tyčia) užrašė savo vardą, kuris skamba labai panašiai. Už tai stipriai nukentėjo. Kai jo paklausiau, ar norėtų aplankyti savo gimtinę, jis tik su širdgėla papurtė galvą: “Ne, ne.”

Šeštadienį buvau Heung Jin Nim pamoksle Seule. Tiesa, neužilgo aprašysiu tai, ką žinau apie Tikrųjų Tėvų vaikus. Sekmadienį apsilankiau Cheongpyeong Heaven and Earth Training Center ir sužinojau savo žmonos ir mano protėvių padėtį, t.y. kiek jų yra išlaisvinta ir palaiminta. Apie tai irgi parašysiu atskirą temą. O likusią dienos dalį mokiausi, skaičiau. Apie tai irgi norėčiau parašyti, nes perskaičiau labai įdomų atvejį, kaip krikščionių misionieriai sumažino gatvių nusikalstamumą Bostone. Tikrai įspūdingas pasikeitimas, kuris buvo įmanomas trijų pastorių dėka.

Planų daug, idėjų dar daugiau, o laiko per mažai. Teks rinktis ir eiti mažais žingsneliais.

Video apie Hoon Dok šeimos bažnyčios veiklą. Pamatykite autentišką Korėją:

http://video.yahoo.com/watch/5958430/15503257

Tongil Moo Do treniruotės akimirkos:

http://video.yahoo.com/watch/6011019/15626068

Peržiūrėjau Tikrojo Tėvo sūnaus Kook Jin Nim šeštadienio, rugsėjo 5 d. pamokslą, kuris mane sujaudino. Nežinau, ar kas nors liktų abejingas jo papasakotoms naujienoms. Pasirodo Susivienijimo bažnyčia prieš šešis mėnesius buvo ant uždarymo ribos. Taip, taip.

Japonijos vyriausybė areštavo daug narių, jie įkalinti ir buvo sprendžiamas bažnyčios uždarymo kalusimas. Yra kažkoks specialus komercinis įstatymas, kuris reikalauja, kad užsiimant komercine veikla Dievas ir religija nebūtų minimi. Susivienijimo bažnyčia darė priešingai ir antspaudų pardavinėjimas buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Juolab, jei žmogus nuperka, jis potencialus kandidatas į bažnyčios narius.

Japonija yra antra ekonominė jėga pasaulyje po JAV, tačiau japonai įnirtingai kaupia ir godžiai saugo savo turtus. Tik Susivienijimo bažnyčios nariai Japonijoje darė priešingai. Praktiškai, dauguma bažnyčios narių yra japonai ir pagrindinis finansavimo šaltinis yra Japonijoje. Japonai apmoka visas bažnyčios sąskaitas, ar tai būtų konferencijos ar naujos bažnyčios statymas bet kur pasaulyje. Jų jaučiama atsakomybė ir spaudimas daug didesni nei tarkim Palaimintų šeimų JAV ar Korėjoje, jau nekalbu apie Europą ar kitur. Jie labai išsilavinę ir gerai žino DP.

Kook Jin Nim atsakingas už visą bažnyčios finansinę veiklą ir yra gerai susipažinęs su šia tema. Jis kalba ne kaip pastorius, o kaip CEO. Tačiau Kook Jin Nim nors ir pripažino, kad mes padarėme klaidų, tačiau Susivienijimo bažnyčią, kaip ir kiekvieną organizaciją sudaro žmonės, kurie kartais klysta. Jei Japonijos vyriausybė nori uždaryti mūsų bažnyčią, tai reikėtų uždaryti ir visas likusias.

Tačiau Japonijos vyriausybės surengtą tyrimą jis pavadino persekiojimu. Ir neatsitiktinai. Per paskutinius keturiasdešimt su virš metų (nuo 1966 m.) buvo pagrobti apie keturi tūkstančiai bažnyčios narių. Tai jau ištisas verslas, kai šeimos moka pinigus, kad jų artimųjų tikėjimas būtų sulaužytas. Tuo užsiima (už didelius pinigus) komunistiškai nusiteikę teisininkai ir krikščioniškų bažnyčių pastoriai. Neseniai prie bažnyčios prisijungęs žmogus yra uždaromas, įkalinamas, jį dieną ir naktį lanko pastoriai, kurie lieja ant jo purvą, blogai kalbėdami apie Susivienijimo bažnyčią, kol vargšas palūžta.

Buvo atvejis, kai vienas vyriškis išsėdėjo įkalintas mažame bute 12 metų ir penkis mėnesius. Jis vos nemirė badu. Kai jis pagaliau pabėgo buvo panašus į Holokausto aukas Hitlerio koncentracijos stovyklose. Kitas atvejis, kai mergina buvo įkalinta ir tris mėnesius žaginama. Jos tėvas, kuris davė leidimą ją sučiupti ir už tai dosniai sumokėjo, sužinojęs apie tai nusižudė.

Jūs pasakysite, kad vyriausybė to nedarė, bet Kook Jin Nim paaiškino, kad vyriausybė sėsėjo užmerkusi akis ir nedarė nieko. Nors buvo jau keturi tūkstančiai tokių atvejų, tačiau nebuvo iškelta nei viena byla! Nei viena!

Argi mūsų laikais demokratinėje valstybėje gali būti įmanomi tokie dalykai! Japonijos konstitucijoje yra garantuota religinė laisvė, tačiau kas ją gina?! Niekas. Mes turime ją apginti. Visi bažnyčios nariai visame pasaulyje privalo tai padaryti, padėti savo broliams ir seserims Japonijoje.

Tačiau nežiūrint į tai, japonai išlaiko samurajaus dvasią ir seka Mesiju. Dabar situacija keičiasi, nes bažnyčios neketinama uždaryti. Tačiau vyriausybė yra neteisi nesikišdama į nusikalstamus žmonių grobimus ir sakydama, kad tai tik šeimos reikalas. Tai daug rimčiau.

Siūlau pasižiūrėti šį video:

http://hyungjinmoon.iunificationist.org/index.php?option=com_seyret&Itemid=54&task=videodirectlink&id=303

Įdomu, bet vakar jaučiausi kaip trenktas per galvą. Galvojau, kas gi atsitiko, bet matyt, tai normalu. Tiesiog baigėsi naujų, nepasikartojančių dienų patirtys ir atėjo laikas realiam gyvenimui. Aš mėgstu nuotykius, kaip ir daugelis, ir visada malonu patirti kažką naujo. Pavyzdžiui, atvykti į naują vietą, nusipirkti naują daiktą, susipažinti su nauju žmogumi. Tačiau žmogus labai greitai prie visko pripranta. Kažkas panašaus vyksta ir su manimi.

Nutariau labiau atkreipti dėmesį į jausmus, išmokti juos atpažinti. Kai ateina tokia liūdna nuotaika, galima ją nuspėti, panašiai kaip blogą orą ir, pasiėmus skėtį, daugiau ar mažiau likti sausam. Mano atveju, tai turi būti kažkas, kas mane ir toliau įkvėps, nežiūrint į tai, kad pirmas jaudinantis virpulys ir entuziazmas praeina. Aišku, yra dar svabus dalykas, kurio aš nepatyriau, net du: nebuvau TT rūmuose ir nemačiau Heung Jin Nim.

Šiandien vyko trečiadienio pamokslas, kuris buvo gana į temą, t.y. apie tai kaip sukurti dangišką kultūrą seminarijoje. Prof. Carlson davė nemažai praktinių patarimų, tokių kaip: kelkitės ir gulkitės laiku, melskitės ir skaitykite TT žodžius kasdien, laikykitės švaros ir tvarkos ir pan. Seminarijos misija užauginti širdingus ir išsilavinusius lyderius ateičiai. Būdami čia, turime skirti pagrindinį dėmesį ne pažymiams, o kultūrai, t.y. mūsų pasaulėžiūrai, privalome klausti savęs kasdien – ar gyvename pagal sąžinę, ką galime padaryti geriau.

Aš jaučiu, kad fizinių jėgų gali ir neužtekti. Prireiks dvasinių ir nemažai, jei noriu siekti dvasingumo. Kasdien miegu po keturias su puse valandos. Savaitgalį šiek tiek ilgiau, nors paskutinį savaitgalį seminare irgi miegoti teko penkias valandas. Kai kada jaučiuosi labai pavargęs, skaitydamas knygą ar per paskaitą sekundei ar dviem dėmesys dingsta. Tai negerai. Galima padidinti miego dozę arba gerti kavos, tai būtų normalus būdas, bet juo nesutelksi dvasinio pasaulio. Dvasinį pasaulį sutelksi, jei nemažinsi krūvio, bet didinsi širdies intensyvumą. Įsivaizduokite, kad gyvenate paskutinę savo gyvenimo dieną, rytoj mirsite. Ar galvosite apie miegą? Vargu. Tai ir turiu galvoje, minėdamas širdies intensyvumą. Taip gyvena Mesijas, Tikrasis Tėvas.

Bet, norint padidinti intensyvumą, reikia daryti tam tikras dvasines sąlygas. Toks varginantis gyvenimas, kai kiekvieną momentą stengiesi elgtis teisingai, jau gerai, bet darymas pats savaime dar nemobilizuos dvasinio pasaulio. Reikia tam tikrų sąlygų su konkrečiu tikslu. Tam tinka malda, šaltas dušas, nusilenkimai, pasninkas. Nutariau atsisakyti pusryčių, man grąžins pinigus. Tą sąlygą skirsiu savo protėviams. Aišku, malda ryte ir vakare yra labai gerai. Vakare papasakoti Dievui ką nuveikei, suplanuoti rytdieną, o ryte patvirtinti savo pasiryžimą ir būti budriam.

 Jei pagalvoti iš kur kyla džiaugsmas, tai atsakymas būtų labai paprastas – jei džiaugsmas ilgalaikis ir tikras, jis kyla iš Dievo, Jis jo šaltinis mano širdyje. Paprastai, jei džiaugsmas dingsta, ieškau ką darau blogai, nors daug dažniau klausimas turėtų būti kitoks: ko nedarau, o turėčiau?

Tai nutariau padidinti apsukas, nes jau apsipratau, sąžinė sako, kad būtų gerai, jog rimčiau imčiausi to, dėl ko čia atvažiavau – dvasinio tobulumo. Jausti ir gyventi širdies lygmenyje – uždavinys sunkus. Reikalauja begalinio nuoširdumo su savimi ir paklusnumo, tiksliau dievobingumo. Tai nėra baimė, o jausmas, kad gyveni, kiekvieną sekundę gyveni Dievo akivaizdoje. Paklusnūs vaikai dabar retenybė, bet būtent tokių vaikų ieško Dangiškasis Tėvas.

 Dvi popietines valandas dirbome iš peties, upelio užtvanka buvo atidaryta ir reikėjo nukasti nemažai sunešto smėlio ir atlaisvinti upės vagą laisvai tėkmei. Man patiko. Dirbau sunkiau už kitus, greitai aplink mane atsirado didelė duobė, kai kiti dar tik buvo įpusėję. Norisi pabėgti nuo tos mieguistos būsenos, kuri mane persekioja. Turbūt panašiai jaučiai narkomanai, kai negauna narkotikų. Miegas – yra pats sunkiausiai kontroliuojamas noras. Bet gyvenimas tai treniruotė. Verta pabandyti, juolab, būdamas JAV 1996 metais kaip misionierius, miegojau tik po keturias valandas ir žinau kaip tai daroma.

Tuomet teko patirti dvasinį išgyvenimą su Jėzumi. Tai buvo pokalbis, bet nenoriu jo pasakoti. Jis suprantamas mano gyvenimo kontekste, galbūt kada vėliau. Tokie dalykai man ypač brangūs, kad lengva ranka jais dalintis.

Vakare vėl pradėjau grimzti į “nothing box”  (pgl. pastorių Mark Gregor, kuris apie tai pasakoja savo šou “Laugh Your Way) arba lįsti į “urvą” (čia jau išsireiškimas iš knygos “Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros”), tačiau man paskambino į bendrabutį kolega studentas, kuris veda korėjiečių kalbos pamoką, į kurią aš užsirašiau. Nubėgau, pavėlavęs pusvalandį, esu laimingas. Bet smegenėlės dirba lėtai, lėtai… Šiek tiek atsibudau, rašau blogą.

Jei per kelias dienas nesusitvarkysiu, reikės permąstyti dvasinę strategiją. Geriausiai motyvuoja jei kažką darai iš meilės. Teks persimesti keliais žodžiais su Tėčiu apie tai…

O čia video:

• Šiek tiek simbolikos “Vėliavos vėjyje”: http://video.yahoo.com/watch/5938975/15455632
• WHD treniruotė su lazdomis (anksti ryte): http://video.yahoo.com/watch/5938998/15455700
• Šiandienos pamokslas (pranešėjas prof. Carlson): http://video.yahoo.com/watch/5942041/15462695
• Kasu, kasu ir dar kartą kasu smėlį: http://video.yahoo.com/watch/5942096/15462881