Šis žaidimas toks senas ir apipintas istorijomis, kad jo pradžia yra virtusi legenda. Populiari istorija skelbia, kad Yo šalies (2356-2255 pr. Kr.) valdovas paprašė savo patarėjų padėti išauklėti savo neklusnų ir kvailą sūnų Dandžu. Premjeras nudžiugino rūmus išrasdamas Baduk žaidimą. „Dabar jis išmoks kaip valdyti, žaisdamas žaidimą! Nuostabu!”, – pamanė valdovas. „Nuobodu“, – nusprendė Dandžu – „tas, kas pradeda pirmas, laimi“. Dandžu nesuprato, kad Baduk, kaip ir kare, geresnė strategija ir taktika laimi, nežiūrint į tai, kuris pradeda pirmas. Pasipiktinęs sūnaus nesugebėjimu įvertinti Baduk ir baimindamasis to, kas atsitiks, jei Dandžu ims vadovauti armijoms, karalius paskyrė premjerą karalystės įpėdiniu.

Iš tikrųjų yra žinoma, kad Baduk gimė dabartinės Kinijos teritorijoje prieš kelis tūkstančius metų. Manoma, kad Baduk atsirado iš astronomijos ir būrimo skaičiavimų. Tikima, kad šis žaidimas pasiekė Korėją prieš du tūkstančius metų Trijų Karalysčių laikotarpiu pirmame amžiuje pr. Kr. Yra paplitusi nuomonė, jog Pekče karalystė eksportavo Baduk į Japoniją imperatorės Suiko valdymo metais (500-ieji). Japonijoje Baduk buvo valdovo aplinkos intelektualinis laisvalaikis iki tol, kol žaidimas plačiai išpopuliarėjo strategisto ir taktiko Tokugavos metu, kuris suvienijo šalį apie 1600-uosius.

Korėjiečiai žaisdavo šiek tiek savaip, kol Čo Nam-čul atnešė šiuolaikinę Go žaidimo formą iš Japonijos apie penkiasdešimt metų atgal. Dabartinis Go, arba Baduk – kaip jis yra vadinamas Korėjoje, paplito po šalį labai greitai. Šiuo metu Korėjoje Baduk žaidžia devyni milijonai (palyginimui Kinijoje dešimt milijonų, o Japonijoje trys milijonai). Nuo 1990-ųjų geriausiųjų pasaulio žaidėjų titulus laimi tik korėjiečiai palikdami už nugaros kinus ir japonus.

Šio žaidimo taisyklės yra tokios paprastos, kad net 3-4 metų vaikai sugeba žaisti. Piešinėlių dėlionės iš akmenėlių ant lentos ar stebint vyresnius vaikus ar suaugusius žaidžiant jau pakankama sąlyga, kad sukelti jų įgimtą smalsumą ir vaizduotę. Žinoma, juos reikia prižiūrėti visą laiką, nes akmenėliai yra panašūs į saldainius. Kai tik noras paragauti akmenėlių praeina, vaikai išmoksta žaisti stulbinančiu greičiu. Jie dažnai pralenkia suaugusius ir pasiekia profesionalų lygį net būdami vienolikos metų amžiaus. Vaikai ne tik lengvai išmoksta žaisti, tačiau daugelis yra įsitikinę, kad šis žaidimas padidina jų IQ ir mokymosi potencialą.

Baduk žaidimas yra kūryba, o ne „teisingas“ žaidimas. Vaikai yra natūralūs žaidėjai, todėl suaugę turi leisti jiems žaisti per daug nesikišant. Ir pasiruoškite būti nustebinti.

Azijoje žaidimas yra apsuptas etiketo. Iš tikrųjų daugelis žmonių nelaiko Baduk žaidimu, o menu. Senovėje kinų džentelmenas turėjo įvaldyti keturias meno rūšis: styginį muzikos instrumentą Guqin, Baduk, kaligrafijos meną ir tapybą. Baduk etiketas funkcionalus ir paprastas, o jo paskirtis pagerinti žaidimą. Šešios paprastos etiketo taisyklės:

1. Būkite mandagus, net jei Jūsų partneris nėra.

2. Prieš pradedant žaisti žaidėjai pasisveikina vienas su kitu, paprastai nusilenkdami.

3. Būkite ramus. Jaudinimasis padarys jus nervingais.

4. Žaiskite su pasitikėjimu. Mokykitės iš klaidų.

5. Tapkite garbingu pergalėje ir dėkingu pralaimėjime.

6. Visada pasidėkite akmenukus į šalį ir padėkokite partneriui prieš išeidami.

Daug populiaresni šachmatai yra pagrįsti viduramžių karo scenarijumi, kur vienas laimi, kai kitas žūva, tačiau Baduk žaidimo esmė yra sukurti harmoniją ir balansą tarp dviejų pusių, todėl tai gera politikos ir ekonomikos imitacija. Išmokę šį žaidimą, jūs išmoksite antikinę „kalbą“, kurią supranta ir naudoja daugiau kaip šimtas milijonų žmonių. Žinoma, žaidimo įpročiai gali šiek tiek skirtis kiekvienoje šalyje, bet pagrindinės taisyklės ir struktūra yra tokios pat senos kaip ir Egipto piramidės

Pirmiausia panagrinėkime filosofinius principus, kurie buvo patys įtakingiausi. Kas slypi už Korėjos abėcėlės Hangul? Tai Rytų filosofiniai principai „Yang“ ir „Yin“, „Ohaeng“ (Penki elementai) ir „Cheonjin“ (Dangus, Žemė ir Žmogus). Sužinoję apie juos, jūs suprasite, kad mokytis korėjiečių kalbą yra daug džiaugsmo teikiantis užsiėmimas.

Yang ir Yin

Daug kas neteisingai mano, kad Yang ir Yin tai tas pats, kas gėris ir blogis, tačiau tai nėra priešingybės, griaunančios viena kitą, o tai yra teigiama ir neigiama, du poliai, kurie būdami skirtingi, vienas kitą papildo ir jų vienybėje gimsta visa kas egzistuoja. Yang pavyzdžiai – teigiama, vyriška, diena, aktyvus pradas, Yin pavyzdžiai – neigiama, moteriška, naktis, pasyvus pradas. Nėra nei vieno daikto, kuris būtų pats vienas, jei yra priekis, tai yra galas, jei yra dešinė, tai yra ir kairė, jei yra viršus, tai yra ir apačia. Todėl visa egzistuoja poroje ir harmonijoje kaip Yang ir Yin. Kuriant Hangul ši teorija buvo panaudota visu rimtumu, todėl kiekvieną balsį turi supti priebalsiai, norint sudaryti skiemenį – nė viena raidė negali stovėti viena, be poros.

„Ohaeng“ (Penki elementai)

Penkių elementų teorija tvirtina, kad viskas visatoje buvo sukurta iš penkių stichijų: Ugnis, Žemė, Metalas, Vanduo ir Medis. Kiekvienas elementas turi unikalias savybes, kurios būdingos visam, kas mus supa: spalva, kryptis, vaisiai, sezonai ir netgi pagrindinės raidės Hangul. Kiekvienas elementas turi elementą, kurį nugali ir valdo, ir turi tą, kuriam paklusta.

 „Cheonjin“ (Dangus, Žemė ir Žmogus)

Plačiai paplitęs Konfucijaus principas karaliaus Sedžongo laikais buvo tikėjimas, kad pasaulis sudarytas iš trijų dalių. Tai Dangus, Žemė ir Žmogus, kuris buvo tarpininku tarp pirmųjų dviejų. Ši idėja buvo žinoma kaip „Cheonjin“. Kaip matote iš piešinio, šie trys simboliai tapo Hangul balsių pagrindu.

Daugiau apie Hangul galite sužinoti skaitmeniniame Hangul muziejuje Internete: http://www.hangeulmuseum.org/

Jei sugalvosite studijuoti korėjiečių kalbą Korėjoje, čia yra pagrindiniai universitetai, siūlantys Hangul kursus: http://english.visitkorea.or.kr/enu/CU/CU_EN_8_6_2.jsp

Karlas Marksas 2002 m. balandžio 18 d. perdavė tokius žodžius: „I denied God and shouted loudly with confidence to the extend that people believed me more than God.“ Toliau po susitikimo su Dr. Sung Han Lee jis pasakoja: „I felt that my theoretical paradigm was crumbling as I listened to his Godism lecture. At the same time my pride was damaged severely.“ Vėliau Marksas patyrė Dievą ir išgirdo Jo žodžius jam: „Look at that. The poor children of God are groaning here. Save them. Be responsible for them. God is the parent of all human beings.“ Ir Karlo Markso išvada buvo tokia: „All the thinkers in this cosmos! /…/ The Divine Principle and Unification Thought express the original standarts that open the way of salvation, so you must read them. I ask this of you seriously.“

Leninas, po susitikimo su Dr Lee, perduoda: „It is proper if you define me as blind because I insisted that only things we can see exist. /…/ I live here with the mind of a beggar, drawn into miasma of countless conflicts. It is natural that Communist countries die out.“ Jo didžiausias prašymas komunistams yra toks: „Please study the Divine Principle in detail. Please receive the thought of Reverend Moon and study it deeply.“

Stalino žinutė iš dvasinio pasaulio (datuota 2002 m. balandžio 19 d.): „I was a dictator and a mad man. It would have been better had my life on Earth not existed. This is my story in a nutshel. /…/ I am very sad and in pain.“ Stalino palinkėjimas mums toks: „First, know and believe in God and attend Him. Second, completely clarify your way of life.“

Mao Tse Tung perduoda: „I wished to have my followers worship me rather than God. /…/ The four great saints tried to comfort me, telling me that God, as the Parent of humankind, forgives everything.“ Jis paaiškina savo padėtį dvasiniame pasaulyje taip: „I lived under an old tree, because everybody hated me. It was the only place I could hide.“ Žmonėms, gyvenantiems Žemėje, jis perduoda: „Human beings will perish if they do not follow Godism.“

Viačeslav Molotov pranešimas: „During my earthly life, I abused my power and authority. I am now covered with blood from constantly being stoned. Now matter how much I try to avoid stones and rocks, they are constantly being thrown upon me.“ Jo išvada: „Communism will definitely fall. /…/ Reverend Moon is living on the Earth. Unless you inherit His ideology, you will never live a true life.“

Lenino žmona, N.K.Krupskaya perduoda: „Now I am living at the place where a lot of aborted fetuces are dying.“ Jos pasiryžimas toks: „I will study Divine Principle steadily. /…/ I am confident that I can be a wonderful lecturer. /…/ From now on, I’ll live centered on Godism.

Leonidas Brežnevas pasakoja apie savo padėtį dvasiniame pasaulyje taip: „As I treated precious human beings as animals, I live here in a zoo. Do you understand what it means? Only animals live in a zoo. I live with them. /…/ Trying to live with animals, I crawled on my hands and feet as an animal does. I was so lonely that I wanted to be friends with animals. So I tried to eat as an animal does instead of with my hands.“ Pabaigai jis kreipiasi į savo draugus: „Communist countries must apply Unification Thought and the Divine Principle in their organization. This is the only way your governments can be revived. If not, they will perish; not just perish, but die a miserable death.“

Yuri Andropov prisipažįsta: „I committed a cruel act when I was on the verge of coming to the spirit world from the Earth in order to avoid death. I was so cruel that I ate the liver of living man to save my own life. But nonetheless I came to the spirit world just as other people do. I found that death is not the end of everything, but that spirit world actually exists. Can you imagine what kind of punishment I endure here? I live in a stable and eat nothing but dog intestines. That is my life. It was not God who gave me this punishment. I put myself here.“ Jo palinkėjimas draugams-komunistams toks: „There is no getting around the Heavenly rule. The disaster spread by Communism will appear just as it is. Do you think God wants humanity to perish? God is love and He is the Parent of humankind. Remember this profoundly and change everything as soon as possible.“

Dvasinis pasaulis yra realus ir jis panašus į fizinį pasaulį, išskyrus tai, kad jame nėra laiko ir erdvės, tai mūsų svajonių pasaulis. Tačiau jame įkūnyti savo svajones gali tik Dievo žmonės, o žmonės, kurie ateina į dvasinį pasaulį nepažinodami Dievo, patenka tarp panašių į save. Skirtingai nuo fizinio pasaulio, dvasiniame pasaulyje dvasiniai dėsniai yra absoliutūs, todėl pasislėpti ir ignoruoti jų yra neįmanoma. Tik fiziniame pasaulyje mes galime vaidinti, kad Dievo nėra ir mes arogantiškai galime elgtis kaip norime… Tačiau dvasiniame pasaulyje tai neįmanoma.

Šaltinis: http://www.messagesfromspiritworld.info/

Kodėl Amerika buvo tokia sėkminga per savo trumpą istoriją? Nes Dievas laimino Ameriką: „America has been known as the „melting pot“ where people of all colors, creeds; and nationalities are melted into one new breed. In order to melt anything, heat is required. Do you know who provided the heat for America? God was that heat. Without God, you could never have melted your people together.“

Kodėl Dievas palieka Ameriką?

„America could only achieve true brotherhood through the Christian spirit, but when you begin to lose this foundation, America’s moral fiber will deteriorate. Today there are many signs of the decline of America. What about the American young people? What about your drug problems and your juvenile crime problems? What about the breakdown of your families? I hear that three out of every four marriages in America end in divorce. The California state government is issuing more divorce certificates than marriages licenses.

What about racial problems and the threat of communism? And what about the economic crises? Why are all these problems occurring? These are signs that God is leaving America. I can read the sign which says, „God is leaving America now!“ If this trend continues, in a very short time God will be with you no longer. God is leaving America’s homes. God is leaving your society. God is leaving your schools. God is leaving your churches. God is leaving America. There are many signs of atheism in this once God-centered nation. There have been many laws enacted that only a godless society could accept. There was a time when prayer was America’s daily diet. Today you hear prayers in American schools no longer.“

Amerikiečiai – Dievo išrinktieji, kurie nevykdo savo atsakomybės, todėl pasaulis ima jų nekęsti, panašiai kaip žydų, kurie vietoj to, kad sekti Jėzumi, jį nužudo. O amerikiečiai, vietoj to, kad sekti Tikruoju Tėvu, jį pasodina į kalėjimą. Išdidūs ir pasipūtę, jie mano, kad tik jie bus išgelbėti sugrįžus Mesijui, o visi kiti žus pragaro liepsnose. Niujorkiečiai didžiuojasi savo aukštais dangoraižiais, tačiau mes visi prisimename, kas atsitiko prieš dešimt metų rugsėjo vienuoliktą:

„Many of you are Americans, and Americans are proud of the Empire State Building, the World Trade Center, and so forth. But who built them? Dirty, sweaty black men built them. Who designed them? For example, the Trade Center towers in the Wall Street area were designed by Japanese.“ (šaltinis, 1981 SMM kalba)

Tikrasis Tėvas turi tokį pasiūlymą (2002) dėl „World Trade Center“: „I am thinking about rebuilding the World Trade Center, centering on the religious leaders. Each nation should collect a fund from the people to pay for the rebuilding. The world’s religious leaders should do this, in the name of WANGO (World Association of Non-Governmental Organizations). Then, if it is built by the whole world, who will destroy it or hate it? It will be a symbol of peace and the whole universe. Then the government will support 70%, and others 30%. Do it quickly!! The five races will equalize through this activity, including all continents. Before God created Adam and Eve, he created the universe. Don’t worry if we have no money; money is there. Rebuild the World Trade Center, centered on the religious leaders.“

Štai kas turėjo būti padaryta, o ne pradėtas naujas karas Irake ir visame pasaulyje „karas su teroru“. Iš tikrųjų pasaulio žmonių neapykantos Amerikai priežastis pati paprasčiausia – DIEVAS PALIKO AMERIKĄ“. Rugsėjo 11-osios teroro aktas buvo galimybė atgailai, kuria amerikiečiai nepasinaudojo, todėl nelaimės kartosis…(Sodoma ir Gomora, Izraelis Senojo Testamento laikais, Romos imperijos žlūgimas, tai pavyzdžiai, kas įvyks su galingiausia pasaulio valstybe mūsų laikais).

P.S. Žymaus Rusijos profesoriaus prognozė, kad JAV suskils 2010 m.: „Russian Professor Predicts the USA Disintegrates“.  Tai vyraujanti nuomonė Rusijoje. Kodėl ši pranašystė neišsipildė? Todėl, kad nors Dievas ir paliko Ameriką, tačiau Tikrasis Tėvas vis dar laiko Ameriką Dievo pusėje ir dažnai lankosi Las Vegase. Kai Tikrasis Tėvas parduos „Washington Times“ laikraštį ir įsikurs Pekine ar Maskvoje, tai bus ženklas, kad su Amerika viskas baigta… Kai Mesijas ją galutinai paliks, ji nebeturės jokių šansų.

Karas tarp Kinijos ir JAV jau prasidėjo. Pirmiausia tai ginklavimosi karas. Pagrindinis ginčas dėl Taivanio.  JAV dominuoja Ramųjį vandenyną dėka lėktuvnešių, tačiau JAV kariuomenės Achilo kulnas yra komunikacijos, palaikomos satelitų. Kinijos kariuomenė investuoja į raketas, kurios gali numušti satelitus (2006 m. kinai tai padarė su savo satelitu, sėkmingai jį numušdami), o prieš lėktuvnešius kinai pasiuntė dyzelinius povandeninius laivus, kurie dirba daug tyliau nei atominiai ir yra praktiškai nesusekami. Kad kinai yra pasirengę dominuoti Ramiajame vandenyne liudija tai, kad Kinijos povandeniniai laivai yra visose Ramiojo vandnenyno vietose, kai kada JAV bazių panosėje, kas labai nervina lėktuvnešių vadovybę.

Kitas karas vyksta ekonomikoje. Praktiškai industrija palieka JAV, o dauguma kompanijų persikelia į Kiniją. Labai įdomų ir subtilų šantažą vykdo Kinijos diplomatai, kurie užsimena apie JAV skolą Kinijai (trilijonas $), kurį Kinija gali bet kada pareikalauti grąžinti ar pervesti į eurus.

Žinoma, karas vyksta žiniasklaidoje, kur kiekviena pusė siūlo savo įvykių interpretaciją. Dar karas vyksta Internete. JAV slaptosios tarnybos yra įdarbinę 25.000 žmonių, kurie seka Internetą, o Kinijos hackeriai sėkmingai įsilaužė į ištisus JAV vyriausybės departamentus (IBM kompaniją įsigijo Lenovo, kuri priklauso Kinijai).

Tikrasis Tėvas sako, kad norėdama Kinija gali užvaldyti bet kurią iš Ramiojo vandenyno salų per dieną (tokios nykštukinės šalys kaip Palau, Samoa ir pan.). Jūs pasakysite kuo jos taip vilioja Kiniją? Pagal tarptautinius įstatymus 200 mylių vandens teritorija priklauso tokiai salos valstybei su visais ištekliais, esančiais vandenyje ir žemėje po vandeniu. Tikrasis Tėvas siūlo sudaryti Ramiojo vandenyno šalių bendriją, kuri su Indonezija (300 milijonų gyventojų) sudarytų atsvarą Kinijos godumui. Aš pažįstu ne vieną misionierių iš Ramiojo vandenyno valstybių (pvz. Samoa), kuris man pasakojo, kad Kinija „padovanoja“ tokiai salai mokyklos pastatą ar ką nors panašiai ir nusiperka vietinės valdžios palankumą. Kol kas Ramiajame vandenyne dominuoja JAV, bet ar ilgam? Jei Kinija nori dominuoti Ramiajame vandenyne, jai labai svarbu užimti Taivanį. Tačiau ne mažiau svabi ir Pietų Korėja ir Japonija. Jei šios trys valstybės atsidurtų Kinijos kontrolėje, JAV pasaulinė hegemonija, pradedant Ramiuoju vandenynu, būtų baigta.

Tikrasis Tėvas paskelbė Havajų salas Ramiojo vandenyno civilizacijos centru. Ten Susivienijimo bažnyčia turi geriausios ir brangiausios kavos plantaciją ir kitų kompanijų. Tarp kitko, ar žinote, kad pats aukščiausias kalnas nuo papėdės iki viršūnės yra Havajai, kur šalia jos yra didžiausios vandenyno gelmės? Tas kalnas siekia  4025 m aukštį (tačiau didesnė jo dalis yra po vandeniu - jo pilnas aukštis 10 km). Tai yra būsimos Ramiojo vandenyno civilizacijos centras, kuriam ruošiasi Mesijas. Primenu, kad Pearl Harbor ataka Havajuose įtraukė JAV į II-ąjį pasaulinį karą.

Kažkada D. Britanija nugalėjo Ispaniją ir ėmė dominuoti vandenynuose. Šiandien JAV ir Kinija varžosi dėl tokio dominavimo. Kinija supirko visas žemes aplink Panamos kanalą, daugelis Afrikos valstybių priėmė Kinijos pasiūlymus, kai mainais už išteklius, Kinija pastato ištisus miestus Afrikoje. Visame šiame triukšme „war on terror“ ir pan. amerikiečiai yra ruošiami atsisakyti savo pagrindinių laisvių ir JAV viršūnės ruošiasi konfrontacijai su Kinija, kuri įvyks Ramiajame vandenyne.

Tarp kitko SMM ideologija buvo labai sėkminga Kinijoje, mūsų misionieriai, nekalbėdami religine kalba, sugebėjo įsiūlyti kinų valdžiai universalų  mokymą apie šeimos vertybes. Tai prasidėjo 1996 m., epogėjus buvo kai Tikroji Mama pasakė kalbą Kinijos parlamente. Kinai yra nepatenkinti „Washington Times“ veikla, laikraštis per daug entuziastingai kritikavo Kinijos vyriausybės veiksmus. Kadangi Kinijos valdžia yra viena, jie nutarė, kad Tikrieji Tėvai žaidžia dvigubą žaidimą, todėl išspyrė visus Susivienijimo bažnyčios misionierius iš Kinijos. Nežiūrint į tai, Sun Myung Moon universitete korėjiečių kalbą mokosi apie du šimtai kinų, korėjiečiai misionieriai pogrindyje įkūrė kinų kalbos mokyklą Kinijoje antrajai kartai (Susivienijimo bažnyčios jaunimui) ir aš sutinku vis daugiau kinų mūsų judėjimo renginiuose Korėjoje (dauguma jų iš Taivanio). Mes irgi ruošiamės Kinijos dominavimui pasaulyje. Kinai protingi žmonės ir jie niekur neskuba, bet labai kantriai juda į priekį. Aš manau, kad ilgainiui kinai (ne amerikiečiai) sudarys tokią komisiją, kuri ištirs visas pasaulio ideologijas, religijas ir filosofijas ir, supratę, kad DP/UT yra visa galva aukštesnė už visas likusias ir net gali jas suvienyti, priims Tikruosius Tėvus kaip Mesiją. Jiems įprasta garbinti Mao Dzedungą, kuris yra šėtono ideologijos atstovas, bet pasukę 180% jie lygiai taip pat gali garbinti Kristų (Tikrąjį Tėvą, kuris yra korėjietis).

Šiuo metu pasaulyje Korėja užima Adomo padėtį, Japonija Ievos padėtį, o JAV – vyriausio sūnaus padėtį. Tačiau kandindatų į vyriausio sūnaus padėtį yra trys (trys archangelai) – tai Kinija, Rusija ir JAV. Po II-ojo pasaulinio karo Ievos padėtį užėmė D.Britanija, tačiau kadangi persekiojo SMM, šią padėtį prarado ir ji atiteko Japonijai. Šios penkios figūros buvo pagrindiniai žaidėjai nuopolio metu (Adomas, Ieva ir trys archangelai), jie yra pagrindiniai žaidėjai ir dabar, tik pasauliniame lygyje. Mesijui ir Dievui tiks tos šalys, kurios bus pajėgios sukurti DK žemėje. Jei JAV neseks Dievo valia, išreikšta per Mesiją, ji savo padėtį praras. AMEN!

P.S. Apie Havajus: The conclusion was that Hawaii will be prepared as the world’s foremost oceanic base. It is 5.5 hours from LA, 7 from Japan, 8 from Korea, about 8 from Australia, so it is really the middle of the Pacific region. It is the center to protect all the island nations. The settlement of the oceanic providence will be there.

Karlas Marksas, savo pačio įžymiausio veikalo „Kapitalas“ preambulėje paskyrė šią, turbūt pačią svarbiausią knygą šiuolaikinėje istorijoje Čarlzui Darvinui, kuris paaiškino mūsų planetos atsiradimą be Kūrėjo, Dievo būtinybės. Evoliucijos teorija apsidžiaugė daugelis krikščionybės ir Dievo priešininkų intelektualų (ypač Prancūzijos revoliucijos ir Švietimo epochos idėjų pasekėjų), kad jie griebė evoliuciją ir padarė ją kone pagrindine mokslo dogma, kuria remiasi daugelis tiksliųjų mokslų (visa biologija). 1993 m. susirinkę keletas mokslininkų nutarė suabejoti šia teorija ir pasidalino savo mintimis vienas su kitu. Pasirodo, kad mokslininkų-bendraminčių, nepatenkintų evoliucijos teorija, yra ne taip jau mažai. Apie tai pamatysite šiame video: http://www.youtube.com/watch?v=PygFpUvSs0c

Žinoma, evoliucijos šalininkų yra dauguma, nes šis požiūris vyrauja jau šimtą penkiasdešimt metų. JAV turtingiausi fondai nuo I-ojo pasaulinio karo pradžios (Carnegie, Rocfeller ir Fordo) nutarė remti finansiškai tik tuos mokslininkus, kurie remia materialistinį požiūrį į mokslą (dialektinio materializmo šalininkus). Tokiu būdu per JAV švietimą, kuris dominuoja pasaulyje (daugumoje mokslų sričių daugiau kaip 80% mokslinių straipsnių gimsta JAV, o jei kalbėti apie anglų kalbą, tai turbūt angliški šaltiniai sudaro 95%), evoliucijos teorija ėmė dominuoti visame mokslo pasaulyje. Ypač stipriai buvo įtakotas požiūris į istoriją, tačiau šiame trumpame straipsnyje aš noriu daugiau papasakoti apie evoliucijos teoriją, nes tai kertinis akmuo neigiant Dievo egzistavimą („Intelligent Design“ teorija įrodinėja Kūrėjo „protingo sumanymo“ būtinybę iki atsirandant Visatai, tačiau pagrįsti Dievo, kaip asmenybės, būtinybę gali tik istorijos teorija, išdėstyta UT).

Šiuo metu mokslas yra multimilijardinis verslas, todėl kas moka, tas ir kuria agendą, pagal kurią remiami tik tie mokslininkai, kurie sutinka su rėmėjų pasaulėžiūra. Krikščionys nesugebėjo apsiginti, nes pasidalinę į tūkstančius denominacijų ir bažnyčių, nesugeba pateikti vieningos nuomonės (kai kurie tiki, kad Visata buvo sukurta per šešias dienas, o žmonijai tik šeši tūkstančiai metų, kaip rašoma Biblijoje). Į šią kovą tarp pasaulėžiūrų įsijungė ir islamas. Šiame video (žr. žemiau) neradau nieko, su kuo nesutikčiau, išskyrus tai, kad Kūrėjas vadinamas Alachu. Mano nuomone, tas pats Dievas yra visose religijose. Su krikščionimis problema ta, kad jie laiko Jėzų Dievu ar Kūrėju. Tai yra viena iš dogmų, su kuria nesutiks jokia kita religija. Šį video, kuris man labai patiko, žiūrėkite čia: http://www.youtube.com/watch?v=H5sfHz3xyNc&feature=related

Žinoma, pagrindinė mokslininkų masė, 99% iš jų, tebėra prisirišę prie evoliucijos teorijos, todėl jie aktyviai puola naują srovę mokslininkų tarpe, tvirtinančią, kad tik protingas architektas galėjo įkurti Visatą ir, kad be materijos ir energijos egzistuoja informacija, kuri buvo anksčiau negu materija ar energija. Šios informacijos autorius ir yra Kūrėjas. Tai taip vadinama „Intelligent Design“ teorija.

Siūlau pasižiūrėti video apie ateistų mokslininkų puolimą prieš „Intelligent design“, kurį sukūrė BBC (aiškiai propaganda): http://www.youtube.com/watch?v=m7-pLNFQONI

Yra tvirtinimų, kad pats Čarlzas Darvinas prieš mirtį atsisakė savo teorijos. Tačiau per daug žmonių, neigiančių tai, kad būtų galima būtų tvirtinti, jog tai faktas. Ilgainiui šį ginčą išspręs patys mokslininkai, remdamiesi stebėjimais ir eksperimentais. Egzistuoja mokslo filosofija, kuri bando suvienyti visus mokslus į vieningą pasaulėžiūrą. Tai bandoma pasiekti ne tik biologijoje, bet ir fizikoje ar istorijos moksle. Čia mokslo filosofija neišsivers be SMM mokymo, kuris Susivienijimo filosofijos dėka atlieka šią užduotį.

Įdomu tai, kad socialiniams visuomenės inžinieriams yra nenaudinga, kad žmonės turėtų naujausias mokslo žinias ir mokėtų pritaikyti matematiką, fiziką ar biologiją kasdieniniame praktiniame gyvenime. Todėl vykdomas indoktrinavimas per viešąsias mokyklas, kurios šiandien atstoja šeimos ar bažnyčios įtaką, o vaikai, atėję į mokyklą su tam tikru religiniu tikėjimu  yra laikomi psichiškai ligotais ir daroma viskas, kad humanizmo religija įveiktų jų įgimtą drovumą ir moralę. Labai paprastas video apie tai yra čia: http://www.youtube.com/watch?v=Y7ADbGGVJe4&feature=related

Daugiau apie tai kas realiai vyksta mokyklose (ypač dėka vaistų, kurie dalinami mokyklose į kairę ir į dešinę) yra čia: http://www.youtube.com/watch?v=BHT3q2zzqUc&feature=related

Šiuo metu, remiantis Zigmundu Froidu ir šiuolaikine psichologija, yra peršama laisvo sekso idėja ir idėja, kad tikintys žmonės yra psichiškai nesveiki (ironija, ar gali būti psichiškai sveikas žmogus, tikintis dvasiniu pasauliu, kai mokslas jį neigia? Žmogus tik žinduolis, iš esmės nesiskiriantis nuo kitų gyvūnų, tvirtina mokslas). Socialiniai darbuotojai atima kūdikius iš tėvų, nes yra laikoma, kad vaikai priklauso valstybei, o ne tėvams. Apie tai konkretus atvejis čia: http://www.youtube.com/watch?v=7MkRJ3arK7o&feature=related

Dar galėčiau rašyti labai daug, bet noriu pabrėžti vieną: pati svarbiausia kova vyksta dėl jaunosios kartos sielų ir protų. Socialiniai inžinieriai supranta, kad įmanoma pakeisti visuomenę iš esmės per penkioliką metų, nes tiek trunka vienos kartos išsilavinimas. Krikščionys masiškai praranda savo atžalas, išleidę juos į mokyklas ir universitetus. Šis indoktrinavimas prasideda nuo penkerių ir baigiasi 20-25 m. amžiuje. Tolesnį švietimo darbą atlieka žiniasklaida, kuri nepaleidžia iš savo gniaužtų Vakarų visuomenės iki mirties. Tai globalus totalitaristinis pasaulis, kur visi turi vieningą nuomonę ir pasaulėžiūrą, valdomą per švietimą ir žiniasklaidą. Tie, kas valdo šias propagandos priemones, valdo visuomenę. Šviesūs ir protingi plačios pasaulėžiūros žmonės nebereikalingi, reikalingi tik darbuotojai-profesionalai, kurie žinos savo siaurą ekspertizės sritį ir nesidomės visuma, kad netrukdytų socialiniams inžinieriams valdyti mūsų. Socialiniai inžinieriai gali sudaryti mažiau nei 1% žmonijos, tačiau turėti savo rankose pilną kontrolę (šimtas turtingiausių šeimų valdo daugiau kaip pusę žmonijos išteklių). Vien tik Federalinis bankas JAV (privati institucija) turi sukaupęs 25% viso pasaulio aukso išteklių. Rockfeleris ir kiti globalistai pastebėjo, kad daug lengviau susitarti su socialistinėmis-komunistinėmis-totalitaristinėmis centralizuotos ekonomikos valstybėmis dėl jų išteklų (naftos, deimantų, aukso ir t.t.), negu su demokratinėmis, todėl globalus pasaulis turės vieną vyriausybę JT pagrindu, o JAV hegemonija bus panaudota kaip laiptelis tam (JAV apmoka liūto dalį JT išlaidų). Didelis trukdis šiame kelyje yra tikintieji, kurie laiko Dievo įstatymus aukštesniu autoritetu už socialinių inžinierių instrukcijas, todėl šie žmonės turi būti palikti neišsilavinusia darbo jėga, kovojančia už tai, kad turėtų duonos ir žaidimų. Tai visa jų paskirtis socialinių inžinierių nuomone. Todėl bet koks bandymas diskredituoti ar kritikuoti evoliucijos teoriją yra užgniaužiamas dar jam negimus, nes Dievas (religija) yra didžiausias žmogaus (humanizmo) dominavimo pasaulyje varžovas. Evoliucijos teorija daugelį intelektualų nuvedė link ateizmo ir 95% biologijos profesorių yra ateistai. Todėl „Intelligent Design“ kaip alternatyva yra labai sveikintina, nes parodo visas Darvino klaidas ir dvasios (informacijos) pirmumą prieš materiją ir energiją. Tai sutinka su SMM mokymu – DP/UT, kuris vienintelis gali išspręsti šį pasaulėžiūrų karą, kad jis nesibaigtų kraujo praliejimu.

America may boast of its virtues to the world, but look, democracy is now reaching the end of its rope. People thought democracy is the final anchor of the free world, but it is reaching its end. So what is left? America has been telling the weaker nations that they have to accept democracy, forcing them to receive so-called democracy. But look at America. It is rotten, top to bottom. There is nothing to be proud of, not their way of walking or talking or thinking.

What of American Christianity? All these divided denominations. Ten family members will represent ten different denominations. Do you think God will love to dwell with them? That is individualistic. It is not of God. It such turmoil and confusion. I came with the teaching that the world and religions should become one.

The Pilgrims built this nation with strict sexual morality. Why does God allow this decline to happen? Is there a single American calling to liberate God? What about the theologians? The presidents of the Ivy League universities do not think about liberation. Those scholars’ heads are filled with desire for America to rule the world. But will God support this? Or will He sacrifice the ambitions of those white people in order to save the world? Even elementary school children will agree: save the world. Everyone says this way, but when it comes to action, they oppose it.

Šaltinis: http://www.unification.net/news/2000/news20001210.html

America has it’s own tradition. What can you say is the tradition of America? Democracy? What is the tradition of democracy? Freedom. What is the tradition pertaining to freedom? Fulfilling responsibility maybe? Or the sense and concept of equality?

Freedom without God involved is unthinkable. Equality is also unthinkable without God. Freedom cannot exist without parents. Godly love should be a part of these things before we can expect them to work and last.

Free sex, drugs, AIDS, homosexuality, these things are America.

Do American families have a tradition? They spit at their own father-the head of the family. They spit at their own mother. The father and mother no longer have value within the American family. Children no longer have value to their parents.

In America, men are afraid of women and women are afraid of men. They don’t want to stay together too long. They come together for a few days and then they separate again in search of another woman or man which will hurt them even more. Animals come together only once a year to give birth to legitimate offspring, but man and woman are worse than those animals.

The devil destroyed America and American families. When were they destroyed? The worst destruction is taking place today. American families today have become the worst in all history.

America is the world’s leader in the category of family breakdown.

Šaltinis: http://www.unification.net/1992/920426.html

What is communism? It is materialism based on Satan. What is democracy? It is chiefly centered around religion, particularly Christianity. It is a way of life centering around children, for Jesus was filling the position of adopted son. Democracy stresses spiritualism and things of the mind, instead of material things. In contrast, communism stresses materialism and is servant-centered; in Principle terms, it is the Cain-side. Thus, democracy would be the Abel-side.

God has three major problems today-the churches are separated from Him, the young people indulge in immorality, and families are breaking apart. If the churches and families are broken down then eventually the country will break apart under the force of communism. The problem of immorality, the social permissiveness toward homosexuality, free sex and drugs, are all fragmenting American families and churches. If God wants a strong America then Satan will try to weaken it through all these trends.

The communists want to destroy everything the free world stands for, such as spiritual life and strong families. Thus, we can see that communism is a satanic ideology. Communists discourage good traditions, trying to influence people to deny America’s ideals. The communists always want to cause separation-between children and parents, between families, between old people and young people. Then they try to cause conflict there. Satan characteristically tries to cause division and conflict, and that is exactly the technique used by communists.

Šaltinis: http://www.unification.net/1981/810405.html

In the democratic world, there is no conception of a king. Democracy is based on brotherism. All are horizontally equal. With brotherism, there is always rivalry, always competition. Democracy is a fighting culture, it has a “go getter” mentality. Brothers compete with each other to secure the right to be king, or as it is expressed here, the President. The only difference between kingship and democracy is that in democracy, they go in all different directions. They are not stable. America is the representative nation of democracy. It is almost as if the end justifies the means here. Whatever you do to become elected, unless you violate or are caught by the law, once you are elected, you exercise all authority. There is the power of money at work here and all sorts of plots and schemes are involved-slander, even violence. Politicians utilize everything they can without getting caught in order to be elected, but if you are elected that way, there are bad side effects.

Democracy is in a very weak position because it is not an ideology. It is just a system. Since there is no ideology behind it, there is no direction or orientation either. They can go this way or that and everybody thinks it is okay.

Šaltinis: http://www.unification.net/1990/900901.html

Katalikai atsisako bendrauti ir labai užpyksta, kai aš užsimenu apie jų dogmas (kurias jie vadina „nepajudinamomis tiesomis“). Čia aš vieningos nuomonės su garsiuoju ateistu R.Dawkins, kuris irgi stebisi, kodėl negalima užduoti klausimo „Kaip Jėzus galėjo gimti iš „skaisčios mergelės?“ ir pan. Tačiau vien tik šis klausimas, o juo labiau mano bandymas į jį atsakyti, sukėlė nepasitenkinimo bangą, kuri ilgainiui virto tyliu priešiškumu ir visišku manęs ignoravimu.

Su skeptikais dar įdomiau. Jie nemandagūs, tačiau mane išvarė iš savo forumo, kai suvokė, kad mano argumentai gali ką nors įtikinti. Žinoma, svetainės administratorius nesiteikė net paaiškinti kodėl mane „ištrėmė“, tačiau iš visko sprendžiant tai ir buvo ta pagrindinė priežastis. Jokių forumo taisyklių aš nepažeidžiau (jos ten visos surašytos: „Jūs sutinkate nerašyti įžeidžiančių, nešvankių, vulgarių, šmeižiančių, grasinančių /…/ žinučių“).

Su katalikais ir su skeptikais atsitiko labai panašus dalykas, abiejų pasaulėžiūra yra ribota ir dogmatiška. Katalikai remiasi dvasiniu požiūriu, kuris prieštarauja mokslui ir logikai, o skeptikai remiasi mokslu, kuris ignoruoja dvasinę pusę, nepripažįsta sielos, meilės, gėrio, grožio, tiesos ir kitų amžinų vertybių, religija jiems – tai tik „evoliucijos proceso šalutinis produktas“ kaip tvirtina R.Dawkins. Kadangi abiejų požiūris ribotas, o dialogas nevyksta dėl vienas kito ignoravimo, mes turime pagrindą ideologiniam karui.

Susivienijimo judėjimo mokymas apima tiek religiją, tiek mokslą, tačiau katalikų ir skeptikų siauraprotiškumas akivaizdus – su manimi diskutuoti jie atsisakė. Jei atsirastų tokių katalikų ir skeptikų, kurie diskutuoti nori, aš esu jūsų paslaugoms, nes iš Jūsų svetainių esu vienaip ar kitaip išvarytas.

Įdomu, kad prasidėjo net mokslininkų persekiojimas, kurie tik užsimena apie „Intelligent design“ galimybę (juk visuotinai priimta dogma yra evoliucijos teorija, tai kaip kažkas drįsta suabejoti „nepajudinama Darvino tiesa“?). Iš visko sprendžiant, šioje kovoje krikščionys pralaimi. Tačiau kas įvyks laimėjus ateistams? Sukursime komunistinį rojų, kur visi gyvens kaip šiaurės korėjiečiai, kur nėra jokios religijos, tik valstybinė ideologija.

Tiesa, katalikų svetainėje mano diskusijas galite rasti čia:

http://kvjk.lt/tema/munistai

http://kvjk.lt/tema/musu-munistu-poziuris-paskutinemis-dienomis

http://kvjk.lt/tema/dieviskas-principas-kas-tai-laukiu-klausimu

http://kvjk.lt/tema/mesijo-tikslas-munistu-poziuris

http://kvjk.lt/tema/priestaringos-biblijos-vietos-munistu-poziuris

Su skeptikais vedamas diskusijas galite rasti čia:

http://skeptikas.org/forum/viewtopic.php?f=2&t=2246

http://skeptikas.org/forum/viewtopic.php?f=2&t=182

http://skeptikas.org/forum/viewtopic.php?f=2&t=1870&start=780 (čia mano komentarus ištrynė – esu per daug pavojingas ateistinei ideologijai žmogus).

Katalikus ir skeptikus laikau savo broliais ir šeimos nariais, su kuriais gyvename vienoje planetoje. Todėl kviečiu į diskusiją kartu, jei ne jūsų, tai mano svetainėje, nes tik kartu galime sukurti taikų pasaulį. Ignoravimas nieko nepakeis, o tik pablogins padėtį. Juk būtent žodžio laisvė ir dialogas gali sukurti supratimą ir išspręsti konfliktus. AMEN!

2 skirsnis

Nuopuolio motyvacija ir eiga

Žmogaus nuopuolio motyvacija slypi angele, kurį, kaip matėme, simbolizuoja Ievą sugundęs žaltys. Todėl nuopuolio motyvaciją ir eigą suprasime tik tada, kai išmoksime apie angelus.

2.1. Angelai, jų misijos ir santykiai su žmonėmis

Angelus, kaip ir visas kitas būtybes, sukūrė Dievas. Dievas juos sukūrė ankščiau už likusią kūriniją. Biblijoje, kur kalbama apie dangaus ir žemės sukūrimą, Dievas kalba daugiskaita: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.”^{30(Pr 1, 26)} Tačiau ne todėl, kad Dievas čia kreipiasi į Save kaip į Švenčiausią Trejybę, kaip aiškina daugelis teologų. Dievas veikiau kalbėjosi su angelais, kuriuos Jis sukūrė ankščiau nei žmones.

Dievas padarė angelus, nes, kuriant ir prižiūrint visatą, jam reikėjo tarnų. Biblijoje minima daug atvejų, kai angelai vykdo Dievo valią. Angelai perdavė svarbią žinią apie Dievo palaiminimus Abraomui;^{31(Pr 18, 10)} angelas skelbė apie Kristaus gimimą;^{32(Mt 1, 20); (Lk 1, 31)} angelas išlaisvino Petrą nuo grandinių ir išvedė iš kalėjimo į miestą.^{33(Apd 12, 10)} Apreiškimo Jonui knygoje minimas angelas, Jono palydovas, vadina save “tarnu,” ^{34(Apr 22, 9)} taip pat ir Laiške hebrajams angelai vadinami “tarnaujančiomis dvasiomis”.^{35(Hbr 1, 14)} Biblijoje vaizduojami angelai dažnai garbina ir šlovina Dievą.^{36(Apr 5, 11-12); (Apr 7, 11-12)}

Panagrinėkime santykius tarp žmonių ir angelų Kūrimo Principo požiūriu. Kadangi Dievas kūrė mus kaip savo vaikus ir norėjo mums suteikti galią viešpatauti visai kūrinijai,^{37(Pr 1, 28)} mes turėjome tapti ir angelų valdovais. Biblijoje parašyta, kad mums suteikta galia teisti angelus.^{38(I Kor 6, 3)} Daugelis su dvasiniu pasauliu bendraujančių žmonių matė angelų būrius, lydinčius šventuosius Rojuje. Šie stebėjimai patvirtina faktą, kad angelų misija – patarnavimas žmonėms.

2.2. Dvasinis nuopuolis ir fizinis nuopuolis

Dievo sukurė žmogų iš dviejų pusių: dvasinio „aš“ ir fizinio „aš“. Taip pat ir žmogaus nuopuolis vyko dviejose plotmėse: dvasinėje ir fizinėje. Nuopuolis, kurio priežastis buvo Ievos ir angelo lytiniai santykiai, yra dvasinis nuopuolis, o nuopuolis, kurio priežastis buvo Ievos ir Adomo lytiniai santykiai, buvo fizinis nuopuolis.

Kaip tarp angelo ir žmogaus gali įsiplieksti aistringa meilė? Visi išgyvenimai ir jausmai, užsimezgę tarp žmogaus ir dvasios, yra lygiai tokie pat, kaip ir jausmai, kuriuos susiliedami jaučia du žmonės. Be abejonės lytiniai santykiai tarp angelo ir žmogaus yra įmanomi.

Tai geriau suprasime, panagrinėję šiuos aprašytus įrodymus. Yra užfiksuoti atvejai, kai žmonės ir dvasios gyvena vedybinį gyvenimą. Biblijoje pasakojama apie angelą, kuris grūmėsi su Jokūbu ir išnarino jam šlaunį.^{39(Pr 32, 25)} Trys angelai aplankė Abraomo šeimą ir vaišinosi veršiena, pienu bei varške.^{40(Pr 18, 8)} Be to, du angelai aplankė Loto namus, kur Lotas pavaišino juos nerauginta duona. Kai gašlūs miestelėnai pamatė angelus, jie apsupo Loto namus ir šaukė jam: “Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti.”^{41(Pr 19, 5)}

2.2.1. Dvasinis nuopuolis

Dievas sukūrė angelų pasaulį ir paskyrė Liuciferį^{42(Iza 14, 12)} jo arkangelu. Liuciferis buvo Dievo meilės kanalas, jungiantis Dievą su angelų pasauliu, kaip Abraomas buvo Dievo palaiminimo kanalas izraelitams. Užėmęs šią padėtį jis faktiškai monopolizavo Dievo meilę. Tačiau, po žmonių kaip Savo vaikų sūkurimo, Dievas mylėjo juos daug kartų stipriau nei Liuciferį, kurį sukūrė kaip Savo tarną. Iš tikrųjų Dievo meilė Liuciferiui nesusilpnėjo ir po žmogaus sukūrimo liko tokia pati, kokia buvo iš pradžių. Tačiau pamatęs, kad Dievas myli Adomą ir Ievą labiau nei jį, Liuciferis pajautė tarsi Dievo meilė jam susilpnėjo. Tai primena biblinę darbininkų vynuogyne alegoriją.^{43(Mt 20, 1-15)} Nors darbininkai, kurie plušo sode nuo ryto, gavo suderėtą atlyginimą, jie pasijuto nuskriausti, pamatę, kad tie, kurie atėjo vėliau ir dirbo mažiau, gavo tiek pat. Liuciferis, kuris pasijuto mažiau mylimas, nei buvo vertas, troško gauti žmonių visuomenėje tą pačią centrinę Dievo meilės kanalo padėtį, kuria jis mėgavosi angelų pasaulyje. Štai kodėl jis sugundė Ievą, ir tai tapo dvasinio nuopuolio motyvacija.

Viskas visatoje yra sukurta taip, jog būtų valdoma Dievo meilės dėka. Todėl meilė yra gyvenimo šaltinis, laimės pagrindas ir tobulybės, kurio siekia visos būtybės, esmė. Kuo daugiau kažkas gauna meilės, tuo gražesnis jis atrodo kitiems. Todėl visai suprantama, kodėl angelo, kurį Dievas sukūrė savo tarnu, akyse Dievo dukra Ieva atrodė tokia graži. Dar daugiau, Ievai reaguojant į angelo viliones, jis pajuto nuostabų bei gundantį jos meilės stimulą. Nuo šios vietos Liuciferis gundė Ievą, norėdamas ją turėti nežiūrint į pasekmes. Liuciferis, kuris prarado jam skirtą vietą dėl savo nežaboto geismo, ir Ieva, kuri dar nesulaukusi brandos panoro atverti savo akis ir prilygti Dievui,^{44(Pr 3, 5-6)} sudarė bendrą pagrindą ir pradėjo davimo bei ėmimo veiksmą. Beprincipinės meilės jėga, kurią pagimdė jų davimo bei ėmimo veiksmas, paskatino juos užbaigti neteisėtus lytinius santykius dvasinėje plotmėje.

Visos būtybės yra sukurtos remiantis principu, kad susilieję į vienį meilėje, jos keičiasi tarpusavyje elementais. Todėl, susiliedama meilėje į vienį su Liuciferiu, Ieva perėmė kai kuriuos jo elementus. Visų pirma ją apėmė baimė, sukelta sąžinės graužaties dėl pažeisto kūrimo tikslo. Antra, ji gavo iš Liuciferio išminties, padėjusios suvokti, kad tikrasis jos sutuoktinis turėjo būti ne angelas, o Adomas. Ieva galėjo įgyti šios išminties iš šėtono, nes buvo dar nesubrendusi, ir jos išmintis dar nebuvo užgrūdinta taip kaip Šėtono, kuris jau buvo pasiekęs angeliško brandumo būseną.

2.2.2. Fizinis nuopuolis

Pasiekę tobulybę, Adomas ir Ieva būtų tapę amžinaisiais vyru ir žmona Dievo meilėje. Tačiau Ieva, būdama nesubrendusi susipainiojo su arkangelu neteisėtais giminystės saitais ir po to susijungė ir su Adomu kaip vyras ir žmona. Tokiu būdu ir Adomas puolė, nespėjęs subręsti. Ši per ankstyva, šėtoniškos meilės valdoma Adomo ir Ievos santuoka ir yra jų fizinis nuopuolis.

Jau minėjome, kad, patyrusią su arkangelu dvasinį nuopuolį, Ievą sukaustė baimė, kurią sukėlė prasikaltusios sąžinės graužatis, ir kad Ieva įgavo naujos išminties, supratusi, jog tikrasis jos sutuoktinis buvo ne arkangelas, o Adomas. Ieva sugundė Adomą vildamasi, kad susijungdama su juo, savo būsimu sutuoktiniu, ji galės atsikratyti baimės ir vėl stoti prieš Dievą. Tokia buvo Ievos motyvacija, atvedusi į fizinį nuopuolį.

Iškart po neteisėtų lytinių santykių su arkangelu Ieva užėmė arkangelo poziciją Adomo atžvilgiu. Todėl Adomas, kurį vis dar gaubė Dievo meilė, jai pasirodė labai patrauklus. Manydama, kad Adomas yra jos vienintelė viltis susigrąžinti Dievo meilę, Ieva suartėjo su Adomu ir jį sugundė, pakartodama tai, ką arkangelas padarė jai. Adomas pasidavė Ievos gundymui, sudarė su ja bendrą pagrindą ir pradėjo tarpusavio davimo bei ėmimo veiksmą. Beprincipinės meilės, gimusios jų santykių metu, galia nustūmė Adomą iš jo pirminės pozicijos ir pastūmėjo juos į neteisėtus fizinius lytinės meilės santykius.

Susijungęs su Ieva į vienį, Adomas paveldėjo visus elementus, kuriuos Ieva gavo iš arkangelo. Nuo to laiko šie elementai nenutrūkstamai persiduoda iš kartos į kartą. O jei Adomas būtų atsispyręs puolusios Ievos vilionėms ir pasiekęs tobulybę? Ievos atstatymo apvaizda būtų buvusi ganėtinai lengva, nes, nepaisant jos nuopuolio, Adomas būtų išlikęs nepažeistas kaip jos tobulas subjektas partneris. Nelaimei, Adomas taip pat puolė, ir žmonija iki šiol dauginasi nuodėmėje, išsaugodama iki dabar šėtono giminystės liniją.

2 skyrius

Žmogaus nuopuolis

Visi žmonės turi pirminę sielą, kuri skatina juos atmesti blogį ir siekti gėrio. Tačiau blogio jėgos, mums to ir nenutuokiant, mus verčia apleisti gėrį, kurio trokšta mūsų pirminė siela, ir elgtis blogai, nors savo sielos gilumoje to mes daryti nenorime. Tol, kol šios blogio jėgos mus puls, nuodėminga žmonijos istorija tęsis. Krikščionybėje šių blogio jėgų šeimininku laikomas šėtonas. Mes visiškai nesugebame atsikratyti šėtono jėgų, nes nežinome nei jo tapatumo, nei kilmės. Norėdami išrauti blogį su šaknimis ir taip užbaigti nuodėmingą istoriją bei apsireikšti gėrio epochoje, mes, visų pirma, privalome atskleisti šėtono motyvaciją bei kilmę ir perprasti jo vykdomo žmogaus gyvenimo griovimo mastą. Visa tai išsiaiškinsime panagrinėję žmogaus nuopuolį.

1 skirsnis

Nuodėmės šaknis

Niekas nežinojo, kokia yra nuodėmės, glūdinčios giliai mumyse ir nepaliaujamai stumiančios mus į blogį, šaknis. Remdamiesi Biblija, krikščionys laikosi gana migloto požiūrio, kad tai, jog Adomas ir Ieva paragavo vaisiaus nuo gero bei pikto pažinimo medžio, ir yra nuodėmės šaknis. Kai kurie krikščionys mano, kad gero bei pikto pažinimo medžio vaisius – tai konkretaus medžio vaisius, tuo tarpu kiti krikščionys yra įsitikinę, kad šis vaisius, kaip ir visas Biblijos tekstas, turi simbolinę prasmę. Kad pilnai suvoktume nuodėmės esmę, panagrinėkime Biblijos pasakojimą apie žmogaus nuopuolį ir skirtingus jo aiškinimus.

1.1. Gyvybės medis ir gero bei pikto pažinimo medis

Adomas ir Ieva puolė, paragavę gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus. Iki šiol daugelis krikščionių mano, kad tai buvo konkretaus medžio vaisius. Tačiau ar Dievas, mylintis žmonijos Tėvas, galėjo sukurti vaisių, tapusį žmonijos nuopuolio priežastimi, tokį patrauklų?^{1(Pr 3, 6)} Ar galėjo Jis palinkti jį vietoje, kuri jo vaikams buvo taip lengvai pasiekiama? Be to Jėzus pasakė, “Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų.”^{2(Mt 15, 11)} Tad kaip žmogaus suvalgytas maistas galėjo tapti jo nuopuolio priežastimi?

Žmonijos gyvenimą valdo gimtoji nuodėmė, kurią ji paveldėjo iš savo pirmųjų protėvių. Tačiau kaip žmogaus suvalgytas maistas gali būti nuodėmės, perduodamos palikuonims, priežastimi? Bet kuris bruožas gali būti paveldimas, jei jis yra perduodamas giminystės linija. Laikinos netinkamo maisto sukeltos pražūtingos pasekmės negali būti išaugotos per ilgą giminystės linijos paveldėjimą.

Yra manančių, kad Dievas pasodino gero bei pikto pažinimo medį ir įsakė Adomui ir Ievai nevalgyti jo vaisių, norėdamas išbandyti jų paklusnumą. Tada mes galime paklausti: ar galėjo mylintis Dievas bandyti žmones tokiomis žiauriomis priemonėmis, kurios gali sukelti jų mirtį? Adomas ir Ieva žinojo, kad jie mirs paragavę šio medžio vaisiaus, nes Dievas juos apie tai perspėjo. Tačiau jie vis tiek jį valgė. Nei Adomui, nei Ievai maisto netrūko, ir jie tikrai nebūtų rizikavę gyvybe ir nusikaltę Dievui dėl gardaus kąsnio. Todėl mes galime spėti, kad gero bei pikto pažinimo medžio vaisius nebuvo paprastas vaisius. Jis turėjo būti toks ypatingas ir masinantis, kad net mirties baimė buvo bejėgė prieš jų norą jo paragauti.

Jei gero bei blogo pažinimo medžio vaisius nėra tikras, tuomet jis yra tam tikrą prasmę turintis simbolis. Kodėl mes atkakliai laikomės pažodinio šio vaisiaus prasmės aiškinimo, kai Biblijoje taip apstu simbolių ir palyginimų? Ar ne laikas atsikratyti tokio siauro ir pasenusio požiūrio į tikėjimą?

Mes sužinosime, ką reiškia gero bei pikto pažinimo medžio vaisius tik tada, kai ištirsime gyvybės medį, kurį Dievas pastatė Edeno sode šalia gero bei pikto pažinimo medžio.^{3(Pr 2, 9)} Suvokę gyvybės medžio prasmę, mes suprasime ir gero bei pikto pažinimo medžio prasmę.

1.1.1. Gyvybės medis

Biblijoje parašyta, kad puolę žmonės viliasi priartėti prie gyvybės medžio arba jį pasiekti: “Atidėta viltis susargdina širdį, o įgyvendintas troškimas yra gyvybės medis.”^{4(Pat 13, 12)} Todėl Senojo Testamento laikotarpio izraelitų tauta tapatino gyvybės medį su viltimi. Taip pat ir nuo Jėzaus laikų iki pat nūdienos krikščionys yra kupini vilties surasti gyvybės medį ir paragauti jo vaisių: “Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.”^{4(Apr 13,12)} Kadangi galutinė žmonijos viltis yra gyvybės medis, mes galime padaryti išvadą, kad Adomo viltis taip pat buvo gyvybės medis.

Parašyta, kad po Adomo nuopuolio Dievas prie gyvybės medžio pastatė kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją, kad jį saugotų.^{6(Pr 3, 24)} Todėl mes galime padaryti išvadą, kad prieš savo nuopuolį Adomas vylėsi pasiekti gyvybės medį. Dievas išvijo Adomą iš Edeno sodo nespėjus išsipildyti jo vilčiai, gyvybės medžiui. Nuo tada puolusiems žmonėms gyvybės medis tapo neišsipildžiusios vilties simboliu.

Ko troško Adomas tuo metu, kai jis dar buvo nesubrendęs ir augo, siekdamas tobulumo? Tikriausiai jis vylėsi tapti žmogumi, nepatyrusiu nuopuolio, įvykdžiusiu Dievo kūrimo tikslą ir pasiekusiu tobulybę. Taigi, gyvybės medis simbolizuoja žmogų, iki galo išpildžiusį kūrimo idealą. Tobulas Adomas turėjo tapti šiuo idealiu žmogumi. Todėl gyvybės medis simbolizuoja tobulą Adomą.

Jei Adomas nebūtų puolęs, o būtų pasiekęs gyvybės medį, visi jo palikuonys taip pat būtų pasiekę gyvybės medį ir pastatę Dangaus Karalystę žemėje. Tačiau Adomas puolė, ir Dievas užtvėrė jam kelią prie gyvybės medžio liepsna švytruojančiu kalaviju. Nuo to laiko, nepaisant begalės puolusių žmonių pastangų atkurti kūrimo idealą, gyvybės medis tapo neįgyvendinama svajone. Puolę žmonės, slegiami gimtosios nuodėmės, negali įvykdyti kūrimo idealo ir tapti gyvybės medžiais vien savo pastangų dėka. Kad žmonija pasiektų šį idealą, žmogus, įgyvendinęs kūrimo idealą, turi sugrįžti į žemę kaip gyvybės medis. Visa žmonija turi būti į jį įskiepyta^{7(Rom 11, 17)} ir tapti viena su juo. Jėzus ir buvo tas žmogus, kuris atėjo kaip gyvybės medis. Gyvybės medis, kurio taip troško tikintys Senojo Testamento laikų žmonės,^{8(Pat 13,12)} buvo ne kas kitas, o pats Jėzus.

Nuo to laiko, kai Dievas liepsna švytruojančiu kalaviju užtvėrė Adomui kelią prie gyvybės medžio, prisiartinti prie jo tapo įmanoma tik pašalinus šią kliūtį. Sekminių dieną ugnies liežuviai nusileido ant Jėzaus mokinių ir pripildė juos Šventosios Dvasios.^{9(Apd 2, 3)} Šis įvykis reiškė kelio išvalymą ir liepsnomis švytruojančio kalavijo pašalinimą, kuris pasirodė kaip ugnies liežuviai prieš mokinių prisipildymą Šventąja Dvasia. Jis atvėrė visai žmonijai kelią į Jėzų, gyvybės medį, ir leido į jį įsiskiepyti.

Nepaisant to, krikščionys įsiskiepijo į Jėzų tik dvasiškai. Štai kodėl net ir labiausiai pasišventusių krikščionių tėvų vaikai vis dar paveldi nuodėmę, kuri turi būti atpirkta. Net ir patys dievobaimingiausi šventieji neatsikratė gimtosios nuodėmės, kurią jie taip pat perduoda savo vaikams.^{(plg. Mesijas 1)} Dėl to Kristus turi vėl ateiti į žemę kaip gyvybės medis. Įskiepydamas visą žmoniją į save dar kartą, jis atpirks jos gimtąją nuodėmę. Todėl krikščionys nekantriai laukia gyvybės medžio, kuris Apreiškimo Jonui knygoje simbolizuoja Antrąjį Kristaus Atėjimą.^{11(Apr 22, 14)}

Dievo išganymo apvaizdos tikslas – sugrąžinti žmonijai galimybę, kuria ji nesugebėjo pasinaudoti Edeno sode, ir leisti pasiekti gyvybės medį, minimą Apreiškimo Jonui knygoje. Adomas dėl savo nuopuolio negalėjo pasiekti pirmojo gyvybės medžio idealo.^{12(Pr 2, 9)} Tam, kad užbaigti puolusios žmonijos išgelbėjimą, Jėzus, “paskutinis Adomas”,^{13(I Kor 15, 45)} ateis Paskutiniojo Teismo dieną dar kartą kaip gyvybės medis.

1.1.2. Gero bei pikto pažinimo medis

Dievas nesukūrė Adomo vienišu. Jis taip pat sukūrė Ievą, kad ši būtų jam žmona. Kadangi Edeno sode buvo medis, simbolizuojantis tobulą vyrą, jame turėjo būti ir medis, simbolizuojantis moterį, pilnai įvykdžiusią kūrimo idealą. Gero bei pikto pažinimo medis, stovintis šalia gyvybės medžio,^{14(Pr 2, 9)} – tai medis, kuris, įvykdydamas gėrio tikslą, simbolizuoja idealią moterį, tobulą Ievą.

Biblijoje apie Jėzų kalbama vynmedžio^{15(Jn 15, 5)} ir šakelių^{16(Iz 11, 1) (Jer 23, 5)} metafora. Taip pat ir Dievas, užsimindamas apie žmogaus nuopuolio paslaptį, panaudojo dviejų medžių, vaizduojančių tobulus Adomą ir Ievą, simbolius.

1.2. Žalčio tapatybė

Biblijoje parašyta, kad žaltys sugundė Ievą nusidėti.^{17(Pr 3, 4-5)} Ką simbolizuoja žaltys? Panagrinėkime tikrąją žalčio tapatybę, pagrįstą epizodu, paimtu iš Pradžios knygos.

Biblijoje aprašytas žaltys galėjo kalbėtis su žmonėmis. Jis tapo žmonių, kurie yra dvasinės būtybės, nuopuolio priežastimi. Be to, žaltys žinojo Dievo Valią, griežtai draudžiančią žmonėms ragauti gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus. Tai įrodo, kad žalčio simbolizuojama būtybė taip pat buvo dvasinė būtybė.

Yra parašyta:

“Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn…”-Apr 12, 9

Suvedžiojęs pasaulį padaras – tai tas pats žaltys, kuris sugundė Ievą Edeno sode. Šis velnias arba šėtonas, gyvenęs Danguje ir iš jo išmestas žemėn, privalo būti dvasine būtybe. Iš tikrųjų, nuo pat žmogaus nuopuolio laikų šėtonas nuolat kreipia žmogaus širdį blogio keliu. Kadangi šėtonas yra dvasinė būtybė, jį simbolizuojantis žaltys taip pat turi būti dvasinis. Šios biblinių įrodymų gijos patvirtina tai, kad Ievą sugundęs žaltys buvo ne gyvūnas, o dvasinės būtybės simbolis.

Kyla klausimas, ar ši dvasinė, žalčiu vadinama būtybė egzistavo prieš visatos sukūrimą, ar ji buvo sukurta kartu su visata? Jei ši būtybė būtų egzistavusi prieš visatos sukūrimą ir siekusi priešingo tikslo nei Dievas, priešprieša tarp gėrio ir blogio visatoje būtų neišvengiama ir amžina. Tokiu atveju Dievo atstatymo apvaizda būtų bergždžia. Be to, monoteizmas, pagal kurį visatoje viską sukūrė Dievas, netektų savo pagrindo. Todėl mes liekame su išvada, kad dvasinės būtybės, kurią simbolizuoja žaltys, pirminis sukūrimo tikslas buvo geras, tačiau vėliau ji puolė ir virto šėtonu.

Kokia Danguje gyvenanti Dievo kūrinijos dvasinė būtybė galėjo kalbėtis su žmonėmis ir suprasti Dievo Valią? Kokia nuopuolį ir moralinį nuosmukį patyrusi būtybė sugebėjo peržengti laiko ir erdvės ribas ir užvaldyti žmogaus sielą? Iš visų būtybių tokios savybės suteiktos tik angelams. Biblijos eilutė, skelbianti, kad “Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet nubloškė juos į tamsias pasmerktųjų buveinės bedugnes, kur laiko juos teismui”,^{18(2Pt 2, 4)} patvirtina išvadą, kad žmones gundęs ir nusidėjęs žaltys yra angelas.

Žalčio liežuvis yra dvišakas. Jis simbolizuoja prieštaringai kalbančią dviveidę būtybę su viena širdimi. Žaltys apsiveja savo auką prieš ją surydamas. Tai metafora to, kuris rezga pinkles kitiems dėl savanaudiškų tikslų. Štai kodėl sugundęs žmones angelas Biblijoje prilyginamas žalčiui.

1.2. Angelo nuopuolis ir žmonių nuopuolis

Aišku, kad žmones nusidėti sugundęs žaltys buvo angelas, ir kad po savo nuopuolio ir nusidėjimo šis angelas tapo šėtonu. Patyrinėkime, kuo nusidėjo angelas ir kuo prasikalto žmonės.

1.3.1. Angelo nusikaltimas

“Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui. Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes.”-Jud 6-7

Iš šios citatos galime spręsti, kad angelas puolė dėl neteisėtų lytinių santykių.

Sanguliavimas – tai nusikaltimas, kurio viena būtybė padaryti negali. Su kuo angelas neteisėtai lytiškai santykiavo Edeno sode? Šią paslaptį atskleisime, kai išsiaiškinsime, kuo nusidėjo žmogus.

1.3.2. Žmonių nusikaltimas

Parašyta, kad prieš savo nuopuolį Adomas ir Ieva buvo nuogi ir nejautė jokios gėdos.^{19(Pr 2, 25)} Tačiau po nuopuolio jie susigėdo ir iš figmedžio lapų pasisiuvo juosmens aprišalus norėdami paslėpti savo apatinę kūno dalį.^{20(Pr 3, 7)} Jei jie būtų nusikaltę valgydami kokius nors konkrečius vaisius nuo gero bei pikto pažinimo medžio, tai vietoje apatinės kūno dalies būtų prisidengę savo rankas ir burnas. Žmogui būdinga slėpti savo nusikaltimus. O tai, kad jie prisidengė aprišalais kūno apačią, įrodo, kad kaip tik šios vietos, o ne jų burnos, tapo gėdos šaltiniu. Jobo knygoje parašyta: “Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas, tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje.”^{21(Job 31, 33)} Po nuopuolio Adomas pridengė savo paslėpsnį. Tai reiškia, kad šioje kūno dalyje tūnojo jo kaltė. Adomo ir Ievos lytiniai organai tapo jų gėdos priežastimi, nes jie ir buvo jų nuodėmingo poelgio įrankiai.

Ko galėjo trokšti žmogus pasaulyje iki nuopuolio, net ir rizikuodamas gyvybe? Tai negalėjo būti niekas kitas, išskyrus meilės aktą. Dievo kūrimo tikslą, atskleistą palaiminime “būkite vaisingi ir dauginkitės”,^{22(Pr 1, 28)} galima pasiekti tik per meilę. Todėl Dievo kūrimo tikslo požiūriu meilė turėtų būti pačiu vertingiausiu ir švenčiausiu veiksmu. Tačiau dėl to, kad lytinis aktas kaip tik ir tapo nuopuolio priežastimi, žmonės ėmė jo gėdintis ir net jį niekinti. Taigi, galime padaryti išvadą, kad žmogus puolė, neteisėtai lytiškai santykiaudamas.

1.3.3. Neteisėti lytiniai santykiai tarp angelo ir žmonių

Taigi, mes išaiškinome, kad žmones suvedžiojo angelas ir kad neteisėta lytinė meilė tapo tiek angelo, tiek ir žmonių nuopuolio priežastimi. Žmonės ir angelai – tai vienintelės dvasinės būtybės visatoje, galinčios turėti meilės santykius. Mes galime padaryti išvadą, kad angelas ir žmonės įsivėlė į uždraustus lytinius santykius.

Jėzus yra pasakęs: “Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.”^{23(Jn 8, 44)} Kadangi velnias yra tapatinamas su šėtonu,^{24(Apr 12, 9)} mes galime tvirtinti, kad žmonės yra šėtono, juos sugundžiusio “žalčio”, palikuonys. Kokiomis aplinkybėmis žmonija tapo puolusio angelo arba šėtono palikuonimis? Taip nutiko todėl, kad angelas ir pirmieji žmonės turėjo uždraustus lytinius santykius. Kadangi šių santykių vaisius yra visa žmonija, pagal giminystės liniją ji priklauso šėtonui. Apaštalas Paulius rašydamas, kad “ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo”,^{25(Rom 8, 23)} pripažino, kad mes, puolę žmonės, esame kilę iš šėtono giminystės linijos, o ne iš Dievo. Jonas Krikštytojas, sutikęs minią žmonių, pavadino juos “angių išperomis”^{26(Mt 3, 7)}, o tai reiškia šėtono vaikais. Jėzus kreipėsi į Rašto aiškintojus ir fariziejus tokiais žodžiais: “Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!”^{27(Mt 23, 33)} Šios eilutės patvirtina, kad mes esame uždraustų lytinių santykių tarp angelo ir mūsų pirmųjų protėvių palikuonys. Iš tikrųjų, tai ir yra žmogaus nuopuolio esmė.

1.4. Gero bei pikto pažinimo medžio vaisius

Jau rašėme apie tai, kad gero bei pikto pažinimo medis simbolizuoja Ievą. Ką atstovauja šio medžio vaisius? Jis žymi Ievos meilę. Kaip kad medis dauginasi duodamas vaisių, taip ir Ieva būtų turėjusi gimdyti gerus vaikus per savo dievišką meilę. Vietoj to, ji gimdė blogus vaikus per savo šėtonišką meilę. Ieva buvo sukurta nesubrendusi. Pilnai subręsti ji turėjo tik perėjusi augimo laikotarpį. Todėl jos galimybės duoti gerą arba blogą vaisius per savo meilę buvo vienodos. Štai kodėl Ievos meilę simbolizuoja gero bei pikto pažinimo medžio vaisius, o jos pačios simbolis yra medis.

Ką simbolizavo gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus valgymas? Valgydami kokį nors maistą, mes paverčiame jį savęs dalimi. Ieva turėjo suvalgyti gėrio vaisių ir taip išpildžiusi savo meilę, kurios centre buvo Dievas. Taip ji būtų prisipildžiusi dieviškumo esmės ir pradėjusi gerą giminystės liniją. Tačiau ji paragavo blogio vaisiaus ir taip išpildė savo meilę, kurios centre buvo šėtonas. Taigi, ji prisipildė blogosios šėtono prigimties esmės ir padaugino blogą giminystės liniją, iš kurios susikūrė mūsų nuodėminga visuomenė. Todėl tai, kad Ieva paragavo vaisiaus nuo gero bei pikto pažinimo medžio, reiškia, kad ji sutvirtino savo šėtoniškos meilės ryšį su angelu, susaisčiusiu ją su juo kraujo ryšiais.

Dievas prakeikė puolusį angelą, ištardamas, “Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas.”^{28 (Pr 3, 14)} “Ant pilvo šliaužiosi”, reiškia angelo virsmą į apgailėtiną būtybę, negalinčią tinkamai funkcionuoti arba atlikti savo pirminės prievolės. “Dulkes ėsi”, reiškia, kad kai tik angelas buvo išmestas iš dangaus,^{29(Iz 14, 12); (Apr 12, 9)} jis neteko iš Dievo gaunamų gyvybės elementų. Vietoje jų jis turi tenkintis blogio elementais, surinktais nuodėmingame pasaulyje.

1.5 Nuodėmės šaknis

Iš aukščiau pateikto Biblijos aiškinimo sužinojome, kad nuodėmės šaknis – tai ne pirmųjų žmonių paragautas konkretus vaisius, o neteisėti lytiniai santykiai su angelu (kurį simbolizuoja žaltys). Todėl, užuot padauginę gerąją Dievo giminystės liniją, jie padaugino blogąją Šėtono giminystės liniją.

Daugybė požymių rodo, kad lytinis žmogaus pasileidimas ir yra jo nuodėmės šaknis. Mes žinome, kad gimtoji nuodėmė perduodama iš kartos į kartą paveldėjimo keliu. Taip yra todėl, kad nuodėmės šaknį įtvirtino lytiniai santykiai, susiejantys dalyvaujančius jame partnerius kraujo ryšiais. Be to, religijos, pabrėžiančios apsivalymo nuo nuodėmės svarbą, sanguliavimą laiko pačia didžiausia nuodėme ir, kad ją pažabotų, moko skaistybės bei susilaikymo. Tai požymis, kuris rodo jog nuodėmės šaknis glūdi gašliuose troškimuose. Izraelitai atliko apipjaustymo ritualą kaip apvalymo nuo nuodėmių sąlygą. Jie tapo Dievo išrinktąja tauta nuleisdami kraują, nes nuodėmės šaknis slepiasi pikto kraujo, prasiskverbiančio į mūsų būvį, priėmime per nedorą veiksmą.

Paleistuvystė pražudė daugelį didvyrių, patriotų bei tautų. Net ir pačių iškiliausių žmonių sielose tūno nuodėmės šaknis – neteisėtas lytinis potraukis, nors jie patys tai ne visada sąmoningai suvokia. Mes gal ir galime išnaikinti bet kurį kitą blogį, įkūrę naujus religinius moralės kodeksus, kruopščiai rengdami įvairias mokomąsias programas bei reformuodami socialines-ekonomines sistemas, skatinančias nusikalstamumą. Tačiau mes esame bejėgiai prieš paleistuvystės marą, kuris sparčiai plinta besivystant civilizacijai ir augant pragyvenimo lygiui. Todėl tobulas pasaulis yra tik tuščia viltis, kol ši visų blogybių šaknis nėra panaikinta iš pašaknų. Tai padarys Kristus per savo Antrąjį atėjimą kartą ir visiems laikams.

6 skirsnis

Nematomas realus pasaulis ir matomas realus pasaulis, kurių centre – žmogus

6.1. Nematomas realus pasaulis ir matomas realus pasaulis kaip substanciali tikrovė

Visata buvo sukurta pagal žmogaus modelį, kuris yra Dievo dualių savybių atvaizdas. Todėl visatos struktūra ir visų joje esančių esybių sandara panaši į žmogaus, iš pagrindų sudaryto iš sielos ir kūno, sandarą.^{23(plg. Kūrimas 1.2)} Taip pat, kaip žmogaus siela ir kūnas, visata susideda iš nematomo realaus pasaulio ir matomo realaus pasaulio, kurie abu yra tikri ir substancialūs. Nematomas realus pasaulis yra taip vadinamas todėl, kad jo negalime suvokti savo fizinėmis juslėmis. Tačiau mes galime jį suvokti savo dvasinėmis juslėmis. Yra žmonių, patyrusių dvasinių išgyvenimų ir tvirtinančių, kad nematomas realus pasaulis yra toks pat tikras, kaip ir pasaulis, kuriame mes gyvename. Nematomas realus ir matomas realus pasauliai kartu sudaro kosmosą.

Kūnas, atskirtas nuo sielos, negali funkcionuoti, taip ir žmogus, atskirtas nuo Dievo, negali elgtis teisingai. Be to, matomas realus pasaulis, atskirtas nuo nematomo realaus pasaulio, negali apreikšti savo tikrosios vertės. Kadangi, neįsigilinę į žmogaus sielą, mes negalėsime perprasti žmogaus charakterio ir nesuprasime jo esminės gyvenimo prasmės, gilindamiesi į ją skyrium nuo Dievo, taip pat mes neperprasime ir matomo realaus pasaulio prigimties bei sandaros, jei nesigilinsime į nematomo realaus pasaulio prigimtį bei sandarą. Nematomas realus arba dvasinis pasaulis yra subjektas partneris, tuo tarpu matomas realus arba fizinis pasaulis veikia kaip jo objektas partneris. Pastarasis yra tarsi pirmojo šešėlis.^{24(Hbr 8, 5)} Numirę, mes atsikratysime savo fizinių kūnų ir, virtę dvasiomis, persikelsime iš fizinio pasaulio į dvasinį pasaulį, kuriame gyvensime amžinai.

6.2. Žmogaus padėtis kosmose

Žmogaus padėtis kosmose yra trejopa. Visų pirma, Dievas sukūrė žmogų, ketindamas jį paversti visatos valdovu.^{25(Pr 1, 28)} Pati visata savo vidumi nėra jautri Dievui. Vadinasi, Dievas nevaldo visatos tiesiogiai. Dievas suteikė žmonėms gebėjimą jausti visas visatos esybes ir prisakė jiems tiesiogiai viešpatauti visai visatai. Dievas padarė žmogaus kūną iš fizinio pasaulio elementų (vandens, molio ir oro), kad žmogus jį galėtų suvokti ir valdyti. Suteikdamas mums galimybę suvokti ir valdyti dvasinį pasaulį, Dievas padarė žmogaus dvasią iš tų pačių dvasinių elementų, iš kurių sudarytas dvasinis pasaulis. Ant Atsimainymo kalno Jėzui pasirodė Mozė ir Elijas, kurie buvo mirę prieš šimtus metų ir jam patarnavo.^{26(Mt 17, 3)} Nors tai buvo Mozės ir Elijo dvasios, Jėzus su jomis kalbėjosi ir buvo prieš jas pagarbintas. Taip ir žmogus, sudarytas iš kūno, galinčio viešpatauti fiziniam pasauliui, ir dvasios, galinčios viešpatauti dvasiniam pasauliui, gali valdyti abu pasaulius.

Antra, Dievas kūrė žmogų kaip kosmoso harmonijos centrą ir tarpininką. Kada žmogaus kūnas ir dvasia susijungia davimo ir ėmimo veiksme ir tampa Dievo substancialiu objektu partneriu, fizinis ir dvasinis pasauliai taip pat gali pradėti davimo ir ėmimo veiksmą su tuo žmogumi kaip su savo centru. Taip jie pasiekia harmoningą vienį ir sudaro kosmosą, pavaldų Dievui. Tikras žmogus veikia kaip harmonijos tarp abiejų pasaulių centras ir tarpininkas. Jis tarsi oras, kuriame sklindantys dviejų kamertonų garsai virsta darniu sąskambiu. Abiejų pasaulių bendravimo galimybę taip pat galima palyginti su radiju arba televizija, kurie paverčia nematomas bangas matomais vaizdais bei girdimais garsais. Todėl žmogus gali tiksliai perduoti dvasinio pasaulio tikrovę fiziniam pasauliui.

Trečia, Dievas, kūrė žmogų, sudėdamas į jį substancialia forma visų kosmoso esybių esmes. Dievas sukūrė visatą, projektuodamas ir plėtodamas žmogaus vidinio charakterio ir išorinės formos prieš tai egzistavusį pirmavaizdį į begalę substancialių formų. Žmogaus dvasia apima visus dvasinio pasaulio elementus, nes Dievas sukūrė dvasinį pasaulį kaip dvasios vidinio charakterio ir išorinės formos apraišką. Žmogaus kūnas aprėpia visus fizinio pasaulio elementus, nes Dievas sukūrė materialiąją sritį kaip kūno vidinio charakterio ir išorinės formos apraišką. Vadinasi, žmonės talpina savyje visų kosmoso esybių esmes, o kiekvienas asmuo yra mikrokosmosas.

Tačiau po žmogaus nuopuolio visata prarado savo šeimininką. Apaštalas Paulius rašė, kad “kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai”^{27(Rom 8, 19)} – tai yra žmonės, kurie būtų sugrąžinti į pirminę būseną. Deja, po žmonių, kurie būtų veikę kaip visatos harmonijos centrai, nuopuolio davimo ir ėmimo veiksmas tarp fizinio ir dvasinio pasaulių nutrūko. Abu šie pasauliai neteko galios susijunti į harmoningą vienį. Dėl jų atsiskyrimo Paulius rašė, “Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina”.^{28(Rom 8, 22)}

Jėzus apsireiškė kaip naujas Adomas, tobulas kūnu ir dvasia. Jis buvo kosmoso mikrokosmosu. Štai kodėl parašyta, “Juk Jis visa palenkė jam po kojų.”^{29(I Kor 15, 27)} Jėzus yra mūsų Išgelbėtojas. Jis apsireiškė šiam pasauliui, kad parodytų puolusiesiems kelią į tobulybę, išjudindamas jų širdis tikėti juo ir tapti viena su juo.

6.3. Tarpusavio santykis tarp fizinio „aš“ ir dvasinio „aš“

6.3.1. Fizinio „aš“ sandara ir funkcijos

Fizinis „aš“ yra sudarytas iš dualių savybių: iš fizinio proto (subjekto partnerio) ir fizinio kūno (objekto partnerio). Fizinis protas nurodo fiziniam kūnui palaikyti funkcijas, reikalingas jo išlikimui, apsaugai ir dauginimuisi. Instinktas – tai gyvūno fizinio proto išraiškos pavyzdys. Norint, kad fizinis „aš“ augtų sveikas, jam reikia tinkamai maitintis. Tam jis turi absorbuoti orą ir šviesą, kurie sudaro neapčiuopiamą yang tipo mitybos dalį, taip pat jis turi valgyti maistą ir gerti vandenį, kurie priklauso yin tipo mitybos daliai. Kūnas įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą su šia mityba per savo virškinimo ir kraujotakos sistemas.

Fizinio „aš“ elgesyje gimę gėris ar blogis – tai pagrindinis faktorius, nulemiantis dvasinio „aš“ palinkimą į gera ar pikta. Taip yra todėl, kad fizinis „aš“ suteikia dvasiniam „aš“ tam tikrą elementą, vadinamą vitaliniu elementu. Kasdieniame gyvenime mūsų siela nudžiunga, kai mūsų fizinis „aš“ pasielgia gerai, tačiau po blogų poelgių ją apima nerimas. Taip atsitinka todėl, kad vitaliniai elementai, kurie gali būti geri arba blogi priklausomai nuo mūsų fizinio „aš“ poelgių, yra įliejami į mūsų dvasinį „aš“.

6.3.2. Dvasinio „aš“ sandara ir funkcijos

Mūsų dvasinis „aš“ arba dvasia – tai substanciali, tačiau bekūnė tikrovė, kurią galima suvokti tik dvasiniais pojūčiais. Jis yra mūsų fizinio „aš“ subjektas partneris. Mūsų dvasia gali tiesiogiai bendrauti su Dievu, ir jos paskirtis – valdyti nematomą realų pasaulį, įskaitant ir angelus. Savo išore mūsų dvasinis „aš“ atitinka mūsų fizinį „aš“. Atsikratę fizinio „aš“, mes įžengsime į dvasinį pasaulį ir liksime jame amžinai. Mes trokštame amžino gyvenimo, nes mūsų gilumoje slypintis “aš” – tai dvasinis „aš“, kurio prigimtis yra amžina. Mūsų dvasinis „aš“ yra sudarytas iš dualių savybių: iš dvasinio proto (subjektas partneris) ir dvasinio kūno (objektas partneris). Dvasinis protas – tai dvasinio „aš“ centras, kuriame gyvena Dievas.

Dvasia auga, dalyvaudama davimo ir ėmimo veiksme tarp dviejų mitybos tipų: yang gyvenimo elementų, ateinančių iš Dievo, ir yin vitalinių elementų, ateinančių iš fizinio „aš“. Dvasinis „aš“ ne tik ima iš fizinio „aš“ vitalinius elementus, bet ir atiduoda fiziniam „aš“ elementą, kurį mes vadiname gyvuoju dvasiniu elementu. Žmonių, patyrusių dangiškosios dvasios malonę, fiziniame „aš“ įvyksta daug teigiamų permainų: jie išgyvena begalinį džiaugsmą ir patiria jėgų, galinčių net išvaryti ligas, antplūdį. Taip įvyksta todėl, kad fizinis „aš“ gauna iš dvasinio „aš“ gyvųjų dvasinių elementų.

Be kūno siela negali augti. Todėl ryšį tarp fizinio „aš“ ir dvasinio „aš“ galima palyginti su ryšiu tarp medžio ir jo duodamo vaisiaus. Kai fizinis protas paklūsta dvasiniam protui ir fizinis „aš“ veikia vykdydamas gerą dvasinio proto tikslą, fizinis „aš“ gauna gyvųjų dvasinių elementų ir tampa pilnu. Mainais fizinis „aš“ atiduoda gerų vitalinių elementų dvasiniam „aš“, kurie skatina dvasinį „aš“ augti tinkamai gėrio link.

Tiesa apšviečia gilumoje slypinčius dvasinio proto troškimus. Visų pirma žmogus turi suvokti savo dvasinio proto gilumoje slypintį troškimą per tiesą ir tada, pasinaudodamas savo žinojimu, įvykdyti savo atsakomybę. Tik tada gyvieji dvasiniai elementai ir vitaliniai elementai ims jame sąveikauti ir suteiks postūmį judėti link gėrio. Gyvasis dvasinis elementas ir vitalinis elementas sąveikauja kaip vidinis charakteris ir išorinė forma. Gyvųjų dvasinių elementų, kurie yra pastoviai aktyvūs kiekviename žmoguje, turi visi žmonės, todėl net ir blogo žmogaus pirminė siela linksta į gėrį. Bet kadangi blogas žmogus negyvena gėrio gyvenimą, gyvieji dvasiniai elementai negali tinkamai įsitraukti į davimo ir ėmimo veiksmą su vitaliniais elementais, o šie negali įsilieti į jo fizinį „aš“, kad šis pasiektų pilnatvę.

Remdamiesi tuo, kas buvo minėta aukščiau, galime padaryti išvadą, kad dvasinis „aš“ gali pasiekti tobulumą tik žmogaus žemiškojo gyvenimo metu. Dvasinis protas rodo kelią dvasiniam „aš“, augančiam fizinio „aš“ dirvoje. Dvasinio „aš“ kelias į tobulumą vystosi per tris organizuotas augimo stadijas, nulemtas Kūrimo Principo. Dvasia, esanti gyvybės formavimosi stadijoje, vadinama formos dvasia, dvasia, esanti augimo stadijoje, vadinama gyvybės dvasia ir dvasia, pasiekusi galutinę užbaigimo stadiją, vadinama dieviška dvasia.

Dvasia subręsta kaip dieviškoji dvasia, kai žmogaus dvasinis „aš“ ir fizinis „aš“ susijungia tobulu davimo ir ėmimo veiksmu, kurio centre yra Dievas, ir sudaro keturių pozicijų pagrindą. Dieviškoji dvasia gali tiksliai jausti ir suvokti kiekvieną dvasinio pasaulio tikrovę. Kadangi šios dvasinio pasaulio realijos rezonuoja visame kūne ir pasireiškia kaip fiziologiniai reiškiniai, jas galima atpažinti penkiomis fizinėmis juslėmis. Dieviškosios dvasios žmonės, kurie taip rezonuoja su dvasiniu pasauliu, stato Dangaus karalystę žemėje. Atsikratę savo fizinių kūnų jie tolygiai pereis į Dievo karalystę, esančią dvasiniame pasaulyje. Todėl Dievo karalystė danguje bus pastatyta tik po to, kai ji įsiviešpataus žemėje.

Visas dvasios jautrumas išlavinamas sąveikaujant su fiziniu „aš“ žemiškojo gyvenimo metu. Todėl tik žemėje pasiekusio tobulybę ir visiškai pasinėrusio į Dievo meilę žmogaus dvasia gali patirti Dievo meilės teikiamo džiaugsmo pilnatvę po jo mirties. Visos dvasinio „aš“ savybės susiformuoja dar tada, kai jis gyvena fiziniame „aš“: nuodėmingas elgesys žemiškojo gyvenimo metu pripildo puolusio žmogaus sielą blogio ir bjaurasties, tuo tarpu atpirktos nuodėmės žemiškojo gyvenimo metu atveria jo sielai kelią į gėrį. Štai kodėl Jėzus turėjo kūniškuoju pavidalu ateiti į žemę ir išgelbėti nuodėmingą žmoniją. Mes turime nugyventi gėrio gyvenimą, būdami žemėje. Jėzus atidavė raktus nuo Dangaus karalystės Petrui, kuris liko žemėje,^{30(Mt 16, 6)} ir pasakė, “…ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik jūs atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje,”^{31(Mt 18, 18)} nes pagrindinis atstatymo apvaizdos tikslas privalo būti įvykdytas žemėje.

Tai, ar žmogaus dvasia jam mirus pakyla į dangų, ar nusirita pragaran, sprendžia ne Dievas. Tai nusprendžia pati dvasia. Žmonės yra sukurti taip, kad pasiekę tobulumą, jie kvėpuoja Dievo meilės pilnatve. Žmonių, nusidėjusių žemiškojo gyvenimo metu, dvasios yra luošos, todėl jos negali kvėpuoti Dievo meilės pilnatve. Buvimas šalia Dievo, kuris yra tikrasis meilės centras, joms yra skausmingas. Puolusios dvasios savanoriškai pasirenka pragarą savo buveine, nes jo nepasiekia Dievo meilė.

Kadangi žmogaus dvasia gali augti tik fizinio „aš“ dirvoje, žmogaus dvasių dauginimasis vyksta tuo pačiu metu kaip fizinių „aš“ dauginimasis, tai yra žemiškojo gyvenimo metu.

6.3.3. Dvasinis protas, fizinis protas ir jų santykis žmogaus sieloje

Žmogaus siela susideda iš dvasinio proto ir fizinio proto. Šie protai tarpusavyje sąveikauja taip pat kaip vidinis charakteris ir išorinė forma. Susijungdami davimo ir ėmimo veiksmu su Dievu, savo centru, į vienį, jie sudaro vieningą funkcionuojančią esybę, skatinančią dvasinį „aš“ ir fizinį „aš“ siekti harmonijos ir augti kūrinijos tikslo kryptimi. Ši vieninga esybė – tai žmogaus siela.

Sąžinė – tai žmogaus sielos gebėjimas, kuris dėka savo įgimtos prigimties, visada nukreipia mus link to, ką mes laikome gėriu. Tačiau dėl įvykusio nuopuolio žmonės nepažįsta Dievo ir absoliutaus gėrio etalono. Dėl šios priežasties mes negalime nustatyti tinkamo mūsų sąžinės vertinimo etalono. Kadangi gėrio etalonas kinta, mūsų sąžinės etalonas taip pat nėra pastovus. Todėl dažnai nesutaria net ir sąžiningo gyvenimo propaguotojai.

Pirminė siela – tai žmogaus sielos gebėjimas, siekiantis absoliutaus gėrio. Ji sąveikauja su sąžine kaip vidinis charakteris sąveikauja su išorine forma. Žmogaus sąžinė skatina jį siekti gėrio pagal etaloną, kurį jis nustatė būdamas nežinioje, net jei jis ir skiriasi nuo pirminio etalono. Tačiau pirminė siela, kuri tiksliai jaučia tinkamą kryptį, atmeta ydingą etaloną ir stengiasi pataisyti sąžinę.

Bet kol mūsų dvasinis protas ir fizinis protas vergauja šėtonui, funkcionuojanti esybė, kurią jie sudaro davimo ir ėmimo veiksmu, vadinama blogio siela. Blogio siela nuolat stumia žmones daryti blogį. Mūsų pirminė siela ir sąžinė verčia mus blogio siela bjaurėtis. Jos karštligiškai stengiasi nukreipti mus nuo blogų troškimų link gėrio, pertraukti saitus, siejančius mus su šėtonu, ir atgręžti mus veidu į Dievą.

5 skirsnis

Visatos kūrimas ir jos augimo laikotarpis

5.1. Visatos kūrimas

Pradžios knygoje parašyta, kad Dievas pradėjo kurti visatą iš pirmykščio chaoso, gelmių ir tamsybės sukurdamas šviesą. Po to Dievas atskyrė vandenis, kurie buvo po dangumi, nuo vandenų, buvusių virš dangaus. Tada Jis atskyrė sausumą nuo vandens, sukūrė augalus, žuvis, paukščius ir žinduolius, ir galiausiai padarė žmogų. Visas šis darbas truko šešias “dienas”. Todėl mes galime teigti, kad visatos kūrimo procesas truko tam tikrą laikotarpį, atitinkantį šešias dienas.

Kūrimo eiga, aprašyta Biblijoje, kai kuo primena šiuolaikinio mokslo propaguojamą visatos pradžios ir formavimosi teoriją. Anot nūdienos mokslininkų, visata prasidėjo kaip besiplečianti plazma. Iš chaoso ir erdvės vakuumo susiformavo šviečiantys dangaus kūnai. Kai įkaitusi plazma atvėso, išsiveržę ugnikalniai pripildė dangaus skliautą vandens. Susidarė sausuma, o vanduo krito lietaus pavidalu. Taip atsirado žemynai ir vandenynai. Po to atsirado žemesnieji augalai ir gyviai. Iš jų kilo žuvys, paukščiai, žinduoliai ir, galų gale, žmonija pagal tokią eilės tvarką. Skaičiuojama, kad žemės amžius siekia kelis milijardus metų. Atsižvelgiant į tai, kad visatos sukūrimas, aprašytas Biblijoje prieš tūkstančius metų, beveik sutampa su nūdienos mokslinių tyrinėjimų rezultatais, mes turime pagrindo tikėti, kad šis biblijinis pasakojimas yra paties Dievo apreiškimas.

Visata neatsirado iš karto, o buvo kuriama tam tikrą laikotarpį. Iš tikrųjų jos pradžia ir vystimasis buvo palaipsnis ir apėmė milžinišką laiko tarpsnį. Todėl biblijinio šešių dienų laikotarpio, per kurį buvo sukurta visata, nereikia suvokti paraidžiui kaip saulėtekių ir saulėlydžių sekos. Jis simbolizuoja šešis organizuotus laikotarpius kūrimo procese.

5.2. Kūrinijos augimo laikotarpis

Faktas, kad visatos kūrimas truko šešias dienas arba šešis laikotarpius, leidžia manyti, kad kiekvienos atskiros esybės, sudarančios visatą, sukūrimas taip pat truko tam tikrą laikotarpį. Be to, dienų skaičiavimas Pradžios knygoje šį tą atskleidžia apie laiką, reikalingą kiekvienos esybės sukūrimui. Šioje knygoje dienos numeruojamos neįprastai. Kai pirmoji kūrimo diena užbaigiama buvo pasakyta: “Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.” ^{18 (Pr 1:5)RS|KJ|NI} Daugelis žmonių pagalvotų, kad išaušęs po vakaro ir nakties rytas turėtų būti laikomas antrąja diena. Tačiau knygoje nurodyta, kad tai pirmoji diena. Biblijos tvirtinimas “pirmoji diena” tarsi parodo, kad kiekviena sukurta būtybė turi pergyventi tam tikrą augimo laikotarpį, kurį simbolizuoja naktis, ir rytą pasiekti tobulumą. Pasveikinusi naują rytą, būtybė gali žengti pirmyn ir įgyvendinti savo kūrimo idealą.

Visi visatos reiškiniai duoda rezultatų tik po tam tikro laiko tarpo. Visi kūriniai pasiekia užbaigtumą, tik perėję tam tikrą konkretų augimo laikotarpį.

5.2.1. Trys organizuotos augimo laikotarpio stadijos

Visata atskleidžia ir apreiškia Dievo pirminį vidinį charakterį ir pirminę išorinę formą, pagrįsdamas juos matematiniais principais. Vadinasi, mes galime numanyti, kad vienas iš Dievo charakterio aspektų yra matematinis. Dievas yra vienintelė absoliuti tikrovė, kurioje harmoningai sąveikauja dualios savybės. Todėl Jis yra skaičiaus trys Būtybė. Visos būtybės, sukurtos pagal Dievo panašumą, egzistuoja, juda ir auga pereidamos tris stadijas.

Keturių pozicijų pagrindas, kuris yra Dievo kūrimo tikslas, turėjo būti užbaigtas per tris stadijas: pradžia iš Dievo, Adomo ir Ievos santuoka ir vaikų dauginimasis. Būtybė, norinti sukurti keturių pozicijų pagrindą ir tęsti judėjimą ratu, turi iš pradžių atlikit trijų stadijų pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą ir įvykdyti trijų objektų tikslą, kur kiekviena atskira pozicija sąveikauja su kitomis trimis. Pavyzdžiui, jei norime, kad koks nors objektas stovėtų tvirtai, turime jį paremti mažiausiai trijuose taškuose. Atitinkamai, kiekviena būtybė tampa tobula, perėjusi per tris organizuotas augimo stadijas: formavimosi stadiją, augimo stadiją ir užbaigimo stadiją.

Gamtos pasaulyje daugelis esybių egzistuoja po tris. Jis susideda iš trijų karalysčių: mineralų, augalų ir gyvūnų. Materija gali būti vienos iš trijų būsenų: dujų, skysčio ir kietojo kūno. Dauguma augalų sudaryti iš trijų dalių: šaknų, šakų arba kamieno ir lapų. Gyvūnai susideda iš galvos, kūno ir galūnių.

Taip pat ir Biblijoje daug kur figūruoja skaičius “trys”. Žmogus negalėjo įvykdyti savo egzistavimo tikslo, nes patyrė nuopuolį, neįvykdęs trijų augimo laikotarpio stadijų. Vadinasi, jei žmogus nori atsinaujinti ir pasiekti savo gyvenimo tikslą, jis privalo pereiti šias tris augimo stadijas. Atstatymo apvaizdoje Dievas visur rėmėsi trejetu. Štai kodėl Biblijoje taip dažnai minimas skaičius “trys” ir taip apstu joje dieviškų misijų, paremtų trejetu: Trejybė (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia), trys Rojaus lygiai, trys arkangelai, trys Nojaus laivo lygiai, tris kartus iš laivo išskirdęs balandis pasibaigus tvanui, trys Abraomo atnašavimai, trijų dienų kelionė prieš jo sūnaus Izaoko aukojimą. Mozės laikais žemę užliejo trijų dienų tamsa, trys apsivalymo dienos prieš izraelitų išėjimą iš Egipto, trys keturiasdešimties metų laikotarpiai, skirti kelionei į Kanaaną, ir trys apsivalymo dienos prieš persikėlimą per Jordano upę, kuriam vadovavo Jozuė. Jėzaus gyvenime buvo trys asmeninio gyvenimo dešimtmečiai ir trys viešosios veiklos metai, trys Rytų išminčiai, atnešę jam tris dovanas, trys pasekėjai, trys gundymai, trys maldos Getsemanės sode, trys Petro išsižadėjimai, tris valandas po nukryžiavimo trukęs dangaus užtemimas, Jėzaus prisikėlimas praėjus trims dienoms po jo palaidojimo.

Kada pirmieji žmonės puolė? Jie nupuolė per savo augimo laikotarpį, nespėję subręsti. Jei žmonės būtų pasiekę tobulumą dar prieš savo nuopuolį, tikėjimas Dievo visagalybe neturėtų pagrindo. Nes jei tobuli gėrio įsikūnijimai gali pulti, tai ir pats gėris negali būti tobulu. O tai reiškia, kad Dievas, kuris yra gėrio šaltinis, taip pat nėra tobulas.

Pradžios knygoje parašyta, kad Dievas perspėjo Adomą ir Ievą tokiais žodžiais: “bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.”^{19(Pr 2, 17)} Jie galėjo šio Dievo perspėjimo nepaisyti ir mirti, arba jie galėjo Jo paklausyti ir gyventi. Tai, kad jų galimybės pulti arba tapti tobulais buvo vienodos, rodo jų nebrandumą. Dievo sukurta visata turėjo tapti tobula tik po tam tikro augimo laikotarpio, kuris Biblijoje aprašytas kaip šešios dienos. Žmogus, viena iš Dievo sukurtų esybių, taip pat yra susietas su šiuo principu.

Kurioje augimo laikotarpio stadijoje pirmieji žmonės nupuolė? Jie puolė, būdami augimo stadijos viršūnėje. Tuo įsitikinsite, panagrinėję pirmųjų žmonijos protėvių nuopuolio aplinkybes ir atstatymo apvaizdos istoriją. Visa tai išsiaiškinsite, atidžiai studijuodami šią knygą.

5.2.2 Netiesioginio valdymo sritis

Per augimo laikotarpį visos kūrinijos būtybės auga valdomos Dievo Principo ir Jo suteiktos autonomijos. Dievas, šio Principo Autorius, pripažįsta tik jų augimo vaisius kurie pagrįsti šiuo Principu. Tokiu būdu jis netiesiogiai valdo visą kūriniją. Šį augimo laikotarpį mes vadiname Dievo netiesioginiu valdymu arba sritimi, pagrįsta pasiekimais per šį Principą.

Visa kūrinija pasiekia tobulumą perėjusi augimo laikotarpį (netiesioginio valdymo sritį) dėka autonomijos ir valdymo, kuriuos suteikia Dievo Principas. Tačiau žmogus (irgi vedamas Principo) yra sukurtas taip, kad jam užaugti papildomai reikalingas ir jo asmeninės atsakomybės dalies išpildymas. Tik atsakingas žmogus gali sėkmingai pereiti augimo laikotarpį ir pasiekti tobulumą. Remdamiesi Dievo priesaku Adomui ir Ievai,^{20(Pr 2, 17)} galime padaryti išvadą, kad pirmieji žmonės turėjo atsakomybę paklausyti Dievo Žodžio ir nevalgyti vaisiaus. Dievui jie nepakluso ir puolė patys, ir tai yra žmonių, o ne Dievo kaltė. Todėl tai, ar žmogus gali pasiekti tobulumą ar ne, priklauso ne tik nuo Dievo kaip Kūrėjo galios, bet ir nuo paties žmogaus atsakomybės. Savo kaip Kūrėjo galioje Dievas sukūrė žmogų taip, jog jis pereina augimo laikotarpį (netiesioginio valdymo sritį) ir pasiekia tobulumą tik tada, kai išpildo savo atsakomybės dalį. Kadangi Pats Dievas taip sukūrė žmogų, Jis nesikiša į žmogaus atsakomybę.

Dievas suteikė žmonėms atsakomybės dalį dėl tam tikrų priežasčių. Įvykdydami jiems suteiktos atsakomybės dalį, į kurią net Dievas nesikiša, žmonės turėjo paveldėti kūrybinę Dievo prigimtį ir dalyvauti didžiajame Dievo kūrimo darbe. Dievas kūrė žmones, ketindamas juos paversti visos kūrinijos valdovais ir viešpačiais, panašiais į Jį patį, valdantį kaip Kūrėjas , suteikdamas jiems kūrėjų statusą^{21(Pr 1:28)RS|KJ|NI}. Tai principinis skirtumas tarp žmogaus ir likusios kūrinijos.

Įvykdę savo atsakomybę, mes paveldime Dievo gebėjimą kurti ir įgyjame teisę valdyti visą kūriniją, įskaitant angelus. Dievas mums parodo kelią per netiesioginio valdymo sritį į tobulumą. Mes, puolę žmonės, kuriems galia valdyti dar nėra suteikta, turime įvykdyti mūsų atsakomybę pagal Atstatymo Principą. Tokiu būdu mes galime pereiti per netiesioginio valdymo sritį ir susigrąžinti savo teisę valdyti visą kūriniją, tarp jų ir šėtoną. Tai vienintelis kūrimo tikslo įvykdymo būdas. Dievo išganymo apvaizda nusitęsė taip ilgai, nes centrinės figūros, atsakingos už atstatymo apvaizdą nuolat klydo, mėgindamos įvykdyti savo atsakomybės, į kurią negalėjo kištis net Dievas, dalį.

Kad ir kokia didi bebūtų išganinga Kristaus kryžiaus malonė, besibeldžiantis į mūsų duris išganymas būtų nieko nevertas, jei mes nestiprintume savo tikėjimo, kuris yra mūsų atsakomybės dalis. Tai buvo Dievo atsakomybė suteikti prisikėlimo malonę per Jėzaus nukryžiavimą, tačiau už savo tikėjimą atsako pats žmogus.^{22(Jn 3, 16); (Ef 2, 8); (Rom 5, 1)}

5.2.3 Tiesioginio valdymo sritis

Kokia yra Dievo tiesioginio valdymo sritis ir koks jos tikslas? Žmonės patenka į tiesioginio valdymo sritį, kai jie, kaip subjektas partneris ir objektas partneris, susijungia Dievo meilėje, kad sudarytų keturių pozicijų pagrindą ir tampa viena su Dievu širdyje. Šioje srityje jie laisvai ir pilnai dalijasi meile ir grožiu pagal subjekto partnerio valią, taip įvykdydami gėrio tikslą. Tiesioginio valdymo sritis – tai tobulumo sritis. Ji yra būtina kūrimo tikslo išpildymui.

Ką reiškia Dievo tiesioginis valdymas žmonėms? Jei Adomas ir Ieva būtų tapę tobulomis asmenybėmis, kurių centras yra Dievas, jie būtų gyvenę kaip vienas ir sudarę keturių pozicijų pagrindą savo šeimoje. Gyvendami vienybėje su Dievo Širdimi, jie būtų gyvenę gėrio gyvenimą, dalindamiesi meilės ir grožio pilnatve su šeimos galva Adomu. Tiesioginio Dievo valdymo srityje žmonės visu stiprumu jaus savyje Dievo Širdį. Vadinasi, jie supras Dievo valią ir ją vykdys. Kaip atskiros kūno dalys spontaniškai juda reaguodamos į subtilius sielos nurodymus, taip ir žmonės spontaniškai vykdo Dievo Valią, reaguodami į giliai jaučiamus Jo Širdies ketinimus. Šios tobulos darnos būsenoje yra įvykdomas kūrinijos tikslas.

Kaip atrodys pasaulis, jei gamtos pasaulis egzistuos tiesioginėje žmogaus viešpatijoje? Kai pilnai subrendęs žmogus sąveikaus su įvairiomis gamtos būtybėmis kaip su savo objektais partneriais, jis sudarys su jais keturių pozicijų pagrindą. Žmonės, kurie bus tobuloje darnoje su Dievo Širdimi, valdys gamtos pasaulį laisvai keisdamiesi meile ir grožiu, ir visa visata įgyvendins gėrį. Tokiu būdu žmogus tiesiogiai viešpataus visai kūrinijai.

4 skirsnis

Pirminė vertė

4.1. Pirminės vertės nustatymas ir jos etalonas

Kaip nustatoma Dievo sukurtos būtybės pirminė vertė? Esybės vertę gali nulemti santykis tarp jos egzistavimo tikslo ir tai, kaip stipriai žmogus jos trokšta. Kalbant tiksliau, kūrimo metu numatyta esybės vertė nėra jai skirta kaip neatskiriamas bruožas. Ji veikiau nustatoma per abipusį ryšį tarp esybės tikslo pagal Dievo kūrimo idealą ir žmogaus pirminį troškimą tą esybę branginti ir atskleisti jos tikrąją vertę. Esybė įgyja savo tikrąją vertę tik tada, kai dalyvauja kaip objektas partneris keturių pozicijų pagrinde, kurio centras yra Dievas, sąveikaudama ir susiliedama su žmogumi per davimo ir ėmimo veiksmą ir taip tapdama trečiuoju objektu Dievui.

Kas nustato etaloną, nulemiantį pirminę esybės vertę? Kadangi jos pirminė vertė nustatoma tada, kai ji dalyvauja keturių pozicijų pagrinde, kurio centras yra Dievas, Dievas šį etaloną ir nustato. Kadangi Dievas yra absoliutus, todėl ir pirminė objekto partnerio vertė, nustatyta pagal šį Dievo etaloną, taip pat yra absoliuti.

Paimkime rožę. Kaip nustatomas jos pirminis grožis? Jis nustatomas, kai tikslas, kuriam Dievas rožę sukūrė, ir dieviškas žmogaus troškimas vertinti ir atskleisti jos grožį yra įvykdomi kartu. Kitaip tariant, tobulas žmogus patiria džiaugsmo pilnatvę, kai jo troškimą siekti grožio emociškai sužadina gėlė. Tada gėlė apreiškia savo pirminį grožį. Gėlės grožis tampa absoliučiu, kai jis pasiekia savo prigimtinį tikslą, suteikiantį subjektui džiaugsmo pilnatvę. Žmogaus troškimas įvertinti gėlės grožį – tai apraiška jo troškimo jausti savo vidinio charakterio ir išorinės formos savybes per objektą partnerį. Kai tik gėlės tikslas, kuriam ji buvo sukurta, ir žmogaus troškimas atskleisti jos vertę yra įvykdyti, subjektas partneris ir objektas partneris susijungia į harmoningos vienybės būseną.

Esybė įgyja savo tikrą vertę, kai ji ir žmogus, jos subjektas partneris, pasiekia harmoningą vienybės būseną ir sudaro trečią objektą partnerį Dievui keturių pozicijų pagrinde. Vykstant šiam procesui, tikrosios visų daiktų vertės nustatomos absoliučiai, pagal jų santykį su Dievo nustatytu absoliučiu vertės etalonu. Iki šiol jokio objekto partnerio vertė negalėjo tapti absoliučia. Ji buvo santykinė, nes jos santykis su puolusiais žmonėmis pagrįstas ne Dievo kūrimo idealu, o šėtonišku tikslu ir troškimu.

4.2. Pirminiai jausmai, intelektas ir valia; pirminiai grožis, tiesa ir gėris

Žmogaus siela susideda iš trijų gebėjimų: jausmų, intelekto ir valios. Žmogaus kūnas veikia klausydamas sielos įsakymų. Kūnas, reaguodamas į sielos jausmus, intelektą ir valią, siekia grožio, tiesos ir gėrio vertybių atitinkamai. Dievas žmogaus sielai yra subjektas partneris, todėl Jis yra subjektas partneris ir žmogaus jausmams, protui bei valiai. Žmogus, norintis suvokti savo pirminę vertę, reaguoja į Dievo tobulus jausmus, tobulą intelektą ir tobulą valią per savo sielą, ir veikia atitinkamai per savo kūną. Todėl jis apreiškia pirminio grožio, pirminės tiesos ir pirminio gėrio vertes.

4.3. Meilė ir grožis, gėris ir blogis, dorybingumas ir nuodėmingumas

4.3.1. Meilė ir grožis

Kada dvi esybės, atskiros Dievo dualių savybių apraiškos, sudaro bendrą pagrindą ir siekia susijungti kaip trečias Dievo objektas partneris bei sukurti keturių pozicijų pagrindą, jos įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą. Kai tai įvyksta, emocinė galia, kurią subjektas partneris suteikia objektui partneriui vadinama meile, o emocinė galia, kurią objektas partneris grąžina subjektui partneriui, vadinama grožiu. Meilės galia yra aktyvi, o grožio žadinanti galia yra pasyvi.

Dievas, sąveikaudamas su žmogumi, atiduoda jam savo meilę kaip subjektas partneris, o žmogus grąžina Jam grožį kaip objektas partneris. Santykiuose tarp vyro ir moters – vyras veikia kaip subjektas partneris, dovanojantis meilę, o moteris – kaip objektas partneris, grąžinantis grožį. Visatoje žmonės veikia kaip subjektai partneriai, atiduodantys meilę gamtos pasauliui. Gamtos pasaulis, kuris yra jų objektas partneris, grąžina jiems grožį. Tačiau kai subjektas partneris ir objektas partneris tampa viena harmonijoje, meilė randama grožyje, o grožis randamas meilėje. Taip yra todėl, kad kai subjektas partneris ir objektas partneris susijungia į vienį judėdami ratu, subjektas partneris kartais veikia kaip objektas partneris, o objektas partneris kartais veikia kaip subjektas partneris.

Kalbant apie tarpasmeninius santykius, grožis, kurį pavaldinys atiduoda atsakydamas į viršesniojo meilę, vadinamas lojalumu, o grožis, kurį atiduoda vaikai, atsakydami į tėvų meilę, vadinamas vaikų pagarba. Meilė, kurią žmona atiduoda mainais į vyro meilę, vadinama ištikimybe. Meilės ir grožio tikslas – leisti dviems pilnoms būtybėms, kilusioms iš Dievo, sukurti keturių pozicijų pagrindą ir įvykdyti kūrimo tikslą. Dalindamosi tarpusavyje meile ir grožiu, jos susilieja į darnų vienį ir tampa trečiuoju Dievo objektu partneriu.

Dabar panagrinėkime Dievo meilės charakterį. Jei Adomas ir Ieva būtų tapę tobulais substancialiais Dievo objektais partneriais, atspindinčiais vieną iš Jo dualių savybių, jie būtų susijungę kaip vyras ir žmona ir auklėję vaikus dievobaimingoje šeimoje. Tokiu būdu jie būtų patyrę trijų rūšių pirminę meilę su trimis jos objektais partneriais: tėvų meilę, santuokinę meilę ir vaikų meilę (pirmojo objekto meilę, antrojo objekto meilę ir trečiojo objekto meilę). Tik taip jie būtų įvykdę trijų objektų tikslą ir sukūrę keturių pozicijų pagrindą. Tai reikštų jų kūrimo tikslo išpildymą.

Dievo meilė – tai įvairių meilės rūšių, sklindančių per keturių pozicijų pagrindą, subjektas. Todėl Dievo meilė apsireiškia per įvairias trijų objektų partnerių meilės rūšis. Dievo meilė – tai esminė jėga, įkvepianti gyvybę keturių pozicijų pagrindui. Atitinkamai, keturių pozicijų pagrindas – tai tobulo grožio indas, iš kurio mes galime pasisemti pilnatviškos Dievo meilės ir ja džiaugtis. Šis pagrindas taip pat yra tobulo džiaugsmo namai ir neišsenkantis gėrio šaltinis. Tai pagrindas, kuriuo remiantis užbaigiamas kūrimo tikslas.

4.3.2. Gėris ir blogis

Veiksmas ar jo rezultatas laikomi geru, kai jie įvykdo Dievo kūrimo tikslą. Tai įvyksta, kai subjektas partneris ir objektas partneris susijungia harmoningu ir dvasingu davimo ir ėmimo veiksmu, vykstančiu tarp meilės ir grožio, tampa trečiu Dievo objektu partneriu ir sukuria keturių pozicijų pagrindą. Kita vertus, veiksmas arba jo rezultatas laikomas blogu, kai jis pažeidžia Dievo kūrimo tikslą, sudarydamas keturių pozicijų pagrindą, kuriam vadovauja šėtonas.

Pavyzdžiui, kai žmogus įvykdo pirmąjį Dievo palaiminimą ir pasiekia tikrąjį savo tikslą, jo veiksmai ir jis pats yra geri. Šie veiksmai apima laisvai sklindantį davimo ir ėmimo veiksmą, kuris apsikeičia meile ir grožiu tarp sielos ir kūno, kurie, susijungę pagal Dievo valią, sudaro individualų keturių pozicijų pagrindą. Jei Adomas ir Ieva būtų įvykdę antrąjį Dievo palaiminimą ir sukūrę šeimą, vykdančią Dievo tikslą, jų veiksmai ir šeima būtų buvę geri. Tai veiksmai, apimantys susijungimą į porą pagal Dievo norą per harmoningą ir aistringą keitimąsi meile ir grožiu, gimdant ir auginant vaikus, ir taip įkuriant šeimos keturių pozicijų pagrindą. Be to, kai tobulas žmogus įvykdo trečią palaiminimą, jo atlikti veiksmai yra geri ir visi dalykai, kuriuos jis sukuria, taip pat yra geri. Sąveikaudamas su gamtos pasauliu kaip su savo antruoju aš ir visiškai su juo susiliedamas, žmogus sudaro sąjungą, tampančią trečiuoju Dievo objektu, ir taip sukuria viešpatavimo keturių pozicijų pagrindą. Tačiau kada žmogus sudaro keturių pozicijų pagrindą, vergaudamas šėtonui ir įvykdo tikslą, priešingą trims Dievo palaiminimams, jo veiksmai ir jų pasekmės yra vadinamos blogiu.

4.3.3. Dorybingumas ir nuodėmingumas

Dorybingumas – tai žmogaus savybė, skatinanti jį siekti gėrio ir prisidėti prie jo tikslo. Nuodėmingumas – tai žmogaus savybė, skatinanti jį siekti blogio ir remti šėtonišką tikslą. Tik dorybingai gyvendamas žmogus gali pasiekti gėrį.

3 skirsnis

Kūrimo Tikslas

3.1 Visatos sukūrimo tikslas

Biblijoje parašyta, kad po kiekvienos dienos darbo, kurį Dievas buvo atlikęs kurdamas, Jis matė, “kad tai buvo gera”.^{14(Pr 1, 4-31)} Tai reiškia, kad Dievas norėjo sukurti objektus partnerius, įkūnijančius gėrį ir teikiančius Jam džiaugsmo. Kaip gali Dievo kūrinija tapti Jo didžiausiu džiaugsmu?

Žmogus buvo paskutinis Dievo kūrinys visatoje. Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo vidinį charakterį ir išorinę formą, suteikė jam visus jausmus ir emocijas, nes ketino pasidalinti su juo savo džiaugsmu. Ir Dievas taip palaimino Adomą ir Ievą:

“Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę, ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės.” Pr. 1:28

Šitie yra trys didieji palaiminimai: būti vaisingais (subręsti ir duoti vaisių), daugintis ir viešpatauti kūrinijai. Jei Adomas ir Ieva būtų paklusę šiam dieviškam priesakui ir pastatę Dangaus Karalystę, tai nėra abejonės, kad Dievas tikrai būtų išgyvenęs didžiausią džiaugsmą, matydamas savo sūnus ir dukteris, džiūgaujančiais Jo idealiame pasaulyje.

Kaip įvykdyti tris didžiuosius Dievo palaiminimus? Juos galima įvykdyti tik sukūrus keturių pozicijų pagrindą, kuris yra esminis kūrimo pagrindas. Trys didieji palaiminimai įvykdomi tik tada, kai visa kūrinija, įskaitant žmones, užbaigia keturių pozicijų pagrindą, kurio centre yra Dievas. Tai Dangaus Karalystė, kurioje įgyvendintas galutinis gėris, ir Dievas jaučia didžiausią džiaugsmą. Štai tai ir yra tas pats tikslas, dėl kurio Dievas sukūrė visatą.

Galutinis visatos, kurios centre yra žmogus, tikslas – nudžiuginti Dievą. Visų esybių tikslai yra dualūs. Kaip esame minėję, kiekvienai esybei yra būdingi dualūs judėjimo centrai, kurių vienas yra vidinis charakteris, o kitas – išorinė forma. Šie centrai siekia skirtingų tikslų (dėl visumos ir dėl atskiro žmogaus), todėl jų santykis atitinka sąsają tarp vidinio charakterio ir išorinės formos. Šie dualūs tikslai siejasi tarpusavyje kaip priežastis ir rezultatas, vidus ir išorė, subjektas partneris ir objektas partneris. Dievo ideale negali būti pavienių tikslų, neremiančių visumos tikslo, kaip kad negali būti ir visumos tikslo, kuris neužtikrintų atskiro žmogaus interesų. Nesuskaičiuojama esybių įvairovė sudaro vieną neišmatuojamą organinį kūną, perpintą šiais dualiais tikslais.

3.2 Dievui džiaugsmą teikiantys geri objektai partneriai

Mes geriau suprasime Dievo kūrimo tikslą, ištyrę džiaugsmo atsiradimo priežastis. Vienas pats individas negali sukelti džiaugsmo. Džiaugsmui atsirasti reikalingas objektas partneris, kuriame atsispindėtų ir vystytųsi mūsų vidinis charakteris ir išorinė forma. Mūsų objektas partneris padeda mums pajausti mūsų vidinį charakterį ir išorinę formą, nes sužadina mus. Toks objektas gali būti neapibrėžtas arba materialus. Pavyzdžiui, menininkui objektu partneriu gali būti jo galvoje kilusi idėja arba užbaigtas paveikslas ar skulptūra, suteikianti šiai idėjai formą. Menininko vaizduotėje glūdintis vaizdinys ar jo akimis pamatytas kūrinys pažadina jo vidinio charakterio ir išorinės formos pojūtį, atsispindintį jo darbe bei sukelia jam džiaugsmą ir pasitenkinimą. Jei menininko objektas partneris yra tik kūrinio idėja, ji sužadina silpniau ir nesuteikia tiek gilaus džiaugsmo kaip išbaigtas kūrinys. Tokia žmogaus prigimtis kyla iš Dievo charakterio. Dievas, kaip ir žmogus, patiria džiaugsmo pilnatvę, kuomet Jį sužadina Jo substancialus objektas partneris, per kurį Jis jaučia savo pirminį vidinį charakterį ir pirminę išorinę formą.

Jau esame kalbėję, kad įgyvendinus Dangaus karalystę – įvykdžius tris didžiuosius palaiminimus ir sukūrus keturių pozicijų pagrindą – ji tampa geru objektu partneriu, teikiančiu Dievui džiaugsmą. Panagrinėkime, kaip Karalystė tampa geru Dievo objektu partneriu.

Raktas nuo pirmojo Dievo palaiminimo – tai atskiro žmogaus charakterio tobulumas. Kiekvieno žmogaus siela ir kūnas yra pavienės Dievo dualių savybių projekcijos ir objektai partneriai. Tam, kad žmogus ištobulintų savo charakterį, jis turi sukurti keturių pozicijų pagrindą savyje, kuriame jo siela ir kūnas susilietų per davimo ir ėmimo veiksmą su Dievu, esančiu jų centre. Toks žmogus tampa “Dievo šventove”^{15(Kor. 3, 16)}, susilieja su Juo į vienį^{16(Jn 14, 20)} ir įgija dievišką prigimtį. Toks žmogus jaučia Dievo Širdį, tarsi ji būtų jo paties. Todėl jis supranta Jo valią ir jai paklūsta. Pasiekęs asmeninio tobulumo būseną, žmogus gyvena kaip substancialus savo sielos objektas partneris. Kadangi jo sielos centras yra Dievas, žmogus taip pat virsta substancialiu Dievo objektu partneriu. Siela ir Dievas, sužadinti savo objektų partnerių ir per juos išgyvendami savo vidinį charakterį bei išorinę formą, patiria džiaugsmą. Taip ir žmonės, įgyvendinę pirmąjį Dievo palaiminimą, tampa Dievo numylėtiniais, suteikiančiais Jam džiaugsmo. Išgyvendami Dievo jausmus kaip savo pačių, jie niekada nenusidėtų ir neužrūstintų savo Kūrėjo. Tai reiškia, kad jie niekada nepultų.

Antrąjį Dievo palaiminimą būtų įvykdę Adomas ir Ieva, jei tik būtų pasiekę asmeninį tobulumą ir taip tapę Dievo objektais partneriais, kai kiekvienas iš jų įkūnija Dievo dualių savybių aspektą. Susijungę į meilės kupiną vienį kaip vyras ir žmona, jie būtų auginę vaikus ir taip sukūrę keturių pozicijų pagrindą savo šeimoje. Tai yra antrojo palaiminimo įgyvendinimas. Šeima ar visuomenė, sukūrusi keturių pozicijų pagrindą pagal Dievo idealą, yra padaryta pagal tobulo žmogaus atvaizdą. Todėl ji tampa substancialiu objektu partneriu žmogui, gyvenančiam vienyje su Dievu. Todėl ji taip pat tampa substancialiu objektu partneriu Dievui. Žmogus ir Dievas patiria džiaugsmą, nes šioje šeimoje ar bendruomenėje jie abu mato savo vidinio charakterio ir išorinės formos išraišką. Įvykdžiusi antrąjį Dievo palaiminimą, šeima arba bendruomenė tampa geru objektu partneriu, džiuginančiu Dievą.

Dabar pažiūrėkime, kaip žmogus įvykdo trečiąjį Dievo paliepimą ir tampa geru objektu, teikiančiu Dievui džiaugsmą. Tačiau prieš tai panagrinėkime žmogaus ir kūrinijos santykį vidinio charakterio ir išorinės formos požiūriu.

Prieš padarydamas žmogų, Dievas sukūrė žemę su visais ant jos esančiais gyviais ir daiktais, dalinai atspindintį žmogaus vidinį charakterį ir išorinę formą. Todėl žmogus susideda iš visų esybių ir daiktų esmių visumos. Štai kodėl jis kartais vadinamas kosmoso mikrokosmosu.

Kurdamas gyvas esybes, Dievas pradėjo nuo pačių žemiausių rūšių. Tęsdamas savo darbą, Jis kūrė vis tobulesnius gyvūnus su vis sudėtingesnėmis biologinėmis funkcijomis. Jo kūrinijos kulminacija tapo žmogus. Todėl, būdamas tobuliausiu iš visų Dievo padarytų esybių, žmogus susideda iš visų elementų ir savybių, iš kurių sudaryti ir gyvūnai. Pavyzdžiui, žmogaus balso stygos yra tokios universalios, kad jis gali pamėgdžioti visų gyvūnų balsus. Štai kodėl menininkus taip traukia nuogo žmogaus kūnas, sudarytas iš pačių tobuliausių kūrinijos esybių linijų ir formų.

Nors žmonių ir augalų sandara bei funkcijos skiriasi, jie panašūs tuo, jog ir vieni, ir kiti yra sudaryti iš ląstelių. Visus augalus sudarančius elementus, jų struktūrą ir savybes matome ir žmoguje. Pavyzdžiui, augalų lapai savo forma ir funkcijomis panašūs į žmogaus plaučius. Panašiai kaip žmogaus plaučiai absorbuoja deguonį, taip lapai iš atmosferos sugeria anglies dvideginį. Augalų šakos ir kamienai atitinka žmogaus kraujo apytakos sistemą, išnešiojančią maistingąsias medžiagas po visą organizmą, o ksilema ir floema funkcionuoja panašiai kaip arterijos ir venos. Augalų šaknys įsisavina maistą taip pat, kaip žmogaus skrandis ir žarnos.

Kadangi žmogų Dievas padarė iš molio, vandens ir oro, jo kūne taip pat apstu ir mineralų karalijos elementų. Be to žemė savo sandara primena žmogaus kūną: žemės plutą dengia augalai, jos uolienoje kaupiasi gruntiniai vandenys, o pačioje jos gelmėje slūgso išsilydęs branduolys, kurį gaubia uolinė mantija. Panašiai sudarytas ir žmogaus kūnas, kurio oda apaugusi plaukais, raumenų kraujagyslėmis teka kraujas, o giliau, kaulų viduje, yra kaulų smegenys.

Trečiuoju savo palaiminimu Dievas suteikė žmogui galią viešpatauti visai likusiai kūrinijai. Šio palaiminimo įvykdymui reikalingas keturių pozicijų viešpatavimo pagrindas, kurio centre yra Dievas. Substancialūs Dievo objektai partneriai, žmonės ir likusios kūrinijos esybės, sukurti atitinkamai kaip atvaizdas ir kaip simbolis, privalo dalintis meile ir grožiu, kad taptų visiškai viena.^{17(plg.Kūrimas 5.2.3)}

Gamtos pasaulis – tai objektas partneris, įvairiai išreiškiantis žmogaus vidinį charakterį ir išorinę formą. Vadinasi, gamtos pasaulis sužadina idealų žmogų. Jausdamas visoje kūrinijoje pasireiškiančias savo vidinį charakterį ir išorinę formą, žmogus patiria begalinį džiaugsmą. Dievas, jausdamas kaip visata sužadina Jo pirminį vidinį charakterį ir pirminę išorinę formą, taip pat patiria džiaugsmą. Tai įvyksta, kai visata tampa Jo trečiuoju objektu partneriu per harmoningą žmogaus ir likusios kūrinijos sąjungą. Todėl kai žmogus išpildo trečiąjį Dievo palaiminimą, visa visata tampa dar vienu geru objektu partneriu, džiuginančiu Dievą. Jei Dievo kūrimo tikslas būtų įvykdytas pagal šį modelį, žemėje įsiviešpatautų idealus, nuodėme nesuteptas pasaulis. Šį pasaulį mes vadiname Dangaus Karalyste žemėje. Pasibaigus gyvybei Dangaus Karalystėje žemėje, žmonės persikels į dvasinį pasaulį ir džiaugsis amžinu gyvenimu Dangaus Karalystėje anapus.

Ši diskusija mums padės suprasti, kad Dangaus Karalystė atpindi tobulos asmenybės žmogų, panašų į Dievo pirminį vidinį charakterį ir išorinę formą. Žmoguje sielos įsakymas, verčiantis kūną vykdyti vieną tikslą, perduodamas visam kūnui per centrinę nervų sistemą. Taip pat ir Dangaus Karalystėje Dievo nurodymas bus perduotas visiems Jo vaikams per žmonijos Tikruosius Tėvus, vadovaujantis kiekvienam gyventi kaip viena.

2 skirsnis

Visatos pradinė energija, Davimo ir ėmimo veiksmas 4-ių pozicijų pagrindas

2.1. Visatos pradinė energija

Dievas, viso, kas yra, Kūrėjas, yra absoliuti realybė, amžinas, savaime egzistuojantis pradas, esantis anapus laiko ir erdvės. Pagrindinė Dievo esybės energija irgi yra amžina, savaime egzistuojanti ir absoliuti. Ji yra visų energijų ir jėgų šaltinis, leidžiantis kūrinijai egzistuoti. Šią pagrindinę energiją mes vadiname visatos pradine energija.

2.2. Davimo ir ėmimo veiksmas

Kiekvienos esybės subjektyvūs ir objektyvūs komponentai visatos pradinės energijos dėka sudaro bendrą pagrindą ir sąveikauja vienas su kitu. Ši sąveika, savo ruožtu, duoda pradžią visoms jėgoms, kurių esybei reikia egzistuoti, daugintis ir veikti. Sąveika, kuri generuoja šias jėgas šio proceso dėka, yra vadinama davimo ir ėmimo veiksmu. Visatos pradinė energija ir davimo bei ėmimo veiksmo jėgos siejasi tarpusavyje kaip priežastis ir pasekmė, vidus ir išorė, subjektas partneris ir objektas partneris. Visatos pradinė energija yra vertikali jėga, o davimo ir ėmimo veiksmo jėgos yra horizontalios jėgos.

Išsamiau panagrinėkime Dievą ir Jo kūriniją naudodamiesi visatos pradinės energijos bei davimo ir ėmimo veiksmo sąvokomis. Dievo visatos pradinė energija nukreipia Jo amžinąsias dualias savybes sudaryti bendrą pagrindą jų tarpusavio ryšiui. Paskui jos abi įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą. Remiantis po davimo ir ėmimo veiksmo atsiradusiomis jėgomis, dualios savybės sudaro pagrindą jų amžinai abipusei sąveikai. Tai yra Dievo egzistavimo pagrindas, kuriuo remdamasis Dievas amžinai egzistuoja ir duoda pradžią visoms jėgoms, kurių reikia visatai kurti ir palaikyti.

Sukurtoje visatoje kiekvienai būtybei būdingos dualios savybės energijos gauna iš visatos pradinės energijos tam, kad sudarytų bendrą pagrindą. Paskui jos abi įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą. Remiantis po davimo ir ėmimo veiksmo atsiradusiomis jėgomis, dualios savybės sudaro jų amžinos abipusės sąveikos pagrindą. Tai tampa kiekvienos atskiros būtybės egzistavimo pagrindu, kuriuo remdamasi būtybė tampa Dievo objektu ir gali kaupti visas jėgas, reikalingas jos egzistavimui išsaugoti.

Pavyzdžiui, atomai atsiranda elektronams sulipus į branduolį ir įsitraukus į elektromagnetinę sąveiką, kuri yra tam tikra davimo ir ėmimo veiksmo rūšis. Teigiami ir neigiami jonai, atlikę davimo ir ėmimo veiksmą, sudaro molekules ir sukelia chemines reakcijas. Teigimų ir neigiamų elektrinių krūvių davimo ir ėmimo veiksmas yra visų elektros reiškinių pagrindas.

Maistinių medžiagų cirkuliacija tarp augalų ksilemos (medienos) ir floemos (karnienos) yra vienas iš davimo ir ėmimo veiksmų, palaikančių jų gyvybines funkcijas ir skatinančių jų augimą. Kuokelio ir piestelės davimo ir ėmimo veiksmas yra vyraujanti augalų gyvybės dauginimosi priemonė. Gyvūnai dauginasi ir išsaugo savo rūšį patinui ir patelei atliekant davimo ir ėmimo veiksmą. Gyvūnai ir augalai sugyvena davimo ir ėmimo veiksmo dėka, pavyzdžiui, deguonies ir anglies dvideginio kaita bei bičių ir gėlių simbiozė.

Kalbant apie dangaus kūnus, saulės sistema yra pagrįsta davimo ir ėmimo veiksmu tarp saulės ir planetų. Jų įvairialypis judėjimas suteikia visatai stabilią struktūrą. Žemė ir mėnulis irgi išlaiko savo judėjimą ir sukimąsi pastovia orbita per davimo ir ėmimo veiksmą.

Žmogaus kūnas išsaugo savo gyvybę per arterijų ir venų davimo ir ėmimo veiksmą, įkvėpimą ir iškvėpimą, simpatinę ir parasimpatinę nervų sistemą ir taip toliau. Sielos ir kūno davimo ir ėmimo veiksmas individui leidžia užsiimti gyvenimo paskirtį atitinkančia veikla. Davimo ir ėmimo veiksmai tarp vyro ir žmonos šeimoje, tarp žmonių visuomenėje, tarp vyriausybės ir piliečių valstybėje ir tarp pasaulio tautų yra būtini tam, kad jie visi gyventų taikoje ir santarvėje.

Nors ir koks blogas būtų žmogus, sąžinės balsas, skatinantis jį gyventi dorai, visada aktyviai reiškiasi jo viduje. Tai galioja visiems visų amžių ir tautų žmonėms. Niekas negali nuraminti sąžinės balso, jis stiprus net ir tada, kai žmogus jo nesuvokia. Vos tik žmogus padaro blogą darbą, jį iškart pradeda graužti sąžinė. Jeigu puolę žmonės neturėtų sąžinės, Dievo atstatymo apvaizda būtų neįmanoma. Kaip atsiranda šis sąžinės balsas? Kadangi visos jėgos atsiranda iš davimo ir ėmimo veiksmo, tai pati savaime sąžinė negali sukelti jai pasireikšti reikalingos jėgos. Tai yra sąžinė gali veikti tik tada, kada ji sudaro bendrą pagrindą su tam tikru dalyvaujančiu subjektu ir atlieka su juo davimo ir ėmimo veiksmą. Galutinis mūsų sąžinės dalyvaujantis subjektas partneris yra Dievas.

Žmogaus nuopuolis iš esmės nutraukė mūsų ryšį su Dievu. Užuot susijungę su Dievu, mūsų protėviai sudarė sąjungą su Šėtonu, taip tapdami viena kartu su juo. Jėzus buvo vienatinis Dievo Sūnus; jis susijungė su Dievu atlikdamas tobulą davimo ir ėmimo veiksmą. Kai mes susijungiame su Jėzumi tobulu tarpusavio ryšiu, mes galime atgauti pirminę mums duotą dieviškąją prigimtį. Mes galime puoselėti davimo ir ėmimo ryšį su Dievu ir tapti viena su Juo. Štai kodėl Jėzus yra puolusiųjų tarpininkas. Jis yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Jėzus atėjo su meile ir pasiaukojimu žmonijai atiduoti visa, ką jis turėjo, netgi savo gyvybę. Jeigu mes tikime Jį, mes „nepražūsime, bet turėsime amžinąjį gyvenimą“ ^{10(Jn 3, 16)}.

Krikščionybė yra meilės religija. Per meilę ir pasiaukojimą ji siekia atverti kelią, kad atkurtų žmonių horizontaliuosius davimo ir ėmimo ryšius Kristaus meilėje. Šis horizontalus meilės pagrindas atveria kelią atkurti mūsų vertikalų davimo ir ėmimo ryšį su Dievu. Iš tiesų tai buvo pagrindinis visų Jėzaus mokymų ir darbų tikslas. Pavyzdžiui, Jėzus yra pasakęs:

„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7, 1-2).

„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12).

„Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32).

„Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį“ (Mt 10, 41).

„Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 42).

2.3 4-ių pozicijų pagrindas, kuris įgyvendina trijų objektų tikslą per pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą

2.3.1 Pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmo

Dievas kūrimo procesas prasideda, kai jame esančios dualios savybės sudaro bendrą pagrindą per Jo visatos pradinės energijos įteigimą. Kadangi šios dualios savybės įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą, jos pagimdo dauginimosi galią. Ši galia paverčia dualias savybes pavieniais substancialiais objektais partneriais, kurie pavaldūs jų centre esančiam Dievui. Šie Dievo valdomi objektai partneriai sąveikauja tarpusavyje kaip subjektas partneris ir objektas partneris, nes visatos pradinė energija verčia juos sudaryti bendrą pagrindą ir įsitraukti į davimo ir ėmimo veiksmą. Jungdamiesi į darnią visumą, jie tampa nauju, Dievui pavaldžiu objektu partneriu. Visas šis procesas, kurio metu iš Dievo, kuris yra Pradžia, atsiranda dvi pavienės esybės, vėl susijungiančios į visumą, vadinamas pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmu.

2.3.2 Trijų objektų tikslas

Iš pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmo gimsta keturios pozicijos: pradžia, kuri yra centre, subjektas partneris, objektas partneris (šie atskiri substancialūs objektai partneriai yra pavaldūs pradžiai ir sudaryti pagal jos dualių savybių pavyzdį) ir jų junginys. Bet kuri iš šių keturių pozicijų gali virsti subjektu partneriu, o likusios trys pozicijos tapti jai pavaldžiais objektais partneriais ir sudaryti trijų objektų bendriją. Bet kuri iš šių keturių pozicijų, tapusi subjektu partneriu įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą su likusiais trimis komponentais, besisukančiais aplink ją, ir tada jie pasiekia trijų objektų tikslą.

2.3.3 Keturių pozicijų pagrindas

Kai pradžia, objektas partneris ir subjektas partneris (abu kyla iš pradžios) ir jų junginys per pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą visi pasiekia trijų objektų tikslą, sukuriamas keturių pozicijų pagrindas.

Keturių pozicijų pagrindas – tai skaičiaus “keturi” esmė. Taip pat jis yra ir skaičiaus “trys” esmė, nes simbolizuoja pasiektą trijų objektų tikslą. Keturių pozicijų pagrindą įgyvendina Dievas, vyras su žmona ir vaikai; jie užbaigia tris pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmo stadijas. Vadinasi, keturių pozicijų pagrindas yra ir šio trijų stadijų principo esmė. Be to, bet kuri iš keturių pozicijų pagrindo pozicijų, siekdama trijų objektų tikslo, pajungia savo valiai tris objektus. Kadangi iš viso yra dvylika objektų, tai šis pagrindas yra skaičiaus “dvylika” esmė. Keturių pozicijų pagrindas – tai esminis gėrio pagrindas. Tai Dievo kūrimo tikslo įgyvendinimas. Tai esminis visų esybių gyvybės pamatas, suteikiantis joms visokeriopą galią, reikalingą jų egzistavimui ir leidžiantis Dievui gyventi visose esybėse. Todėl keturių pozicijų pagrindas – tai Dievo kūrimo amžinasis tikslas.

2.3.4 Keturių pozicijų pagrindo egzistavimo forma

Visos būtybės, per pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą pasiekusios trijų objektų tikslą ir užbaigusios keturių pozicijų pagrindą, juda ratu (elipse) arba sfera. Todėl jos egzistuoja trimatėje erdvėje. Ištirkime šitokio egzistavimo priežastį.

Per pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą Dievo dualios savybės formuoja du atskirus ir substancialius objektus partnerius, kurie sąveikauja kaip subjektas partneris ir objektas partneris. Objektas partneris atsako jį veikiančiam subjektui partneriui, kartu sudaro bendrą pagrindą ir pradeda davimo ir ėmimo veiksmą aplink subjektą partneriui. Kadangi pusiausvyrą tarp jų išlaiko duodanti (išcentrinė) ir gaunanti (įcentrinė) jėga, objektas partneris skrieja aplink subjektą partnerį ratu, ir tarp jų įsivyrauja darna bei vienybė. Taip pat ir subjektas partneris tampa objektu partneriu Dievui, besisukdamas aplink Dievą ir tapdamas viena su Juo. Kai objektas partneris ir subjektas partneris tampa visiškai vieningi, jų sąjunga, atspindėdama Jo dualias savybes, virsta nauju objektu partneriu Dievui. Be to, bet kuris objektas partneris, norėdamas stoti prieš Dievą kaip objektas partneris, pradžioje susivienija su savo subjektu partneriu.

Subjekto partnerio ir objekto partnerio vienybėje, subjektas partneris ir ojektas partneris patys yra sudaryti iš dualių savybių, kurios juda ratu pagal tą patį davimo ir ėmimo principą. Vienu metu vyksta davimo ir ėmimo veiksmo judėjimas apskrita trajektorija tiek subjekto partnerio ir objekto partnerio viduje, tiek tarp subjekto partnerio ir objekto partnerio, kurie taip pat susijungę juda didesniu ratu. Net jei ir pasitaiko, kad judančių ratu subjekto partnerio ir objekto partnerio trajektorijų plokštumos sutampa, dėl nuolat besikeičiančio sukimosi aplink subjektą partnerį kampo, judėjimas ratu virsta sferiniu judėjimu. Trumpai tariant, visos būtybės, kurios užbaigė keturių pozicijų pagrindą, juda ratu ir sfera, ir todėl jos visada egzistuoja trimatėje erdvėje.

Kaip pavyzdį panagrinėkime saulės sistemą. Joje planetos yra saulės objektai partneriai. Kiekviena planeta sudaro bendrą pagrindą ir įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą su saule per įcentrinę ir išcentrinę jėgas. Todėl saulės sistema – tai vientisas ir harmoningas saulės bei apie ją skriejančių elipsinėmis orbitomis planetų, junginys. Savo ruožtu, mūsų planeta Žemė, dangaus kūnas sudarytas iš dualių savybių, sukasi aplink savo ašį. Tą patį galima pasakyti ir apie saulę bei kitas jai pavaldžias planetas, kurios, būdamos dangaus kūnais, sudarytais iš dualių savybių, taip pat sukasi aplink savo ašis. Be to saulės sistemos planetų orbitos, kurias nulemia davimo ir ėmimo veiksmas, užima skirtingas plokštumas. Kadangi planetų orbitų posvyriai bei jų sukimosi periodai nesutampa, saulės sistemai yra būdingas sferinis judėjimas trimatėje erdvėje. Vadinasi, visi dangaus kūnai, kuriems būdingas judėjimas ratu bei sfera, egzistuoja trimatėje erdvėje. Nesuskaičiuojami dangaus kūnai, atlikdami vienas su kitu davimo ir ėmimo veiksmą, sudaro vieną kūną ir suteikia visatai vientisą formą. Visata yra trimatė, nes jos elementai, valdomi to paties principo, juda sferinėje erdvėje.

Kada elektronas sudaro bendrą pagrindą su protonu ir įsitraukia su juo į davimo ir ėmimo veiksmą, jis sukasi aplink protoną apskrita trajektorija. Taip susijungę jie sudaro atomą (vandenilį). Elektronai ir protonai yra sudaryti iš dualių savybių, kurios verčia juos nuolat suktis aplink savo ašį. Todėl protonų ir elektronų orbitų, kurias nulemia davimo ir ėmimo veiksmas, plokštumos nuolat keičiasi, ir jų judėjimas ratu virsta sferiniu judėjimu, o tai reiškia, kad atomas egzistuoja trimatėje erdvėje. Taip pat ir magnetinis laukas, susidaręs tarp teigiamo ir neigiamo polių, priverčia įelektrintas daleles judėti sferinėje erdvėje.

O dabar panagrinėkime žmogų. Kūnas, kuris yra sielos objektas partneris, sudaro su siela bendrą pagrindą ir dalyvauja su ja davimo ir ėmimo veiksme. Vaizdžiai kalbant, kūnas skrieja aplink sielą, pasiekdamas su ja visišką vienybę. Sielai tapus Dievo objektu partneriu ir sukantis aplink Jį, ji sudaro su Juo vienį, ir kai žmogaus kūnas susilieja su šia siela, žmogus atspindi Dievo dualias savybes ir tampa Dievo įkūnytu objektu partneriu. Taip žmogus įvykdo Dievo kūrimo tikslą. Ir siela, ir kūnas yra sudaryti iš dualių savybių, todėl jų viduje taip pat vyksta nuolatinis judėjimas. Taigi judėjimo ratu aplink Dievą, kurio priežastis davimo ir ėmimo varomoji jėga tarp sielos ir kūno, kampas nuolat keičiasi ir jis virsta sferiniu. Žmonės, išpildę kūrimo tikslą, visada egzistuoja kaip trimatės būtybės, besisukančios sferinėje erdvėje, kurios centre yra Dievas. Tokiu būdu jie gali viešpatauti net ir nematerialiame pasaulyje.^{11(plg. Kūrimas 6.2)}

Kai subjekto ir objekto judėjimas ratu vienoje plokštumoje virsta sferiniu judėjimu trimatėje erdvėje, atsiskleidžia visas visatos dinamiškumas ir kūrybiškumas. Kadangi visų orbitų nuotolis, forma, sandara, kryptis, kampas, stiprumas ir greitis nuolat kinta, jas galima traktuoti kaip kūrinijos grožio begalinę įvairovę.

Kadangi visos gyvos būtybės susideda iš vidinio charakterio ir išorinės formos, egzistuoja ir tokios sferinio judėjimo rūšys, kurių viena atitinka vidinį charakterį, o kita – išorinę formą. Taip pat egzistuoja ir du judėjimo centrai, kurių vienas atitinka vidinį charakterį, o kitas – išorinę formą. Šie du centrai sąveikauja tarpusavyje kaip vidinis charakteris ir išorinė forma.

Kas yra visų šių sferinių judėjimų galutinis centras? Žmogus yra centras visų Dievo sukurtų būtybių, kurios yra Jo dualių savybių įkūnyti objektai partneriai kaip simbolis. Dievas yra žmonių, Jo įkūnytų objektų partnerių, sutvertų kaip atvaizdas, centras. Todėl galutinis visų visatos sferiškų judėjimų centras yra Dievas.

Pagvildenkime šį klausimą išsamiau. Kiekvieną Dievo objektą partnerį sudaro subjektas partneris ir objektas partneris. Jų santykių centras yra subjektas partneris, todėl subjekto partnerio ir objekto partnerio sąjungos centras taip pat yra subjektas partneris. Kadangi Dievas yra subjekto partnerio centras, Jis taip pat yra ir galutinis šios sąjungos centras. Kaip jau minėjome, trys substancialūs Dievo objektai partneriai (subjektas partneris, objektas partneris ir vienybė) taip pat sudaro bendrus pagrindus vienas su kitu. Kai kiekvienas iš šios trijulės narių užima centrinę poziciją ir tampa viena su kitais dalyvaudamas davimo ir ėmimo veiksme su Dievu, jų galutiniu centru, jie pasiekia trijų objektų tikslą ir sukuria keturių pozicijų pagrindą. Atitinkamai, galutinis keturių pozicijų pagrindo centras yra Dievas.

Visi kūriniai, tokiu būdu sudarę keturių pozicijų pagrindą, yra individualūs tiesos įkūnijimai. Kaip minėjome ankščiau, individualūs tiesos įkūnijimai plačiąja prasme yra skirstomi į individualius tiesos įkūnijimus kaip atvaizdas (žmogus) ir individualius tiesos įkūnijimus kaip simbolis (likusi kūrinijos dalis). Visatą sudaro begalė individualių tiesos įkūnijimų, nuosekliai sąveikaujančių tarpusavyje nuo žemiausio iki aukščiausio laiptelio, ant kurio stovi žmogus.

Individualūs tiesos įkūnijimai sferiškai sukasi vienas aplink kitą. Žemesnės pakopos įkūnijimai veikia kaip objektai partneriai aukštesnės pakopos įkūnijimams. Tokiu būdu kiekvieno sferinio judėjimo centre yra aukštesnio lygio individualus tiesos įkūnijimas, kuris veikia kaip subjektas partneris. Nesuskaičiuojamos daugybės individualių tiesos įkūnijimų kaip simbolis centrai sąveikauja tarpusavyje nuo žemiausios iki aukščiausios pakopos. Aukščiausi centrai yra žmonės, kurie yra individualūs tiesos įkūnijimai kaip atvaizdas.

Panagrinėkime žmogaus centriškumą. Mokslas aiškina, kad elementariosios dalelės – tai patys svarbiausi nedalomi materijos statybiniai blokai, susidedantys iš energijos. Atsižvelgdami į individualių tiesos įkūnijimų, kurie sudaro įvairių lygių materialųjį pasaulį, egzistavimo tikslą, galime įtarti, kad energija egzistuoja tam, kad sudarytų daleles, dalelės egzistuoja tam, kad sudarytų atomus, atomai egzistuoja tam, kad sudarytų molekules, o molekulės – kad sudarytų materiją, iš kurios sukuriamos visos individualios kūrinijos esybės visatoje. Tokiu būdu energijos veikla yra skirta dalelių sudarymui, dalelių veikla – atomų sudarymui, atomų veikla – molekulių sudarymui, molekulių veikla skirta materijai, o materijos veiklos paskirtis – visatos sukūrimas.

Koks visatos tikslas? Kas yra jos centras? Be jokios abejonės, tai – žmogus. Štai kodėl Dievas įsakė savo sukurtiems žmonėms viešpatauti visatoje.^{12(Pr 1,28)} Be ją vertinančių žmonių visata būtų panaši į muziejų be lankytojų. Muziejuje išstatyti eksponatai saugomi ir branginami kaip istorinės relikvijos tik tuomet, kai yra juos vertinančių, mylinčių ir jais besižavinčių žmonių. Juos įprasmina jų santykis su žmogumi. Kokia būtų šių daiktų būties prasmė, jei nebūtų juos branginančių žmonių? Tą patį galima pasakyti ir apie visatą, kurios viešpats yra žmogus.

Visa Dievo kūrinijos įvairovė ima sąveikauti su bendru tikslu, kai žmogus atskleidžia materijos šaltinį bei jos prigimtį ir kai jis duoda vardus visiems dangaus kūnams, vandens, žemės ir oro gyvūnams, ir juos suskirsto pagal grupes. Jų bendras tikslas įvykdomas tik tada, kai žmogaus kūnas juos įsisavina kaip būtinus elementus jo fiziologinių funkcijų palaikymui ir kai jie dalyvauja sukuriant žmonėms patogias gyvenimo sąlygas. Todėl išorinės formos požiūriu žmogus stovi sukurtos visatos centre.

Be to, žmogus sąveikauja su visata iš savo pozicijos kaip vidinis centras. Nors aukščiau aptarti santykiai yra fiziniai, čia mes turime omenyje sielos arba dvasinius santykius. Nors žmogaus kūnas yra materialus, jis fiziologiškai reaguoja į žmogaus sielos jausmus, intelektą ir valią. Tai rodo, kad materija susideda iš elementų, reaguojančių į jausmus, intelektą ir valią – iš elementų, sudarančių vidinį materijos charakterį. Dėl to visi pasaulyje egzistuojantys daiktai reaguoja (nors ir skirtingai) į žmogaus jausmus, intelektą ir valią. Mus svaigina supančio pasaulio grožis, o mistinė sąjunga sukelia ekstazę. Mes tai išgyvename, nes esame visų mus supančio pasaulio esybių vidinių charakterių centras. Dievas, sukūręs žmogų, pastatė jį visatos centre, ir žmogaus bei Dievo susiliejimo vieta yra kosmoso centras.

Panagrinėkime kitokį požiūrį į žmogaus centriškumą kosmose, susidedančiame iš dvasinio ir fizinio pasaulių. Kiekvienas žmogus įkūnija visus kosmoso elementus. Tačiau, kaip jau minėjome, visą Dievo sukurtą kosmosą galima skaidyti plačiąja prasme į subjektus partnerius ir objektus partnerius. Jei Adomas, žmonių rasės pradininkas, būtų pasiekęs tobulybę, jis būtų įkūnijęs visus sukurtų esybių subjektų elementus. Jei Ieva būtų tapusi tobula, ji būtų įkūnijusi visus kūrinijos esybių objektų elementus. Dievas sukūrė Adomą ir Ievą gamtos pasaulio valdovais. Augdamas ir tobulėdamas, Adomas turėjo tapti visų kūrinijos subjektų karaliumi, o Ieva turėjo tapti visų kūrinijos objektų karaliene. Tapę vyru ir žmona, jie būtų atsidūrę centre ir valdytų visą visatą, susidedančią iš subjektų ir objektų.

Žmogaus kaip Dievo kūrinio paskirtis – būti viso kosmoso harmonijos centru. Tobulybę pasiekusių Adomo ir Ievos santuoka būtų prilygusi visų kūrinijos esybių dualių savybių abiejų centrų sąjungai. Jei Adomas ir Ieva kartu judėtų harmonijoje ir taptų viena, tai atsiliepdamas visas kosmosas su savo dualiomis savybėmis šoktų į taktą. Vieta, kur Adomas ir Ieva susilieja siela ir kūnu kaip vyras ir žmona – tai vieta, kur Dievas, suteikiantis meilę subjektas partneris, ir žmogus, kuris Jo atžvilgiu yra grąžinantis grožį objektas partneris, susijungia. Tai gėrio centras, kuriame įvykdomas kūrimo tikslas. Tai vieta, kur Dievas, mūsų Tėvas, priartėja prie mūsų ir apsigyvena savo tobuluose vaikuose ir ilsisi ramybėje per amžių amžius. Šis gėrio centras yra Dievo begalinės meilės objektas partneris, kuriame Dievas semiasi džiaugsmo amžinai. Tai vieta, kur Dievo Žodis yra įkūnijamas ir įvykdomas. Tai tiesos ir pirminės sielos centras, kuris rodo mums kaip siekti kūrimo tikslo.

Dėl šios priežasties visas pasaulis juda sferiškai, siekdamas vieningo tikslo, pagrįsto keturių pozicijų pagrindu, sukurtu tobulo vyro ir moters, susijungusių kaip vyras ir žmona su Dievu centre. Tragiška, tačiau, puolus žmogui, pasaulis prarado savo centrą. Štai kodėl apaštalas Paulius rašė, kad “kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai”.^{13(Rom. 8:19-22)RS|KJ|NI} Kūrinija laukia pasirodant žmonių, kurie, atkūrę savo pirminę prigimtį, taps jos centru.

2.4 Visur esantis Dievas

Mes jau sužinojome, kad keturių pozicijų pagrindas, pagrįstas trijų objektų tikslu per pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą, sferiškai juda aplink Dievą ir susijungia su Dievu. Tai esminis Dievo viešpatavimo visoms esybėms pagrindas ir joms teikiamų Jo galių, reikalingų gyvybei, pagrindas. Pasaulyje, kuriame įvykdytas Dievo kūrimo tikslas, visos individualios būtybės įkūnija Dievo pirminį vidinį charakterį ir pirminę išorinę formą bei sužadina sferinius judėjimus, reikalingus Dievo viešpatavimo pagrindui. Todėl Dievas yra visur esantis.

2.5 Gyvybės dauginimasis

Siekdami išsaugoti panašius į save, gyvybę nešančios būtybės turi daugintis. Jų dauginimasis vyksta per pradžios-pasidalinimo-vienybės veiksmą, pagrįstą tinkama tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, augalų pasaulyje sėkla virsta augalu, kurio žiede yra kuokelis ir piestelė. Po apdulkinimo jie duoda sėklą ir taip dauginasi. Gyvūnų karalijoje subrendę patinai ir patelės atlieka tuoktuvių ritualą, poruojasi ir veda vaikus. Visos gyvūnų ir augalų ląstelės dalijasi per davimo ir ėmimo veiksmą.

Kai kūnas klauso sielos valios (taip kūnas ir siela įsitraukia į davimo ir ėmimo veiksmą), žmogus gyvena tikslingai. Toks žmogus traukia tų pačių pažiūrų žmones. Jei šie žmonės, tapę partneriais, veikia produktyviai, jų grupė auga. Galima tvirtinti, kad visatą sudaro miriadai Dievo pirminio vidinio charakterio ir pirminės išorinės formos apraiškų, besidauginančių per davimo ir ėmimo veiksmą ir taip siekiančių kūrimo tikslo.

2.6 Priežastis, dėl kurios visos būtybės sudarytos iš dualių savybių

Kad bet kokia būtybė galėtų egzistuoti, jai reikalinga energija, o ją galima sukurti tik per davimo ir ėmimo veiksmą. Tačiau be partnerio jokia tarpusavio sąveika neįmanoma. Tik dualias savybes turinti būtybė, susidedanti iš subjekto partnerio ir objekto partnerio, galinčių dalyvauti davimo ir ėmimo veiksme, sukuria egzistavimui reikalingas jėgas.

Judėjimas tiese negali būti amžinas. Amžinas gali būti tik judėjimas ratu, kuris įmanomas tik tada, kai tarp subjekto partnerio ir objekto partnerio vyksta davimo ir ėmimo veiksmas. Tai tiesa net ir Dievui, kuriam amžiną gyvenimą suteikia Jo dualios savybės. Dievo kūrinija atspindi Jo amžiną charakterį ir tampa Jo amžinu objektu partneriu tik tuomet, jei ir pati yra sudaryta iš dualių savybių. Taip pat ir laikas yra amžinas dėl savo periodiškų ciklų.

DIEVIŠKOJO PRINCIPO IŠDĖSTYMAS

I dalis

1 skyrius

Kūrimo principai

Per visą istoriją žmonija kankinosi spręsdama pagrindinius žmogaus gyvenimo ir visatos klausimus ir negalėdama į juos atsakyti. Taip buvo todėl, kad niekas nesuprato pagrindinio principo, kuriuo remiantis buvo sukurta žmonija ir visata. Siekiant deramai priartėti prie šio klausimo, nepakanka vien ištirti pasekmių tikrovę. Esminis klausimas glūdi priežasčių tikrovėje. Su žmogaus gyvenimu ir visata susijusios problemos negali būti išspręstos pirma nesupratus Dievo prigimties. Tad šie klausimai bus nuodugniai nagrinėjami šiame skyriuje.

1 skirsnis

Dualios Dievo savybės ir sukurtoji visata

1.1. Dualios Dievo savybės

Kaip mes galime pažinti dieviškąją neregimojo Dievo prigimtį? Vienas būdas įžvelgti Jo dievybę yra stebėti Jo kūriniją. Taigi šv. Paulius yra pasakęs:

Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievybė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. – Rom 1,20.

Kaip meno kūrinys, įgavęs konkretų pavidalą, atskleidžia neregimą jo kūrėjo prigimtį, lygiai taip visa kūrinija yra įkūnyta tam tikros Kūrėjo neregimosios, dieviškosios prigimties ypatybės apraiška. Visa iš esmės yra vienaip ar kitaip susiję su Dievu. Kaip iš menininko darbų galime pažinti jo būdą, lygiai taip pat stebėdami Dievo kūriniją mes galime suprasti Jo prigimtį.

Pirmiausia pradėkime apibrėždami gamtos pasaulyje visuotinai paplitusius ir vyraujančius pradus. Kiekvienai esybei yra būdingas yang (vyriškumo) ir yin (moteriškumo) dualios savybės, ir kiekviena esybė atsiranda tik tuomet, kai šie pradai susijungia tarpusavyje tiek pačioje esybėje, tiek tarp jos ir kitų esybių.

Pavyzdžiui, subatominės dalelės, kertiniai visos materijos pradmenys, turi arba teigiamą, arba neigiamą krūvį arba yra neutralios, kai teigiamos ir neigiamos dalelės neutralizuoja viena kitą. Kai dalelės dėl savo dualios prigimties susijungia viena su kita, jos sudaro atomą. Atomai taip pat turi teigiamą arba neigiamą valentingumą. Kai vieno atomo dualios savybės įsijungia į tarpusavio santykius su kito atomo dualiomis savybėmis, susidaro molekulė. Šitaip susidariusios molekulės dėl savo dualių savybių jungiasi tarpusavyje toliau, kol galiausiai tampa augalams ir gyvūnams tinkamu vartoti maistu.

Augalai turi kuokelius ir piesteles, todėl gali daugintis. Gyvūnai dauginasi ir išsaugo savo rūšis, kai patinas ir patelė lytiškai santykiauja. Pasak Biblijos, Dievas, sukūręs Adomą, pamatė, jog žmogui negera būti vienam^{1(Pr 2, 18)}. Tik tada, kai Dievas sukūrė jam tinkamą bendrininkę – moterį, Jis iš tiesų tarė, kad visa, ką Jis sukūrė, buvo „labai gera“ ^{2(Pr 1,31)}.

Nors atomai, įvykus jonizacijai, tampa teigiamais ar neigiamais jonais, kiekvienas iš jų vis tiek išlaiko stabilią teigiamo branduolio ir neigiamų elektronų vienybę. Panašiai ir kiekvienas gyvūnas, patinas ar patelė, vystosi per savo gyvenimą dėka savyje esančių yang ir yin elementų tarpusavio santykių. Tas pats pasakytina ir apie kiekvieną augalą. O jei kalbėsime apie žmones, vyrai turi moteriškosios prigimties, o moterys – vyriškosios.

Be to, kiekvienas kūrinys egzistuoja turėdamas tarpusavyje susijusias puses: vidų ir išorę, vidinį ir išorinį, priekį ir galą, dešinę ir kairę, aukštyn ir žemyn, viršų ir apačią, stiprumą ir silpnumą, pakilimą ir nusileidimą, ilgumą ir trumpumą, platumą ir siaurumą, rytus ir vakarus, šiaurę ir pietus ir t.t. Tai paaiškinama tuo, jog viskas yra sukurta egzistuoti tik esant dualių savybių tarpusavio santykiams. Taigi, mes galime suprasti, kad viskam egzistuoti yra reikalingas dualių savybių yang ir yin tarpusavio santykis.

Tačiau esama kitos tarpusavyje susijusios dualių savybių poros, kuri egzistencijai yra dar svarbesnė negu yang ir yin dualios savybės. Kiekviena esybė turi išorinę formą ir vidinę kokybę. Regimoji išorinė forma atspindi nematomą vidinę kokybę. Vidinė kokybė, nors ir nematoma, pasižymi tam tikra struktūra, kuri regimai pasireiškia konkrečia išorine forma. Vidinė kokybė yra vadinama vidiniu charakteriu, o išorinė forma ar pavidalas yra vadinama išorine forma. Kadangi vidinis charakteris ir išorinė forma yra tos pačios esybės vidinis ir išorinis aspektai, išorinę formą galima suprasti kaip antrinį vidinį charakterį. Todėl vidinis charakteris ir išorinė forma kartu sudaro dualias savybes.

Kaip pavyzdį paimkime žmogų. Žmogų sudaro išorinė forma, kūnas, ir vidinė savybė, siela. Kūnas yra regimas nematomos sielos atspindys. Tačiau siela turi tam tikrą struktūrą, o kūnas, kuris ją atspindi, taip pat įgyja tam tikrą pavidalą. Kaip tik mintis, jog žmogaus būdą ir likimą galima perprasti įdėmiai stebint jo išvaizdą sudaro tokių metodų, kaip fizionomika ar chiromantija, esmę. Čia siela yra vidinis charakteris, o kūnas – išorinė forma. Siela ir kūnas yra dvi tarpusavyje susijusios žmogaus pusės; iš čia išplaukia, jog kūną galima suprasti kaip antrinę sielą. Kartu jos sudaro žmogaus dualias savybes. Panašiai visos būtybės egzistuoja tik vidinio charakterio ir išorinės formos dualių savybių tarpusavio santykių dėka.

Koks yra vidinio charakterio ir išorinės formos ryšys? Vidinis charakteris yra nematerialus ir priežastinis ir išorinės formos atžvilgiu atlieka subjekto partnerio vaidmenį; išorinė forma yra materiali, pasekminė ir vidinės prigimties atžvilgiu atlieka objekto partnerio vaidmenį. Šių dviejų esybės pusių tarpusavio ryšiai apima vidinį ir išorinį, priežastį ir pasekmę, subjektą partnerį ir objektą partnerį, vertikalų ir horizontalų ryšius. Dar kartą kaip pavyzdį paimkime žmogų, kurio siela ir kūnas atitinkamai yra jo vidinis charakteris ir išorinė forma. Kūnas yra panašus į sielą ir juda klausydamas jos paliepimų taip, kad išsaugotų gyvybę ir įgyvendintų sielos tikslus. Taigi siela ir kūnas yra susiję abipusiu vidiniu ir išoriniu, priežasties ir pasekmės, subjekto partnerio ir objekto partnerio, vertikaliu ir horizontaliu ryšiu.

Panašiai ir visoms sukurtoms būtybėms, neatsižvelgiant į jų sudėtingumą, yra būdingas nematerialus vidinis charakteris, atitinkantis žmogaus sielą, ir materiali išorinė forma, atitinkanti žmogaus kūną. Kiekvienoje būtybėje vidinis charakteris, būdamas priežastimi ir subjektu, valdo išorinę formą. Šis ryšys leidžia atskirai būtybei tikslingai egzistuoti ir veikti kaip Dievo kūriniui. Gyvūnai gyvena ir juda todėl, kad jų kūnus valdo vidinė galia, atitinkanti žmogaus sielą ir nustatanti jiems tam tikrą tikslą. Augalai atlieka savo organines funkcijas turėdami vidinį charakterį, nes tam tikrais atžvilgiais jis veikia kaip žmogaus siela.

Žmogaus siela suteikia kiekvienam asmeniui prigimtinį polinkį gyventi su kitais santarvėje. Panašiai ir teigiami bei neigiami jonai sudaro tam tikras molekules, nes kiekviename iš jų glūdi elementari vidinė prigimtis, stumianti juos į tokį tikslą. Elektronai susigrupuoja aplink branduolius, kad sudarytų atomus, nes jie turi tam tikrą vidinę charakterio savybę, nukreipiančią juos į tokį tikslą. Remiantis šiuolaikiniu mokslu, visos atomus sudarančios dalelės susideda iš energijos. O tam, kad energija sudarytų daleles, jai irgi turi būti būdingas vidinis charakteris, skatinantis ją įgauti konkretų pavidalą.

Dar labiau įsigilindami, mes ieškome galutinės priežasties, kuri davė pradžią šiai energijai kartu su jos vidinio charakterio ir išorinės formos pradais. Tokia būtybė būtų pirmoji nesuskaitomos daugybės esybių visatoje priežastis. Kaip pirmoji priežastis ji turi turėti vidinio charakterio ir išorinės formos dualias savybes, kurios turi būti dalyvaujantis subjektas partneris visų kitų būtybių vidinių charakterių ir išorinių formų atžvilgiu. Šią pirmąją visatos priežastį mes vadiname Dievu, o vidinį Dievo charakterį ir išorinę formą pirminiu vidiniu charakteriu ir pirmine išorine forma. Kaip yra sakęs šv. Paulius, tyrinėdami bendras ypatybes visoje kūrinių įvairovėje, mes pažįstame Dievo prigimtį: Dievas yra visatos Pirmoji Priežastis ir jos subjektas partneris, pasižymintis pirminio vidinio charakterio ir pirminės išorinės formos dualių savybių harmonija.

Mes jau minėjome, kad esybėms egzistuoti yra būtinas dualių savybių yang ir yin tarpusavio ryšys. Todėl galima manyti, kad Dievas, Pirmoji Priežastis, taip pat egzistuoja remdamasis Jo dualių savybių yang ir yin tarpusavio ryšiu. Biblijos eilutė „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ ^{3(Pr 1, 27)} paremia mintį, kad Dievas, kaip subjektas partneris, pasižymi tobula dualių savybių yang ir yin harmonija.

Koks yra vidinio charakterio ir išorinės formos dualių savybių ir dualių savybių yang ir yin santykis? Tiek Dievo pirminis vidinis charakteris, tiek pirminė išorinė forma savyje turi abipusį pirminių yang ir yin pradų ryšį. Todėl pirminis yang ir pirminė yin yra pirminio vidinio charakterio ir pirminės išorinės formos požymiai. Yang ir yin tarpusavio ryšys yra panašus į vidinio charakterio ir išorinės formos ryšį. Taigi yang ir yin yra būdingos tokios tarpusavio ryšių poros, kaip vidus ir išorė, priežastis ir pasekmė, subjektas partneris ir objektas partneris, vertikalė ir horizontalė. Dėl tos priežasties Pradžios knygoje yra parašyta, kad Dievas iš žmogaus, Adomo, išėmęs šonkaulį padarė moterį, Ievą, kad šioji būtų jam padėjėja ^{4(Pr 2, 22)}. Šiuo atveju Dievo yang ir yin pasireiškė vyriškumu ir moteriškumu.

Žmogus pasiekia tobulumą, kada savo gyvenimą sutelkia į sielą, panašiai ir kūrinija yra užbaigta tik tuomet, kai Dievas yra jos centras. Vadinasi, visata yra tobulas organinis kūnas, judantis tik pagal Dievo nustatytą kūrimo tikslą. Kaip vientisas organinis kūnas visata turi egzistuoti per vidinio charakterio ir išorinės formos ryšį, kuomet Dievas yra vidinis charakteris, o visata – išorinė forma. Todėl Biblijoje yra parašyta, kad žmonės, kurie yra visatos centras, buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ^{5(Pr 1,27)}. Kadangi Dievas egzistuoja kaip vidinio charakterio ir vyriškumo savybes turintis subjektas partneris, Jis sukūrė visatą kaip Savo išorinės formos ir moteriškumo savybes turintį objektą partnerį. Visa tai pagrindžia Biblijos eilutė, kurioje yra sakoma, kad „vyras … yra Dievo atvaizdas ir šlovė“ ^{6(1 Kor 11, 7)}. Pripažindami Dievo, kaip vidinio ir vyriško subjekto partnerio padėtį, mes vadiname Jį „Mūsų Tėvu“.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad Dievas yra Subjektas, kuriame pirminio vidinio charakterio ir pirminės išorinės formos dualios savybės yra harmonijoje. Tuo pat metu Dievas yra darni vyriškumo ir moteriškumo, apreiškiančių atitinkamas pirminio vidinio charakterio ir pirminės išorinės formos savybes, vienovė. Visatos atžvilgiu Dievas yra vidinio charakterio ir vyriškumo savybes turintis subjektas partneris.

1.2. Dievo ir visatos ryšys

Mes sužinojome, kad kiekvienas kūrinys yra realus Dievo objektas partneris, sukurtas pagal Jo panašumą kaip pavienė Jo dualių savybių išraiška. Dievas egzistuoja kaip nematerialus visų būtybių subjektas partneris. Žmonės yra atvaizdu įkūnyti objektai partneriai, o visa likusi kūrinija yra simboliu įkūnyti objektai partneriai. Šie objektai yra vadinami individualiais tiesos įkūnijimais per atvaizdą ir simbolį.

Individualūs tiesos įkūnijimai yra pavienės Dievo dualių savybių apraiškos. Todėl juos galima suskirstyti į dvi bendras klases: pasižyminčius yang savybėmis ir panašius į Dievo pirminį vidinį charakterį bei vyriškumą ir pasižyminčius yin savybėmis ir panašius į Dievo pirminę išorinę formą bei moteriškumą. Nors individualūs tiesos įkūnijimai priklauso vienai iš dviejų klasių, tačiau būdami realūs Dievo objektai – panėšėdami į Jo pirminę vidinę prigimtį ir pirminę išorinę formą – jie visi savyje turi tiek vidinį charakterį, tiek išorinę formą, ir lygiai taip pat turi tiek yang, tiek yin.

Dualių savybių suvokimo šviesoje Dievo ir visatos ryšį galime apibūdinti taip: visata kaip visuma yra realus Dievo objektas partneris. Ją sudaro individualūs tiesos įkūnijimai, kurių kiekvienas yra unikali Dievo dualių savybių apraiška per atvaizdą ar per simbolį, pavaldūs Kūrimo principui. Nesuskaičiuojamos Dievo savybės su jų dualumu yra paskirstytos įvairiausiems žmonėms, iš kurių kiekvienas yra atvaizdu įkūnytas objektas partneris. Šios savybės taip pat yra paskirstytos visai įvairialypei kūrinijai, kurios kiekvienas kūrinys yra simboliu įkūnytas objektas partneris. Dievo ir visatos ryšys yra panašus į vidinio charakterio ir išorinės formos ryšį. Tai yra lyg tarpusavio ryšys tarp išorės ir vidaus, priežasties ir pasekmės, vertikalės ir horizontalės, subjekto partnerio ir objekto partnerio ir taip toliau.

Galiausiai Kūrimo Principų požiūriu patyrinėkime metafizinę Rytų Azijos filosofijos sampratą, paremtą Permainų knyga (I Ching). Ten visatos pradžia yra Didysis Pradas (Pradinė Tuštuma). Iš Didžiojo Prado atsirado yang ir yin, iš yang ir yin atsirado penki gaivalai – metalas, medis, vanduo, ugnis ir žemė – o iš jų atsirado visa kita. Yang ir yin kartu yra vadinami Keliu (Tao) arba, kaip teigia Permainų knyga, „Vienas yra yang ir viena yin: tai yra Kelias“. Kelias tradiciškai apibrėžiamas kaip Žodis. Apibendrinant galima sakyti, kad iš Didžiojo Prado atsirado yang ir yin, arba Žodis, o visa kita atsirado iš Žodžio. Vadinasi, Didysis Pradas yra Pirmoji visų egzistuojančių esybių Priežastis, nedalomas yang ir yin branduolys ir harmoningas yang ir yin subjektas partneris.

Evangelijoje pagal Joną yra parašyta, kad „Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ ^{9(Jn 1, 1-3)} ir visa per Jį atsirado. Lygindami šią mintį su Permainų knygos metafizika, mes galime manyti, kad Didysis Pradas, kaip harmoningas yang ir yin, arba Žodžio, šaltinis, yra ne kas kita, o Dievas, kuris, kaip jau matėme, yra harmoningas dualių savybių subjektas. Remiantis Kūrimo principu, tai, kad visa, kas yra atsiradę per Žodį, pasižymi dualiomis savybėmis, liudija, jog Žodis irgi pasižymi dualiomis savybėmis. Vadinasi, Permainų knygos teiginys, kad yang ir yin drauge sudaro Žodį, yra teisingas.

Tačiau Rytų Azijos metafizika visatą regi vien tik yang ir yin požiūriu, praleisdama, kad visa, kas egzistuoja, taip pat turi vidinį charakterį ir išorinę formą. Todėl, nors ji atskleidžia, kad Didysis Pradas yra harmonningos yang ir yin poros subjektas partneris, ji neparodo, kad Didysis Pradas taip pat yra harmoningų pirminio vidinio charakterio ir pirminės išorinės formos subjektas partneris. Vadinasi, ji nesupranta, jog Didysis Pradas yra asmenybę turintis Dievas.

Mes sužinojome, kad pamatinė Rytų Azijos filosofijos sąvoka, kuri yra grindžiama Permainų knyga, gali būti galutinai išaiškinta tik suvokus Kūrimo principą. Rytų medicina pasaulyje vis labiau pripažįstama. Jos sėkmė aiškintina tuo, kad jos pagrindiniai principai, pagrįsti yang ir yin samprata, atitinka Kūrimo principą.

„Atgailaukite, nes artėja Dangaus Karalystė!“, – taip kalbėjo Jėzus, kai pradėjo savo misiją. Deja, jo nukryžiavimas buvo didžiausias Dievo skausmas, kuriam prilygo tik Adomo ir Ievo nuopuolis. Jėzaus prisikėlimas buvo pergalė, tačiau tik dvasinė. Visi krikščionys yra šv. Trejybės, Dievo, Jėzaus ir šv. Dvasios, dvasiniai vaikai. Tačiau kiekvienas krikščionis tebeturi gimtąją nuodėmę, kurią perduoda savo palikuonims.

Antrojo Atėjimo Mesijas nutrauks šią šėtono giminę ir atleis žmonėms gimtąją nuodėmę, jis atneš pilną, tiek dvasinį, tiek fizinį išgelbėjimą. Tą daro Tikrieji Tėvai (Sun Myung Moon ir jo žmona, Han Hak Ja). Gimęs 1920 m., jaunas paauglys Sun Myung Moon sutiko Jėzų Velykų rytą 1935 m. Jo šeima tapo krikščionimis, kai jam buvo dvylika. Devynerius metus Sun Myung Moon meldėsi ir studijavo Bibliją. Po savo susitikimo su Jėzumi jis dažnai klajojo po dvasinį pasaulį, bendravo su šventaisiais Rojuje, su Dievu ir 1945 m. turėjo naują apreiškimą ir buvo pasiruošęs pastatyti Dangaus Karalystę žemėje. Tačiau Korėjos krikščionys jį atstumė ir ėmė persekioti. Neradęs pritarimo Pietų Korėjoje, jis patraukė į Šiaurės Korėją (nesuradęs pritarimo iš Jono Krikštytojo, Jėzus patraukė į dykumą). Jei patyrinėti Sun Myung Moon ir Jėzaus gyvenimus ir juos sulyginti, mes rasime aiškias paraleles.

Ką atnešė Antrojo Atėjimo Mesijas? Jis atnešė Dievišką Principą ir Šventos Santuokos Palaiminimą. Dieviškas Principas – tai Užbaigtasis Testamentas, naujas apreiškimas, atskleidžiantis tiesą. Šventos Santuokos Palaiminimas – tai ceremonija, kurios metu mums, puolusiems žmonėms yra atleidžiama gimtoji nuodėmė.

Dieviškas Principas (tiesa) ir Palaiminimas (meilė) - tai du pagrindiniai būdai, be kurių mes nepateksime į Dangaus Karalystę. Biblijoje rašoma, kad Jėzaus atnešta tiesa užaugino apaštalus, tačiau jo meilė juos išgelbėjo. Parašyta „Jėzus yra tiesa, kelias ir gyvenimas. Niekas nepateks į Dangaus Karalystę, jei negims iš aukšto.“ Lygiai tą patį galima pasakyti apie Tikruosius Tėvus. Niekas nepateks į Dangaus Karalystę be Tikrųjų Tėvų Palaiminimo, per kurį mes gimstame iš naujo ir esame įskiepijami į Dievo giminę.

Tikrieji Tėvai, tai du žmonės, vyras ir moteris. Adomas ir Ieva puolė ir tapo šėtono vaikais, o mes šėtono gimine. Tačiau Jėzus ir šventoji Dvasia, dvasinis Adomas ir Ieva, atnešė dvasinį išgelbėjimą ir jų vaikai yra krikščionys. Sun Myung Moon ir jo žmona, trečias Adomas ir trečia Ieva, atnešė pilną (dvasinį ir fizinį) išgelbėjimą ir įskiepijo mus į Dievo giminę per Šventos Santuokos Palaiminimą. Tikrieji Tėvai yra įsikūnijęs Dievo žodis, gyvas Dievas. Jie nėra pats Dievas, tačiau jie įkūnija Dievo meilę ir tiesą. Jie yra tobulas Dievo meilės objektas, tobuli jo vaikai.

Tikrieji Tėvai perėjo ašaro, kraujo ir prakaito keliu, jie sumokėjo kainą už mūsų išganymą. Jų atpirkimo dėka mes galime pastatyti Dangaus Karalystę tiek žemėje, tiek danguje. Kitaip tariant, Tikrieji Tėvai nugalėjo šėtoną ir parodė visai žmonijai kelią, kuriuo eidami mes galime atsiskirti nuo šėtono ir jį nugalėti. Po to, kai krikščionybė neįvykdė savo misijos ir nepasekė Antrojo Atėjimo Mesiju, jis įkūrė Susivienijimo bažnyčią 1954 m. Per keturiasdešimt metų Susivienijimo bažnyčia atstatė ir atpirko krikščionybės nesėkmę, todėl šiuo metu išrinktieji Dievo žmonės yra ne krikščionys, o Susivienijimo bažnyčios nariai (panašiai kaip izraelitai prarado Dievo apsaugą ir malonę ir atiteko šėtonui, taip ir krikščionys šiuo metu yra šėtono rankose).

Antra, Tikrieji Tėvai atnešė Dievo žodžius mums, jie juos įkūnijo ir perdavė mums, kad, išpildę savo atsakomybę sekdami TT mokymu, ir mes būtume išgelbėti. Visos Susivienijimo bažnyčios Palaimintos šeimos vykdo Hoon Dok Hwe tradiciją – kasdien ryte skaito TT žodžius.

Trečia, Tikrieji Tėvai atnešė mums Palaiminimą, kurį gavę mes galime atstatyti tikrą meilę, tikrą gyvenimą ir tikrą kraujo liniją, perduodami tai iš kartos į kartą. Pilnai pergalei pasiekti reikėjo devynių Palaiminimo stadijų: 36, 72, 124, 430, 777, 1800, 6000 ir 6500 poros. Vėliau įvyko 30000, 360000 ir 3.6 milijono porų Palaiminimas. Nuo 1999 m. yra Palaiminami žmonės dvasiniame pasaulyje, šiuo metu tokių porų dvasiniame pasaulyje yra 400 miljardų. Nors tai sudaro tik 20% dvasinio pasaulio. Šiuo metu kiekviena Palaiminta šeima turi „giminės mesijo“ titulą ir teisę suteikti Palaiminimą kitiems.

Tikrasis Tėvas, Antrojo Atėjimo Mesijas, trečias Adomas sukūrė „pavyzdinį kelią“ ir, jei mes juo seksime, nenukrypdami nei į kairę nei į dešinę, su absoliučiu tikėjimu, meile ir paklusnumu, mes galėsime išvaduoti Dievą ir tapti tobulais. Mes galėsime išvalyti savo puolusią prigimtį. Nors Tikrieji Tėvai ir atleido mums gimtąją nuodėmę Palaiminimo metu, tačiau liko paveldimos nuodėmės, kolektyvinės nuodėmės, asmeninės nuodėmės, kurios sudaro mūsų puolusią prigimtį. Mes galime jas išvalyti jei seksime Tikraisiais Tėvais, gyvendami pagal jų žodį. Šis kelias vadinamas „atsiskyrimo nuo šėtono kelias“, kuriuo ėjo Jokūbas (šeimos lygyje), Mozė (tautos lygyje), Jėzus (pasaulio lygyje) ir Tikrieji Tėvai (kosmoso (tai dvasinis ir fizinis pasaulis kartu) lygyje). Mes turime nueiti šiuo keliu tik giminės lygyje ir mūsų pareiga atstatyti 430 porų ir suteikti joms Palaiminimą.

Penkta, Tikrieji Tėvai sukūrė pagrindą, ant kurio galima sukurti žmoniją, kaip vieną šeimą su Dievu centre, nugalint rasinius, tautinius ir religinius skirtumus. Dėl šio tikslo Tikrieji Tėvai palaimino jaunus žmones iš skirtingų religijų, rasių ir tautų, sujungė santuokos ryšiais buvusius priešus.

Šešta, Tikrieji Tėvai įkūrė Shim-Jung (tariasi Šimdžung, tai reiškia širdies tradicija) tradiciją, kurią sudaro Dienos atidarymas, Šeimos priesaika, Hoondokhwe, Atpirkimo ceremonija, Palaiminimo ceremonija, Pašventimo ceremonija, Seung-Hwa ceremonija, An-Shi-Il  ir Malda-raportas, šios tradicijos vienija visas Palaimintas šeimas visame pasaulyje (vėliau parašysiu apie kiekvieną iš jų smulkiau).

Septinta, Tikrieji Tėvai nugalėjo dvasinį pasaulį ir atstatė jį į jam skirtą vietą. Šiuo metu žmonės iš dvasinio pasaulio, tiek geri, tiek blogi, stengiasi įtakoti žmones žemėje visais įmanomais būdais, kad Dangaus Karalystė žemėje būtų įkurta. Tai Paskutinių Dienų fenomenas, Armagedonas, Pasaulio Pabaiga ir t.t. Tai jaučia daugelis, nes žmonių širdyse yra nerimas, baimė, kurio negali numalšinti nei laisvas seksas, nei materiali gerovė, žmonės ieško ir galų gale jie, patekę į akligatvį, atras Tikruosius Tėvus, Antrojo Atėjimo Mesiją, ir tik tada atras dvasinę ramybę ir užpildys savo gyvenimą prasme. To visiems ir linkiu. Amen!

Šiandien sutikau korėjietį-krikščionį, kuris pasisodino mane ir ėmė egzaminuoti. Aš nekalbu laisvai korėjietiškai, bet iškilo visų pirma ne kalbos problema. Jis paklausė manęs,- „Kur yra Dievas?“ Aš atsakiau, kad jis gyvena žmogaus sieloje. Jam nepatiko mano atsakymas ir jis ėmė kartoti Jono evangelijos pirmasias eilutes: „Žodis buvo Dievas“. Kai aš nesutikau tai pakartoti trečią kartą, jis užpyko ir paklausė ar aš tikiu Biblija? Ar Biblija yra tiesa? Ar aš tikiu, kad kiekvienas Biblijos žodis yra tiesa?

Kaip jūs manote? Mano nuomone užrašytas žodis nėra Dievas ir kiekvienas Biblijos žodis nėra pati Tiesa. Tiesa yra dvasinė ir fizinė tikrovė, o žodis - tai žmonių (net jei jie įkvėpti Dievo) bandymas perduoti šią tikrovę mums. Čia ir išsiskyrė mūsų nuomonės ir aš atsiprašęs korėjiečio, išėjau savo keliais.

Biblija parašyta žmonių, kurie gyveno prieš kelis tūkstančius metų. Ji parašyta to meto intelekto ir pasaulėžiūros žmonių kalba. Dievas per juos mums galėjo perduoti tik ribotą informaciją, nes žmogaus protas nepajėgė sutalpinti ir suprasti daugiau negu užrašyta Biblijoje. Dieviškas Principas parašytas šiuolaikiniam žmogaui, todėl jums bus malonu tai skaityti, net jei jūs esate visų mokslų daktaras, kurie prieinami šiandien. Dieviškojo Principo tiesa šviečia ryškiau ir nustelbia Biblijos žodį, jį paaiškina, bet jokiu būdu jam neprieštarauja, kaip ir Naujasis Testamentas neprieštarauja Senajam, bet jį paaiškina ir pratesia. Todėl aš studijuoju Bibliją, kad žinočiau, kur ir ant kokio pagrindo stovi Dieviškasis Principas. Prašau paskaitykite.

DIEVIŠKOJO PRINCIPO IŠDĖSTYMAS

Įžanga

Visi žmonės siekia laimės ir bėga nuo nelaimės. Už visų žmogaus darbų, nesvarbu ar tai būtų kasdieniniai reikalai, ar didingi įvykiai, formuojantys žmonijos istoriją, slypi troškimas siekti vis didesnės laimės. Tad iš kur trykšta šis laimės šaltinis?

Žmonės džiaugiasi, kai jų norai pildosi. Pastaruoju metu žodis “noras” nutolo nuo savo pirminės prasmės, nes, verčiami aplinkybių, mes dažniau trokštame ne gerų dalykų, o blogų. Visgi neteisybę sukeliantys troškimai kyla ne iš žmogaus pradinės prigimties. Pradinė siela supranta, kad galutinis blogų troškimų rezultatas – nelaimė, todėl ji bjaurisi jais ir siekia gėrio. Net ir mirties akivaizdoje žmonės ieško džiaugsmo, kuris nudžiugintų jų pradinę sielą. Žmogaus būtis – tai nuolatinis varginantis bėgimas nuo mirties šmėklos į gyvenimo šviesą.

Ar žmogus, siekiantis patenkinti nedorus troškimus, patiria pradinės sielos džiaugsmą? Juk juos pasotinę mes jaučiame sąžinės graužatį ir širdies agoniją. Kurie tėvai moko savo vaikus būti blogais? Kuris mokytojas tyčia ugdo savo mokinius nedorėliais? Pradinės prigimties impulsas, glūdintis kiekviename iš mūsų, skatina bjaurėtis blogiu ir aukštinti gėrį.

Religingi žmonės gėrio siekia kryptingai, stengdamiesi paklusti tik pradinei sielai, todėl jų viduje nuolat vyksta arši kova. Tačiau nuo pat pradžių pradžios joks žmogus neįstengė be išlygų paklusti pradinei sielai. Pasak apaštalo Pauliaus: “Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų”.^{1(Rom 3, 10-11)} Slegiamas žmogiškosios būties, Paulius sielojasi: “Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus!”^{2(Rom 7, 22-24)}

Žmogus yra labai prieštaringa būtybė. Tame pačiame asmenyje glūdi du priešingi pradai – pradinė siela, skatinanti mus daryti gera, ir blogio siela, verčianti mus nusidėti. Šie priešingi pradai aršiai kovoja tarpusavyje. Bet kuri būtybė, jei jos viduje vyktų toks nuožmus vidinis prieštaravimas, būtų pasmerkta žūti. Žmoguje glūdintis prieštaravimas verčia jį laviruoti ant susinaikinimo bedugnės krašto.

Nejau šis prieštaravimas buvo duotas žmogui kartu su gyvenimu? Kaip galėjo atsirasti tokia prieštaringa būtybė? Ar žmogaus gyvybė nebūtų užgesusi iškart, jei nuo pat pradžių ant jo pečių būtų užritinta tokia nepakeliama našta? Matyt, ši priešprieša atsirado jau po to, kai buvo sukurta žmonių rasė. Krikščionybė šią susinaikinimo būseną tapatina su žmogaus nuopuolio pasekme.

Kas gali prieštarauti, kad žmonės yra puolę? Suvokdami, kad dėl savo nuopuolio atsidūrėme ant prarajos krašto, mes beviltiškai bandome šią vidinę priešpriešą užgniaužti. Mes stengiamės atsikratyti blogų troškimų, kylančių iš mūsų blogio sielos ir siekiame gėrio, kurio šaltinis mūsų pradinė siela.

Vis dėlto mes negalime rasti galutinio atsakymo į klausimą: kokia yra gėrio ir blogio prigimtis? Mes vis dar neturime absoliučios ir aiškios tiesos, kuri leidžia mums atskirti, kas iš dviejų, teizmas ar ateizmas, yra gerai, o kas blogai. Be to, mes visiškai nežinome atsakymo į klausimus, kas yra pradinė siela, neišsenkantis gerų troškimų šaltinis, iš kur atsiranda blogio siela, kurioje užsimezga nedori troškimai, kokia yra prieštaravimo, žlugdančio žmogų, pagrindinė priežastis? Norėdami atsispirti blogiems norams ir vykdyti gerus norus, mes turime įveikti savo neišmanymą ir įgyti gebėjimą aiškiai atskirti gėrį nuo blogio. Tik taip mes galime pasukti teisingu keliu, kurį mums rodo pradinė siela.

Intelekto požiūriu, žmonijos nuopuolis – tai jos nugrimzdimas į nežinią. Žmogų sudaro dvi dalys – vidinė ir išorinė, arba siela ir kūnas. Intelektas irgi susideda iš dviejų dalių – vidinės ir išorinės. Taip pat egzistuoja ir dvi neišmanymo rūšys – vidinė nežinia ir išorinė nežinia.

Religiniu požiūriu, vidinė nežinia – tai dvasinė nežinia. Tai nežinojimas tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, iš kur atsirado žmogus, koks gyvenimo tikslas, kas nutinka po mirties, ar yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas, kas yra gėris ir kas yra blogis? Išorinė nežinia – tai gamtos pasaulio, įskaitant ir žmogaus kūną, nežinojimas. Tai nežinojimas tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, kokia fizinės visatos kilmė, kokie gamtos dėsniai valdo visus reiškinius?

Nuo pasaulio apyaušrio iki nūdienos žmogus, norėdamas įveikti abi nežinios rūšis ir įgyti žinių, nepaliaujamai ieško tiesos. Religija veda žmogų vidinės tiesos pažinimo keliu, o mokslas rodo jam kelią į išorinės tiesos pažinimą. Religija ir mokslas – tai dvi skirtingos sritys, kurių tiesos ieškojimo metodai yra skirti neišmanymui įveikti ir žinioms įgyti. Galiausiai, religija ir mokslas turėtų susilieti į darnią tiesos ieškojimo sistemą, ir abu tiesos aspektai (vidinis ir išorinis) turėtų drauge ir darniai vystytis. Ir tik tada, galutinai išsivadavę nuo neišmanymo ir gyvendami pagal pradinės sielos norus, patirsime amžinąją laimę.

Galime išskirti dvi plačias esminių žmogaus gyvenimo tiesų ieškojimo kryptis. Pirmoji kryptis – tai tiesos ieškojimas materialiame pasekmių pasaulyje. Šios krypties šalininkai, laikydami savo pažinimo metodą svarbiausiu, keliaklupsčiauja prieš didingus nūdienos mokslo laimėjimus. Jie didžiuojasi mokslo visagalybe ir mėgaujasi medžiagine gerove. Vis dėlto ar gali visi šie išoriniai dalykai, tenkinantys tik kūno poreikius, padaryti mus tikrai laimingais? Mokslo laimėjimai gali sukurti patogią socialinę aplinką, kurioje mes naudojamės dideliais turtais ir gausa, tačiau ar to pakanka sielos dvasiniams norams patenkinti?

Kūniškųjų malonumų teikiamas džiaugsmas trumpalaikis, ir jis, toli gražu, neprilygsta apšviesto žmogaus, kuris sugeba džiaugtis gyvendamas skurde, palaimai. Gautama Buda, kuris paliko karališkųjų rūmų spindesį ir atrado džiaugsmą ieškodamas Kelio, buvo ne vienintelis, kuris bastėsi po pasaulį, ieškodamas atilsio sielai. Kadangi sveikame kūne glūdi ir sveika siela, taip ir kūno džiaugsmas yra pilnas, jei siela patenkinta.

O ką atranda jūreivis, skrodžiantis aukštai pakeltomis mokslo burėmis materialaus pasaulio vandenyno bangas link fizinių malonumų kranto? Pasiekęs taip trokštamą krantą, jis galiausiai pamato, kad tai ne kas kita, o kapinės, netrukus priglausiančios jo kūną.

Kur mus veda mokslas? Iki šiol moksliniai tyrimai nesigilino į vidinį priežasties pasaulį ir apsiribojo tik išoriniu pasauliu. Jis neaprėpė esmės pasaulio, o apsiribojo tik reiškinių pasauliu. Tačiau nūdienos mokslas pamažu įžengia į naują tarpsnį. Jis priverstas kilstelėti savo žvilgsnį nuo išorinio reiškinių pasaulio ir sutelkti dėmesį į vidinį ir priežastinį esmės pasaulį. Mokslo visuomenė imas suprasti, kad mokslas nepasieks savo galutinių tikslų, jei nesistengs teoriškai paaiškinti priežastinį, dvasinį pasaulį.

Kai jūreivis, atkeliavęs į trokštamą išorinės tiesos uostą, šalia mokslo burių pakels dar ir religijos bures, ir leisis į naują kelionę link vidinės tiesos, jis galiausiai pasieks tikslą, kurio trokšta jo pradinė siela.

Antroji žmogaus pastangų kryptis – tai mėginimas atsakyti į esminius žmogaus gyvenimo klausimus, peržengiant išorinio reiškinių pasaulio ribas ir ieškant esmės pasaulyje. Neginčijama, kad filosofijos ir religijos, ėjusios šiuo keliu, smarkiai prie to prisidėjo. Filosofai, šventieji ir išminčiai atvėrė kelią to meto žmonių dorybėms. Tačiau daugelis jų darbų tapo papildoma dvasine našta nūdienos žmogui.

Objektyviai pasvarstykite, ar kuris nors filosofas sugebėjo rasti vaistą nuo žmogų kankinančio sielvarto? O ar kuris nors išminčius aiškiai nurodė, kaip išspręsti visus esminius žmonijos gyvenimo ir visatos klausimus? Ar jų mokymas ir požiūriai nesukėlė dar daugiau abejonių, ar jie nepasėjo skepticizmo?

Bėgant amžiams, įvairių religijų šviesa, rodžiusi pasiklydusioms sieloms kelią, išblėso. Beliko tik žiežirbos, kurios spragsėdamos švysčioja ir gęsta vis tirštėjančioje tamsoje.

Panagrinėkime krikščionybės istoriją. Išpažindama žmonijos išganymą, krikščionybė vystėsi net du pilnus neramumų tūkstantmečius ir neprarado savo įtakos iki mūsų dienų. Tačiau kas beliko iš kadaise taip ryškiai liepsnojusios krikščioniškos dvasios, kai nepaisydami itin žiauraus Romos imperijos persekiojimo, jos piliečiai puldavo ant kelių prieš nukryžiuotą Jėzų? Viduramžių feodalinė visuomenė palaidojo krikščionybę gyvą. Ir nors Reformacijos judėjimas aukštai iškėlė naujo gyvenimo fakelą, jo liepsnos buvo bejėgės prieš visa griaunantį tamsos antplūdį.

Kai, nusirisdamos per krikščioniškąją Europą, kapitalistinio godulio bangos nuplovė artimo meilę, o išbadėjusios žmonių masės sielvartingai liejo karčias ašaras lūšnynuose, išganymo pažadas nuskambėjo ne danguje, o žemėje. Jo vardas buvo komunizmas. Krikščioniškoji dvasininkija, nors ir toliau skelbdama Dievo meilę, išsigimė, virsdama negyvėliu, skanduojančiu tuščius lozungus. Todėl natūralu, kad kilo maištas, kurį pagimdė mintis, jog toks negailestingas Dievas, kuris leido tiek kančių, negali egzistuoti. Taip atsirado šiuolaikinis materializmas. Vakarų visuomenė tapo materializmo šaltiniu, o tokioje derlingoje dirvoje netruko suvešėti ir komunizmas.

Krikščionybė, neradusi kontraargumentų komunizmo ir materializmo teorijoms, nesugebėjo šioms ideologijoms pasipriešinti. Krikščionys buvo bejėgiai prieš šių ideologijų formavimąsi, jų klestėjimą ir augančią įtaką visame pasaulyje. Kaip apgailėtina! Maža to, nors krikščioniškas mokymas skelbia, kad visi žmonės kilo iš tų pačių tėvų, daugelis krikščioniškų šalių piliečių, pripažįstančių šią doktriną, atsisako sėdėti šalia savo brolių ir seserų, jei jų kitokia odos spalva. Tai rodo, kad nūdienos krikščionys nesugeba Jėzaus mokymo pritaikyti praktiškai. Krikščionybė tapo bedvasių ritualų namais, kalkėmis nubaltintu antkapiu.

Galbūt vieną dieną žmonės įveiks šią socialinę neteisybę, tačiau vienos socialinės ydos tik žmogaus pastangos niekada nepajėgs išrauti. Tai seksualinis amoralumas. Pagal krikščionybės doktriną tai pati didžiausia nuodėmė. Tragiška, tačiau nūdienos krikščioniškoji visuomenė nepajėgia užtverti šio kelio į pražūtį, kuriuo be atodairos skuba tiek daug žmonių! Nūdienos krikščionybė tapo sumaišties ir susiskaldymo auka, kuri gali tik bejėgiškai stebėti, kaip nesuskaitomą daugybę sielų įtraukia vis smarkiau besisukantis amoralumo verpetas. Tai įrodo, kad standartinė krikščionybė jau neišgali nešti ant savo pečių Dievo apvaizdos ir išgelbėti šio amžiaus žmonių.

Kodėl taip nutiko, kad religingi žmonės, uoliai ieškantys vidinės tiesos, nesugeba įvykdyti Dievo jiems skirtos misijos? Santykis tarp esmės pasaulio ir reiškinių pasaulio gali būti palygintas su santykiu tarp sielos ir kūno. Tai priežasties ir pasekmės, vidaus ir išorės, subjekto-partnerio ir objekto-partnerio santykis.^{3(plg. Pradžios 1.1)} Taip kaip žmogus pasiekia vidinę harmoniją tik tuomet, kai siela ir kūnas visiškai susilieja, taip ir idealus pasaulis bus tik tada, kai esmės pasaulis ir reiškinių pasaulis susilies į harmoningą visumą. Kaip kad siela negali egzistuoti be kūno, taip ir reiškinių pasaulis negali egzistuoti atskirai nuo esmės pasaulio, o esmės pasaulis negali egzistuoti be reiškinių pasaulio. Atitinkamai, pomirtinis gyvenimas yra neatsiejamas nuo žemiškojo gyvenimo. Dvasinis džiaugsmas neįmanomas be nuoširdžios fizinės laimės.

Religijos, ieškodamos amžino gyvenimo, atkakliai stengiasi paneigti žemišką gyvenimą. Siekdamos dvasinės palaimos, jos niekina kūniškuosius džiaugsmus. Tačiau, kad ir kaip besistengtų, žmogus negali atsiriboti nuo šio pasaulio tikrovės arba išrauti su šaknimis fizinių malonumų troškimą, kuris tarsi šešėlis seka jam iš paskos. Šis pasaulis ir pasaulietiški troškimai tvirtai laiko savo gniaužtuose religingus žmones ir sukelia jų širdyse gilią agoniją. Štai kokia priešprieša kamuoja jų pamaldų gyvenimą. Šios priešpriešos draskomas pražuvo ir ne vienas dieviškos šviesos apšviestas dvasinis vadovas. Štai kur slypi principinė nūdienių religijų neveiklumo bei silpnumo priežastis: nesugebėjime įveikti šios vidinės priešpriešos.

Yra dar viena religijų nuosmukio priežastis. Žmogaus intelektas, žengdamas koja į koją su mokslo pažanga, tapo labai sudėtingas ir tikrovę ėmė traktuoti per mokslinio požiūrio prizmę. Tuo tarpu tradicinių religijų doktrinos yra atsietos nuo mokslinio aiškinimo. Kitaip tariant, dabartinės vidinės tiesos interpretacijos ir išorinė tiesa tarpusavyje nesutaria.

Galutinis religijos tikslas bus pasiektas tik tada, kai žmogus iš pradžių patikės juo savo širdyje, o po to pritaikys praktiškai. Tačiau nesuprasta tiesa yra bevertė. Pavyzdžiui, šventraščius mes studijuojame tam, kad pažintume tiesą ir sustiprintume mūsų tikėjimą. Taip pat ir Jėzus darė stebuklus norėdamas, kad žmonės suprastų, jog jis yra Mesijas ir juo įtikėtų. Supratimas – tai pradinis žinojimo taškas. Nūdienos žmogus nepripažins to, ko negali įrodyti mokslo logika. O kadangi dabartinės religijos nesugeba pakylėti žmogaus iki supratimo lygio, jau nekalbant apie tikėjimą, jos nepasiekia savo tikslų. Net ir vidinę tiesą būtina logiškai ir įtikinamai paaiškinti. Iš tikrųjų, per visą ilgą istoriją, religijos ieškojo kelio į mokslinį jų doktrinų paaiškinimą.

Atrodo, kad religijos ir mokslo pozicijos, nepaisant jų prisiimtos misijos išsklaidyti abi žmogaus nežinojimo puses, yra priešiškos ir nesutaikomos. Tačiau žmonija galutinai įveiks abu neišmanymo aspektus ir suvoks gėrį, kurio trokšta pradinė siela, tik tada, kai atsiras nauja tiesa, sutaikysianti religiją ir mokslą ir išspręsianti jų problemas kaip vieningą visumą.

Naujos tiesos pasirodymas tikintiesiems, o ypač krikščionims, gali nepatikti. Jie tiki, kad jų šventraščiai yra tobuli ir nepriekaištingi. Žinoma, pati tiesa yra unikali, amžina, nekintanti ir absoliuti. Tačiau patys šventraščiai nėra tiesa, o tik vadovėliai, mokantys tiesos. Jie buvo suteikti įvairiais istorijos tarpsniais nevienodo dvasinio bei protinio lygio žmonėms, todėl savaime suprantama, kad mokymo gilumas ir mastas bei tiesos išraiškos metodas keitėsi kartu su amžiais. Dėl šios priežasties mes negalime tvirtinti jog viskas šiuose vadovėliuose yra absoliuti tiesa.^{4 (plg. Eschatologija 5)}

Žmonėms, siekiantiems galutinės tikrovės ir įgyvendinantiems gėrį pagal pradinės sielos polinkį, reikalinga religija. Todėl kiekviena religija siekia to paties tikslo. Skirtingas religijų formas lėmė jų misija, kultūros, kuriose jos suleido šaknis, bei istorinis laikotarpis. Jų raštai įgavo skirtingas formas dėl panašių priežasčių. Visų šventraščių tikslas tas pats – skleisti tiesos šviesą. Tačiau, įžiebus šviesesnę lempą, senosios lempos šviesa nustelbiama ir jos misija nublanksta. Kadangi religijos nėra pakankamai stiprios, kad parodytų nūdienos žmonėms kelią iš tamsaus mirties slėnio į kupiną džiugesio ir šviesos gyvenimą, turi gimti nauja tiesa, įžiebsianti naują, žymiai skaistesnę ugnį. Jėzus tvirtino, kad kada nors Dievas paskelbs naują tiesą: “Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.”^{5 (Jn 16, 25)}

Kokia gi naujosios tiesos misija? Naujoji tiesa turėtų pajėgti suvienyti žinojimą, sutaikydama vidinę tiesą, kurios siekia religija, su išorine tiesa, kurios siekia mokslas. Jei ši sąjunga įvyks, visi žmonės sugebės nugalėti abi, tiek vidinę, tiek ir išorinę nežinios puses, ir pilnai aprėps abi žinojimo puses.

Po to naujoji tiesa paskatins puolusius žmones atsispirti blogio sielai ir įgalins pasiekti gėrį, sekant jų pradinės sielos norais. Ji padės žmonėms atsikratyti dviveidiškumo, kuris retkarčiais verčia juos linkti į gėrį, o kartais į blogį. Ji suteiks religingiems žmonėms, bandantiems gyventi pagal tikrąjį kelią, galią įveikti prieštaravimą ir vidinę kovą. Puolusiems žmonėms žinojimas – tai gyvenimo šviesa, suteikianti jiems galimybę atgimti, tuo tarpu neišmanymas – tai mirties šmėkla, vedanti į pražūtį. Nežinia negali sukelti tikrų jausmų, todėl be žinių ir emocijų valios jėga negali atsirasti. Žmogaus negali gyventi kaip tikras žmogus, jei jo emocijos, valia bei intelektas tinkamai nefunkcionuoja.

Savaime aišku, jog jei mes esame sukurti taip, kad negalime gyventi atskirti nuo Dievo, Dievo nežinojimas privers mus klaidžioti tamsoje. Tačiau ar visi uolūs Biblijos žinovai gali tvirtinti tikrai pažįstą Dievą? Ar mes galime suvokti Dievo širdį? Naujoji tiesos išraiška turėtų atskleisti Dievo širdį: Jo širdies džiaugsmą kuriant; Jo sielvarto sudaužytą širdį, kai žmonės, Jo vaikai, kurių Jis negalėjo apleisti, prieš Jį sukilo; Jo širdies siekį išgelbėti juos per visą istorijos kelią.

Žmonijos istorija, supinta iš žmonių gyvenimų, linkusių tiek į blogį, tiek ir į gėrį, persunkta kovos. Išoriniai konfliktai – kovos dėl turtų, žmonių ar teritorijų – šiandien palaipsniui blėsta. Žmonės vis labiau suartėja, peržengdami rasinių skirtumų ribas. Šalys, laimėjusios antrajame pasauliniame kare, dovanojo savo kolonijoms laisvę, suteikdamos joms teises ir balsą Jungtinėse Tautose. Dabar jos kartu triūsia kurdamos tvarką pasaulyje. Pasaulyje sumažėjo vaidų ir priešiškumo, nes, ekonominiams interesams tapus bene svarbiausiais, tautos ėmė glaudžiau bendradarbiauti ir kurti bendrą rinką. Kultūra laisvai dalinamasi, nyksta tradicinis tautų izoliuotumas, nutiesiami tiltai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.

Tačiau išlieka viena galutinė ir nesutaikoma kova – tai demokratijos ir komunizmo karas. Nors abi pusės, siekdamos pranašumo, baugina viena kitą nuožmiais ginklais pasiruošę mūšiui, jų konflikto esmė yra vidinė ir ideologinė.

Kuri pusė švęs pergalę šiame paskutiniame ideologiniame kare? Kiekvienas, kas tiki Dievo buvimu, neabejodami atsakys, kad demokratija nugalės. Tačiau demokratija neturi doktrinos, galinčios laimėti prieš komunizmą, ir taip pat ji nėra pajėgi ją sukurti. Todėl Dievo apvaizda bus visiškai išpildyta tik tada, kai demokratinio pasaulio idealizmas, naujosios tiesos pakylėtas į naują pakopą, asimiliuos materializmą ir pagaliau suteiks žmonijai naują gyvenimą. Ši tiesa turės apimti visas lig tolei buvusias religijas, ideologijas ir filosofijas, ir suvienyti jas į nedalomą visumą.

Yra žmonių, kurie atmeta religiją. Jie netiki, nes nepažįsta Dievo tikrovės ir pomirtinio gyvenimo. Tačiau žmogiškoji prigimtis, kad ir kaip norėdama paneigti tikrovę, yra linkusi ją pripažinti, jei ji pagrindžiama moksliškai. Be to, Dievas taip sutvarkė, kad žmogus, paskyręs visą savo gyvenimą materialiajam pasauliui, galiausiai pajunta savo širdyje neužpildomą tuštumą. Žmonės, per naują tiesą pažinę Dievą ir pamatę dvasinio pasaulio tikrovę, suvoks savo klaidą ir savo paskirties ieškos ne materialiniame, o amžinajame pasaulyje. Jie eis tikėjimo keliu į galutinį tikslą, kurį pasiekę visi sutiks kaip broliai ir seserys.

Kaipgi atrodys pasaulis, kuriame, šios vienos tiesos dėka, žmonės kada nors susitiks kaip broliai ir seserys? Naujos tiesos šviesa suburs drauge tuos, kurie nuo pat pradžių pradžios siekė išsklaidyti nežinojimo debesis. Jie taps viena didele šeima. Kadangi tiesos tikslas – gėrio suvokimas, o Dievas yra gėrio pradžia, pasaulio, pagrįsto šia tiesa, centre bus Dievas. Visi šlovins Dievą ir tarnaus jam kaip savo tėvui, ir gyvens santarvėje, mylėdami vienas kitą kaip broliai. Kai žmogus dėl savanaudiškų tikslų nuskriaudžia savo artimą, jo prigimtis verčia jį graužtis, todėl nedorai įgytas turtas jam veikiai tampa nepakeliama sąžinės našta. Kas tai suvoks, stengsis artimo neįskaudinti. Ir jei nuoširdi broliška meilė plūsteltų iš žmogaus sielos gelmių, jis daugiau nebetrokštų siekti to, kas įskaudintų jo artimą. Ar tai nebūtų dar labiau įmanoma pasiekti žmonių visuomenėje, kurios nariai tvirtai tiki, kad Dievas, kuriam pavaldūs laikas ir erdvė, ir kuris mato kiekvieną jų poelgį, nori, kad jie vienas kitą mylėtų? Todėl, kai tik nuodėmingas žmonijos istorijos tarpsnis pasibaigs, išauš nauja era, kai žmonės daugiau nenusidės.

Priežastis, dėl kurios Dievą tikintys žmonės ir toliau nusideda, glūdi jų tikėjimo konceptualume. Tai reiškia, kad jų tikėjimas nepalietė gilumoje slypinčių jausmų. Ar galėtų žmogus, visa savo esybe patiriantis Dievą, nusidėti? Ar jis nesudrebėtų, jei tikrai žinotų, kad, nusidėjęs Dievo įstatymui, nugarmės pragaran?

Mūsų aprašytą pasaulį be nuodėmės, kurio nuo seno siekia žmonija, galima pavadinti Dangaus karalyste. Kadangi šis pasaulis bus sukurtas žemėje, galime jį vadinti ir Dangaus karalyste žemėje.

Taigi, mes galime reziumuoti, kad galutinis Dievo apvaizdos tikslas – Dangaus karalystė žemėje. Anksčiau buvo paaiškinta, jog žmogus puolė ir nuopuolis įvyko jau po to, kai atsirado žmonių rasė. Jei mes pripažįstame Dievo buvimą, tai akivaizdu, kokį pasaulį Dievas norėjo sukurti dar prieš pirmųjų žmogaus protėvių nuopuolį. Pakanka pasakyti, kad šis pasaulis turėjo tapti Dangaus karalyste žemėje, kuriame Dievo kūrimo tikslas duos vaisių.^{6(plg. Kūrimas 3.1)}

Puolę žmonės negalėjo sukurti tokio pasaulio. Užuot tai darę, jie krito į nežinios tamsą ir sukūrė nuodėmingą pasaulį. Nuo tada puolusi žmonija nuolat kovoja, siekdama atkurti Dangaus karalystę žemėje, pasaulį, kurį ketino sukurti Dievas. Per visą istoriją jie ieškojo vidinės ir išorinės tiesos, ir kovojo, siekdami gėrio. Taigi už žmonijos istorijos glūdi Dievo ketinimas atkurti pasaulį, kuriame bus įgyvendintas Kūrėjo tikslas. Todėl naujoji tiesa turėtų sugrąžinti žmones į jų pradinę būseną. Kad tai įvyktų, ji turi atskleisti tikslą, kuriam Dievas sukūrė žmoniją ir visatą, ir supažindinti su jų atstatymo procesu ir jo galutiniu tikslu.

Ar žmogaus nuopuolis įvyko, kai jis paragavo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, kaip rašoma Biblijoje? Jei ne, tai kokia nuopuolio priežastis? Naujoji tiesa turi atsakyti į šį ir kitus klausimus, kurie jau daug amžių neduoda ramybės išmintingiems mąstytojams: Kodėl, pats būdamas absoliučiu grožiu ir tobulybe, Dievas sukūrė žmogų ir suteikė jam galimybę nusidėti? Kodėl visažinis ir visagalis Dievas neužkirto kelio žmogaus nuopuoliui, nors matė, kad jis nusideda? Kodėl visagalis Dievas akimirksniu neišgelbėjo nuodėmingos žmonijos?

Žavėdamiesi mokslo atrastais dėsniais, glūdinčiais gamtoje, galime padaryti išvadą, kad Dievas, jos kūrėjas, yra pati mokslo pradžia. Jei žmonijos istorija – tai Dievo apvaizda atkurti pasaulį, kuriame vykdomas Jo kūrimo tikslas, tai tikriausiai yra taip, kad Dievas, visų dėsnių šeimininkas, ilgam ėmėsi nuoseklaus atkūrimo plano. Mes nedelsdami turime atsakyti į klausimus, kaip prasidėjo nuodėminga žmonijos istorija, kokios formulės ir kokie dėsniai valdė apvaizdos eigą, kaip istorija bus užbaigta ir, galiausiai, į kokį pasaulį įžengs žmonija. Naujoji tiesa turės atsakyti į visus esminius gyvenimo klausimus. Kai atsakysime į šiuos klausimus, mes daugiau negalėsime neigti Dievo, Valdovo, kuris planuoja ir valdo istoriją, buvimo. Visuose istoriniuose įvykiuose mes atpažinsime Dievo meilę, su kuria jis kovojo už puolusios žmonijos išgelbėjimą.

Be to, naujoji tiesa turėtų nušviesti daugelį sunkiai išsprendžiamų krikščionybės, kuriai buvo suteikta misija įsteigti savo įtakos sferą pasauliniu mastu, klausimų. Išsilavinusiems žmonėms tikrai nepakanka tokio paprasto aiškinimo, kad Jėzus yra Dievo sūnus ir žmonijos išgelbėtojas. Norėdami suprasti gilesnę krikščioniškų doktrinų prasmę, jie nuolat įsitraukia į teologines diskusijas. Naujoji tiesa turėtų nušviesti santykius tarp Dievo, Jėzaus ir žmonių; visa tai turi būti paaiškinta atsižvelgiant į Kūrimo Principus. Be to, naujoji tiesa turėtų nuskaidrinti tamsias paslaptis, gaubiančias Trejybę. Ji turėtų atskleisti paslaptį, kodėl žmonijos išgelbėjimas buvo įmanomas tik nukryžiavus Dievo vienatinį sūnų ir praliejus jo kraują.

Esama dar daug neatsakytų klausimų. Krikščionys tiki, kad nukryžiuotojo kraujas patvirtina žmonijos išgelbėjimą. Tačiau dar niekam negimė vaikas, kuris būtų be nuodėmės ir kuriam nereikalingas Išganytojo atpirkimas. Tai reiškia, kad net ir po savo atgimimo Kristuje žmonės ir toliau perduoda gimtąją nuodėmę savo vaikams. Todėl kyla lemtingas klausimas: Koks nukryžiuotojo kraujo atpirkimo mastas? Kiek milijonų krikščionių per du tūkstančius krikščionybės istorijos metų gyrėsi, kad nukryžiuoto Kristaus kraujas visiškai atpirko jų nuodėmes? Tačiau iš tikrųjų nėra nė vieno žmogaus, nė vienos šeimos ar visuomenės, kurie nebūtų susitepę nuodėme. Be to krikščionybės dvasia nuolat silpnėja. Kaip mes išspręsime prieštaravimą tarp tradicinio tikėjimo, kad Kristaus mirtis ant kryžiaus atpirko visas žmonių nuodėmes, ir faktinės tikrovės? Tai tik kelios iš daugelio dilemų, kurias turime išspręsti. Aiškūs atsakymai glūdi naujojoje tiesoje, kurios mes aistringai trokštame.

Biblijoje rasime ir daugybę kitų sunkiai įmenamų mįslių, išreikštų simboliais ir metaforomis: Kodėl Jėzus turi vėl ateiti? Kada, kur ir kaip jis apsireikš? Kaip, jam pasirodžius, prisikels puolusieji? Ką reiškia biblinė pranašystė, kad dangų ir žemę sunaikins ugnis ir kiti gaivalai? Naujoji tiesa paaiškins šias mįsles ne ezoteriniais teiginiais, o, kaip pažadėjo Jėzus, “be palyginimų ir atvirai”, kad visiems būtų aišku.^{7(Jn 16, 25)} Simbolinių ir metaforiškų Biblijos eilučių skirtingas interpretavimas tapo krikščionybės susiskaldymo į denominacijas priežastimi. Tik pasitelkę naująją tiesą su jos aiškumu, mes vėl galėsime suvienyti krikščionis.

Tačiau šios galutinės gyvybę teikiančios tiesos neras uolūs šventraščių ir mokslinių traktatų tyrinėtojai. Jos nesukurs ir žmogaus protas. Kaip parašyta “Apreiškime Jonui”, “Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių”.^{8(Apr 10, 11)} Ši tiesa turi pasirodyti kaip paties Dievo apreiškimas.

Nustatytu laiku Dievas atsiuntė į žemę žmogų, kad jis išspręstų svarbiausias žmogaus gyvenimo ir visatos problemas. Šis žmogus tai Sun Myung Munas. Jis klaidžiojo keliolika dešimtmečių dvasinio pasaulio platybėse, kurių dydžiui aprašyti trūksta žodžių. Jis žengė erškėčiuotu kančių keliu į tiesą, patirdamas vienam Dievui težinomus išmėginimus. Suprasdamas, kad galutinė, žmoniją išgelbėsianti tiesa pasiekiama tik per gausybę nuožmiausių išbandymų, jis vienišas susigrūmė su nelabųjų, kurių apstu tiek dvasiniame, tiek ir fiziniame pasaulyje, legionais ir šventė pergalę. Artimai dvasiškai bendravęs su Dievu, kalbėjęsis Rojuje su Jėzumi bei kitais šventaisiais, jis išaiškino visas Dangaus paslaptis.

Žodžiai, paskelbti šiuose puslapiuose, tėra tik dalis tiesos. Šioje knygoje kol kas aprašyta tik tai, ką iki šiolei matė ir girdėjo jo pasekėjai. Mes tikime ir viliamės, kad, atėjus laikui, galėsime paskelbti likusią šios gilios tiesos dalį.

Įvairiausiuose pasaulio kampeliuose nesuskaičiuojama daugybė tamsoje klaidžiojusių sielų ima suvokti šios naujos tiesos prasmę ir prisikelia naujam gyvenimui. Tai matydami, mes negalime sulaikyti giliausio įkvėpimo ašarų. Mes visa širdimi trokštame, kad ši šviesa netrukus užlietų žemę.

Prancūzijoje 1945 m. buvo 40 tūkstančių kunigų. Šiuo metu jų liko tik 9 tūkstančiai. Bažnyčios stovi tuščios, jos paverčiamos muziejais, restoranais, barais arba tiesiog nugriaunamos, nors dažniausiai jos merdi, stovėdamos tuščios. Popiežius nesenai pasakė, kad krikščionybės ir Vakarų civilizacijos viltis yra JAV, Europoje krikščionybė jau pralaimėjo.

JAV skolingos 14 trilijonų dolerių. Federalinis bankas (privati institucija neatskaitinga niekam) spausdina pinigus kaip išprotėję. Jie pasiruošę JAV bankrotui ir su nekantrumu jo laukia. Kodėl? Jie yra tam pasiruošę: 22% viso pasaulio aukso atsargų guli Federalinio banko požemiuose. Iš tikrųjų JAV skola daug didesnė nei 14 trilijonų dolerių, nes vyriausybė ilgą laiką ėmė pinigus iš žmonių pensijų fondų, kurie skirti pensijos išmokėti, kai dabartiniai dirbantys žmonės išeis į pensiją. Tų pinigų jau nėra, jie išnaudoti. Dabartiniai amerikiečiai, jei padalinti šalies skolą kiekvienam po lygiai, turi sumokėti po pusę milijono dolerių. Aš jiems nepavydžiu.

1913 m. mokesčiai JAV sudarė 13% nuo dirbančio pajamų. Šiuo metu JAV mokesčiai sudaro apie 60% nuo pajamų. Valstybės biurokratas ir kontrolė išaugo atitinkamai. Šiuo metu valstybė kišasi ir reguliuoja viską. Ir svarbiausia kova vyksta švietime. Švietimui yra skiriama 400 milijardų dolerių. Vienam mokiniui 7000$ per metus. Tie pinigai atkeliauja iš nekilnojamo turto mokesčio, kurį moka JAV piliečiai. Tačiau švietimo kokybė vis prastėja, testų rezultatai vis žemesni. Kodėl? Todėl, kad ši suma (400 milijardų dolerių) yra skirti ne akademinėms žinioms įgyti, tačiau indoktrinuoti vaikus ir paruošti juos kaip paklusnius šalies piliečius. Keletas jaunų žmonių padavė į teismą savo vidurinę mokyklą, todėl, kad jie, praleidę mokykloje dvylika metų neišmoko skaityti… Tokia padėtis yra ne išimtis.

JAV pedagoginiai universitetai nemoko studentų, būsimų pedagogų, kaip mokyti matematikos ar gramatikos, bet moko juos šveitimo filosofijos. Apie šią filosofiją aš jau kalbėjau. Ją vadinau „kultūriniu marksizmu“. Ją trumpai galima apibūdinti kaip nukreiptą prieš šeimą, prieš krikščionybę ir prieš patriotizmą. Kuriamas globalus pasaulis ant Vakarų civilizacijos griūvėsių, apie kurį kalbėjo Karlas Marksas. Šiame pasaulyje nėra vietos Dievui, tai Sodoma ir Gomora. Šiuo metu įprastos šeimos, kurias sudaro tėvas, mama ir vaikai, sudaro mažumą. Trečdalis gyvena vieniši. 40% vaikų gimsta šeimose, kuriose nėra tėvo. Karlas Marksas savo karjeros pradžioje rašė, kad, norint pasiekti, kad vyrai sukeltų revoliuciją, reikia juos atskrti nuo šeimos. Tai sėkmingai daroma per homoseksualizmą ir feminizmą. Vyrai, praradę šeimas, yra linkę į nusikaltimus. Jie neturi ko prarasti, nes jų nesaisto atsakomybė savo šeimai.

Šeimos griūva. Valstybės mokyklose yra pavojinga, nes berniukai, užaugę be tėvų, elgiasi netinkamai. Neliko moralinių autoritetų vaikų gyvenime, nes tėvo nėra šeimoje, kad jis palaikytų tvarką ir parodytų berniukams ir mergaitėms kas tai yra vyro modelis.  Kaip reaguoja krikščionys į jų vaikų indoktrinaciją mokyklose? George Barna, labiausiai cituojamas krikščionių statistikos tyrėjas JAV, nustatė, kad 88% evangelikų krikščionių atžalų nebegrįžta į savo tėvų bažnyčią po universiteto. Universitetai pilni karingai nusiteikusių ateistų profesorių, kurie atvirai meta iššūkį studentams apie DIevo egzistavimą, ir tikintieji nedrįsta net pyptelėti.

Tiesa, nesenai vienas musulmonas, prižiūrintis kompiuterius viename iš Niujorko universitetų, buvo profesoriaus pakviestas į lesbiečių renginį univesiteto miestelyje. Gavęs šį e-mailą jis atsakė, kad aukštojo išsilavinimo problema yra ta, kad jame nėra vietos Dievui ir pavadino lesbiečių praktiką – „ištvirkimu“. Šiuo metu, pasiskundus profesoriui, universiteto vadovybė apkaltino šį musulmoną, skatinant neapykantą prieš seksualines mažumas. Jo pavartotas žodis „ištvirkimas“ yra vadinamas „hate speech“.

Taigi, nuoširdūs tikintieji palieka bažnyčias, nes Dievas paliko institucines bažnyčias (įskaitant ir katalikų). Tačiau šiuo metu apie 2.4 milijono vaikų JAV nevaikšto į mokyklas, o mokosi namuose. Per paskutinius dešimt metų tokių vaikų skaičius išaugo du kartus, ypač po garsiai nuskambėjusių šaudymų mokyklose, kai žuvo keliolika vaikų ir mokytojų. 90% tokių vaikų, kurie mokosi namuose, yra iš evangelikų-krikščionių šeimų, kurie bando apsaugoti savo vaikus. Šiuo metu visose 50 valstijų mokymas namuose yra legalus. Tačiau pažiūrėjus į Europos Sąjungą, situaciją yra liūdnesnė. Ypač krinta į akis Vokietija, kurioje šiuo metu šešetas tėvelių yra įkalinti, todėl, kad bandė mokyti savo vaikus namuose. Maža to, jų vaikai buvo iš jų atimti ir patalpinti į vaikų namus, o iš tėvų atimtos tėvų teisės.

Kodėl valtybė nori kontroliuoti vaikų švietimą Vokietijoje taip stipriai, jog net pasiryžusi imtis tokių drastiškų priemonių? Kai Hitleris atėjo į valdžią, jis uždraudė bet kokį kitą švietimą, išskyrus valstybines mokyklas. Mokyti savo vaikus namuose Hitlerio Vokietijoje buvo kriminalinis nusikaltimas. Tas pats įstatymas veikia Vokietijoje iki šiol. Hitleris norėjo, kad visi vaikai būtų paklusnūs savo šalies piliečiai ir būtų išauklėti pagal jo programą, sukurti „pagal Hitlerio atvaizdą“. Šiuo metu švietimas visame Vakarų pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, tvirtina, kad ten leidžiama visos etinės ir moralinės normos, kad nėra moralinių vertybių, tačiau pabandyk pakalbėti apie skaistybę iki vedybų, ištikimybę santuokoje, apie Dievą ir Bibliją, ir sužinosi, kad tokia kalba nėra „politiškai korektiška“. JAV svarstomas įstatymas, kuris baus tėvelius, kurie nuspręs įkrėsti savo sūnui per minkštą vietą, jei jam mažiau nei keturi. JAV atleidžiami mokytojai, palietę mokinius ar citavę Bibliją pamokų metu. Buvo atleistas net mokytojas, pacitavęs JAV konstitucijos vieta, kur buvo paminėtas Dievas.

Krikščionių bažnyčiose yra pamokslaujama apie Dievą, kuris yra „patogus, humaniškas, atleidžiantis, nekreipiantis dėmesio į nuodėmes, linkintis mums tik džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais“. Žymūs krikščionių pastoriai, kurių audotorijos yra milijonai TV dėka, kalba, kad nėra nuodėmės, jog mes gyvename be nuodėmės ir todėl atgaila nereikalinga. Statistikos duomenimis krikščionių tarpe skyrybų yra net kelis kartus daugiau nei ateistų tarpe… Mega-bažnyčios, kurios pritraukia tūkstančius žmonių, kurie tampa krikščionimis, tačiau Barna duomenimis, nepakeičia savo gyvenimo būdo? Kaip galima nepakeisti savo gyvenimo būdo, jei tu įsileidi Dievą ir Jėzų į savo širdį? Tai įmanoma tik tada, jei Dievas ir Jėzus yra konceptualus, o jų žinia yra tokia humaniška, tokia atskiesta vandeniu, kad tau viskas atleidžiama, nėra nieko kas tave varžytų ir „Dievas tave myli“. Ypač, kas liečia seksualinius santykius, krikščionys yra specialiai atakuojami pornografinių reklamų visur Internete, daug pastorių yra įjunkę į pornografinius „džiaugsmus“ savo laisvalaikiu. „Socialinis teisingumas“ – yra pagrindinis humanistiškų bažnyčių šūkis. Jos skelbia, kad jose jaučiasi gerai visi, tiek homoskesualistai, tiek lesbietės, niekas nesijaus teisiamas. Liberalios bažnyčios, kurios šiuo metu korumpavo krikščionybę visame Vakarų pasaulyje, jau nebemoka atskirti gėrio nuo blogio ir nebeturi vizijos, kad vestų mus.

Todėl maldoje krikščionys gauna apreiškimus, kurie sako – „palikite bažnyčią ir susitikite namuose“. Ir milijonai tai daro. Šiuo metu JAV daugiausiai, apie trilijoną dolerių, yra skolinga Kinijai. Tačiau Kinijoje yra apie 100 miljonų krikščionių, kurie susitinka namuose. Kasdien apie 30 tūkstančių žmonių Kinijoje tampa krikščionimis (palyginimui, Kinijoje kasdien gimsta 50 tūkstančių naujagimių).  Todėl Dievas nėra negyvas, jis ruošiasi naujam amžiui, kuriame JAV ir Vakarų pasaulis bus uodega, o šį pasaulį ves Azijos šalys su Kinija priešakyje.

Taigi, mes turime palikti institucines bažnyčias, kurios neturi dvasios, mes turime palikti mokyklas, kurios indoktrinuoja mūsų vaikus ir ruoštis. Mesijas jau žemėje, todėl Dangaus Karalystę mes galime pastatyti jau dabar. Bet mums reikia apsaugoti savo tikėjimą ir apsaugoti savo vaikus. Tada mes turime statyti viską nuo apačios, pastatyti viską nuo pačios apačios. Marksas, Nyčė, Darvinas ir Froidas okupavo pasaulio intelektualus ir socialinius mokslus ir išvarė Dievą iš šio pasaulio. Kuriamas globalus pasaulis, kuriame grius visos valstybės, nebeliks sienų tarp jų, o mums vadovaus globali vyriausybė, sukurta Jungtinių Tautų pagrindu. Mes kuriame tironišką pasaulį, kuriame visas teises mums suteiks žmogus, ne Dievas, nes vyriausybė turės absoliučias teises ir galės kištis ir kontroliuoti visas mūsų gyvenimo sritis, įskaitant visų pirma mūsų vaikus. Vokiečiai emigruoja į kitas šalis, nes bijo, kad vyriausybė atims jų vaikus, jei jie juos mokys namuose norėdami apsaugoti nuo amoralios mokyklos įtakos. Tai ateina į Lietuvą.

Lietuvoje dar gyvas tradicinis šeimos supratimas su tėčiu ir mama ir vaikais, tačiau Europos Sąjungos politikai spaudžia mūsiškius, kad jie remtų homoseksualus, lesbietes. Liberalai Lietuvoje jau užėmė švietimą ir laiko švietimo sistemą savo rankose. Mes pamatysime vis daugiau programų mokyklose, kurios pakartos JAV ir Vokietijos mokyklų programas. Čikagoje yra tokia diena, kuri vadinama „cross dressing day“, kai berniukai apsirengia kaip mergaitės, o mergaitės kaip berniukai. Kuriami būsimi transeksualai. Darželinukai skaito pasakų knygeles, kur Haris turi du tėčius. Vaikai vedami į eksursijas, kad sudalyvauti homoseksualų vedybose ir mokytojas vadina tai „tolerancijos“ pamoka. Jau pasiekta, kad dvylikametės galėtų pasidaryti abortą be tėvų žinios už mokesčių mokėtojų pinigus. Trečioje klasėje mergaitė JAV gauna užduotį: jai duodama lėlė, kuri verkia. Kad ji nustotų verkti reikia nusikabinti raktą nuo kaklo per tris minutes ir įkišti į lėlę. Visa lėlė kompiuterizuota, todėl mokytojas galės patikrinti ar devynerių metų mergaitė gerai „augino“ savo kūdikį-lėlę. Žinoma, bandoma sudaryti įspūdį mažai mergaitei, kad maži vaikai tai nieko daugiau kaip verksmas, kurį reikia nutildyti per tris minutes… Aš galėčiau tęsti ir tęsti, nes materialistų vaizduotė yra plati korumpuojant jaunąją kartą. Šiuo metu siūloma dvylikamečiams leisti apsispręsti kuo jie nori būti – vyru ar moterimi. Valstybės lėšos bus skirtos jiems, norint atlikti lyties pakeitimo operaciją… Ir taip toliau, ir taip toliau…

Susivienijimo bažnyčia ir jos įkūrėjas turi pakankamai intelektualinio turinio, kad nugalėti materialistinią pasaulėžiūrą, paremta Marksu, Darvinu, Nyče ir Froidu. Šiuo metu Japonijoje yra 300 tūkstančių Susivienijimo bažnyčios narių, kurie paaukojo viską – pardavė savo namus, savo draudimą, paėmė paskolas iš banko – norėdami apmokėti visas Susivienijimo bažnyčios sąskaitas. Japonijoje susivieniję blogio jėgos bando uždaryti Susivienijimo bažnyčią. Buvę komunistų radikalai, kurie 1960-1970 metais rengė teroristines demonstracijas gatvėse, po 1980-ųjų tapo teisininkais. Jie kartu su krikščionių pastoriais įtakojo Japonijos vyriausybės politikus, nacionalistus, kurie užsiundė policiją ant visų mūsų narių ir bažnyčios centrų. Jei finansavimas iš Japonijos nutrūks, visi nariai bus priversti emigruoti iš Japonijos, kad apsaugoti savo tikėjimą. Tikrasis Tėvas negali atvažiuoti į Japoniją, jis neįleidžiamas į šalį. Lygiai tokį patį įstatymą buvo priėmusi Vokietija ir tik prieš porą metų šis draudimas buvo nuimtas, kuris buvo galioje ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Šengeno erdvėje paskutinius dvidešimt metų. Štai taip pasaulis elgesi su Mesiju šiandien ir tokia jo padėtis.

Išeitis – namų bažnyčia ir namų mokykla, kuriuose mes turime studijuoti Susivienijimo bažnyčios mokymą (Dievišką Principą ir Susivienijimo filosofiją), kad Dievo pusė nugalėtų. Be šito visos religijos yra nugalėtos ir pasaulį valdo šėtonas. Žmogus pastatė save į Dievo vietą ir pasaulis eina pragaran. Mūsų viltis Mesijas. Tikintieji bus persekiojami, gal net žudomi tol, kol jie neatgailaus ir nepripažins Mesijo ir neatsigręš į Dievą su atgaila. Po II-ojo pasaulinio karo Sun Myung Moon buvo pasiruošęs atsistoti ant Korėjos ir JAV krikščionybės pagrindo, tačiau kai Korėjos krikščionys jį išvarė iš savo tarpo, paskelbė daugybę gandų ir melo apie jį. Netrukus po to Korėja buvo padalinta ir Šiaurės Korėja yra pati baisiausia šalis pasaulyje, kurioje yra totali valtybės kontrolė. Šėtonas iškėlė savo antikristą, savo čempioną vardu Kim Ir Senas, kad sustabdyti Sun Myung Moon (Izraelis irgi buvo padalintas po Saliamono, kuris nepaklausė Dievo ir susiviliojo savo žmonų ir sugulovių stabais). Šiandien krikščionybė praranda jėga ir yra visiškai neveiksminga pasaulyje nes atmetė Mesiją. Ar krikščionys vis dar žiūri į Sun Myung Moon iš aukšto, arogantiškai, laikydami jį eretiku ir antikristu, demonu? Tol kol jie taip darys, šėtonas šienaus krikščionis ir jų vaikus, paimdamas jų sielas į pragarą ir sugriaudamas jų šeimas, bažnyčias ir šalis.

Atgailaukite, nes artėja Dangaus Karalystė! – ar dar yra nuoširdžių tikinčiųjų, kurie stos ir seks Mesiju?