Demokratinės minties raida Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštajame moksle: lyginamoji analizė

Kristinos Kudriašovos magistro darbe tyrinėjamas Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštasis mokslas, demokratinės minties ir principų raiška šių šalių aukštojo mokslo istorijoje ir dabar. Pirmojoje dalyje gana nuosekliai aprašoma Korėjos istorija ir jos aukštojo mokslo raida, taip pat aprašomi pagrindiniai Lietuvos aukštojo mokslo raidos laikotarpiai. Pabrėžiami istoriniai įvykiai, formavę daugiau ar mažiau demokratiniais principais grįstas pažiūras aukštosiose mokyklose, taip pat kreipiamas dėmesys į kultūros, religijos ir filosofijos vaidmenį. (Čia pateikiama tik pirmoji dalis, o ne visas darbas).

ĮVADAS

Problemos aktualumas. Rytų Azijos šalių žmonės garsėja savo darbštumu ir pažangiausiais atradimais technologijų, biologijos, medicinos ir kitose srityse. Būnant Pietų Korėjoje ir stebint žmonių požiūrį į darbą, mokslą ir studijas, natūraliai iškyla klausimas apie kultūros sąlygas bei kitus veiksnius, kurie turėjo ir iki šiol turi įtakos tokiam šalies klimatui. Kadangi korėjiečiai ypatingos  reikšmės skiria švietimui, prasminga yra būtent švietimą ir ypač aukštąjį mokslą veikiančių sąlygų identifikavimo problema. Todėl darbe yra išskiriamos ir nagrinėjamos istorinės aplinkybės, religiniai judėjimai ir filosofinės kryptys bei politinės aplinkybės, turėjusios įtakos Pietų Korėjos aukštajam mokslui.

Turint omenyje tai, jog Pietų Korėjai vakarietiškos valdymo formos ir principai yra gana nauji (viena iš anksčiausių ir didžiausia buvo JAV karinės vyriausybės įtaka 1945-1948 m.), o Lietuva nepradėjo praktikuoti šiuolaikinės demokratijos iki pat 1991 m., iškyla demokratinių vertybių perimamumo ir adaptacijos aukštajame moksle problema. Kaip demokratiniai principai, tokie kaip minties ir žodžio laisvė, aukštųjų mokyklų autonomija nuo valstybės ir renkamumas, pasireiškia aukštojo mokslo valdyme, aukštųjų mokyklų administracijos, studentų ir dėstytojų tarpusavio bendravimo ir kitose srityse, ir kaip šie demokratiniai principai adaptuojami nusistovėjusiose valdymo formose? Į šiuos klausimus pabandyta atsakyti analizuojant ir lyginant Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo modelių raidą ir demokratinės minties įtaką.

Problemos ištirtumas. Apie Korėjos švietimą ir aukštąjį mokslą yra rašę nemažai P. Korėjos autorių, kurių visų paminėti būtų neįmanoma. Tačiau anglų kalba publikuotų darbų yra šiek tiek mažiau – daugiausia Korėjos aukštojo mokslo istoriją tyrinėjo Jeong-kyu Lee (2000, 2002), Robert H. C. Kim (1997), Geir Helgesen ir Uichol Kim (2002). Jie daugiausia koncentruojasi ties Korėjos aukštojo mokslo istorija, taip pat gana išsamiai apibūdina religinius faktorius, veikiančius Korėjos švietimą. J.K. Lee taip pat apibūdina senovės Korėjos aukštąjį mokslą kaip santykį tarp Konfucijaus ir Aristotelio mokymų. G. Helgesen ir U. Kim tyrinėja ne tik Korėjos, bet ir kitų Rytų Azijos šalių švietimą ir daugiau pabrėžia kultūros faktorius.

Lietuvoje apie aukštąjį mokslą ir demokratinę mintį jame rašė M. Lukšienė (1985), L.Kraujutaitytė (2002), P. Jucevičienė (1995; 1992), A. Maceina (1990), B. Vaškelis (1997) ir kiti. Tarp užsienio autorių galima paminėti J.J. Annarell (1987), A.D. Bloch (1996), M.M. Figuieired (1986), R.B. Young (1993). Yra darbų, kuriuose lyginami Rytų ir Vakarų aukštojo mokslo modeliai, jiems įtakos turėję veiksniai, tačiau būtent apie P. Korėjos ir Lietuvos aukštąjį mokslą darbų beveik nėra.

Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo sistemų raidą ir nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos jų formavimuisi bei šiandieninei demokratinei formai.

Tikslui įgyvendinti keliami šie uždaviniai:

1) apžvelgti Pietų Korėjos švietimo istoriją ir aukštojo mokslo raidą;

2) išanalizuoti religinių nuostatų ir filosofinių krypčių įtaką Pietų Korėjos švietimui;

3) palyginti Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštajam mokslui įtakos turėjusius veiksnius;

4) palyginti šiuolaikinių Lietuvos ir Pietų Korėjos aukštojo mokslo sistemų demokratines nuostatas ir jų įgyvendinimą aukštojo mokslo administravimo, aukštųjų mokyklų valdymo ir kitose srityse.

Pagrindinės hipotezės:

1. Pietų Korėjos aukštą švietimo ir mokslo lygį lėmė sėkmingas tradicinių rytietiškų vertybių ir naujų vakarietiškų principų darinys.

2. Pietų Korėjos patirtis adaptuojant svetimus aukštojo mokslo principus gali būti vertingu pavyzdžiu Lietuvai, kuriant tarpkultūriniu bendradarbiavimu grįstą akademinę aplinką.

Tyrimo objektas – demokratinės minties požymiai Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštajame moksle.

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros, straipsnių ir dokumentų analizė, anketinė apklausa, statistinė duomenų analizė.

Tyrimo metodologija – istorinė lyginamoji analizė.

Temos naujumas, teorinė ir praktinė reikšmė. Darbo tema yra pakankamai nauja – apie Pietų Korėjos aukštąjį mokslą Lietuvoje beveik nėra rašyta, apskritai ši šalis mums yra palyginus mažai žinoma. Su Japonijos ir Kinijos kultūra susipažinti turime galimybių jau ne vieną dešimtį metų, tačiau Pietų Korėjos kultūra, nepaisant plačiai žinomos ir paplitusios šios šalies technikos, lieka paslaptimi. Tik pastaruoju metu pradėjo kurtis bendros Lietuvos ir Pietų Korėjos įmonės, imta palaikyti verslo, politinius ir akademinius ryšius. Todėl Korėjos istorijos ir švietimo raidos apžvalga – pirmasis žingsnis, norint pažinti šią šalį, jos tradicijas ir kultūrą.

Nepaisant tokio didelio Lietuvą ir Korėją skiriančio atstumo, mūsų istorija ir ypač pastarųjų dešimtmečių kelionė demokratijos link yra gana panaši. Lietuva, išsivadavusi iš Tarybų Sąjungos, turėjo greitai atsistoti ant kojų tiek politiškai, tiek technologijų srityje. Čia būtų naudinga pasižiūrėti į Pietų Korėjos pavyzdį, kadangi ši valstybė pradėjo itin sparčiai vystytis tuo pačiu laikotarpiu, XX a. pabaigoje. Ypač naudinga patyrinėti P. Korėjos spartaus vystymosi priežastis, ekonominius ir mokslo srities pasiekimus sąlygojusius veiksnius.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, 3 dalys, išvados, santrauka (lietuvių ir anglų kalbomis), literatūros sąrašas ir priedai.

I. Korėjos ir Lietuvos aukštojo mokslo raida

Visų pirma norėtųsi nusakyti lyginamųjų valstybių ne tik švietimo, bet ir apskritai šalių raidą lėmusių aplinkybių skirtingumą. Daug ką nulėmė Lietuvos ir Korėjos geografinė padėtis, ypač jų išsidėstymas ir ribos. Lietuvos teritorija užima Europos vidurį, ji nuo seno ribojosi su Lenkija ir kitomis Europos valstybėmis bei turėjo su jomis gerus ryšius. Tai lėmė su Europa bendras politines, filosofines ir švietimo nuotaikas. Tuo tarpu Korėja išsidėsčiusi atskirame pusiasalyje, kurio 90% supa Geltonoji ir Japonijos jūros. Be to jos kultūrai nemažai įtakos turėjo nuolatiniai japonų puldinėjimai iš Rytų. Labai ilgą laiką jos vieninteliu ideologijos, religijos ir mokslo šaltiniu buvo Kinija. Todėl dar ir dabar Korėjoje juntama tam tikra kultūrinė izoliacija ir yra susiformavusios ir išsilaikiusios savitos tradicijos.

Dėl šių skirtumų Korėjos ir Lietuvos švietimo raida, ypač senaisiais laikais, yra sunkiai palyginama. Nors esama vystymosi tendencijų panašumų, tačiau jie pasireiškė labai skirtingu metu, kartais šiuos panašumus skyrė net iki tūkstančio metų. Buvo sunku pasirinkti darbo struktūrą, tad nuspręsta aukštojo mokslo raidą aprašyti chronologine tvarka, atitinkančia Korėjos istoriją. Toks kelias pasirinktas dėl menkesnio Korėjos istorijos žinojimo Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos aukštojo mokslo raida aprašyta nenuosekliai, fragmentiškai, ieškant tik panašumų su Korėjoje vykusiais įvykiais. Todėl Pietų Korėjos ir Lietuvos aukštojo mokslo lyginamoji analizė nėra chronologinė, bet orientuota į panašių idėjų raiškos ir panašių procesų paieškas abiejų šalių aukštojo mokslo raidoje.

Šiame darbe Korėjos aukštojo mokslo raida pagrinde nagrinėjama istoriniu, kultūriniu ir religiniu aspektais. Kalbant apie Korėjos aukštojo mokslo istoriją, švietimo ir religijos atskirti būtų neįmanoma. Religijos faktorius tradiciškai laikomas Korėjos iki-modernaus elitinio/aukštojo mokslo administracinės sistemos ir organizacijos kultūros pagrindu, neminint įtakos Korėjos kultūrai. Jeong-kyu Lee, daugelio straipsnių apie Korėjos švietimą autorius, rašo, jog Korėjos žmonėms iki šiol būdingas entuziazmas mokytis kilo iš tradicinio konfucianistinio švietimo (2002, p. 58). Jo minimos kultūrinės priežastys – tai aukštojo mokslo prieinamumas visiems norintiems, kas tapo įmanoma pasikeitus politinėms, ekonominėms ir socialinėms aplinkybėms, bei troškimas mokytis, kad pasiekti gerų socialinių-ekonominių sąlygų ir karjeros.

I.1.Korėjos švietimas tradiciniu periodu ir Lietuvos švietimas iki 1975 m.

Tradiciniu Korėjoje laikomas periodas nuo 57 m. pr. Kr. iki 1910 m. po Kr. Šis laikotarpis skirstomas į tris dalis: Trijų karalysčių ir Suvienytos Šilos (Silla1), Korio (Goryeo2) dinastijos bei Čioson (Joseon3) dinastijos (1 pav.). Švietimas tradiciniu Korėjos periodu daugelio autorių yra vadinamas elitiniu švietimu, kadangi šiuo laikotarpiu šviečiamas ir auklėjamas buvo elitas, kuris galėtų vadovauti šaliai.

1 pav. Korėjos didžiosios istorinės epochos

Trijų karalysčių (57 m. pr. Kr. – 668 m. po Kr.) ir Suvienytos Šilos karalystės (668 m. – 935 m.) švietimas bei pirmosios mokyklos Lietuvoje

Korėjos švietimo istorijos požiūriu, iki krikščioniams misionieriams supažindinus Korėjos žmones su Vakarų švietimu Čioson periodu (1880 m. – 1910 m.), korėjiečių išvystyta tradicinė elitinė/aukštojo mokslo sistema atitiko senovės Kinijos švietimo administravimo sistemą, paremtą budistinėmis ir konfucianistinėmis studijomis ir tradicijomis. Todėl nėra abejonių, jog budizmas ir konfucianizmas turėjo milžiniškos įtakos tradiciniam Korėjos švietimui ankstyvosiose Korėjos karalystėse.

Korėjos tauta per visą istoriją gerbė Konfucijaus mokymą ir teikė ypatingos svarbos švietimui. Ši tradicija prasidėjo nuo ankstyvojo Trijų karalysčių periodo ir tęsiasi iki pat šių dienų.

Viename itin svarbiame istoriniame dokumente Samguk Sagi4 (Kim, 1145) minima, kad Trijų karalysčių laikotarpio intelektualinę veiklą sudarė kinų minties ir kultūros mokymasis, kadangi kinų mintis ir kultūra tuo metu buvo kur kas labiau išvystytos nei korėjiečių. Tokiu būdu kinų sistemos ir idėjos persmelkė tris ankstyvąsias Korėjos karalystes ir turėjo didelės įtakos Korėjos kultūrai ir visuomenei. Tačiau nepaisant to, korėjiečių tauta stengėsi išlaikyti savo tautiškumą ir individualumą, kartu adaptuodama kinų kultūrą savo pačių tikslams ir vystymuisi. Tokiu būdu elitinis švietimas tradiciniu periodu buvo laikomas Korėjos dvasinio pasitikėjimo savimi pagrindu (Lee, 2000, p. 25).

Pirmasis formalus elitinis švietimas buvo pradėtas Trijų karalysčių laikotarpiu (57 m. pr. Kr. – 668 m. po Kr.), kai buvo perimtos kinų švietimo institucijos ir idėjos. Pirmoji formalaus elitinio švietimo institucija Korėjoje buvo vadinama Techaku (Daehak5) (Nacionalinė Konfucijaus akademija), įkurta Kogurio karaliaus Sosurim 372 m. Ten buvo mokoma kinų kalbos, kinų hieroglifų žodyno, Konfucijaus klasikos pavadinimu „Keturios knygos“, penkių kinų klasikų pavadinimu „Penki raštai6“, Trijų kinų istorinių dokumentų ir kinų literatūros rinktinių raštų.

Kadangi mokyklos pagrindinis tikslas buvo auklėti būsimuosius valdininkus, jos durys buvo atviros tik aristokratų klasės atžaloms. Netrukus po Nacionalinės akademijos įkūrimo buvo įkurtos ir privačios Kiongdang (Gyeongdang7) mokyklos, kurias sąlyginai galima būtų lyginti su Europos katedros mokyklomis8 vėlyvaisiais Viduramžiais (An Introduction to Korean Culture, 1997, p. 292).

Į kiongdang mokyklas būdavo priimami visų visuomenės klasių sūnūs. Jie galėdavo mokytis kinų klasikos, istorijos, literatūros bei kovos menų. Kiondang mokyklos skyrėsi nuo Techako savo struktūra – Techakas apėmė visų klasių, nuo pradinių iki aukščiausio lygio, mokinius, tuo tarpu kiondang mokyklos buvo išskirtinai aukštojo mokslo institucijos.Reikia paminėti, jog tais pačiais 372 m., kai buvo įkurta pirmoji Korėjoje švietimo institucija Techakas, Korėjoje oficialiai buvo priimtas budizmas, atėjęs iš Kinijos. Vėliau Suvienytoje Šilos ir Korio karalystėse, budizmui būnant valstybine religija, išsivystė puiki budistinė kultūra. Tuo tarpu konfucianizmas pasitarnavo įgalinant socialinius ir politinius principus privilegijuotajai klasei per akademines institucijas. Kaip ir budizmas, konfucianizmas atliko tarsi religijos be dievo vaidmenį, ir buvo ideali etinė-moralinė sistema, pabrėžianti dorą, apeigas ir ceremonijas.

Antroji iš trijų karalysčių, Pekče (Baekje9) (18 m. pr. Kr. – 660 m.), nors ir nėra jokių istorinių įrašų apie panašią į Kogurio karalystės švietimo instituciją, tačiau nemažai autorių mano, jog turėjo panašią Konfucijaus akademiją. Manoma, kad Pekče irgi buvo mokoma kinų kalbos valdininkams paruošti. Kinijos vėlyvosios Džou dinastijos istorijoje minima, jog aukštesniosios klasės Pekčežmonės mėgo skaityti kinų knygas tokias kaip O-Kyung (Penkios klasikos), kaip ir Kogurio žmonės. Japonų istoriniuose šaltiniuose buvo minimi terminai Paksa (Mokslų daktaras) ir O-Kyung Paksa (Penkių kinų klasikų daktaras), apibūdinantys Pekče mokslininkus. Terminas Paksa apskritai reiškė mokslininką, kuris gerai išmanė kinų klasiką.

Kalbant apie laipsnių suteikimą Lietuvoje, tai Vilniaus Universitete mokslinių laipsnių suteikimas tapo svarbia problema beveik iškart pradėjus veikti akademijai, o vis daugiauuniversiteto profesorių ir absolventų mokslinius laipsnius pradėjo gauti tik XVII a. pradžioje.

Europos universitetuose buvo pripažįstami du filosofijos mokslų laipsniai: artiumliberalium et philosophiae baccalaureus (laisvųjų menų ir filosofijos bakalauras) ir artium liberalium et philosophiae magister (laisvųjų menų ir filosofijos magistras). Europoje šiuos laipsnius imta teikti jau XIII – XVI a. Nuo XVII a. antrosios pusės vietoje filosofijos magistrų imta teikti ir filosofijos daktarų laipsnius, nors daktaro titulas nusistovėjo universitetų Teologijos, Teisės ir Medicinos fakultetuose, o magistro – filosofijos, laisvųjų menų skyriuose. Vilniaus universitete iki XVII a. vidurio nebuvo Teisės ir Medicinos fakultetų, taigi mokslinių titulų sistema buvo taikoma tik Teologijos fakultete. Čia buvo teikiami trys studijų laipsniai: bakalauro, licenciato ir daktaro (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 56-61).

Anot senovinių Japonijos įrašų, Pekče karalystėje buvo mokomi kinų literae humaniores bei ruošiami įvairūs mokslininkai, kurių nemaža dalis prisidėjo prie senovės Japonijos kultūros vystymo. Tarp jų buvo ir du mokslininkai A-Chikki ir Wangin (Wani). Pirmasis buvo Japonijos princo, vėliau tapusio imperatoriumi Odžin, mokytoju, o antrasis atgabeno į Japoniją dešimt kopijų Konfucijaus „Apmąstymai ir pašnekesiai“ ir vieną kopiją Tūkstančio ženklų klasikos – pagrindinį kinų rašto mokymosi tekstą.

Galiausiai Šiloje (57 m. pr. Kr. – 935 m.), panašiai kaip kiongdang Kogurio karalystėje, buvo unikali švietimo sistema Chvarang (Hwarang10), skirta aristokratų klasės elitiniam jaunimui, kuris buvo pasišventęs doriniam, emociniam ir fiziniam savęs lavinimui bei politiniam ir kariniam pasiruošimui (Iryeon, 1285; Kim, 1145). Chai-Shin Yu (1988) savo straipsnyje „Korėjos daoizmas ir šamanizmas“ rašo, kad „Chvarang buvo tokia švietimo ir socialinė institucija jauniems vyrams, kur jie susirinkdavo drauge mokytis budizmo, konfucianizmo ir daoizmo klasikos, karo technikų bei mėgautis tokiais užsiėmimais kaip dainavimas, šokiai, žaidimai ir kalnų lankymas“ (cit. pg. Lee, 2000). Tiksli Chvarang įkūrimo data Korėjos istoriniuose įrašuose nėra atskleidžiama, tačiau Samguk-sagi (Kim, 1145) pažymėta, jog Chvarang atsirado karaliaus Chinhung valdymo pabaigoje.

Knygoje Samguk Yusa11 (Iryeon, 1285) taip pat minima nemažai istorijų apie Chvarang. Viena iš itinįdomių istorijų sako, jog pačioje institucijos gyvavimo pradžioje egzistavo ir elito merginų Chvarang, bet iki šeštojo amžiaus vidurio išliko tik vyrų Chvarang grupė (Kim, 1145). Atsižvelgiant į Šilos laikotarpio suvaržytą aristokratinę visuomenę, merginų Chvarang institucijos egzistavimas buvo tikrai nuostabus įvykis.

Šilos karalystės švietimo idėjos buvo sudarytos iš bendruomenių tradicinio gyvenimo būdo bei naujai importuotų budizmo, konfucianizmo ir daoizmo idėjų (Lee, 2000, p. 28). Chvarang jaunimas laikėsi taip vadinamo Sesok-Ogye12 – penkių pagrindinių dorovės įsakymų: (1) ištikimai tarnauti karaliui, (2) pagarbiai tarnauti savo tėvams, (3) būti ištikimiems ir draugiškiems, (4) niekada nepasiduoti mūšyje ir (5) susilaikyti nuo nereikalingo žudymo (Kim, 1145). Kaip matome, pirmuosiuose keturiuose įsakymuose vyrauja konfucianizmo idėjos, tokios kaip ištikimybė, pagarba tėvams ir drąsa, ir tik paskutinysis yra susijęs su budistiniu įsitikinimu nežudyti gyvūnų.

Sprendžiant iš Sesok-Ogye, konfucianizmo ir budizmo idėjos buvo Chvarang pagrindinėmis švietimo priemonėmis teikti žmonėms etinį mokymą ir kurti hierarchines autoritarines sistemas, kad apsaugoti šalį ir jos sostą. Chvarang mokymo programoje buvo labiau pabrėžiamas karinis lavinimas nei akademinės disciplinos, o pagrindinė Chvarang funkcija buvo lavinti karinius sugebėjimus. Daugelis Chvarang jaunimo stipriai prisidėjo prie pastangų suvienyti Korėjos pusiasalį.

Iš kitos pusės, Šila buvo atsilikusi nuo Kogurio ir Pekče, – joje nebuvo taip paplitusios kinų švietimo sistemos. Prieš pat Korėjos pusiasalio susivienijimą, 682 m., karalius Sinmoon įkūrė Nacionalinę akademiją (Kukchaką13). Šilos akademijoje, sekant kinų Tang dinastijos (618 – 906 m.) švietimo sistemos pavyzdžiu, buvo pabrėžiamas Konfucijaus mokymas ne tik tam, kad sukurti autoritarinę politinę struktūrą, bet ir tam, kad palaikyti tradicines aristokratų privilegijas. Į akademiją buvo priimamos aristokratų klasės atžalos nuo penkiolikos iki trisdešimties metų, o mokymo kursas apėmė devynerius metus. Buvo trys studijų pakopos: (1) Apeigų knyga, Permainų knyga, Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai bei Paklusnumo tėvams klasika; (2) Zuo Zhuan14, Dainos klasika, Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai bei Paklusnumo tėvams klasika; (3) Istorijos knyga, Literatūros rinktiniai raštai, Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai bei Paklusnumo tėvams klasika (pg. Lee, 2000, p. 29).

Lietuvos pirmosiose mokyklose, kurios veikė bene tūkstančiu metų vėliau, literatūros pasirinkimas buvo kur kas platesnis. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje buvo nagrinėjami ne vien teologiniai raštai, tarp kurių Tomo Akviniečio „Teologijos įvadas“, šv. Augustino psalmiųaiškinimas, Jono Herolto pamokslavimo vadovėlis, Alberto Didžiojo darbai, bet ir filosofijos bei teisės literatūra – Justinijono kodeksas, Ovidijaus ir humanisto Hartmano veikalai, Pranciškaus Filelfo laiškai, Jokūbo de Voraginės „Aukso legendos“, Aristotelio, Senekos, Boetijaus, Avicenos darbai. Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvoje buvo skaitomi Vergilijus, Ovidijus, Cezaris, Lukianas, kurių buvo mokoma aukštesnio lygio Europos mokyklose. Vilniaus katedros mokykloje naudotas Elijaus Donato lotynų kalbos ir gramatikos vadovėlis (Vilniaus universiteto istorija 1957- 1994, 1994, p.19- 27).

Šešioliktaisiais karaliaus Seongduk metais (717 m.) iš Kinijos buvo pargabenti Konfucijaus, jo dešimties išminčių bei jo septyniasdešimt dviejų apaštalų portretai ir patalpinti Nacionalinėje akademijoje. Valdant karaliui Kyongduk (742 – 765 m.) Nacionalinė akademija buvo pervadinta į Techakkamą (Daehakgam15) (Nacionalinė Konfucijaus akademija). Ketvirtaisiais karaliaus Wonseong valdymo metais (788 m.) buvo suorganizuoti pirmieji egzaminai, vadinti dokseosampumgwa16, tam, kad atrinkti būsimuosius valdininkus. Trimis lygiais buvo egzaminuojamas mokinių sugebėjimas skaityti kinų klasikinius tekstus. Nors egzamino modelis buvo paruoštas pagal Tang egzaminavimo sistemą (Lee, 2000, p. 29), tačiau jis buvo ypač svarbus, kadangi tapo pavyzdiniu egzaminu Korio ir Čioson karalystėms.

Trumpai tariant, Trijų karalysčių ir Suvienytoje Šilos karalystėje elitinis švietimas apėmė ne vien kinų klasiką ir Konfucijaus idėjas tam, kad įtvirtintų aristokratų politines ir socialines sistemas, bet ir karo menus, susijusius su budistinėmis vertybėmis ginti savo šalį ir tautą. Galima daryti prielaidą, jog karinių menų mokymas Trijų karalysčių periodu buvo itin glaudžiai susijęs su budizmu kaip nacionaline ideologija. Todėl „konfucianizmo švietimas turėjo įtakos socialinių ir politinių principų bei mokslo institucijų kūrimuisi, tuo tarpu budizmas ir daoizmas darė įtakos politinėms ir karinėms organizacijoms, kaip ir religiniam gyvenimui“ (Lee, 2000, p. 30). Kalbant apie Lietuvą galima teigti, kad per pusantro šimto metų, kad ir žemu lygiu, buvo įdiegtas Europos mokyklų mokymo procesas. Lietuvos mokyklose naudojama literatūra rodo, jog pagrindiniai mokymo dalykai buvo panašūs į Korėjoje mokomus dalykus – daugiausia religiniai raštai, taip pat kalbos. Lietuvos atveju – lotynų, Korėjos – kinų.

Korio dinastijos (918 m. – 1392 m.) švietimas

Panašiai kaip Trijų karalysčių periodu buvo Techakai ir Kukchakai, Korio dinastijoje buvo švietimo institucijos, ugdančios elitą, kuris vestų aristokratinę visuomenę bei išlaikytų jos politines ir ekonomines privilegijas. Pirmaisiais karaliaus Taejo valdymo metais sostinėje Kesonge ir Pchenjanejau buvo elitinės mokyklos. Būdamas užsidegęs budistas, karalius Taejo, įtvirtino budizmą kaip valstybinę religiją ir ypatingai pabrėžė mokymąsi, norėdamas įkurti naują suvienytą dinastiją.

Dešimtaisiais karaliaus Seongjong, kuris buvo pamaldus budistas ir konfucianistas, valdymo metais sostinėje buvo įkurtas Kukčiagamas (Nacionalinė akademija arba Universitetas), kuris veikė pagal Tang dinastijos švietimo sistemą. Jau vėliau Kukčiagamas buvo pervadintas į Songgiungvaną ir 1392 m., atkurtas Čioson dinastijoje, buvo svarbiausia aukštojo mokslo institucija Korėjoje. Todėl jo valdymo bei mokymo struktūrą Čioson periodu lyginsime su senojo Vilniaus universiteto struktūra.Institucijoje veikė trys koledžai: Kukčiachakas17 (Aukštesnysis kinų klasikos koledžas), Techakas18 (Aukštasis kinų klasikos koledžas) ir Samunchakas19 (Keturių vartų koledžas). Karaliaus Injong valdymo metais (1122 m. – 1146 m.) atsirado dar trys koledžai: Jurchakas20 (Teisės koledžas), Sochakas21 (Kaligrafijos koledžas) ir Sanchakas22 (Apskaitos koledžas). Kiekvienas Kukčiachako koledžas turėjo skirtingus priėmimo kriterijus, programas ir mokytojus. Į akademiją buvo priimami civilių ir karo valdininkų virš trečiojo rango sūnūs ir anūkai. Į Techaką priimdavo sūnus ir anūkus valdininkų virš penktojo rango ir proanūkius trečiojo rango valdininkų. Į Samuchaką priimdavo sūnus valdininkų virš septintojo rango. Galiausiai aštuntojo ir devintojo rangų civilių ir karo valdininkų sūnūs bei paprasti žmonės buvo priimami į vieną iš trijų specialių koledžų – Jurchaką, Sochaką ir Sanchaką. Kukčiachako, Techako ir Samunchako programose pagrinde buvo kinų klasikiniai tekstai: Penkios kinų klasikos, Paklusnumo tėvams klasika ir Konfucijaus Apmąstymai ir pašnekesiai. Kitų mokyklų programos buvo sudarytos iš techninės pakraipos dalykų, tokių kaip teisė, kinų kaligrafija ir apskaita. Pirmųjų trijų koledžų mokytojais buvo Paksa (Mokslų daktarai) ir Čiogio23 (Daktarai asistentai), o likusių trijų – Paksa (Mokslų daktarai).

Vietiniam švietimui įtvirtinti karalius Seongjong (981 m. – 997 m.) aukštų valdininkų sūnus pakvietė mokytis Kesonge ir tada nusiuntė kinų klasikos ir medicinos Paksa į dvylika miestų mokyti vietinių aristokratų sūnus. Valdant karaliui Injong (1122 m. – 1146 m.), plečiantis Nacionalinei akademijai Kukčiagamui, buvo įkurtos vietinės mokyklos, vadinamos Chiangio24 ir Čiuchiunchak, mokyti vietos žmones, išskyrus Čionmin (prastus žmones) ir budistų vienuolių sūnus.

Korio periodu nacionalinis ir vietinis švietimas buvo glaudžiai susijęs su valstybinės tarnybos egzaminais, kurie pirmiausia buvo priimti Kinijoje tam, kad būtų atrinkti valstybės tarnautojai.

Egzaminavimo sistema buvo įvesta dešimtaisiais karaliaus Kwangjong metais (958 m.) ir susidarė iš trijų pagrindinių rūšių: Chesul-up (Kinų literatūros kompozicijos egzaminas), susijęs su kinų literatūra, Myong-kyong-up (Kinų klasikos egzaminas), susijęs su Konfucijaus kanoniniais darbais, ir kiti egzaminai pavadinimu Chap-up (Įvairūs egzaminai), tokie kaip teisė, apskaita, kaligrafija, medicina, būrimas ir geomantija (Byungdo Lee, 1986; Kibaek Lee, 1984; Seongmoo Lee, 1994, cit. pg. Lee, 2000, p. 31-32). Pirmosios dvi egzaminų rūšys buvo naudojamos valdininkams atrinkti, o trečioji rūšis – įvairiems specialistams, kurie dirbtų vyriausybės įstaigose. Turint omenyje Korio aristokratinę politinę struktūrą ir griežtą socialinio statuso sistemą, Chesul-up buvo svarbesnis už Myong-kyong-up todėl, kad aristokratų klasės atstovai vertino pasiekimus kinų literatūroje labiau nei klasikinį konfucianistinį išsilavinimą. Taip pat šie du egzaminai buvo svarbesni nei trečiasis, įvairių dalykų, egzaminas. Nepaisant visų esamų egzaminų, aristokratų klasės palikuoniai virš penktojo rango buvo atleidžiami nuo egzaminų ir automatiškai įgaudavo ypatingas privilegijas į politinį ar socialinį statusą. Taigi egzaminų sistemos tarnavo tik esamos aristokratinės struktūros palaikymui Korio visuomenėje, bet nė kiek nepadėjo jos pakeisti.Tuo tarpu valdant karaliui Munjong (1046 m. – 1083 m.) kūrėsi privačios institucijos, kurios gerbė kaip budizmo, taip ir konfucianizmo politiką. Vienas žymiausių Korio konfucianizmo mokytojų, Choi-Chung, sostinėje atidarė privačią mokyklą, kuri buvo Dvylikos asamblėjų (Sibi-do) aristokratų vaikams, prototipas. Dauguma Sibi-do įkūrėjų buvo buvę valstybės tarnautojai ir įžymūs to meto konfucianizmo mokslininkai, administravę šalies egzaminų tvarką. Privačioms mokykloms klestint, valstybinės mokyklos palaipsniui nyko ir daugelis aristokratų pradėjo manyti, jog daug didesnė garbė būtų leisti savo sūnus į privačią Sibi-do nei Nacionalinę akademiją (Lee, 2000, p. 32). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, karalius Yejong (1103 m. – 1122 m.) Nacionalinėje akademijoje įsteigė paskaitas septynioms studijų kryptims: Istorijos knyga, Permainų knyga, Chou ritualai, Apeigų knyga, Dainų klasikos ir Pavasario ir rudens metraštis. Karalius Injong (1122 m. – 1146 m.) vėliau vėl išplėtė Nacionalinę akademiją, įsteigdamas šešis naujus koledžus Kesonge ir užbaigė nacionalinę švietimo sistemą, atidaręs valstybines vietines mokyklas. Vėliau Kukčiagamo vardas buvo pakeistas į Kukchaką (valdant karaliui Wonjong: 1271 m.), o po to į Songgiungvaną25 (valdant karaliui Chungson: 1308 m. – 1313 m.), tačiau akademijos sistemos ir pagrindinės savybės išliko daugmaž tokios pačios.

Įdomu pastebėti, kad karalius Yejong įkūrė septynias akademijos studijų pakraipas, tuo tarpu kai Europos katedrų mokyklose buvo taip pat orientuojamasi į septynių laisvųjų menų modelį. Tačiau jie buvo visai skirtingi – Korėjoje buvo studijuojami kinų raštai, o Europoje septynis menussudarė gramatika, retorika, dialektika, aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Praėjo dar nemažai šimtmečių, kol į Korėją atvyko Vakarų misionieriai ir šių pakraipų studijos Korėjoje imtos vertinti.

Apibendrinant Korio periodo švietimą galima pasakyti, kad nors šalyje egzistavo nacionalinė akademija ir vietinės mokyklos, dauguma jų buvo atviros tik aristokratų šeimų palikuoniams kaip priemonė išlaikyti jų politines, ekonomines ir socialines privilegijas. Konfucianizmas ypač pasitarnavo Korio visuomenei ir politikai per švietimą, kadangi ši religija aristokratų buvo laikoma ortodoksine doktrina, kuri orientavo socialinę etiką ir centralizavo biurokratines politines sistemas.

Be abejo budizmas, kaip valstybinė religija, taip pat turėjo svarbų vaidmenį valstybės valdyme ir visuomenėje, budistų politikai ir vienuoliai tenkino žmonių dvasinius poreikius. Ne paskutinėje vietoje Korio dinastijos religiniame ir dvasiniame gyvenime buvo ir geomantija, būrimai bei daoizmas (Song, 1986). Vėlyvuoju Korio periodu budizmo pozicijos vis dėlto susilpnėjo, o jo vietą pamažu ėmė užimti konfucianizmas bei naujasis konfucianizmas, atkeliavęs iš Kinijos.

Čioson dinastijos (1392 m. – 1910 m.) ir Lietuvos (iki 1795 m.) aukštasis mokslas

Elitinis Čioson dinastijos švietimas bus skirstomas į dvi dalis – ankstyvąjį Čioson periodą (1392 m. – 1880 m.) ir vėlyvąjį Čioson periodą (1880 m. – 1910 m.). Kalbant apie Korėjos švietimo istoriją, vėlyvasis devynioliktas amžius – kertinis periodas, kurio metu tradicinės švietimo sistemos ir elitinio švietimo akademijos buvo nuverstos Vakarų misionierių bei Japonijos politikų.

(1) Ankstyvojo Čioson periodo (1392 m. – 1880 m.) švietimas, Korėjos ir Lietuvos

universitetų palyginimas bei bandymai modernizuoti aukštąjį mokslą

Priešingai nei Korio valdovai, Čioson dinastijos (1392 m. – 1910 m.) įkūrėjai priėmė naujojo konfucianizmo idėjas kaip pagrindinius nacionalinės politikos ir etikos principus visuomeninėms ir švietimo institucijoms (Lee, 2000, p. 34). Nuo pat karalystės įkūrimo valdžia pabrėžė konfucianistinį švietimą auklėti valstybės tarnautojams, kurie vestų žmones, ir auklėti tautą, kuri laikytųsi konfucianistinės etikos ir vertybių. Šiuo tikslu valdžia slopino budizmą, daoizmą ir kitus tradicinius liaudies tikėjimus ir pabrėžė konfucianizmą kaip valstybinės politikos ir švietimo šerdį.

Reikia paminėti, jog ir Lietuvos XVIII a. visuomenėje buvo bandoma pritaikyti panašią hierarchinę pagarbos ir nuolankumo schemą, kuri būdinga konfucianistinėms visuomenėms. Tokiose visuomenėse šis hierarchinis santykis nusakomas globojimu, dėkingumu ir nuolankumu. Tačiau Lietuvoje taikytoje feodalizmo struktūros schemoje šie hierarchiniai pagarbos ir ištikimybės santykiai tebuvo tik formalumas, juos pakeitė pataikavimas, veidmainiavimas ir panieka kitam. Ši situacija buvo kritikuojama ugdymo teorijose, kuriose ši schema buvo koreguojama, pabrėžiamas santykių abipusiškumas (M. Lukšienė, 1985, p. 9-10).

Korėjos valdžios politinių idealų skleidimui vienuoliktaisiais karaliaus Taejong valdymo metais (1411 m.) sostinėje Chanjange26 (šiandienos Seulas) buvo įkurtos Obu-chakdan27 arba Ochak28 (Penkios mokyklos), o kiekviename eup (miestų savivaldybėse) – Chianggio29 (Vietinės konfucianistinės mokyklos). Penkios mokyklos sostinėje veikė iki dvidešimt septintųjų karaliaus Sedžiongo valdymo metų (1445 m.), tačiau vėliau, 1147 m. mokyklos buvo pervadintos į Sabuchakdan30 arba Sa-chak31 (Keturios mokyklos).

Konfucianizmo mokslininkai ir kaimų savanoriai papildomai įsteigė privačias institucijas Seowon32 ir Seodang33. Pirmojoje buvo mokomi gabūs vietinių Jangbanų34 (valdančiosios klasės) jaunuoliai; antrojoje – pradinis išsilavinimas buvo teikiamas šalies jangbanų berniukams ir paprastiems žmonėms. Jangbanai buvo dviejų valdininkijos rūšių – civiliniai ir karo valdininkai.

Civiliniais valdininkais jie tapdavo išlaikę valstybinį egzaminą (Gwa-geo). Tačiau antrojo ar aukštesniojo rango valdininkų sūnūs patys tapdavo valdininkais be jokių egzaminų. Tokiu būdu jangbanai dominavo Čioson vyriausybėje ekonomikos, švietimo ir kultūros srityse. Techninį išsilavinimą (Čionchak35) tokiose srityse kaip užsienio kalbos, medicina, astronomija, teisė ir aritmetika, valdė vyriausybė, tačiau kiekvienoje srityje mokėsi daugiausia Čiunginai36, prastuomenės klasė.

Valdant karaliui Taejo (1392 m. – 1398) sostinėje buvo įsteigta aukščiausia švietimo institucija Techakas arba Songgiungvanas (Harmonijos salė arba Nacionalinė Konfucijaus akademija).

Songgiungvanas iš esmės turėjo tokią pačią struktūrą, studijų programas ir funkcijas kaip ir Korio periodo (918 m. – 1392 m.) Kukčiagamas, Kukchakas ir Songgiungvanas, todėl senojo Vilniaus universiteto struktūrą ir studijų programas lyginsime būtent su Korio periodo Songgiungvano struktūra ir studijų programomis. Nacionalinėje akademijoje buvo tokia struktūra: vienas Taesaseong37 (prezidentas), du Sa-seong38 (viceprezidentai), trys Sa-ye (mokomųjų dalykų vadybininkai), keturi Jik-gang39 (lektorių vadovai), trys Paksa (mokslininkai), trys Hak-rok40 (mokyklosregistratoriai) ir t.t. Songgiungvano mokiniai, kurie buvo jangbanų valdininkų palikuoniai, tai du šimtai saeng-won41 (klasikos mokiniai) ir jin-sa42 (literatūros mokiniai). Jei tarp tų dviejų šimtų atsirasdavo laisvų vietų, tai pirmenybė joms užimti būdavo suteikiama Sabu-chakdan arba Sachak (Keturių mokyklų) garbės studentams, kurie išėjo visus mokyklos kursus.

Lyginant su Trijų karalysčių ir Korio dinastijos institucijomis, Songgiungvanas buvo aukščiausia mokslo institucija organizacine struktūra, studijų programomis ir funkcijomis. Todėl jis tapo tarsi Korėjos konfucianizmo šventykla, kur susipynė Trijų karalysčių, Suvienytos Šilos, Korio dinastijos konfucianizmo tradicijos bei vėlyvosios Korio dinastijos naujasis konfucianizmas. Ten taip pat išsivystė savotiškas Korėjos konfucianizmas.

Songgiungvano valdymo struktūrą galima būtų lyginti su Vilniaus akademijos valdymo struktūra. Vilniaus akademija buvo griežtai centralizuota: aukščiausia valdžia priklausė Jėzuitų ordino generolui. Generolo vietininkas Lietuvoje buvo provincijolas, kuris su keturiais patarėjais prižiūrėjo jėzuitų provincijos mokyklų veiklą. Akademijos rektorių (paprastai 3 metams ir rekomenduojant provincijolui) skyrė generolas. Rektorius tvarkė ne tik akademiją, jos spaustuvę, biblioteką, bet ir akademijos globojamas dvi Vilniaus kunigų seminarijas. Rektoriui padėjo kancleris ir vicekancleris, kurie rūpinosi studijų ir viešųjų disputų organizavimu. Fakultetams vadovavo dekanai, o profesorius skyrė ordino provincijolas. Iki XVII a. pradžios fakultetų dekanų pareigas ėjo studijų prefektai, vienas iš kurių atsakė už vidurinįjį, o kitas – už aukštąjį mokslą (Vilniaus universitetas: 1579-1999, 1999, p. 14; Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 41).Korio periodo Kukčiagamo koledžai ir Vilniaus akademijos fakultetai pavaizduoti lentelėse.1 lentelė. Vilniaus universiteto struktūra (1579- 1641): fakultetai ir katedros

2 lentelė. Kukčiagamo struktūra: (992-1313):

Šaltinis: Vilniaus universitetas 1579-1999, 1999, p.14 Šaltinis: Lee, 2000

Songgiungvano studijų programa buvo sudaryta iš Gu-jae43 (Devyni dalykai), t.y. Saseo44 (Keturios konfucianizmo knygos) ir O-Kyung45 (Penki raštai), kurios buvo dėstomos įvairiais metodais: kangdok (skaitymas), ui (kompozicija), non (debatai), pyo (įtikinimas), song (gyrimas), myong (epigrafija arba kaligrafija) ir cham (epigramatinė poezija). Egzaminai Nacionalinėje akademijoje vykdavo kasdien, kas savaitę ir kas mėnesį. Rezultatai buvo skirstomi į dae-tong (aukštas išlaikymas), tong (išlaikymas), yak-tong (vidutiniškas išlaikymas), cho-tong (prastas išlaikymas) ir bul-tong (neišlaikymas). Prastai išlaikę mokiniai kartais būdavo baudžiami ar net pašalinami iš akademijos. Išėję visus kursus, yusaeng (absolventai) įgydavo teisę laikyti Gwa-Geo46 (valstybinius egzaminus), ypač Dae-gwa47 arba Mun-gwa48 (Trimetį aukštąjį egzaminą arba Erudito egzaminą).

Filosofijos fakultetas

Filosofijos katedra (įkurta 1579 m.)

Matematikos katedra (įkurta 1579 m.)

Šv. Rašto katedra (įkurta 1579 m.)

Teologijos fakultetas

Dvi Dogmatinės teologijos katedros (įkurtos 1579 m.)

Hebrajų kalbos katedra (įkurta 1579 m.)

Moralinės teologijos katedra (įkurta 1581 m.)

Poleminės teologijos katedra (įkurta 1581 m.)

Teisės fakultetas

Kanonų teisės katedra (įkurta 1641 m.)

Civilinės teisės katedra (įkurta 1641 m.)

Kukčiachakas (aukštesnysis kinų klasikos koledžas, įkurtas 992 m.)

Techakas (aukštasis kinų klasikos koledžas, įkurtas 992 m.)

Samunchakas (Keturių vartų koledžas, įkurtas 992 m.)

Jurchakas (Teisės koledžas, įkurtas 1122-1146 m.)

Sochakas (kaligrafijos koledžas, įkurtas 1122-1146 m.)

Sanchakas (aritmetikos koledžas, įkurtas 1122-1146 m.)

Jėzuitų 1570 m. įkurtoje kolegijoje mokymosi programą nustatė jėzuitų „Mokymosi būdas“ (Ratio studiorum). „Jis rėmėsi antikos klasika, pritaikydamas ją religiniam auklėjimui. Tradicinis pakartojimas ir mokymasis atmintinai čia išliko labai svarbūs (trūko knygų), o tai vertė viską užpildyti gramatikos ir literatūros mokymu. Jėzuitų pedagogika įvertino humanizmo ir reformacijos laimėjimus, tačiau XVI a. nepakeitė viduramžiško mokymo esmės ir todėl „Mokymosi būdas“ buvo tik patobulintas prisitaikymas prie laisvųjų menų skyrių ar fakultetų rutinos.“ Apskritai Europos Viduramžių universitetai veikė pakankamai autonomiškai. Bažnyčia rūpinosi universitetų kultūra, kuri turėjo būti suderinama su teologine pasaulėžiūra, popiežius suteikdavo universitetams privilegijų, kurias turėdavo patvirtinti ir karalius, kuris savo ruožtu būdavo suinteresuotas tuo, jog išsimokslinę vyrai padėtų ginti valstybę. Tokiu būdu Viduramžių akademinės bendruomenės galėjo nevaržomai nustatyti savo institucijų vidaus tvarką bei ginti savo akademines laisves (Russell, 1993, p. 16). Lietuvoje jėzuitų kolegijoje 7 laisvieji menai turėjo būti išmokstami 5 klasėse. Neturtingiems studentams buvo įsteigtas bendrabutis ir jiems už mokslą mokėti nereikėjo. Įsteigus filosofijos ir teologijos klases, buvo išlaikomi tik tie mokiniai, kurie įėjo į Jėzuitų ordiną (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 33). Kalbant apie studijas Vilniaus akademijoje, baigusiam Filosofijos fakultetą buvo suteikiamas filosofo ir laisvųjų menų bakalauro laipsnis, jei absolventas negindavo tezių. Jas apgynęs jis gaudavo filosofijos ir laisvųjų menų magistro laipsnį. „Išklausęs 4 metų teologijos kursą, išlaikęs egzaminus ir apgynęs licenciato tezes, absolventas tapdavo šventosios teologijos licenciatu, apgynęs daktaro tezes – šventosios teologijos daktaru“ (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 42). Taigi ankstyvosios Čioson dinastijos elitinis švietimas buvo tiesiog įrankis paruošti būsimus civilinius biurokratus, kurie išlaikę egzaminus (Gwa-geo) užimdavo politines pozicijas. Todėl, kadangi Songgiungvanas, kaip aukščiausia švietimo institucija, neatliko savo funkcijos teikti žinias ir tiesą, jis buvo paliktas tik kaip įrankis palaikyti civilinių egzaminų sistemą. Studijų programų pagrindą sudarė kinų klasika, o mokymo ir mokymosi metodai buvo du – grynas „kalimas“ atmintinai ir rašymas.

Lietuvoje XVII – XVIII a. tarnybą teismuose ir valstybinėse įstaigose jaunuoliams taip pat, kaip Korėjoje, didžiąja dalimi užtikrindavo jų kilmė, turtinė padėtis ir ryšiai. Tačiau ne taip, kaip Korėjoje, universiteto diplomas reiškė daugiau mokslinį išsilavinimą nei tinkamumą aukštoms pareigoms užimti. Vilniaus universitete turtingųjų miestiečių ir bajorų vaikai studijuodavo tik tuos mokslus, kurie jiems buvo reikalingi gyvenime. Kolegijoje ir filosofijos fakultete jie išmokdavo lotyniškai, susipažindavo su literatūros teorija, senovės romėnų literatūra, retorika ir filosofija.

Tokie jaunuoliai buvo laikomi pakankamai apsišvietusiais. Tik nedaugelis siekė gauti bakalaurų, magistrų ar daktarų laipsnius (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 95). Apie ypatingo susidomėjimo mokslu nebuvimą iki prasidedant Šviečiamajam amžiui rašė ir M. Lukšienė (1985, p.19). Anot jos, didikų vaikų pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai būdavo paveldimi, o pagrindinis lavinimo ir auklėjimo tikslas buvo jų paruošimas valdyti. Todėl mokymasis ir vystymasis intelektualiai buvo tik vaikams ir paaugliams nustatyta pareiga, kuri gyvenimo pomėgiu neišlikdavo.

Tiesa, Songgiungvano studentams, laikantiems Gwa-geo egzaminus, buvo suteikiama tam tikra laisvė ir autonomija lavinti savo sugebėjimus ir mokytis jiems priimtinu būdu. Pavyzdžiui, studentai kartais išsakydavo savo nuomonę dėl švietimo ar nacionalinės politikos ir protestuodavo prieš neprotingą švietimo administravimą. Studentams buvo leidžiama lankyti papildomus užsiėmimus, nors mokyklos valdžia juos griežtai prižiūrėdavo.Studentų nepasitenkinimo išraiškų būta ir Vilniaus akademijoje. XVII a., akademijai vis dar vadovaujant jėzuitų ordinui, svarbų vaidmenį vaidino religinis auklėjimas ir studentus stengtasi laikyti griežtoje drausmėje. Vis dėlto kartais akademijos auklėtiniai susipešdavo su kitų mokyklų studentais, parodydavo nepasitenkinimą savo auklėtojais ir jų mokymo sistema. 1636 m. akademijos vizitatorius Simonas Ugnievskis rašė rektoriui, jog „burbėjimo ir prieštaravimo vyresniesiems ir kitiems yda labai išsikerojo“ (R. Plečkaitis, p. 35, cit. pg. Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 69). Būta atvejų, kai už pažeidimus iš universiteto pašalinti studentai skelbė streikus bei siūlė išrinkti naują rektorių ir įkurti naują universitetą.

Korėjoje aukštųjų civilinių egzaminų svarbą pabrėžė net ir provincinės bei privačios mokyklos, kurios skatino mokinius laikyti juos po aukštųjų studijų ar išlaikius žemuosius civilinius egzaminus. Čioson visuomenė praktiškai buvo valdoma Jangbanų klasės, kuri monopolizavo šalies politiką ir ekonomiką, ir švietimas nebuvo išimtis. Iš tiesų Čioson valdovai naudojo egzaminų sistemą tam, kad apgintų jų pačių interesus. Nors išoriškai egzaminai buvo prieinami ir paprastiems žmonėms, visgi jie retai kada gaudavo teisę jiems laikyti, kadangi konfucianistinės akademijos buvo sunkiai prieinamos prastuomenei. Moterims ir Sangnomams49 arba Čionminams50 (prastuomenės žmonėms) apskritai nebuvo galimybių mokytis valstybinėse institucijose. Čioson visuomenė buvo suskirstyta į tris klases: jangbanai (valdančioji klasė), Pionminai51 (paprasti žmonės) ir sangnomai arba čionminai (žemesnieji arba prastuomenės žmonės). Čiunginai (profesionalų grupė) priklausė paprastiems žmonėms.

Jangbanai taip pat ignoravo ir profesinį bei techninį išsilavinimą. Kinijos Džou dinastijoje visuomenė buvo padalinta į keturis sluoksnius: mokslininkai, žemdirbiai, amatininkai ir prekybininkai. Tokiu būdu palyginus, jangbanai ir pionminai atmetė dvi profesines žmonių grupes.Jangbanų biurokratinėje visuomenėje ir konfucianistinėse institucijose taip pat nebuvo kalbama apie budizmą, daoizmą ir tradicinius liaudies tikėjimus.

Europoje ir Lietuvoje socialinė atmosfera buvo žymiai laisvesnė, taip pat ir švietime. Į XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų sudėtį įėjo lietuviai, rusinai (rytų slavai, iš kurių susiformavo baltarusiai ir ukrainiečiai), lenkai, totoriai, vokiečiai, žydai, nemažai italų ir armėnų (korėjiečiai gi nuo seno pabrėžė ir didžiavosi tuo, jog yra vieninga rasė, vieno kraujo tauta). Jie turėjo savo mokyklas ir bažnyčias. Tokia tautinė ir religinė įvairovė sudarė sąlygas tolerancijai, juo labiau, kad ji Lietuvoje turėjo senas tradicijas (Piročkinas, Šidlauskas, 1982, p. 43). Studentų buvo skirtinga ne tik tautinė, bet ir socialinė kilmė. Vilniuje mokėsi didikų, pasiturinčių ir nuskurdusių bajorų, miestiečių, taip pat ir laisvųjų valstiečių vaikų. Atidarius kolegiją studentų daugumą sudarė miestiečių vaikai, o bajorų padaugėjo tik XVII a. pradžioje. Be to neturtingais studentais buvo rūpinamasi – jiems steigiami bendrabučiai, vadinami bursomis. Taigi socialinė studentų įvairovė – ypač ryškus skirtumas tarp to paties istorinio laikotarpio Lietuvos ir Korėjos aukštojo mokslo bei valstybinės politikos. Korėjoje paprastų žmonių vaikų priėmimo į mokyklas atvejų būta tik Trijų Karalysčių laikotarpiu (57 m. pr. Kr. – 668 m.) – kiongdang mokyklose, Korio periodo laikotarpiu (918 m. – 1392 m.) – Kukčiagamo profesinių krypčių koledžuose, o ankstyvojo Čioson periodo laikotarpiu (1392 m. – 1880 m.) prastuomenei mokslas buvo išvis neprieinamas.Konfucianistinė švietimo sistema, stipriai priklausoma nuo Gwa-geo, buvo ankstyvojo Čioson švietimo pagrindas. Konfucianistinėmis teorijomis ir praktikomis buvo valdoma visa Čioson politika, ekonomika, visuomenė, kultūra ir švietimas. Tokia sistema išsilaikė iki vėlyvojo XIX amžiaus, kai Čioson atvėrė duris prievartinei užsienio valdžiai ir priėmė Vakarų moderniąją švietimo sistemą. Tokiomis aplinkybėmis Songgiungvanas, aukščiausioji švietimo institucija, buvo uždaryta ir Čioson elitas, kurio dauguma buvo akademijos alumni, turėjo atsisveikinti su konfucianistine švietimo tradicija.

Vėlyvajame XVII ir XVIII amžiuose Korėjoje užsimezgė naujas judėjimas modernizuoti švietimą, kuris vadinosi Šilchak52 (Praktinis mokymasis). Grupė Čioson mokslininkų ieškojo praktinių būdų, kaip naudojant akademines žinias galima būtų modernizuoti šalį. Naudodami įvadą į Vakarų žinias ir vertybes, kuris buvo priimtas Kinijos Čing dinastijos (1644 m. – 1911/1912 m.), Čioson mokslininkai bandė sukurti modernią šalį. Deja pirmtakams nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų atnaujinti konfucianistinės Čioson karalystės politikos, visuomenės ir švietimo, kadangi stipriai centralizuoti biurokratiški politikai nekreipė dėmesio į naują ideologiją. Dėl Šilchako judėjimo žlugimo Korėjos žmonės nesugebėjo reformuoti senos švietimo sistemos patys. Todėl modernaus švietimo pradžia užsidelsė iki vėlyvojo XIX amžiaus.Tuo pat metu, XVII a. antrojoje – XVIII a. pirmojoje pusėje, Vakarų Europos kraštuose formavosi modernus mokslas, griovęs viduramžių autoritetus, senąsias baudžiavines tradicijas. Imta naujai aiškinti žmogaus ir visuomenės santykį, visuomenės kilmę ir plėtotę, prasidėjo mokyklos sekuliarizacijos procesas. Lietuvoje šis modernizacijos procesas prasidėjo vėliau nei Vakarų kraštuose.

Norėdami pertvarkyti ūkį, Lietuvos bajorai domėjosi kitų kraštų mokslu, šviečiamąja literatūra. Todėl ir Vilniaus universitete reikėjo stiprinti modernių disciplinų dėstymą. Mokslo programoje ėmė dominuoti tiksliųjų mokslų disciplinos. Jėzuitai taipogi pertvarkė filosofijos dėstymą: į kursą įtraukti Dekarto, Leibnico, Loko darbai, po logikos imta dėstyti metafiziką, kurią sudarė ontologija, psichologija ir natūralinė teologija. Kaip ir kitose aukštosiose mokyklose, Vilniaus universitete moderniausia filosofijos disciplina buvo fizika, sudaryta iš visų gamtos mokslų. XVIII a. bene pasaulietiškiausias mokslas buvo medicina. Vilniaus universitete medicinos dalykai dėstyti jau 1763 m. Akademijos persitvarkymą taip pat spartino ir tiksliųjų mokslų disciplinos, kurios ėmė dominuoti visoje mokslo programoje.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Lietuvos ir Lenkijos valstybėje buvo sudaryta Edukacinė komisija, kuri rūpinosi jėzuitų palikto turto teisingu panaudojimu ir buvo atsakinga už visos mokymo ir mokslo sistemos pertvarkymą. Komisija pradinio lygio parapinių mokyklų tinklą paliko, tačiau pakeitė jų mokomą turinį. Senąsias kolegijas komisija pertvarkė į vidurines mokyklas, pakeitė mokymosi jose trukmę ir septynias iš jų dėl mažo mokinių skaičiaus uždarė.

Didžiausią dėmesį komisijos nariai be abejo skyrė Vilniaus ir Krokuvos akademijų pertvarkymui, nes jie suprato, jog tik reformavus aukštąsias mokyklas bus galima realizuoti švietimo sistemos pertvarkymo planus. Tačiau Vilniaus universitetas pradėtas reorganizuoti tik praėjus 7-8 metams po Edukacinės komisijos įsteigimo. Buvo paruoštas patentas (instrukcija), pagal kurį bus reformuojamas universitetas. Jame komisija numatė tiek universiteto, tiek rektoriaus uždavinius. Buvo planuojama pakeisti universiteto struktūrą, taip pat universitete rengti medicinos specialistus, o patį universitetą padaryti krašto švietimo centru, atsakingu už vidurines mokyklas.

Apie Vilniaus universiteto reformas sekretorius Kazimieras Naruševičius kalbėjo, jog „naujasis Vyriausiosios mokyklos „studijų planas“, įvedus medicinos, gamtos ir teisės mokslus, atitinkąs geriausių Europos universitetų organizaciją.“ (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p.112) XVIII a. pabaigoje, iki 1795 m., Vyriausioje mokykloje53 susiformavo gana demokratinė valdymo struktūra. Be rektoriaus, jai vadovavo fizikos ir moralės mokslų kolegijų (fakultetų) pirmininkai. Tačiau visus klausimus, susijusius su Vyriausiosios mokyklos organizavimu, mokslu, turto tvarkymu ir vadovavimu žemesnio laipsnio mokykloms, sprendė Vyriausiosios mokyklos taryba. Taryba buvo sudaryta iš rektoriaus, kolegijų pirmininkų ir profesorių. Taip pat posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi mokslo klausimai, turėjo dalyvauti ir viceprofesoriai. Nutarimai buvo priimami balsų dauguma. Posėdžių darbotvarkę turėjo parengti ir paskelbti tarybos sekretorius, tačiau kiekvienas profesorius, pritariant trims tarybos nariams, turėjo teisę pasiūlyti papildomų klausimų. Balsavimas tarybos narių pageidavimu galėjo būti slaptas arba viešas.

(2) Vėlyvojo Čioson periodo (1880 m. – 1910 m.) švietimas

Vėlyvojo Čioson periodo modernios mokyklos pradėjo atsirasti trimis srautais. Pirmoji mokyklų rūšis buvo įkurta Vakarų krikščionių misionierių, antroji – patriotiškai nusiteikusių nacionalistų ir trečioji rūšis buvo valstybės valdomos mokyklos.

Krikščioniškos misionierių institucijos

Pirmoji mokykla, kurią įkūrė Vakarų krikščionių misionieriai, turėjo didelės įtakos Korėjos modernaus švietimo vystymuisi. Katalikų misionieriai buvo mokytojai pionieriai, kurie iki atvažiuojant protestantų misionieriams XIX amžiaus pabaigoje, mokė paprastus Korėjos vyrus ir moteris vietinio rašto Hangul54, kad geriau paaiškintų krikščionybę (Lee, 2000, p. 38). Po 1882 m. gegužės 22 d. sutarties tarp Korėjos ir JAV, įvairių denominacijų krikščionių, ypač protestantų, misionieriai atvyko į Korėją ir pradėjo teikti medicinos ir švietimo paslaugas.

Pirmoji Amerikos presbiterionų misija buvo pradėta daktaro ir ponios H. N. Allen (korėjietiška pavardė: An Ryeon), kurie atvyko į Seulą 1884 m. rugsėjį. Kitų metų pavasarį atvyko Horace G. Underwood (Weon Du-u), išleidęs pirmąjį korėjiečių-anglų ir anglų-korėjiečių kalbų žodyną, bei kiti misionieriai. Iki XIX amžiaus pabaigos atvyko ir kiti Vakarų misionieriai iš Australijos, Anglijos ir Kanados.

1885 m. dr. Allen įkūrė pirmąją vakarietišką modernią ligoninę, kuri vadinosi Gwanghyewon55 (Nacionalinė ligoninė). Ji buvo tarsi Korėjos medicininio švietimo Meka, kurioje buvo mokoma teorijos, taip pat atliekama klinikinė praktika. Vėliau ligoninė buvo vystoma ir galiausiai padėjo pagrindą Severance Union medicinos koledžui (kuris vėliau tapo dabartinio Yonsei universiteto medicinos koledžu), kuris buvo atidarytas 1903, 1904 arba 1905 metais – data skiriasi įvairiuose šaltiniuose. 1886 m. ponia M. F. Scranton atidarė Metodistų mergaičių mokyklą (Ewha-hakdang),pirmąją mergaičių mokyklą Korėjoje, kuri vėliau tapo dabartiniu Ewha moterų universitetu. Nors mokykla pradėjo veikti turėdama tik vieną mokinę, palaipsniui ji užėmė svarbų vaidmenį išlaisvindama Korėjos moteris iš konfucianistinės Čioson visuomenės,  teikdama moterims galimybes mokytis per tradicinį ir modernų švietimą. Po to, kai ponia Scranton įkūrė mergaičių mokyklą, tais pačiais metais didžiai gerbiamas Appenzeller įkūrė Baejae-hakdang – pirmąją misionierinę aukštesniąją mokyklą berniukams (Lee, 2000, p. 39).

1897 m. Pchenjane JAV presbiterionai įkūrė Sungsil mokyklą, o 1906 m. – Sungsil Union krikščioniškąjį koledžą (dabar Sungsil universitetas), kuriame bendradarbiavo šiaurės presbiterionai, šiaurės metodistai ir Australijos presbiterionai.

Keletas metų po to, kai buvo atidarytas Sungsil Union krikščioniškasis koledžas, daugelis krikščionių misionierių įkūrė savo denominacijų mokyklas. 1910 m. privačių mokyklų skaičius Korėjoje buvo 2250, tarp jų 796 mokyklos buvo įkurtos Vakarų misionierių (Lee, 2000, p. 40). Nors krikščioniškose mokyklose buvo dėstomi gamtos ir humanitariniai mokslai, buvo pabrėžiama evangeliška tarnystė. Ankstyvojoje stadijoje dauguma protestantiškų misionierių mokyklų mokinių buvo ne iš jangbanų klasės, įskaitant moteris ir žemesniosios klasės žmones. Tačiau be abejonės krikščionių misionieriai per švietimą pasėjo krikščionybės ir demokratijos idėjų sėklas Korėjos visuomenėje.

Vietinės privačios mokyklos

Antroji švietimo institucijų rūšis buvo įkurta Korėjos patriotų tam, kad įkvėptų tautinę dvasią ir sustiprintų tautos jėgą. Jie siekė apginti savo šalį ir tautą nuo užsienio imperialistų. Steigėjai pripažino naujas idėjas, kurios padėtų šaliai tapti modernia ir pabrėžė švietimo svarbą, nes tik su juo Korėja taptų galinga šalimi politiškai ir ekonomiškai.

Pirmoji moderni privati mokykla pavadinimu Wonsan Haksa (Wonsan akademija) buvo įsteigta Teogwon apskrities taikos teisėjo ir Wonsan vietinių gyventojų 1883 m., kad patenkintų didžiulį jaunimo švietimo poreikį. Iš pradžių akademijoje buvo mokoma kinų klasikos, vėliau buvo įtraukti užsienio kalbų, teisės, geografijos ir tarptautinės teisės kursai. Po dvylikos metų, 1895 m.,Younghwan Min atidarė Heunghwa mokyklą, kurioje buvo mokoma anglų, japonų kalbų ir geodezijos. Tarp 1890 m. ir 1900 m. sostinėje ir provincijose prisikūrė daugybė vietinių privačių mokyklų. Tačiau jų bendras lygis atitiko vidurinės mokyklos ar pradinio koledžo lygį. Taigi dar nebuvo aukštojo mokslo institucijų, tokių kaip vakarietiški modernūs universitetai. Iš visų paminėtų privačių mokyklų tik vienintelė Boseong mokykla, įkurta 1905 m., tapo Boseong Junior koledžu (dabar tai Korėjos universitetas) Japonijos okupacijos periodu.

Tuo metu nors nemažai patriotiškų lyderių kalbėjo apie aukštojo mokslo svarbą modernizuojant šalį, jie nesugebėjo pasipriešinti japonų politinei jėgai ir griežtoms konfucianistinėms sistemoms. Kalbant apie Korėjos aukštojo mokslo vystymąsi galima pasakyti, kad nors šios mokyklos nesiūlė modernių studijų programų ir organizacinių struktūrų, kokias turėtų turėti aukštosios mokyklos, tačiau be abejonės tos mokyklos, kaip paruošiamosios institucijos aukštajam mokslui, turėjo svarbų vaidmenį Korėjos aukštojo mokslo vystymosi istorijoje ir padėjo kertinį akmenį šalies moderniam aukštajam mokslui.

Karališkosios valstybinės mokyklos

XIX amžiaus pabaigoje Čioson vyriausybė pripažino Vakarų žinių ir švietimo svarbą per prievartinę išorinę jėgą ir vidinį tautinį prabudimą. Todėl 1883 m. Čioson vyriausybė sostinėje įsteigė Dongmunhak (Anglų kalbos institutą) kaip pirmąją valstybinę modernią mokyklą (Lee, 2000, p.41). Po trijų metų vyriausybė taip pat įkūrė Yukyoung-kongwon (Karališkąją anglišką mokyklą) mokyti aristokratų jangbanų sūnus anglų kalbos ir kitų vakarietiškų mokslų. Nors abi mokyklos teikė vakarietišką švietimą būsimiems vertėjams ir valdininkams ugdyti, tačiau jose buvo laikomasi griežtos konfucianistinės sistemos ir programų. Šios mokyklos visgi neatitiko modernių švietimo institucijų reikalavimų, kurie buvo keliami to meto švietimui.

Nelaimei tuomet, kai Čioson vyriausybė jau buvo pasirengusi reformuoti tradicinį švietimą, 1894 m. Japonija per prievartą reformavo Čioson karalystės politiką, ekonomiką ir socialines sistemas. Yra manoma, kad tuo metu Japonija planavo užkariauti Korėjos pusiasalį ir panaudoti jį kaip bazę, kurioje jie pasirengtų įsiveržti į kitas Azijos valstybes. Taigi gana silpna Čioson vyriausybė turėjo įvykdyti milžiniškas politines, ekonomines, socialines ir švietimo reformas.

Socialinės ir švietimo sistemos reformos numatė panaikinti socialinio statuso sistemą, panaikinti Gwa-geo (valstybinių egzaminų) sistemą (Lee, 2000, p. 42) ir sukurti naujas švietimo sistemas nuo pradinių ir vidurinių mokyklų iki profesinių ir užsienio kalbų mokyklų. Karališkoji Čioson vyriausybė ypač pripažino pradinių mokyklų mokytojų rengimą, modernizuojant švietimą. Pagal taip vadinamą karališkąjį švietimo įstatymą, 1895 m. Seule buvo įkurta Hanseong mokytojų mokykla. Tačiau kitos švietimo institucijos, išskyrus Songgiungvaną, buvo oficialiai uždarytos.

Nors buvo įkurtos profesinės mokyklos, tokios kaip medicinos, teisės, prekybos, užsienio kalbų mokyklos, tačiau Korėjos žmonės, ypač jangbanai, jų nelabai vertino, kadangi jie niekino profesinius ir techninius sugebėjimus. Panaši pozicija, jog bajorams negarbinga užsiimti amatais, buvo įsigalėjusi ir Lietuvoje XVII a. Tačiau jai bandė prieštarauti Aronas Olizarovijus, savo 1651 m. traktate De politica hominum societate iškėlęs amatų reikšmę. Po 1894 m. Kabo reformos Čioson vyriausybė bandė pakeisti švietimo sistemas į vakarietiško tipo, tačiau jai nepavyko. Tuo metu Korėjos žmonėms ne itin rūpėjo nei valstybinis švietimas, nei švietimo reforma, kurią kontroliavo Japonija. Dauguma jangbanų norėjo pasilikti prie seno tipo konfucianistinio tradicinio švietimo. Žinoma po 1900-ųjų nemažai Korėjos jaunųjų nacionalistų buvo suinteresuoti tautos patriotų įkurtais institutais, nors konfucianistai tęsė savo konservatyvias tradicijas. Vis dėlto tradicinis švietimas nyko dėl krikščionių misionierinių ir vietinių privačių mokyklų.

Vėlyvuoju Čioson periodu karališkoji vyriausybė neturėjo pakankamai finansų tam, kad įsteigtų aukštąsias švietimo institucijas, tokias kaip Vakarų universitetai. Taip pat ji neturėjo tam pakankamai žinių (Lee, 2000, p. 43). Kaip pavyzdžiui 1895 m. Songgiungvanas, Čioson karalystės aukščiausioji švietimo institucija, nesugebėjo išlaikyti aukščiausios švietimo institucijos tradicijos ir tapo vidurinį išsilavinimą teikiančia mokykla, kurioje buvo mokoma kinų klasikos ir vidurinio lygio vakarietiškų dalykų, tokių kaip geologija, aritmetika ir pasaulio istorija. Taigi kadangi Čioson vyriausybės įkurtos mokyklos teikė tik pradinį ir vidurinį išsilavinimą, jos nebuvo panašios į modernius Vakarų universitetus.

Apibendrinus, apie vėlyvojo Čioson švietimą galima būtų pasakyti, kad modernios mokyklos atsirado trimis fazėmis: per Vakarų krikščionius misionierius, patriotus nacionalistus ir Čioson karališkąją vyriausybę. Tarp šių trijų srovių krikščionių misionieriškos mokyklos teikė vidurinį ir po-vidurinį išsilavinimą, o kai kurios net atidarė ketverių ir šešerių metų koledžus ar universitetus po nepriklausomybės nuo Japonijos atkūrimo 1945 m. Tuo tarpu dauguma vietinių institucijų, įskaitant vietines privačias ir valstybines mokyklas, palaikė tik vidurinį ir profesinį lygį, nors po nepriklausomybės atgavimo Boseong mokykla išsiplėtė į ketverių metų universitetą. Tiesą sakant, iki Japonų aneksijos (1910 m.) Čioson vyriausybė nesugebėjo suteikti Korėjos žmonėms aukštojo mokslo dėl japonų politinės valdžios. Todėl „vėlyvuoju Čioson periodu bebundanti aukštojo mokslo gėlė nesužydėjo, nes buvo nukirsta japonų kardu“ (Lee, 2000, p. 43).

I.2.Korėjos aukštasis mokslas moderniuoju periodu ir Lietuvos aukštojo mokslo raida

1795 m. – 1990 m.

Aukštąjį mokslą moderniuoju laikotarpiu (1910 m. – 1990 m.) nagrinėsime trimis etapais: Japonijos kolonijinio valdymo, JAV karinės vyriausybės ir Korėjos Respublikos laikotarpiais.

Korėjos švietimas Japonijos kolonijinio valdymo metu (1910 m. – 1945 m.) ir Lietuvos aukštasis mokslas XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje

Senovės Japonija turėjo glaudžius ryšius su Korėja savo kultūra ir politika. Anot John M. Maki (1945, p. 125), vienas iš pirmųjų Korėjos indėlių į Japonijos kultūrą buvo budizmo religijos perdavimas. Budizmas turėjo didelės įtakos Japonijos kultūrai ir religijai – šintoizmui. Įtakotas budizmo, konfucianizmo ir daoizmo, po dvylikos amžių šintoizmas tapo Japonijos valstybine religija. Japonija nors ir buvo smarkiai įsiskolinusi Korėjai kultūros prasme, tačiau XIX amžiuje japonų imperialistai, apsiginklavę šintoizmu, dar kartą išsilaipino Korėjos pusiasalio krantuose, kad užbaigtų nepavykusią šešioliktojo amžiaus pabaigos okupaciją. Atvykę japonai jėga pavergė Čioson vyriausybę ir įvykdė 1894 m. (Kabo) reformą. 1895 m. japonai parengė vidaus reikalų reformos projektą ir pareikalavo Čioson karališkosios vyriausybės įvykdyti švietimo reformą.

Nuo 1905 m. Čioson vyriausybė praktiškai prarado teisę valdyti šalį, kadangi Japonija, gavusi JAV, Anglijos ir Rusijos pritarimą, pasirašė 1905 metų Protektorato sutartį. Protektorato laikotarpiu (1905 m. – 1910 m.) japonų švietimo politika buvo praktiškai pasiruošimas šalies kolonizavimui.

Pavyzdžiui, privačių mokyklų įsakymas (Sarip-hak-gyo-ryeong) buvo paskelbtas 1908 m. tam, kad japonų valdžiai taptų pavaldžios visos privačios mokyklos, kurioms vadovavo krikščionių misionieriai ir patriotiški Korėjos lyderiai.

1910 m. Japonijai okupavus Korėjos pusiasalį kaip savo koloniją, jos pagrindinė politika buvo paversti Korėjos žmones paklusniais piliečiais. Šiam tikslui pasiekti ypač svarbus buvo švietimas.

Todėl 1911 m. Japonijos kolonijinė vyriausybė paskelbė Korėjos švietimo įsakymą, atitinkantį taip vadinamą imperialistinį įstatymą (Japonijos imperatoriaus Meiji įstatymą) (Lee, 2000, p. 45). Meiji įstatymo dvasią geriausiai išreiškia ši citata:Būkite paklusnūs savo tėvams, meilūs broliams ir seserims; būdami vyru ir žmona gyvenkite harmonijoje, su draugais būkite tikri; būkite kuklūs ir nuosaikūs; rodykite savo palankumą visiems; siekite mokslo ir lavinkitės menuose, tokiu būdu vystydami savo intelektualinius sugebėjimus ir tobulindami savo moralę. Taip pat rūpinkitės valstybe ir visuomenės interesais; būtino reikalo atveju drąsiai pasisiūlykite tarnauti Valstybei. (Keenlyeside et al., 1937, p. 100, cit. pg. Lee, 2000) Remiantis paminėtais įsakymais japonų administracija vadovavo pradiniam, viduriniam ir profesiniam švietimui, įskaitant medicininį, užsienio kalbų ir pedagogų švietimą. Anksčiau veikusios aukštojo mokslo mokyklos negalėjo teikti aukštojo mokslo iki 1922 m., kai vasario 4 d. buvo išleistas kitas švietimo įsakymas. Kadangi dėl 1911 m. švietimo įsakymo aukštojo mokslo institucijos, tokios kaip krikščionių misionierių koledžai, prarado koledžų statusą ir teisę suteikti mokslo laipsnį, Korėjoje nebuvo jokio modernaus universiteto iki 1924 m. japonams Seule įkūrus Keijo imperialistinio universiteto (dabartinis Seulo universitetas).Paskelbus antrąjį švietimo įsakymą 1922 m., Japonija leido taikyti nuostatus ir koledžams bei leido švietimą pedagoginiuose koledžuose (Lee, 2000, p. 46). Taip pat po antrojo švietimo įsakymo kai kurie krikščionių misionierių koledžai, kurie buvo praradę teisę teikti aukštąjį mokslą, šią teisę atgavo bei kai kurie įžvalgūs korėjiečių lyderiai įsteigė keletą privačių vidurinio bei koledžų lygio institucijų, kad suteikti daugiau galimybių korėjiečiams.

Iš kitos pusės, vietiniai patriotiški lyderiai įkūrė švietimo judėjimą, kad jiems leistų patiems rengti privačius koledžus ir universitetus. Kad nuraminti šį judėjimą, vadovaudamasi Meiji įstatymo universitetų įsakymu 1924 m. kolonijinė administracija įkūrė Keiji universitetą – pirmąjį modernų universitetą Korėjoje. Universiteto įkūrimas buvo labai svarbus švietimui įvykis Korėjos pusiasalyje (Lee, 2000, p. 47). Tačiau tik nedaugeliui korėjiečių buvo leidžiama stoti į universitetą – tik japonų valdžią palaikančių ar turtingų korėjiečių atžalos mokėsi Keijo universitete, tuo labiau, kad nemaža jų dalis mokėsi japoniškose profesinėse ar pedagoginėse mokyklose. Seungho Lee (1989, p. 95) rašė, kad 1934 m., per dešimt metų nuo universiteto atidarymo mokėsi 930 studentų, iš kurių korėjiečių buvo tik 32 procentai (Lee, 2000). Nors Keijo universitetas studijų kokybe buvo labai panašus į kitus universitetus Japonijoje, tačiau teisės ir medicinos fakultetai tapo pagrindinėmis universiteto charakteristikomis.

Kaip minėjo Byung Hun Nam (1962), pagrindiniai universiteto steigimo motyvai buvo (1) suteikti aukštąjį mokslą Korėjoje gyvenantiems japonams, (2) sustabdyti augantį korėjiečių nacionalizmą ir (3) įtvirtinti Korėjos elitą kaip Japoniją palaikančią grupę (Lee, 2000). Iš tikrųjų, kai kurie Keijo universitete studijuojantys korėjiečiai ištikimai tarnavo japonų imperialistams kaip agentai, kurie kartais net kankindavo Korėjos žmones fiziškai ir protiškai (Lee, 2000, p. 47). Be to šitie patys japonų agentai po nepriklausomybės atgavimo 1945 m. tapo privilegijuota klase, kuri vedė naująją Korėjos visuomenę. Priešingai nei japonus palaikantys korėjiečiai, patriotiški ar nacionalistiniai Korėjos žmonės tarnavo armijoje už tautinę nepriklausomybę ir mokėsi vietinėse privačiose mokyklose arba krikščionių misionierių institutuose vietoje japoniškų institutų. Tuo tarpu daugelis išsimokslinusių konfucianistų nenorėjo gauti vakarietiško švietimo, todėl jie liko ištikimi konfucianistinei švietimo tradicijai kaimo mokyklose.Antrojo pasaulinio karo metu (1937 m. – 1945 m.) japonų vyriausybė paskelbė tris švietimo principus: (1) nacionalinės misijos supratimas, (2) Japonijos ir Korėjos vienybės stiprinimas, ir (3) šalies tikslų pasiekimas per pasišventimą darbui. Japonijos militarizmas pasiekė savo viršūnę, kai buvo įkurta marionetinė Mandžiūrijos vyriausybė. Japonų kolonijinė vyriausybė pareikalavo, kad visi, įskaitant Vakarų misionierius mokytojus ir studentus, rodytų pagarbą šintoizmo šventykloms.

Be to buvo pareikalauta, kad visos pamokos būtų vedamos japonų kalba bei kad žmonės pasikeistų savo pavardes pagal japonišką stilių (Lee, 2000, p. 48). Japonų kolonijinės valdžios metais imperialistinė administracija suteikė galimybę japonams ir labai nedaugeliui korėjiečių įgyti elitinės grupės išsilavinimą imperializmo ir militarizmo praktikavimui. Tiesą sakant japonų administracija taikė tokią varžančią politiką, kuri suteikė labai mažai galimybių korėjiečiams įgyti aukštąjį išsilavinimą bei neleido mokytis pažangios inžinerijos ir mokslinių dalykų. Japonai naudojo dvi švietimo sistemas, kurios skyrė japonus ir korėjiečius.

Viena buvo studentams, kurie šnekėjo japoniškai, kita – tiems, kurie šnekėjo korėjietiškai. Pastaroji skyrėsi nuo pirmosios. Korėjiečiams buvo taikoma daug apribojimų, ypač viduriniame ir koledžo švietimo lygiuose (Lee, 2000, p. 48). 1939 metais vienam tūkstančiui korėjiečių teko tik 1,31 vidurinės mokyklos mokinių korėjiečių, tuo tarpu vienam tūkstančiui Korėjoje gyvenančių japonų teko 32,70 japonų mokinių.

Koledžuose ir universitetuose buvo dar didesnė nelygybė: tūkstančiui korėjiečių teko 0,27 koledžų ir pedagoginių seminarijų studentų, o tūkstančiui japonų teko 7,20 studentų. Kalbant vien apie universitetus, korėjiečių studentų buvo tik 0,0093, o japonų 1,06 studentų, tenkančių tūkstančiui atitinkamai korėjiečių ar japonų gyventojų (Lee, 2000, p. 49). Japonijos valdomos aukštojo mokslo institucijos Korėjos žmonių buvo laikomos mokyklomis, kur buvo lavinami japonų imperialistams paklusnūs agentai.Viską apibendrinus galima sakyti, jog japonų kolonijinis švietimas tarnavo Korėjos nutautinimui, profesinio išsilavinimo suteikimui, diskriminavimui ir asimiliavimui, anot 1952 m. Han-Young Rim analizės (Lee, 2000). Ypač aukštojo mokslo lygiu, universitetinio švietimo Korėjoje tikslas buvo auklėti japonams paklusnų elitą, kuris taptų ištikimomis japonų marionetėmis.

Japonų valdymo periodą yra gana logiška lyginti su Lietuvos švietimu nuo 1795 m., kai LDK buvo prijungta prie Rusijos. Nors Rusijos valdžia veikė ne taip drastiškai kaip Japonijos (per beveik 30 metų iki universiteto uždarymo 1831 m. universitetas padarė didžiulę pažangą), tačiau caro valdžia tikrai neskatino demokratinės minties vystymosi universitete ir visoje Lietuvos švietimo sistemoje.

1803 m. Rusijos imperatorius paskelbė naujus nuostatus, pagal kuriuos pakito ir Vilniaus universiteto tvarka. Jame buvo patvirtinti 4 skyriai – 1) fizikos ir matematikos, 2) medicinos, 3) moralinių ir politinių mokslų, 4) meno ir literatūros bei 32 jų katedros. Visi skyriai turėjo lygias teises. Buvo įvestos naujos disciplinos medikams, teisininkams, inžinieriams, statybininkams ir agronomams ruošti (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 128). 1803 m. nuostatai nekeitė nusistovėjusios mokslo laipsnių teikimo tvarkos, tačiau ji buvo pakoreguota 1819 m. caro patvirtintų taisyklių. Švietimo ministras reiškė nepasitenkinimą, kad universitete studentų atsakymai vertinami tik labai gerai ir jiems iškart suteikiami kandidato laipsniai. Todėl studentas, išlaikęs baigiamuosius egzaminus, netapdavo kandidatu iš karto. Buvo įvestas tarpinis, tikrojo studento, laipsnis. Iki kandidato jį skyrė dar treji metai griežtai lankomų paskaitų. Profesoriai apie nelankančius paskaitų studentus kas mėnesį turėdavo pranešti dekanui.

Nuo 1803 m. reformos pradėjo keistis universiteto valdymas. Universiteto profesoriai trejiems metams rinko rektorių, o fakultetuose – dekanus. Visą mokymą ir mokslinį darbą kontroliavo universiteto taryba, susidedanti iš visų profesorių. Universiteto ir Vilniaus mokslo apygardos reikalus tvarkė universiteto valdyba, sudaryta iš rektoriaus ir 4 fakulteto dekanų. Universitetui priklausė aštuonių Vilniaus švietimo apygardos gubernijų mokyklų priežiūra. Universiteto valdymas darėsi vis labiau centralizuotas. Caro valdžia ėmė kištis į jo vidaus reikalus. Įvesta daugybė priemonių, nukreiptų į universiteto savivaldos panaikinimą. 1824 m. buvo uždrausta skaityti viešas paskaitas. Tais pat metais švietimo ministras pareikalavo iš visų profesorių privalomųjų dėstomojo dalyko paskaitų konspektų, nurodant autorius, kuriais remtasi. 1825 m. caro valdžia įkūrėuniversiteto policiją, susidedančią iš inspektoriaus, dviejų jo padėjėjų ir 4 prižiūrėtojų. Profesoriai ir studentai tarnybos metu buvo priversti dėvėti tamsiai mėlynas uniformas. 1826 m. caro valdžia nusprendė, kad trejiems metams renkamas rektorius – tai vokiečių universitetų „respublikoniškojo valdymo“ pavyzdys, todėl pragaištingas. Buvo nuspręsta, kad rektorių turi paskirti vyriausybė. Vis dėlto visos policinės ir administracinės priemonės nesustabdė kylančio nepasitenkinimo. Caro administracijos sukurta įvairių suvaržymų sistema slėgė universiteto tiriamąjį darbą, ypač visuomenės mokslus (Piročkinas, Šidlauskas, 1984, p. 315).

1831 m. caras sudarė komitetą, kuris išnagrinėtų Vilniaus universiteto uždarymo galimybę. Komitetas pasiūlė uždaryti Vilniaus universitetą, o vietoj jo įkurti naują rusų universitetą Kijeve. Vilniuje buvo siūloma palikti tik Medicinos institutą. Taip pat pasiūlyta panaikinti katalikų dvasininkų išlaikomas mokyklas. 1840 m. caras paskelbė, jog Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija bus paversta Kijevo universiteto Medicinos fakultetu, taip pat bus išvežti mineralogijos, botanikos, zoologijos bei fizikos kabinetų įrengimai. Nuo tada Vilniuje aukštosios mokyklos nebeliko.

Vietoj uždaryto Vilniaus universiteto buvo nuspręsta įkurti dvi Vilniaus reikalų ministerijai pavaldžias specialias aukštąsias mokyklas: Medicinos-chirurgijos akademiją ir Romos katalikų dvasinę akademiją. Trumpai aptarsime kiekvienos jų struktūrą ir valdymą. Medicinos-chirurgijos akademijai vadovavo prezidentas, kurį skirdavo caras, o kandidatūrą parinkdavo vidaus reikalų ministras. Prezidentas privalėjo iškart pranešti vidaus reikalų ministrui apie visus reikšmingesnius akademijos įvykius. Formaliai aukščiausia, visus mokslo ir mokymo klausimus sprendusia instancija buvo akademikų ir ordinatorių profesorių konferencija (taryba). Taip pat didelį vaidmenį akademijoje vaidino inspektorius ir keturi jo padėjėjai, kurie nuolatsekdavo studentų elgesį. Dėstytojai taip pat būdavo griežtai kontroliuojami. Dalykų programos ir paskaitų turinys turėdavo būti aprobuotas konferencijos ir patvirtintas vidaus reikalų ministro.

Akademijoje turėjo teisę mokytis tik „laisvųjų luomų“ atžalos. Valstiečių jaunimui ši teisė suteikta nebuvo. Akademijoje buvo gana griežta drausmė. Kiekvienam studentui dalinamoje informacijoje apie elgesį buvo nurodyta ne tik mėgti mokslą, bet ir „būti nuolankiam valdžiai, pamaldžiam“. Negalima buvo turėti carui ir religijai priešingų knygų ir rankraščių. Už pažeidimus studentai buvo sodinami į karcerį visai savaitei. Vis dėlto net tokiomis priemonėmis jaunimo sulaikyti nustatytuose rėmuose valdžiai nepavyko. Studentams rūpėjo Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybė, buvo net susikūrusi medikų studentų „Demokratinė draugija“. Dėl šio ir panašių judėjimų valdžia 1840 m. nusprendė uždaryti Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, o besimokančiuosius išskirstyti į kitas Imperijos mokslo įstaigas (Vilniaus universiteto istorija 1579- 1994, 1994, p. 174-176).

Vilniaus Romos katalikų dvasinė akademija buvo atidaryta 1833 m. Jos vadovybę – valdybą – sudarė 5 žmonės: rektorius, inspektorius, ekonomas ir du rektorato nariai. Rektoriaus kandidatūrą su vidaus reikalų ministro žinia parinkdavo Peterburgo katalikų dvasinė kolegija, o tvirtindavo caras. Akademijoje taip pat veikė taryba, sudaryta iš visų profesorių, kurių tebuvo 8. Taryba sprendė neatidėliotinus klausimus ir teikė mokslo laipsnius. Mokyklos tvarka buvo griežta, paskaitos cenzūruotos. Jų programą ir konspektus dėstytojai turėjo įteikti rektoriui bei nusiųsti į Romos katalikų dvasinę akademiją Peterburge. 1842-1844 m. vyriausybė Dvasinė akademiją dėl tos pačios „politinio nepatikimumo“ priežasties perkėlė į Sankt Peterburgą.

Vilniaus universiteto atkūrimo klausimas buvo keliamas tiek prieš, tiek po 1863 m. sukilimo, tačiau taip ir neliko įgyvendintas iki 1919 m. Atkūrimo klausimas vienu metu buvo svarstomas dviejose Vilniuje veikusiose mokslo draugijose – lietuviškoje ir lenkiškoje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus, kad atkuriama Lietuvos valstybė, Vilniaus universiteto atkūrimo idėją nuosekliai rėmė Valstybės Taryba. Ji tais pačiais metais priėmė Vilniaus universiteto statutą, tačiau atkūrimo aktas nebuvo įgyvendintas, nes Lietuvos valstybės sostinę okupavo Tarybų Rusijos Raudonoji armija, o vėliau aneksavo Lenkija.1919 m. rugpjūčio 28 d. įsaku įteisintas lenkiškojo Stepono Batoro universiteto Vilniuje atidarymas. Universitetas, jo įkūrėjų sumanymu turėjęs skleisti iš Vilniaus lenkų mokslo šviesą, netarnavo visos Lietuvos daugiatautės visuomenės, juolab Lietuvos valstybės interesams. Į universitetą buvo pakviesta dėstytojų iš įvairių Lenkijos regionų, tačiau tarp mokslo personalo nebuvo lietuvių (Vilniaus universiteto istorija 1570-2004, 2004, p. 38). Taip pat ribotas lietuvių studentų priėmimas į universitetą, paprastai jų nebūdavo netgi 3%. 1937/38 mokslo metais pagal studentų tautybę buvo: lenkų 72,6%, žydų – 13,4%, rusų – 6,8%, baltarusių – 3,02%, lietuvių – 2,7%, ukrainiečių – 0,9%, vokiečių – 0,41%, kitų – 0,09% (Vilniaus universiteto istorija 1803-1940, 1977, p. 165).

Nemažai lietuvių mokslininkų pasitraukus į Kauną, ten 1922 m. Vilniaus universiteto statutu buvo įkurtas Lietuvos universitetas Kaune. Nuo pirmųjų jo veiklos metų imta ieškoti optimalesnės universiteto struktūros. 1930 m. buvo išleistas naujas statutas, kuris, tiesą sakant, buvo mažiau laisvas ir demokratinis. Buvo labiau detalizuotos universiteto senato veikimo ribos. Personalo atranka taip pat sugriežtinta – atranką vykdė fakultetai, tačiau skyrė Respublikos prezidentas, švietimo ministras arba rektorius, priklausomai nuo skiriamo personalo pareigų. Taip pat naujasis statutas sugriežtino keliamus reikalavimus pedagoginiam personalui, patikslino kai kuriuos krūvio ir kitus klausimus. 1937 m. buvo priimtas dar vienas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statutas, kuris dar labiau suvaržė universiteto autonomiją, kas ypač matyti iš pasikeitusios rektoriaus, prorektoriaus ir dekanų rinkimo bei skyrimo tvarkos. Studentų tautinė sudėtis 1937 m. buvo: lietuvių 79,6%, lenkų – 2,2%, rusų – 1,4%, vokiečių – 0,9%, latvių – 0,2%, žydų – 14,9, kitų – 0,8% (Vilniaus universiteto istorija 1803-1940, 1977, p. 244).

Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje keitėsi valdžios ir tik pradėjęs veikti Vilniaus universitetas buvo sovietintas ir galiausiai nacių uždarytas.

Pietų Korėjos švietimas JAV karinės vyriausybės laikotarpiu (1945 m. – 1948 m.)

Korėjos išsivadavimas iš Japonijos okupacijos 1945 m. rugpjūčio 15 d. turėjo neapsakomai didelės įtakos Korėjos švietimo istorijai. Po to, kai pagal JAV ir Rusijos 1945 m. vasario susitarimą Jaltoje, JAV karinės pajėgos 1945 m. rugsėjo 8 d. išsilaipino Korėjos pusiasalyje, Korėjos valdžia staigiai perėjo iš japonų į amerikiečių karinės administracijos rankas. JAV karinė vyriausybė pradėjo atkūrinėti nežinios būsenoje paliktą švietimo sistemą. Rugsėjo 29 d. JAV karinė vyriausybė Korėjoje (JAVKVK, angl. USAMGIK) paskelbė įsakymą Nr. 6, pagal kurį turėjo būti atidarytos visos prieš tai veikusios švietimo institucijos. Po to karinė vyriausybė veikė per japonų paliktą administracinę struktūrą, kad sukurtų naują švietimo struktūrą ir sistemą. 1945 m. spalio 21 d. karinė administracija paskelbė tokią direktyvą: Karinės vyriausybės bendroji politika mokykloms Korėjoje, piečiau 38 paralelės, yra valdyti mokyklas per egzistuojantį tinklą, kol nebus reikalingi pakeitimai. Kadangi esama sistema yra stipriai centralizuota, būsimi pakeitimai bus pritaikyti visoje sistemoje. Kol karinė vyriausybė nenuspręs daryti pakeitimų, karinės vyriausybės tarnautojai dirba pagal esamą sistemą (USAMGIK Official Gazatte, Spalio 2, 1945, p. 7, cit. pg. Lee, 2000).

Tam, kad įvykdytų užsibrėžtą politiką ir užtikrintų švietimo veiklą, 1945 m. lapkritį karinė valdžia sudarė švietimo planavimo nacionalinį komitetą iš 80 korėjiečių švietimo atstovų ir 10 JAV karininkų. 1946 m. kovą komitetas patvirtino naują švietimo tinklą, grįstą Korėjos nacionalizmo dvasia ir Amerikos švietimo principais ir sistemomis. Pavyzdžiui, komitetas priėmė (1) 6-6-4 metų mokymo trukme grįstą sistemą, kuri panaši į Amerikos švietimo sistemą, (2) teisę į švietimą nepaisant socialinio statuso ir lyties, ir (3) amerikietišką pragmatistinę švietimo filosofiją kaipKorėjos švietimo modelį. Taip pat komitetas priėmė Hongik Ingan (maksimali nauda žmonėms), šalies įkūrėjo Dangun legendinę nacionalinę filosofiją, kaip pagrindinę Korėjos švietimo filosofiją (Lee, 2000, p. 50).

Kalbant apie Korėjos aukštąjį mokslą, komitetas labai nusipelnė perorganizavęs ir išplėtęs aukštąjį mokslą. Frank L. Eversull (1947, p. 52), kuris ėjo koledžų ir pedagoginių koledžų vadovo pareigas tuo metu, taip apibūdino aukštojo mokslo padėtį: Pirmaisiais okupacijos metais buvo daugybė konferencijų, planų ir diskusijų apie tai, koks turėtų būti ir kokia linkme turėtų būti vystomas aukštasis mokslas Korėjoje. Seule buvo devyni ar dešimt valstybinių koledžų ir šešiolika privačių koledžų, kurie Japonijos okupacijos metais buvo griežtai kontroliuojami. Taip pat buvo paprastų koledžų (ir papildomai du medicinos koledžai) keletoje provincijų bei Žuvininkystės koledžas Pusane. (cit. pg. Lee, 2000) Prieš pat Korėjos išlaisvinimą 1945 m. rugpjūtį, anot Sungho Lee (1989) ir Byung Hun Nam (1962), šalyje veikė 19 aukštojo mokslo institucijų ir buvo šiek tiek virš 3000 studentų. Yra ir kitų nuomonių, pvz., Eversull (1947) ir Adams (1965) tvirtina, jog buvo 25 mokyklos, o Bongho Yu (1992) rašo apie 21. Švietimo ministerija (1976) pažymi, kad 1945 m. buvo 7819 studentų ir 19 mokyklų (Lee, 2000). 1947 m. lapkritį tiek privačių, tiek valstybinių aukštojo mokslo institucijų išaugo iki 29 su daugiau nei dvidešimt tūkstančių studentų. Du svarbiausi žingsniai reorganizuojant ir plečiant aukštąjį mokslą buvo valstybinių universitetų ir koledžų įsteigimas bei privačių universitetų ir koledžų įsteigimas. Ypatingai žymus įvykis buvo Seulo valstybinio universiteto įkūrimas 1946 m. rugpjūčio 22 d., kas leido paprastiems žmonėms įgyti aukštąjį išsilavinimą. Iki to laiko per visą Korėjos istoriją aukščiausiosios mokslo institucijos buvo monopolizuotos aristokratų ar privilegijuotos klasės.

JAV karinė vyriausybė praktiškai pasėjo demokratiško aukštojo mokslo sėklą Korėjos pusiasalyje. 1948 m. Korėjoje veikė virš 30 valstybinių ir privačių aukštojo mokslo institucijų.

Apibendrinus, karinė vyriausybė padarė didelės įtakos Korėjos švietimui, ji supažindino su Amerikos švietimo idėjomis, administravimu, organizavimu, studijų programomis bei valdymo sistemomis.Lietuva po Antrojo pasaulinio karo, kitaip nei Pietų Korėja, Vakarų sąjungininkams nuolaidžiaujant, buvo okupuota sovietų. Lietuvoje buvo pertvarkoma ekonomika, niokojama tautinė kultūra, diegiamas svetimas gyvenimo būdas ir moralė (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 265). Vilniaus universitetas buvo verčiamas standartine sovietine aukštąja mokykla. Buvo atmestos dvidešimt metų Lietuvoje puoselėtos Europos universitetų tradicijos, grindžiamos valstybės nesikišimu į universiteto vidaus reikalus, savivalda ir akademinėmis laisvėmis. Universitetas buvo atskirtas nuo Vakarų pasaulio.

Aukštasis mokslas Korėjos respublikoje (1948 m. – 1990 m.) ir Lietuvos TSR (1944 m. – 1990 m.)

Korėjos Respublika buvo įkurta 1948 m. rugpjūčio 15 d. Nuo tada Švietimo ministerija pradėjo administruoti visą šalies švietimą, valdant JAV karinei vyriausybei. Korėjos vyriausybėje virš metų buvo svarstomas naujasis švietimo įstatymas, norint suderinti jį su naujosios vyriausybės politika.

1949 m. gruodį Korėjos vyriausybė paskelbė pagrindinį Švietimo įstatymą (Nr. 86), kurio sudarymui neturėjo jokios įtakos užsienio jėgos. Naujajame įstatyme buvo aprašytos Korėjos švietimo filosofijos, principai ir tikslai. Švietimo įstatymo 1 straipsnyje Korėjos švietimo tikslas buvo nustatytas toks: Švietimu siekiama išugdyti darnią asmenybę, lavinti savarankiškam gyvenimui reikalingus gebėjimus; ugdyti pilietiškumą tam, kad tarnauti demokratinės šalies vystymui ir tokiu būdu prisidėti prie žmonių rasės gerovės idealo įgyvendinimo, kuris sutampa su Hongik Ingan (maksimali nauda žmonėms) dvasia. (Korėjos Respublika, Švietimo įstatymas, Švietimo ministerija, Įstatymas Nr. 86, 1949, p. 1, cit. pg. Lee, 2000, p. 52)

Švietimo tikslas taip pat buvo apibrėžtas Švietimo įstatymo 108 straipsnyje:

Koledžų ir universitetų švietimo tikslas bus mokyti ir tirti mokslą, teorijas ir metodus, kurie reikalingi tautos ir žmonijos gerbūviui, ugdyti studentuose bendruomenės lyderių savybes. (Korėjos Respublika, Švietimo įstatymas, Švietimo ministerija, Įstatymas Nr. 86, 1949, p. 31-32, cit. pg. Lee, 2000, p. 52)

Periodas tarp Korėjos Respublikos įkūrimo 1948 m. rugpjūtį ir Korėjos karo pradžios 1950 m. birželio 25 d. yra laikomas Korėjos modernios aukštojo mokslo sistemos vystymo pirmąja stadija (Lee, 2000, p. 53). Maždaug tuo metu, kai Korėjos vyriausybė žingsnis po žingsnio sukūrė naują švietimo sistemą, prasidėjo Korėjos karas (1950 m. birželio 25 d.). Karas (1950 m. – 1953 m.) pasiglemžė daugybę aukų ir nualino šalį. Nors karo metu buvo reikalingi kariai, studentų skaičius dėl vyriausybės politikos atleisti studentus nuo karinės tarnybos, universitetuose išaugo. Tuo metu įstojusiųjų skaičius universitetuose ir koledžuose išaugo nuo 11 tūks. iki 38 tūkst., o universitetų skaičius išaugo iki trylikos. Tokia vyriausybės politika daugelio šeimų, kurios nukentėjo nuo karo, buvo laikoma neprotinga.

Nepaisant nieko, karo metu Korėjos švietimas po truputį vystėsi. Karas turėjo didelės įtakos švietimui, kas pasireiškė tuo, jog (1) buvo atidaryti vakariniai koledžai ir dvimečiai koledžai darbininkams ir moterims ir (2) užsienio agentūros ir ypač Amerikos vyriausybė smarkiai prisidėjo rekonstruodami aukštojo mokslo institucijas. Kalbant apie agentūrų įtaką švietimui, tai jos universitetų padaliniams teikė įvairius reikmenis bei padėjo planuoti ir atkurti aukštąjį mokslą. Aktyviausiai šioje veikloje dalyvavusios agentūros buvo Jungtinių Tautų Civilinės pagalbos apygarda Korėjoje (UNCACK), Korėjos Civilinės pagalbos korpusas (KCAC), Jungtinių Tautų Korėjos pertvarkos agentūra (UNKRA), Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Užsienio operacijų administracija (FOA), Tarptautinė bendradarbiavimo administracija (ICA), Tarptautinės plėtros agentūra (AID) ir Jungtinių Valstijų operacijų misija Korėjai (USOM).

Korėjos aukštajam mokslui taip pat pagelbėjo Amerikos koledžai ir universitetai perpersonalo mainus bei techninę pagalbą. Taipogi daugybė JAV pagalbos programų suteikė galimybę korėjiečiams įgyti išsilavinimą Amerikoje. Pavyzdžiui, nuo 1954 m. iki 1962 m. pagal sutartį tarp ICA/Minesotos universiteto ir Korėjos Respublikos JAV bakalauro laipsnį įgijo 255 korėjiečiai.

Minėtu laikotarpiu JAV pagalba smarkiai prisidėjo prie Korėjos aukštojo mokslo plėtros kiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Pagal Švietimo ministerijos Švietimo statistinį metraštį, 1945 m. Korėjoje veikė 19 aukštojo mokslo institucijų, 1955 m. – 74 koledžų ir universitetų, 1965 m. – 162, o 1990 m. – 258 institucijos (Lee, 2000, p. 54; Weidman, Park, 2000, p. 239).

Po karinio perversmo 1961 m. buvo pripažinta, kad yra reikalinga švietimo reforma, kad sukurti tautinį tapatumą ir industrializuoti šalį. Korėjos vyriausybė tuomet pradėjo epochą, per kurią susikūrė moderni Korėja, nepriklausoma politiškai ir ekonomiškai. Aštuntajame dešimtmetyje aukštasis mokslas ypač prisidėjo prie šalies industrializacijos. Ypač daug buvo įkurta inžinerijos koledžų. Devintajame dešimtmetyje švietimas dar labiau išsivystė, o dešimtajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje įvyko tarsi švietimo sprogimas, kuomet Pietų Korėjoje veikė 354 aukštojo mokslo institucijos, kuriose mokėsi virš 3 milijonų studentų.Apskritai krikščioniška misionierinė veikla smarkiai pakeitė Korėjos socialinę ir švietimo situaciją: buvo įsteigtos krikščioniškos mokyklos, atsvėrusios vyraujančią konfucianistinę tradiciją, buvo inicijuotas gimtosios kalbos švietimas, mokymasis tapo atviru visų klasių atstovams bei moterims, buvo pripažinta Vakarų praktinių ir mokslinių žinių svarba, atvežtos Vakarų institucijų administravimo sistemos bei studijų programos. Korėja buvo supažindinta su nepriklausomybės ir pasitikėjimo savimi dvasia, Vakarų filosofijomis, tokiomis kaip krikščioniškas humanizmas, puritanizmas, egalitarizmas, demokratija, utilitarizmas ir pragmatizmas.

Kalbant apie Lietuvą tuo pačiu laikotarpiu nuo 1944 m. iki 1990 m., tai matome visai kitokią situaciją tiek šalies gyvenime, tiek švietime ir aukštajame moksle. Nors Tarybų Sąjungos konstitucija buvo skelbiama kaip demokratiškiausia konstitucija pasaulyje, tačiau realybėje sovietų valdžia buvo visiškai priešinga bet kokioms demokratijos vertybėms. Vis dėlto šis Lietuvos švietimo gyvavimo tarpsnis aprašomas ir lyginamas su Korėja būtent šiame skyriuje, kadangi tai yra tas pats laikotarpis ir jame galima įžvelgti paralelių.

Lietuvoje universitetas prarado bet kokią autonomiją. Jo veiklą smulkiai reglamentavo sąjunginis aukštųjų mokyklų komitetas: jis nustatinėjo standartinius mokymo planus, kursų sąrašus, programas, kurių negalėjo keisti nei rektoratas, nei tarybos. Formaliai universitetas priklausė Švietimo liaudies komisariatui, o faktiškai jam vadovavo LKP – diktatoriško valstybės valdymo struktūros sudėtinė dalis (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 270). Universiteto dėstytojai, kaip ir studentai buvo kruopščiai atrenkami, tyrinėjama jų praeitis ir pažiūros, ar neprieštarauja vienintelei teisingai marksistinei ideologijai. Tarp jaunimo į studentų gretas buvo nepriimami tie, kurie buvo „buožių vaikai“, „represuotieji“, „aktyvūs vokiečių talkininkai“, turėjo „ryšių su banditais“ ir mandatinei komisijai, atrinkinėjusiai studentus pagal politinius principus, pateikė „melaginga anketas“ (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 280).

P. Korėjoje 1961 m. buvo pradėta švietimo reforma, kad industrializuoti šalį. Tarybų Sąjungoje Stalinas ją pradėjo jau trečiajame dešimtmetyje, tačiau Vilniaus universiteto struktūroje tai atsispindėjo daugmaž tuo pačiu metu, kaip ir Korėjoje – šeštajame ir septintajamedešimtmečiuose. Spartus Lietuvos pramonės augimas, reikalavęs vis daugiau specialistų, lėmė nuolatinį Vilniaus universiteto augimą. 1968 m. buvo įsteigta tarpfakultetinė Politinės ekonomijos, 1969 m. – Filosofijos istorijos ir ateizmo katedra. Fizikos ir matematikos fakultete sudarytos 4 naujos katedros, 1963 m. įsteigtas Skaičiavimo centras. Ekonomikos fakultete nuo 1963 iki 1968 m. įsteigta net 40 naujų katedrų. Naujais ir reorganizuotais padaliniais pasipildė Medicinos bei Istorijos ir filologijos fakultetai. Nors šaltojo karo tarp JAV ir Tarybų Sąjungos metu Amerikoje įsigalėjo nuomonė, jog modernus mokslas gali klestėti tik demokratinėmis sąlygomis, šis mitas buvo paneigtas po Sputniko paleidimo (Bloom, 1970, p. 121).

Taigi pertvarkymas pasižymėjo naujų fakultetų ir katedrų steigimu bei tiksliųjų mokslų puoselėjimu. Tikslieji mokslai Tarybų Sąjungoje buvo pabrėžiami ir dėl to, kad jie neutralūs ideologijos ir tautiškumo prasme. Pietų Korėjoje gi ši nauja reforma pabrėžė ne tik industrializaciją, bet ir tautiškumo puoselėjimą. Lietuvoje tautiškumo ir patriotinės nuotaikos panašiu laiku sustiprėjo dėl susilpnėjusio sovietinio režimo. Tuo pasinaudojęs Juozas Bulavas, 1956 m. TSRS aukštojo mokslo ministerijos kolegijos patvirtintas rektoriumi, puikiai suvokdamas, jog norint, kad universitetas būtų naudingas Lietuvai, reikia atnaujinti jo veiklą ir apvalyti nuo atsitiktinių, nekvalifikuotų žmonių. Jis ėmėsi Vilniaus universiteto „atlietuvinimo“.Devintajame dešimtmetyje prasidėjo pertvarka, šalyje atsirado daugiau viešumo, žmonės atgavo viltį į demokratiją. Maskvoje buvo parengti aukštojo mokslo pertvarkymai, suteikę aukštosioms mokykloms daugiau teisių. Joms buvo leista mokymo turinį labiau sieti su regiono, respublikos reikmėmis, kai kurių profesijų specialistus rengti pagal individualų planą. Buvo akcentuojamas mokymo proceso technizavimas, studentų savivaldos ir savarankiško darbo apimties didinimas. Nepaisant šių gerų permainų vis tiek nepakitę liko ministerijos diktatas, vienodi mokymo planai ir programos, dogmos ir ideologiniai prietarai visuomenės moksluose (Vilniaus universiteto istorija 1579-1994, 1994, p. 316-317).

Pirmame skyriuje trumpai aprašyta Pietų Korėjos aukštojo mokslo raida, jai įtakos turėję istoriniai įvykiai ir kultūriniai, religiniai veiksniai. Nors senovės Korėjos mokyklų steigimąsi ir mokymo turinį griežtai nustatė konfucianizmas, šiuolaikinės Korėjos visuomenės atstovaujančiomis religijomis, kurios veda Korėjos universitetus ir privačius koledžus, tapo budizmas ir krikščionybė (žr. 4 priedą). Kaip budizmas ir konfucianizmas veikė Korėjos visuomenėje iki vėlyvojo devynioliktojo amžiaus, taip krikščionybė pakeitė jų vietą pasekdama konfucianizmo socialinėmisetinėmis ideologijomis nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos.

Taip pat šiame skyriuje fragmentiškai aprašytas Lietuvos aukštasis mokslas nuo XIV a., kai buvo įsteigta pirmoji mokykla, iki XX a. pabaigos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Buvo palygintos P. Korėjos ir Lietuvos aukštąjį mokslą formavusios politinės ir istorinės prielaidos bei įvardintos abiejų šalių aukštąjį mokslą apibūdinančios savybės, ypač pabrėžiant pagrindinių demokratinių principų apraiškas.