Sakydamas pamokslus, aš kalbu po penkias ar šešias valandas. Aš tai darau ne todėl, kad man tai patinka. Esmė paprasta. Ją paaiškinti nereikėtų nė penkiolikos minučių. Tačiau aš noriu sukurti santykius su skirtingais žmonėmis, su visais, kurie ateina pas mane, todėl remdamasis kalbos pagrindine mintimi, pateikiu daug skirtingų pavyzdžių. Aš tai darau, nes noriu, kad jie visi patektų į tą pačią sferą. Mano tikslas yra pavasarį pasėti kuo daugiau sėklų. Kuo daugiau jų bus pasėta, tuo daugiau išdygs daigų.
Tuomet, kur reikia sėti? Nesugadintoje dirvoje. Kokia tai dirva? Tai jaunimas. Jeigu jūs pasėsite sėklą jauno žmogaus širdyje, ji liks su juo visą gyvenimą, ir niekas neišraus šios sėklos iš jo širdies.
Kokio amžiaus žmogus yra pats jautriausias? Patys imliausi iš mokinių yra pradinių klasių mokiniai. Vyresnių klasių mokinių jausmai pamažu atbunka. Kai jie pradeda eiti į universitetą, tai tas pats, tarsi jie žvalgytųsi po kaimyninį kaimą, primena ekskursiją. Pats jautriausias amžius – tai laikas, kai vaikai mokosi pradinėse klasėse. Štai kodėl sėti sėklas reikia, kai yra tinkamas amžius.
Organizuokite savo rajono vaikams sekmadieninę mokyklą, žaiskite su jais, mokykite vaikiškų dainų, pasakokite ką nors. Visa tai susikaups ir taps jūsų amžinu turtu ateityje. Kai tik matote pagyvenusius žmones – liudykite jiems Dievo Žodį. Susivienijimo bažnyčios lyderiams tai prastai sekasi.
Važiuodami autobusu, paklauskite vieno – dviejų žmonių, kur jie važiuoja, užmegzkite pokalbį, pasiūlykite jiems kaip nors susitikti, o tada papasakokite jiems Principą. Jūs galite liudyti jiems kiek tik norite. Mes turime pakankamai medžiagos. Kad liudytumėte, geriau važiuoti autobusu arba metro, o ne savo automobiliu. Jeigu kiekvieną dieną, dvyliką mėnesių, keletą metų važiuotumėte tuo pačiu laiku vienu maršrutu, kai žmonės važiuoja į darbą ir iš darbo, visų žmonių, su kuriais jūs važiuojate, veidai taptų jums pažįstami. Tuomet tereikia jums pasisveikinti, ir žmonės jums atsakys, jūs galėsite sukurti tarpusavio santykius. Kelias jau nutiestas, tad kam švaistyti laiką?
Rūpintis Dangaus Karalystės piliečiais – svarbiau, negu valgyti. Tačiau jums tai prastai sekasi. Tai mūsų svarbiausias užsiėmimas, mūsų pagrindinė užduotis, kol gyvename žemėje. Iš visų darbų, kuriuos turime atlikti per savo gyvenimą, šis – pats svarbiausias. Darbas, karjera, pinigai – visa tai laikina. Tame pasaulyje jūs nieko nepadarysite su sukauptais pinigais. Ten nereikalingi materialūs daiktai ir žinios. Jūsų siela iš karto viską supras, net jei jūs nesimokysite. Per savaitę jūs viską suprasite.
Valdžia tame pasaulyje taip pat nereikalinga. Dvasiniame pasaulyje veikia jėga, paremta meile, kuri sukuria harmoniją ir įtakoja žmones. Štai kodėl žmonės, nesugebantys įtakoti kitų meilės jėga, negalės sukurti harmonijos su pradiniu pasauliu, kur viskas veikia tik dėl meilės įtakos. Jie bus atstumti ir galiausiai nueis į pragarą.
Taigi, turime sujungti žmones su amžinu gyvenimu. Amžino gyvenimo klausimas yra labai rimtas. Pavasarį jaunos moterys eina rinkti valgomos žolės. Taip ir jūs turite gyventi visą savo gyvenimą ieškodami: „Kur yra tai, ko man reikia?“ Jeigu turite objektą, jūsų širdyje turi būti troškimas pasakoti jam apie Principą visą naktį. Eikite visi ir įkvėpkite juos jau per pirmą susitikimą.
Kiek žmonių jūs užauginote sūnumis ir dukromis, kuriuos jūs galėsite pasiimti kartu į Dangaus Karalystę? Kitų reikalų jūs neturite. Kad ir kiek milijonų turėtumėte ir kaip gerai gyventumėte, visa tai laikina. Jūs turite padaryti tai, apie ką jums kalbu, net jei jums teks atiduoti visus savo daiktus, žinias ir netgi patį gyvenimą. Atiduokite tai ne po vieną, bet surinkite viską kartu ir investuokite tai, kad sukurtumėte Dangaus Karalystės piliečius. Vertė to, ką jūs darote, bus proporcinga jūsų įnašo dydžiui.
Štai jūs, taip vadinami Susivienijimo bažnyčios lyderiai, galbūt didžiuojatės prieš aplinkinius ir vaikštote pasipūtę, bet taip elgtis gėdinga. Svarbiausia, kiek gyvybių kiekvienas iš jūsų asmeniškai išgelbėjote?
Jūs turite mokyti apie amžiną gyvenimą. Nuo šiol jūs turite prisiimti tokią atsakomybę. Aš negaliu prakeikti tų, kurie prieštarauja Susivienijimo bažnyčiai. Dangus trokšta, kad tie žmonės išsiaiškintų ir sukurtų santykius su manimi, taigi, atsakomybė už šių žmonių atsisakymą dalyvauti tenka mūsų Bažnyčiai. Aš turiu už juos atsakyti. Pasaulis ėmė mums prištarauti dėl šėtono, tačiau mūsų atsakomybė yra greitai įveikti tokias nepalankias aplinkybes. Jeigu mes to nepadarysime, mūsų situacija bus dar labiau apgailėtina dėl tos žalos, kurią patirsime.
Liudijimas tarsi mama maitinanti kūdikį pienu. Pagimdžiusi kūdikį, ji turi maitinti jį pienu. Todėl žmonės ateina susitikti su jumis. Jeigu pas jus kas nors ateina, jokiu būdu negalima šaltai priimti. Aš irgi taip gyvenau visą savo gyvenimą. Net jeigu kas nors ateina čia vidurnaktį ir nenori išeiti, aš sėdžiu su juo ir neprašau jo išeiti. Jeigu žmogus nenori išeiti, vadinasi, jis kažko ieško. Tokiu atveju aš jam turiu kažką pasakyti. Taip gyvenu visą gyvenimą. Aš jokiu būdu to, ką darau, nelaikau darbu. Dvasinis pasaulis visada budi. (230-25, 1992.4.15)
