Žemėje nebus sukurta taikos Dangaus Karalystė, kol nepasirodys žmogus, kuris šaltakraujiškai, vyriškai įveiks visas sunkias atpirkimo kliūtis ir visus persekiojimus, išsaugodamas žvalią dvasią, gerbdamas Dievą ir nuramindamas Jį. Toks atstovas, žmogus, gyvenantis dėl bendro tikslo, yra vienišas. Tereikia kam nors atsistoti ir ištarti: „Gerbiamas Mun padarė tai ir tai…”, ir iš karto pravirkčiau. Štai kokia mano širdis! Aš pasenau ir man, septyniasdešimties metų senukui, turi išdžiūti visos ašaros. Bet mano karčių ašarų niekas negali sulaikyti, štai koks aš vienišas! Nepamirškite, kad turite tokį Tėvą! (183-86, 1988.10.29)
Jeigu aš jums pasakyčiau, jog esu supykęs, ar galite įsivaizduoti kaip stipriai pykstu? Per visą istoriją nebuvo žmogaus, patyrusio daugiau pasipiktinimo už mane. Jei pradėčiau raudoti, niekas negalėtų raudoti garsiau už mane. Aš raudu, nes mano krūtinėje yra giliai paslėptas skausmas dėl prarastos tūkstanmetės istorijos, nes jaučiu Dievo sielvartą, tarsi jie srove lietųsi iš mano širdies. Todėl niekas pasaulyje negalėtų raudoti taip garsiai kaip aš. Nejau įmanoma, pamiršus apie tokias šaknis, ramiai atsisėsti ir galvoti, kaip prasimaitinti ir gerai gyventi!? Jeigu yra tokių nenaudėlių, po mirties net šunys nenorės ėsti jų lavonų! (180-50, 1988.8.20)
Kartą į pavakarę labai pavargęs aš užėjau į kambarį ir trumpam nusnūdau. Paskui atsikėliau, nusiprausiau ir pradėjau skustis. Užklupusi mane Mama nusijuokė (žmona – Hak Ja Han Moon): „Ką tu čia darai? Praustis ir skustis reikia rytais?” Štai taip ir gyvenu. Aš turiu vieną sielą. Aš atsidavęs tik vienam darbui. Pasimelskite Dievui ir paklauskite Jo, koks aš žmogus. Užuot atsakęs, Jis pravirks! Jis raudos taip ilgai, jog galiausiai išsekęs iškiš liežuvį! Supraskite, kaip aš gyvenu! (221-163, 1991.10.23)
Susivienijimo bažnyčios istorijoje buvo žmonių, bandžiusių panaudoti ją savo naudai. Man teko matyti, kaip jie išdarinėjo visokiausias niekšybes. Tačiau, žinodamas jų kėslus, aš leidausi jų apgaunamas. Kodėl? Nes juk ir Dievą iki šiol nuolat apgaudinėdavo. Kai matydavau, jog žmonės mane išduodavo ir nusigręždavo nuo manęs, mano širdis užsidegdavo tokiu pykčiu, jog užgniauždavo kvapą ir norėdavosi surikti: „Te nutrenkia tave perkūnas, nenaudėli! Jeigu turėčiau japonišką kardą, perrėžčiau tau gerklę!” Bet prisimindamas Dievą, trokštantį, kad šie žmonės sugrįžtų, aš negalėčiau taip pasielgti. Aš gyvenau, pasiryžęs palaikyti nelaimingąjį Dievą ir atleisti žmonėms. Kaskart, kai pajausdavau kenčiančią Dievo širdį ir atleidimo širdį, išdygdavo tarsi naujas daigelis. Ar suprantate? Buvo sukurta Susivienijimo bažnyčia. Taip aš ir ėjau, rišdamas šeimas, gimines ir tautas. (197-312, 1990.1.20)
Kartais mane pasiekdavo žinios, jog kai kurie mūsų bažnyčios nariai buvo nuteisti mirties bausme. Kaip Susivienijimo bažnyčios įkūrėjas tokiu atveju gali praleisti visą naktį, nepraliedamas nei vienos ašaros? Žinoma, man jų labai gaila. Jeigu jie nebūtų žinoję apie mane, nieko panašaus nebūtų įvykę. Žmonės seka manimi, nė karto nesusitikę su manimi asmeniškai. Dėl manęs jie vyksta iš vienos šalies į kitą, bet kartą pasisukę į Rytus, nusiuntę į Korėją paskutinius pasveikinimus ir palinkėję man ilgų gyvenimo metų, jie leidžiasi į paskutinę kelionę, o aš niekuo negaliu jiems padėti, negaliu jų išgelbėti! Ar suprantate, kas vyksta mano širdyje? Aš žinau, kaip Dievui gaila žmonių, kuriuos kankina šėtonas ir kurie kenčia šėtoniškoje kankinimo kameroje! Tačiau aš pats pastumėjau juos eiti šiuo keliu ir liepiau jiems eiti pirmyn ir dieną, ir naktį. (201-152, 1990.3.30)
Aš niekada nesvajojau tapti Susivienijimo bažnyčios įkūrėju, nesiekiu to ir dabar. Man neegzistuoja sąvoka „religijos įkūrėjas”. Aš paprastas žmogus. Štai ir šiandien aš neapsirengiau kostiumo ir neužsirišau kaklaraiščio. Gerai jaučiuosi tik apsirengęs paprastais rūbais. Kodėl? Todėl, kad žinau, jog ir dabar pasaulyje yra Susivienijimo bažnyčios narių, kurie permirkusiais rūbais per lietų lenkiasi Dievui prie namų durų, ilgėdamiesi manęs ir melsdamiesi už ilgus mano gyvenimo metus. Aš taip jaučiuosi, nes yra žmonių, kurie meldžiasi už mano gerovę, ir negaliu jų įskaudinti. Todėl, vos tik atmerkęs akis, daugiau negaliu užmigti, jausdamasis nusidėjėliu. Štai koks religijos įkūrėjo gyvenimas. Todėl Susivienijimo bažnyčios nariai neglai paniekinamai žiūrėti į Gerbiamą Mun. (197-162, 1990.1.13)
