Perskaičiau keletą knygų, vis noriu sustoti ir pakomentuoti bent vieną iš jų, bet griebiu kitą ir mano mintys taip ir lieka neapibendrintos. Perskaičiau Hyung Jin Nim’o “a bald head and a strawbery” ir “Cheong – Hwa – Dang, The House of Heaven’s Harmony”, kasdien skaitau “Unification Thought” ir “Divine Principle”, vakar vakare griebiau Martino Liuterio Kingo kalbų rinkinį “I Have a Dream”, perskaičiau tik jo paskutinę kalbą “I see the promised land”, pasakytą Memfyje jo nužudymo išvakarėse (1968).
Jo paskutiniai žodžiai buvo: “Na, aš nežinau, kas įvyks dabar. Ateityje mūsų laukia sunkios dienos. Bet tai jau nebėra svarbu man. Todėl, kad aš buvau kalno viršūnėje. Todėl, man jau nebesvarbu. Kaip ir kiekvienas, aš norėčiau gyventi ilgą gyvenimą. Ilgaamžiškumas turi savo vietą. Bet dabar tai nėra mano rūpestis. Aš tik noriu vykdyti Dievo valią. Ir Jis leido man patekti į kalno viršūnę. Ir aš pamačiau kitą pusę. Ir aš pamačiau pažadėtąją žemę. Galbūt aš ten ir nepateksiu kartu su jumis. Bet aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog mes, kaip žmonės, pateksime į pažadėtąją žemę. Ir aš esu laimingas šį vakarą. Aš nesigailiu dėl nieko. Aš nebijau jokio žmogaus. Mano akys matė ateinančio Viešpaties šlovę”.
Paskaitykite patys ir jo kitas kalbas, jei jūsų širdys paruoštos, jūs suprasite. Aš suprasiu. Aš ruošiuosi tapti didžiu žmogumi. Ne dėl savęs. Tam, kad žmonių kančios baigtųsi. Didis žmogus ne žmonių, bet Dievo akyse, o geriau, kad abiejų.
Kaip jūs manote ar Martinas Liuteris Kingas buvo didis žmogus? Ar jis buvo laimingas? Aš manau, kad atsakymas į abu klausimus yra teigiamas.
