Visi žmonės išmoksta naudotis buitiniais prietaisais, senukai jau kalba mobiliais telefonais, o vienas kitas ir prie Interneto prieina. Visiems suprantami dalykai, kurie paremti mokslo žiniomis, gamtos dėsniais. Tie daiktai, kuriais visi naudojamės yra materialūs. Žinoma, kad juos sukurti reikia daug mokytis.
Tačiau Rytų kultūroje ir filosofijoje vyrauja posakis: “Pažink save, pažinsi pasaulį”. Ar čia kalbama apie išorinį, gamtos dėsnių pasaulį? Na, ne, greičiau kalbama apie žmonių visuomenės ir vidinį žmogaus pasaulį. Kodėl?
Ar žmogui teikia laimę daiktai dėl pačių daiktų? Ar patogus gyvenimas yra pakankama prielaida laimei? Ar žinių troškimas, jei jis įgyvendintas, jau visko pabaiga? Ne. Žmogus negali būti vienas, net jei turėtų visas žinias, visus daiktus ir visą įmanomą komfortą, jis nebūtų laimingas. Meilė, taika, harmonija neįmanoma be kitų žmonių. Žmonių tarpusavio santykiai sudaro žmogaus laimę, užpildo jo gyvenimą, nuspalvina džiaugsmo spalvomis. Nei vienas iš mūsų nesame tuščioje erdvėje, visi esame susiję nematomomis meilės, rūpesčio vienas kitu gijomis.
Tik sukdamiesi šiame rate, šokdami džiaugsmo šokį su kitais žmonėmis, papildydami vienas kitą, mes jaučiame laiko tėkmę, jaučiame pilnatvę žinome, kad mes įtakojame aplinkinius ir jie mus, kas neša džiaugsmą ir vieniems, ir kitiems.
Etika apibrėžia žmonių santykius, jų tarpusavio elgesio normas. Kodėl reikalingos normos bendraujant su kitais žmonėmis? Ar netinkami santykiai žeidžia ir skaudina žmones? Ar atsitinka, kad vienas žodis gali įskaudinti labiau nei fizinis skausmas? Ar žmonės retkarčiais patenka į padėtį, kai nebenori matyti vienas kito? Ar būna, kad šio vidinio skausmo vedami, jie taip neapkenčia vienas kito, jog nužudo savo artimą arba nusižudo patys? Tai ar nėra svarbu žinoti, kas ir kodėl netinkamai elgiantis žeidžia žmones? Kur čia šuo pakastas?
Ar galima taip gerai žinoti eismo taisykles, kad neįvyktų avarija? Ir kodėl jos vis dėl to įvyksta? Ar taisyklės netinkamos, gal netvarkingas automobilis ar slidus kelias? Nežiūrint į aplinkybes, kalti būna žmonės, kurie elgiasi neatsakingai, arogantiškai, negalvodami apie skaudžias pasekmes ir sukelia nelaimes.
Argi netinkama etika versle nesukelia bankroto, neišmeta žmonių į gatvę, paversdama žmones vergais, argi etikos nebūvimas nėra tai, kas verčia turtingą šalį rūpintis tik savo piliečiais, kai tuo tarpu vargšė kaimyninė šalis neturi net būtiniausių dalykų, maisto ar pastogės savo piliečiams.
Tarkim, dabartinė ekonomikos krizė. JAV piliečiai gyveno gerai, o bankai įtikinėjo juos vartoti, tol kol paskolos namui, automobiliui ir viskam, ką beįsiūlytų gamintojai, viršijo JAV piliečių pajamas. Žmonės nebesugeba grąžinti paskolų bankams, nekilnojamas ar kitoks už paskolą įsigytas turtas yra konfiskuojamas. Kas atsitinka? NT kainos krenta dramatiškai, bankas neturi pinigų, tik tūkstančius namų, kuriuos nėra kam pirkti. Žmonės lieka gatvėje, ekonomika užstringa, nes bankuose nėra lėšų. Tai suirutė. Bankai, kaip ir paprasti vartotojai nebuvo taupūs, bankų prezidentai, išeidami į pensiją, pasiimdavo dešimtis milijonų dolerių pensijas, pinigai buvo iššvaistomi, niekas negalvojo taupyti. Dabar JAV vyriausybė skiria milijardus dolerių bankams, kad jie nebankrutuotų, nes tai gresia visuotine suirute. Praktiškai, JAV vyriausybė už mokesčių mokėtojų pinigus perka namus, sumokėdama bankams už paskolas.
Per pastaruosius 20 metų Kinijos gyventojų pragyvenimo lygis žymiai pagerėjo, nes Amerika godžiai pirko pigias kiniškas prekes. Didžiulės lėšos iškeliavo į Kiniją, ilgainiui pinigų ėmė trūkti patiems bankams JAV ir prasidėjo krizė. Per didelis JAV vartojimas sukėlė šias pasekmes. O ir negalėjo būti kitaip, nes Amerika nėra atskirta nuo likusio pasaulio, ji su juo susijusi glaudžiais ryšiais. Jei ekonominiai santykiai yra globalūs, tai vartotojas perka pigiausią prekę ten kur ji bebūtų, todėl ją pagaminęs kinas ar indas už tuos pinigus irgi ima vartoti daugiau nei paprastai. Pasaulyje ima pritrūkti maisto, gamta teršiama, nes Kinija ir Indija tarpusavyje lenktyniaudamas ir stengdamosis pavyti JAV ir Europos Sąjungą nenori laikytis Kioto protokolo ir gamina, gamina, gamina, nors tai ir teršia gamtą. Besivystančios šalys irgi nori gyventi geriau, taip kaip Vakarų demokratinių šalių piliečiai. O turtingų šalių politikai rūpinasi tik savo valstybe, nes jie nori įtikti rinkėjams. Tačiau nėra rūpinamasi kitomis šalimis, kurios gyvena prasčiau.
Šiuo metu visi taupo, nors tai ir daroma gamtos sąskaita. Bet jei žmonija nustos taupyti ir vėl grįš prie senų vartojimo įpročių? Gamtos resursai nėra beribiai. Turtingos šalys įperka maistą, kurį augina besivystančios agrikultūrinės valstybės, tačiau, jei tų varganų valstybių viduje pritrūks maisto, kadangi jos piliečiai negali pasiūlyti aukštos kainos, gali kilti suirutės, pilietinis karas.
Pažiūrėkime į etikos problemas šeimoje. Moterų teisės yra iškeltos taip kaip niekada. Prisiminus istoriją, turime pripažinti, kad moterys ilgai ir neteisingai buvo išnaudojamos ir neturėjo pagrindinių žmogaus teisių, kurias turėjo vyrai. Tačiau moterys ir vyrai nėra vienodi, jie skirtingi. Jei šeimoje abu atlieka vyro pareigas, – abu uždirba pinigus, abu siekia karjeros, abu vadovauja, kas belieka vaikams? Jie elgiasi netinkamai, nes jų tėvai ne namuose, vaikai gauna tik pinigus ir atitinkamai elgiasi: vartoja alkoholį, narkotikus, rūko, dėl žiniasklaidos spaudimo linkę į nusikaltimus ar amoralų gyvenimo būdą. Kadangi jų tėvai dažniausiai išsiskyrę, jie nesupranta šeimos vertės, bando įsijungti į seksualinių mažumų kultūrą, siekia karjeros, pinigų, atsisako šeimos ir vaikų, gyvena neatsakingai ir savo malonumui, ilgainiui suserga AIDS, miršta nuo narkotikų, nusižudo.
Komunistai, jų ideologai ir praktikai, tokie kaip Marksas ir Leninas, matė nelygybę, kuri egzistavo tarp kapitalistų ir darbininkų, todėl pasiūlė išeitį: iš vienų atimti ir padalinti likusiems. Žinoma, praktikoje turtingi ir turintys savo nuomonę buvo žudomi, tremiami, persekiojami, tačiau atsiradęs nedidelis komunistų partijos elitas tapo dievais, turėdamas visą valdžią, turtus ir įtaką. Kadangi komunizmas neigė Dievo egzistavimą ir viskas buvo atliekama remiantis ateistine ideologija, ilgainiui ėmė irti krikščioniškos vertybės ir šeima.
Jau nuo Prancūzijos revoliucijos laikų demokratija paveldėjo šūkį: “Laisvė, lygybė, brolybė!” tačiau ar žmonės yra lygūs? Ar įmanoma, kad mokinys ir mokytojas, vyriausybė ir pilietis, tėvas ir vaikas, darbdavys ir darbuotojas būtų lygūs? Prancūzų, Spalio revoliucijos naudojo prievartą, autoritetingi žmonės buvo žudomi, vidutiniokai liko gyvi. Hitleris, Stalinas, Musolinis, Mao Dzedungas, Fidelis Kastro, Kim Ir Senas žudė visus, kurie išsakė kitokią nuomonę, nesutiko su diktatoriumi. Žinoma, yra ir gerų autoritetų, kuriais galime didžiuotis – tai ir Gandis, motina Terezė, Martinas Liuteris Kingas ir kt. Tačiau dabartinėje visuomenėje, siekiančioje išorinių malonumų, neliko autoritetų, nes nėra vertybių, kurios būtų priimtinos visiems. Kiekvienas turi savo asmeninį tikslą, kurio siekia kitų žmonių sąskaita. Vyrauja individualizmas, materializmas ir hedonizmas, dėl kurių griūva žmonių santykiai, yra šeimos, kyla konfliktai, karai, kenčia žmonės.
