Kodėl yra liūdesys? Kaip jį susieti su Dievu? Ar todėl, kad darau klaidas? Ar todėl, kad kiti daro klaidas ir aš tai jaučiu? Ar todėl, kad aš jaučiu Dievo liūdną širdį?
Manau, jei esu toli nuo Dievo – esu liūdnas. Bet būti su Dievu yra sunkus uždavinys. Ne tik turiu su Juo bendrauti, bet ir stengtis laikytis Jo Žodžio, stengtis būti absoliučiu, Jį įkūnyti.
Noriu padaryti kažką didingo dėl Dievo, kažką beprotiško vien tik dėl to, kad paskęsti Jo meilėje ir būti su Juo amžinai. Noriu kristi Jam į Širdį ir niekada Jo nepalikti.
Mano visos jėgos ir džiaugsmas tik iš Jo, niekas kitas nėra toks kaip Jis.
Žmonės istorijoje dėjo tiek pastangų, kad pasiekti dvasinę palaimą. Buvo asmenybės, kurios mūsų akimis žiūrint elgėsi tikrai beprotiškai. V amžiuje, skilus Romos imperijai, jos rytinėje dalyje, Bizantijoje, atsirado jaunas žmogus, šešiolikos metų paauglys, kuris įstojo į nuošalų vienuolyną. Netoli jo buvo šventovės griūvėsiai, kurių ryškus akcentas buvo viena išlikusi kolona. Jaunuolis įprato ten lankytis, ypač jam patiko aukštai, pačioje kolonos viršūnėje. Laikui bėgant jis pradėjo dvasinę maldos, pasninko praktiką ant kolonos viršūnės. Nustebę vienuolyno vyresni vienuoliai nusprendė patikrinti ar jo sprendimas nėra savanaudis. Atėję kolonos papėdėje jie šūktelėjo jaunuoliui: “Jei tu iš tikrųjų pasišventęs ir darai tai iš nuolankaus troškimo, o ne iš pasipūtimo, nulipk žemyn”. Jaunuolis tučtuojau paklausė ir ėmė leistis. Tada vienuoliai sušuko jam likti kur esąs. Šis jaunuolis vėliau tapo šventuoju, kurio patarimo ateidavo klausti ir Bizantijos imperatoriai. Jis praleido kolonos viršūnėje 37 metus.
Tikrojo Tėvo jauniausias sūnus kasdien keliasi 2.30 nakties ir atlieka dvasinę praktiką, kuri trunka dvi valandas. Tai daro jau devintus metus. Nesvarbu koks būtų jo tvarkaraštis dieną ir kada jis atsigulė, nežiūrint į nieką, jis laikosi šios dvasinės praktikos. Jis treniruoja save medituodamas kalno viršūnėje netoli Seulo ir ten ieško Dievo, ieško tikrojo aš.
Kodėl niekas kitas man neteikia džiaugsmo, o tik ėjimas Dievo link? Kodėl kartais taip liūdna, kai nustoji dėti pastangas, kad išlaikyti Dievą šalia? Kodėl, tam jog Jis būtų šalia, reikia daryti kažką beprotiško, ypatingo?
Tai, kas turi būti padaryti dėl Dievo dažnai nėra normalu visuomenėje, kurioje gyveni. Šv. Pranciškus Asyžietis išdalino viską ką turėjo ir tapo elgeta, nors buvo turtingo pirklio sūnumi. Basas, apsivilkęs tik ašutine marška, jis keliavo per žmones prašydamas išmaldos ir garbindamas Viešpatį. Žinoma, jo tėvai ir miesto benruomenė palaikė jį bepročiu. Žinoma, jį išvarė, tačiau kai visko atsisakai vardan Dievo – ką iš tavęs gali dar atimti? Nebent gyvybę.
Šv. Pranciškus kryžiaus žygių įkarštyje į Jeruzalę metu apsilankė musulmono šeicho namuose. Šeichui nusibodo šventojo kalbos apie taiką, jis pamojo ranka savo sargybiniui ir liepė šokti nuo skardžio į bedugnę. Sargybinis nušoko. Šeichas paklausė šv. Pranciškaus ar jis turi tokį tikėjimą, kad paaukoti savo gyvybę? Šv. Pranciškus pasiūlė išbandyti kieno tikėjimas stipresnis ir liepė išlyginti laužo žarijas, o tada basomis perėjo jomis. Niekas iš šeicho pavaldinių neišdrįso to padaryti. Pripažinęs šventojo viršų šeichas pažadėjo nutraukti kraujo liejimą, tačiau kvailas popiežius nesutiko ir karas tęsėsi.
Ką tokio beprotiško galiu padaryti aš, kad Dievas gyventų šalia? Kuo Jį sudominti, kokiais veiksmais, kokia meile Jį pakviesti? Mylimasis, norėdamas įrodyti, kaip myli savo gražuolę, šoka kovoti prieš neįveikiamą priešą, kad ją išgelbėtų ir žūva. Ar to nori ir Dievas? Ar ir to reikia Dievui, kad patikėtų mano meile ir ištikimybe Jam? Viską esu pasiruošęs padaryti ar paaukoti, tačiau kas būtent yra svarbu ir reikalinga. Kauniečiai žino Romą Kalantą, kuris susidegino, nes jo siela nerado šviesos tamsiose Tarybų Sąjungos aštuonkojo čiuptuvų gniaužtuose, kurie dusino bet kokią vidinę laisvę.
Šiandien ryte, kaip įprasta, buvo Hoon Dok Hwe, tai yra laikas studijuoti Dievo Žodį, nes tik studijuojant ir įkūnijant Dievo Žodį galima gyventi su Dievu. Vakare su malda uždarome dieną, o ryte atidarome. Tačiau dienos pagrindas turi būti Žodis, kurį nešamės su savimi ir, savo mintimis, žodžiais ir poelgiais, gyvensime juo. Žiūrėjome jauniausiojo TT sūnaus pamokslą, tikrai puikų pasakojimą, įkvepiantį. Tačiau kaip galima įkvėpti nors kokią dvasią, jei visi miega? Na, ne visi, nemiegojo tik Jackie (ji mezga, kad rankos dirbtų), Izabelė ir aš. Kapitonė Joy snaudžia, visi vaikinai pučia net išsižioję. Po visko Izabelė pasimeldė: “Tegul visi keliauja dienos metu, gavęs tai ko norėjo, vieni išgirdę žodžius dvasiai, kiti gavę poilsio kūnui.” Labai protingai pasakyta, kas kuo gyvena ir kas ką valdo. Siela kūną ar kūnas sielą?
Abraomas paliko savo tėvą ir iškeliavo nežinomo Dievo pašauktas. Jis sudaužė visus stabus savo tėvo namuose ir išėjo su šeima, kartu pakvietęs ir savo sūnėną Lotą su šeima. Atkeliavo ir apsigyveno jie ten, kur Dievas liepė. Vienintelis dalykas, kurį turėjo padaryti Abraomas, kad įrodyti savo tikėjimą: perkirsti karvę, avį, ožką ir balandžius pusiau. Tačiau, sunkiai dirbęs ir padaręs viską, išskyrus balandžius, Abraomas užmigo. Vėliau už šią klaidą reikėjo aukoti savo sūnų Izaoką ir, tik įsitikinęs jog šį kartą Abraomas jo neapvils, Dievas patikėjo Abraomui tikėjimo tėvo vardą ir iš jo giminės kilo Izraelis, Jėzaus protėviai. Tačiau už tai, kad nepaklausė pirmąjį kartą, Abraomo palikuonys buvo paimti Egipto vergovėn ir kentėjo keturis šimtus metų.
Jėzus prieš pat savo mirtį meldėsi Getsemano sode: “Tebūnie ne taip kaip aš noriu, bet kaip Tu, tačiau, jeigu įmanoma, te ši taurė aplenkia mane?” Meldėsi taip, kad jo kaktą išpylė kraujo lašelių prakaitas. Meldėsi visą naktį, liepęs savo trims apaštalams budėti su juo. Ar jie budėjo? Ne, kiekvieną kartą, kai Jėzus ėjo tikrinti rasdavo juos miegančius. Tris kartus ėjo, tris kartus jie miegojo. Tris kartus prašė juos budėti, tris kartus nusivylė. Jėzus suprato, kad yra visiškai vienas. Nėra nė vieno, kuris jį suprastų ir užstotų. Petras ryte išsigynė Jėzaus tris kartus, visi apaštalai išsibėgiojo, Jėzus nuėjo mirti.
Jei būtų bent vienas žmogus, kuris, Pilotui paklausus minios ar išlaisvinti Jėzų ar Barabą, kai visi šaukė “Barabą, o Jėzaus kraujas tekrenta ant mūsų galvų!”; argi nebūtų viskas pasikeitę, jei Petras būtų atsistojęs ir pasakęs – “Šis žmogus nekaltas, imkite mane ir nukryžiuokite jo vietoje!” Deja, deja…
Tikrasis Tėvas, kai pradėjo savo misiją, pradėjo ją nuo šūkio: “Tol, kol nekontroliuosiu savęs, negaliu valdyti Visatos”. Kontroliuoti fizinius troškimus, t.y. maisto, sekso ir miego troškimus, iš kurių noras miegoti yra pats stipriausias. Tikrasis Tėvas niekada nemiega patogiai, jis atsiprašo Dievo, sakydamas: “Tu niekada nemiegi, o visada visais rūpiniesi, aš privalau tau padėti ir būti kaip Tu”. Jis miega po dvi tris valandas per parą, dažnai užmiega ten kur buvęs, net neturėdamas jėgų pasiekti lovą ar nusirengti. Ir jam jau aštuoniasdešimt devyni metai. Kelias, kurį jis pradėjo, būdamas šešiolikos, dar nesibaigė. Jis jį užbaigs pergalingai, jei mirs tai grius į priekį, nes tai buvo kryptis kuria jis judėjo.
Kaip aš galiu pasielgti? Numirti būtų paprasčiausia, sėdėti, net jei darai tai dėl Dievo ir tikėjimo, kolonos viršūnėje šiais laikais būtų kvaila. Paprastai žmonės nemoka suderinti dvasinio ir fizinio aspekto, jie arba linkę atsisakyti visko ir pasišvęsti dangui kalno viršūnėje arba, kaip daro absoliuti dauguma, prisimena Dievą ir religiją, tik kai kas nors iš artimųjų miršta arba ištinka nesėkmė, pvz.: nusikeikia “jėzau, marija!”
Geriausia išeitis būtų, jei aš galėčiau intensyviai sekti Dievu, kontroliuoti savo kūną, gyvendamas šeimoje. Kaip sunku, kai esi visiškai pavargęs šypsotis savo žmonai ir vaikučiams. Kiekvieną kartą pasitikti šeimos narius su entuziazmu, nors ką tik baigei pasninkauti ar nemiegojai visą naktį. Rašau, tačiau man lengviau būtų įkopti į Everestą, nei tokiu būti kasdien. Tokiu: atiduoti, visiškai kontroliuojant save ir gyvenant vardan savo tikėjimo.
Tačiau jaučiu, kad nėra kitos išeities. Kad tokiu būti, privalau būti su Dievu, tam nėra mokslinio pagrindo, sveikas protas tam prieštarautų. Tačiau žmogus, gyvendamas su Dievu, gali viską. Kuo didesnis jo tikėjimas ir meilės galia, tuo kūnas paklusnesnis ir ištikimesnis, nes meilė paliečia ir jį. Mūsų kūnas gyvas ne tik maistu ir vandeniu, žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni, jei jie gyvena vardan kitų, kiekvieną dieną pasitikdami džiaugsme ir ramybėje.
Šioje STF komandoje vaikinai gana skeptiški. Hyočon iš Vokietijos netiki Dievu, sako galiu gyventi ir būti laimingas pats vienas. Aš negaliu būti laimingas be Dievo, net ir šeima neteikia man tiek džiaugsmo. Iš dalies viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau šį blogą, yra ta, kad nenoriu sukrauti kiaušinių į vieną pintinę: jei aš praleisiu visą laiką tik su šeima, dėdamas pastangas tik mylėdamas ją, o pasaulis ir visuomenė aplink tik blogės, argi mano vaikai nesuklups ir nenuplauks pasroviui, tapdami kaip visi?! Jei aš padėsiu bent vienam žmogui, tarkim, komandoje ar blogo skaitytojui, net jei jo nepažįstu, tačiau Dievo akyse tai bus toks pat nuopelnas, nes ir tas nepažįstamasis yra Jo vaikas. Žinoma, rūpintis savo šeima yra kiekvieno pareiga, tačiau kartais reikia paaukoti ją dėl aukštesnio tikslo.
Tikrųjų Tėvų vaikai nematė savo tėvų, nes tėvai praleido visą laiką su bažnyčios nariais. Jie išaugo našlaičiais, prižiūrimi “tetų”, bažnyčios narių, kurie buvo atsakingi už jų ugdymą. Iš dalies Tikrųjų Tėvų vaikai net nėra artimi, nes turėjo skirtingas “pamotes”. Žinoma, visi jie baigė Harvardo universitetą ir yra išsilavinę ir protingi žmonės, tačiau ar bent vienas iš jūsų keistųsi su jais vietomis? Ar iškeistumėte savo tėvą ir motiną ir laiką su jais į išsilavinimą?
Šiais laikais, pasišventimas Dievui ir meilė Jam išreiškiama rūpinimusi Jo reikalais. Koks Dievo reikalas ir noras dabar? Apie tai kalba Žodis, perduotas Tikrųjų Tėvų mums. Tai Dievo Žodis, nes Tikrieji Tėvai jį įkūnija. Ir aš tą galiu padaryti. Tik privalau suprasti kas tai?
Dievas nori atkurti savo vaikus, kurie iki šiol dėl nuopuolio buvo šėtono giminė. Kad žmogus taptų Dievo gimine ir gimtų iš naujo reikia tėvų. Tie tėvai, atnešę galimybę gimti Dievo giminėje yra Tikrieji Tėvai. Kas toliau? Privalau padėti jiems. Trys pagrindiniai dalykai, kurie yra ypatingi ir tik Susivienijimo bažnyčia juos turi yra šie:
-
Tikrieji Tėvai – Mesijas (tobuli žmonės, kurių meilė yra Dievo pusėje).
-
Dieviškas Principas (tiesa, paaiškinanti idealą, nuopuolį ir atstatymą).
-
Palaiminimas (atleidžiama gimtoji nuodėmė ir žmonija tampa Dievo gimine, perėjusi per Palaiminimo vartus).
Mano uždavinys yra skleisti šią žinią šiandien su tokiomis galiomis ir įtaka, kokią tik galiu įkūnyti, suvienydamas sielą ir kūną ir kontroliuodamas savo troškimus. Žinoma, aš tampu Tikruoju Tėvu, įkūnydamas Dieviškąjį Principą ir perduodamas Palaiminimą kitiems. Tie trys dalykai, sekant TT mokymu, tampa mano nuosavybe. Kaip? Jei nemiegosiu per HDH, jei aukodamas miegą, maistą ir seksualinį potraukį, ieškosiu kaip tapti geresniu, kaip tapti viena su Dievu. Žmogus yra Dievo namai, privalau juos išvalyti ir paruošti taip, kad Dievas norėtų ir galėtų juose gyventi. Taigi, mano šeima – tai tikra šeima, mano tiesa – tai tikra tiesa ir mano gyvenimo būdas – tai gyvenimas perduodant palaiminimus kitiems. Perduoti tikėjimą Dievu kitiems yra nuostabiausias darbas, teikiantis man daugiausiai džiaugsmo. Jei neskaitau Dievo Žodžio, jei nerašau blogo, jei nemyliu šeimos, jei nesimeldžiu, jei nesiekiu Dievo ir tobulumo – mano gyvenimas skatiko nevertas ir neturiu aš jokio džiaugsmo savyje, nes bet koks džiaugsmas bus tik trumpalaikis, tą galiu suprasti labai greitai, žinodamas tai ką žinau. Daryti tai, kas teikia trumpalaikį džiaugsmą – tai bėgti nuo tikrovės, kuri vis tiek tave pasivys ir taip tvos per galvą, kad nepaliks akmens ant akmens tavo gyvenime.
Negaliu nerašyti, negaliu nedaryti, negaliu sustoti, net jei prarasčiau viską, įskaitant ir mano šeimą, bet ne ryšį su Dievu. Šeima gali žūti autokastrofoje, kaip pavaizduota filme “What dreams may come”, tačiau gyvenimas nesibaigia ir gėriui, grožiui ir tiesai niekas neuždraudė žydėti mano gyvenime. Su artimaisiais susitiksiu anapus, o šiapus sąžinė reikalauja judėti toliau.
Įdomu, kiek žmonių supranta, kad dabar Paskutinės dienos? Supranta, tačiau dar daugiau – daro? Ne tik daro aklai tikėdami, tačiau rūpinasi, tarsi tėvo reikalais verslo kompanijoje, kurią paveldės? Ne taip daug, mažai.
Didžiausia mano svajonė būtų sukurti žmonių benruomenę, kuri pripažintų Tikruosius Tėvus ir sektų jų mokymu, gautų Palaiminimą. Ir aš to nė kiek neslepiu. Ir vis mažiau tuo abejoju. Manau, kitaip nebūsiu laimingas. Žinoma, kiekvienas turi savo išbandymus ir sunkumus, kurie diena po dienos, einant šiuo keliu sunkėja ir tampa sudėtingesni, bet aš manau, jei pamatysiu savo gyvenimo vaisius būdamas šešiasdešimties, tai jau gerai. Ekspertai sako, kad naujokas, atsikraustęs į bendruomenę, susilaukia pripažinimo jei deda pastangas trejus – penkerius metus. Viskas reikalauja laiko ir pastangų, mes gyvename fiziniame pasaulyje, čia galioja fiziniai dėsniai. Tu negali tik svajoti ir galvoti apie Dievą, reikia valgyti ir gerti, kažkur gyventi, kad nuvykti iš taško į tašką reikia laiko ir pinigų, kad suvokti ir suprasti net paprastas tiesas reikia jas patirti. Aš sau iškeliu uždavinius ir bandau juos įgyendinti, kai kurias tiesas priimu tik po to, kai tris metus ją neigiau, bet buvau priverstas ją pripažinti, nes ji faktas, kurio nepaisydamas įvairiomis aplinkybėmis gaudavau tą patį, bet neigiamą rezultatą.
Prieš tris metus gavau el. laišką, siūlantį atvykti į Kazachstaną ir padėti tos bažnyčios bendruomenei. Tada į jį neatsakiau, nes dar nebuvau pasiruošęs. Ten nuvyko Elizabeta Dreničeva, kuri dabar sėdi kalėjime “už sunkų nusikaltimą prieš žmoniją”, už tai, kad skleidė dvasines tiesas. Jos vietoje puikiausiai galėjau būti ir aš.
Ar būčiau pasitikęs nuosprendį garbingai, be baimės, su Dievu širdyje, neišduodamas ir neišsigąsdamas dėl savo gyvenimo? Klausimas į kurį atsakys gyvenimas. Aš nežinau. Tikiu, kad taip. Svarbiausia, ar Dievas manimi tiki? Ar aš jam tinku? Ar jis ruošia mane misijai? Manau, kad tikrai ruošia, nežinau ar tai bus maža ar didelė misija, tačiau ji jau yra. Aš pakeliui į Dangaus Karalystę.
O jūs kur keliaujate? Jei mes keliaujame į skirtingas vietas nebus lengva visiems.
