Šį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį, per tris dienas komanda turi išorinį tikslą: surinkti 4500 eurų. Praeitą savaitę per tris dienas jie surinko 4010 eurų. Šią savaitę jie nutarė pakelti kartelę ir pasiekti aukštesnį rezultatą. Aš nuo šiandien nutariau prisidėti prie jų ir viešai ryte paskelbiau savo tikslą, vidinį ir išorinį, kartu su kitais. Mano vidinis tikslas šiandien – tikroji laisvė, išorinis tikslas – vairuoti saugiai, mokytis nuoširdžiai ir būti laimingu (true freedom/drive safely, study hard and be happy).
Noriu pakalbėti apie tikrą laisvę, savo vidinį tikslą. Antrame DP skyriuje “Žmonių nuopuolis” penktame skirsnyje “Žmonių nuopuolis ir laisvė” rasime paaiškinimą kas yra tikroji laisvė:
-
Nėra laisvės už Principo ribų.
-
Nėra laisvės be atsakomybės.
-
Nėra laisvės be rezultatų.
Taigi, jei norime būti iš tikrųjų laisvi turime remtis Principu, privalome išpildyti savo atsakomybę ir pasiekti rezultatą.
Reikia atsakyti į klausimą – kas yra Principas? Negalime būti laisvi tikrąja to žodžio prasme, jei nežinome Principo. Principas, tai dvasiniai ir fiziniai dėsniai, kuriais remiantis veikia Visata, kuriais remiantis operavo Dievas kurdamas Visatą. Principas yra absoliutus, amžinas, nekintantis ir visur esantis. Jei paklausite fiziko, kas yra energija, jis atsakys tais pačiais žodžiais – energija yra absoliuti, amžina, nekintanti ir visur esanti. Trumpai, Principas – tai tiesa, dėsnis, įstatymas, kuris palaiko pasaulio tvarką.
Neįmanoma būti laisvam, laužant Visatą palaikančius dėsnius. Dėsnis kaip tas švyturys (prisimenate istoriją, apie kurią rašiau), kurį turi apeiti laivas, norėdamas tęsti savo kelionę. Jei laivas užplauks ant seklumos, jo kelionė bus baigta. Norėdamas saugiai plaukioti jūra, laivas privalo paklusti taisyklėms, sekti instrukcija. Tada jis laisvas, iš tikrųjų laisvas, plaukioti kur nori.
Dabar apie atsakomybę. Stephen R. Covey savo knygoje aprašė keturias veiklos sritis:
-
Svarbu ir skubu.
-
Svarbu, bet neskubu.
-
Skubu, bet nesvarbu.
-
Nesvarbu ir neskubu.
Jo nuomone, pagrindinė žmogaus atsakomybė yra antroje dalyje. Jei mes ją atliekame, kitos dalys atranda savo vietą. Žmonės linkę nukrypti į pirmą ir trečią dalis. Kai ateina atpildo valanda ir viskas krenta iš rankų, jie pabėga į ketvirtąją, spokso į televizorių, persivalgo, pasigeria, susiranda prostitutę ar pan.
Pateiksiu pavyzdį iš gyvenimo. Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje architektūrą, kartu mokėsi vienas studentas, kuris niekada neskubėdavo. Semestro pabaigoje visi išskyrus jį patirdavo bemieges naktis, grupė likdavo savaitei ar dviem dailės akademijos patalpose, kur valgydavo, nakvodavo ir dirbo, dirbo, dirbo… Išskyrus tą vieną studentą, kuris mokėsi geriausiai grupėje, bet niekada nepasilikdavo nakvynei, miegojo po septynias, aštuonias valandas ir visus darbus atlikdavo laiku.
Atsimenu, paklausiau jo, kaip jis taip sugeba. Jis atsakė labai paprastai: “Aš atlikinėju darbus vienodu tempu, kuris išlieka toks pats ir semestro pabaigoje, ir semestro pradžioje.”
Tikra tiesa, studentai gavę užduotis atsipalaiduoja. Jie dirba tik pirmoje ir trečioje srityse, palikdami ramybėje antrą, nes tai neskubu. Taigi, studentai nevykdo savo atsakomybės ir, atėjus laikui, dėsnis “ką pasėsi, tą ir pjausi” parodo, kad jų rezultatai buvo menkesni.
O jei kalbėsime apie bendrąją žmogaus atsakomybę? Atsakymą rasime Biblijoje. Dievas suteikė žmonėms tris Didžiuosius Palaiminimus:
-
Būk vaisingas (sielos ir kūno vienybė sukuria asmenybę);
-
Dauginkitės (vyras ir moteris sukuria šeimą);
-
Valdykite viską. (visa gamta, visa Visata buvo sukurta žmogui).
Adomas ir Ieva, pirmasis vyras ir moteris, gimė kūdikiais, augo ir augdami privalėjo laikytis tik vieno draudimo – “Nevalgykite… mirsite.”, t.y. neturėti lytinių santykių iki vedybų.
Draudimas buvo duotas tik tam tikram laikotarpiui, tol kol Adomui ir Ievai nesukaks dvidešimt vieneri metai. Po to jie būtų sukūrę šeimą ir susilaukę vaikų. Tačiau, kaip visiems yra gerai žinoma, jie “valgė”, t.y. turėjo lytinius santykius, būdami keturiolikos metų amžiaus.
Apie atsakomybę neišsiplėsiu, dar pasakysiu tik tiek, kad Dievas kūrė vardan meilės, todėl meilės jėga yra stipresnė už Principo jėgą. Būtent dėl tos priežasties ir buvo duotas vienintelis draudimas, kurio turėjo laikytis Adomas ir Ieva, nes Dievas žinojo apie nuopuolio galimybę.
Čia turėčiau paaiškinti kodėl Dievas leido nuopuoliui įvykti, kodėl neįsikišo, tačiau pasakysiu trumpai – apie tai skaitykite Dieviškojo Principo antros dalies penktame skyriuje.
Apie rezultatus. Jei pažiūrėsite į šį pasaulį, rezultatai bus akivaizdūs – nuopuolio pasekoje buvo sukurtas blogio pasaulis, jau Adomo sūnūs nužudo vienas kitą. Tai neprincipingo elgesio pasekmė, tai neišpildytos atsakomybės rezultatas. Jei būtų priešingai – mūsų pasaulis jau daugelį metų būtų Dangaus Karalystė, kurioje Dievas ir žmonės būtų viena šeima.
Taigi, pirma – mes turime veikti pagal Principą, antra – išpildyti savo atsakomybę ir trečia, – džiaugtis gautais rezultatais. Būtent apie ir kalbėjo Stephen R. Covey, kritikuodamas egzistuojančias “time management” ir “be succesfull” sistemas, pabrėždamas, kad jos moko manipuliuoti žmonėmis, suteikdamos technines žinias, bet nepaliesdamos pamatinių vertybių sferos, kurios žmogų motyvuoja.
Principas yra labai paprastas. Keista, kad žmonės patys nesusiprato. Dabar, kai Sun Myung Moon jį atrado, praktiškai pritaikė Principą savo šeimoje ir gyvenime, nėra labai sudėtinga sekti – “dviratis jau išrastas”. Esminis momentas vis dėl to yra atsakomybė. Neužtenka žinoti, reikia gyventi principingai ir tapti tobulu. Tada gali būti savimi, ir būti laisvu iki galo, tikrai laisvu.
Užbaigti noriu apaštalo Pauliaus žodžiais: “Kur Viešpaties dvasia, ten ir laisvė” (iš II-o laiško korintiečiams 3:17).
