Mes gyvename dideliame name, kuris buvo pastatytas 1932 metais. Manau, kad nuo to laiko čia mažai kas pasikeitė. Namas pilnas antikvariatinių daiktų, gal tik židiniai pasikeitė, jie butaforiniai – išliko iš išorės, tačiau skylės buvo užmūrytos. Įvestas modernus centrinis šildymas, valdomas pultelio dėka. Kambariai apstatyti senoviniais baldais, sienos nukabinėtos tamsiais paveikslais, ant atbrailų stovi statulėlės, kažkieno biustas. Antrą vakarą mums dingo elektra, visi iškart prisiminė įvairių filmų siužetus, kai jaunimėlis likdavo name ir jiems vaidendavosi tol kol visi paslaptingai žūdavo.
Viskas namuose miela, visos durys ir laiptai paslaptingai girgžda, o kėdės lėtai, bet nenumaldomai lūžta. Sakyčiau šių namų interjeras tai baroko, rokoko ir klasicizmo mišinys, tipiškas manieringas XX a. pradžios miestiečių būstas.
Mieste, kuriame buvome vakar, visos skulptūros nuogos. Net centrinėje miesto aikštėje stovintis romėnas, iš priekio apsisiautęs toga, iš užpakalio šąla. Visi skvereliai turi nuogą figūrėlę, kai kur sėdinčią, kai kur bėgančią ar jojančią ant žirgo.
Ši savaitė prabėgo nepastebimai. Aš, žinoma, vairuoju, tačiau taip atrodo tik iš išorės, iš tikrųjų aš tobulėju. Per šią savaitę perskaičiau Stephen R. Covey knygą “The 7 habbits of highly effective people”. Nei didelė, nei maža – tik 359 puslapiai. Manau, kad daugelis yra apie jį girdėjęs ir apie šią knygą taip pat. Knygoje aprašoma, kaip išsiugdyti tokius charakterio bruožus, kurie leistų pasiekti visapusišką laimę ir sėkmę. Ši knyga, kaip ir daugelis JAV parašytų sėkmės knygų, yra paremtos krikščionybės dvasingumu ir psichologijos mokslo atradimais. Autorius kritikuoja tas knygas, kurios pateikia tik techniką, kuri iš esmės yra manipuliuojanti žmonėmis, siekiant savanaudiškų tikslų. Stephen R. Covey nuomone, pirmiausia kiekvienas iš mūsų turi pakeisti save, pastatydamas savo vertybes ant nepajudinamų ir amžinų principo pagrindo, kurių šaltinis yra Dievas. Skaityti šią knygą man buvo malonu, čia pateiksiu laisvai verstus tris pavyzdžius iš knygos, kurie man įsiminė. Nesistengiu perpasakoti turinio, o tiesiog pateikiu tris perliukus, kurie man įstrigo atmintyje.
“Du koviniai laivai manevravo jūroje, vedantysis laivas plaukė priekyje, jo galingas priekis rėžė bangas. Matomumas buvo prastas, todėl kapitonas įsakė budinčiajam būti ypač akyliam. Budintis pranešė, kad mato žvyjybinio laivo šviesą. Kapitonas paklausė, ar šviesa juda link mūsų. “Taip” – atsakė budintis. Tai reiškė, kad po kiek laiko laivai susidurs. Kapitonas davė komandą signalininkui: “Pranešk tam laivui – mes susidursime, patariu jums pakeisti kursą 20 laipsnių”.
Grįžo atsakymas: “Patariu jums pakeisti kursą 20 laipsnių”.
Kapitonas paraudo: “Aš kapitonas, patariu pakeisti kursą 20 laipsnių.”
Vėl signalizuojamas atsakymas: “Aš antros klasės jūreivis, geriau jūs pakeiskite savo kursą 20 laipsnių”.
Tuo metu kapitonas jau buvo užviręs. Jis išspjovė atsakymą: “Siųsk. Aš kovinis laivas. Pakeisk savo kursą 20 laipsnių.”
Sugrįžo signalas: “Aš esu švyturys.”
Mes pakeitėme kursą.”
(čia kalbama apie dvasinius dėsnius, kuriuos pažeidęs, nori nenori, bet turėsi skaudžias pasekmes, kad ir koks išdidus būtum).
Antras perliukas apie mokyklą, pavadinimu “The Animal School”, autorius dr.R.H.Reeves:
“Vieną kartą, gyvūnai nusprendė nuveikti kažką herojiško, kad pastatyti naują pasaulį, taigi jie suorganizavo mokyklą. Jie pritaikė švietimo programą, kurią sudarė bėgimas, laipiojimas, plaukimas ir skraidymas. Kad būtų lengviau administruoti, visi gyvūnai dalyvavo visose keturiuose disciplinose.
Antis buvo puiki plaukikė, net geresnė už instruktorių, ji taip pat gavo puikius pažymius skraidyme, bet bėgime ji buvo bloga mokinė. Kadangi ji blogai bėgiojo, ji turėjo pasilikti po pamokų ir nutraukti savo plaukimo pamokas. Taip vyko tol, kol jos pėdos nusitrynė tiek ji jau buvo tik vidutinė plaukikė. Bet būti vidutiniu mokykloje buvo visiškai normalu ir niekas dėl to nepergyveno, išskyrus antį.
Zuikis buvo klasės geriausias bėgikas, bet stipriai stresavo dėl to, kad atsiliko nuo kitų plaukime.
Voverė buvo puiki laipiotoja, kol nepalūžo skraidymo pamokoje, kai mokytojas liepė skristi ne nuo medžio viršūnės, o nuo žemės. Visi jos raumenys skaudėjo nuo per didelio stengimosi ir todėl ji gavo penketą laipiojime ir trejetą bėgime (dešimtbalėje sistemoje).
Erelis buvo probleminis mokinys ir todėl turėjo būti disciplinuotas ypač griežtai. Laipiojimo klasėje jis buvo geriausias kai reikėjo nusileisti nuo medžio viršūnės, tačiau jis primygtinai laikėsi savo metodo kaip užlipti į viršų.
Mokslo metų pabaigoje nenormalus ungurys, kuris galėjo plaukti ypač gerai, taip pat sugebėjo bėgti, laipioti ir net truputį skristi, turėjo geriausius pažymius ir buvo mokyklos geriausias mokinys.
Prerijos šunys kovojo teisme su mokyklos administracija, nes ji atsisakė įtraukti į mokyklos programą kasimą ir urvų rausimą. Vėliau jie sukūrė savo privačią mokyklą kartu su žiurkėnais ir kurmiais ir siuntė į ją savo vaikus.”
Aš turiu nemažai minčių apie tai kokia turėtų būti ideali mokykla, juo labiau dabar ruošiuosi baigiamajam pedagogikos-psichologijos valstybiniam egzaminui. Ši istorija verčia mane susimąstyti, nors galutinio atsakymo neturiu ir kiekvienas atras savo paaiškinimą šiai istorijai.
Dar viena istorija, pavadinimu “The Turn of the Tide”, autorius Arthur Gordon. Manau, kad ši istorija yra jo asmeninis patyrimas ir tikras įvykis:
“Arthur yra rašytojas, tačiau savo gyvenime jis priėjo tokį laiką, kai viskas jo gyvenime buvo plokščia ir pilka. Jo entuziazmas dingo, jo rašymo vaisių nebuvo matyti. Ir situacija darėsi blogesnė su kiekviena diena.
Galų gale jis nusprendė kreiptis į gydytoją pagalbos. Ištyręs ir neradęs nieko blogo fiziniame kūne, gydytojas paklausė Arthur’o ar jis sugebės sekti jo instrukcijomis vieną dieną.
Kada Gordon’as atsakė, kad pažada, gydytojas liepė jam nuvykti į vietą, kurioje jis buvo laimingiausias kai buvo vaikas. Jis galėjo pasiimti su savimi maisto, tačiau jis negalėjo su niekuo kalbėtis, nei skaityti nei rašyti, nei klausytis radijo. Tada gydytojas surašė keturis receptus ir liepė juos atidaryti vieną po kito devintą, dvyliktą, trečią ir šeštą valandą.
“Ar jūs rimtai?” – pasidomėjo Gordon’as.
“Jūs tikrai nemanysite, kad aš juokauju, kai gausite sąskaitą” – toks buvo atsakymas.
Taigi, kitos dienos ryte Gordon’as atsidūrė jūros pakrantėje. Kai jis atidarė pirmą receptą ir perskaitė: “Klausyk atidžiai”. Jis pagalvojo, kad daktaras išprotėjo. Ką jis gali išgirsti, jei jis klausysis tris valandas? Bet jis sutiko klausyti gydytojo nurodymų, todėl nutarė pabandyti. Jis girdėjo įprastus jūros ir paukščių garsus. Po kiek laiko, jis išgirdo garsus, kurie nebuvo tokie aiškūs iš pat pradžių. Kai jis ėmė klausytis atidžiau, jis prisiminė pamokas, kurias jam suteikė jūra kai jis buvo vaikas – kantrybės, pagarbos ir daiktų savitarpio priklausomumo pamokas. Jis ėmė girdėti tylą ir jausti augančią taiką savyje.
Vidurdienį jis atidarė antrą raštelį ir perskaitė: “Pabandyk pažiūrėti atgal”. “Pabandyti pasiekti ką?” – svarstė jis. Tikriausiai jo vaikystės prisiminimus, praeitį, laimingus prisiminimus. Jis prisiminė tuos džiaugsmo momentus, jis stengėsi juos prisiminti su vaizdingu tikslumu. Ir prisimindamas, jis pajautė augančią šilumą savo viduje.
Trečią valandą jis atidarė popieriaus lapelį. Iki šiol visus receptus buvo lengva įgyvendinti, bet šis skambėjo skirtingai: “Ištirk savo motyvus.” Iš pradžių Gordon’as užėmė gynybinę poziciją. Jis prisiminė visus savo norus, sėkmę, pripažinimą ir saugumą, ir pateisino juos visus. Ir tada mintis, kad šie norai nėra pakankamai geri, persmelkė jo protą ir galbūt čia yra sprendimas jo stagnacinei situacijai.
Jis giliai apsvarstė savo motyvus. Jis galvojo apie praeities laimingus laikus ir galų gale atsakymas pasiekė jį.
“Realybės akimirka aplankė mane”- rašo Gordon’as – “Aš pamačiau, kad jei žmogaus motyvai yra netikę, niekas negali būti gerai. Nėra skirtumo kas esi – ar paštininkas, kirpėja, ar pardavėjas, ar namų šeimininkė – nesvarbu. Tol, kol jautiesi, kad tarnauji kitiems, darai savo darbą gerai. Bet, kai tik imi rūpintis savimi, tavo darbo rezultatai blogėja – tai dėsnis, toks pat nekintamas, kaip gravitacija.”
Kai pagaliau atėjo šešta valanda, jis perskaitė: “Užrašyk savo problemas ant smėlio”. Jis paėmė kriauklės nuolaužą ir užrašė keletą žodžių, tada atsistojo ir nuėjo neatsisukdamas atgal. Jis žinojo, kad netrukus ateis potvynis.”
Aš nuo savęs dar prirašysiu Martino Liuterio žodžius: “Aš dar tiek daug turiu nuveikti šiandien. Privalau praleisti dar vieną valandą ant kelių maldoje.”
Aš atradau, kad jei aš nesimeldžiu, kad jei aš vakare nueinu miegoti nepasivaikščiojęs prieš miegą, jaučiu, kad mano diena nuėjo veltui. Be pokalbio su savimi, su savo sąžine, su Dievu mano diena neturi vertės, ji prabėgo tuščiai. Ypač aš noriu išgirsti tylą, kai mano mintys tyli ir mano galvoje laukimas, aš noriu išgirsti savo širdyje tylų balsą, kuris apglėbia ir sušildo mane.
Ačiū! AMEN!
