Korėjos kino filmas “Fighter in the wind”

Domiuosi Korėjos filmais, kartu su žmona esame išsinuomoję ir peržiūrėję visus kino filmus, kuriuos radome Lietuvoje. Paskutinį kartą būdamas Korėjoje 2006 metais, mačiau kino filmą “Fighter in the wind” apie korėjietį Choi Baedal, kuris įkūrė kyokushinkai karate. Jo japoniškas vardas, kuriuo jis yra žinomas pasaulyje, Masutatsu Oyama.

Tikrasis Tėvas ne kartą savo kalbose yra minėjęs meistrą Oyamą, kaip pavyzdį žmogaus, įveikusio daug sunkumų ir sugebėjusio įkurti kovos meną, kuriame galima užgrūdinti savo dvasią ir kūną, mesti sau iššūkį. Tai kovos menas, kuris reikalauja daug fizinės jėgos ir ištvermės, nes pripažįsta tik pilną kontaktą ir realią kovą.

Filmas nėra paprastas, nes nesuprantant Korėjos istorijos ir kultūros, jos santykių su Japonija, jis gali likti nesuprastas. Tačiau žinant kontekstą, jame labai gražiai persipina dvi pagrindinės temos, vyriška ir moteriška. Manau, kad šį filmą vienodai gerai žiūri ir vyrai ir moterys, o tai nėra taip lengva.

Aš šį filmą radau www.veoh.com ir čia galima surasti tikrai daug korėjietiškų filmų, vien iš pirmo pažiūrėjimo jų čia daugiau nei penkiasdešimt.

Tikrasis Tėvas ir Choi Baedal panašaus amžiaus, abu vienu metu studijavo Japonijoje (Antro pasaulinio karo metu), abu turi kovotojo dvasią ir abu pasiekė pergalę kiekvienas savo kelyje. Todėl stebint Choi Baedal, galima geriau suprasti ir Moon Sun Myung ir Susivienijimo bažnyčią, kuri persmelkta korėjietiškų tradicijų ir dvasios.

Man šis filmas paliko neišdildomą įspūdį. Vakar žiūrėjau jį jau šeštą kartą, tačiau kiekvieną kartą stebiuosi žmogaus galimybėmis ir dvasios stiprumu. Jei Choi Baedal stipriausias pasaulio kovotojas, tai Moon Sun Myung stipriausias savo dvasia, nes patyrė daugiau persekiojimų už bet kurį žmogų ir nugalėjo.

Svetainėje filmo žanras apibūdinamas taip: action/drama/strange humor. Dėl pirmų dviejų viskas aišku, tačiau trečiasis žanras “strange humor” reikalauja paaiškinimo. Turbūt visi esate matę filmą “Forest Gump”, tai vat, kai kuriose vietose humoras tampa panašokas. Čia aš vėl atradau paraleles tarp šių dviejų filmų, dėl pagrindinių herojų “kvailumo”, nes iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kvailai, jie pasaulio akimis žiūrint yra niekas, žmonės be statuso visuomenėje. Tačiau viską ką jie sukūrė savo dvasios didybe, yra daug patvariau ir ilgaamžiškiau, nei tai ką galima sukurti turtais ar išsilavinimu. Ir viena ir kitą lydi dangiška sėkmė, nes jų nuoširdumas išjudino Dangų.

Norėčiau būti panašus į šiuos herojus ir gyvenime viską matyti širdies akimis. Širdis nepavydi, ji visada tiki, visada atleidžia, visada šalia, visada duoda, niekada nepyksta. Ir jos požiūris ir tikslas, kaip ir Dievo apima visą pasaulį, nieko neišskiriant.

Be ribų, be sienų, be karo, be neapykantos…