Apie psichologiją turėjau savo nuomonę, kuri nepakito per paskutinius penkiolika metų. Maniau, kad psichologija nagrinėja puolusį žmogų, tyrinėja jo “nukrypimus ir iškrypimus”, moksliškai pedantiškai aprašo, tačiau neturėdama idealaus modelio, negali parodyti kelio. Viskas, ką ji daro, tai atranda vis daugiau naujų psichologinių ligų, gydo jas vaistais, tokiu būdu paversdama žmogų gyvūnu, kuris šiuolaikinės psichologijos akimis veikia vedamas stimulų ir refleksų. Tačiau nesenai pradėta nauja psichologijos kryptis, t.y. “pozityvioji psichologija” (PP) suteikia man vilties.
Mano nuomonė apie psichologijos padėtį pasitvirtino. Perskaičius Martin E.P. Seligman’o straipsnį-įvadą apie PP, ten atradau, kad ji sutampa su autoriaus, JAV psichologų asociacijos prezidento, nuomone. Autorius aprašo, kad iki Antrojo pasaulinio karo psichologija turėjo tris tikslus:
- gydyti psichines ligas;
- žmonių gyvenimą paversti pilnesniu ir vertingesniu;
- surasti ir išauginti ypatingą talentą.
Deja, 1946-1948 metais psichologai pastebėjo, kad įmanoma labai gerai uždirbti gydant psichologines ligas. Penkiasdešimt metų tai buvo pagrindinis ir, deja, vieninitelis psichologijos kaip mokslo dėmesio objektas. Psichologai atrado dvigubai daugiau psichologinių ligų nei buvo iki tol, išmoko ne tik jas atpažinti, bet, kai kada, net ir išgydyti. Tačiau visas dėmesys buvo nukreiptas į neigiamą, sergančią visuomenės dalį. 1999 metais buvo sušauktas psichologų asociacijos suvažiavimas su tikslu siekti prevencinių priemonių, siekiant užkirsti kelią šizofrenijai, įvairioms fobijoms, tačiau dar neieškojo kelių padaryti žmonių gyvenimą geresniu ir išugdyti genijų. Tačiau prezidento iniciatyva buvo prieita prie išvados, kad tik nukreipę savo energiją ir entuziazmą į teigiamus tikslus, mes galėsime pasiekti laimę.
PP yra labai nauja sritis, tačiau Harvardo universitetas, seniausia ir garbingiausia JAV aukštojo mokslo institucija ir daugelis kitų JAV universtitetų jau dėsto šią discipliną, yra kuriami šios disciplinos fakultetai ir mokslo institutai.
Man pasirodė labai įdomi istorija, kaip Martin E.P. Seligman’as, JAV psichologų asociacijos prezidentas, nusprendė pradėti šią reformą psichologijos moksle. Jis turėjo pamoką, kurią jam suteikė jo penkerių metų dukra Nikki. Siūlau paskaityti istoriją originalo kalba:
“The moment took place in my garden while I was weeding with my five-year old daughter, Nikki. I have to confess that even though I write books about children, I’m really not all that good with children. I am goal-oriented and time-urgent and when I’m weeding in the garden, I’m actually trying to get the weeding done. Nikki, however, was throwing weeds into the air, singing, and dancing around. I yelled at her. She walked away came back and said,
“Daddy, I want to talk to you.”
“Yes, Nikki?”
“Daddy, do you remember before my fifth birthday? From the time I was three to the time I was five, I was a whiner. I whined every day. When I turned five, I decided not to whine anymore. That was the hardest thing I’ve ever done. And if I can stop whining, you can stop being such a grouch.”
Ši istorija tikrai nuostabi. Ji man dar karta parodo kaip DIevas veikia mūsų pasaulyje. Žmonės klauso savo vaikų, nes jų lūpomis byloja tiesa. Studijuodamas Dievišką Principą, ypač pirmąją jo dalį, kurioje aprašomas kūrimo idealas, supratau daugelį dalykų, apie kuriuos kalba gerbiamas psichologas. Jei kas nesupranta anglų kalbos, istorija tokia:
Psichologas ravėjo daržą šalia savo namų kartu su penkerių metų dukrele Nikki. Jis, būdamas orientuotas į tikslą ir tausodamas laiką, stengėsi pasiekti rezultatą ir išravėti daržą. Tai visiškai nerūpėjo jo dukrelei – ji mėtė piktžoles į orą, šoko ir dainavo. Nebeiškentęs tėvelis apšaukė dukrą ir liepė jam netrukdyti. Nors ir buvo daugelio knygų autorius, tame tarpe ir apie vaikų psichologiją, jis prisipažįsta, kad nėra jau toks išmanantis, kai atsiduria šalia vaikų. Po kiek laiko dukrelė sugrįžo ir sako, – “Tėveli, aš noriu su tavimi pasikalbėti.” “Taip, dukrele”, – atsako tėvas. Štai ką paporina dukra: “Kai man buvo treji ir ketveri metai, aš mėgdavau skųstis. Tačiau po mano penktojo gimtadienio aš nusprendžiau to nebedaryti. Tai buvo sunkiausias sprendimas mano gyvenime, tačiau aš jo laikausi iki šiol. Jei aš sugebėjau tai padaryti, argi tu negalėtum nustoti būti tokiu surūgėliu?!”
Kartais man panašiai padaro mano dukra, todėl, kad aš irgi linkęs taupyti laiką ir siekti tikslų, ignoruodamas savo šeimą. Autorius prisipažįsta, kad paskutinius trisdešimt metų buvo paniūrėlis, kuris trukdė jo šeimai būti laimingai. Jis buvo tuo debesiu, kuris atnešė lietingą orą į jo namus ir, jeigu ir buvo kokia tai sėkmė, tai nebuvo jo nuopelnas. Supratęs, kad jo dukra priėmė tokį sprendimą ne todėl, kad jai kažkas pamokslavo, kritikuodamas jos elgesį, o tai padarė pati, pasiremdama savo stiprybėmis, gerbiamas psichologas gavo gyvenimo pamoką.
Aš, nors ir nebūdamas toks gerbiamas, labai jį užjaučiu ir prijaučiu, nes esu panašus į jį. Tikiuosi, kad PP padės ir man, nes aš privalau savo gyvenime negatyvias mintis paversti pozityviomis. Mokslininkų paskaičiavimais, žmogaus galvoje per dieną praūžia 40 000 negatyvių minčių. Ar įmanoma kontroliuoti šį procesą? Pasirodo, kad yra priemonės.
Mūsų Susivienijimo judėjimas turi Dievišką Principą ir Susivienijimo filosofiją, kurios atskleidžia giliausias Visatos ir DIevo paslaptis, tačiau vien tik tiesa nepajėgi pakeisti žmonių gyvenimą 100%. Todėl mums reikalingi metodai ir priemonės, kurias naudojo senovės išminčiai ir šventieji, kurias naudoja šiuolaikiniai psichologai, kad būtų galima nugalėti ir apversti minčių tėkmę į priešingą pusę, nei darė visa žmonija iki šiol. Nugalėti puolusią prigimtį, ant kurios užaugo tūkstančiai kartų nėra lengvas uždavinys.
Hyung Jin Nim naudoja meditaciją kiekviename savo pamoksle, jis labai daug kalba teigiamai. Iš jo ir sužinojau apie PP. Be Chris Howard įrašo dar turiu audio knygą pavadinimu: “Secret Audiobook: The Power to Achieve anything”. Jei prie šių technikų pridėti Susivienijimo filosofiją, galima gauti galingą asmenybės transformavimą įgalinantį įrankį. Tai, kas pakeistų žmogaus širdį. Jauniausias TT sūnus Hyung Jin Nim daro tikrai didelį darbą, teko skaityti jo knygą “The House of Harmony”, kurioje aprašoma kaip šeima ir religinė praktika yra vienas ir tas pats. Kaip pasiekti minčių kontrolę, kaip išmokti sugyventi su žmona ir vaikais, kontroliuoti savo pyktį ir emocinę būseną. Nuostabu!
Atrodo, kad religija ir mokslas vis labiau artėja prie vieningos išvados. Tai įvyks jau greitai…
Jau parašęs šį straipsnį, ėmiau ieškoti informacijos lietuvių kalba … ir radau! Siūlau paskaityti, nes straipsnio autorius JAV universiteto profesorius kaip tik kalba apie pozityvios psichologijos atsiradimą prieš tai aptardamas psichologijos istoriją ir kryptis. Tai dar vienas ženklas, kuris paremia mano mintis.
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/77662
Pozityviosios psichologijos kryptimi susidomejau atsitiktinai, paskatinta dėstytojos, kuri tapo mano kursinių ir magistrinio vadove. Perskaičiusi daugybę straipsnių (kritikuojančių šią kryptį taip pat), nusprendžiau, kad ji yra vienintelė tikra ir gera psichologija, kuria tikiu ir noriu būtent ja vadovautis savo darbe ir gyvenime. Linkiu visiems ją pažinti, suvokti ir priimti. Su ja lengviau gyventi!
Sveiki, Ramune, norėčiau sužinoti daugiau apie pozityviąją psichologiją. Gal galite atsiųsti kokį dėmesio vertą straipsnį apie PP ar savo rašytą darbą. Galėčiau jį įdėti į savo blogą. Malonu sužinoti, kad ir be manęs yra panašiai manančių. Mano el. paštas: aistisv@gmail.com
Laba diena Aisti,
Mane ta PP sritis ypač patraukė, perskaičius psichologijos dakteres Aistės diržytės straipnį. Norėjau paklausti Jūsų nuomonės apie tai ar iš šios temos būtų galima išrutulioti gerą magistro darbą. p.s. dabar baigiau psichologijos bakalauro studijas, galvoju apie psichologijos magistrantūrą ir magistro darbą, tai noriu paklausti Jūsų, kaip didesnio tos temos eksperto.
p.s. gal žinote kokios literatūros šia tema?
Laba diena, Neringa,
Ačiū už tokį įvertinimą, tačiau nesu ekspertas šioje srityje, nors domiuosi. Manau ši sritis nauja, todėl jei imtumėtės magistro darbo PP srityje, tai būtų iššūkis tikrai vertas magistro darbo.
Daugiau išmanantis šioje srityje būtų Aurimas Guoga, http://www.aguoga.lt Gal jis ir nevadina to pozityviaja psichologija, bet praktiškai moko būtent jos. Jo svetainėje rasite ir literatūros.
Aš turiu svajonę baigti pozityviosios psichologijos doktorantūrą, bet kol kas turiu apsiriboti artėjančiomis teologijos magistrantūros studijomis. Kai tapsiu PP mokslų daktaru, tada ir tapsiu ekspertu. Sėkmės mums abiems!
Tokio idiotiško straipsnio, kuriame suplaktos pseudomokslinės idėjos, asmeninės nuostatos ir neišmanymas jau senokai neskaičiau. Gerbiamas autoriau, neterškit, prašau, Psichologijos mokslo ir Pozityviosios psichologijos vardų savo neišmanymu. Jūs, pasitelkęs autoritetingais vardais tiesiog reprezentuojate savo veiklą. Profesionalai ir kiti besidomintys ir patys susiras mokslinių straipsnių šia tematika, o visi kiti, kuriuos tenkina toks paviršutiniškas požiūris į mokslą, tėra klaidintojai. Tai yra labai nedora. Pabaigai norėčiau paaiškinti, kad Pozityvioji Psichologija yra pozityvizmo, kuris remiasi moksliniu žinojimu rezultatas. Taip pat ji remiasi Budizmu, mokančiu pratybų, ugdančiu drausmę ir dorovę. Budizmas ugdo sąmoningumą, tai vienas iš Pozityviosios Psichologijos kertinių akmenų. Viena iš Budizmo atšakų yra Zen. “”Pasak vieno išmintingo vienuolio, neteisingai suprastas Zen sektos mokymas sudarko žmogaus sielą. Aš jam visiškai pritariu.” (citata iš Kacudzo Niši).
Ačiū už tokį įvertinimą (žodeliai “idiotiško”, “suplaktos”, “pseudomokslinės”, “neišmanymas”, “neterškit”, “paviršutiniškas”, “labai nedora” ir pan.). Paėmiau ir perskaičiau ką Vikipedija rašo apie pozityvizmą, metafiziką, teologiją, ir religiją.
Visus tuos epitetus galėčiau panaudoti aptardamas ir tuos keturis straipsnius Vikipedijoje, tačiau kadangi milijardas žmonių jiems pritaria (Vakarų universitetų auklėtiniai, o likusi žmonijos dalis ne, nes jie yra religingi), remsiuosi jais, nes tada paaiškės, kad mes atsiduriame priešingoje barikadų pusėje. Tamsta netiki Dievu, o aš tikiu ir žinau, kad Dievas yra. Deja, jei jau laikytis demokratijos principo, tai penki milijardai tikinčiųjų yra daugiau negu vienas. Tačiau Internete radau, kad tikinčių Dievu vis dėl to daugiau: “As of 2005 (most recent data), approximately 88 percent of the world’s population were said to “believe in God” (Cambridge University). This is down from 96 percent in 2000. In the United States, 95 percent of the population “believe in God.”
Aš pripažįstu (greta su kitais tikinčiaisiais), kad be mokslinio pažinimo yra ir dvasinis, kurio šaltinis – dvasinis pasaulis, kuris realiai egzistuoja. Kadangi mokslas neatsako (ir kategoriškai atsisako) į klausimą “kodėl?”, o tik į klausimą “kaip?” – jis manęs netenkina (kaip 88% žmonijos). Todėl siūlau pastudijuoti Susivienijimo filosofijos “Ontologiją”, kuri parodo galimybę tikėti Dievu ne dogmatiškai, o racionaliai. Vikipedijos straipsnyje apie religiją rašoma, kad “visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas”, tačiau Susivienijimo bažnyčia, kuriai man tenka garbė priklausyti, yra būtent tokia – “visiškai nedogmatiška” ir “grynai racionali pažiūrų sistema”.
Tai naujas apreiškimas, kuris apjungia visus -izmus (visas filosofijas, religijas ir ideologijas), todėl Tamstos požiūris yra šiek tiek senstelėjęs, nes nepriima domėn naujausios informacijos, aprašytos Susivienijimo filosofijoje ir Dieviškajame Principe, kuriuos žmonijai pristatė Antrojo Atėjimo Mesijas, vardu Sun Myung Moon.
Budizmas tiki dvasiniu pasauliu, turi supratimą apie dangų ir pragarą, tačiau budistinės praktikos prichologijoje yra panaudojamos išoperuojant dvasinį turinį, paliekant tik metodus, kurie tėra tiesiog įrankiai Nirvanai pasiekti.
Tiek mūsų kraštuose (tarkim Chruščiovo laikais iki dabar) psichologija buvo sėkmingai naudojama susidorojant su disidentais ir tikinčiaisiais. Girdėjau apie tokius atvejus Turkijoje susidorojant su nuoširdžiais musulmonais, psichologai JAV šiuo metu kovoja prieš tuos, kurie bando sugrąžinti homoseksualus į doros kelią. Marksistai infiltravo psichologijos specialybę iki tokio laipsnio, kad užėmė komisijas, kurios sprendžia ar tinkamas kandidatas tapti kunigu ir pasinaudodami savo padėtimi priima iškrypėlius, psichiškai traumuotus žmones, tuo žalodami bažnyčių institucijas. O ką daro psichologai su dvasiškai atvirais žmonėmis, kuriuos užpumpuoja vaistais, padaro juos gyvomis daržovėmis, nesugebančiomis deramai mąstyti… Ar visi tie vaistai, kuriuos JAV siūlo hyperaktyviems vaikams, juk siūlo ir pas mus…? Ar tai mokslas? Tai velnio įrankis.