Spalio 18 dieną atvykome į Paryžių, kur susitikome su kitomis dviem komandomis. Viena atvyko iš Šveicarijos, o kita iš Pietų Prancūzijos. Prancūzijos komandos vairuotojas yra mano senas pažįstamas, kuris praktikuoja Won Hwa Do. Mes vienmečiai, prisijungę prie Susivienijimo bažnyčios tais pačiais metais, abu vedę, jis bulgaras, jo žmona – vengrė. Jis turi dvi dukras – aštuonių ir keturių metų. Ir jo tikslas STF panašus į manąjį, taigi, mes tikrai turėjome apie ką pakalbėti.
Kalbame apie tai, kas mums labiausiai rūpi: kaip geriau įkūnyti savo tikėjimą, kokia Dievo Valia mums, kokia mūsų dvasinė padėtis, kaip gyventi su Dievu ir t.t. Tokių gerų ir gilių pokalbių turėjau ne vieną. Išoriškai kalbant, galėčiau papasakoti apie tai, kad mes plaukėme laivu Senos upe ir apžiūrėjome Paryžių. Tačiau visą tą laiką, kai aplink mus slinko garsiausi Paryžiaus pastatai ir garsiakalbis kinų, korėjiečių, prancūzų, anglų kalbomis skelbė kas yra ant kranto, mes tęsėme pokalbį taip įsitraukę į jį, kad tik vėliau pastebėjome, kad priartėjome prie Eifelio bokšto.
Krante mus apspito juodaodžiai pardavėjai su spalvotais Eifelio bokštais. Buvo dešimta vakaro ir miestas naktį atrodė gana įspūdingai. Mūsų buvo dvidešimt šeši STF nariai, tačiau dar daugiau buvo tų, kurie bandė įsiūlyti suvenyrus už vieną eurą.
Turėjau ir daugiau įsimintinų pokalbių. Su Rafaeliu, kuris vadovauja trims mūsų komandoms. Jis iš antros kartos, STF jau treji metai ir tikrai giliai mąsto apie Susivienijimo judėjimą ir jo misiją. Aš noriu pasidalinti vienu įdomiu pastebėjimu, kurį išgirdau iš jo.
Susivienijimo bažnyčia, įkurta 1954 metais Korėjoje, jau skaičiuoja daugiau kaip penkiasdešimt metų. Per tą laiką, esant gyvam įkūrėjui, buvo pasiekta daugiau nei pasiekė bet kuri kita religija įkūrėjo gyvenimo metu. Tačiau bažnyčios istorijoje nuo 2000-ųjų metų vyksta ryškūs pasikeitimai. 1960-ais metais Sun Myung Moon ir Hak Ja Han Moon pradėjo Santuokos Palaiminimus, sutuokdami poras. Laikotarpis 1960-2000 metais gali būti pavadintas “dykumos” laikotarpiu, panašiu į tą, kurį įveikė izraelitai, vedami Mozės. Izraelitai paliko vergovę Egipte ir iškeliavo į pažadėtąją žemę. Jei paskaitysite šią istoriją Biblijoje, sužinosite, kad jų kelyje jie dažnai kentė toškulį, badą ir neturėjo pastogės. Jie klajojo po dykumą keturiasdešimt metų, nors tiesus kelias į Kanaaną truktų tik tris savaites. Kodėl? Tam, kad sustiprėtų jų tikėjimas ir būtų įkūnyta tradicija. Tačiau daug kartų nepatenkinti izraelitai murmėdavo prieš Mozę ir Dievą, norėdami sukilti. Dėl žmonių netikėjimo jų kelias darėsi vis sunkesnis.
Šį keturiasdešimt metų laikotarpį išgyveno ir Susivienijimo bažnyčia. Sun Myung Moon šeima tapo karštais krikščionimis, kai jam buvo dvylika. Būdamas paauglys jis turėjo daug klausimų, į kuriuos bažnyčios pastorius negalėjo atsakyti. Jaunuolis meldėsi ir vieną kartą, kai jam buvo šešiolika matė, per Velykas Jėzus aplankė jį. Jėzus paprašė jo užbaigti jo misiją – pastatyti Dangaus Karalystę. Devynis metus, iki 1945-ųjų, jis kovojo su dvasiniu pasauliu, stengdamasis atskleisti visas Biblijas ir Dievo paslaptis.
1945 metais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, trys krikščioniškos šalys, JAV, Anglija ir Prancūzija, laimėjo. Pralaimėjusios šalys irgi buvo trys, Vokietija, Italija ir Japonija. TSRS, kuri prisijungė vėliau, nebūtų įgavusi jėgos, jei krikščioniškos šalys būtų priėmę Sun Myung Moon kaip Mesiją iškart po karo. Jei tai būtų padaryta, jau iki 1952-ųjų būtų įkurtas idealus pasaulis. Tačiau Korėjos krikščionybė persekiojo Mesiją ir įskundė jį komunistų valdžiai Phenjane. Jis buvo kankinamas, nuteistas ir įkalintas Hunnam koncentracijos stovykloje. Žmonės šioje stovykloje išgyvendavo apie šešis mėnesius. Sun Myung Moon prabuvo joje du metus aštuonis mėnesis.
Krikščionybei neįvykdžius savo atsakomybės priimti Mesiją, teko eiti dykumos keliu. Mozė užaugo faraono rūmuose (prisiminkite animacinį filmą “Prince of Egypt”) ir Dievas tikėjosi, kad jis taps faraonu, egiptiečiai ir izraelitai susivienys ir Egipte bus pradėtas idealus pasaulis. Jėzus būtų gimęs Mozės giminėje, tačiau Mozė šito nesuprato.
Susivienijimo bažnyčios nebūtų reikėję, nes Mesijo tikslas nėra bažnyčios įkūrimas. Tačiau, kad išpirkti krikščionybės netikėjimą, buvo reikalinga bažnyčia. Jos pilnas pavadinimas: “Šventosios Dvasios asociacija už pasaulio krikščionybės susivienijimą” reiškė, kad po jos vėliava turėtų susivienyti visi krikščionys. Tačiau vietoj to jie persekiojo Mesiją ypač aršiai.
Šiuo “dykumos” laikotarpiu į Susivienijimo bažnyčią galėjo patekti tik žmonės, kuriuos vedė dvasinis pasaulis. Jie turėjo absoliutų tikėjimą ir buvo pasiruošę paaukoti savo gyvybę. Tačiau jie tikrai nesistengė sukurti gerų santykių su aplinkiniais. Žmonos, mamos, močiutės palikdavo savo namus ir išeidavo gyventi į bažnyčią. Sklido gandai, kad Sun Myung Moon rengia orgijas, nes įkvėptos moterys atsisakydavo permiegoti su savo vyru po to, kai tapo bažnyčios narėmis.
Visi šeimos nariai, kaimynai, giminės, kolegos persekiojo narius. Iš pradžių Korėjoje, vėliau Japonijoje, nuo 1959-ųjų JAV, po to Europoje, nuo 1974-ųjų ir visame pasaulyje. Pirma karta buvo užgrūdinta dykumos kelio, kur artimiausi žmonės tapdavo priešais, neišlaikę persekiojimo kai kurie nariai tapdavo išdavikais, todėl šiuo laikotarpiu buvo ypač sunku.
Vedami Dievo ir dvasinio pasaulio pirmosios kartos nariai, gimę iki 1960-ųjų metų, nesutarė net tarpusavyje, nes dvasinis pasaulis jiems buvo svarbiausias. Jų vaikai dažnai nematė savo tėvų, nes tėvai buvo misijoje, o vaikus atiduodavo auginti seneliams, o kartais net laikinai globai ir vaikų namams.
Žlugus TSRS buvo lengviau atsikvėpta, tačiau be reikalo. Ideologijos vakuumą užpildė liberalizmo, humanizmo, individualizmo, materializmo, feminizmo ir homoseksualizmo banga, nuplovusi dvasines vertybes, o tai ypač skaudžiai palietė šeimos instituciją.
Tuos keturiasdešimt metų Tikrasis Tėvas praleido JAV, tačiau net JAV, kuri yra demokratijos ir religinės laisvės principų skelbėja, pasodino Sun Myung Moon į kalėjimą.
Tokiu būdu per keturiasdešimt metų buvo išpirkta krikščionybės nesėkmė priimti Mesiją. Krikščionybės misiją paveldėjo Susivienimo bažnyčia.
Prasidėjo “apgyvendinimo” laikotarpis. Izraelitai, perėję dykumą atkeliavo į Pažadėtąją žemę. Tačiau ji nebuvo tuščia, aplink gyveno septynios Kanaano gentys. Izraelitai, išvarginti ilgos kelionės, o tai buvo antra karta gimusi jau dykumoje, nes pirmoje mirė pakeliui, puolė dalintis žemę ir ėmė įdirbti ją. Jie pavydėjo senbuviams, kurie turėjo turtus, buvo turtingi.
Iš tikrųjų izraelitai turėjo įkurti valstybę, karalystę, kuri turėjo pastatyti šventyklą ir laukti Mesijo. VIetoj to jie paveldėjo kannaniečių papročius, vedė jų dukras, garbino stabus, paliko Dievą. Todėl Jėzus atėjo tik po 1600 metų.
Šiandien, padėtis yra panaši. Palaimintos šeimos, išvargintos sunkumų, bando įsikurti ir ima panašėti į aplink gyvenančius žmones. Siekdamos turtų ir karjeros, jos pamiršta savo identintetą. Jų vaikai palieka bažnyčią.
Kad to neatsitiktų trys Tikrųjų Tėvų sūnūs skelbia apsivalymą ir atsinaujinimą. Dabar mūsų judėjimas yra pasiruošęs patraukti į savo pusę kitas religijas. Susiskaldžiusios religijos praranda jėgą ir autoritetą. Šalys, tokios kaip Amerika, išgyvena krizę. Žmonės jau ne tokie arogantiški kaip anksčiau ir laukia gerų naujienų. Palaimintos šeimos turėtų pranešti likusiam pasauliui Mesijo atneštą žinią.
Dėl to trečias sūnus Hyun Jin Nim vykdo “Global Peace Festival” (GPF) visame pasaulyje, ketvirtas sūnus Kook Jin Nim prisimėmė finansinę atsakomybę, jauniausias sūnus Hyung jin Nim rūpinasi Palaimintų šeimų dvasiniu augimu. Antra karta prisiima atsakomybę.
STF nariai, antra karta, puikiai sutaria tarpusavyje. Jie įkūnyja jų tėvų tikėjimo gyvenimo vaisius. Tačiau tik praktikuodami antra karta gali sukurti naują pasaulį, įkvėpti kitus. Lapkričio mėnesį įvykusiame GPF dalyvavo 50 tūkst. žmonių, pusė iš jų ne nariai. Mongolijoje GPF dalyvavo policijos duomenimis 120 – 200 tūkstančių žmonių. Čia, Londone, lapkričio 22 dieną dalyvavo 3000 žmonių. Šiais metai tokių festivalių įvyko dvidešimtyje šalių. Jei pasaulio lyderiai paveldės tris pagrindines GPF idėjas, pasaulis pasikeis. Barakas Obama skelbia: CHANGE!, tačiau ką keisti jis nežino. Pagrindinės GPF idėjos yra tokios:
- Visi žmonės yra Dievo vaikai.
- Šeima yra kertinis visuomenės akmuo.
- Gyvenimas vardan kitų yra raktas į idealų pasaulį.
Apie tai kalbėjausi ne su vienu, o keliais mano sutiktais Susivienijimo bažnyčios nariais. Ne tik su Rafaeliu, bet ir su Michele, kuri dvidešimt vienerius metus buvo misioniere Afrikoje ir Rusijoje, ir su japone Reiko, kuri atidavė trisdešimt metų, atiduodama visus uždirbtus pinigus ir laiką Mesijui. Visi pavargę Susivienijimo bažnyčios nariai po truputį atgauna viltį, jų persekiojimų užgrūdintos širdys švelnėja. Žinoma, lieka daug nuoskaudos, nusivylimo vienas kitu, ypač kai kuriais lyderiais, kurie išnaudoja narius.
Kai matau jaunus aštuoniolikos metų jaunuolius, kurių susirinko apie šimtas, man smagu, nes jaučiu, kad jie nuoširdžiai stengiasi atsistoti ant to tikėjimo pagrindo, kurį sukūrė jų tėvai, kurie išgyveno pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Bet šiandien neužtenka tik išgyventi. Privalome tikėti sėkme ir judėti į priekį. Yra daug žmonių, kurie laukia mūsų. Iki šiol narių veikla buvo panaši į akmenukų mėtymą į vandenyną. Kadangi vandenynas gilus, nematyti jokio rezultato, tačiau jau pasirodė pirmi ženklai, kad kalnas kils, nes iš vandens pasirodė pirma maža viršūnėlė. Dabar atėjo laikas įsikurti, tapti šeimomis, kurios įgis kaimynų pasitikėjimą, įgyti geriausių universitetų išsilavinimą, kad patraukti į savo pusę išsilavinusius žmones. Visi Tikrųjų Tėvų vaikai yra baigę Harvardo universitetą, kai kurie siekia daktaro laipsnio.
Paskutines tris naktis miegojau po keturias valandas, vakar tik tris valandas. Šiandien vyksta seminaras STF nariams, galiu sėsti ir rašyti. Jaučiuosi pavargęs, bet laimingas. Užvakar vakare išvažiavau į priešingą kelio pusę ir nemąstydamas kaktomuša lėkiau į priešais atskubantį mikroautobusą. Reiko sušuko – tada atsibudau ir grįžau į kairę kelio pusę. Nuovargis daro savo.
Bet esu laimingas. Noriu išmokti mąstyti pozityviai. Ar žinote, kad pasaulyje atsirado nauja kryptis “pozityvioji psichologija”. Harvardas jau dėsto ją. Paskutinius penkiasdešimt metų psichlogija atrado daugybę ligų. Tačiau ligų nesumažėjo, jų šiandien priskaičiuojama dvigubai daugiau. Aišku, mokslininkai, nagrinėjantys ligas, atlieka svarbų darbą, tačiau dabar mokslininkai ima manyti, kad nemažiau, jei ne daugiau svarbu yra nagrinėti sėkmingų ir psichologiškai sveikus žmones, kad sužinoti kaip jie to pasiekė. Tai ir yra pozityviosios psichologijos tikslas.
Mano irgi.
