Socialinis pedagogas – kunigas, tėvas ir mokytojas?

 Pradėjęs mokytis Socialinės komunikacijos institute ir vis daugiau sužinodamas apie socialinio pedagogo specialybę, vis labiau įsitikinu, kad tai ką daro socialinis pedagogas anksčiau darė tėvai, kunigas, mokytojas ir visuomenė.

Šiandien, kai viskas yra gaunama masinės produkcijos dėka; kai vaikai puikiai žino, kad MAXIMA viskuo pasirūpins; tėvai mano, kad jų pareiga vaikų atžvilgiu yra tik išlaikyti vaikus ir uždirbti tam pakankamai pinigų, o mokytojai, suvaržyti mokinių teisių negali net pyptelėti, kad nuraminti klasės neklaužadą, tapę tik tarnautojais, prekiaujančiais žiniomis: visi po truputį praranda sveiką nuovoką. Tačiau tai ką turėtų išmanyti ir daryti kiekvienas, būtent, – tapti žmogumi su savarankišku charakteriu, sugebančiu mylėti ir pasirūpinti savo artimu, pavyzdingu šalies ir pasaulio piliečiu ir siekti genialių pasiekimų tam tikroje pasirinktoje profesijoje, lieka pamiršta. Siekiama tik asmeninio pasitenkinimo, hedoniškų malonumų, dėmesys nukreipiamas į save. Tai vadinama materializmu, individualizmu, kuris griauna dvasines vertybes, šeimos pamatą ir kuria bejausmę visuomenę, kuri panaši į asmenį apdujusį nuo svaigalų, ieškantį galimybės dar kartą pajusti tą trumpalaikį malonumą savo ir kitų sąskaita.

Ugdymo tikslas

Mūsų laikais ugdymas neturi krypties. Kaip ir visi mokslai, ugdymas turi dvi puses: vidinę ir išorinę. Vidinė – tai ugdymo filosofija, kuri šiuo metu nesiremia jokia ideologija ir yra praradusi kryptį. Kita pusė, išorinė ir čia mes turime daugybę ruošinių, metodikų, tyrimų, būdų, kaip ugdyti, tačiau neturint atsakymo į pagrindinį filosofijos klausimą – kodėl? Ir ugdymas nejuda iš vietos.

Mokiniai negerbia mokytojų, mokytojai prarado autoritetą ir entuziazmą. Komunizmas, atnešęs materializmą į visą pasaulį, sugriovė dvasinius krikščionybės pamatus. Žlugus komunizmui Lietuvą užplūdo individualizmas, kurio dėka kiekvienas kovoja tik už save. Mokytojai virto tik žinių pardavėjais, nesirūpindami mokinių morale ir etika. Mokykla virto supermarketu, kuris parduoda žinias, tačiau neužtikrina karjeros. Šeima – tik vieta, kur vaikas pamaitinamas ir apnakvydinamas.

Įdomu tai, kad žlugus Tarybų Sąjungai, komunizmo ideologija išliko gyvybinga. Markso tezės ir antitezės koncepcija, pagrindžianti teiginį, kad progresas įmanomas tik kovos ir konflikto dėka tarp turtingų ir vargšų, tebėra plačiai taikomas akademinėje bendruomenėje. Didelė dalis ugdymo filosofų remiasi būtent šia konflikto idėja.

Mokslas ir religija

Aš atstovauju Susivienijimo judėjimo idėjas. Norėčiau pabrėžti, kad religijos yra įkvėptos vieno ir to paties Dievo, tačiau žmonės užrašę šventraščius galėjo perduoti tik tiek kiek patys sugebėjo suprasti. Jei Nobelio premijos laureatas fizikos srityje bandytų paaiškinti trečiokui savo atradimą, o vėliau pradinukas užrašytų tai ką suprato, tekstas būtų atitinkamo lygio. Todėl dabartiniai žmonės skaitydami šventraščius negali jų priimti, nes turėdami dabartines mokslo žinias ir išsilavinimą, jie laiko tuos tekstus pernelyg primityviais, panašiais į pasaką. Dėl to primityvumo ir panašumo į literatūros kūrinį, atsirado daugybė Biblijos, Korano, Toros, vedų ir kt. šventraščių interpretacijų, dėl kurių religijos skilo į daugybę krypčių, nesutarančių tarpusavyje.

Mokslas ir religija tyrinėja pasaulį, žmogų ir visuomenę, mokslas tyrinėja išorinį pasaulį, religiją dvasinį pasaulį. Religija ir filosofija domisi gyvenimo prasme, Dievu, žmonių morale ir dora, elgesio normomis, Visatos atsiradimo priežastimi ir kt. klausimais, kurie dažniausiai atsako į klausimą: kodėl?

Mokslas pasiekė neįtikėtinų rezultatų tik per pastaruosius šimtą metų. Atėjo laikas ir dvasinėms žinioms. Mes žinome tokius atradėjus kaip Kolumbas, Niutonas, Pitagoras, Einšteinas ir kt., kurie padarė didelių atradimų moksle. Tačiau ne mažiau, net daugiau žinomi yra atradėjai atnešę dvasines žinias: Buda, Konfucijus, Sokratas, Muhamedas ir Jėzus.

Žmogus, įkūręs Susivienijimo judėjimą, vardu Sun Myung Mun, pasekė jais ir atnešė tokį supratimą, kuris suvienija jų mokymus ir atradimus, įvykdo jų misiją ir atneša tiesos suvokimą, kuris suvienija religiją ir mokslą.

Paaiškinantis Bibliją ir logiškai įrodantis Dievo egzistavimą mokymas yra išdėstytas dviejuose pagrindiniuose veikaluose: Dieviškajame Principe ir Susivienijimo filosofijoje. Pirmasis parašytas teologine kalba, skirta krikščionims ir kitiems tikintiesiems, antras – skirtas filosofams, užrašytas jų kalba.

Čia remiuosi antruoju, t.y. Susivienijimo filosofijos veikalu, nes jame yra skyrius, nagrinėjantis ugdymo filosofiją.

Pasaulio vizija

Radau tokius socialinio pedagogo apibrėžimus: socialinis pedagogas – vaiko gerovės advokatas. Dar, – socialinis pedagogas – žinių visuomenės vadybininkas. Radau ir paparastą paaiškinimą, kad socialinis pedagogas rūpinasi vaikų, o ypač paauglių motyvacija mokantis, jų socialinėmis problemomis. Aš dar pavadinčiau socialinį pedagogą klijais, kurie sugeba suklijuoti vaikus, tėvus, mokytojus į vieną bendruomenę, siekiant bendrų tikslų vardan idealo.

Aš manau, kad XX amžiuje po pasaulinių karų, žmonija iš tikrųjų perėjo iš jėgos visuomenės į žinių visuomenę. Bet posakis “Aš mąstau, vadinasi egzistuoju” turi būti pakeistas į posakį “Aš myliu, vadinasi gyvenu”. Taigi, žinių visuomenė turi transformuotis į meilės visuomenę. Būdamas futuristas ir idealistas norėčiau matyti ateities pasaulį be sienų tarp valstybių, be rasizmo, nacionalizmo, religinių konfliktų. Dar daugiau, ateities žmoniją turi sudaryti šeimos, giminės, gentys, visuomenės ir tautos, kuriose vyrautų viena taisyklė: gyventi vardan kitų, o žmonija būtų viena šeima su Dievu centre.

Kad pagrįsti tokio pasaulio būtinumą iš tikrųjų būtina turėti atsakymus, kurie ne tik paaiškintų dabartinės visuomenės ligų priežastis, bet aiškiai nusakytų idealą, kuris būtų priimtinas visiems. Dabar egzistuojančios dvi kryptys socialiniuose moksluose, funkcionalizmas ir konflikto teorija, atstovauja dviem pagrindinėms santvarkoms, demokratijai ir komunizmui.

Pagrindinis klausimas

Šiandien demokratija neturi jokios ideologijos. Globalizmas, apėmęs visą pasaulį, keičia ekonomiką, informacijos sklaidą, žmonių migraciją, tačiau lieka nepaliesta kultūros ir dvasinių vertybių sritis. Komunizmas (materializmas) teoriniame lygmenyje išlieka ideologija, kuri vyrauja ir liko neįveikta. Pagrindinis iššūkis, į kurį turi atsakyti žmonija, yra šis – “Ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja?”

Jei taip, tai į dabartinių dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų, atstovaujančių dvasinį ir materialialų požiūrius, vietą turi stoti ideologija, besiremianti Dievu, Jo širdimi ir ideologija, kurią pavadintume Dievizmu.

Trijų valdžių padalinimo principas, naudojamas demokratijoje, kad valdžia neatsidurtų vieno žmogaus rankose, yra teisingas ir artimas idealui. Tačiau ideologijos vakuumas padaro tokią valstybę panašią į asmenį, kurio širdis, plaučiai ir skrandis dirba kiekvienas sau, visiškai nederindami savo veiksmų. Tokio žmogaus (šalies) centras turėtų būti Dievas.

Ateities ugdymo filosofija

Kodėl Dievas sukūrė šį pasaulį? Dievo svarbiausia savybė yra Širdis, t.y. noras mylėti ir būti mylimu. Tai svarbiausia kiekvieno žmogaus savybė, kuria išpildžius duodant ir imant meilę, sukuriamas džiaugsmas, kuris yra mūsų gyvenimo pagrindas ir tikslas. Dievas, būdamas vienas, negali patirti meilės ir džiaugsmo, nes neturi objekto. Meilės objektas, turi būti panašus į Dievą, kad Jis galėtų su juo pasidalinti viskuo, net slapčiausiomis ir giliausiomis mintimis. Būtent dėl šios priežasties Kūrėjas sukūrė Visatą, kurioje apgyvendino žmones, Savo vaikus.

Ugdymo idealas – tapti panašiu į Dievą, suprasti Jo širdį. Dievas žmonėms suteikė Tris Didžiuosius Palaiminimus: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir viešpataukite šioje žemėje.” “Būkite vaisingi” – tai asmeninis tobulumas, kai žmogus užauga ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai ir yra pasiruošęs sukurti savo šeimą, turėti vaikų. “Dauginkitės” – tai šeima, vyras ir žmona, kurie susilaukia vaikų ir išmoksta bendrauti ir mylėti kaip tėvai (Dievas), t.y. įkūnija tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, vyro ir žmonos meilės idealą. “Viešpataukite” – tai žmonių sugebėjimas valdyti ir keisti aplinką, gamtą.

Pagrindiniai ugdymo tikslai

Pirmas ugdymo tikslas – širdies ugdymas. Jis reikalingas asmeniniam tobulumui pasiekti. Antras ugdymo tikslas – normų ugdymas. Jis reikalingas šeimos tobulumui pasiekti. Trečias ugdymo tikslas – valdymo ugdymas, kuris reikalingas valdymo tobulumui pasiekti.

Širdies ugdymas svarbus, nes norint suvienyti visą žmoniją, mes turime išmokti į viską žiūrėti Dievo akimis. Dievo Širdis pergyveno didžiulį džiaugsmą, kai po šešių milijardų metų laukimo, kurie praėjo kuriant Visatą, gimė žmonės, Jo vaikai. Jo Širdis pergyveno didžiulį skausmą, kai pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, puolė, pasirinkę meilę ir šeimą, paremtą egoizmu, išstumę Dievą iš savo tarpo. Dievo širdis pergyveno didžiulį liūdesį, kai su kiekvienu bandymu vis patirdavo pralaimėjimą ir prarasdavo Savo vaikus. Čia turėtume išnagrinėti Adomo, Nojaus, Abraomo, Mozės ir Jėzaus istoriją ir smulkiai susipažinti su Dievo ir jų bendradarbiavimu. Tai gali būti daroma ne tik pasakojimo pagalba, bet pasitelkiant ir kino filmus, knygas, animacinius filmus, muziką ir kitus būdus. Čia ugdoma vertybių sistema.

Ant vertybių pagrindo kuriamos bendravimo ir elgesio normos. Normų ugdymas apima vertikalias normas (tarpusavio santykiai tarp vyresnių ir jaunesnių), horizonatalias normas (tarpusavio santykiai tarp bendraamžių) ir asmenines normas (sąžinė, santykiai tarp sielos ir kūno arba moralė). Bendravimo normos sudaro etiką, o asmeninės normos – moralę.

Valdymo ugdymas, kurį sudaro intelekto ugdymas, techninis ugdymas ir fizinis ugdymas, reikalingas, kad kiekvienas žmogus galėtų specializuotis ir įgyti profesiją. Šiandieninis ugdymas formaliojo ugdymo sistemoje kaip tik ir atlieka šią funkciją, pamiršdamas apie vertybes ir normas, dėl ko ir kyla visos problemos. Universalus ugdymas yra bendras visiems, jį sudaro širdies ir normų ugdymas. Valdymo ugdymas yra specializuotas, nes kiekvienas žmogus turi atrasti sritį, kurioje jis gali būti geriausias – ar tai būtų menas, mokslas, ekonomika ar politika.

Pagrindiniai ugdymo uždaviniai

Kiekviena ugdymo teorija turi savo idealaus žmogaus modelį. Susivienijimo ugdymo teorijos idealaus ugdytinio modelis yra: pirmiausia – charakterio žmogus; antra – geras pilietis; trečia – genijus. Šie uždaviniai atitinka ugdymo tikslus, – atitinkamai širdies ugdymas – charakterio žmogų, normų ugdymas atitinka gerą pilietį ir valdymo ugdymas atitinka genijaus modelį.

Širdies ugdymas siekia, kad žmogus taptų asmenybe su charakteriu. Jei širdies ugdymas nebus įgyvendintas, tai nesvarbu kiek žinių turėtų žmogus ar koks sveikas jis būtų, jis nebus charakterio žmogumi, tol kol neįkūnys Dievo širdies ir asmenybės, praktikuodamas meilę vardan kitų.

Normų ugdymas gali būti dėstomas mokykloje, tačiau šio ugdymo pagrindas turi būti šeima. Šeima – tai pasaulis miniatūroje. Bendruomenė, šalis, žmonija tik išplėstinis šeimos modelis. Jei žmogus išmoksta būti geru anūku, vaiku, broliu, sutuoktiniu, tėvu ir seneliu šeimoje, jis mokės elgtis su visais žmonėmis pagal jų padėtį ir amžių bet kurioje kultūroje ir bus pavyzdingu šalies ir pasaulio piliečiu.

Kiekvienas žmogus turi kūrybingumą ir yra juo apdovanotas nuo gimimo. Jei žmogus investuos, jis gali tapti genijumi. Bet tam yra reikalingas ugdymas. Tačiau ugdymas privalo būti gerai balansuotas: valdymo ugdymas privalo būti statomas ant širdies ir normų ugdymo pamatų. Kiekvienas žmogus yra apdovanotas unikaliomis savybėmis, todėl žmogus privalo surasti tą sritį, kurioje galėtų pilnai išreikšti savo kūrybingumo potencialą ir tapti genijumi. Realybė tokia, kad žmonėms praradus ryšį su Dievu, tik vienas iš dešimčių tūkstančių gali tapti genijumi ir panaudoti savo tikrąjį potencialą, kai visi kiti tampa tik vidutinybėmis. Maža to, genijus savo kelyje gauna paramą iš dvasinio pasaulio, praeities žmonių, kurie dirbo jo pasirinktoje srityje, todėl vaikui Dievo suteikti talentai vystosi tikrai sparčiai.

Svarbiausia yra šeima

Manau, kad visas visuomenės problemas yra įmanoma išspęsti šeimoje. Šeima yra raktas. Šeimą turi kurti vyras ir moteris, neturėję lytinių santykių iki vedybų, o sukūrę, likti ištikimais vienas kitam visą gyvenimą. Šeima – tai meilės mokykla, kurioje padedami visuomenės pagrindai. Mokėjimo gyventi vardan kitų principas nėra išmokstamas iš vadovėlių, o įkūnijamas jį praktikuojant šeimoje, vėliau ir visuomenėje visą savo gyvenimą.

Pagal Konfucijų yra trys ištikimo sūnaus tipai: pirmas, tai tas, kuris rūpinasi savo tėvų fizinėmis reikmėmis (maistu, drabužiais, pastoge), antras, tai tas, kuris neatneša gėdos savo tėvams ir trečias, tai tas, kuris tampa patriotu ir gyvena vardan aukštesnio idealo nei šeima, vardan savo šalies.

Pagal Sun Myung Moon yra dar aukštesnis idealas nei šeima ir šalis, t.y. žmonija ir Dievas. Tie, kurie palieka savo šeimą ir šalį vardan pasaulio ir Dievo vadinami šventaisiais. Tai aukščiausias ištikimybės ir meilės laipsnis, – “nes Dievas taip mylėjo pasaulį, kad atidavė Savo vienatinį Sūnų”.

Socialinių paslaugų bejėgiškumas

Visos socialinės pastangos neišsprendžia šeimos problemų net tokiose šalyse kaip Norvegija ar Švedija, kurios laikomos socialiniu rojumi, jei nebus išspręsta seksualinio tyrumo iki vedybų ir ištikimybės santuokoje problema. Žmogus visų pirma dvasinė būtybė, todėl vaikai privalo gimti saugios ir tvirtos šeimos meilės atmosferoje, tik tada jų širdies ir normų ugdymas užtikrins taiką šeimoje ir visuomenėje. Išspręsti šią problemą įmanoma tik grąžinus Dievui ir religijai deramą vietą. Nors vykstanti globalizacija dar nepalietė dvasinių vertybių ir kultūros sferos, bet tai jau vyksta. Pirmiausia keičiasi aplinka, o vėliau suteikiamas dvasinis turinys. Pavyzdžiui, pirmiausia XII amžiuje prasidėjo renesansas, o tik XIV-ame – reformacija. Šiandien turi prasidėti vertybių ir normų suvienijimas, kuo ir užsiima Susivienijimo judėjimas. Dabartinės socialinės paslaugos, vykdomos valstybės, nepasieks savo tikslų, nes universalios vertybės ir Dievas nėra šių programų pagrindas. Yra prarandamos milžiniškos lėšos, nes projektus vykdo žmonės, kurie ignoruoja šeimos vertybes, propaguodami liberalizmą.

Socialinio pedagogo padėtis

Apskritai, kalbant apie socialinio pedagogo padėtį Lietuvoje plika akimi matyti, kad tai kol kas nėra valstybės prioritetas. Vyksta didelis taupymas vaiko gerovės sąskaita, socialiniam pedagogui mokamas atlyginimas neužtikrina jo gerovės. Tik 7% pedagoginį universitetą baigusiųjų eina dirbti į mokyklą, trūksta mokytojų. Mokykloje dirbantis socialinis pedagogas verčiamas dirbti pašalinius darbus, kurie jam nepriklauso, nes dažnoje mokykloje vadovybė nesupranta (ar nenori suprasti) jo darbo svarbos. Faktas tas, kad neturėdamas entuziazmo ir noro padėti, aukotis, socialinis pedagogas atliks savo darbą tik formaliai, o toks požiūris negali pagerinti mokinių socialinės padėties.

Lietuvoje buvo bandymai įtvirtinti Susivienijimo filosofijos vertybių sistemą dar 1992 metais. Buvo pristatytas etikos vadovėlis “Mano pasaulis ir aš” (pagrindinis redaktorius B. Bitinas), tačiau Atviro Lietuvos Fondo darbuotoja įspėjo Švietimo ministeriją apie “pavojingos sektos bandymą patekti į šalies mokyklas” ir ši iniciatyva buvo sustabdyta. Manau, kad be universalių vertybių sistemos socialinio pedagogo darbas yra nevaisingas.

Nenorėčiau užbaigti liūdna ir beviltiška gaida. Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės nėra palikti likimo valiai ir susinaikinimui. Gera žinia jau yra skelbiama ir geros naujienos turi įveikti tą tamsą ir neviltį, kurioje atsidūrė ne tik Lietuvos šeimos, bet ir viso pasaulio žmonės.