Užvakar nieko neparašiau, nes smigau miegoti jau vienuoliktą vakare. Nebuvo jėgų dar rašyti. Vakar vakare jau ruošiausi sėsti, bet priėjo Hanna (Austrija) ir mes pasikalbėjome. Ji panaši į mano seserį, kuri taip pat turi daug pomėgių ir mėgsta keliauti. Vakar mus sustabdė policija, patikrino dokumentus.
Įvykių netrūksta. O ir visi komandos nariai skirtingi, atsiranda visokių problemų, nes šios komandos tikslas – augti dvasiškai. Kur ir kaip sutiksi DIevą? Tai, matyt, pats svarbiausias šios komandos narių sprendžiamas klausimas. Elė (Airija) yra labai savarankiška asmenybė ir netiki Dievu ar dvasiniu pasauliu. Ji renka lėšas, tik remdamasi prielaida, kad Jį sutiks, tačiau motyvuoti savęs nemoka. Todėl jai ypatingai sunku.
Apskritai, aš stebiuosi, kad antros kartos vaikai, praktiškai gimę bažnyčioje, sulaukę aštuoniolikos, dar netiki Dievu. Iš kitos pusės, kaip ji tada ryžosi būti STF.
Reikia tikrai nuoširdaus ir gilaus tikėjimo, kad motyvuoti save tokiam sunkiam darbui: eiti, belstis, kalbinti, siūlyti, parduoti, susilaukti priekaištų ar pajusti, ką reikšia, kai prieš tave yra užtrenkiamos durys. Turint omeny, kad šie aštuoniolikmečiai yra iš Vakarų Europos valstybių, kur veši individualizmas ir yra gana išlepę, – tai didelis žygdarbis. Žinoma, Ayame (Sirija) yra gera ir paklusni dukra, gal to jai ir užtenka, kad motyvuoti save, bet tikrai ne Elei.
Philas šiandien nepasirodė per pusryčius. Tai įdomu, nes visi ilgainiui prieina ribą, kai aiškiai suvoki, kad miegas daug mielesnis už valgį. Gali nepavalgyti, bet neišsimiegoti yra oi, oi kaip sunku. Esu išbandęs tai savo kailiu, kai užmiegi ne tik stovėdamas, bet ir eidamas…
Aš, turėdamas laisvo laiko, skaitau ir mąstau. Socialinių projektų disciplinai turiu parašyti projektą. Tema: tautiškumas ir pilietiškumas. Radau tokius Tikrojo Tėvo žodžius, nuo kurių ir pabandysiu atsispirti:
“Žmogiškųjų problemų ištakos nėra vien socialinės ar politinės, todėl socialinių ir politinių sprendimų efektyvumas visada bus ribotas. Nors daugumoje visuomenių vadovauja pasaulietinė valdžia, religija sudaro daugumos tautinių ir kultūrinių tradicijų pagrindą. Iš tikrųjų tikėjimas ir pasišventimas daugelio žmonių širdyse užima kur kas svarbesnę vietą, negu ištikimybė politinei krypčiai.
Religijai atėjo laikas atsinaujinti ir parodyti pasauliui tikrąjį vadovavimą. Tikintieji turėtų jaustis atsakingi už pasaulio žmonių patiriamas nelaimes, kančias ir neteisybes. Religingi žmonės nebuvo geru meilės ir gyvenimo pavyzdžiu vardan kitų, dėl to jiems reikėtų giliai susimąstyti. Atėjo laikas atgailauti už tai, kad jie buvo užsiėmę tik savo pačių išgelbėjimu ir siaurais denominaciniais interesais. Tokia praktika neleido religinėms institucijoms atiduoti visas jėgas pasaulio išgelbėjimo labui. Mūsų laikmetis labiau nei kuris kitas reikalauja, kad mes pakiltume virš savo tikėjimo ir atskiros religijos interesų bei savo meilę ir idealus paverstume tikrove pasauliui.
Dievas ypač kviečia lyderius, ypač religijų lyderius, vildamasis, kad mes užkirsime kelią pasaulio neteisybėms ir blogiui, ir imsimės skleisti Jo tikrąją meilę pasaulyje. Dėl to visi tikintieji turėtų susivienyti širdimi ir skirti savo žodžius bei darbus vienam tikslui – įgyvendinti Dievo trokštamą žmonijos atkūrimą ir taiką.”
Aš pagalvojau, kad mano projektas galėtų būti ekumeninis. Žinoma, yra kažkas daroma, bent jau protestantiškos krypties krikščionys renkasi, kalbasi ir jau ne vienerius metus. Esu buvęs tokiame susirinkime Kaune. Tačiau būtų gerai surinkti į krūvą visus. Jaučiu, kad tai būtų ypač sunkus uždavinys. Bet jei pavyktų, galima būtų padėti žmonėms atstatyti pasitikėjimą ateitimi. Tokie žmonės, tikintys, jei sugebėtų peržengti savo denominacijų ribas ir kovoti su neteisybe, būtų tikrai ypatingi mūsų demoralizuotoje, nusivylusioje visuomenėje.
Ką turiu galvoje sakydamas “visus”? Būtent visus: net pačius margiausius, tokius kaip munistai, krišnaistai, mormonai, Sai Babos pasekėjai ir t.t. Jaučiu, kad bus tokių, kurie nesės prie vieno stalo. Griečiausiai tai būtų katalikai. Jie stengsis išlaikyti monopolį. Yra įvykęs susitikimas su Susivienijimo bažnyčios lyderiu Lietuvoje ir kardinolu Bačkiu. JIe baigėsi tuo, kad kardinolas, sužinojęs su kuo turi reikalą, atsuko nugarą ir pokalbis baigėsi.
Kaip buvo skaudu, kai vienai studentei, kuri tapo Susivienijimo bažnyčios nare, tėvai pasakė: “Jau geriau tu prapultum diskotekose ar su bernais, net taptum narkomane, negu sektos nare.” Tikrai žiniasklaida ir tradicinė bažnyčia padarė viską, kad sumenkintų ir apjuodintų visus kitus tikinčiuosius.
Bet reikia mylėti, atleisti ir siekti vienybės. Todėl, bent jau socialinių projektų disciplinai paruošiu tokį projektą, kuris skirtų lėšas, laiką ir pastangas siekiant religijų lyderių vienybės. Jei jie nesugebės, tai padarys nuoširdūs tikintieji. Jei ir jų neatsiras, tą padarys sąžiningi, bet netikintys. O tai reikštų religijų pabaigą. Nors iš dalies tai ir vyksta.
Ką siūlo Tikrasis Tėvas? Ogi reformuoti Jungtinių Tautų organizaciją:
“Taika pasaulyje gali būti pasiekta tik tada, kai pasaulio religijų vadovų, atstovaujančių vidiniams sielos rūpesčiams ir sąžinei, išmintis ir pastangos bus geranoriškai ir pagarbiai perduodamos šalių lyderiams, kurie turi daug praktinės patirties apie išorinę realybę arba “kūną”. Mums netgi reikėtų rimtai pamąstyti apie Jungtinių Tautų restruktūrizaciją. Galbūt galima būtų įsivaizduoti Jungtines Tautas kaip dvipalatę instituciją.
Dabar egzistuojančią JT struktūrą galima palyginti su Kongresu, kur kiekvienos šalies-narės interesams atstovauja tos šalies delegatas. Tačiau aš teigiu, kad reikėtų rimtai susimąstyti apie religinės asamblėjos formavimą, arba religijų atstovų tarybą JT struktūroje. Ši asamblėja arba taryba būtų sudaryta iš religijos, kultūros bei švietimo sferas atstovaujančių lyderių. Be abejo, šios tarp-religinės asamblėjos nariai turėtų pademonstruoti sugebėjimą pakilti aukščiau ribotų atskiros tautos interesų ir ginti viso pasaulio ir žmonijos interesus.
Dvi palatos, bendradarbiaudamos su pagarba ir geranoriškumu viena kitai, galės daug padaryti priartinti taikai. Didžiųjų religijų lyderių išmintis ir vizija reikšmingai papildys pasaulio politikos lyderių politines pažiūras, patirtį ir sugebėjimus.
Netgi šiuo momentu pasaulyje kyla vis daugiau ir daugiau konfliktų dėl ginčytinų sienų. Dėl to prarandama daug žmonių gyvybių. Be to, karo veiksmams ir taikai palaikyti išleidžiama milijardai dolerių. Iššvaistoma tiek daug išteklių ir pastangų. Ir vis dėlto nė vienam konfliktui išspręsti nebuvo rastas patenkinamas sprendimas.”
Prieš šokant taip aukštai, aš galiu pamąstyti kaip tokią dvipalatę instituciją įsteigti Lietuvoje. Kokie religijos, kultūros ir švietimo atstovai galėtų kandidatuoti į tokią instituciją, kuri kontroliuotų politikus? Kuo galima pasitikėti? Kas yra įrodęs, kad nėra korumpuotas ir jo pasaulėžiūra peržengia tautų, religijų ir rasių sienas? Turbūt Lietuvoje yra tokių žmonių. Kas jie? – tegul lieka atviru klausimu.
