Šiandien buvome sekmadienio pamoksle. Mes su STF komanda esame apsistoję Palaimintoje šeimoje, gyvename trijų aukštų bute. Prancūzas ir vokietė buvo parinkti vienas kitam ir gavę Tikrųjų Tėvų Palaiminimą sukūrė šeimą ir susilaukė šešerių vaikų. Vyriausiam jau dvidešimt septyneri. Jų aštuoniolikmetis sūnus Joan Luc yra mūsų STF komandoje. Šios šeimos tėvas išdirbo dvidešimt keturis metus Christian Bernard kompanijoje ir dabar yra pensijoje. Jis ir buvo šio sekmadienio pamokslo pastorius.
Taigi, galime sakyti, kad mes gyvename bažnyčioje. Gyvensime tol, kol rasime išsinuomoti butą ar namą Belgijoje, nes mūsų komandai yra priskirta ši šalis.
Yra komandų ir Airijoje, ir kitose šalyse, net Kanadoje. Man pasiūlė būti vairuotoju šioje komandoje, nes ji arčiausiai Lietuvos. Privalau nenutolti, nes dar mokausi VPU ir šie metai V kurse yra paskutiniai, o manęs laukia dar du valstybiniai egzaminai. Taigi, kelionė ten ir atgal kainuoja. Įsivaizduokite, jei būčiau Kanadoje…
Čia, į sekmadienio pamokslą susirinko labai miela bendruomenė. Mačiau japoną, jo žmona prancūzė ir kitus, kurių viena pusė buvo iš Prancūzijos, o kita iš svetur. Visi kartu su vaikais suskaičiavome trisdešimt dalyvių, įskaitant ir STF komandą.
Situacija mus priėmusios šeimos labai įdomi. Pavyzdžiui jų vaikai turi Vokietijos pasą, nes mama vokietė, turi ir Prancūzijos pasą, nes tėvas prancūzas. Jie dešimt metų gyveno Anglijoje, tie kas gimė ten turi Anglijos pasus, vyriausias sūnus gyvena JAV ir netrukus gaus JAV pasą, kuris bus jau ketvirta jo turima pilietybė. Argi ne susivienijimas?
Sekmadienio pamokslo pradžioje buvo sudainuotos šventos dainos, o vėliau mane pakvietė papasakoti apie mano patirtį MFT komandoje Rusijoje, apie kurią papasakojau namo šeimininkui, kai susitikome pirmą mano atvykimo čia dieną.
Pateiksiu šį pasakojimą trumpai ir čia:
Būdamas Vilniaus dailės akademijos II kurso studentas jau buvau bažnyčios narys vienerius metus. Išgirdau viename seminare apie World CARP programą, kurios metu, pasiėmęs akademines atostogas studentas gali dalyvauti judėjimo misionieriškoje veikloje.
Lietuvos misionierius Eve Champollion buvo prieš, bet man primygtinai prašant nusileido ir aš išvykau į Rusiją, kur praleidau šimtą dienų 1995 metų lapkritį, gruodį ir ateinančių sausį, dalį vasario. 50 dienų MFT – iš pradžių Maskvoje, vėliau gūdžioje Rusijos provincijoje, Panevėžio dydžio mieste prie Ukrainos sienos, pavadinimu Belgorod. Pardavinėjome lazerinius paveikslėlius po dešimt dolerių už vieną. Belgorode buvo visiška ekonominė suirutė tuo metu. Žmonės gaudavo atlyginimus savo įmonės produkcija, gatvėje galėjai pamatyti juos, pardavinėjančius, mainančius savo “algą” į kitus daiktus, dažniausiai maisto produktus. Pardavinėjo cukrų, mėsą, žodžiu tai ką gamino. Rinkdamas lėšas apsilankiau mokslininkų institute, kuriame sėdėjo pasaulinio lygio mokslininkai, kaip kokios pelės žiemą be šviesos, elektros ir šildymo. Kaip papasakojo kai kurie iš jų, jie negavo algos jau aštuonis mėnesius, bet sėdi darbe, nes bijo prarasti ir jį.
Teko lankytis bute, kurio šeimininkė dėl invalidumo prikaustyta prie lovos, neturi ko valgyti. Užėjus jos bute buvo tuščia, tik metalinė lova ir ji, prisigėrusi degtinės, kurios gavo atidavusi savo lygintuvą. Man jos taip pagailo, kad nubėgau į parduotuvę ir nupirkau duonos ir atnešiau jai. Ašaros ritosi jos veidu, kai ji atidarė duris. Girto žmogaus ašaros…
Aš pardavinėjau paveikslėlius, kurių vienas kainavo tiek, kiek tiems žmonėms reikėjo, kad išgyventų visą mėnesį. Komandos kapitonas pasakė, kad Mesijui nereikia išmaldos, todėl mums buvo uždrausta imti aukas, o mažiausia suma buvo dešimt dolerių rubliais. Mes stengėmės iš visų jėgų, negailėdami savo gyvybės. Pirmą savaitę tame mieste neatsirado nei vieno žmogaus, kuris galėtų įsigyti tokį paveikslėlį. Aš “neuždirbau” nei vieno rublio, nei vienos kapeikos…
Antrą savaitę viena sena moteris iš slaptavietės ištraukė pinigus, kuriuos taupė laidotuvėms ir davė. Įsigijo Jėzaus paveikslą. Mes tokiu būdu atstatinėjome pasaulį, kūrėme Dangaus Karalystę, mąsčiau aš vaikščiodamas po komunalinius butus, kur kiekviename kambaryje po šeimą su bendra virtuve. Aš maldavau rambių moteriškių, kad jos pirktų, matydamos mano ryžtą jos verkė, bet sakė neturinčios pinigų. Komandoje mes kasdien darėme įvairias dvasines sąlygas: šaltas dušas, malda, Dieviško Principo skaitymas, pasninkas, buvo uždrausta bendrauti tarpusavyje, o tik atsiskaityti kapitonui. Dievas buvo taip arti, kad jaučiau Jo kvėpavimą ir verkiau kartu su Juo. Nuostabus laikas!
Rusijoje įgyta misionieriška patirtis pravertė. Kai prieš 1995 Kalėdas nuėjau į JAV ambasadą Vilniuje, grįžęs iš Belgorodo, iškart gavau religinę vizą į Jungtines Valstijas. Mane priėmęs ambasados darbuotojas klausinėjo DP dalių, jis buvo gerai susipažinęs su Tikrųjų Tėvų mokymu, aiškiai lankęsis seminaruose. Mano fanatiški ir karštai religingi atsakymai jam patiko. Ir JAV aš praleidau aštuonis mėnesius, kurie po Rusijos atrodė kaip tikras rojus. Vien ką reiškia Maskva, kurioje Arbate kviesdavau žmones į paskaitas ištisą dieną, buvo dvidešimt ir daugiau laipsnių šalčio, nuo kurio veidas sušaldavo taip, kad liežuvis vos apsiversdavo ir nepavykdavo aiškiai ištarti žodžių.
Jei parašyčiau viską, ką esu patyręs, užtektų keletui knygų. O tai niekis palyginus su tuo ką patyrė Tikrasis Tėvas, kuris buvo įkalintas šešis kartus savo kelyje.
Šiandien ilsimės, sekmadienis. Rytoj prasidės nauja ir įdomi (sunki) savaitė. Taip kuriama istorija.
