Pristatau dar vieną Dieviškojo Principo ištrauką (primenu, kad DP buvo parašytas apie 1952-uosius metus), kuri kalba apie mūsų pergyventą šaltąjį karą. Deja, šiandien galime tvirtinti, kad komunizmo ideologija – dialektinis materializmas – dar nenugalėtas. Vienintelė ideologija, kuri gali įveikti ją, yra Dieviškas Principas. Kadangi nėra tiek daug žmonių, juo labiau valstybių, kurių konstitucija ir įstatymai remtųsi Dieviškuoju Principu, nauja tiesos išraiška, mes matome vykstantį chaosą pasaulyje, kuriame nėra jokios aiškios krypties ir ideologijos. Pagrindiniai bėdos mūsų pasaulyje yra šios: religiniai konfliktai, šeimos instituto griūvimas ir tas pats materializmas. Visa tai vyksta dėl to, kad nauja tiesos išraiška, rodanti kelią, dar neįsigalėjusi pasaulyje. Siūlau rimtai išnagrinėti Dieviškąjį Principą ir taikyti jį savo gyvenime ir politikoje.
Mes žinome, kad, kadangi Dievas davė pirmiems žmonių protėviams palaiminimą valdyti visatą, o šėtonas dirbo per puolusius žmones kurdamas beprincipę pasaulio imitaciją, šis palaiminimas yra išpildytas. Dievas turi tai leisti. Dievas, lipdamas šėtonui ant kulnų, vykdo savo apvaizdą susigrąžinti šėtono valdžią ir jos vaisius. Baigiantis žmonijos istorijai, šėtono pusė ir Dievo pusė kovos kol negaus aukščiausios valdžios visam pasauliui. Štai kodėl demokratinis pasaulis ir komunistinis pasaulis konfrontuoja vienas su kitu. Taigi, tapo neišvengiama, kad bus pasauliniai karai, kurie pirmiausia atskirs, o po to suvienys šiuos du pasaulius.
Pirmas ir Antras pasauliniai karai turėjo apvaizdos tikslą padalinti žemės rutulį į komunistinį pasaulį ir demokratinį pasaulį. Po to turi vykti dar vienas karas, kuris juos suvienytų. Šis konfliktas yra Trečias pasaulinis karas. Yra neišvengiama, kad Trečias pasaulinis karas įvyks; tačiau yra du būdai, kaip jis gali būti kariaujamas.
Pirmas būdas priversti šėtono pusę pasiduoti yra per ginkluotą konfliktą. Tačiau, konfliktui pasibaigus, turi būti idealus pasaulis, kuriame visa žmonija džiaugsis vieni kitais. Jis niekada negali būti sukurtas tik nugalint priešą mūšyje. Vėliau jie turi paklusti iš vidaus, kad kiekvienas gali būti sutaikytas ir nuoširdžiai džiaugtis iš širdies gilumos. Norint tai įvykdyti, turi būti tobula ideologija, kuri gali patenkinti visų žmonių pradinės prigimties troškimus.
Kitas būdas, kaip šis karas gali būti kariaujamas, yra visiškai vidinis, ideologinis konfliktas, be ginkluotų karo veiksmo prasiveržimo, kad šėtono pasaulis pasiduotų ir jis būtų suvienytas per trumpą laiką. Žmonės yra racionalios būtybės. Todėl, tobulas, suvienytas pasaulis gali būti sukurtas tik tada, kai žmonės nusileis vieni kitiems ir dalyvaus suvienijime per gilų prabudimą.
Kuriuo iš šių dviejų būdų iš tikrųjų bus kariaujamas Trečias pasaulinis karas? Tai priklausys nuo žmogaus atsakomybės dalies išpildymo sėkmės ar nesėkmės.
Iš kurs kils ideologija, kuri yra būtina šio konflikto išsprendimui ir naujo pasaulio sukūrimui? Ji tikrai negali ateiti iš komunistinio pasaulio, įsišaknijusio kainiškajame požiūryje į gyvenimą, nes kainiškasis požiūris į gyvenimą prieštarauja pradinės žmogaus prigimties troškimams. Greičiau, ši ideologija turi kilti iš demokratinio pasaulio, kuris yra įsišaknijęs abeliškame požiūryje į gyvenimą. Vis dėlto, istorijos faktas yra tas, kad jokia visuotinai įprasta ideologija, vyraujanti demokratiniame pasaulyje, negali efektyviai nugalėti komunistinės ideologijos. Todėl, demokratiniame pasaulyje pasirodys iki šiol nežinoma ideologija.
Kad gimtų nauja ideologija, pirmiausia turi atsirasti nauja tiesos išraiška. Ši nauja tiesa yra abeliškojo požiūrio į gyvenimą esmė ir demokratijos pagrindas. Kaip būdavo praeityje, kai atsiranda nauja tiesos išraiška, ji gali priešintis senai tiesos išraiškai, kuria tikėjo dauguma žmonių. Taigi, nors demokratinis pasaulis buvo padalintas į dvi stovyklas, jos, kaip Kainas ir Abelis, varžysis viena prieš kitą. Kai nauja tiesa užtikrins demokratiniame pasaulyje pergalingą pamatą ir nukariaus komunistinę ideologiją, bus pasiektas pasaulio suvienijimas, pagrįstas viena tiesa.
Šėtonas žinojo Dievo planą suvienyti pasaulį per vieną tiesą ir pateikė klaidingą tiesos imitaciją, kad suvienytų žmoniją viską koncentruodamas į save. Ši klaidinga tiesa yra dialektinis materializmas. Dialektinis materializmas neigia bet kokios dvasinės realybės egzistavimą, pateikdamas visatos, pagrįstos tik materialistine logika, paaiškinimą. Neigdamas Dievo egzistavimą, jis taip pat neigia šėtono egzistavimą. Taigi, skatindamas dialektinį materializmą, šėtonas iš esmės neigė savo paties realumą, net rizikuodamas savo paties pabaiga. Šėtonas suprato, kas atsiskleis žmonijos istorijos pabaigoje, ir gerai žinojo, kad jis tikrai žus. Priimdamas, kad tai nebuvo laikas būti garbinamam, jis pakilo į absurdišką Dievo neigimą, net aukodamas save patį. Tai yra dvasinės dialektinio materializmo šaknys. Kol demokratiniam pasauliui trūksta tiesos, kuri gali apversti šią blogio doktriną, ji visuomet liks pažeidžiama arba užims gynybinę poziciją. Dėl šios priežasties, kažkas iš Dievo pusės turi paskelbti tobulą tiesą.
