Čia pateikiu tekstą iš Dieviškojo Principo, kuris apibūdina idealaus pasaulio politiką.
Visata yra sudaryta pagal tobulo žmogaus struktūrą. be to, pilnai subrendusio žmogaus sukuriamas idealus pasaulis taip pat turi atspindėti tobulos asmenybės struktūrą ir funkcijas.(plg. Kūrimas 1.1, 1.2, 3.2) Analogiškai žmogaus kūnui, kurio organai funkcionuoja pagal subtilius iš smegenų siunčiamus įsakymus, visos idealios globalinės visuomenės institucijos turi tvirtai laikytis Dievo norų. Kaip ir iš smegenų per periferinę nervų sistemą, išsišakojančią iš stuburo, siunčiami įsakymai į kiekvieną kūno dalį, taip ir idealiame pasaulyje Dievo nurodymai yra perduodami visai visuomenei per Kristų, kuris atstoja stuburą, ir Dievo mylėtojus, kurie atstoja periferinę nervų sistemą. Periferinė nervų sistema, išsišakojanti iš stuburo, atstoja tautos politines partijas. Taigi, idealiame pasaulyje Dievo žmonės, vedami Kristaus, sudarys organizacijas, analogiškas šių dienų politinėms partijoms.
Žmogaus kūne plaučiai, širdis ir skrandis harmoningai sąveikauja pagal iš smegenų siunčiamus nurodymus, kurie perduodami per stuburą ir periferinę nervų sistemą. Analogiškai, trys vadovybės formos idealiame pasaulyje – įstatymų leidybos, teisės ir vykdomoji sritys harmoningai sąveikaus sekdami Dievo nurodymais, perduodamais per Kristų ir Dievo žmones. Kaip ir kūno galūnės juda pagal iš smegenų siunčiamus nurodymus žmogaus labui, taip ir ekonominės idealaus pasaulio institucijos, atstojančios galūnes, išsaugos Dievo norą ir skatins viso pasaulio gerbūvį. Kaip kepenyse yra laikomas penas visam kūnui, taip ir idealiame pasaulyje visuomet bus tam tikra atsarga, kurią, prireikus, bus galima panaudoti visuomeninei gerovei.
Kadangi kiekviena žmogaus kūno dalis palaiko vertikalų ryšį su smegenimis, horizontalūs ryšiai natūraliai susidaro tarp skirtingų organų ir suformuoja visą asmenybę. Panašiai yra ir idealiame pasaulyje, kadangi žmonių horizontalūs ryšiai tarpusavyje yra įsišakniję jų vertikaliuose ryšiuose su Dievu, jie suformuoja kompleksišką ir nepriklausomą visuomenę, kurioje jie dalijasi savo džiaugsmu ir skausmu. Tokioje visuomenėje kito žmogaus įžeidimas bus jaučiamas kaip savęs įžeidimas. Taigi, jos piliečiai paprasčiausiai nenorės daryti pikto.
Dabar panagrinėkime, kaip atkūrimo apvaizdoje Dievas siekė atkurti šią idealią socialinę struktūrą. Vakarinių šalių istorijoje buvo laikotarpis kai trijų vadovybės sričių ir politinių partijų funkcijos buvo sutelktos į vieną asmenį, karalių. Kartais, kuomet karalius vadovaudavo vadovybei, būdavo nedidelių pasikeitimų, o pontifikato vadovaujamos bažnyčios vaidmuo buvo panašus į politinės partijos vaidmenį. Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų metu politinė sistema patyrė esminius pasikeitimus, kai vadovybė buvo paskirstyta į tris sritis – įstatymų leidybos, teisinę ir vykdomąją, o politinės partijos užėmė aiškų vaidmenį. Susikūrus konstitucinei demokratijai, buvo padėtas pagrindas idealiai politinei sistemai.
Taigi, istorijos raidoje keitėsi politinės sistemos, nes puolusi visuomenė buvo atkuriama į idealią visuomenę, kurios struktūra ir funkcijos bus sudarytos pagal tobulą asmenybę. Šių dienų demokratija, kuriai būdingos trys atskiros vadovybės grandys ir politinių partijų daugėjimas, tam tikra prasme atspindi sveiko žmogaus kūno struktūrą. Tačiau, dėl Nuopolio, šių dienų demokratija išties labiau yra panaši į nesveiko ar sužeisto asmens kūną. Ji negali pilnai pademonstruoti savo pradinės kokybės ir funkcijų. Kadangi politinės partijos ignoruoja Dievo valią, jos gali būti palygintos su nervų sistema, negalinčia perduoti iš smegenų siunčiamus nurodymus. Kadangi konstitucijos nėra parašytos pagal Viešpaties žodį, šiuo metu trys vadovybės grandys funkcionuoja kaip organai, negalintys pajausti ar atsakyti į iš smegenų siunčiamus nurodymus, nes periferiniai nervai yra atskirti. Joms trūksta tvarkos ir harmonijos ir tarpusavyje nuolat konfliktuoja.
Todėl Kristus Antro Atėjimo metu išgydys esamos politinės sistemos ligas, kas atspindės Dievo kūrinį atkuriant vertikalų žmonių ryšį su Dievu. Tai pažadins tikrą visuomenės potencialą.
Tai ištrauka iš Dieviškojo Principo II dalies 5 skyriaus:
3.2 Jėgų atsiskyrimo svarba
