Dėl ko buvo paskelbti Tikrieji Tėvai? Demokratinis ir komunistinis pasaulis atstovauja broliams – Kainui ir Abeliui. Nors abu šie pasauliai ir panašūs į du sūnus, tačiau jie nuolat kovoja tarpusavyje. Dabar, užėmęs tokią padėtį, aš galiu sutaikyti abu kovojančius sūnus ir abu mane priims. Tada aš sugrįšiu į Korėją, išsaugodamas Tėvų privilegiją, ir pranešiu visai šaliai, jog esu Tikrasis Tėvas. (204-187, 1990.7.8)
Nors mūsų pasaulis pritvinkęs nevilties tiek, kiek akys dar neregėjo, ir nors juo negalima pasitikėti, atėjus Tkriesiems Tėvams užgimė nauja viltis. Aš tai paskelbiau Korėjoje. (202-340, 1990.5.27)
Biblijos tikslas – surasti Tikruosius Tėvus. Toks mokymas daugiausiai teikia vilties. Šėtonas taip pat sukurta būtybė, todėl jis išnyks, pasirodžius Tikriesiems Tėvams. Šis laikas jau arti, todėl komunizmas žlugo ir Šiaurės Korėja – beveik žlugusi. Kad ir kaip pažiūrėtume – jiems nėra kitos išeities. Esu tuo tikras. Būtent dabar Dangaus Karalystė galiausiai duos savo vaisius ir bus išlaisvintas pragaras ir danguje, ir žemėje. (202-351, 1990.5.27)
Mūsų tikslas – išlaisvinti ir išgelbėti Dievą, žmoniją ir viską, kas priklauso šėtono pasauliui. Toks mūsų tikslas. Mes pranešame apie tai, kad Tėvų širdis būtent tokia. Žengiame į priekį ten, kur nėra šėtonui vietos. Toks Principo požiūris. (202-354, 1990.5.27)
Komunizmas – tai tarnų ir šeimininkų ideologija. Ten nėra laisvės. Demokratija susijusi su brolybės ideologija. Kur brolybė, ten laisvė. Kiekvienas brolis yra laisvas, todėl jie nuolat barasi tarpusavyje, pareikšdami, jog vienas yra aukščiau už kitą ir svarbesnis. Galvos filosofija yra susijusi su tėvų ideologija. Senatoriai kovoja su kongresmenais, o respublikonai su demokratais todėl, kad jie neturi tėvų. Kai tik pasirodys tėvai ir juos išbars: “Jūs, nenaudėliai! Kodėl nesutariate? Juk jūs ne tarnai, o mūsų vaikai!”, viskas užsibaigs. Lygiai taip pat bus užbaigti konfliktai tarp juodaodžių ir baltaodžių, t.y. pasibaigs rasizmas. (202-357, 1990.5.27)
Kas vyksta su komunizmu pasaulyje? Aš pasakiau Gorbačiovui, kad jis nuimtų Lenino ir Markso paminklus. Per visą komunizmo istoriją tik aš išdrįsau taip pasielgti! Sovietų Sąjungos partinė valdžia pradėjo triukšmauti: “Kaip jis drįsta mums kalbėti apie Dievizmą ir dar taip arogantiškai?” Kad ir kaip stipriai jie manęs nekęstų, vis tiek komunizmas pasibaigs. Tas, ko jie labiausiai bandė nekęsti, tapo jų vienintelė viltis. Kitos vilties jie neturi. Aš jiems suprantamai paaiškinau: “Paklausykite manęs ir pasekite manimi, nes kito kelio jūs neturite”. (202-351, 1990.5.27)
