Šiandien buvau labai piktas ir suirzęs darbe. Vis mintyse perkratau vadovo žodžius ir niekaip negaliu nusiraminti. Blogai. Bet pats esu kaltas, turėčiau ramiau reaguoti, bet viduje viskas verda. Mintys, tokios kaip – “kodėl žmonės tokie bukapročiai, jog nežiūrėdami bendro intereso, smaugia vienas kitą dėl asmeninių ambicijų?” Mano charakteris toks, kad nemėgstu jokio vadovavimo. Galiu viską pats padaryti, tada yra kuo didžiuotis. Nenorėčiau, kad kas nors kištųsi ir nurodinėtų. Kai man reikės pagalbos, aš pats jos paprašysiu, bet ją gavęs pats nuspręsiu kaip ją panaudoti.
Kita sąmatininkė šiandien nebuvo darbe. Būdamas toks piktas ir negalėdamas su niekuo pasidalinti savo mintimis, sprogau, išleidau garą… Vadovas liepė nepadėti pardavimų padaliniui, o laisvu laiku tobulėti. Taip ir pasakiau kolektyvui – dirbkite patys, man draudžiama jums pagelbėti. Visi buvo žiauriai nepatenkinti. O man kas, nurodymas iš viršaus – smegenys džiūna ant šakos, iniciatyva ir noras dirbti nuliniai.
Sakau pardavimų vadovui (jis mano kontroliuojantis vadovas – turiu du šeimininkus, bet svarbesnis mano mielas projektavimo sk. vadovas): skambinkite ir tarkitės tarpusavyje, aš šios problemos nekūriau, ją išspręsti ne mano kompetencijoje. Tik nepradėkite ir jūs mane smaugti…
Sėdėjau ir viduje vyko karas. O čia dar priėjo vadybininkė ir liepė padėti kolektyvui. Atsakiau jau kreiptis į tą, kuris man liepė taip elgtis. Ji trenkė durimis ir skambino telefonu jam. Už uždarytų durų kažką vadino idiotu, bet po minutės atkeliavo skambutis: vadovas liepė padėti, tačiau uždėti savo raideles sutartyje. Ar ne juokinga? Skyriai pešasi tarpusavyje dėl kąsnelio duonos?
Visą dieną siutau, tą jautė ir užsakovai, kurie buvo perdėm mandagūs su manimi. Bendradarbiai stengėsi prie manęs nesiartinti.
Baigiantis darbui vadybininkė paprašė nuskanuoti keletą matavimo lapų. Pasiuntė prašymą el. paštu, nors sėdi gretimame kabinete. Ji jau seniai taip daro, bendrauja tik Internetu. Aš pabandžiau nuskanuoti, bet nepavykus, paprašiau jos padėti. Ji skanavo paskutinė, todėl pagalvojau, kad ji keitė nustatymus. Ji leptelėjo: “O, tu, Aisti, išvis ar ką nors sugebi?” Gieda lygiai tais žodžiais kaip mano skyriaus vadovas,-pagalvojau. Imkis ir švieskis pati, – atidaviau jai lapus. Ji turėjo tuos lapus, jos žodžiais tariant, – nusiųsti projektavimo vadovui, kuris ieškos klaidų. “Tikras tandemas”, pamaniau, “abu stengiasi išrūkyti mane iš darbo. Tegul, nepavyks jei pats nenuspręsiu.”
Oi, pamiršau savo temą “Dėmesys”. Taigi, atiduodamas jai lapus, tarstelėjau: “O tu, tai tikrai viską moki?” Ji trumpai sužydėjo. “Nieko sau, jai tikrai patinka dėmesys. Man turbūt pasirodė.” Bet ne, grįžęs namo galvojau apie tą patį: “Jai paprasčiausiai trūksta mano dėmesio. Juk visos moterys tokios pačios, net pačios stipriausios, tarkim mano žmona ar mama visada ima pykti, jei tik nustoju joms skirti dėmesį. Neužtenka tik dirbti savo darbą, reikia būti dėmesingam moterims aplink”. Tai mano bėda, nesu diplomatiškas, nesižarstau komplimentais. Matyt, esu laikomas storžieviu dailiosios lyties atstovių akyse.
Žinoma, aš tik mąstau ir spėju, bet žmonės yra labai primityvūs (nors tai svarbiausia jų gyvenime) dėl savo noro mylėti ir būti mylimu. Jei moteris nori būti mylima, o vyras nenori mylėti – prasideda problemos.
Tik nepagalvokit nieko blogo, aš turiu galvoje dėmesį, o ne flirtą ar romaną. Vyrai bendrauja tarpusavyje kitaip, o moterys iš vyrų laukia dėmesio, nesvarbu, kad jie bendradarbiai, kolegos. O čia aš esu silpnas, neinvestavau į šią sritį.
Taigi, aš esu problema. Žinoma, negaliu pakęsti moters, kuri yra feministiška, vyresnės sesers tipo. Tokia ir yra miela vadybininkė. Tokiai jaučiu jausmus, kurie nuo senai būdingi tarp šuns ir katės. Ir ji atsako tuo pačiu. Čia ribų nėra ir pabaigos nematyti. Reikia keisti, privalau suminkštėti, bet negaliu. Perdaug mūsų visuomenė ne tokia. Gerai jaučiuosi tarp rytiečių, jie turi tinkamą struktūrą. Atsimenu, Prancūzijoje rinkome lėšas Susivienijimo bažnyčiai. Aš vaikščiojau ne vienas, o su japone. Ji kažkada buvo baleto šokėja, bet tapusi nare, ji metė šokius, tačiau svajojo įstoti į Sankt Peterburgo baleto mokyklą ir tapti baleto mokytoja. Taigi, įeidavome pro duris tokia tvarka: aš pirmas, ji iš paskos. Keista, pagalvojau, prancūzai į mane šnairuoja, nenori bendrauti. Vėliau, vakare pasikeitėme vietomis, ji pirma aš iš paskos. Reikalai susitvarkė.
Lietuvoje įsigalioja prancūziška tvarka, kuri man nepatinka. Moterys yra gerai, jei jos turi mamos širdį. Ambicingos, vien tik savimi besirūpinančios karjeristės man primena vyrus. Ir mano darbe jaunos darbuotojos ima keiktis. Kaip vežikai. Ir ko jos taip veržiasi į tą vyrų pasaulį? Jame nieko gero. Tegul lieka moteriškomis, silpnomis, o ne kovoja su vyrais už vietą po saule. Jei jau taip svarbu lyčių lygybė, tai ir bendrausiu su jomis kaip su vyrais. Kas belieka? Čia ir vėl prieštaravimas. Moterys praranda moteriškuma, o vyrai skatinami moteriškėti ir lįsti po padu. Nekoks džiaugsmas. Tai ne man. Problema liks neišspręsta. Mūsų vaidmenys darbe neteisingi ir jie aklavietėje.
