Korėjiečių tauta – išrinktoji

Korėjos tauta turi mitus kuriais didžiuojasi. Korėjoje gyvenant teko girdėti keletą iš jų. Vienas žinomiausių, tai Korėjos atsiradimo mitas apie Danguną, Korėjos įkūrėją. 2007-ais metais leidykla “Mintis” išleido knygą “Korėjos mitai”, kurioje Danguno mitas aprašytas pats pirmasis. Šioje knygoje trumpai pristatyta Korėjos istorija, religijos ir geografija.

Korėjos istorijos pradžia turi tikslią data, tai 2333 m. pr. Kr. Įdomu, kad ši data sutampa ne tik senosiose Korėjos, bet ir KInijos knygose. Didžiausią įtaką Korėjai turėjo šios trys religijos: konfucianizmas, taosizmas ir budizmas, nors Korėjoje galima rasti kiekvieną pasaulio religiją šiandien. Korėjos tauta turi gilią šamanizmo tradiciją, kurią galima laikyti autentiška Korėjos tautos religija. Nors budizmas Korėjoje irgi sugėrė daug įvairių skirtingų papročių ir jo atmaina Korėjoje yra unikali. Korėjos geografija tikrai skiriasi nuo Lietuvos – 70% Korėjos ploto užima kalnai. Jų vidutinis aukštis neviršija 1500 m. Aukščiausias Korėjos kalnas Bekdu yra 2749 m. aukščio, jis yra laikomas šventa vieta, todėl ne kartą minimas Korėjos mituose.

Danguno mitas prasideda nuo to, kad dievas vardu Huaninas pasiuntė į šį pasaulį savo sūnų Huanungą, kad šis jį valdytų. Tai buvo Huanungo iniciatyva, jis tiesiog atkreipė dėmesį į šią žemę, kadangi ji jam pasirodė ypatinga. Tėvas pritarė šiam sūnaus norui, pažvelgė žemyn ir pamanė, kad verta pasirūpinti šia žeme, pagerinti žmonių gyvenimą, tad išsiuntė sūnų į pasaulį su trimis šventais ženklais. Šis su 3000 išminčių nusileido į Tebeko kalno viršūnę ties pasaulio medžiu – nuo tada šią vietą vadina Šinši (Dievo miestas), o Huanungą – karaliumi iš dangaus. Su vėjo dievu, lietaus dievu ir sniego dievu jis pasirūpino trimis šimtais šešiasdešimtčia žmonių reikalų: derliumi, gyvenimu, sveikata, dora… Tuo metu urve gyvenę tigras su meška paprašė šventojo Huanungo, kad paverstų juos žmonėmis. Šventasis, duodamas jiems česnakų ir pelynų, liepė: “Tapsite žmonėmis, jeigu išgyvensite šimtą dienų maitindamiesi tik šiuo maistu ir neregėsite saulės šviesos”. Meškai pavyko tapti moterimi, o tigrui pritrūko kantrybės. Ungnjo, kuria tapo meška, neturėjo sutuoktinio ir po pasaulio medžiu ėmė melsti sūnaus. Huanungas pats tapo vyru ir ją vedė, tada moteris pagimdė Danguną, būsimą karalių.

Praėjus penkiasdešimt Jo karaliavimo Kinijoje metų, Dangunas pasirinko savo sostine Pchenjano miestą ir įkūrė Čosono karalystę. Jis valdo kraštą 1500 metų. Po to jis tapo kalno dievu, kai jam buvo 1908 metai.

Tokia štai Korėjos atsiradimo istorija. Man ji patinka, pabrėžia tai, kad Korėjai nuo seno žinomi sunkumai ir tai tiesa. Korėjiečiai per savo istoriją nėra užpuolę kitos šalies, o juos puolė visi aplink. Pirmiausia Korėja buvo Kinijos vasalas, vėliau ją valdė mongolai, japonai. Todėl ši tauta net įgijo vardą “tauta baltais rūbais”. Bet korėjiečių charakteris labai tvirtas ir vyriškas. Jie niekada neprisipažino nugalėti. Čia pateikiu ištrauką iš Dieviškojo Principo, kuri patvirtina, kad Korėjos tauta yra išrinktoji:

“Tauta, galinti tapti Dievo Širdies objektu, turi būti gėrio tauta. Korėjiečiai, vientisa rasė, kurios amžius siekia keturis tūkstančius metų, retai užpuldavo kitas tautas. Net ir Kokuryo bei Silla laikotarpiais, kuomet jie galėjo didžiuotis įspūdinga karine galia, ja naudojosi tik įsibrovėliams atremti. Turint omenyje tai, kad Šėtono prigimčiai būdinga agresyviai pulti kitus, aiškėja, kad korėjiečiai nusipelno stovėti Dievo pusėje. Dievas laikosi gynybinės strategijos ir puola tik po to, kai užpuolama Jo pusė. Nors istorijos raidoje buvo paaukota begalė pranašų ir šventųjų, ir net Jėzus buvo nukryžiuotas, pergalė galiausiai atitekdavo Dievui. Ir nors agresoriai pradėję Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo Šėtono pusėje, pergalę šventė tautos, kurios buvo Dievo pusėje. Taip pat ir korėjiečiai daugybę kartų kentė užsienio šalių agresiją. Dievas, leisdamas jiems pergyventi visas šias kančias, norėjo, kad jie išliktų Jo pusėje ir galiausiai pasiektų pergalę.

Korėjiečiai yra iš prigimties religinga tauta. Jų religingumas juos visada skatino siekti to, kas peržengia fizinės realybės ribas ir turi gilią vertę. Nuo pat žilos senovės, kai jie dar buvo primityvios kultūros žmonės, korėjiečiai rodė stiprų troškimą garbinti Dievą. Jie nebuvo linkę į religijas, prietaringai nepaisiusias prigimties ir siekusias laimės šiame laikiname gyvenime. Jie visada puoselėjo tokias vertybes, kaip ištikimybė, sūniškas dievobaimingumas ir tyrumas. Jų meilė liaudies pasakoms, išreiškiančioms šias vertybes (pavyzdžiui, „Shim-ch’ŏng pasaka“ ir „Ch’unhyang pasaka“), iškyla iš šio tvirto jų kultūros pamato.

Pranašystės apie Mesijo atėjimą

Korėjiečiai jau nuo seno puoselėja Mesijo sugrįžimo viltį, subrandintą jų pranašų aiškių liudijimų. Pirmasis Izraelis taip pat tikėjo savo pranašų skelbiamomis pranašystėmis,^{81(Mal 4, 2-5; Iz 60, 1-22)} kad Mesijas ateis kaip jų karalius, įkurs Dangaus karalystę ir juos išganys. Antrasis Izraelis sugebėjo nueiti sunkų tikėjimo kelią didžia dalimi dėl to, kad jų neapleido viltis, kad sugrįš Kristus. Taip pat ir korėjiečiai, Trečiasis Izraelis, tiki pranašyste, kad Teisingasis karalius sugrįš ir sukurs šlovingą ir amžiną karalystę jų žemėje. Tvirtai laikydamiesi savo vilties, jie surado savyje jėgų ištverti visas negandas. Šią Mesijo sugrįžimo idėją Korėjos žmonėms atskleidė pranašysčių knyga Chŏnggamonk, parašyta keturioliktame amžiuje, prasidėjus Yi dinastijai.

Kadangi joje buvo pranašaujama, kad iškils nauja karalystė, valdančioji klasė mėgino ją uždrausti. Japonijos okupacinis režimas bandė šią viltį nuslopinti šią knygą degindamas ir engdamas tikinčiuosius. Kai krikščionybė plačiai paplito, ši idėja buvo išjuokta kaip prietaras. Tačiau viltis, kad Mesijas sugrįš, tebegyva iki šiol. Ji giliai įsišaknijo korėjiečių širdyse. Seniai laukiamas Teisingasis karalius, apie kurio atėjimą pranašaujama Chŏnggamonk knygoje, vadinamas Chŏngdoryŏng vardu, reiškiančiu „ateinantis su Dievo Valia.“ Iš tikrųjų, tai korėjiečių pranašystė apie Kristų, kuris sugrįš į Korėją. Dar prieš krikščionybės įvedimą Korėjoje Dievas atskleidė per Chŏnggamonk, kad Mesijas ateis į šią žemę. Nūdienos mokslininkai patvirtina, kad daugelis šios pranašysčių knygos fragmentų sutampa su Biblijos pranašystėmis.

Be to, tarp visų Korėjos religijų išpažintojų esama tokių, kuriems buvo atskleista, kad jų religijų įkūrėjai sugrįš į Korėją. Tyrinėdami kultūrinių sferų raidą,^{82(plg. Eschatologija)} mes išsiaiškinome, kad visos religijos lydosi į vieną religiją. Dievas trokšta, kad Paskutiniųjų Dienų krikščionybė taptų galutine religija, galinčia prisiimti daugelio religijų tikslų įvykdymo priedermę. Grįžtantis Kristus, kuris ateis kaip krikščionybės centras, pasieks tikslus, kurių siekė įvairių religijų įkūrėjai. Todėl, turint omenyje Kristaus misiją, jo sugrįžimą galima laikyti antruoju visų religijų įkūrėjo sugrįžimu.^{83(plg. Prisikėlimas)} Kai antrieji įvairių religijų įkūrėjų atėjimai įvyks Korėjoje kaip įvairių pranašysčių išsipildymas, jie ateis ne kaip atskiri asmenys, o kaip vienas asmuo. Šių pranašysčių išsipildymu bus Kristaus Antrasis Atėjimas. Viešpats, kurio atėjimas buvo išpranašautas įvairių religijų išpažintojams (Maitreya Buda budizme, Kilnus žmogus konfucionizme, Ch’oe Su-un, Ch’ŏndogyo, religijos kūrėjas, ir Chŏngdoryŏng atėjimas, minimas Chŏnggamonk knygoje), yra ne kas kitas, o Kristus per Antrąjį Atėjimą.”

Šaltinis: Dieviškojo Principo antros dalies šeštas skyrius (3.3.3).