Dievas sukūrė žmogų dėl meilės. Kodėl buvo sukurtas žmogus? Dėl meilės. Mes skiriamės nuo visos kūrinijos, nes buvome sukurti kaip Dievo sūnūs ir dukterys. Kitaip tariant, buvome sukurti kaip Dievo objektai, galintys tiesiogiai priimti Jo meilę. Tai žmogaus privilegija. (132-244, 1984.6.20)
Visiškai natūralu, kad Dievas, būdamas tobulas Pliusas, turėjo sukurti tobulą minusą. Taigi, kas yra Dievo objektas, užimantis Visatos subjekto padėtį? Štai kur esmė. Kodėl Dievas sukūrė žmogų? Žmogus, turintis kūną, yra nematomo ir amžino Dievo objektas. (129-138, 1983.10.9)
Sukūręs žmogų, Dievas norėjo jį užauginti, kad jis taptų šeimininku, turinčiu meilę, t.y. Dievo, Visatos valdovo, atstovu. Dievas norėjo, kad žmogus užimtų dar auštesnę padėtį nei Jis Pats. (204-221, 1990.7.11)
Kas yra visų kūrinių centras? Žmogus. Koks jis yra? Aš pasakyčiau taip: jis turi visažinio ir visagalio Dievo partnerio vertę. Žmogus – tai centrinė būtybė, galinti šviesti kaip švyturys, išreikšdamas visos kūrinijos meilę. Štai kas yra žmogus! (115-182, 1981.11.15)
Kas yra žmogus? Jis – Dievo meilės objektas. Dievas yra subjektas, turintis dualias savybes – teigiama ir neigiama. Norint tapti tokio subjekto objektu, reikalinga forma, sudaryta iš teigiamų ir neigiamų dualių savybių. Šios formos savybės neturi prieštarauti Subjekto savybėms, bet turi sietis su visomis Dievo savybėmis ir idealiai tikti meilei. Tai atitinkantis objektas, kuris pasiekia darną su kitais tik per meilę. Dievui nereikia žinių ar ko nors panašaus. Jam reikia meilės. Aš tvirtinu, kad žmogus – tai Visatos centras, nes mūsų pasaulis buvo sukurtas, kad būtų įgyvendintas meilės idealas. Žmogus turi privilegiją būti meilės Dievo atstovu ir pirmas gauti iš Jo meilę, užimdamas centrinę padėtį prieš Valdovą. Taip atsirado posakis, kad žmogus – visos kūrinijos valdovas. (132-244, 1984.6.20)
Kodėl Dievas sukūrė žmones? Ne todėl, kad paprasčiausiai žiūrėtų, kaip gyvena Jo sūnūs ir dukterys. Jis sukūrė mus, kad dalintųsi meile su savo vaikais. Kad ir kiek galvotume, tai vienintelė išvada. Žmogaus sukūrimo tikslas – meilė. Dievas nesukūrė meilės po to, kai buvo sukurta gyvybė; priešingai, gyvybė buvo sukurta remiantis Dievo meile. Kitaip tariant, iš pradžių Dievo Širdyje prasikalė meilės daigai, o po to užgimė gyvybė. Gyvenimas prasidėjo nuo meilės, todėl gyvenimo rezultatas taip pat turi būti pasiektas per meilę. Viskas prasidėjo nuo meilės, todėl viskas turi užsibaigti meile. Štai kodėl mes jaučiamės nelaimingi, jeigu iš mūsų atimama meilė. (57-21, 1972.5.21)
Ko reikia Dievui? Jam nereikia net gyvenimo. Jis – gyvenimo subjektas, tad kam Jam tas gyvenimas? Tuomet ko Jam reikia? Meilės! Kodėl Dievui reikalinga meilė? Todėl, kad ji kyla iš tarpusavio santykių. Jeigu Dievui nereikėtų meilės, Jis negalėtų bendrauti su sukurtu pasauliu ir žmonių pasauliu. Taigi, mes prieiname išvadą, kad neturėdamas mylinčios širdies, DIevas negali sukurti santykiu su materialiu pasauliu, todėl meilė visada buvo jo etalonas. (121-100, 1982.10.24)
Dievas vertina žmogų labiau už viską. Tačiau kodėl? Nes Jam reiklaingas meilės objektas. Kad ir kokią stiprią meilę turėtų Dievas, be objekto Jis jos nepajaus. Meilę galima pajusti tik per santykius su partneriu. Dievas vertina žmogų labiau už viską, nes žmogus – tai Dievo meilės objektas, kurį Jis gali mylėti. (143-309, 1986.3.21)
Kodėl Dievas sukūrė žmogų? Kad įgyvendintų meilę. Jos pradžia ne DIevas, ją galima atrasti Jo partneryje. Be partnerio meilės atrasti neįmanoma. Kad Dievas galėtų atrasti aukščiausią vertę, Jam būtinas partneris. Net Dievas negali apsieiti be partnerio, todėl jį ir sukūrė. Jis ieško partnerio, su kuriuo galėtų sukurti absoliučią meilę. Todėl Dievas gyvena dėl meilės. Net DIevas egzistuoja dėl meilės. Štai kodėl ji nuostabi! (143-310, 1986.3.21)
Žmogus egzistuoja dėl DIevo, o Dievas – dėl žmogaus. Todėl tikroji meilė prasideda ten, kur vienas paskiria savo gyvenimą kitam. Kas yra pradinis žmogaus atsiradimo šaltinis? Šis šaltinis – Dievo meilė. Kitaip tariant, žmogus gimė iš meilės. Meilė yra šaltinis. (143-309, 1986.3.21)
Dievas sukūrė žmones, kad įgyvendintų meilę, nes Jam reikėjo kažko, su kuo galėtų dalintis Savo meile. Negalite mylėti būdami vieni! Be santykių su partnerių meilės negalime patirti. Dievui absoliučiai reikalinga meilė, todėl Jis sukūrė kūrinijos pasaulį ir žmogų, šio pasaulio atstovą ir valdovą. Kadangi Dievui absoliučiai reikalingas žmogus, Jis suteikė jam absoliučios meilės objekto vertę. Dievas sukūrė žmogų kaip Savo objektą, kad kartu su juo galėtų mylėti. Todėl žmogus – tai Dievo kūnas. Jeigu Adomas ir Ieva – Dievo kūnai – susituoktų, tai būtų Paties Dievo santuoka. Tuomet, išėję į dvasinį pasaulį, mes galėtume pamatyti ten Dievą, žmonijos protėvį, turintį Adomo ir Ievos pavidalą bei valdantį dvasinį ir fizinį pasaulį. (138-212, 1986.1.21)
labai gerai parasyta