Bendravimo tarp organizacijų etika (pataisytas)

ĮVADAS

Remsiuosi trimis knygomis, tai – “Organizacinės elgsenos pagrindai” (autorius Stephen P. Robbins), “Vadyba” (autoriai Stoner J.A.F. ir Freeman R.E.) ir “Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės” (autorius Zakarevičius P.), kad išsiaiškinti sąvokas ir daugiau sužinoti apie pasirinktą temą. Neradau tikslaus atsakymo į mano pasirinktą temą, todėl pasirinkau tris, mano galva, svarbiausias sąvokas, t.y. “organizacija”, “bendravimas” (literatūroje naudojama sąvoka “komunikavimas”, laikau, kad tai sinonimai) ir svarbiausias iš jų, “etika”. Stengiausi pateikti ir tam tikrus ryšius tarp jų, lygius, jei įmanoma, taip pat problemas, kurios dažniausiai kyla dėl skirtingų požiūrių ir interpretacijų. Vadybos srityje, kurią, kaip ir pedagogiką, galima apibūdinti ne tik kaip mokslą, bet ir kaip meną, išlieka daug vietos laisvai interpretacijai, o taip pat autoriai, mokslininkai, besiremiantys skirtingomis filosofijomis, pateikia skirtingas sistemas, kiekvienas pabrėždamas tą aspektą, kuris jam atrodo svarbus.

PAGRINDINĖ DALIS

Pradėsiu nuo termino “organizacija”, kuri Robbins apibūdina taip – “organizacija yra sąmoningai koordinuojamas socialinis vienetas, kurį sudaro du ar daugiau žmonių ir kuris funkcionuoja iš esmės nepertraukiamai, kad įgyvendintų bendrą tikslą ar tikslus” (Robbins, psl. 21). Pagal Zakarevičių (psl. 14) “žmonių grupė organizacija tampa tik tuomet, kai jos narius vienija sąmoningi santykiai, derinantys visų jų pastangas siekiant bendrų tikslų.” Tačiau kaip organizacijos susiję tarpusavyje: “Organizacijos, kaip socialinės sistemos, idėją pirmasis suformuluoja Ch. Barnard (1938). /…/ Visos organizacijos įsijungia į didžiulę, tačiau niekuomet galutinai neapibūdinamą, neformalią organizaciją – visuomenę. (Zakarevičius – psl. 17). Organizacijas jungia tamprūs ryšiai, panašios į organizmą savybės (Tarptautinių žodžių žodyne organizmas apibūdinamas kaip savitą sandarą turinti biologinė būtybė, atliekanti tas ar kitas funkcijas.).

Bendravimą arba komunikavimą nagrinėja organizacijų elgsenos mokslas, kuris remiasi psichologija, sociologija, socialine psichologija, antropologija ir politiniais mokslais (Robbins – psl. 21). Tačiau ir Robbins ir Stoner komunikavimą supaprastina iki informacijos perdavimo ir nagrinėja nepakankamai plačiai: “Komunikacija – procesas, kurio metu žmonės, perduodami simbolinius pranešimus, siekia pasikeisti reišmėmis” (Stoner – psl. 517). Aš bendravimą apibrėžčiau daug plačiau: tai emocinis, intelektualinis, dvasinis sąmoningas apsikeitimas tomis reikšmėmis, kurios svarbios bendraujantiems žmonėms, turint bendrą tikslą patirti džiaugsmą, kuris gali būti išreikštas abipuse nauda tiek dvasine, tiek materialia prasme.

Svarbiausia sąvoka šioje temoje yra etika, ji yra raktas. “Etika – mokslas apie elgesį, galintį gerai ar blogai paveikti žmones” (Stoner – psl. 20). “Pagrindiniai etikos terminai yra vertybės, teisės, pareigos, taisyklės ir santykiai (Stoner – psl. 107). Pagal Robbins šiandien ypač aštri yra etiško elgesio dilema, kadangi riba skirianti dorą nuo nedoro elgesio tampa labai jau neaiški. Kaip į tai reaguoja vadovai ir jų organizacijos? Įvairiai: “jie rašo ir platina etikos kodeksus, kad iškilus etinėms dilemoms padėtų darbuotojams susiorientuoti. Jie rengia seminarus ir kitas mokymo programas, kurių tikslas – pagerinti etišką elgesį. Jie samdo patarėjus, su kuriais labai dažnai galima susisiekti anonimiškai, kad, pavyzdžiui, būtų galima aptarti etikos klausimus. Taip jie kuria apsaugos mechanizmus, užkertančius kelią neetiškam darbuotojų elgesiui” (Robbins – psl. 31).

Man teko rašyti referatą tema “Dvasingos organizacijos bruožai”, kuris šiek tiek susišaukia su šiuo rašto darbu. Remiantis ankstesniu darbu, manau, kad svarbiausias kriterijus, įtakojantis bendravimo etiką tarp organizacijų yra organizacijos kultūra. “Organizacijos kultūra – tai vertybių sistema, suprantama ir priimtina visiems organizacijos nariams, leidžianti organizacijai kryptingai veikti bei palaikoma organizacijos istorijos, tradicijų, ceremonijų ir t.t. taip padedant išsiskirti iš kitų organizacijų” (Robbins – psl. 284).

Antropologija, tirianti skirtingų kultūrų, etninių grupių elgesį, yra svarbi suprantant, kad skirtingų šalių kultūrų kontekste organizacijos elgesys skirsis. Pačia individualistiškiausia šalimi yra laikoma JAV, tačiau iš visų organizacijos elgsenos tema parašytų straipsnių, apie 80% yra publikuota būtent amerikiečių pastangomis (Robbins, psl. 38). Todėl dažnai, kalbant apie organizacijos elgesį yra nutylima apie kitų šalių, ypač Azijos, kultūrą. “Vieną iš dažniausiai cituojamų kultūrų skirtingumų palyginimo metodų sukūrė Geertas Hofstede’as.” Jo duomenimis, pagal penkis kriterijus, Azijos šalys yra kolektyviškesnės negu likusios (ten pat).

Vadovas vadovaujasi trimis kriterijais, priimdamas etiškus sprendimus. (Robbins – psl. 110):

• Utilitarinis, kurio tikslas suteikti didžiausią naudą didžiausiam žmonių skaičiui.

• Dėmesys teisėms, kur akcentuojamos pagrindinės žmonių teisės, tokios kaip žodžio laisvė, asmeninio gyvenimo neliečiamumas, teisingas bylos nagrinėjimas teisme ir kt.

• Dėmesys teisingumui, kuris reikalauja taikyti taisykles teisingai ir bešališkai, kad teisingai būtų paskirstyta nauda ir kaštai.

Dažniausiai cituojama konflikto tarp žmonių priežastis – nevykęs komunikavimas (bendravimas). Komunikuojant tarp skirtingų organizacijų labai svarbu suprasti organizacijos kultūrą ir kultūrinę jos aplinką.

Robbins knygoje psl. 203 pateiktas pavyzdys įrodėja, kad etiškas elgesys yra tas, kuris nukreiptas į bendrą tikslą (priešingai savanaudiškam), kuris nepažeidžia asmens teisių, o veikla yra teisinga ir sąžininga. Jei į visus šiuos punktus atsakymas teigiamas, toks elgesys yra etiškas.

Knygos dalyje, nagrinėjančioje konfliktus (Robbins – psl. 211), prieinama prie išvados, kad bendradarbiavimas – tai konflikto (problemos) sprendimo būdas, kai laimi visos šalys.

16 Robbins knygos skyriuje aptariama organizacijos kultūra. Žmonės, ateinantys dirbti į organizacijas, jau atsineša savo kultūrą (iš šeimos, mokyklos, ankstesnės patirties), tačiau, nežiūrint į tai, organizacijoje galima sukurti palankią terpę tinkamai kultūrai formuoti. T.y. suformuoti tam tikrą vienodų įsitikinimų sistemą. “Kultūros turinys ir stiprybė daro įtaką organizacijos etikos klimatui ir jos narių etiškam elgesiui” (Robbins – psl. 297).

Stoner knygoje šalia etikos išskiriama ir “korporacinė socialinė atsakomybė: organizacijos veikla, siekant paveikti visuomenę, kurioje pati gyvuoja” (psl. 95). “Vis daugiau kompanijų ėmė suprasti, kad “jėga gimdo atsakomybę” (Stoner – psl. 98). Yra skiriami keturi etinių verslo klausimų lygiai: visuomeninis, įtaką darantis, vidaus politikos ir asmeninis. Bendravimo tarp organizacijų etikos temai tinka vienas iš jų, tai “įtaką darančiųjų asmenų: tiekėjų, vartotojų, akcininkų, ir pan. Čia mes keliame klausimus, kaip kompanija turėtų elgtis išorinių grupių, kurias paveikia kompanijos sprendimai, atžvilgiu, ir kaip įtaką darantys asmenys turėtų elgtis kompanijos atžvilgiu” (Stoner – psl. 106). Yra iškeliama dar viena problema, tai “reliatyvizmo iššūkis” (Stoner – psl. 114). Pagrindinė šio iššūkio sukelta problema yra ta, jog jis tvirtina, kad nėra vienos tiesos, todėl neverta racionaliu būdu aiškintis ir ieškoti geriausio būdo. Čia prieinama iki absurdo, kad “kiek žmonių – tiek nuomonių” ir visi teisūs… Ir, kaip rašo Stoner: “Toks moralinis tingumas /…/ verčia mus atsisakyti vilties gyventi geresniame pasaulyje ar tapti geresniems” (Stoner – psl. 115).

Taigi, tikiuosi, kad nagrinėjant šią tema, bent kiek paaiškėjo pagrindiniai terminai ir sąvokų ryšiai, o taip pat įtakojantys veiksniai ir problemos.

IŠVADOS

Norėčiau pateikti keletą išvadų:

1. Svarbiausia ta, kad dvi ar daugiau organizacijų, bendraudamos tarpusavyje siektų bendros naudos ir gėrio, kuris nenuskriaustų nė vieno dalyvio ar priklausomo nuo šios veiklos veiksnio (kad ir aplinkosaugos).

2. Antra išvada ta, kad organizacijos rūpintųsi ne tik savo tiesioginės veiklos rezultatais, bet ir stengtųsi pasiekti dvasingos organizacijos bruožų, svarbiausias iš kurių, tas, kad dvasinis kiekvieno žmogaus gyvenimas turi būti pripažįstamas ir skatinamas.

3. Trečia išvada paprasta – bendravimas visų pirma bus etiškas tada, kai suteiks džiaugsmą, turintį išliekamąją vertę. Džiaugsmui, laimei, harmonijai, taikai atsirasti reikalingi mažiausiai du bendraujantys, subjektas ir objektas, jie patirs džiaugsmą, kada pamatys savo objekte savo savybes, kurias kitaip pajusti negali. Mes visi džiaugiamės sutikę panašų į mus, taip ir organizacijos nariai džiaugiasi, bendraudama su panašiais į juos.

4. Iš pirmo žvilgsnio prieštaravimas tarp pelno siekimo ir dvasingumo atrodo akivaizdus, tačiau taip atrodo tik trumpalaikėje perspektyvoje, nenumatant visų pašalinių veiksnių. Ilgalaikėje perspektyvoje laimi tik tas, kuris siekia, kad laimėtų visi, siekdamas kažką duoti kitiems, kas yra vertinga gaunančiajam.

5. Reikia suprasti pasaulį kaip vieną organizmą, kuriame žmogus, turi laikyti šeimos interesus aukščiau nei savo, šeima – tarnauti visuomenei, visuomenė – tautai, tauta – pasauliui, pasaulis – absoliučiam gėriui, grožiui ir tiesai (t.y. Dievui). Tik suprantant visą paveikslą, galima atrasti savo veiklos dalį ir vaidmenį.