Mes visi trokštame tokios tautos

Mes žavimės Dievo Karalyste, nes ji kupina meilės. Ten yra meilė ne trumpai, bet amžinai. Ji egzistuoja, peržengdama laiko ir erdvės ribas. Tik ten žmogus bus gerbiamas ir šimtu procentų tinkamai įvertintas. Kitaip tariant, ten - amžina laimė. Todėl žmonės taip svajoja ir ilgisi Dievo Karalystės. (25-284, 1969.10.5)

Mūsų pasaulyje nėra nieko tokio, ko aš pavydėčiau. Met pasaulietiniu požiūriu neturiu dėl ko pavydėti. Manęs nedomina pasaulio dalykai. Man net laikinai nerūpi tokie dalykai, kaip pinigai, žemė, namai ir pan. “Nors tai bus ir vieno kambario namelis, bet, kai ateis laikas, aš norėčiau numirti savo šaly. Aš juk turiu pereiti į kitą pasaulį šalyje, kuri yra saugoma Dievo, ar ne taip? Jei man bus lemta mirti ir pereisiu į dvasinį pasaulį, nieko nepasiekęs, koks apgailėtinas bus mano gyvenimas žemėje! Todėl aš turiu surasti tokią šalį, net jei man teks gyventi joje tik vieną dieną prieš pat mirtį!” Tai - viso mano gyvenimo noras. Aš einu šiuo keliu, galvodamas apie tai, jog net dėl vienos dienos, kad išsipildytų ši svajonė, esu pasiruošęs paaukoti tūkstantį dienų. Net kai jūs ilsitės, aš ir toliau nekintamai dirbu. Jei jūs taip negalite, aš vietoj jūsų mobilizuosiu žmones iš kitų šalių, ir jei Korėja to nepadarys, aš prijungsiu kitas šalis prie šios veiklos. Vienaip ar kitaip aš turiu tęsti savo kelią. (51-340, 1971.12.5)

Mūsų religingo gyvenimo tikslas - tapti Dievo Karalystės piliečiais. Kol jais netapsime, mes negalėsime laisvai gauti meilės ir mumis, kaip Dievo vaikais, nesididžiuos nei žmonės pasaulyje, nei visa kūrinija. Jei tauta neturi savo šalies, ją nuolat puldinės. Tokių žmonių padėtis apgailėtina. Greičiausiai jais naudosis savanaudiškais tikslais visi. Kad taip neatsitiktų, turime atkurti tautą, trokštamą Dievo, kuri taps Jo ramsčiu. (55-79, 1972.4.23)

Kokia niekinga šalies, neturinčios savo teritorijos ir valdžios, piliečių padėtis! Jėzus dėl to labai jaudinosi ir kalbėjo: “Taigi nesirūpinkite ir neklauskite, ką valgysite ir ką gersite, ar ką rengsitės, nes viso to ieško pagonys, nes jūsų Dangiškasis Tėvas žino, kad jums viso to reikia. Pirmiausiai ieškokite Dievo Karalystės ir Jo teisingumo, ir visa kita turėsite”. Ką, Jėzaus žodžiais, jūs turite išgelbėti pirmiausia - savo sūnų ar karalystę? Jis sakė gelbėti karalystę, kurios ieško Dievas. (34-337, 1970.9.20)

Kodėl tikintieji nuolat pralaimėdavo? Todėl, kad jie neturėjo šeimos, visuomenės ir šalies, kurie palaikytų jų tikėjimą. Tai buvo žmonės be šalies. Jei jie būtų turėję savo šalį, jie būtų galėję išlikti gyvi jos apsaugoti, net jei prieš juos sukiltų giminė. Tačiau taip nebuvo, todėl tikinčiuosius visur persekiojo, jie turėjo eiti sunkumų keliu ir lieti kraują. Jei jie būtų turėję tokią šalį, valdomą vieno valdovo, tereiktų jam tik atsistoti ir surikti: “Ei, jūs, nenaudėliai! Štai šis kelias yra teisingas!”, žmonės jam atsakytų: “Taip, pone!” Tačiau tokios šalies nebuvo, todėl jie turėjo tiek daug sunkumų. Jie buvo tauta be šalies. (56-159, 1972.5.14)

Šiandien šiame amžiuje visame pasaulyje viešpatauja krikščioniška kultūrinė sfera ir demokratinis pasaulis, dėl kurių žemėje užbaigiamas dvasinis išgelbėjimas. Tačiau šiandien pasaulyje nėra nė vienos krikščioniškos šalies, kurią Dievas galėtų paskelbti išrinktąja tauta ir kur Jis galėtų atsiųsti Mesiją, kaip ir buvo žadėjęs anksčiau izraelitams. Žydai iki šiol šventai gerbia šį pažadą. Kiekvienas iš jūsų turi tai suprasti. Būtent todėl krikčioniška kultūra, netekusi savo žemės, turėjo klajoti ieškodama savo šalies, turėdama tik vardą, už kurio nebuvo net lopinėlio žemės. Kai krikščionis vijo iš rytų, jie turėjo persikraustyti į vakarus, vejami iš šiaurės, jie bėgo į pietus, klajodami ir bandydami išvengti mirties. Tačiau, jie paplito po visą pasaulį! (65-48, 1972.11.13)

Net Susivienijimo bažnyčios nariai neturi savo šalies. Šiandien demokratijos pasaulis - tai šešių tūkstančių metų Dievo darbo vaisius. Jei jūs būtumėte gimę Izraely, Jėzaus laikais, jums tikrai nukirstų galvas! O tokį žmogų kaip aš, apskritai būtų sunaikinę, nepalikdami jokių pėdsakų. Supraskite, kad šiandien nedorovingi šėtono bendrininkai veikia jau šalyje, ir komunizmas, pasaulinis nedorovingumo įsikūnijimas, jau ruošiasi paskutinei kovai, kad nušluotų nuo žemės paviršiaus religijas. Ar mes, Susivienijimo bažnyčios nariai, turime šalį, kurią galėtume pavadinti sava? Ne, tokios šalies mes neturime, todėl pasaulis su mumis elgiasi kaip su atstumtaisiais, ar ne taip? Niekada nepamirškite, kad jus žemino daug labiau nei bet ką kitą. (55-209, 1972.5.9)

Jei jūs neturite savo šalies, kad ir kokia laiminga būtų jūsų šeima, prisiminkite, bet kurią akimirką gali pasirodyti visa grupė banditų ir nukirsti jums galvas. Todėl ieškokite savo šalies! Tikintieji nežino apie tai. Tiesa sakant, jie net nenutuokia apie tai! Jūs turite surasti gėrio šalį. Toks religijos tikslas. (57-260, 1972.6.4)

Ar atsiras nors vienas, kas atkurs Dievo Karalystę? Tokio žmogaus žemėje nėra, todėl bandome jį surasti pasitelkdami religiją, remdamiesi mokymu apie Antrąjį atėjimą. Remiantis tokiu mokymu atsiras nauja asmenybė, kuri sukurs naują šeimą, giminę, tautą, šalį ir pasaulį. Taigi, mokymas apie Antrąjį atėjimą iš šaknų skiriasi nuo visų kitų. Išrinkta asmenybė turės su šaknimis išrauti viską, kas yra negyva šiame mirties pasaulyje, po to įleisti ten naujas šaknis ir užaugti, panaudodama visą šį mirties pasaulį kaip trąšas. Tai turi būti subjektyvaus būdo asmenybė, kuri galės panaudoti tai kaip trąšas. Toks žmogus turi elgtis kaip tikras pilietis ar Karalystės sūnus, bei turėti prikėlimo galią, priimdamas ir apdorodamas viską, kas yra gera šėtono pasaulyje, kaip jo gyvybės šaltinį. Šis žmogus turi taip pat turėti lyderio savybių, dėl kurių jis galės augti šiame mirties pasaulyje ir panaudoti irstančius mirusius kūnus kaip trąšas. Kitaip tariant, jis negali leisti, kad mirties pasaulis jį užvaldytų. (49-93, 1971.10.9)

Antrojo atėjimo Viešpats ateina išgelbėti žmones. Kai tik bus sukurtas dangiškas etalonas, Dievas pradės kovą. Jis pradės revanšuotis. tai nereiškia, kad Jis nužudys Savo priešus ir nuims jiems galvas, kaip Stalinas, ne, Jis pavergs juos per vieną akimirką. Pirmiausia Jis turi pavergti šėtoną pasitelkdamas ideologiją, po to piliečius, viešpatavimą ir teritorijas. Kiekvienas žmogus nori turėti pinigų, valdžios, draugų ir idealų, būtent to, apie ką kalbėjau anksčiau. (12-169, 1963.3.16)