Biblijoje pasakyta apie tai, jog mes – tai Dievo šventykla. Ką reiškia šie žodžiai? Niekam taip ir nepavyko jų išsiaiškinti. Tai didūs žodžiai! Nes nesvarbu, koks didis yra Dievas, šie žodžiai duoda mums teisę paveldėti Visatą po to, kai mes sukursime meilės santykius su Juo. Tuomet mes šnibždėsime vienas kitam į ausį meilės žodžius ir tapsime visiškai vieningi. Vadovaudamiesi meilės principu, mes įgysime teisę paveldėti visą Visatą ir viską, kas joje yra, t.y. visą dvasinį ir fizinį pasaulį, sukurtą Dievo. Niekas nežino šios nuostabios tiesos! (137-67, 1985.12.18)
Nors mes sakome, kad Dievas – mūsų Tėvas, o mes – Jo vaikai, panašu į tai, jog Jis yra virš mūsų, o mes – žemiau Jo. Jei taip, kokios mintys šautų mums į galvą? Mums, žmonėms, giliai širdyje gimtų noras Jo paprašyti: “Tėve, prašau, leisk man pabūti Tavo vietoje nors kartą! Aš taip noriu joje pasėdėti!” Jei Dievas atsakytų sušukdamas: “Tu, nenaudėli! Žinoma, aš tau to neleisiu!”, mes būsime labai prislėgti. Štai kodėl Jis negali mums taip atsakyti. Kita vertus, Jis žino apie tokį mūsų norą, todėl mus įkvepia: “Žinoma, kaip gi ne!”, užleisdamas mums Savo vietą, o Jis tuo tarpu įeitų į mūsų širdis ir ten apsigyventų, kaip Savo šventykloje. (54-89, 1972.3.20)
Kai žmonės visiškai subręs, nematomas Dievas gali į juos įeiti ir sukurti meilės guolį. Dievas taip pat gali mylėti visa apglėbiančia meile, patenkindamas ir Save, ir Adomą. Todėl meilė – tai pati didžiausia ir švenčiausia šventykla. Korėjiečių kalboje žodis “šventykla” skamba kaip “song džon”, o kinų hieroglifas “song” reiškia “šventasis”. Todėl Dievą galime surasti ten, kur yra tikroji meilė.
Kodėl žmonėms taip patinka tikroji meilė? Tereikia tik prisiliesti prie jos ir suprantame, kad prisilietėme prie Dievo. Štai kodėl, kai Adomas ir Ieva būtų tapę tobuli ir pradėję lytinius santykius, Dievas, Visatos Kūrėjas, būtų įėjęs į jų kūnus ir jie būtų tapę pačia švenčiausia šventykla pasaulyje. (128-325, 1983.10.2)
Pirmame laiške Korintiečiams 3:16 yra pasakyta: “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?” Tai reiškia, kad mes – Dievo šventykla. Kai jūs paskirsite Dievui maldą klausdami: “Dangiškasis Tėve, kur Tu?”, jūs susilauksite nuostabaus atsakymo. Jis pasakys: “Aš čia! Ko triukšmaujate?” Po to Jis paklaus: “Neturi ką papusryčiauti? Ko taip triukšmauji viduryje nakties?” Tuomet jūs paklausite: “Kur gi Tu?” O Jis jums: “Kaip tai “kur”? Kur gi man būti, jei ne pačioje tavo širdies gilumoje? Aš tavo širdy!” Klausiate, kur yra dangus? Jis – jūsų širdyje. (224-214, 1991.11.24)
