Žmonės gimsta ne todėl, kad patys to nori. Mes taip pat išvystame šį pasaulį ne dėl tėvų plano, panorėjusius matyti mus tokiais ar anokiais sūnumis ir dukterimis. Kitaip tariant, mes gimstame ne pagal tėvų užsakymą. Pasigilinę į tai, kas yra mūsų egzistavimo šaltinis, vadovaudamiesi Dievo apvaizda, mes prieisime prie vienos išvados, kad esame sukurti pagal apvaizdos šaltinį ir atsiųsti į žemę, jog prisiimtume didelę atsakomybę kurti santykius su nuolat besiplėtojančia istorija, kylančia iš to paties šaltinio. Todėl, nors būtybė, vadinama “aš”, užima tik mažą vietelę didelėje ir neaprėpiamoje istorijoje, tai nereiškia, kad mes baigsime savo gyvenimą tik kaip mažos ir nereikšmingos būtybės. (34-155, 1970.9.6)
Kur yra pradžia, su kuria žmonės gali susieti savo gimimą ir patį save? Kai mes susiduriame akis į akį su principais, esančiais didžiulėje Visatoje, kur mums surasti pirminę priežastį, apie kurią galėtume pasakyti, jog ji iš tikrųjų mūsų? Mes esame rezultatas, todėl tie, kas nežino priežasties, bet vis tiek garsiai reiškiasi, jog yra išmintingi, tikriausiai išėjo iš proto! (83-191, 1976.2.8)
Atsakymas į klausimą, kodėl mes gimėme, kodėl Dievas sukūrė žmogų ir visą Kūriniją, labai paprastas. Dievui reikia meilės objekto, todėl Jis sukūrė žmones. Dabar jūs tikriausiai pagalvojote: “Manęs niekam nereikia, todėl nesvarbu ar aš toliau gyvensiu, ar ne?” Tačiau nėra jokios priežasties taip galvoti. Būti Dievo meilės objektu – tas pats, kaip būti mylimu tėvų, nes jie myli ne tik tuos vaikus, kurie yra pranašesni už kitus. Jie vienodai myli kiekvieną savo vaiką – nesvarbu ar jie gabūs, ar ne. Pavyzdžiui, vaikų-invalidų tėvai liūdi dėl savo vaikų daug daugiau. Dievas, dangaus ir žemės centras, turi širdį, kuri peržengia mūsų gabumų ribas. Svarbiausia – ar jūs galite mylėti iš pradinės prigimties. Todėl jūs turite žinoti, kodėl buvote sukurti jūs ir visa VIsata. Žinokite, kad jūs ir VIsata buvo sukurti įgyvendinti meilės idealą. (130-44, 1983.12.11)
Ką turėdamas aš gimiau, ką perdavė man tėvai? Galima pasakyti, kad aš tapau jungiančia gyvenimo grandimi. Aš gimiau ten, kur susijungė tėvas ir mama, paveldėdamas abiejų tėvų gyvybines jėgas. Šios gyvybinės jėgos egzistuoja dėl meilės, o šios jėgos ir meilė egzistuoja, kad įgyvendintų Visatos tikslą. Taip viskas sutverta. Trumpai tariant aš gimiau, kad tobulai pasiekčiau savo tikslą. Tiek vyrai, tiek moterys gimsta iš sąjungos, kurios pagrindas – gyvybinės jėgos, jog įgyvendintų didį VIsatos tikslą. (110-72, 1980.11.9)
Kas yra Dievas? Jis – Kūrėjas. O kas yra Kūrėjas? Rėligijos pasaulyje Dievas laikomas Tėvu, o mes – Jo vaikais. Koks Jis Tėvas? Kaip Jis tapo Tėvu? Nuo čia prasideda neaiškumai. Ar Jis – mūsų laikinas tėvas, iš kaiminystėje esančio kaimo, ar apskritai patėvis? Koks Jis tėvas? Ar Jis yra jaunikio ar nuotakos tėvas? Žodis “Tėvas” turi daugybę reikšmių. Kol neišspręsite pagrindinio klausimo, jūs niekada nerasite sprendimo. Net po dešimties tūkstančių metų jūs trypčiosite toje pačioje vietoje, kaip ir dabar. Atsakymo reikia ieškoti žmonių ir Dievo santykiuose. Tarkim Jis – mūsų Tėvas, tačiau ar jūs kada nors iš tikrųjų jautėte, kad Jis yra jūsų Tėvas? Prieš jums išvystant šį pasaulį egzistavo jūsų tėvas ir mama. Galima teigti, jog prieš pareikšdami apie save, pirmiausia turime pareikšti apie savo tėvą ir mamą. Tai bus teisinga. Kaip kvaila tvirtinti save, ignoruojant savo tėvą ir mamą! (188-190, 1989.2.26)
Žmonės nėra pirminės priežastinės būtybės. Jie yra antriniai ir rezultatas. Todėl, prieš kalbėdamas apie save, turi pripažinti savo tėvą ir mamą. Taigi, akivaizdu, kad mes pirmiausia turime išspręsti esminį Dievo, VIsatos Pirminės Priežasties klausimą. Jei pabandysime pažvelgti giliau ir eisime už tėvo ir mamos ribų tolyn geneologiniu medžiu, prieisime Patį Dievą, argi ne taip? Jei remsimės tokia logika, suprasime, kad prieš tvirtindami save, mes turime padaryti išvadą apie Dievą ir Jo prigimtį ir, kad Jis mūsų Tėvas, ir yra tam tikro būdo. Štai kodėl viso to moko Susivienijimo bažnyčia. (188-190, 1989.2.26)
Jūs turite aiškiai suvokti, kas yra žmonių gyvenimo šaltinis. Esate pasekmės būtybės, todėl turėtumėte atkreipti dėmesį į pradinį šaltinį. Jis negali būti be turinio. Dievas taip pat turi žmogaus savybių, todėl žmogaus sąmonę sudaro intelektas, emocijos ir valia. Štai kodėl Jo meilės motyvas turi būti didesnis už priežasties turinį. Jis taip pat turi būti absoliutus. Jei kažkas iš pat pradžių buvo iškreipta, vėliau tai negalės būti ištaisyta. (172-32, 1988.1.3)
