Kodėl žmonės gyvena nesusimąstydami ir nenori mirti? Be to, jų galvose knibždėti knibžda tokie klausimai: “Kodėl aš gyvenu? Kur mano ištakos?” Atsakymų į šiuos klausimus nerasite filosofiniuose traktatuose, nes filosofijos tikslas – surasti ir nutiesti kelią, vedantį pas Dievą. Tuomet kas yra religija? Religinis gyvenimas prasideda tada, kai žmogus suranda Dievą ir mokosi gyventi kartu su Juo. (186-12, 1989.1.24)
Kodėl mes gimėme, kodėl turėtumėme gyventi ir kur turėtume eiti? Negalvokite, kad esate savo gimimo priežastis! Mes atėjome į šį pasaulį, nežinodami kas yra mūsų gyvenimo šaltinis ir koks mūsų gimimo tikslas, kokia mūsų egzistavimo motyvacija ir tikslas?
Kitaip tariant, mes gimėme ne savo noru, gyvename taip pat ne pagal savo valią ir numirsime ne savo noru. Tad kuo čia didžiuotis? Kaip apgailėtinai atrodys didžiavimasis savimi to, kuris nepasirinko savo gimimo ir kuris nepasirenka, kaip jam gyventi žemėje, bei kuris negali išvengti mirties. Jei jau gimėme, teks gyventi, o po to mirti ir pereiti į kitą pasaulį. (7-178, 1959.9.6)
Per visą istoriją ir iki pat šių dienų filosofija bandė išspręsti žmogaus gyvenimo prasmės klausimus. Daugybė filosofų kankinosi, norėdami paskelbti savo išvedžiojimus apie tikrą žmogaus gyvenimo vertę ir tobulumą, kad galėtų didžiuotis priešais visą Visatą. Tačiau šiandien mes matome, kad visi “izmai” ir kitos visų naujų ideologijų idėjos, pasirodžiusios per istoriją, parodė, kad yra nepagrįstos. Trumpai tariant, jos visos buvo neteisingos. (141-125, 1986.2.20)
Koks yra gyvenimo tikslas? Pažvelkime į šį klausimą dar kartą. Jei aš nesu priežastis, vadinasi ir tikslas nepriklauso tik nuo manęs vieno. Ar yra kas nenorėtų gyventi laimingai ar mėgautis prabanga? Tačiau negaliu daryti visko, kas patinka. Norime pasigirti kitiems, gyventi, kaip papuola, ir dar būti amžinai prisimenami. Mūsų širdyje tūno tokios prieštaringos idėjos. (7-178, 1959.9.6)
Tarkim, jūs gyvenate iki aštuoniasdešimt metų. Jei atimtume miego laiką, gausime lygiai pusę – apie penkiasdešimt metų. Ar galima pasakyti, kad jūs gyvi, kai miegate? Kai miegate, jūs tarsi negyvi. Miegoti – reiškia būti mirusiam! Jūs kasdien dirbate, kad uždirbtumėte gyvenimui, apie pusę valandų iš dvidešimt keturių valandų. O jei atimtume laiką, kurį praleidžiame valgydami? Be to, jei atimtume laiką, kurį praleidžiame valgydami? Be to, jei atimtume laiką laiką, praleistą draugų vakarėliuose, 60-ies metų jubiliejuose, kaimo vyresniųjų paminėjimus ir laidotuves, sunkiai sergančiojo lankymus ir pan. Taigi, jei atimtume visas šias dienas, praleistas dėl įvairių priežasčių, kiek dienų gyvenime jūs iš tikrųjų nugyvenote? Ar bus bent jau pusė gyvenimo? Aš nesenai skaičiavau ir, pasirodo, kad mes gyvename visavertį gyvenimą tik septynerius metus! O kiek dienų, nugyventų per šiuos septynerius metus, galima pavadinti tikromis? Kiek dienų mes iš tikrųjų gyvenome? (49-336, 1971.10.24)
Gyvenimas prabėgs labai greitai. Jūs sulaukiate tam tikro amžiaus ir tampate laisvi, darotės vis labiau protingesni – tiksliau, niekuo ypatingu neužsiimate, kai staiga aptinkate, kad jums jau keturiasdešimt ir tuoj penkiasdešimt! Dešimtmečiai prabėgs – nesuspėsite ir sumirksėti! Dar dešimt metų, kaip viena akimirka – ir jums jau šešiasdešimt! Po šešiasdešimties jums sueis septyniasdešimt. Per vieną akimirką! Tereikia tik apie tai pagalvoti ir jums pasirodys, kad žodžiai: “Gyvenimas – tai tarsi sapnas” dar niekada neskambėjo taip įtikinamai! (188-38, 1989.2.16)
Žmogaus sėkmė plečiasi ir traukiasi kaip elastinė guma. Jei žmogui nuo pat gimimo yra skirta šimtas palaiminimų, o jis iššvaisto jų šimtą dvidešimt prieš išeidamas į kitą pasaulį, jo palikuonims gręsia pražūtis. Bet, jei jūs išnaudojate tik aštuoniasdešimt, jums dar lieka dvidešimt palaiminimų, kuriuos perduosite palikuonims. (78-332, 1975.6.10)
Jūs galite pakeisti savo likimą, bet nepakeisite to, ką įgijote gimdami. Ar galite pakeisti tai, kad gimėte korėjiečiu? O tėvus ar galima pakeisti? Nesvarbu, kokia stipri šalis ar jos papročiai – niekas negalės pakeisti to, kad jūs gimėte kaip savo tėvų sūnus ar dukra. Kaip pastebime, atkūrimo kelias – tai kelias, skirtas likimo. (172-55, 1988.1.7)
Neteisingai pradėję, mes užbaigsime ne ten, kur planavome. Todėl, kai laivas išplaukia iš uosto į atvirą vandenyną, jis turi kruopščiai patikrinti kursą ir atidžiai sekti kompasu nuo pat išplaukimo pradžios. Kurgi tas uostas, iš kurio išplaukia žmogus? Mes negalime atsakyti į šį klausimą. Kokia kryptimi turime judėti, kad pasiektume kitą krantą, galutinį tikslą, kurį parodys jūsų kompasas? Mes nežinome, kur eiti, todėl blaškomės tai ten, tai šen. Tad, kad ir kaip žmonės bandys, jiems nepavyks prasiveržti už savo žmogiškų trūkumų ribų. (172-28, 1988.1.3)
