Vaikystės išmintis

Šiandien sūnus uždavė du paprastus klausimus, kurie man buvo labai įdomūs, nes būdami labai paprasti, iš tikrųjų yra neprasti. Pasakojant turiu nepamiršti paminėti, kad mano sūnui ketveri.

Mes, kaip įprasta, prieš valgį meldžiamės. Kadangi pati nekantriausia yra mažiausioji (jai dveji), ji meldžiasi pirmoji maždaug taip: “Labas vakaras (net jei yra rytas), Dangiškasis Tėveli, aš jau sėdau valgyti, Joris norėjo melstis pirmas ir bet aš anksčiau už jį esu pirma. Mes valgysime ką mama skaniai pagamino, o mes jai padėjome. Adžiū.” Tada nekantriai laukęs meldžiasi Joris: “Kad tėtis ir mama nesirgtų, kad senelis ir senelė nesirgtų, kad kiti seneliai nesirgtų, kad …..nesirgtų. Adžiū”. Išvardijama kartais daugiau, kartai mažiau jam žinomų žmonių, draugų, pažįstamų ir giminių.

Tačiau šiandien sūnus po maldos uždavė klausimą: “Kodėl Dievui melstis, jei Jis ir taip viską žino?” Aš net aktelėjau iš netikėtumo, ir mama ėmė atsakinėti pirma: “Todėl, kad …” Aš pagalvojau, reikia patikslinti atsakymą ir todėl pradėjau aiškinti taip: “Jori, kai aš grįžtu namo ir sėduosi prie kompiuterio vietoj to, kad pasikalbėti su tavo mama, jai liūdna, ar ne? (Taip.) O kodėl tu manęs lauki, kad žaisti kartu, juk galėtum žaisti vienas? (Man juk nuobodu vienam.) Taigi, Dievas irgi nenori būti vienas. Jei mes Jo neprisiminsime, su Juo nesikalbėsime, Jam irgi bus nuobodu. Jis toks pat kaip ir mes, Jam reikia draugijos. Na ir kas, kad Jis viską žino, to maža, Jis nori, kad mes Jį užkalbintume, su Juo bendraudami jam padėkotume, Jį prisimintume. Ar ne taip?” Pamačiau kaip sužibo jo akys, taip tikrai taip, atsakė jis. Jo atradimas buvo ir mano, kaip gerai ir paprastai pavyko suprasti maldos, pokalbio su Dievu svarbą ir man pačiam, kuris nelabai mėgsta melstis.

Joriui buvo maža, jis dar kartą mane nustebino vėl paklausdamas: “O kodėl reikia melstis užsimerkus?” Bam, kodėl? – davė man per galvą.

“Kaip manai kur yra Dievas, dvasiniame pasaulyje?” – paklausiau Jorio. “Danguje” – atsakė jis. “O kur yra Dangus?” “Ten, viršuje.” “Bet gi mes patenkame į Dangų tik po mirties? Tai, ką, iki mirties bendrauti su Dievu negalime?” Atrodo, kad jį šiek tiek supainiojau. Reikia supaprastinti mano paaiškinimą: “Tai, kur mes galime susitikti su Dievu?” Tik nustebusios akys. “Savo širdyje, mes užmerkiame akis, kad pažvelgti į savo vidų ir ten susitikti su Dievu”. Joris buvo pragmatiškas: “Viduje, ten kraujas.” Ne, viduje, kur mes svajojame, esame pikti ar džiaugiamės, sapnuojame sapnus. Kai tu užsimerki, gali pamatyti tai, ko nėra šalia, pajausti. Ar ne?” Sutinka. “Tai įsiklausę į savo vidų, galime ten kalbėtis su Dievu, todėl ir užmerkiame akis melsdamiesi, kad niekas aplinkui nenukreiptų mūsų dėmesio nuo Jo.”

Žmona papildė: “Kai aš kalbuosi su tavimi, matau tave, tu man linkteli, atsakai ir aš taip su tavimi bendrauju.” Pauzė. “O Dievas nematomas. Sunku bendrauti su kažkuo, ko nematai. Todėl mes užsimerkiame, kad galėtume įsijausti ir susikaupti tokiam bendravimui.”

“Tiesa”,- pridūrė ji, – “kartais reikia pasimeldus patylėti, nes reikia su Dievu ne tik kalbėtis, bet ir laukti atsakymo. Jis turi turėti galimybę įsiterpti, atsakyti.”