Bendravimo tarp organizacijų etika

Pasirinkęs šią temą, netinkamai pasirinkau knygas, kuriomis remsiuosi. Gal šią temą aptarančių knygų nėra tiek daug, nes perskaitęs tris vadybos knygas, jose radau tikrai nedaug informacijos, aptariančios bendravimo etiką tarp skirtingų organizacijų. Pirma knyga, kurią perskaičiau buvo “Tikslas” (autorius Eliyahu M. Goldratt Jeff Cox), iš viso yra trys to paties autoriaus knygos, sudarančios knygų seriją “Tikslas”, bet reikėjo trijų skirtingų autorių knygų apie vadybą, todėl antra knyga pasirinkau “Tojotos gamybos sistema” (autorius Taiichi Ohno), o trečia knyga – “Dešimt mirtinų rinkodaros nuodėmių” (autorius Philip Kotler). Kadangi šiose knygose praktiškai neradau paminėto žodžio etika, teko paimti ketvirtą knygą “Organizacinės elgsenos pagrindai” (autorius Stephen P. Robbins) ir išsiaiškinti etikos sąvokas ir daugiau sužinoti apie pasirinktą temą.

Pradėsiu nuo termino “organizacija”, kuri apibūdinama taip – “organizacija yra sąmoningai koordinuojamas socialinis vienetas, kurį sudaro du ar daugiau žmonių ir kuris funkcionuoja iš esmės nepertraukiamai, kad įgyvendintų bendrą tikslą ar tikslus” (psl. 21). Bendravimą arba komunikavimą nagrinėja organizacijų elgsenos mokslas, kuris remiasi psichologija, sociologija, socialine psichologija, antropologija ir politiniais mokslais. Pagal Robbins šiandien ypač aštri yra etiško elgesio dilema, kadangi riba skirianti dorą nuo nedoro elgesio tampa labai jau neaiški. Kaip į tai reaguoja vadovai ir jų organizacijos? Įvairiai: “jie rašo ir platina etikos kodeksus, kad iškilus etinėms dilemoms padėtų darbuotojams susiorientuoti. Jie rengia seminarus ir kitas mokymo programas, kurių tikslas – pagerinti etišką elgesį. Jie samdo patarėjus, su kuriais labai dažnai galima susisiekti anonimiškai, kad, pavyzdžiui, būtų galima aptarti etikos klausimus. Taip jie kuria apsaugos mechanizmus, užkertančius kelią neetiškam darbuotojų elgesiui”.

Man teko rašyti referatą tema “Dvasingos organizacijos bruožai”, kuris šiek tiek susišaukia su šiuo rašto darbu. Remiantis ankstesniu darbu, manau, kad svarbiausias kriterijus, įtakojantis bendravimo etiką tarp organizacijų yra organizacijos kultūra. Kas tai? Štai kaip pateikiamas organizacijos apibrėžimas literatūroje: “organizacijos kultūra – tai vertybių sistema, suprantama ir priimtina visiems organizacijos nariams, leidžianti organizacijai kryptingai veikti bei palaikoma organizacijos istorijos, tradicijų, ceremonijų ir t.t. taip padedant išsiskirti iš kitų organizacijų.”

Antropologija, tirianti skirtingų kultūrų, etninių grupių elgesį, yra svarbi suprantant, kad skirtingų šalių kultūrų kontekste organizacijos elgesys skirsis. Pačia individualistiškiausia šalimi yra laikoma JAV, tačiau iš visų organizacijos elgsenos tema parašytų straipsnių, apie 80% yra publikuota būtent amerikiečių pastangomis (Robbins, psl. 38). Todėl dažnai, kalbant apie OE yra nutylima apie kitų šalių, ypač Azijos, kultūrą. “Vieną iš dažniausiai cituojamų kultūrų skirtingumų palyginimo metodų sukūrė Geertas Hofstede’as.” Jo duomenimis, pagal penkis kriterijus, Azijos šalys yra kolektyviškesnės negu likusios.

Vadovas vadovaujasi trimis kriterijais, priimdamas etiškus sprendimus. (psl. 110):

1. Utilitarinis, kurio tikslas suteikti didžiausią naudą didžiausiam žmonių skaičiui.

2. Dėmesys teisėms, kur akcentuojamos pagrindinės žmonių teisės, tokios kaip žodžio laisvė, asmeninio gyvenimo neliečiamumas, teisingas bylos nagrinėjimas teisme ir kt.

3. Dėmesys teisingumui, kuris reikalauja taikyti taisykles teisingai ir bešališkai, kad teisingai būtų paskirstyta nauda ir kaštai.

Dažniausiai cituojama konflikto tarp žmonių priežastis – nevykęs komunikavimas (bendravimas). Komunikuojant tarp skirtingų organizacijų labai svarbu suprasti organizacijos kultūrą ir kultūrinę jos aplinką.

Robbins knygoje psl. 203 pateiktas pavyzdys įrodėja, kad etiškas elgesys yra tas, kuris nukreiptas į bendrą tikslą (priešingai savanaudiškam), kuris nepažeidžia asmens teisių, o veikla yra teisinga ir sąžininga. Jei į visus šiuos punktus atsakymas teigiamas, toks elgesys yra etiškas.

Knygos dalyje, nagrinėjančioje konfliktus (psl. 211), prieinama prie išvados, kad bendradarbiavimas – tai konflikto (problemos) sprendimo būdas, kai laimi visos šalys.

16 Robbins knygos skyriuje aptariama organizacijos kultūra. Žmonės, ateinantys dirbti į organizacijas, jau atsineša savo kultūrą (iš šeimos, mokyklos, ankstesnės patirties), tačiau, nežiūrint į tai, organizacijoje galima sukurti palankią terpę tinkamai kultūrai formuoti. T.y. suformuoti tam tikrą vienodų įsitikinimų sistemą. “Kultūros turinys ir stiprybė daro įtaką organizacijos etikos klimatui ir jos narių etiškam elgesiui” (psl. 297).

Taigi, pasirėmus Robbins knyga, paaiškėjo pagrindiniai terminai ir sąvokų ryšiai, o taip pat įtakojantys veiksniai. Dabar trumpai apžvelgsiu tris perskaitytas knygas ir ką galėčiau iš jų pritaikyti šiai temai. Pirmoje knygoje pabrėžiamas tikslas, jei remtis tikslo logika, reikėtų įvertinus realią situaciją (šiuo atveju bendravimo etiką tarp organizacijų), įsivaizduoti trokštamo tikslo viziją. Turint ją, aiškią ir gana apibrėžtą, keliauti atgal, žingsnis po žingsnio ieškant, kuriome etape, einant link tikslo, yra problema. Tokiu būdu, atkeliavę į pradžią, suprasime, ką reikia keisti. Čia pagrindinis kriterijus yra tikslas, paklausa, kuris reikalauja viską pajungti jam. Einant link tikslo išsprendžiami santykiai tarp skirtingų organizacijų, surandami visi jų neatitikimai, konfliktų sprendimai ir t.t. Tačiau tokiu būdu einant prieinama prie mąstymo proceso, kuris privalo būti taip nušlifuotas, kad kiekvienas veiksmas, būtų iš anksto planuojamas aiškiai žinant jo pasekmes, prognozuojant ir numatant pasekmes.

Antra knyga “Tojotos gamybos sistema” sukuria sistemą “pačiu laiku”, t.y. sistemą, kurioje, panašiai kaip žmogaus organizme, viskas yra atliekama pačiu laiku, be jokių atsargų ir trukdžių. Aš manau, kad ši sistema yra beveik idealas. Nors įdomu tai, kad pagrindinis motyvatorius jai buvo “pavyti Ameriką”. Tačiau Japonija su savo kultūra yra tikrai kolektyvinio bendravimo siekiant bendro tikslo fenomenas.

Trečia knyga “Dešimt mirtinų rinkodaros nuodėmių” išskiria santykius tarp šių grupių (organizacijų): bendrovės ir rinkos (klientų), bendrovės ir konkurentų, bendrovės ir tarpininkų (partnerių).Nepatiko man kai kurie pasiūlymai todėl, kad buvo skatinama elgtis konkurentų atžvilgiu neetiškai. Apskritai, šioje knygoje daugiau aptariami metodai ir priemonės, nėra jokio kito tikslo nei pelnas.

Norėčiau pateikti keletą išvadų:

• Svarbiausia ta, kad dvi ar daugiau organizacijų, bendraudamos tarpusavyje siektų bendros naudos ir gėrio, kuris nenuskriaustų nė vieno dalyvio ar priklausomo nuo šios veiklos veiksnio (kad ir aplinkosaugos).

• Antra išvada ta, kad organizacijos rūpintųsi ne tik savo tiesioginės veiklos rezultatais, bet ir stengtųsi pasiekti dvasingos organizacijos bruožų, iš kurių pagrindinis – “tai pripažinimas, kad žmonės turi vidinį gyvenimą, kuris skatina prasmingą darbą, vykstantį bendruomenės, šalies ir pasaulio kontekste, ir kurį šis prasmingas darbas savo ruožtu ugdo” (Robbins, psl. 299).

• Trečia išvada paprasta – bendravimas visų pirma bus etiškas tada, kai suteiks džiaugsmą, turintį išliekamąją vertę. To ir reikia siekti, remiantis universaliomis vertybėmis, tokiomis kaip gėris, grožis, tiesa, meilė, laimė, harmonija.

• Iš pirmo žvilgsnio prieštaravimas tarp pelno ir dvasingumo atrodo akivaizdus, tačiau taip atrodo tik trumpalaikėje perspektyvoje, nenumatant visų pašalinių veiksnių. Ilgalaikėje perspektyvoje laimi tik tas, kuris siekia, kad laimėtų visi.