Kas yra gamta? Tai paroda, kurios eksponatai yra padovanoti mums, kažkas, ką Dievas paruošė savo mylimų sūnų ir dukterų gimimui. Paukščių giesmę ar žolės, augančios laukuose, stiebelį sukūrė Dievas, kad papuoštų savo mylimų vaikų gyvenimą. (1988.4.16)
Ryte, vos atmerkę akis ar pažvelgę į gamtą, jaučiame tam tikrą ryšį tarp jos ir mūsų pradinės sielos; taip mumyse prasikala idealo daigai. Tačiau jums gerai žinoma, jog kuo ilgiau žiūrime į žmonių pasaulį, tuo didesnė apima neviltis ir liūdesys. Jeigu pasaulyje gyventų nenuodėmingi žmonės, turintys pradinę sielą, jie turėtų didelę vertę, todėl nesukeltų nei liūdesio nei sielvarto. Sukurtas žmogus buvo apdovanotas tokia verte, kurios negalima net sulyginti su žolės, gėlės ar medžio verte. Žmonės turėjo būti kilnios būtybės, kurių negalima iškeisti į nieką kūrinijoje! Žmogus turėjo tapti Dangaus atstovu, turinčiu su niekuo nesulyginamą vertę. (1960.4.24)
Stebint Dievo meilės kupiną gamtą, turėtų kilti tokios mintys: “Nejaugi brangenybės, kurias turi karaliai ar kitos įžymybės, gali jai prilygti? Ar gali jai prilygti istorinės relikvijos ar ištaigingi kokios nors įžymios damos rūbai?” Jei to nejaučiame, vadinasi, nesąmoningai darome nuodėme prieš gamtą. Apžiūrėdami kokį nors gyvą kūrinį, turėtume pajausti: “Ar kas nors, ką sukūrė žmogaus rankos, gali jam prilygti? Kad ir koks būtų nuostabus žmogus, ar jis gali būti didesnis už Dievą?” Jeigu žmogus, apžiūrinėdamas kūriniją, į kurią Dievas investavo visą širdį, pajaus, jog jos vertė su niekuo nesulyginama, jis, be abejo, yra Dievo vaikas. Tokiam žmogui nereikia maldos, jis jau gyvena kartu su Dievu! Būtent į tai mus traukia Dangus. (1960.5.8)
Žmonės brangina viską, kas priklauso jų mylimiems žmonėms. Tačiau jie nemoka branginti kūrinijos, sukurtos Dievo, Kurį jie turi mylėti labiau už viską! Ar gali tokie žmonės tapti Dievo sūnumis ir dukterimis? Jūsų atsakomybė yra išsklaidyti kenčiančios kūrinijos liūdesį. Todėl už kiekvieno medelio ir kiekvienos žolytės išmokite jausti Dievo, sukūrusio juos prieš šešis tūkstančius metų, širdį ir pajausti juos sukūrusią ranką! Jūs turėtumėte taip jaustis. Todėl turėtumėte tiesiog pravirkti tiesiog kelio vidury, matydami žolės stiebą ar atsirėmę į medį, ir sakyti: “Kokie vieniši jūs buvote netekę šeimininko!” Aš pats daug verkiau, laikydamasis už uolos, verkiau jausdamas vėjo gūsį! Aš jau paaiškinau kodėl, todėl dabar jūs galite suprasti mane geriau. (1960.5.8)
Reikia mokėti mykėti gamtą ir žmones. Supraskite, jei jūs nemylite nei žmonių, nei gamtos, negalėsite pamilti ir Dievo! Visi kūriniai yra Dievo simbolis, o žmogus – Jo substancialus įsikūnijimas. Taigi, tas, kas moka mylėti kūriniją ir žmogų, myli ir Dievą. (1974.2.9)
Gamtą reikia mylėti visuomet. Turite mylėti ir gamtą, ir žmones. Be to, visų rasių žmones. Manote Dievas gali pareikšti: “Man patinka tik baltaodžiai”? Tuomet visiems reikės rengtis tik baltai! Baltaodžiams taip pat reikės dėvėti tik baltus rūbus, o visus spalvotus – išmesti. Kodėl jie dėvi juodus ar spalvotus rūbus? Akivaizdus prieštaravimas! (1984.7.1)
Pajauskite, kad visa Dievo kūrinija – tai meilės objektai. Jūs turite mylėti net mikrobus, jau nekalbant apie žmones! Išmokite mylėti ir priimti meilę tiek iš visų dvasinių būtybių, esančių danguje, tiek iš materialių daiktų. Ryte, prabudę paukščiams čiulbant, neniurzgėkite: “Ak, tas nenaudėlis žvirblis! Aš ruošiausi ilgiau pamiegoti, o jis čia įsičiulbėjo!” Geriau taip pagalvokite: “Ačiū tau, jog atskridai mane pažadinti! Cha! Tu tikriausiai praneši, jog šiandien ateis svarbūs svečiai!” Toks požiūris yra visai kitoks ir tai nuostabu! (1981.4.12)
