Dieviškojo Principo išdėstymas (įžanga)

Nutariau įdėti visą Dieviškojo Principo tekstą ištisai. Dėsiu dalimis, o jų iš viso yra keturiolika. Dieviškasis Principas – tai Užbaigtasis Testamentas (Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas ir šis, Užbaigtasis sudaro Bibliją). Aišku, bus daugelis, kurie nesutiks, tačiau taip mano visi be išimties Susivienijimo judėjimo nariai ir Viešpats, visų mūsų Dievas.

P.S. Vertimą iš anglų kalbos atliko vertėjų biuras “Magistrai” , sumokėjau už vertimą aš asmeniškai už lėšas, kurias pats uždirbau su Dievo pagalba.

DIEVIŠKOJO PRINCIPO IŠDĖSTYMAS

Įžanga

Visi žmonės siekia laimės ir bėga nuo nelaimės. Už visų žmogaus darbų (nesvarbu ar tai būtų kasdieniniai reikalai, ar didingi įvykiai, formuojantys žmonijos istoriją) slypi troškimas siekti vis didesnės laimės. Tad iš kur trykšta šis laimės šaltinis?

Žmonės džiaugiasi, kai jų troškimai pildosi. Pastaruoju metu žodis “troškimas” nutolo nuo savo pirminės prasmės, nes, verčiami aplinkybių, mes dažniau trokštame ne gerų dalykų, o blogų. Visgi neteisybę sukeliantys troškimai kyla ne iš žmogaus pradinės prigimties. Žmogaus prigimtis supranta, kad galutinis blogų troškimų rezultatas – nelaimė, todėl ji bjaurisi jais ir siekia gėrio. Net ir mirties akivaizdoje žmonės ieško džiaugsmo, kuris nudžiugintų jų dieviškąjį pradą. Žmogaus būtis – tai nuolatinis varginantis bėgimas nuo mirties šmėklos į gyvenimo šviesą.

Ar žmogus, siekiantis patenkanti nedorus troškimus, patiria sielos džiaugsmą? Juk juos pasotinę mes jaučiame sąžinės graužatį ir širdies agoniją. Kurie tėvai moko savo vaikus būti blogais? Kuris mokytojas tyčia ugdo savo mokinius nedorėliais? Dieviškasis pradas, glūdintis kiekviename iš mūsų, skatina bjaurėtis nuodėme ir aukštinti dorybę.

Religingi žmonės gėrio siekia kryptingai, stengdamiesi paklusti tik dieviškajam pradui, todėl jų viduje nuolat vyksta arši kova. Tačiau nuo pat pradžių pradžios joks žmogus neįstengė be išlygų paklusti dieviškajam pradui. Pasak apaštalo Pauliaus: “Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų”.^{1(Rom 3, 10-11)} Slegiamas žmogiškosios būties, Paulius sielojasi: “Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus!”^{2(Rom 7, 22-24)}

Žmogus yra labai prieštaringa būtybė. Tame pačiame asmenyje glūdi du priešingi pradai – dieviškasis pradas, skatinantis mus daryti gera, ir blogio pradas, verčiantis mus nusidėti. Šie priešingi pradai aršiai kovoja tarpusavyje. Bet kuri kita būtybė, jei jos viduje vyktų tokia nuožmi vidinė priešprieša, būtų pasmerkta žūti. Žmoguje glūdinčios priešybės verčia jį laviruoti ant bedugnės krašto.

Nejau ši priešprieša buvo duota žmogui kartu su gyvenimu? Kaip galėjo atsirasti tokia prieštaringa būtybė? Ar žmogaus gyvybė nebūtų užgesusi iškart, jei nuo pat pradžių ant jo pečių būtų užritinta tokia nepakeliama našta? Matyt, ši priešprieša atsirado jau po to, kai buvo sukurta žmonių rasė. Krikščionybė šį laviravimą ant bedugnės krašto tapatina su žmogaus nuopuoliu.

Kas gali prieštarauti, kad žmogaus būtį lemia jo nuopuolis? Suvokdami, kad dėl savo nuopuolio atsidūrėme ant prarajos krašto, mes beviltiškai bandome šią vidinę priešpriešą užgniaužti. Mes stengiamės atsikratyti blogų troškimų, kylančių iš mūsų kūniškojo prado ir siekiame gėrio, kurio šaltinis mūsų dieviškasis pradas.

Vis dėlto mes negalime rasti galutinio atsakymo į klausimą: kokia yra gėrio ir blogio prigimtis? Mes vis dar neturime absoliučios ir aiškios tiesos, kuri leidžia mums atskirti, kas iš dviejų, teizmas ar ateizmas, yra gerai, o kas blogai. Be to, mes visiškai nežinome atsakymo į klausimus, kas yra dieviškasis pradas, neišsenkantis gerų troškimų šaltinis, iš kur atsiranda blogio pradas, kuriame užsimezga nedori troškimai, kokia yra prieštaros, žlugdančios žmogų, pagrindinė priežastis. Norėdami atsispirti blogio pradui ir vykdyti gėrio prado valią, mes turime įveikti savo neišmanymą ir įgyti gebėjimą aiškiai atskirti gėrį nuo blogio. Tik taip mes galime pasukti teisingu keliu, kurį mums rodo dieviškasis pradas.

Intelekto požiūriu, žmonijos nuopuolis – tai jos grimzdimas į neišmanymą. Žmogų sudaro dvi dalys– vidinės ir išorinė, arba sielos ir kūno dalys. Intelektas irgi susideda iš dviejų dalių – išorinės ir vidinės. Taip pat egzistuoja ir dvi neišmanymo rūšys – vidinis neišmanymas ir išorinis neišmanymas.

Religiniu požiūriu, vidinis neišmanymas – tai dvasinis neišmanymas. Tai nežinojimas tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, iš kur atsirado žmogus, koks gyvenimo tikslas, kas nutinka po mirties, ar yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas, kas yra gėris ir kas yra blogis. Išorinis neišmanymas – tai žemiškojo gyvenimo, įskaitant ir žmogaus kūną, nežinojimas. Tai nežinojimas tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, kokia fizinio pasaulio kilmė, kokie gamtos dėsniai kokius reiškinius sukelia.

Nuo pasaulio apyaušrio iki nūdienos žmogus, norėdamas įveikti abi neišmanymo rūšis ir įgyti žinių, nepaliaujamai ieško tiesos. Religija veda žmogų vidinės tiesos pažinimo keliu, o mokslas rodo jam kelią į išorinės tiesos pažinimą. Religija ir mokslas – tai dvi skirtingos sritys, kurių tiesos ieškojimo metodai yra skirti neišmanymui įveikti ir žinioms įgyti. Galiausiai, religija ir mokslas turėtų susilieti į darnią tiesos ieškojimo sistemą, ir abu tiesos aspektai (vidinis ir išorinis) turėtų drauge ir darniai vystytis. Ir tik tada, kai, galutinai išsivadavę nuo neišmanymo ir gyvendami pagal dieviškojo prado sumanymą, patirsime amžinąją laimę.

Galime išskirti dvi labai ryškias esminių žmogaus gyvenimo tiesų ieškojimo kryptis. Pirmoji kryptis – tai tiesos ieškojimas materialiame pasaulyje. Šios krypties šalininkai, laikydami savo pažinimo metodą svarbiausiu, keliaklupsčiauja prieš didingus nūdienos mokslo laimėjimus. Jie didžiuojasi mokslo visagalybe ir mėgaujasi medžiagine gerove. Vis dėlto ar gali visi šie išoriniai dalykai, tenkinantys tik kūno poreikius, padaryti mus tikrai laimingais? Mokslo laimėjimai suteikė mums socialinį saugumą, apdovanojo gausiais turtais ir užtikrino gerovę, tačiau ar to pakanka mūsų sielai?

Kūniškųjų malonumų teikiamas džiaugsmas trumpalaikis, ir jis, toli gražu, neprilygsta apšviesto žmogaus, kuris sugeba džiaugtis gyvendamas skurde, palaimai. Gautama Buda, kuris paliko karališkųjų rūmų spindesį ir atrado džiaugsmą ieškodamas Kelio, buvo ne vienintelis, kuris bastėsi po pasaulį, ieškodamas atilsio sielai. Kadangi sveikame kūne glūdi ir sveika siela, taip ir kūno džiaugsmas yra pilnas, jei siela patenkinta.

O ką atranda jūreivis, skrodžiantis aukštai pakeltomis mokslo burėmis materialaus pasaulio vandenyno bangas link fizinių malonumų kranto? Pasiekęs taip trokštamą krantą, jis galiausiai pamato, kad tai ne kas kita, o kapinės, netrukus priglausiančios jo kūną.

Kur mus veda mokslas? Iki šiol mokslas nesigilino į vidinį priežasties pasaulį ir apsiribojo tik išoriniu pasauliu. Jis neaprėpė esmės pasaulio, o apsiribojo tik reiškinių pasauliu. Tačiau nūdienos mokslas pamažu įžengia į naują tarpsnį. Jis priverstas kilstelėti savo žvilgsnį nuo išorinio reiškinių pasaulio ir sutelkti dėmesį į vidinį ir priežastinį esmės pasaulį. Mokslo visuomenė imas suprasti, kad mokslas nepasieks savo galutinių tikslų, jei nesistengs teoriškai paaiškinti priežastinį, dvasinį pasaulį.

Kai jūreivis, atkeliavęs į trokštamą išorinės tiesos uostą, šalia mokslo burių pakels dar ir religijos bures, ir leisis į naują kelionę link vidinės tiesos, jis galiausiai pasieks tikslą, kurio trokšta jo dieviškasis pradas.

Antroji žmogaus pastangų kryptis – tai mėginimas atsakyti į esminius žmogaus gyvenimo klausimus, peržengiant išorinio reiškinių pasaulio ribas ir nukreipiant ieškojimus į esmės pasaulį. Neginčijama, kad filosofijos ir religijos, ėjusios šiuo keliu, smarkiai prie to prisidėjo. Filosofai, šventieji ir išminčiai atvėrė kelią to meto žmonių dorybėms. Tačiau daugelis jų darbų tapo papildoma dvasine našta nūdienos žmogui.

Objektyviai pasvarstykite, ar kuris nors filosofas sugebėjo rasti vaistą nuo žmogų kankinančio sielvarto? O ar kuris nors išminčius aiškiai nurodė, kaip išspręsti visus esminius žmonijos gyvenimo ir visatos klausimus? Ar jų mokymas ir požiūriai nesukėlė dar daugiau abejonių, ar jie nepasėjo skepticizmo?

Bėgant amžiams, įvairių religijų šviesa, rodžiusi pasiklydusioms sieloms kelią, išblėso. Beliko tik žiežirbos, kurios spragsėdamos švysčioja ir gęsta vis tirštėjančioje tamsoje.

Panagrinėkime krikščionybės istoriją. Išpažindama žmonijos išganymą, krikščionybė vystėsi net du pilnus neramumų tūkstantmečius ir neprarado savo įtakos iki mūsų dienų. Tačiau kas beliko iš kadaise taip ryškiai liepsnojusios krikščioniškos dvasios, kai nepaisydami itin žiauraus Romos imperijos persekiojimo, jos piliečiai puldavo ant kelių prieš nukryžiuotą Jėzų? Viduramžių feodalinė visuomenė palaidojo krikščionybę gyvą. Ir nors Reformacijos judėjimas aukštai iškėlė naujo gyvenimo fakelą, jo liepsnos buvo bejėgės prieš visa griaunantį tamsos antplūdį.

Kai, nusirisdamos per krikščioniškąją Europą, kapitalistinio godulio bangos nuplovė artimo meilę, o išbadėjusios žmonių masės sielvartingai liejo karčias ašaras lūšnynuose, išganymo pažadas nuskambėjo ne danguje, o žemėje. Jo vardas buvo komunizmas. Krikščioniškoji dvasininkija, nors ir toliau skelbdama Dievo meilę, išsigimė, virsdama negyvėliu, paklūstančiu tuštiems lozungams. Todėl natūralu, kad kilo maištas, kurį pagimdė mintis, jog toks negailestingas Dievas, kuris leido tiek kančių, negali egzistuoti. Taip atsirado šiuolaikinis materializmas. Vakarų visuomenė tapo materializmo šaltiniu, o tokioje derlingoje dirvoje netruko suvešėti ir komunizmas.

Krikščionybė, neradusi kontraargumentų komunizmo ir materializmo teorijoms, nesugebėjo šioms ideologijoms pasipriešinti. Krikščionys buvo bejėgiai prieš šių ideologijų formavimąsi, jų klestėjimą ir augančią įtaką visame pasaulyje. Kaip apgailėtina! Maža to, nors krikščionybė skelbia, kad visi žmonės kilo iš tų pačių tėvų, daugelis krikščioniškų šalių piliečių, pripažįstančių šią doktriną, atsisako sėdėti šalia savo brolių ir seserų, jei jų kitokia odos spalva. Tai rodo, kad nūdienos krikščionys nesugeba Jėzaus mokymo pritaikyti praktiškai. Krikščionybė tapo bedvasių ritualų namais, kalkėmis nubaltintu antkapiu.

Galbūt vieną dieną žmonės įveiks socialinę neteisybę, tačiau vienos socialinės ydos – ištvirkavimo – jie tikrai nepajėgs išrauti. Pagal krikščionybės doktriną tai pati didžiausia nuodėme. Tragiška, tačiau nūdienos krikščioniškoji visuomenė nepajėgia užtverti šio kelio į pražūtį, kuriuo be atodairos skuba tiek daug žmonių! Nūdienos krikščionybė tapo maišaties ir susiskaldymo auka, kuri gali tik bejėgiškai stebėti, kaip nesuskaičiuojamą daugybę sielų įtraukia vis smarkiau besisukantis amoralumo verpetas. Tai įrodo, kad standartinė krikščionybė jau neišgali nešti ant savo pečių Dievo apvaizdos ir išganyti šio amžiaus žmonių.

Kodėl taip nutiko, kad religingi žmonės, uoliai ieškantys vidinės tiesos, nesugeba vykdyti Dievo jiems skirtos misijos. Santykis tarp esmės pasaulio ir reiškinių pasaulio gali būti palygintas su santykiu tarp dvasios ir kūno. Tai priežasties ir pasekmės, vidaus ir išorės, objekto ir subjekto santykis.^{3(plg. Pradžios 1.1)} Jeigu žmogus pasiekia vidinę harmoniją tik tuomet, kai dvasia ir kūnas visiškai susilieja, tai idealus pasaulis bus tik tada, kai esmės pasaulis ir reiškinių pasaulis susilies į harmoningą visumą. Kaip kad dvasia negali egzistuoti be kūno, taip ir reiškinių pasaulis negali egzistuoti atskirai nuo esmės pasaulio, o esmės pasaulis negali egzistuoti be reiškinių pasaulio. Atitinkamai, pomirtinis gyvenimas yra neatsiejamas nuo žemiškojo gyvenimo. Dvasinis džiaugsmas neįmanomas be nuoširdžios fizinės laimės.

Religijos, ieškodamos amžino gyvenimo, atkakliai stengiasi paneigti žemišką gyvenimą. Siekdamos dvasinės palaimos, jos niekina kūniškuosius džiaugsmus. Tačiau, kad ir kaip besistengtų, žmogus negali atsiriboti nuo šio pasaulio tikrovės arba išrauti su šaknimis fizinių malonumų troškimą, kuris tarsi šešėlis seka jam iš paskos. Šis pasaulis ir pasaulietiški troškimai tvirtai laiko savo gniaužtuose religingus žmones ir sukelia jų širdyse gilią agoniją. Štai kokia priešprieša kamuoja jų pamaldų gyvenimą. Šios priešpriešos draskomas pražuvo ir ne vienas dieviškos šviesos apšviestas dvasinis vadovas. Štai kur slypi esminė nūdienių religijų neveiklumo bei silpnumo priežastis: nesugebėjime įveikti šios priešpriešos.

Yra dar viena religijų nuosmukio priežastis. Žmogaus intelektas, žengdamas koja į koją su mokslo pažanga, prarado paprastumą ir tikrovę ėmė traktuoti per mokslinio požiūrio prizmę. Tuo tarpu tradicinių religijų doktrinos yra atsietos nuo mokslinio aiškinimo. Kitaip tariant, dabartinės vidinės tiesos interpretacijos ir išorinė tiesa tarpusavyje nesutaria.

Galutinis religijos tikslas bus pasiektas tik tada, kai žmogus iš pradžių patikės juo savo širdyje, o po to pritaikys praktiškai. Tačiau nesuprasta tiesa yra bevertė. Pavyzdžiui, šventraščius mes studijuojame tam, kad pažintume tiesą ir sustiprintume mūsų tikėjimą. Taip pat ir Jėzus darė stebuklus norėdamas, kad žmonės suprastų, jog jis yra Mesijas ir juo įtikėtų. Supratimas – tai pradinis žinojimo taškas. Nūdienos žmogus nepripažins to, ko negali įrodyti mokslo logika. O kadangi dabartinės religijos nesugeba pakylėti žmogaus iki supratimo lygio, jau nekalbant apie tikėjimą, jos nepasiekia savo tikslų. Net ir vidinę tiesą būtina logiškai ir įtikinamai paaiškinti. Iš tikrųjų, per visą ilgą istoriją, religijos ieškojo kelio į mokslinį jų doktrinų paaiškinimą.

Atrodo, kad religijos ir mokslo pozicijos, nepaisant jų prisiimtos misijos išsklaidyti abi žmogaus nežinojimo puses, yra priešiškos ir nesutaikomos. Tačiau žmonija galutinai įveiks abu neišmanymo aspektus ir suvoks gėrį, kurio trokšta dieviškasis pradas, tik tada, kai atsiras nauja tiesa, sutaikysianti religiją ir mokslą ir spręsianti jų problemas kaip vieningą visumą.

Naujos tiesos pasirodymas tikintiesiems, o ypač krikščionims, gali nepatikti. Jie tiki, kad jų šventraščiai yra tobuli ir nepriekaištingi. Žinoma, pati tiesa yra unikali, amžina, nekintanti ir absoliuti. Tačiau patys šventraščiai nėra tiesa, o tik vadovėliai, mokantys tiesos. Jie buvo kuriami įvairiais istorijos tarpsniais, nevienodo dvasinio bei protinio lygio žmonių, todėl savaime suprantama, kad mokymo gilumas ir mastas bei tiesos išraiškos metodas keitėsi kartu su amžiais. Dėl šios priežasties mes negalime tvirtinti jog viskas šiuose vadovėliuose yra absoliuti tiesa.^{4 (plg. Eschatologija 5)}

Žmonėms, siekiantiems galutinės tikrovės ir įgyvendinantiems gėrį pagal dieviškojo prado polinkį, reikalinga religija. Todėl kiekviena religija siekia to paties tikslo. Skirtingas religijų formas lėmė jų misija, kultūros, kuriose jos suleido šaknis, bei istorinis laikotarpis. Jų raštai įgavo skirtingas formas dėl panašių priežasčių. Visų šventraščių tikslas – skleisti tiesos šviesą. Tačiau, įžiebus šviesesnę lempą, senosios lempos šviesa nustelbiama, ir misija nublanksta. Kadangi religijos nėra pakankamai galingos, kad parodytų nūdienos žmonėms kelią iš tamsaus mirties slėnio į kupiną džiugesio ir šviesos gyvenimą, turi gimti nauja tiesa, įžiebsianti naują, žymiai skaistesnę ugnį. Jėzus tvirtino, kad kada nors Dievas paskelbs naują tiesą: “Aš jums vis kalbėjau palyginimais, bet ateis valanda, kada be palyginimų imsiu kalbėti ir atvirai apie Tėvą jums skelbsiu.”^{5 (Jn 16, 25)}

Kokia gi naujosios tiesos misija? Naujoji tiesa turėtų pajėgti suvienyti žinojimą, sutaikydama vidinę tiesą, kurios siekia religija, su išorine tiesa, kurios siekia mokslas. Jei ši sąjunga įvyks, visi žmonės sugebės nugalėti abi, tiek vidinę, tiek ir išorinę neišmanymo puses, ir pilnai aprėpti abi žinojimo puses.

Po to naujoji tiesa paskatins nusidėjėlius prisikelti, atsispirti blogio pradui ir atsiverti gėrio pradui, priartinsiančiam juos prie dieviškojo prado. Ji padės žmonėms atsikratyti dvilypumo, kuris retkarčiais verčia juos linkti į gėrį, o kartais į blogį. Ji suteiks religingiems žmonėms, bandantiems gyventi pagal tikrąjį kelią, galią įveikti prieštaravimus. Puolusiems žmonėms žinojimas – tai gyvenimo šviesa, suteikianti jiems galimybę atgimti, tuo tarpu neišmanymas – tai mirties šmėkla, vedanti į pražūtį. Neišmanymas negali sukelti tikrų jausmų, todėl be žinių ir emocijų valios jėga negali atsirasti. Žmogaus negalima laikyti žmogumi, jei jo emocijos, valia bei intelektas tinkamai nefunkcionuoja.

Savaime aišku, kad jei mes esame sukurti taip, kad negalime gyventi atskirti nuo Dievo, Dievo nežinojimas privers mus klaidžioti tamsoje. Tačiau ar visi uolūs Biblijos mokovai gali tvirtinti, tikrai pažįstą Dievą? Ar mes galime suvokti Dievo meilę? Naujoji tiesa turėtų atskleisti Dievo meilę: Jo džiaugsmą kuriant; jo sielvartą, kai žmonės, jo vaikai, kurių jis negalėjo apleisti, prieš jį sukilo; jo siekį išgelbėti juos pačioje jų nuopuolio pradžioje.

Žmonijos istorija, per kurią netrūko individų, linkusių tiek į blogį, tiek ir į gėrį, persunkta kovos. Išoriniai konfliktai – kovos dėl turtų, žmonių ar teritorijų – šiandien palaipsniui blėsta. Žmonės vis labiau suartėja, peržengdami rasinių skirtumų ribas. Šalys, laimėjusios antrajame pasauliniame kare, dovanojo savo kolonijoms laisvę, suteikdamos joms teises ir balsą Jungtinėse Tautose. Dabar jos kartu triūsia kurdamos tvarką pasaulyje. Pasaulyje sumažėjo vaidų ir priešiškumo, nes, ekonominiams interesams tapus bene svarbiausiais, tautos ėmė glaudžiau bendradarbiauti ir kurti bendrą rinką. Kultūros vienodėja, nyksta tradicinis tautų izoliuotumas, trumpėja atstumas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų.

Tačiau išlieka viena galutinė ir nesutaikoma priešprieša – tai demokratijos ir komunizmo karas. Nors abi pusės, siekdamos pranašumo, baugina viena kitą nuožmiais ginklais, jų konflikto esmė yra vidinė ir ideologinė.

Kuri pusė švęs pergalę šiame paskutiniame ideologiniame kare? Tie, kas iš tikrųjų tiki Dievo buvimu, neabejodami atsakys, kad demokratija nugalės. Tačiau demokratija neturi doktrinos, galinčios laimėti prieš komunizmą, ir taip pat ji nėra pajėgi ją sukurti. Todėl Dievo apvaizda mus pasieks tik tada, kai demokratinio pasaulio idealizmas, naujosios tiesos pakylėtas į naują pakopą, asimiliuos materializmą ir suteiks žmonijai naują gyvenimą. Ši tiesa turės apimti visas lig tolei buvusias religijas, ideologijas ir filosofijas, ir suvienyti jas į nedalomą visumą.

Yra žmonių, kurie atmeta religiją. Jie netiki, nes nepažįsta Dievo apvaizdos ir pomirtinio gyvenimo. Žmogiškoji prigimtis, kad ir kaip norėdama paneigti tikrovę, yra linkusi ją pripažinti, jei ji pagrindžiama moksliškai. Be to, Dievas taip sutvarkė, kad žmogus, paskyręs visą savo gyvenimą materialiajam pasauliui, galiausiai pajunta savo širdyje neužpildomą tuštumą. Žmonės, per naują tiesą pažinę Dievą, pamatys dvasinio pasaulio tikrovę ir savo paskirties jie ieškos ne materialiniame, o amžinajame pasaulyje. Jie eis tikėjimo keliu į savąjį tikslą, kur sutiks savo brolius ir seseris.

Kaipgi atrodys pasaulis, kuriame, šios tiesos dėka, žmonės kada nors susitiks kaip broliai ir seserys? Naujos tiesos šviesa suburs drauge tuos, kurie nuo pat pradžių pradžios siekė išsklaidyti nežinojimo debesis. Jie taps viena didele šeima. Kadangi tiesos tikslas – gėrio suvokimas (o Dievas yra gėrio pradžia), pasaulio, pagrįsto šia tiesa, centre bus Dievas. Visi šlovins Dievą ir tarnaus jam kaip savo tėvui, ir gyvens santarvėje, mylėdami vienas kitą kaip broliai. Kai žmogus dėl savanaudiškų tikslų nuskriaudžia savo artimą, jo prigimtis verčia jį graužtis, todėl nedorai įgytas turtas jam veikiai tampa nepakeliama sąžinės našta. Kas tai suvoks, stengsis artimo neįskaudinti. Ir jei nuoširdi broliška meilė plūsteltų iš žmogaus sielos gelmių, jis daugiau nebetrokštų siekti to, kas įskaudintų jo artimą. Ar ši darna įmanoma visuomenėje, kurios nariai tvirtai tiki, kad Dievas, kuriam pavaldūs laikas ir erdvė, ir kuris mato kiekvieną jų poelgį, nori, kad jie vienas kitą mylėtų? Todėl, kai tik nuodėmingas žmonijos istorijos tarpsnis pasibaigs, išauš nauja era, kai žmonės daugiau nenusidės.

Priežastis, dėl kurios Dievą tikintys žmonės ir toliau nusideda, glūdi jų tikėjimo konceptualume. Tai reiškia, kad jų tikėjimas nepalietė gilumoje slypinčių jausmų. Ar galėtų žmogus, visa savo esybe patiriantis Dievą, nusidėti? Ar jis nesudrebėtų, jei tikrai žinotų, kad, nusidėjęs Dievo įstatymui, nugarmės pragaran?

Mūsų aprašytą amžinosios palaimos pasaulį, kurio nuo seno siekia žmonija, galima pavadinti Dangaus karalyste. Kadangi šis pasaulis bus sukurtas žemėje, galime jį vadinti ir Dangaus karalyste žemėje.

Taigi, mes galime reziumuoti, kad galutinis Dievo apvaizdos tikslas – Dangaus karalystė žemėje. Jis buvo paskelbtas dar prieš žmogaus nuopuolį, kuris įvyko jau po to, kai atsirado žmonių rasė. Jei mes pripažįstame Dievo buvimą, suprantame, kokį pasaulį Dievas norėjo sukurti dar prieš pirmųjų žmogaus protėvių nuopuolį. Pakanka pasakyti, kad šis pasaulis turėjo tapti Dangaus karalyste žemėje, kuriame Dievo kūrimo tikslas duos vaisių.^{6(plg. Kūrimas 3.1)}

Puolę žmonės negalėjo sukurti tokio pasaulio. Užuot tai darę, jie pasidavė paikumui ir sukūrė nuodėmingą pasaulį. Nuo tada puolusi žmonija nuolat kovoja, siekdama atkurti Dangaus karalystę žemėje, pasaulį, kurį ketino sukurti Dievas. Per visą istoriją jie ieškojo vidinės ir išorinės tiesos, ir kovojo, siekdami gėrio. Taigi už žmonijos istorijos glūdi Dievo ketinimas atkurti pasaulį, kuriame bus įgyvendintas Kūrėjo tikslas. Todėl naujoji tiesa turėtų sugrąžinti žmones į jų pradinę būtį. Kad tai įvyktų, ji turi atskleisti tikslą, kuriam Dievas sukūrė žmoniją ir visatą, ir supažindinti su jų atnaujinimo procesu ir jo galutiniu tikslu.

Ar žmogaus nuopuolis prasidėjo po to, kai jis paragavo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, kaip rašoma Biblijoje? Jei ne, tai kokia jo nuopuolio priežastis? Naujoji tiesa turi atsakyti į šį ir kitus klausimus, kurie jau daug amžių neduoda ramybės išmintingiems mąstytojams: Kodėl, pats būdamas absoliučiu grožiu ir tobulybe, Dievas sukūrė žmogų ir suteikė jam galimybę nusidėti? Kodėl visažinis ir visagalis Dievas neužkirto kelio žmogaus nuopuoliui, nors matė, kad jis nusideda? Kodėl visagalis Dievas akimirksniu neišgelbėjo nuodėmingos žmonijos?

Žavėdamiesi mokslo atrastais dėsniais, glūdinčiais gamtoje, galime padaryti išvadą, kad Dievas, jos kūrėjas, yra pati mokslo pradžia. Jei žmonijos istorija – tai Dievo apvaizda atkurti pasaulį, kuriame vykdomas Jo kūrimo tikslas, tai tikriausiai yra taip, kad Dievas, visų dėsnių šeimininkas, ilgam ėmėsi nuoseklaus atkūrimo plano. Mes nedelsdami turime atsakyti į klausimus, kaip prasidėjo nuodėminga žmonijos istorija, kokios formulės ir kokie dėsniai valdė apvaizdos eigą, kaip istorija bus užbaigta ir, galiausiai, į kokį pasaulį įžengs žmonija. Naujoji tiesa turės atsakyti į visus esminiu gyvenimo klausimus. Kai atsakysime į šiuos klausimus, daugiau negalėsime neigti Dievo, Valdovo, kuris planuoja ir valdo istoriją, buvimo. Visuose istoriniuose įvykiuose mes atpažinsime Dievo meilę, su kuria jis kovojo už puolusios žmonijos išgelbėjimą.

Be to, naujoji tiesa turėtų nušviesti daugelį sunkiai išsprendžiamų krikščionybės, kuriai buvo suteikta misija įsteigti savo įtakos sferą pasauliniu mastu, klausimų. Išsilavinusiems žmonėms tikrai nepakanka tokio paprasto aiškinimo, kad Jėzus yra Dievo sūnus ir išganytojas. Norėdami suprasti gilesnę krikščioniškų doktrinų prasmę, jie nuolat įsitraukia į teologines diskusijas. Naujoji tiesa turėtų nušviesti santykius tarp Dievo, Jėzaus ir žmonių; visa tai jie nori paaiškinti atsižvelgdami į kūrimo principus. Be to, naujoji tiesa turėtų nuskaidrinti tamsias paslaptis, gaubiančias Trejybę. Ji turėtų atskleisti paslaptį, kodėl žmonijos išgelbėjimas buvo įmanomas tik nukryžiavus Dievo vienatinį sūnų ir praliejus jo kraują.

Esama dar daug neatsakytų klausimų. Krikščionys tiki, kad nukryžiuotojo kraujas patvirtina žmonijos atpirkimą. Tačiau dar niekam negimė vaikas, kuris būtų be nuodėmės ir kuriam nereikalingas Išganytojo atpirkimas. Tai reiškia, kad net ir po savo atgimimo Kristuje žmonės ir toliau perduoda gimtąją nuodėmę savo vaikams. Todėl kyla lemtingas klausimas: Koks nukryžiuotojo kraujo atpirkimo mastas? Kiek milijonų krikščionių per du tūkstančius Krikščionybės istorijos metų tvirtino, kad nukryžiuoto Kristaus kraujas atpirko jų nuodėmes? Tačiau iš tikrųjų nėra nė vieno žmogaus, nė vienos šeimos ar visuomenės, kurie nebūtų susitepę nuodėme. Be to Krikščionybės dvasia nuolat silpnėja. Kaip mes išspręsime prieštaravimą tarp tradicinio tikėjimo, kad Kristaus mirtis ant kryžiaus atpirko visų žmonių nuodėmes, ir faktinės tikrovės? Tai tik kelios iš daugelio dilemų, kurias turime išspręsti. Aiškūs atsakymai glūdi naujojoje tiesoje, kurios mes aistringai trokštame.

Biblijoje rasime ir daugybę kitų sunkiai įmenamų mįslių, išreikštų simboliais ir metaforomis: Kodėl Jėzus turi vėl apsireikšti? Kada, kur ir kaip ji apsireikš? Kaip, jam pasirodžius, prisikels puolusieji? Ką reiškia biblinė pranašystė, kad dangų ir žemę sunaikins ugnis ir kiti gaivalai? Naujoji tiesa paaiškins šias mįsles ne ezoteriniais teiginiais, o, kaip pažadėjo Jėzus, “be palyginimų ir atvirai”, kad visiems būtų aišku.^{7(Jn 16, 25)} Simbolinių ir metaforiškų Biblijos eilučių skirtingas interpretavimas tapo krikščionybės susiskaldymo į sektas priežastimi. Ir, tik pasitelkę naująją tiesą su jos aiškumu, mes vėl galėsime suvienyti krikščionis.

Tačiau šios galutinės gyvastingos tiesos neras uolūs šventraščių ir mokslinių traktatų tyrinėtojai. Jos nesukurs ir žmogaus protas. Kaip parašyta “Apreiškime Jonui”, “Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių”.^{8(Apr 10, 11)} Ši tiesa atsiras tarsi paties Dievo apsireiškimas.

Nustatytu laiku Dievas atsiuntė į žemę žmogų, kad jis išspręstų svarbiausias žmogaus gyvenimo ir visatos problemas. Šis žmogus tai Sun Myung Munas. Jis klaidžiojo kelis dešimtmečius dvasinio pasaulio platybėse, kurių neįmanoma įsivaizduoti. Jis žengė erškėčiuotu kančių keliu į tiesą, patirdamas vienam Dievui težinomus išmėginimus. Suprasdamas, kad galutinė, žmoniją išgelbėsianti tiesa pasiekiama tik per gausybę nuožmiausių išbandymų, jis vienišas susigrūmė su nelabųjų, kurių apstu tiek dvasiniame, tiek ir fiziniame pasaulyje, legionais ir šventė pergalę. Artimai dvasiškai bendravęs su Dievu, kalbėjęsis Rojuje su Jėzumi bei kitais šventaisiais, jis išaiškino visas Dangaus paslaptis.

Žodžiai, paskelbti šiuose puslapiuose, tėra tik dalis tiesos. Šioje knygoje kol kas aprašyta tik tai, ką iki šiolei matė ir girdėjo Munas pasekėjai. Mes tikime ir viliamės, kad, atėjus laikui, galėsime paskelbti likusią šios gilios tiesos dalį.

Įvairiausiuose pasaulio kampeliuose nesuskaičiuojama daugybė tamsoje klaidžiojusių sielų ima suvokti šios naujos tiesos prasmę ir prisikelia naujam gyvenimui. Tai matydami, mes negalime sulaikyti giliausio įkvėpimo ašarų. Mes visa savo esybe tikime, kad ši šviesa netrukus užlies žemę.