Šalies žiniasklaidos ateities vizija

Ši kursinio tema “Lietuvos žiniasklaidos ateities vizija”, į ją gilinantis, sukėlė begalę minčių, pakankamai daug, bet ir nepakankamai, kad išskirti aiškų žiniasklaidos ateities kelią. Todėl atsakymų į klausimus nebus. Galutinių atsakymų. Bet pabandysime kartu išskirti tuos svarbius momentus, kurie galbūt padės ateityje pasukti teisinga linkme.

 

ĮVADAS

Šiame tekste pagrindinis informacijos šaltinis, kuriuo remsimės bus Žyginto Pečiulio knyga “Iki ir po televizijos”, taip pat remsiuosi knyga “Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis”, kurios idėjos autorius Rytis Taraila, o atlikėjai VPU Socialinės komunikacijos instituto studentai, mano kolegos, taip pat naudojausi Liutauro Ulevičiaus knyga “Kaip tapti žinomam. Etiški ryšiai su visuomene.” Tai pagrindiniai šaltiniai, kiti šaltiniai buvo rasti Internete, tame tarpe ir visateksčių dokumentų duomenų bazėse anglų kalba, kurios prieinamos iš Martyno Mažvydo nacionalinės bibliotekos skaityklos. Vienintelė žiniasklaidos priemonė, kuri kryptingiau gilinasi į žiniasklaidos problemas yra savaitraštis “Žurnalistų žinios”.

Žiniasklaidos kelias, kuris nueitas iki šiol (pgl. Ž.Pečiulį): pradedant Gutenbergo era (prieš tai tekstai buvo rašomi ranka), vėliau radijas, televizija, dabar ir Internetas. Spausdintas žodis (Gutenbergo era) buvo pakeistas audio-vizualine informacija (radijas ir TV). Radijui ir TV atsirasti techniškai padėjo telegrafo ir telefono išradimai, kurie palengvino tarpasmeninę komunikaciją, tačiau panaudoti radijuje ir televizijoje jie imti transliuoti masiniam vartotojui.

Nagrinėjant žiniasklaidą ir apibendrinant aš išskirčiau tris žiniasklaidos aspektus:

1. Techninis (kaip tobulėja ir tobulės technologijos).

2. Turinio (nuo kinematografo prie realybės šou).

3. Ir dvasinis-kultūrinis aspektas.

Jie nėra visiškai atskiri, jie yra susiję.

Didžiausią įtaką šiandien turi TV, ji yra žiūrimiausia. TV nuo 1960 m. dar naudoja ir videomagnetofonus (nuo 1980 m. videomagnetofonus jau naudoja ir privatūs asmenys). Vėliau atsirado satelitinė ir kabelinė TV. Šiandien jau įmanoma visus šiuos TV aspektus sujungti į vieną, į skaitmeninę TV. Turinio prasme galimi du keliai:

• Radikalus – TV taps interaktyvi, kiekvienas žiūrovas galės panorėjęs keisti, kurti ir dalyvauti savo TV, tai bus aktyvus dialogas tarp profesionalų ir mėgėjų auditorijos.

• Ne toks radikalus, egzistuojantis šiandien (pvz. D.Britanijoje 1997 m. 26% gyventojų naudojosi skaitmenine TV), kur žiūrovas galės pasirinkti tarp begalės siūlomų kanalų, kurie gali būti skirtingi ir net labai specializuoti (pagal amžiaus grupes, turinį ar įsitikinimus). Bet tai bus profesionalų paruoštas produktas.

Aišku, norint geriau suprasti kokia žiniasklaidos laukia ateitis, reikėtų gerai išnagrinėti ne tik praeitį, bet ir visas įmanomas dabarties perspektyvas (kas jau pradėta daryti skirtingai, nei buvo daroma anksčiau).

Yra skiriamos šios skirtingos žiniasklaidos formos:

1. Spauda.

2. Radijas.

3. Televizija.

4. Internetas.

Su Interneto atėjimu manoma, kad visos šios žiniasklaidos formos susilies. Kai kurie pamėgins išskirti kai kurią iš jų ir tvirtinti, kad ji privilegijuota, pavyzdžiui spauda, ypač knyga, kuri laikoma pačia asketiškiausia ir todėl mažiausiai triukšminga žiniasklaidos forma, tačiau tai netiesa. Žmogui svarbu patogumas, o taip pat turinys yra svarbesnis už formą. Jei žmogus ieško informacijos, tai nemanau, kad jam būtiną informaciją jis ignoruos tik dėl to, kad ji yra prieinama Internete. Tai būtų kvaila ir neracionalu.

Lygiai taip pat panašus susiliejimas, globalizacija vyks ir tarp skirtingų kultūrų, rasių ir tautų. Lietuvis neims ignoruoti jam gyvybiškai reikalingos informacijos anglų ar rusų kalbomis. Tai reiškia kalbų susiliejimą, tik neaišku kuri kalba išliks, bet ilgainiui pasaulyje liks tiks viena iš daugelio. Kaip ir kompiuteris, prijungtas prie Interneto tarnaus kaip visos žiniasklaidos formos kartu paėmus. Kad būtų aiškiau personalinis kompiuteris suteiks teksto, audio ar vizualinę informaciją, vartotojui panorėjus. Lieka neišspręsti tik techniniai klausimai, bet tai tik laiko klausimas.

Ar įmanoma atskira Lietuvos žiniasklaidos ateities vizija pasaulio kontekste? Ne, tai būtų svetimkūnis, ilgainiui jis turėtų asimiliuoti kitas vizijas, įpiršdamas savąją arba atvirkščiai, pasiduoti šiuolaikiškesnių ir labiau pažengusių įtakai. Todėl negaliu nagrinėti Lietuvos žiniaklaidos ateities vizijos modelio neimdamas domėn trijų, mano nuomone, pasaulyje susiklosčiusių krypčių: JAV, Europos ir Azijos.

JAV iki šiol buvo lyderis ir norom nenorom Europa seka šiuo modeliu. Nesakau, kad JAV nėra problemų, tačiau krikščioniškas pagrindas leidžia vadovautis krikščioniškomis vertybėmis ir tai suteikia daug gilesnes šaknis JAV, nei Europai, kuri neturėdama (ar jau praradusi) dalį šių vertybių, kopijuoja tik turinį ir formą. Manau, kad į priekį iškils Azijos valstybės su jų vertybėmis ir kultūra. Tą jos sėkmingai daro ekonomikoje, tačiau kodėl? Nedaug, bet jau atliekamos studijos tyrinėjant kompanijų darbą, jų kultūrą Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Būtent individualizmas ir materializmas, toks būdingas JAV ir Europai, pakiš joms koją šiose lenktynėse. Ateities vizija pasaulio mastu Azijos šalių rankose. Kada įvyks esminis lūžis, kai galutinai paaiškės nugalėtojas dar nėra aišku. Vieni sako, kad jau 2050-aisiais Kinija pralenks JAV. Azijiečiai darbštūs ir, turėdami tūkstanmetę kultūrą, kuri visada buvo dvasingesnė už vakarietišką (iš kur kilos visos religijos ar ne iš rytų?), sugebės susitvarkyti geriau. Kaip sakoma: kur du pešasi, trečias laimi!

JAV yra dvi politinės partijos: respublikonai ir demokratai. Toks modelis daug patogesnis eiliniam piliečiui, nei Lietuvoje egzistuojančios 33 partijos. Kalbant apie visuomenę idealaus žmogaus modelis – tai idealios visuomenės modelis. Tokios visuomenės sąžinės balsas – tai žiniasklaida. O kokias užduotis atlieka vyriausybė, seimas ir teismas? Kodėl šiandien jos nesutaria tarusavyje? Ar demokratija turi visas galias sukurti tokią idealią visuomenę? Argi nukirtus komunizmo medį, jis neišleido keletos atžalų: individualizmo ir materializmo jaunuolyno? Kaip iškirsti šias piktžoles? Reikalinga ideologija, kuri galės apglėbti į savo glėbį visas religijas ir filosofijas, pasitelkdama tam tikslui ir mokslą. Kokia tai ideologija, kur ji kils, ką ji propaguos, kaip ji pakeis pasaulį? Visus šiuos klausimus galima nagrinėti, kalbant apie dvasinį-kultūrinį aspektą, kuris yra pats svarbiausias. Forma ir turinys tik jo tarnaitės ir įrankiai. Juk argi ne vertybėmis grįstos mintys, virs žodžiais ir poelgiais, kurie sukels tam tikras pasekmes ir mūsų gyvenimas turės vienokią ar kitokią pabaigą? Šitoje vietoje remsiuosi nauja kryptimi pasaulyje, t.y. Susivienijimo judėjimo propaguojama ideologija.

Žiniasklaidos techninis aspektas

 

Pati svarbiausia žiniasklaidos priemonė yra televizija. Todėl jai skirsime daugiausiai dėmesio. Ji pakeitė mūsų visuomenę. Tik per tris XX amžiaus dešimtmečius buvo sukurta daugiau informacijos nei iki tol per penkis tūkstantmečius (Ž.Pečiulis, p. 83).

Patyrinėkime šį procesą kaip istoriją metais, kaip iki jos keliavo žmogus, skleisdamas, dalindamasis informacija - “Nuo ausies kultūros iki universaliosios terpės. Komunikacijos fazės”:

• Artikuliuoti garsai (ausies kultūra) 200-100 tūkstančių.

• Kalba (ausies kultūra) 50-30 tūkstančių.

• Rašytinė kalba (akies kultūra) 4 tūkstančiai.

• Spauda (Gutenbergo era) 550.

• Perduodama kalba (telegrafas, telefonas, radijas) 100.

• Perduodamas vaizdas (televizija) 70.

• Nauja rašto forma (kompiuteris, universalioji terpė) 50.

Šaltinis: Bourgeon, R. Demain… je passe a la tele. Paris, 1990.

(Ž.Pečiulis, p. 38).

Galime padaryti išvadą, kad geometrine progresija trumpėja atskirų informacijos sklaidos rūšių metų skaičius ir informacijos sklaidos greitis išauga tūkstančius, milijonus kartų. Kaip žinote, laikotarpis iki rašto atsiradimo vadinamas priešistore, akmens amžiumi. Jo trukmė keli milijonai metų. Tikroji istorija prasidėjo su raštu, kuris atsirado Šumerų civilizacijoje Mesopotamijoje prieš penkis tūkstančius metų. Kaip kito komunikacijos greičiai, galime suprasti iš šio trumpo pavyzdžio XIX amžiuje:

Perduoti žinią iš Londono į Indiją trunka:

• 1830 Laiškas eina 5-8 mėnesius (jeigu prasideda musoniniai lietūs – dar ilgiau).

Atsakymo galima tikėtis beveik po metų.

• 1850 Laiškas traukiniu, garlaiviu, kupranugariu pro Aleksandriją, Kairą eina 30-45 dienas. Atsakymas tikėtinas po trijų mėnesių.

• 1870 Telegrama antžeminėmis linijomis ir kabeliu jūros dugnu siunčiama 5 valandas. Atsakymo galima tikėtis tą pačią dieną.

Šaltinis: Barbier, F.Bertho-Lavenir, C.Histoire des medias (de Diderot a Internet). Paris, 1996.

(Ž.Pečiulis, psl. 46)

Informacijos evoliucija ir revoliucija tikrai ne juokas. Ž.Pečiulio pateikta lentelė (p. 37) įrodo tai dar kartą. Žiūrėkite 1 pav. …puslapyje.

XVIII-XIX amžiuje pasaulyje (pirmiausia D. Britanijoje) prasidėjo pramoninė revoliucija, kuri atvedė mus nuo garo mašinos, prie elektros, vidaus degimo variklio, o šiandien – atominės energijos stebuklo. Kokie pramoninės revoliucijos išradimai padėjo televizijai atsirasti į šį pasaulį, be kurių ji nebūtų gimusi? Ž. Pečiulio knygos 3 pav. atrandame šį sąrašą “Be šių išradimų nebūtų televizijos”:

1817 Švedas Berzelius atranda seleną 1823 Pirmoji N.Niece’o fotografija 1837 S.Morze’s elektrinis telegrafas 1839 L.Daguerro ir N.Niepce’s dagerotipas 1856 G.Casellio pantelegrafas – fiksuoto vaizdo perdavimas laidiniu telegrafu 1864 J.C. Maxvello elektomagnetinių bangų teorija 1873 J.May’is, W.Smithas atskleidžia seleno fotoelektrinį jautrumą 1876 G.Bello telefonas, simultaniškosios komunikacijos pradžia 1877 T.Edisono fonografas – pirmoji garso atkūrimo sistema 1878 C.Senleqas ir A.de Paiva panaudojo seleną vaizdams perduoti 1878 J.Hugheso mikrofonas 1880 F.M.Leblanco vaizdo perdavimo teorija 1884 P.Nipkovo diskas – pirmasis vaizdo perdavimo sistemos išradimo liudijimas, sukurti mechaninės televizijos teoriniai pagrindai 1887 H.Hertzo elektomagnetinės bangos. Įrodoma, kad joms būdingos šviesos savybės. 1889 L.Weillerio veidrodžių ratas – vaizdo išskaidymo sistema 1890 Teatrofonas – spektaklių ir muzikos transliavimas telefonu 1890 E.Branly’o detektorinis hertzo bangų aparatas 1891-1892 T.Edisono kineskopas – judančių vaizdų fiksavimo sistema; kinematografas – Prancūzijoje 1933 RCA kompanija (JAV) pradeda eksperimentinės elektroninės televizijos transliacijas 1935 Televizijos transliacijos Prancūzijoje 1935 Pirmoji televizijos stotis Berlyne (Vokietija) 1936 Berlyno olimpinių žaidynių transliacija 1936 BBC (Didžioji Britanija) reguliarios transliacijos

vaizdų žiūrėjimo aparatas 1894 N.Teslos ir O.Lodge’o laboratoriniai eksperimentai radijo bangomis pasiųsti telegrafo signalus 1895 G.Marconis pasiunčia Morze’ės abėcėlės signalus belaidžiu telegrafu 1895 Viešas brolių Lumiere’ų sinematografo demonstravimas 1896 K.Brauno katodinis vamzdis 1900 K.Perskis Tarptautiniame elektros kongrese pirmasis ištaria televizijos terminą 1901 G.Marconis užmezga transatlantinį ryšį belaidžiu telegrafu 1904 A.Flemingo dviejų elektrodų lempa 1906 L.De Foresto trijų elektrodų lempa 1906 R.Fessendenas pirmą kartą eteriu perduoda balsą 1907 B.Rozingo katodinis vamzdis 1911 E.Belino belinografas – fiksuotų vaizdų perdavimo įrenginys 1926 J.Bairdas viešai demonstruoja mechaninę televiziją 1927 Judantis vaizdas siunčiamas per Atlantą – iš Anglijos į JAV 1929 Eksperimentinės transliacijos Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje 1929 V.Zvorykinas demonstruoja elektroninės televizijos imtuvą 1931 V.Zvorykino katodinis vamzdis ikonoskopas 1932 Eksperimentinės televizijos transliacijos 1936-1937 Pasaulyje įsitvirtina elektroninės televizijos standartas 1939 RCA pradeda transliuoti nauju elektroninės televizijos standartu (455 eilutės) 1951 Spalvotosios televizijos transliacijos (JAV) 1953 Pirmosios Eurovizijos transliacijos aštuonioms šalims (Didžiosios Britanijos karalienės karūnavimas)

Šaltiniai: Un siecle de television. Anticipation, utopie, prospective. Dosiers de l’audiovisuel. 2003, No. 112, p. 75-76; Chronologie de l’histoire de la television. Prieiga per Internetą:

http://www.nordmag.com/patrimoine/histoire_regionale/histoire_regionale.htm

Atėjo metas televizijai. 1800-aisiais sužibo elektros lemputė, lygiai po šimto metų Pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo ištartas žodis televizija. (Ž.Pečiulis, p.55). Televizija pakeitė pasaulį, nebeliko jokių sienų. Būtent radijas ir televizija tapo pirmosiomis masinės komunikacijos priemonėmis (Ž.Pečiulis, p.60). Kaip televizija bendrauja su mumis? Ž.Pečiulio (p.59) tvirtinimu televizija vainikavo komunikacijos grįžimo prie ištakų procesą. Keletui amžių dominavimą iš šnekamosios buvo perėmusi rašytinė kalba. Telegrafas grąžino komunikacijai momentiškumą ir šnekamosios kalbos ritmą, o per radiją ir televiziją naujomis technologinėmis galimybėmis vėl prabilo žmonės.

Taigi, XX a. žiniasklaidos karalienė – televizija. Ir ji neturėjo sau lygių varžovų. Tačiau ar taip liks ir XXI amžiuje, į kurį jau įžengėme. “Televizija blaškėsi tarp kino ir teatro, mėgdžiojo radiją ir spaudą. Iš pradžių ji niekaip negalėjo apsispręsti, kam rodyti – salės tamsoje skendintiems žiūrovams ar namų salone susėdusiai šeimai. Pagaliau ryžosi ir tapo naminė. Tačiau niekas nežino, kaip bus rytoj, nes tradicinei televizijai iškilo pavojus išnykti” (Ž.Pečiulis, p.63).

Kodėl televizija išnyks? Ar tikrai po dešimt ar dvidešimt metų ji bus nuvainikuota ir praras karalienės padėtį? Kuo čia dėtos technologijos, kurios iš jų atliks šį vaidmenį? Artėja naujųjų technologijų suartėjimas. “Skaitmeninės technologijos atveria naujas medijų bendradarbiavimo perspektyvas. J.-M. Rodes interneto erdvę lygina su gyvybiškai svarbiomis terpėmis – oru ir vandeniu.”

Šaltinis: Rodes, J.-M. Web mutations. Nouveaux dossiers de l’audioviseul 2005, no.4, p.25.

(Ž.Pečiulis, p.82)

Skaitmeninės technologijos apims viską, tradicinės televizijos neliks. Liks Interneto erdvė, apimanti visą pasaulį, kurioje bendraus, komunikuos visi pasaulio žmonės, didelis globalus kaimas, viena šeima. Taigi, kaip išsireiškė Ž.Pečiulis (p.93): lauksime televizijos ir kompiuterio santuokos pasekmių. O jų jau yra. Kaip galėtų atrodyti ateities žiniasklaida?

• Tekstinė forma: http://www.techmeme.com/

• Video forma: http://del.icio.us/tag/funny+system:filetype:mov

• Audio forma: http://webjay.org/by/fredwilson/mymp3softheweek2823229

Principai, kuriais vadovausis ateities žiniasklaida:

1. Kuo paprastesnis turinys, prieinamas visiems.

2. Jokių sienų ar apribojimų turinio panaudojime.

3. Standartizuotas turinys, kurį bet kas gali paimti ir panaudoti.

4. Kompiuterinė technologija leidžia sužinoti kas ir kiek kartų panaudojo autoriaus medžiagą. Autorius gali uždirbti nustatydamas tam tikras panaudojimo taisykles.

Šių principų autorius (http://avc.blogs.com/a_vc/2005/11/the_future_of_m.html) nustatė tokias savo intelekto produkto panaudojimo taisykles:

• Kiekvienas gali panaudoti mano medžiagą ir ją cituoti.

• Nesutinku, kad medžiaga būtų naudojama pornografiniuose ar neapykantą skatinančiuose puslapiuose.

• Medžiaga turi būti demonstruojama visa (su reklama ir sekimo įrankiais, kuriuos autorius nusprendė įdėti į turinį).

• Turi būti pripažįstama medžiagos kūrėjo autorystė.

Čia technologijos neišvengiamai susieja techninį aspektą su turinio ir kultūriniu-dvasiniu aspektu. Bet skaitomos (žiūrimos, girdimos) bus tos žiniasklaidos priemonės, kurios bus interaktyvios, leis matyti pilnateksčius dokumentus ar video, audio medžiagą ir juos panaudoti. Kaip jos gaus finansavimą? Panagrinėkite GOOGLE, WIKIPEDIA, LINUX, YOUTUBE fenomeną, tai ateities žiniasklaidos modelio pranašai (ne tiek turinio ar kultūrine-dvasine prasme, o greičiau technologine).

Žiniasklaidos turinio aspektas

 

Kalbant apie žiniasklaidos turinį, reikia išnagrinėti visuomeninės ir komercinės žiniasklaidos modelius. Panagrinėti tokias sąvokas kaip: masinės komunikacijos visuomenė, pramoninės ir informacinės visuomenių bruožai, modernumas ir postmodernumas žiniasklaidoje. Ir užsiminsime apie žanrus, kurie paplitę žiniasklaidoje: interviu, reportažas, žinutė, straipsnis ir naujasis “universalusis” žanras. Tačiau atsiranda ir naujos savo turiniu formos, ryškiausia iš jų – realybės šou TV programa. Būtina paminėti ir žiniasklaidai priskiriamas funkcijas: informacinė, aiškinamoji, auklėjamoji, kultūrinė ir pramoginė-komercinė. Daugiausia, žinoma, kalbėsime apie televiziją.

JAV ir Europos televizijų modeliai pasuko skirtingais keliais. “JAV televizija iš karto pateko į verslininkų rankas, Europoje – į valstybės. Valstybinis televizijų transliacinis modelis užtruko keletą dešimtmečių. Kodėl Europa taip pasielgė? Kodėl vėliau persigalvojo?” (Ž.Pečiulis, p.99).

“JAV televizija iš pat pradžių buvo verslas, plėtotas liberalusis modelis, įteisinęs privatų kapitalą./…/ JAV radijas transliavo reklamą, iš kinematografo mokėsi patenkinti masinės auditorijos poreikius, iš pardavimų politikos (marketingo) buvo perimtas programų pardavimo, klausomumo vertinimo principai. Radijo pramintu keliu nuėjo ir televizija./…/

Europoje televizija beveik keturis dešimtmečius veikė kaip monopolistinė struktūra. Vakarų Europoje susiklostė visuomeninis, o Rytų bloke – valstybinis (socialistinis) modeliai. “

(Ž.Pečiulis, p.100)

“Rytų Europos valstybinės televizijos buvo valstybės informacijos ir propagandos institucija, drauge atliekanti kultūros ir švietimo misiją. Valstybinių televizijų programos buvo cenzūruojamos…” (Ž.Pečiulis, p.101). Vakarų Europos šalių sistema nebuvo vienalytė. Ją galima suskirstyti į monopolinį, pliuralistinį ir konkurencinį modelius.

• “Monopolinis. Visai šaliai transluojama viena televizijos programa (Prancūzijoje iki 1964, Švedijoje – 1969, Italijoje – 1972).

• Pliuralistinis. Visuomeninis kanalas rodo keletą programų (Belgija, Olandija, Šveicarija, Prancūzija nuo 1974).

• Konkurencinis (plataus pliuralizmo). Kai tarpusavyje konkuruoja visuomeninio sektoriaus kanalai. Britanijoje jau nuo 1954 metų konkuruoja visuomeniai ir komerciniai kanalai.”

(Ž.Pečiulis, p.101)

“M.Raboy pateikia visuomeninio transliuotojo misiją XXI amžiuje:

1. Būti visiems pasiekiamu geografiškai.

Tai Europoje susiklostęs principas, reiškiantis, kad visuomeninė televizija privalo tarnauti visų piliečių interesams, o ne mažoms segmentuotoms auditorijoms.

1. Stengtis įtikti visiems.

Turėtų būti tenkinami ir ne labiausiai išprususios auditorijos poreikiai.

1. Didesnis dėmesys mažumoms.

Akcentuojamos komecinių transliuotojų užmirštos publikos: ne tik tautinės bendruomenės, bet ir pomėgių mažumos (netradicinių muzikos, meno ir sporto šakų).

1. Stiprinti nacionalinio identiteto ir bendruomeniškumo jausmą.

Tai įpareigojimai nušviesti svarbiausius valstybės veiklos momentus.

1. Dėmesys vietos (regiono) interesams.

Kadangi komercinės televizijos dažnai yra užsienio kapitalo įmonės, o audio-vizualinė produkcija tampa globalios rinkos produktu, būtent visuomeniniai kanalai stengiasi kuo daugiau rodyti lokalų gyvenimą.

1. Tiesioginio finansavimo užtikrinimas.

Ir naujausios koncepsijos abonentinį mokestį laiko vienu iš nepriklausomumo garantų.

1. Programuojant derinti kokybę ir kuo didesnį žiūrimumą.

Dėl geresnės produkcijos kokybės paprastai sutaria daugelis ekspertų, tačiau reitingų politikos klausimu nuomonės išsiskiria. M.Raboy nedviprasmiškai kalba apie būtinybę rūpintis auditorijos gausa.

1. Programų gamintojų laisvė.

Tai klasikinis principas, susijęs su tuo, kad valstybė, ypač valdančioji dauguma, neturėtų galimybės tiesiogiai kištis į laidų turinį. Taip pat dalis programų turi būti parengta nepriklausomų firmų ir taip skatinama audiovizualinės produkcijos rinka.”

Raboy, M. Broadcasting Research Unit. London, 1985.

(Ž.Pečiulis, p.12

Tačiau šiandien visuomeninė TV ties bankroto riba. “Įsijautusi į savo išskirtinumą, ji lieka be žiūrovų. Kai tik pamėgina juos susigrąžinti, koneveikiama už pataikavimą ir pigaus populiarumo vaikymąsį.”

Pečiulis, Ž. Duonos kepimas rėtyje. TV antena, 2001, nr. 31, p. 62-63.

Lietuvoje visuomeninio transliuotojo auditorijos dalis tik 11,8 % (Šaltinis: European Audiovisual Observatory; IP International Marketing committee; EUMAP research.).

“Keletas monopolio dešimtmečių pavertė Europos televizijas kultūros, meno ir gerų manierų citadelėmis. Kuo skaudesnė buvo monopolio griūtis, tuo grėsmingesnis atrodė komercinių televizijų įsiveržimas. Televizijos rinkoje prasidėjo sąmyšis.”

(Ž.Pečiulis, p.130)

Prie komercinės televizijos sugrįšime kiek vėliau, o ir išvados iš visuomeninių transliuotuojų griūties bus pabaigoje. Dabar panagrinėkime keletą sąvokų iš praeities ir dabarties.

“Masinė komunikacija ir visuomenė

Masinės komunikacijos auditorija Anonimiška Įvairialypė Tarpusavyje neorganizuota Apima valstybės ribas Renkasi tarp įvairios žiniasklaidos Pasyvi

Naujosios komunikacijos auditorija Pusiau anonimiška Fragmentuota Susiskaldžiusi Apima visą pasaulį Nepalyginimai didesnis pasirinkimas Interaktyvesnė

Monosson,R. A New Audience for the New Media. Prieiga per Internetą: www.webprofession.com

Pramoninės ir informacinės visuomenių bruožai

Pramoninė visuomenė Knyga Vienijanti vienakanalė televizija Kompaktas ir vinilas Gilumas Linijinis laikas Per mažai informacijos

Informacinė visuomenė Žiniatinklis Skaldanti daugiakanalė televizija MP3 Platumas Fragmentiška dabartis Per mažai laisvės nuo informacijos

Eriksen, T.H. Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje. Vilnius, 2004, p.131.

Modernumas ir postmodernumas

Modernu Valstybė Pilietinė visuomenė Parlamentinė demokratija Pilietis Nacionalu Klasių politika Lygybė, brolybė Bendrojo visuomeniškumo erdvė Tiesa Informacija Visuomeninė tarnyba Realu

Postmodernu Rinka Individualizmas Bendruomenė Vartotojas Globalu Identiteto politika Laisvė Išskirtinio visuomeniškumo erdvė Variantiškumas, įtikinimas, gundymas Pramoga Komerciniai kanalai Virtualu

Hartley,J. Uses of television. London, 1999.”

(Ž.Pečiulis, p.9

Matome, kad žiniasklaida pasikeitė nuo kontroliuojamos prie nekontroliuojamos žiniasklaidos, nuo vietinės, nacionalinės prie globalios, nuo pilietiškos prie individualistinės, nuo visuomeniškos prie komercinės, nuo publicistinės prie pramoginės ir specializuotos (MTV).

Dar šiek tiek apie žanrus spaudoje:

“Išskiriamos trys žurnalistinių žanrų rūšys: informaciniai, analitiniai ir meniniai publicistiniai. Tradicinius žurnalistinius žanrus (žinutę, apžvalgą, reportažą, interviu, straipsnį ir kitus) keičia “universalusis” žanras, kurio atsiradimo priežastis lėmė trys pagrindiniai veiksniai:

• Neturintys tinkamo išsilavinimo darbuotojai.

• Diplomuotų žurnalistų neprofesionalumas ir unikalumo stoka.

• Užsienio spaudos bei interneto įtaka.

Šalies dienraščių žurnalistai savo darbe dažniausiai pasitelkia žinutes, kiek rečiau interviu, reportažus. Tokie žurnalistiniai žanrai kaip feljetonas ir pamfletas spaudoje nebenaudojami arba naudojami labai retai.

Lietuvos dienraščiai, vadinantys save šalies lyderiais, informacijos pateikimu beveik nebesiskiria nuo bulvarinės spaudos, kurioje rašomi sensacinio pobūdžio rašiniai, intriguojantys pasakojimai apie skandalingus įvykius, nusikaltėlių nuotykius, svarbių žmonių asmeninio gyvenimo, santykių aprašymai.”

Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis, p. 45-46. (Žurnalistikos žanrų sintezė: privalumai ir trūkumai).

O kaip dėl žanrų televizijoje:

“…Naujieji TV žanrai mėgina derinti kraštutinumus. Pirmasis – pašėlęs laidų tempas, faktų, įvykių, interpretacijų griūtis.

…Antrasis kraštutinumas – serialai, panašūs į be įvarčių pasibaigusias futbolo rungtynes. Nei žiūrovas, nei herojai niekur neskuba.

(…)Tikrovės televizija daug kuo primena serialų letargą. Tokie pat izoliuotų žmonių beprasmiški pokalbiai arba netvardomų jausmų protrūkiai. Toks pat banalumas bei primityvumas.

…Jausdama žiūrovo poreikį nekomentuotiems vaizdams, TV kuria realaus veiksmo, netgi tiesioginės transliacijos imitaciją.

…Norime pailsėti nuo montažinio lėkimo, įgrįsusio TV noro viską paaiškinti, parodyti pirštu. Pavargome nuo monstriško vedėjų visur buvimo, ir visko žinojimo. Pasiilgome nemontuoto gyvenimo arba bent tokios iliuzijos.

Didysis TV chuliganas Johnas de Molis, paleidęs į pasaulio ekranus kurorto ir koncentracijos stovyklos hibridą “Big Brother”, tiki neblėstančiu TV tikrovės patrauklumu. “Jei būtų paskelbta, kad TV prodiuseriai ieško norinčiųjų skristi lėktuvu, kuris bet kuriuo metu gali nukristi, tačiau vienam įgulos nariui nėra parašiuto, savanorių nebūtų galima apsiginti”, - įsitikinęs Johnas de Molis.”

Pečiulis, Ž. Pramoga – poilsis koncentracijos stovykloje. TV antena, 2001, nr. 25, p.12.

Televizija jau turi savo istoriją, jos metu jos pašaukimas keitėsi. Tačiau šiuo metu yra priimta, kad ji turi šias funkcijas: informacinę, aiškinamąją, auklėjamąją, kultūrinę ir pramoginę-komercinę. Daugiausiai dėmesio Lietuvos televizijų programose (išskyrus LTV, bet ji greitai komerciškėja) yra skiriama pramoginei-komercinei funkcijai (apie 90 % eterio laiko), likę 10 % palikti informacinei funkcijai. “Remiantis tyrimo duomenimis pastebėta, kad beveik visi televizijos kanalai neatlieka savo tikrosios funkcijos, t.y. neteikia visuomenei pakankamai informacijos auklėjamąja, aiškinamąja bei kultūrine tema.”

Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis, p. 30. (Žurnalistikos funkcijų vykdymas žiniasklaidoje).

Tai kas ji tokia, ta televizija? Su jumoru (juokas pro ašaras) apie tai pasakoja Ž.Pečiulis (Linkę vilioti ir suvedžioti. TV antena, 2003, nr. 43, p.4):

“Televizija žino apie mus viską. Kada einame miegoti, kada keliamės, kada grįžtame iš darbo. Ji žino, ką mes mėgstame ir kiek iki algos liko pinigų. Jei dar yra nors vienas juodai dienai paslėptas litas, televizijos nuoširdžiai pasirūpins, kad jį išleistume.

Televizija – geriausias pasaulyje prekybininkas. Net Gariūnuose mums taip lengvai neįsiūlys kokio nors šlamšto. Televizija – įžūliausia reketininkė, mokanti taip mitriai apmauti, kad net nepajunti. Kažkada tamsioje gatvėje pasiūlydavo nusipirkti plytą, dabar dėl kiekvieno nieko už litą skambinti į televiziją.

Televizija tokia nepastovi ir neprognozuojama. Ji vienu metu gali aistringai agituoti už sveiką gyvenimo būdą ir nė nemirktelėjusi siūlyti ką nors kaloringo. Pati ragina sportuoti, nesėdėti namuose, tačiau net savaitgalį nepaleidžia iš savo šilto glėbio.

…Kaip grakščiai ji mus apgaudinėja! Kol abejojame, ar eiti miegoti ar žiūrėti vėlyvą filmą, ji elgiasi padoriai. O filmui įpusėjus, su savo įžūliais anonsais tampa panaši į chuliganą, svaidanti į brangų paveikslą pamidorus.

Bet kas kitas taip pasirūpins mumis, kaip tai daro televizija. Kas išlydės į darbą, šitaip šokinės apie pasilikusius namuose. O, kad visi tėvai sugebėtų susodinti šalia visą šeimą, kaip sugeba televizija!

Kas geriau nei ji paguos vienišius. Pareini namo, - o ji jau laukia. Televizija ir iš mūsų reikalauja ištikimybės. Ji paperka pastovumu, kurio ilgimės. O kartais ir nustebins – lyg vyras, pirmą kartą šiais metais žmonai parnešęs gėlių.

Suraskite didesnę optimistę nei televizija. Jau iš vakaro ji žada labą rytą, o vos atsilėlusius ragina po darbo grįžti į namus.

Tik ji, sena suvedžiotoja, kiekvieną savaitę sugeba įtikinti net didžiausią pesimistą, kad šis penktadienis bus dar geresnis už nuostabųjį trečiadienį ir nepakartojamą ketvirtadienį. Žinai, kad apgaus, bet tiki.”

Kas apsprendžia žiniasklaidos žanrus, jos turinį? “Šiuolaikinė žiniasklaida vis dažniau linksta į savo veiklos komerciškumą, pamiršdama įsipareigojimus demokratijai. Konkurencija tarp žiniasklaidos priemonių dažnai jas verčia atsisakyti savo pamatinių vertybių ir būti racionaliu, pelno siekiančiu veikėju informacijos perdavimo procese.”

Lietuvos žiniasklaida jaunųjų tyrėjų akimis, p. 102.(Žiniasklaidos ir visuomenės komunikavimo ypatumai).

Tas, kas valdo žiniasklaidą, apsprendžia ir jos turinį. Šiandien žiniasklaida didelę dalį lėšų gauna iš reklamos. Tam , kad pasiektų didelius reitingus, žiniasklaida siekia sensacijų, nes tik tada reklamą pirks užsakovas, nes jo produkciją pamatys tiek tai žmonių. Ypač aiškus ir ciniškas buvo vienos Prancūzijos televizijos direktorius, kuris pareiškė, kad jo valdoma televizija skirta tik tam, kad reklamuotų COCA-COLA’os produkciją. Tam, kad reklamą žiūrėtų kuo daugiau žmonių, žiūrovus reikia paruošti, atpalaiduoti ir pralinksminti. Kas turi pinigų, tas ir įtakoja žiniasklaidą. Egzistuoja dalis straipsnių, kurie yra užsakomi. Juose rašoma tai, ko nori sumokėjęs pinigus. Nevisada aišku, kad tai užsakomas straipsnis, dažnai tai būna užslėpta reklama, kai pinigėliai nudėda žiniasklaidos priemonės redaktoriaus ar savininko kišenėje (gana dažnai tai vienas asmuo).

Šiandien žiniasklaidos turinys nėra kontroliuojamas. Lietuvoje įstatymai šioje srityje yra vieni liberaliausių visoje Europoje. Todėl vyrauja pramoginis-komercinis žanras ir penktadalį transliacijos laiko užima reklama. Tai apsprendžia pinigų srautai, o ne viešas interesas ar vertybės.

 

 

Žiniasklaidos dvasinis-kultūrinis aspektas

 

Jei lyginsime visuomenę su žmogumi, tai žmogus turi kūną, kuriam reikia oro ir šviesos, maisto ir vandens, būsto ir drabužių. Visuomenę sudarantys žmonės privalo dirbti, kad turėti šiuos dalykus (išskyrus orą ir šviesą, kurie nemokami), tai ir sudaro ekonomiką, kuri tikrai svarbi mūsų kasdienėms reikmėms tenkinti. Bet be abejo, žmogus nėra tik kūnas, jis turi ir dvasinius poreikius, tokius kaip gėrio, grožio ir tiesos troškimai. Atitinkamai visuomenėje yra vystomos tokios sritys kaip religija, etika, moralė (gėris), menas (grožis) ir mokslas (tiesa). Šias sritis galime pavadinti kultūriniu-dvasiniu visuomenės (kartu ir žiniasklaidos) aspektu. Tačiau kas sprendžia kaip žmogus elgiasi kasdien? Juk jis turi patenkinti kūno ir dvasinius poreikius, kad jaustųsi laimingas. Ar tai ne jo gyvenimo vertybės, jo politika, kaip jų siekti ir jas įgyvendinti kasdien? Lygiai taip pat ir visuomenėje ekonomiką ir kultūrą jungiantis veiksnys yra politika, kuri sureguliuoja santykius tarp jų, kad visuomenė būtų patenkinta (“DP” - jei pažymėta šiomis raidėmis, tai remiuosi Susivienijimo judėjimo ideologija).

Prancūzų veikėjas Monteskjė Šarlis Luji įvedė valdžios pasidalijimo principą. Tai įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžia ir teismas. Tai atitinkamai žmoguje plaučiai (gamyba – pakankama), skrandis (sunaudojimas – racionalus) ir širdis (paskirstymas – teisingas). Tiesa, yra ir šalies finansinis rezervas, kurį atitinka žmogaus kepenys. Kiekviename žmoguje yra ir sąžinės balsas, kurį visuomenėje turėtų atitikti žiniasklaida (DP). Dabartine, kol kas laikoma labiausiai išsivysčiusia politine santvarka, laikoma demokratija.

Kaip žiniasklaida, norėdama pateisinti savo paskirtį ir Konstitucijoje jai užtikrintas laisves, galėtų paremti demokratiją? Amerikiečių mokslininkų nuomone yra keturi dalykai, kuriuos turėtų vykdyti žiniasklaida:

1. Suteikti forumą įvairioms, net konfliktuojančioms idėjoms aptarti, diskutuoti.

2. Suteikti tribūną visuomenei.

3. Tarnauti piliečiams kaip jų akys ir ausys, sekančios politikos areną ir atskirų politikų veiksmus.

4. Veikti kaip visuomenės sarginis šuo, kuris garsiai loja, aptikęs neteisingą elgesį, korupcijos ar valdžios išnaudojimą valstybės vadovų elgesyje.

(Gurevitch & Blumler 1990, Curran 1996).

Visi šie lūkesčiai remiasi prielaida, kad ideali demokratija – kai joje dalyvauja visi politiškai gerai išprusę piliečiai. Tačiau ši prielaida, atėjusi iki mūsų dar iš Antikos Graikijos, yra abejotina. Šiandien piliečių skaičius yra toks, kad vargu ar kiekvienas gali būti išgirstas. Ar praktiška kievienam gilintis į sudėtingas visuomenės problemas, kurių sprendimas reikalauja labai gilios techninės ekspertizės, išmanymo? A yra realu tikėtis to iš piliečių, kurie yra abejingi politikai ir tai matoma plika akimi? Galų gale, ar tokia demokratija yra būtent ta politinė santvarka, kuri yra ideali, o gal yra geresni modeliai?

(Becker & Slaton 2000, Dahlberg 2001).

Kalbant apie pirmą punktą (suteikti forumą įvairioms, net konfliktuojančioms idėjoms aptarti, diskutuoti) irgi iškyla problemų: visa ta turgaus kakofonija, greičiau suklaidina ne ekspertą-pilietį, negu padeda jam apsispręsti. Dažnai žurnalistai laikosi tokios “neutralumo” pozicijos – jie pateikia dvi priešingas ekspertų nuomones ir palieka piliečiui spręsti, patys “nusiplaudami rankas”. O ar tikrai visos idėjos yra išgirstamos? Iš tikrųjų ryškėja žiniasklaidos konglomeratai, kurie valdo daug žiniasklaidos priemonių. Jų informacijos šaltiniai dažnai tie patys. Ar ne tos pačios naujienos sukasi žinių laidose? Galiausiai, tai priklauso nuo politinių pažiūrų. Ir žiniasklaida nutaria informuoti remdamasi daugumos pažiūromis. Ką tai reiškia demokratijos kokybei nėra aišku. Kitokius požiūrius galima aptikti alternatyvioje žiniasklaidoje ar Internete. Tačiau toks žiniasklaidos vienpusiškumas yra kliūtis atsirasti naujoms idėjoms.

Žurnalistai renka informaciją vis iš tų pačių institucijų ar ekspertų. Jie nebūtinai atspindi visuomenės nuomonę. Arčiausiai visuomenės yra retkarčiais atliekamos apklausos, kur pasisako įvarių sluoksnių piliečiai. Bet jos yra pernelyg retos ir neįtakoja politinių sprendimų. Dažnai žurnalistai pamiršta, kad jie yra tam, kad atspindėtų visuomenės nuomonę, žurnalistai pasilieka šį monopolį sau. Pavyzdžiui žurnalistai yra liberališkesni socialinėje politikoje, bet konservatyvesni ekonomikoje nei dauguma piliečių (Weaver& Wilhoit 1996).

Kalbant apie trečią punktą (tarnauti piliečiams kaip jų akys ir ausys, sekti politikos areną ir atskirų politikų veiksmus) reikia pripažinti, kad žiniasklaidos turimos priemonės yra per menkos, lyginant su politikų galimybėmis nuslėpti jų intrigas. Negalėdami aktyviai ieškoti ir gauti informacijos, žurnalistai laukia, kad kas “nutekins” informaciją ar suteiks kokią užuominą. Net ir gavę svarbią informaciją, žurnalistai ne visada veikia, o žiūri ar tai leis pakankamai nesunkiai išspręsti šį tyrimą ir ar pasekoje bus galima sukurti patrauklią publikai naujienų istoriją. Tai atliepia ir “sarginio šuns” vaidmeniui, nes tikrovėje žurnalistų atskleisti politikų blogo elgesio, korupcijos ir valdžios neteisėto panaudojimo skandalai reti ir nėra įprastas reiškinys.

Mokslinio esė autorė Doris Graber (Politikos mokslų departamentas, Ilinojaus universitetas, ) daro išvadą, kad …”nežiūrint viso problematiškumo, dėl kurio žiniasklaida taip dažnai nesuteikia paramos demokratijai, demokratija vis dėl to veikia, nors ir netobulai. Kaip nusprendė Gunther ir Mughan (2000), ištyrę žiniasklaidos ir demokratijos santykį dešimtyje politiškai skirtingų šalių, svarbiausia yra dvasia, kuria veikia politikos elitas. Įrodymu jie laiko tai, kad demokratija yra saugi politinėse kultūrose, persmelktose demokratiniais principais, net jei kai kada praktika ir nukrypsta nuo jų. Taigi, dėka šios kultūros, Amerikos demokratija vykdo savo pagrindinius uždavinius, nežiūrint į jos įrankių netobulumą”.

The Annual Review of Political Science is online at http://polisci.annualreviews.org

Kitos mokslinės knygos “Žiniasklaidos jėgos vieta” autorius Nick Couldry užbaigia savo knygos pabaigoje panašiai išdėstytas išvadas sakiniu: “Žiniasklaida turi savo “tikėjimo kultūrą”. Klausti apie tai, kas yra žiniasklaidos jėga yra tas pats klausimas: kas esame “mes”?”

Ką gi turi žmogus, lyginant jį su visuomene, be jau išvardytų dalykų? Centrinę nervų sistemą, kurią sudaro smegenys ir stuburas, kuriuo smegenų impulsai yra perduodami kiekvienai ląstelei. Smegenų vietą visuomenėje turėtų užimti Dievas, o stuburo – jo patikėtiniai, šventi žmonės. Skamba panašiai kaip Augustino mokymas apie Dievo miestą, kuriuo remdamasis valdė Karolis Didysis, vienintelis sugebėjęs suvienyti visą Europą ant krikščionybės pamato. Tačiau ar šiandien demokratinė visuomenė nėra panaši į asmenį be aiškaus tikslo, kurio širdis, plaučiai ir skrandis dirba kiekvienas sau, nes centrinė sistema išėjusi iš rikiuotės ir nederina jų veiksmų?!

Yra vienas žmogus, šių idėjų autorius, kuris valdo dešimtis skirtingų žiniasklaidos priemonių, kuris rengia mokslines konferencijas, tarp jų ir žurnalistams. Jis nuo 1982 metų, kai įkūrė JAV sostinėje veikiantį Washington Times laikraštį, išleido jam išlaikyti apie pusantro milijardo dolerių. Jau praėjus dešimt metų po jo įkūrimo, Washington Times pagal savo įtaką yra geriausiųjų trejetuke iš daugiau kaip 1750 laikraščių, spausdinamų JAV. Iki Tarybų Sąjungos žlugimo Washington Times tikslas buvo kovoti prieš komunizmą, o jai žlugus prieš amoralumą, kuris yra tarsi maras pasklido po pasaulio šeimas ir jaunimą. Jo įkurta Pasaulio žiniasklaidos organizacija (http://www.wmassociation.com/) skelbia laisvę žiniasklaidos priemonėms ten kur jos dar nėra pasaulyje, o Vakarų žiniasklaidą skatina prisiimti atsakomybę už turimą laisvę. To žmogaus vardas Sun Myung Mun. Jis labai gerai pajuto kokia yra žiniasklaidos galia savo kailiu. 1982 metais tikėjimo laisvę išpažįstančioje JAV jis buvo pasodintas į Danbury kalėjimą 18 mėnesių sufabrikuotoje byloje. Iš kart, dar būdamas kalėjime, įkūrė šį laikraštį.

“Susivienijimo ideologija remiantis, mūsų laikais žmonijos civilizacijos istorija apsuka ratą. Prasidėjusi upių civilizacijomis (Nilo, Tigro ir Eufrato, Gango ir Geltonosios upių), vėliau civilizacija perėjo į Viduržemio jūros pakrantes (Graikija ir Romos imperija), dar vėliau klestintis Europos kontinentas pagimdė Didžiąjąją Britaniją, kuri sukūrė pasaulinę imperiją, kurioje “niekada nenusileidžia saulė”. Tačiau nors įkurta palyginti nesenai, tik 1776 metais, šiandien JAV pasaulio civilizacijos vaisių puoselėtoja, stovinti ant 2000 metų krikščionybės pagrindo. Pergalės pirmame, antrame ir trečiame “Šaltajame” pasauliniuose karuose yra JAV nuopelnas. Bet jos laimėtos buvo ne todėl, kad Amerika yra didi, o todėl, kad toks buvo ir Dievo planas. Tačiau šis planas tęsiasi ir civilizacijos vaisiai ateina į Ramiojo vandenyno sferą, ratas užbaigiamas. Tokia šalimi taps Korėja. Korėjoje bus išspręsti patys didžiausi konfliktai. Visų pirma ideologinis, tarp komunizmo ir demokratijos, antra – religinis, nes korėjiečiai priima ir išpažįsta daugelį pasaulio religijų. XX-as amžius yra materialistinis amžius, XXI-as taps dvasinės kultūros amžiumi, kuris ves ir vadovaus žmonijos istorijai. Korėjos žmonių kultūrai būdinga pagarba Dangui ir meilė žmonijai bus sėkla, kuri leis visam pasauliui užauginti taikos medį.

Nors žmonės turi gėrį ir blogį savyje, kurie sukelia prieštaravimą kiekviename žmoguje, šeimoje, visuomenėje ir net karus, vis dėl to bus realizuota sena svajonė “Viena žmonijos šeima po Dievu”. Antra, žmonės patys nesugeba išsivaduoti iš konfliktų ir karo, nes jų norai egoistiški, nukreipti į save. Deja, tik grįžus prie pradinės pasaulio tvarkos, ėmus praktikuoti tikrą meilę, gyvenimą vardan kitų, bus įmanoma atkurti taiką. Nė viena būtybė negali egzistuoti be savo antros pusės, kitaip tariant vyras taps tobulu tik gyvendamas vardan savo žmonos, o ji tik dėka vyro pasieks laimę. Vyriausybės sėkmė įmanoma tik jai aukojantis vardan žmonių, žiniasklaidos tikrasis tikslas yra rūpintis visa širdimi savo skaitytojais, savo auditorija. Tikros meilė savybė yra duoti ir pamiršti, kad davė ir vėl duoti. Ji absoliuti, nekintanti, unikali ir amžina. Jos šaknys Dievuje, net pats didžiausias nedorėlis nusilenks tokiai meilei. Tokia meilė ištobulinama šeimoje, kur susitinka keturios meilės sferos: tėvų, sutuoktinių, brolių/seserų ir vaikų meilės.

Ketvirta, tam aš pradėjau Šventos Palaiminimo santuokos ceremonijas, kuriose tūkstančiai sąžinės vedamų vyrų ir moterų prisiims pasaulio likimą ant savo pečių. Didžiausia žmonijos bėda tai, kad yra sukurtos sienos tarp skirtingų religijų, kultūrų, rasių ir tautybių. Žmonės, esantys paribyje, kenčia. Ši problema gali būti išspręsta žydo ir arabės, juodaodžio ir baltosios, musulmono ir katalikės šeimose.”

Vasario 12, 2008, Sun Myung Mun kalba, pasakyta Korėjoje.

Jungtinės Tautos, sukurtos po Antrojo pasaulinio karo su taikos palaikymo misija, vaidina svarbiausią vaidmenį pasaulyje. Deja, savo tikslų taip ir nepasiekė. Tik įkūrta, JTO virto komunistų propagandos vieta, kiekviena šalis narė, o jų šiandien priskaičiuojama virš 200, rūpinasi savo interesais, net jei dėl to nukentės kiti. JTO privalo būti reformuota, joje panašiai kaip JAV turi atsirasti Aukštieji rūmai ir Žemieji rūmai (Senatas ir Kongresas). Senate privalo būti sukviesti religijų lyderiai, moraliniai autoritetai, šventi žmonės, kurių mąstymas ir interesai platesni nei valstybių vadovų ir peržengia visas sienas. Kongrese, kaip ir dabar, turi būti atstovaujamos šalys. Dvasingumas, kultūra ir Dievas privalo sugrįžti į JTO. Tada JTO galų gale įgyvendins savo tikrąją paskirtį (DP-paimti TT kalbą, kai buvo įkurta UPF).

Kažkada “racionalizmo” pradininkas Dekartas pasakė: “aš mąstau, vadinasi egzistuoju”, tačiau atėjo XXI amžius, kuriame sakysime: “aš myliu, vadinasi gyvenu”. Žmogaus proto galia padarė daug gero ir blogo, tačiau galingesnė, tikros meilės galia kuria tik gera. Ši tikra meilė būdama absoliuti, reikalauja ir absoliutaus pasišventimo: skaistybės iki vedybų ir ištikimybės santuokoje. Kunigai ir vienuolės – idealūs kandidatai sukurti tokias šeimas (DP).

Stebėdamas žiniasklaidą ieškau ženklų, kaip valstietis, laukdamas pavasario stebi gamtą. Jų yra. Štai vakar VPU laikraštyje “Šviesa” Nr.3 (22681) 2008 02 15 perskaičiau Socialinių mokslų fakulteto profesoriaus Valdo Prunskaus porą esė. Man ne kartą kilo klausimas, kodėl, nors visi skundžiasi žiniasklaidos skleidžiamu smurtu, pigumu, amoralumu, bet vis tiek ją žiūri: “Žmones visada domina kitų gyvenimas. Traukė noras priartėti prie kito gyvenimo iki smulkmenų jį pažistant ir tokiu būdu tarsi pabūvoti “kito kailyje”. Tenkindama šį nepatenkintą egzistuojantį visuomenėje poreikį, į pagalba ateina visažinė žiniasklaida, smulkiai pateikdama įžymybių gyvenimo pikantiškas detales, pomėgius, nestandartinio elgesio atvejus. Tuo įtraukdama mus …o ištrūkti nėra lengva. …Kodėl žmogus nenori gyventi savo gyvenimo? Ar vien todėl, kad yra kitų nepastebėtas, neįvertintas? Vargu. Kur kas svarbiau yra tai, kad žmogus bijo būti savimi. Bijo pažvelgti į save – susitikti su savimi. /…/Atsisakymas atsakomybės už savo gyvenimą, iš esmės tai ir atsisakymas ir laisvės, jos perdavimas tiems, kurie yra pajėgūs veikti ir prisiimti atsakomybę. Tas atsisakymas atsakingo pasirinkimo perduodant šią teisę kitiems reiškia ir sutikimą būti tokiu, kokiu tave nori matyti kiti ir pirmiausia tie, nuo kurių sprendimų priklauso tavo likimas. Tai reiškia ir turimos galios atidavimą, atsisakymą nuo jos, nes galios turėjimas įpareigoja ja disponuoti. Taigi prisiimti atsakomybę, už save ir savo gyvenimą. O imtis nesinori. Tolstant nuo atsakomybės, pamažu tolstama ir nuo savęs. O tolstant nuo savęs, neišvengiamai artėjama prie kito – kito gyvenimo, kurį stengiamasi paraleliai “nugyventi”. Na ir kas, kad ne savo, bet užtat visuomenėje pripažinto ir svarbaus… (esė “Paralelinių gyvenimų ilgesys”, p.6).

“Žiniasklaidoje geri darbai ir žinios apie juos neranda sau vietos – pateikiami tarp blogų naujienų nublanksta, sumenksta ir ištirpsta. O kartais pateikiamos taip, kad paruoštų mus priimti blogas naujienas. Žmonėms labiau rūpi blogos naujienos ir blogi darbai. Mat jie patrauklesni, skatina vaizduotę ir kartu smalsumą. Išgirdęs blogą naujieną, žmogus nesistebi – toks jau gyvenimas – blogos žinios mus lydi nuolatos. Kitaip ir būti negalėjo. …Galime slapta pasidžiaugti, kad blogis palietė ne mane, o kitus. …Žmogus kantriai laukia naujienų. Blogos – nenustebins, o geros – sužadins nerimą ir ilgesį. Kaip retas saulės spindulys, prasimušęs pro murziną lango stiklą, pradžiuginantis ir suteikiantis vilties. Vilties, kuria tik ir esame gyvi.” (esė “Gera naujiena blogų naujienų pasaulyje”, p. 6).

Režisieriaus Arūno Matelio filmas „Prieš Parskrendant į Žemę“ vienintelis Lietuvos kino filmas, kuriam paskirtas JAV Kino meno akademijos „Oskaro“ apdovanojimas. Tai dar viena kregždutė, pranašaujanti pavasarį. Tikrai širdingas kūrinys, po kurio jautiesi geresnis. Jei tokia širdimi, kaip režisierius A. Matelis, dirbtų visi žurnalistai, žiniasklaidos kultūra būtų artima idealui.

 

 

 

 

 

 

IŠVADOS

Žiniasklaidos techninis aspektas.

 

 

• Ateities žiniasklaida bus skaitmeninė, ji ateis per vieną mediumą, - ar tai būtų televizorius ar kompiuteris. Visos dabar egzistuojančios skirtingos žiniasklaidos priemonės, spauda, radijas, televizija ir internetas, bus integruoti ir nustos egzistavę (The place of media power, p. 188).

• Dar svarbesnis aspektas tas, kad skaitmeninė ateities žiniasklaida leis vartotojui tapti daug aktyvesniu dalyviu žiniasklaidoje, nei buvo iki šiol (tai centrinis aspektas dabar vykdomam skaitmeninės TV marketingui D.Britanijoje). (Ten pat).

• Interaktyvus vartotojas pats galės įdėti informaciją skaitmeninėje ateities žiniasklaidoje ir turės pakankamai galimybių susidaryti savo dienos programą iš siūlomų pasirinkimų. (Ten pat).
  Žiniasklaidos turinio aspektas.

   

• Žiniasklaida keisis ir teiks visuomenei pakankamai informacijos auklėjamąja, aiškinamąja bei kultūrine tema. Tokių ženklų jau yra, pvz. P.Korėjoje labai mėgstamos TV laidos, rodančios gyvūnus, gamtą, kitas kultūras, šalis ir žemynus, TV pakankamai “švari” nuo smurto, sekso. Pasaulyje gerai žinomi tokie kanalai kaip Discovery ar National Georgaphic.

• Manau, kad ateityje miestų neliks, žmonės susirūpins aplinkosauga ir grįš gyventi į gamtą. Šiandien gyventi mieste patogu, žmogus gauna išsilavinimą, medicininę priežiūrą, perka maistą, kitas būtinas prekes. Ateities žiniasklaida prisidės, kad tai gautų kiekvienuose namuose, kad ir kokiame nuošaliame Žemės kampelyje jie bebūtų.

• Žiniasklaida daug plačiau bus naudojama švietime nei iki šiol. Praktiškai, ji galėtų pakeisti mokyklą. Vaikas augtų šeimoje, o žiniasklaidos priemonėmis gautų reikiamą išsilavinimą. Meksikoje plačiai naudojama satelitinė TV, kuri transliuoja švietimo programą vaikams, kurie gyvena toli nuo mokyklų, vietovėse, kur nėra kelių. Atskiri dalykų mokytojai (apie 10 specialistų) pakeičiami vienu, kuris aptaria matytą programą. Tokia sistema populiari, mokinių lankomumas (žiūrimumas) gana aukštas – 82%. (Mexico ’s Educational Satellite Program).

3. Žiniasklaidos dvasinis-kultūrinis aspektas.

• Patyrinėjus žmonijos istoriją, galima rasti faktų, kad šalia aukščiausios civilizacijos tam tikru metu, yra Dievo paruošta žmonių grupė, galinti perimti vadovavimą. Tai buvo prieš 4000 metų Egipte, jo klestėjimo metu. Šalia buvo žydų tautelė, kuri vienintelė visame pasaulyje išpažino monoteizmą, o Mozė buvo antras žmogus Egipte po faraono. Prieš 2000 metų Romos imperijos sudėtyje esantis Izraelis davė gimimą Jėzui iš Nazareto. Buvo suplanuota, kad žydai jį palaikys ir jis taps Romos imperijos valdovu, o jam gyvam esant užvaldys ir Indijos, Kinijos civilizacijas. Romoje buvo geras susisiekimas ir viena kalba, kurie pasitarnavo, kad krikščionybė paplistų greitai. Deja, pirmu ir antru atvejais, dėl žmogiškų klaidų šie planai nebuvo iki galo įgyvendinti. Praėjo dar 2000 metų ir XXI amžiuje mes vėl ant naujo istorijos slenksčio. Jei egzistuoja gera žinia, tam tikra ideologija, ji turi visas galimybes žiniasklaidos dėka pasiekti kiekvieną planetos gyventoją per trumpiausią laiką, negu kada nors anksčiau būtų buvę įmanoma. Tai ir yra tikroji žiniasklaidos misija, - skleisti geras žinias, teikti viltį ir sukurti idealų pasaulį, taikos pasaulį.

• Panašiai kaip K.Markso veikalas “Kapitalas” sukėlė ant kojų visą pasaulį, taip ir šiandien idėja gali būti galingesnė už galingiausią armiją. Tą idėją išgirsti, sužinoti yra mūsų atsakomybė. Žiniasklaida sukurta tam, kad tą idėją mums perduoti. Mano manymu, Susivienijimo judėjimo idėjos apie šeimą, Jungtinių Tautų misiją, istorijoje vykdomą Dievo planą yra vienos iš jų, kurias turėtų sužinoti kiekvienas žmogus. Deja, kol kas tai nėra pagrindinėje žiniasklaidos srovėje, atvirkščiai, žiniasklaida stengiasi apjuodinti net pačias geriausias idėjas, ieško būdų tarnauti daugumai, kuri gyvena praeitimi. Yla vis tiek išlįs iš maišo, žmonės šiais laikais yra neramūs, ieškantys, istorijoje tikri dalykai kaip taisyklė pergyvendavo savo amžininkus, kurie būdavo akli naujovėms. Taip bus ir šį kartą. Pabaigai dar vienas istorinis faktas apie Romoje vykdytas gladiatorių kautynes, jų pabaigą: III a. po Kr. Romos Koliziejuje vienų gladiotarių kautynių metu vienas krikščionis iš minios sušuko: “Žmonės, ką jūs darote, juk tai žiauru žudyti!” Romėnai susigėdo ir nuo to laiko nėra rengiami šie žiaurūs žaidimai. Šiandien žiniasklaida (valdžia) elgiasi panašiai, - duoda mums “duonos ir žaidimų”, bet susidarius kritinei masei asmenų, bus pasakyta: “Gana, tai žiauru, nepadoru, bloga!” ir smurtas, blevyzgos ir kiti nepadorūs dalykai išnyks iš TV ekrano, spaudos, radijo ir Interneto.

• Egzistuoja dar viena žiniasklaidos forma, kuri gan sparčiai plinta. Jos šaltinis dvasinis pasaulis, angelai, Dievas. Vis daugiau žmonių mato, jaučia ar girdi dvasinį pasaulį. Ir jų gaunamos žinios daugeliu atveju sutampa. Šis fenomenas yra ypatingas, žanrai šioje žiniasklaidos formoje irgi: apreiškimai, sapnai, aiškiaregystės, regėjimai ir t.t. Vis daugiau atsiranda kino filmų, laidų apie šiuos fenomenus, kuriuos mokslininkai nesiima paaiškinti, stengiasi (kol kas) užmerkti akis. Manau, kad bet kuris nuoširdžiai besimeldžiantis žmogus gali gauti informaciją (atsakymus) ir ji tikrai parodys jam kelią, padės padaryti sprendimus. Ilgainiui visi žmonės galės bendrauti jau nebe vien skaitmenine, bet dvasine, minčių forma. Tai mums jau nesunku suprasti, nes televizija ir internetas irgi nėra ribojami erdvės ir laiko. O tokie dalykai kaip naujausi kompiuteriniai žaidimai primena alternatyvų pasaulį.