Manau, kad Korėja ypatinga šalis, esu jos kultūros ir žmonių gerbėjas. Čia aprašau Pietų Korėjos kino filmus, kuriuos teko matyti ir palyginu juos su kitais.
Pasaulyje žinomi filmai, tai visų pirma Holivudo produkcija. Amerikietiškas filmas dažnai remiasi visa nugalinčio superherojaus įvaizdžiu, matyt, atėjusiu iš krikščionybės Mesijo, Gelbėtojo idėjos. Žinoma, pakankamai pinigų ir aukšta technologija sukaupė Holivude daug talentingų žmonių, todėl pasaulis žiūri ir vertina juos. Užtenka tik paminėti Styveną Spilbergą, kuris tarsi savotiškas pranašas, nes jo filmai netoli dvasiškumo, ko žmonėms taip trūksta šiandien. Holivudas toks populiarus, kad tampa klasika, Indijos Bolivudas nė kiek nesigėdija tiesiogiai kopijuodamas iš jo. Aišku, tie kino serialai, kepami Meksikoje irgi daro įtaką, jaučiamą Lietuvoje, bet šioje recenzijoje norėčiau pakalbėti apie Azijos, o konkrečiai P. Korėjos kinematografą. Jis labai jaunas ir mums nėra žinomas, tačiau Korėjos kultūra skaičiuoja jau penkis tūkstančius metų, jei tą gylį paremti šiuolaikinėmis priemonėmis, galima sukurti kai ką svarbaus. Holivudo filmai daugeliui yra atsibodę, jie neturi naujų idėjų, kliše, standartiniai, kai jau filmo pradžioje yra žinoma ir lengvai nuspėjama pabaiga,- ima nebedominti.
Korėjiečių filmas pasižymi nestandartiniais sprendimais, nauja kino kultūra, giliai ir kitaip kalbančia apie žmogaus jausmų pasaulį. Taip nesenai, prieš gerą dešimtmetį, buvęs labai prastas kinas, jis šiandien ima įtakoti ir kaimynes,- Kiniją, Japoniją, Indiją. Korėjiečių kino žvaigždes ten žinomos, jas sutinka taip, kaip nesutinka prezidentų. Teko gyventi P. Korėjoje du metus, teko pažinti ir susipažinti artimiau su jų kinu, charakteriu, pačia šalimi. Manau, kad ateityje jis tikrai užkariaus pasaulio dėmesį, o šiuo metu jau yra užkariavęs Azijos. Režisierius Kim, Ki Duk, jo filmai stebina ir šokiruoja, ten nėra super įvykių, kurie nulemtų pasaulio likimą, bet likimas žmogaus ar kelių žmonių, taip artimas ir pajaučiamas, kad žiūrovas gali giliai pažvelgti į savo vidų ir tai pergyventi taip, kaip anksčiau yra netekę. Paminėsiu jo filmą “Pavasaris, vasara, ruduo, žiema …ir vėl pavasaris.” Trumpas jo aprašas: “Nuostabaus grožio gamtos kampelyje nufilmuota poetinė juosta perteikia budistinę filosofiją ir pasakoja apie vienuolio gyvenimo ciklą per keturis metų laikus. Pavasarį jis yra vyresnio šventiko globojamas mažas berniukas, vasarą – žmogiškus jausmus pažinęs ir meilės ištroškęs paauglys, rudenį – trečią dešimtį pradėjęs ir krauju rankas susitepęs atgailaujantis jaunuolis, žiemą – mąstantis apie vienatvę ir ieškantis savo tikrojo pašaukimo vyras.” Ir vieną komentarą iš www.eliksyras.lt: “Tikrai nerealus filmas. Gražus. Gilus. Iki šiol man tai geriausias filmas, kokį tik esu mačiusi. Gal todėl, jis tiesiog visai kitoks, nei visi filmai.” Dar nesenai teko matyti to paties režisieriaus Kim, Ki Duko sukurtą filmą “Pakrantės sargyba”. Mane asmeniškai šis filmas sukrėtė. Tai dviejų žmonių, kurių vienas vykdė pareigą, bet nužudė, kitas – kuri dėl to neteko mylimojo. Abu jie neišlaikė įtampos ir išėjo iš proto. Jų atsakas, reakcija yra labai gilūs ir tikroviški, bet stebint juos, gali juos suprasti ir užjausti. Mačiau dar vieną Kim, Ki Duko filmų: “Blogas vaikinas”. Turiu pažymėti ir kitų režisierių darbus: tai režisieriaus Kang, Je-Giu filmai: “Brolystė kare”, “Širi”, “Džinko-legenda apie karius”. Tai galbūt ne tokie šokiruojantys, artimesni mums įprasto kinematografo filmai, bet jie kalba tik apie Korėjai skaudžius dalykus, jų istoriją. Kalba ne bet kaip, bet paimdami pačių artimiausių žmonių tragediją, kuri rutuliojasi daug didesniuose įvykiuose, kurie vyksta ir stipriai laužo pagrindinių herojų likimus. Tai vyresnio ir jaunesnio brolių santykiai Korėjos pilietinio karo metu, tai ir dviejų mylimųjų drama, kurie pasirodė esą priešai, nes priklausė skirtingų pasaulių ideologijai, tai ir dviejų, vienas kitą nekenčiančių genčių kova ir vėl mylintys ir pasiaukojantys žmonės.
Nepaminėsiu visų, bet dar vieną režisierių su jo filmu “Ištrinta atmintis”. Tai Lee Si-Myung ateities vizija, kalbanti apie dviejų tautų, Korėjos ir Japonijos, galimą istorijos tėkmę. Man, stipriai besidominčiam ir šiek tiek žinančiam Korėjos istoriją visi šie filmai yra ypatingi, kaip ir kiekvienam korėjiečiui. Bet žiūrovui iš šalies jie irgi daro įspūdį, nes leidžia pajusti tų žmonių, tos didelės šeimos, Korėjos skausmą. Korėja per visą savo istoriją nebuvo užpuolusi nei vienos iš savo kaimynių, tačiau ją yra užpuolę apie tūkstantį kartų (Kinija, Japonija, Mongolija, Rusija, Prancūzija ir kt.). Todėl jų išgyvenimai turėtų būti artimi mums, Lietuvos žmonėms, kurie palaiko Čečėniją, Tibetą, kurie irgi yra stipriojo užgauti ir paminti.
Kiekvienam, kuris pamatys korėjietišką kinematografą, jis amžinai išliks širdyje, nes ją paliečia, užgauna iki gelmių. Korėjos žmonės yra širdies žmonės, jie geriau už kitus supranta ir užjaučia, nes savo istorijoje daugiau kentėjo nei kitos tautos. Tikrai tai galima jausti ir pamatyti jų filmuose.
