Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo organizuojant ir teikiant socialines paslaugas

Pateikiu Jūsų dėmesiui socialinės apsaugos sistemų disciplinos referatą, dėstytojas asist. J.Mickus. Dėmesio vertos išvados, kuriose pateikiu keletą originalių minčių (2006).

 

Ieškodamas informacijos pirmiausia nuėjau į Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrą (NIPC) Vilniuje, Odminių g. 12. Tikėjausi rasti jų bibliotekoje kokį leidinį ar statistiką apie tokias NVO Lietuvoje. Deja, pasirodo tokio leidinio ar statistikos per penkiolika nepriklausomybės metų NIPC nėra parengęs. Nutariau geriau paieškoti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Interneto svetainėje. Radau tokių organizacijų sąrašą ir nuorodas į jų tinklalapius. Taip pat jau antrus metus esu prisiregistravęs prie Lietuvos nevyriausybinių organizacijų elektroninės konferencijos ngo@konferencijos.lt. Joje daug diskusijų NVO aktualiomis temomis. Visa šia informacija ir remsiuosi plėtodamas referato temą.

Skaitant 2004 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinį pranešimą apie socialines paslaugas atkreipiau dėmesį, kad “svarbiausias socialinės paramos sistemos principas – decentralizavimas. Šį principą ypač tikslinga taikyti organizuojant socialines paslaugas. Mat, niekas kitas geriau už pačią bendruomenę negali žinoti visų jos narių socialinių problemų ir suteikti reikalingą savalaikę pagalbą. Todėl pagrindinė atsakomybė organizuojant bei teikiant socialines paslaugas tenka savivaldybėms.” Norėjau surasti kiek vis dėlto socialinių paslaugų teikia NVO, tačiau radau netikslų atsakymą: “2004 m. socialines paslaugas teikė apie 6,5 tūkst. socialinių darbuotojų. Apskričių pavaldumo globos įstaigose dirba apie 2,2 tūkst. socialinių darbuotojų, savivaldybių ir NVO įstaigose – apie 4,0 tūkst. socialinių darbuotojų. Apie 0,3 tūkst. asmenų socialinį darbą atlieka sveikatos priežiūros įstaigose, švietimo įstaigose, teisėsaugos institucijose.”

Pagrindiniai socialinių paslaugų vartotojai yra senyvi žmonės, kurie sudaro penktadalį visos Lietuvos gyventojų. Nevyriausybiniai globos namai sudaro apie 30% visų globos namų. Tačiau juose gyvena tik 15% nuo visų, gyvenančių senelių globos namuose.

Taip pat yra teikiamos socialinės paslaugos žmonėms su negalia (psichine ar fizine). Tačiau NVO čia nėra minimos. Aš esu tikras, kad NVO irgi čia dalyvauja. Kaip ir teikiant socialines paslaugas rizikos grupių asmenims. Tačiau ypač NVO aktyvios teikiant socialines paslaugas vaikams, narkomanams ir seniems žmonėms. Cituoju:

“Lietuvoje yra apie 1500 nevyriausybinių organizacijų. Iš jų 43,5 proc. dirba švietimo srityje, 31,1 proc. teikia socialines paslaugas, 25,4 proc. atstovauja gyventojų interesus. 2004 m. šalyje veikė šios nevyriausybinių organizacijų įsteigtos socialinių paslaugų įstaigos: 30 senų žmonių globos namų (738 gyventojai), 12 vaikų globos namų (385 vaikai), 18 ilgalaikės socialinės reabilitacijos įstaigų narkomanams (270 vietų; Narkotikų kontrolės departamento dumenys). Be to, veikė apie 100 nevyriausybinių organizacijų įsteigtų vaikų dienos centrų (juose socialinės paslaugos buvo teikiamos apie 7,4 tūkst. vaikų), beveik kiekvienoje savivaldybėje veikia po vieną ar keletą dienos centrų, teikiančių paslaugas neįgaliesiems.”

Tačiau socialinių poreikių tinklas dar nėra pakankamas. Savivaldybių ir valstybės pagalba yra pasyvi, įstatymai pasenę ir nespėja su realia tikrove ir jos problemomis.

Kas tai yra socialinės paslaugos? Ministerijos pranešime minimos tokios bendrosios soc. paslaugų rūšys: nemokamo maitinimo, aprūpinimo būtiniausiais daiktais, asmens higienos, transporto paslaugų organizavimo, aprūpinimo kompensacine technika ir kt. Pagal vietą, kur jos teikiamos: laikino gyvenimo įstaigose, pagalba namuose, stacionariose socialinių paslaugų įstaigose ir dienos globos įstaigose. Pagal vartotojų grupes: socialinės paslaugos seniems žmonėms, socialinės paslaugos žmonėms su negalia, socialinės paslaugos rizikos grupių asmenims, socialinės paslaugos vaikams.

Kas tai yra nevyriausybinės organizacijos? NIPC taip atsako į šį klausimą: “Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) jos vadinamos pabrėžiant, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių valia, kad žmonės į tokias organizacijas buriasi ir jas remia savanoriškai.”

Kokie NVO tikslai? “Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą svarbioms problemoms. Taigi, NVO mažina visuomenės susipriešinimą ir didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.”

Taigi, kaip jau anksčiau buvo minėta,- 31,1% NVO teikia socialines paslaugas. Aišku, visų 500 organizacijų Lietuvoje, kurios tai daro, čia neaptarsime, bet išskirkime tas, kurios paminėtos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Interneto svetainėje. Kokios jos?

Parama vaikams, tėvams ir seneliams:

Paramos vaikams su fizine negalia centras

Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis”

Paramos vaikams centras

Saugaus vaiko centras

SOS kaimas

Pažeidžiamųjų grupių atstovavimo koalicija “Galiu gyventi”

Tai toli gražu ne visos svetainėje išvardintos nuorodos. Kai kurios jų neveikia, o kitos tiesiog nėra NVO, jų steigėjai ne savanoriai, o įvairios savivaldybės. Pvz.: Universitetinė ligoninė arba Šilutės senelių globos namai. Nors NVO skaičius Lietuvoje ir didelis, realiai veikiančių nėra daug. Pvz.: NIPC darbuotoja greitai paklausta galėjo išvardinti tik tris: “Gelbėkit vaikus”, “Karitas” ir “Raudonasis kryžius”.

Dar atskirai norėčiau paminėti NVO, kurios padeda narkomanams, taip pat NVO, kurios teikia psichologinę pagalbą.

Kokie gali būti savitarpio ryšiai tarp NVO, teikiančių socialines paslaugas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos?

Lietuvoje socialines paslaugas suteikia savivaldybės, būtent į tokią pasyvią savivaldybių pagalbą ir yra orientuota vyriausybės politika. Yra kuriama nauja įstatyminė bazė, kuri, kaip tikimasi, padės geriau ir aktyviau teikti soc. paslaugas. Ministro įsakymu buvo patvirtinta socialinių paslaugų poreikio asmeniui nustatymo metodika, parengtas naujas Socialinių paslaugų įstatymo projektas. Šiame projekte savivaldybėms jau atitenka ne tiek socialinių paslaugų teikėjų vaidmuo, kiek tų paslaugų organizatorių. Valstybės skiriamos lėšos atiteks savivaldybėms tam tikroms socialinėms paslaugoms apmokėti, tačiau lygiomis teisėmis čia galės konkuruoti ir nevyriausybinės organizacijos, ir privačios, taip pat ir biudžetinės įstaigos. Tai atveria daug platesnę socialinių paslaugų rinką ir pačiam socialinių paslaugų gavėjui. Savivaldybėms liktų lėšų skirstymo ir jų panaudojimo kontrolės funkcijos.

Buvo pradėtas Socialinių paslaugų kokybės normų projektas. Jo kūrimas pradėtas nuo socialinės globos vaikams normų kūrimo. Visa tai – tai metodinė parama paslaugų teikėjams, ta parama labai reikalinga ir NVO, kad jų socialinės paslaugos atitiktų aukštus standartus, NVO savanoriai ir darbuotojai turėtų visą reikalingą metodinę medžiagą. Kaip supratau, socialinės paslaugos ateityje bus licenzijuojamos, vadinasi, ne bet kas ir bet kada galės teikti jas, reikės pereiti tam tikrą įvertinimo, pasiruošimo, apmokymo procesą, ypač jei tam bus norima panaudoti valstybės lėšas. Ši licenzijavimo vieninga sistema pradės veikti nuo 2010 metų ir bus taikoma visoms socialinės globos paslaugas vaikams teikiančioms globos įstaigoms nepriklausomai nuo jų pavaldumo.

2004 m. pradėtas rengti socialinės globos pagyvenusiems asmenims normų projektas. Iki 2007 metų numatoma parengti socialinių paslaugų kokybės reikalavimus (normas) visoms socialinių paslaugų gavėjų grupėms.

2004 m. rugsėjo 27 diena Lietuvoje pirmą kartą buvo oficialiai minima kaip Socialinių darbuotojų diena. Tuo tikimasi atkreipti visuomenės dėmesį į socialines problemas, pakelti socialinių darbuotojų prestižą, kurių Lietuvoje yra apie 5000 ir jų gretos vis didėja.

Yra sėkmingai vykdoma socialinių darbuotojų atestavimo ir kvalifikacijos kėlimo programa. Įkurta 12 socialinio darbo metodinių centrų, kurie pradėjo savo darbą 2004 metų spalio mėnesį. Pagrindinis jų tikslas – suteikti kvalifikuotą pagalbą socialiniams darbuotojams, dirbantiems jau veikiančiose socialinėse institucijose, kad jie galėtų pagelbėti kolegoms iš naujų institucijų pritaikyti sukauptą patirtį, teikiant aukštos kokybės socialines paslaugas.

Vykdant Savižudybių prevencijos 2003 – 2005 programą, įvairios organizacijos, tarp jų ir NVO, teikė psichologinę pagalbą telefonu, kuri yra vienas iš lengviausių būdų gauti psichologinę pagalbą. 2004 m. SADM skambučiams apmokėti skyrė 190 tūkst. litų. 2004 m. veikė 8 linijos, jungiančios 17 psichologinės pagalbos telefonu tarnybų: Vaikų linija, Jaunimo linija, Moksleivių linija, Rusakalbių linija, Vilties linija, 2 profesionalios psichologinės pagalbos telefonu linijos ir Psichologinės pagalbos moterims linija.

SADM, vadovaudamasi Lietuvos Vyriausybės nutarimu, 2004 metais organizavo naują Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos projektų atrankos konkursą. Kaip pažymima SADM Socialiniame pranešime: “Tikimasi, kad aktyvus nevyriausybinių organizacijų, savanorių ir privačių teikėjų įtraukimas į socialinių paslaugų teikimo procesą, savivaldybių ir paslaugų teikėjų gerosios patirties sklaida padės kurti socialinių paslaugų gavėjų poreikius atitinkančią, kokybę garantuojančią socialinių paslaugų infrastruktūrą.”

Tikrai išsamiai kalbančios šia tema medžiagos radau L. Žalimienės knygoje “Socialinės paslaugos” skyriuje “Nevyriausybinis sektorius teikiant socialines paslaugas. Paslaugų pirkimo organizavimas.” Pabandysiu apžvelgti šią informaciją:

NVO yra vadinamos “trečiuoju sektoriumi”, tarpininku tarp vyriausybės ir rinkos. Kokie argumentai minimi, siekiant įtraukti NVO? Tai faktas, kad valstybinės globos našta per didelė, neužtenka finansavimo. Noras teikti paslaugas pigiau ir taip pat atsirado grupė žmonių, galinčių mokėti už kokybiškas pasalugas, todėl reikia, kad didėtų jų pasirinkimas. Tai galimybė ne tik NVO, bet ir privačioms institucijoms.

NVO gina asmenų ir grupių interesus, kurie patys negali to padaryti. Jos tam tinka geriausiai, nes jų pagrindas yra savanorystė, gera valia, o ne pelno siekimas.

NVO kilo iš krikščionybės, kitų švietėjiškų ar tikėjimo sistemų, jos pirmos inicijavo socialinio darbo profesijos atsiradimą. Jis dažnai buvo atliekamas savanorių pajėgomis, tačiau pamažu šias funkcijas perėmė valstybė, išlaikydama socialinius darbuotojus, vyriausybės tarnautojus savo lėšomis. NVO ir religinės organizacijos prieš šimtą metų ir daugiau buvo pagrindinės socialinių paslaugų teikėjos. Dabar dažniausias yra mišrus modelis, kai socialines paslaugas teikia ir NVO, ir privatūs teikėjai, ir valstybinės institucijos.

Šiandien galime išskirti tokias NVO įsitraukimo į socialinių paslaugų teikimą problemas: “netolygus NVO įsitvirtinimas įvairiuose šalies regionuose; nepakankama NVO kompetencija teikiant socialines paslaugas; nepakankamas šio sektoriaus galimybių ir reikšmės vertinimas tiek visuomenėje, tiek politikų ar viešųjų institucijų darbuotojų.” Tačiau NVO veikla Lietuvoje stabilizuojasi, išryškėja lyderiai, atsiranda patyrę NVO vadybininkai, sugebantys veikti sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis ir tęsti paslaugų teikimą.

O dabar prie išvadų:

Aš manau, kad visuomenėje slypi daug didesnis potencialas, teikiant socialines paslaugas, negu yra dabar. Visų pirma, mūsų vartotojiškoje visuomenėje nėra skatinamas jaunatviškas idealizmas, kuris dažnai yra visos savanorystės, novatoriškumo ar net revoliucijų pagrindas. Mūsų lyderiai, politikai yra paskendę tarpusavio rietenose, naudos vaikymosi varžybose, todėl negali parodyti jaunimui tinkamo pavyzdžio. Net ir katalikybė, statydama kitus religinius judėjimus greta narkomanų ir gėjų, negali užtikrinti tolerancijos ir praranda pasitikėjimą tų jaunų idealistų, kurių vedliu ji potencialiai turėtų būti. Galų gale, net ir įstatymai, tinkamai panaudoti galėtų skatinti jaunimą dalyvauti savanoriškoje veikloje. Pavyzdžiui, kodėl neįvedus įstatymo, kuris leistų vietoj būtinosios karinės tarnybos tą patį laikotarpį praleisti būnant savanoriu ir neatlygintinai dirbant visuomenei naudingą darbą kokioje NVO? Ar neatsirastų tokių jaunų žmonių, jei vietoj kvailų reklamų per TV būtų kviečiama dalyvauti tokioje veikloje padedant seniems žmonėms ar rūpinantis vaikais gatvėse? Kada skaitau apie tai, kad savivaldybės turėtų užtikrinti vienodas sąlygas visiems “žaidimo” dalyviams, bet iš asmeninės patirties žinau, jog biurokratai, turėdami kontrolės svertus visų pirma ieškos naudos sau. Man yra tekę bandyti išsinuomoti savivaldybei priklausančias patalpas ar pakviesti vaikus į kokį tai renginį ir susidurti su visišku valstybės tarnautojų abejingumu, kada bet kokie prašymai ar apeliavimas į bendrą gerovę jiems atrodo mažiausiai juokingi.

Toks vartotojiškas cinizmas ar naudos vaikymasis ir priverčia jaunus žmones vykti į užsienį ieškoti laimės, o valstybės naštą dar labiau pasunkina, nes senų žmonių procentas vis didėja, o ir visa demografinė padėtis yra kritiška. Aišku, pati NVO idėja yra labai graži, nevertėtų nuleisti rankų, juolab noras padėti savo artimui kyla iš pačių gražiausių žmogaus širdies gelmių, taip jį verčia elgtis jo sąžinė. O Lietuvoje savanoriškas darbas nors ir turi kokias tai tradicijas, plačiai tikrai nėra paplitęs.

Aš norėčiau, kad mūsų šalis turėtų tam tikrą ideologiją, kuri skatintų tam tikrus tikslus. Dabartiniai tikslai yra per daug vangūs, jie pagrįsti tik rinkos ekonomika. Užtenka pažiūrėti vien populiarias laidas TV ar radijo stotyse. Yra atskiri politikai, kurie nesivaiko naudos sau, yra tokių žmonių ir žurnalistų, rašytojų tarpe. Tačiau NVO ir jaunimas tebėra pasyvūs. Tik nuo jų priklausys kas bus rytoj, kas bus su mūsų vaikais. Susilpnėję šeimos, griūvantis šeimos institutas, paliekantis griūvėsiuose vaikus, narkomanus, girtuoklius, kitus, neturinčius valios pasirūpinti savimi žmones, sukuria tiek problemų: tai ir nusikalstamumas, ir vaikų išnaudojimas, net seksualinis smurtas prieš juos, tai ir vaikų nenoras rūpintis savo tėvais ar atvirkščiai, tėvų vaikais užkraunant visą naštą valstybei, kuri yra mes patys, ir tokiu būdu užsukamas ratas be pabaigos, o kuopti nėra kam. Įdomus faktas ir tai, kad nesenai atsirado labai daug psichinių ligonių, depresijos kamuojamų žmonių, tačiau jiems valstybė negali pasiūlyti kokios tai užuojautos ar šilumos, o tik lėšas pirkti vaistams. Mes vis kovojame su pasekmėmis, užuot ieškoję priežasčių.

Aš jau daugiau kaip dešimt metų dalyvauju savanoriškoje veikloje. Pradėjau nuo ideologijos, 1994 metais išgirdau naują pasaulėžiūrą, kurią pasiūlė Susivienijimo bažnyčia (pasaulyje nuo 1996 metų pakeista į Šeimų federaciją už taiką visame pasaulyje, dar kartais vadinama “Susivienijimo judėjimu”). Teko bendrauti su jaunais žmonėmis gal 20-tyje pasaulio šalių (tarp jų ir JAV, P. Korėjos , Prancūzijos, Italijos, Anglijos, Rusijos, Baltarusijos ir kt. šalių jaunimu) vykdant misionierišką ir savanorišką veiklą. Aišku, ideologija ar tikėjimas nėra viskas, reikalingi darbai. Šiuo metu esu religinės bendruomenės prezidentas, NVO “Jaunimas už dorą visuomenę” viceprezidentas ir NVO “Kovos menų klubas” prezidentas. Paskutinius du metus dirbu su vaikais ir pagal reikalavimus teikiu kvalifikuotas, aukštos kokybės socialines paslaugas vaikams. Turiu trenerio licenziją, vairuotojo teises, nuomoju sales, kur treniruoju vaikus, ugdau jų charakterius ir mikroautobusu nuvežu ir parvežu į užsiėmimus ir namo. Turiu sales Šalčininkuose, Grigiškėse, Juodšiliuose, Naujojoje Vilnioje ir pačiame Vilniaus mieste, Naujininkų mikrorajone. Klubo veikloje dalyvauja apie šimtas su virš vaikų, visa tai padariau pats, be valstybės pagalbos. Taip pat man padeda keletas VU studentų, gimnazistų ir tikiu, kad toks jaunimo bendraminčių ratas didės. Tikrai norėčiau, kad NVO vaidmuo teikiant ir organizuojant socialines paslaugas didėtų, bet tam pirmiausia reikėtų pakeisti žmonių pasaulėžiūrą, kad jie atsigrežtų į kitus žmones, pastebėtų šalia esančių problemas, taptų atsakingi ir sugebantys pasirūpinti silpnesniais. Todėl esu nepatenkintas žiniasklaida, ją vieno gerbiamo žurnalisto žodžiais remiantis vadinu “purvasklaida”. Esu nepatenkintas teismų sistema, pačiais teisėjais, kuriems tu esi niekas, tol kol silpnesnis už tave puolantį. Esu nepatenkintas sveikatos apsauga, kai gydytojai reikalauja kyšio, tą patį pasakysiu ir apie policininkus. Neketinu skųstis, bet per savo trisdešimt du gyvenimo metus mačiau jau pakankamai neteisybės, kad palaidoti savo idealizmą dešimtis kartų.

Kalbant apie įvairius projektus, kuriuos skelbia ir Švietimo ir mokslo m-ja, ir Kultūros m-ja, ir Socialinės apsaugos ir darbo m-ja, ir Sporto departamentas, esu girdėjęs apie didelius sunkumus gaunant lėšas (lėšos pervedamos per vėlai, jau pasibaigus projektui), lėšos nesuteikiamos grynais (todėl prasideda didelis popieriaus ir laiko eikvojimas norint jas panaudoti), lėšų skiriama taip, kad gautų visi arba dauguma prašančių, bet ko vertas tūkstantis litų šiais laikais (jis nevertas tų pastangų, skirtų jį gauti ir panaudoti). Taip pat egzistuoja biznis, paskirstant lėšas: lėšos skiriamos tik “saviems”, projektus rašantys profesionaliai gauna didelę dalį paties projekto lėšų (jie sugeba taip sutvarkyti ir projektą ir buchalteriją, kad nemaža sumelė nusėda jų kišenėse). Todėl neturint stipraus užnugario ir sistemos (aš manau, didelės organizacijos kaip “Karitas”, “Gelbėkit vaikus” ar “Raudonasis kryžius” tą turi) yra ne mažiau dešimties metų darbas sukurti rinką, paklausą ir pasiūlą ir visus kelius gauti valstybės paramą sąžiningu būdu. Turi po kruopelytę rankioti gerus žmones svarbiuose postuose ir dirbti tik su jais, per karčią patirtį išmokstant apeiti biurokratus ir nesąžiningus valstybės tarnautojus.

Vis dėlto, kaip ir visose pasakose, viskas gerai baigsis ir gėris, grožis ir tiesa triumfuos. Tuo tiki visi žmonės, nes visi trokšta laimės ir gerovės. Tuo ir baigsiu šį referatą, rašiau jį kiek savaip, bet sausas mokslinis darbas, nepaliekantis pėdsakų manyje man nepriimtinas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinis pranešimas. Vilnius, 1998-2005.

2. Žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius, 2003.

3. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Įstaigų, teikiančių socialines paslaugas, katalogas.Vilnius, 1999.

4. ngo@konferencijos.lt

5. www.socmin.lt

6. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas (1998).

7. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas (1996).

8. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (1996).

9. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas (1996).

10. Lietuvos Respublikos bendruomenių ir bendrijų įstatymas (1996).

11. Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas (2001).