Kūdikio iki vienerių metų raida

Čia siūlau referatą, tačiau tik jo pradžią ir pabaigą. Išrinkau tik savo mintis, ne citatas, nes tai ir yra įdomioji dalis. Referatas rašytas raidos ir pedagoginės psichologijos disciplinai, dėstytoja doc. L.Kutkienė.

Įvadas

Žmogaus raida skiriasi nuo visų likusių gyvūnų tuo, kad žmogus turi atsakomybę už savo dvasinį augimą. Visi likę gyvūnai auga kaip užprogramuoti, jie remiasi instinktu, kuris neleidžia nukrypti nei į dešinę nei į kairę ir rūpinasi tik kūno reikmėmis. Žmogus taip pat turi viską, ką turi gyvūnas, bet turi ir daug daugiau – laisvę kurti ir mylėti, įskaitant galimybę keisti ir valdyti gamtą ir save.

Tiesa, jei paimti žmogų kaip po tokį, jis yra daug mažiau prisitaikęs ir silpnas, kad išliktų: vaikai, kaip jokie kiti gyvūnų jaunikliai gamtoje, kurie tik gimę, jau kartais gali pasirūpinti savimi, reikalauja tėvų priežiūros net iki aštuoniolikos metų. Žmogaus vystymesi viską nulemia ne gamtos duotas fizinis augimas, ne dantys ir nagai ar greitis ir šoklumas, bet žmonių sugebėjimas susikurti ir keisti aplinką, prisitaikyti ją sau.

Raidos psichologija nagrinėja tris pagrindines sritis:

1. Fizinę, apimančią kūno pasikeitimus.

2. Pažintinę, apimančią mąstymą ir kalbą.

3. Psicho-socialinę, apimančią asmenybės raidą, emocijas ir tarpusavio santykius su kt. žmonėmis.

Raidos psichologija susiduria su keletu problemu: kas svarbiau prigimtis ar ugdymas, brendimo ir mokymosi tarpusavio ryšys, kaip vyksta žmogaus raida. Ankstyvieji raidos psichologijos pradininkai, tokie kaip S.Freud, nustatė pagrindines raidos teorijos sąvokas, bet rėmėsi išskirtinai fizinėmis ir instinkto nustatytomis žmogaus sritimis. Tačiau žmogus turi sukūręs ištisas civilizacijas, egzistuoja tokios sritys kaip socialinės, kultūrinės, religinės ir kitos, ne mažiau, o dažnai labiau reikšmingos atskiro žmogaus gyvenime.

Žmogaus augimas ir keitimasis ypač ryškus pirmaisiais jo gyvenimo metais. Šiame referate ir pasistengsiu išdėstyti apie pirmus vaiko gyvenimo metus, taip vadinamą kūdikystę. Tiesa, yra nustatyta, kad vaikai, nepriklausomai nuo jų tėvų kultūros, religijos, rasės ir tautybės vystosi panašiai. Netgi tai, kad vaikas gali būti gimęs aklas ar/ir kurčias, ne perdaug įtakoja ir skiria jo augimo raidą nuo sveikų kūdikių. Ir yra žinoma, kad nesirūpinant ir neauklėjant vaikų, jiems praradus tėvus ar panašiai, jų raida gali negrįžtamai sutrikti.

Išvados

Tikrai daug teorijų, kalbančių apie žmogaus raidą: psichoanalitinė teorija (S.Freudas), Eriksono teorija, kognityvinė teorija (Piaget), informacijos apdorojimo požiūris, biheviorizmas, socialinės kognicijos kryptis, etologinė teorija ir kitos remiasi kokiu tai filosofiniu požiūriu į žmogų.

Dažnai yra išryškinama kokia tai viena sritis ar įtaka (pvz.: paveldimumas ar aplinka, intelektas ar emocijos), kai kada stengiamasi supaprastinti žmogų iki kaip įmanoma siauresnių rėmų, aiškinant jo elgesį tik per nerimą, pusiausvyrą ar seksą. Kaip tvirtina “Raidos psichologijos” autorė Rita Žukauskienė nėra vienos vyraujančios teorijos.

Nėra supratimo kas yra normalus vaikas ar idealūs tėvai, todėl neįmanoma paaiškinti kas yra normalu ir nenormalu, kas universalu, o kas kintama ir sąlygiška.

Aš siūlyčiau naują požiūrį į žmogų, naują teoriją, kuri mano manymu, sugeba suvienyti visas egzistuojančias: tai Susivienijimo filosofija.

Joje žmogus Dievo kūrinys, sukurtas iš Kūrėjo noro turėti meilės objektą. Ta vieta žmogaus dvasioje, kuri nori mylėti ir būti mylima, galėtume pavadinti Širdimi. Ji ir yra visų raidos procesų variklis. Tas noras verčia žmogų tapti Žmogumi iš didžiosios raidės.

Kiekvienas tampa vaiku ir mokosi atsakyti į tėvų meilę, vėliau, turėdamas brolių ir seserų, išmoksta su jais dalintis, jais rūpintis, išmokęs tobulai rūpintis savo seserimi ar broliu, vyras ar moteris subręsta ir pasiruošia šeimai, kuri yra jau nauja meilės mokykla ir jokie vadovėliai ar teorijos jos nepakeis. Ten vyras ir moteris susivieniję kuria nauja gyvybę ir perduoda savo paveldą iš kartos į kartą.

Taigi, meilė svarbesnė net už gyvybę, nes ją gimdo ir perduoda amžinai. Tėvai amžinai gyvi savo palikuonyse.

Šie principai yra universalūs ir negali būti paneigti. Pradėjus nuo jų, galima tinkamai vadovauti vaiko raidai.

Centrinis mūsų uždavinys šiandien yra pasiekti, kad kiekvienas galėtų sukurti šeimas, kuriose sutuoktiniai visą gyvenimą būtų ištikimi vienas kitam, o iki vedybų tinkamai paruošti, neturėję griaunančios ikivedybinių seksualinių santykių patirties.

Tik tokios šeimos sugebės užauginti vaikus, galinčius įveikti egoizmą ir aukotis kitų labui. Tik atsiradus tokioms šeimoms, galėsime kalbėti apie patriotus politikoje, biznyje ar kultūroje. Dar daugiau – mes pamatyrime ne vieną šventą žmogų, kuris mylės kitą šalį, net aukodamas savąją.

Ir galutinis tikslas yra mylėti kaip myli Dievas, žiūrėdamas į visus žmones kaip į brolius ir seseris, kaip į vieną šeimą.

Deja, šiandieninėje situacijoje, kurioje yra pernelyg išaukštinamas žmogus, kuris yra silpnas, savo fizinių poreikų vergas, neturintis vertybių, vartotojas, materialistas, individualistas, mes negalime sukurti gerovės. Laimingas, nes turi visą materialių gėrybių krūvą, nelaimingas, nes bijo ir nesupranta kas jis toks. Teorijos leidžia jam išsirinkti kurti biseksualią, heteroseksualią ir t.t. šeimą, santykius, bet dėsniai, pagal kuriuos sukurta visata, yra negailestingi. Juos pažeidus mes turime didžiulį skaičių savižudžių, narkomanų, prievartautojų, pedofilų, alkoholikų, AIDS aukų ar tiesiog ištvirkusių, be atsakomybės žmonių, egoistais vadinamų.

Mano giliu įsitikinimu, ne vaikai ar paaugliai pergyvena krizes, o suaugę, nežinodami kaip elgtis su Dievo kūriniais, juos laužo ir žeidžia.

Turiu du vaikus, berniuką ir mergaitę, ir pasigedau studijų, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, jų charakteriai. Jie negali būti vienodi, nes net fiziniai skirtumai tai įrodo. Moteris yra patogi vaikus auginti, jos kūno sudėtis tam pritaikyta. Vyras siaurais klubais ir plačiais pečiais tikrai geriau tinka eiti į aplinkinį pasaulį ir jį valdyti. Moteris labiau tinka sėdėti ir prižiūrėti vaikus. Jau nuo mažens mano sūnus sapnuoja karą, eina kariauti. Mažoji, jaunesnė jo sesutė, verkia ir mėgsta kai ją kas nors pakelia, pagelbsti, apgina. Jai patinka būti silpnai, nors jai dar nėra dviejų. O sūnus kalba apie karus, kuriuose buvo, kai mes (t.y. tėvai) dar nebuvome gimę.

Manau, kad vaiko raida turi vystytis Dievo meilėje, kurios apreiškėjais vaikui turėtų būti jo tėvai. Tada ji būtų natūrali ir laisva. Tėvais tapti galima fiziškai ir tokie yra beveik visi, tapę tėvais. Tačiau kas yra TĖVAI širdyje, kurie jau buvo VAIKAIS, BROLIAIS ir SESERIMIS, VYRU ir ŽMONA ir tik praėję šiuos etapus ir tapę geriausiais juose, bus idealiais tėvų vaidmenyse.

Deja, yra prarastas ryšys su Kūrėju, su šaltiniu. Kažkodėl žmogui būdingas save naikinantis konfliktas, kuris yra net naujagimyje. Šią dilemą bando išspręsti visų laikų filosofai, mokslininkai ir religijų įsteigėjai. Manau, ateina laikas, kai jų pastangos bus suvienytos ir religija ir mokslas nebebus nagrinėjami atskirai, o tik kartu. Jų kelias jau dabar yra vienijamas. Kasmet gimsta vis naujos disciplinos, mokslai, kurie atsiranda kryžiuojant dvasines ir fizines, humanitarines ir gamtines sritis, nebeišsiverčia nei vienas save gerbiantis mokslininkas be holistinio, visaapimančio požiūrio į visatą. Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys tai Enšteinas, kuris sakė, kad “Mokslas be religijos aklas, o religija be mokslo – luoša.”

To visaapimančio požiūrio ir linkėčiau visiems tėvams, auginantiems mažus Dievo anūkėlius, princus ir princeses, kurie iki vienerių metų yra ypač nuostabūs.