Kovos menų pripažinimo problemos

Norėčiau šiame referate tema „KOVOS MENŲ PRIPAŽINIMO PROBLEMOS ANALIZĖ“ panagrinėti filosofinę klausimo pusę. Šį referatą parašiau kaip baigiamąjį darbą 2005 metais lankydamas sporto trenerių perkvalifikavimo kursus VPU Sporto ir sveikatos fakultete.

Pradėsiu nuo civilizacijos sampratos.

 

Yra dvi pagrindinės civilizacijos, tai Rytų ir Vakarų civilizacijos. Rytų kultūra pagimdė pagrindines pasaulio religijas: krikščionybę, islamą, induizmą, budizmą, konfucianizmą, judaizmą ir kt. Vakarų civilizacija atnešė pasauliui mokslo ir technikos progresą. Nors krikščionybė ir įleido šaknis Vakaruose, bet ji dažnai ėjo greta karų, kolonizavimo ir vergijos, todėl vakariečiai užkariaudami naujas teritorijas (pvz.: Didžioji Britanija ir jos imperija, „kur niekada nenusileidžia saulė“) nešė daug skausmo (tą patvirtins ir mūsų protėviai, prisiminę kryžiuočius). Rytų civilizacija daug taikesnė, dvasingesnė. Jei Rytų žmonės – fermeriai, tai Vakarų – medžiotojai. Jei Rytų – sėslūs, tai Vakarų – keliautojai ir atradėjai.

 

Tokia priešistorė.

 

Prisiminkime mūsų eros pradžią, Kristaus laikus ir dar iki jo. IV-VI am. pr. m. e. gyveno tokios asmenybės kaip Konfucijus, Buda, Sokratas, Aristotelis ir Malachijas. Jie visi buvo vienas kito amžininkai arba beveik amžininkai. Vieni iš jų davė pradžią Vakarų civilizacijai (Sokratas, Aristotelis) ir yra cituojami iki šiandien, o kiti Rytų (Konfucijus, Buda) tikrai iki šiol įtakoja Azijos šalis, jų kultūrą.

 

Istorijoje šios kryptys visada buvo, – viena daugiau išorinė, kuri rėmėsi tuo kas matoma; kita vidinė, siekianti pažinti nematomą, dvasinį pasaulį.

 

Prisiminkime dar senovės Egiptą, jo faraonus, žinias, kurios įgalino pastatyti piramides, pasaulio stebuklą. Tai išorinė pusė, nes kas yra Egiptas šiandien – tik skurdi šalis. Bet Egipte buvo vergai, žmonės, kurie sekė ypatingais doros ir moralės įstatymais, žmonės, kuriems Mozė, išvedęs juos iš Egipto, suteikė 10 Dievo priesakų, be kurių šiandieninė civilizacija būtų tiesiog neįmanoma. Izraelis buvo vargingas kraštas, pats Romos imperijos pakraštys, kuriame iki mūsų dienų išlikę tik dykynė, peizažas skurdus ir niekuo nežavintis. Šiandien tai – pačių karščiausių religinių, etninių, kultūrinių, karinių ir kokių tik nori konfliktų vieta. Bet kaip pakeitė pasaulį žmogus iš Nazareto, vardu Jėzus.

 

Graikija, Sparta, Atėnai, Olimpiada, vėliau Romos imperija ar net Renesansas taip iškėlė žmogų, jo grožį, galią ir jėgą, pastatė tiek daug architektūros paminklų, kuriais Italijoje ir kitur stebisi viso pasaulio turistai. Bet kas yra Europa? Senasis pasaulis, papuvęs, nes nesugeba keistis, tobulėti. Europos Sąjunga net nesugebėjo savo konstitucijoje pripažinti krikščionybės, nors tik jos dėka iš barbarų virto civilizacija (germanai, anglosaksai ir kt.). Europos Sąjunga – tik „Euro“, valiutos, sąjunga, nes tai naudinga ekonomikai.

 

Naujasis pasaulis – Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynai. Kuo jie skiriasi? Trečiojo pasaulio šalys – tai Pietų Amerikos žemyno šalys. Skurdas, nepriteklius, didžiulė praraja tarp turtingų ir vargšų, diktatoriai. Taip mes apibūdintume šį kontinentą. Kodėl? Ar ne todėl, kad ispanai, kolonizavę P. Ameriką troško tik aukso? Š. Amerikos pirmieji gyventojai buvo išeiviai iš Anglijos, jie ieškojo tikėjimo laisvės ir būdami puritonais, negalėjo jos atrasti tėvynėje. Teko jos ieškoti svetur, tolimoje Amerikoje. JAV Prezidentas iki šiol prisiekia Biblija, JAV žemėlapis mirga pavadinimais iš Biblijos.

 

Viso pasaulio istorijoje įdomu stebėti kaip keliavo civilizacijos židiniai: Kinija, Indija, Egiptas, Babilonas, Persija, vėliau Graikija, Italija, Iberija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, dar vėliau – Anglija, vėliau ir iki dabar – JAV. Trumpai XX a. – TSRS. Šiuo metu kyla Azija: Japonija, P. Korėja ir Kinija.

 

Mokslas ir religija turi suvienyti savo pastangas statant tobulą pasaulį, Rytai eina į Vakarus, Vakarai į Rytus, ilgainiui neliks jokių sienų nei tarp Rytų ir Vakarų, nei tarp Šiaurės ir Pietų (Šiaurė – turtinga, Pietūs – skurdūs). Mano nuomone, karas dažnai reiškė progresą, kartais pralaimėjusi pusė užkariaudavo nugalėtoją savo kultūra (kaip atsitiko su romėnais, užkariavusiais graikus). Bet karas nėra būtinas. Visada įmanoma išspręsti konfliktus taikiai.

 

Graikijoje nurimdavo kovos, nes graikų poliai turėjo bendrą kultūrą, ir Olimpinių žaidynių metu nebūdavo liejamas kraujas. Stalo tenisas atvėrė duris į komunistinę Kiniją. Kultūra, net ne religija, šiandien yra didžiausias taikdarys. Kas vyksta tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, siena tarp kurių yra labiausiai ginkluota ir saugoma pasaulyje? Ogi kultūrinis apsikeitimas ir pirmi nuvykę į Š. Korėją buvo vaikų dainų ir šokių kolektyvas „Mažieji angelai“. Dabar tokių kolektyvų yra šimtai iš kultūros, meno, sporto sričių, kurie tirpdo geležinę sieną tarp šių valstybių.

 

Čia sportas turi savo misiją, kaip bendros globalios vieno pasaulio, vienos žmonijos kaip vienos šeimos, kultūros dalis.

 

Žmonės, ypač vyrai, nuo seno užsiminėjo žvejyba ir medžiokle. Taip išliedavo savo jėgas, agresiją, susiliedavo su gamta. Jau seniai buvo populiarūs žaidimai, kurie šiandien yra taip žinomi. Patyrinėjus renesansą, teko surasti futbolo, regbio, krepšinio protėvius, kurie tais laikais buvo tik prasčiokų žaidimai ir daug grubesni nei šiandien. Šiandien tai didžiulis verslas, žaidimai, kuriuos stebi visas pasaulis. Jie humaniškesni, reginys yra nuostabus. Negražu tik, kai pinigai ima reikšti viską, ir net nustelbia tą vidinę, dvasinę, moralinę, kultūrinę, taikdarišką sporto pusę.

 

Tai sporto bėda. Siekiama rezultato bet kokia kaina, neetiškai, nedorovingai ir negražiai. Mane sujaudino vienas pasakojimas apie Dziudo čempionatą, kuriame susitiko du korėjiečiai. Vienas iš jų patyręs ir senas vilkas, kitas – jaunas ir karštas kovotojas, pasitikintis savo jėgomis. Vienoje pusėje patirtis, kitoje – energija ir jaunystė. Kaip buvo gaila, kada padarius skausmingą rankos laužimą, jaunuoliui neprisipažinus nugalėtam, buvo sulaužyta jo ranka. Laimėjo patirtis, o kokia kaina, – atimdama energiją ir jaunystę. Tai buvo padaryta tyčia, ir kuo tada mes esame geresni už tuos, kurie stebėjo gladiatorių kautynes iki mirties. Jei didžiajame sporte, naudodami dopingą, sportininkai, jauni žmonės, sužaloja savo sveikatą ir gyvenimą, esame kalti mes, žiūrovai, sirgaliai, visuomenė, kuri skatina, stebėdama, sirgdama už juos. Sportas neturi tapti tuo, kurio viršūnėje esantys uždirba milijonus, o kiti aukojami ant sporto aukuro. Pažįstu buvusią lauko tenisininkę, kuriai nuo žodžio „mankšta“ darosi bloga, nes sportas sužalojo jos kelius ir ji negali bėgioti, nors jai tik 25-i.

 

Todėl nemėgstu didžiojo sporto, nemėgstu konkurencijos ir varžybų, nemėgstu žvalgytis aplink ir galvoti kaip man tapti geresniu nei kitas. Man labiau patinka tobulėjimo kelias, praktikuojamas religijoje, aš tobulėju, darydamas gera kitiems, aš siekiu bendro gėrio, disciplinuodamas savo kūną ir daug ko atsisakydamas, kad vėliau galėčiau, tuo ką paaukojau, pasidalinti su kitais. Negalima būti laimingais kažkieno sąskaita, visada reikia ieškoti aukso vidurio: „Laimiu aš, jei laimi visi kiti“.

 

Žvaigždės, nesvarbu roko ar sporto, dažnai nėra sektini pavyzdžiai jaunimui. Narkotikai, laisvas seksas, grubus elgesys ar net nusikaltimo šešėlis sekioja ne vieną iš jų. Šlovė susuka galvas, jie būdami nesubrendę, dažnai elgiasi vaikiškai. Net ir visapusiškas savęs disciplinavimas nieko nereiškia, jei vidinė, dvasinė pusė šlubuoja, jei „idealas“ neatitinka sąžinės reikalavimų. Aš manau, kad Hitleris, Stalinas buvo labai disciplinuoti žmonės, bet tikrai nebuvo geri.

 

Kaip ir jauna mergina, susiruošusi į Holivudą, kad taptų aktore, gyvenime tampa tik striptizo šokėja naktiniame klube, ar jaunas brazilas, panorėjęs tapti antruoju Pele, tampa tik narkotiku gangsteriu. Tai tik keletas pavyzdžių, kai neteisingos mados ir žvaigždės sugadina gyvenimą daugybei. Ko turėtume siekti? Kas yra laimė? O gėris ir blogis?

 

Viso to sportas nepaaiškina ir į tokius klausimus neatsako. Ką veikia žvaigždė, kai pasensta, – laižosi žaizdas ir prisimena buvusią šlovę? Ar tikrai tai yra svarbiausia? Ne! Neketinu vesti savo vaikų į didįjį sportą ir stengsiuosi, kad ir kiti ten neitų, jei taip jie sugadins savo gyvenimą.

 

Man labiau patinka kovos menai, nes jie turi „DO“, tai kiniečių hieroglifas, kuris išvertus reiškia „kelias, moralinis principas“. Dziudo, pati pirmoji dvikovė sporto šaka, tapusi olimpine. Aš pažįstu ne vieną Dziudo trenerį, esu matęs kaip jie dirba. Akademinis, tai mano nuomone, pasyvus, įspraustas į tam tikrus rėmus, reglamentuotas, be laisvės ir pasirinkimo, apgaubtas miesčioniškumu ir nesugebantis rizikuoti. Vyriausybės kontroliuojamas, panaudojamas politikų savo intrigoms, sportininkų lūpomis ne vienas iš politikų daro karjerą.

 

Rytų kovos menai, savaime aišku, gali būti panaudoti piktam. Mafija nuperka meistrą, ir jis tampa jų treneriu, instruktoriumi. Kovos menai tampa verslu, kai tik už teisingą techniką yra suteikiami juodi diržai ir po pasaulį pasklinda instruktoriai, nieko nežinantys ir neišmanantys apie „DO“. Bet, mano manymu, būtent kovos menai neša kartu su savimi Rytų kultūrą, o šiandien Vakarai taip jos trokšta, kaip troškantis vandens. Pažiūrėkime kokios populiarios Vakaruose jogos, meditacijos praktikos, įvairios netradicinės medicinos. Kiek vaikų Lietuvoje dalyvauja įv. kovos menų klubuose? Vien mano klube yra apie 100 Vilniaus miesto ir rajono vaikų.

 

Šiandieninė kultūra – tai lygių teisių kultūra, visur kovojama už moterų teises, seksualinių mažumų teises, demokratija ir laisvė yra pagrindinės mūsų civilizacijos vertybės. Tačiau kai nėra autoritetų, kurie išspręstų konfliktus, kai nėra prioritetų, kurie būtų neginčijami, kyla daugybė konfliktų tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Rytų kultūra sugeba išvengti konfliktų daug geriau nei Vakarų. Šeimos daug patvaresnės Rytuose, nei Vakaruose. Visuomenė serga, žmonės žudosi, vartoja narkotikus ir svaiginasi, kai nėra laimingi savo šeimoje. Vakarai svaiginasi tuo kas laikina, nepastovu, materialu. Tačiau Rytai žiūri į ateitį, galvoja apie būsimas kartas.

 

Man teko gyventi Pietų Korėjoje, turbūt labiausiai besivystančioje šalyje visame pasaulyje beveik du metus. Aš mačiau kaip ten auklėjama jaunoji karta, jų vaikai. Tuoj po mokyklos jie eina į privačias mokyklas, ten mokosi piešti, šokti, dainuoti, anglų kalbos, taekwondo ir gamtos mokslų, naudotis kompiuteriais. Tikrai Paryžiaus, Londono ir Niujorko vaikai šiandien nėra tokie kultūringi, kokie kultūringi ir išsilavinę yra korėjiečiai vaikai. Ir visa tai nepametus konfucianizmo ir budizmo vertybių ir kultūros, nes Pietų Korėja tikrai religinga šalis, jos krikšionys misionieriai dirba visame pasaulyje. Nežiūrint į tai, kad korėjiečiai sunkiai dirba, ten dažnai metro stotyje ar netoli transporto mazgų pamatysi fitneso klubą, kuris veikia nuo 7 ryto iki 11 vakaro. Ir jie tikrai populiarūs. Neteko matyti apkūnių korėjiečių, nors Vakarų pasaulyje net vaikų tarpe tai didelė problema.

 

Norėčiau, kad kovos menai atneštų Rytų kultūrą ir į Lietuvą, ir į Vakarų pasaulį. Treneris, o kovos menuose tai mokytojas, pirmiausia turi būti autoritetu, branginti tai ir jokiu būdu nepiktnaudžiauti. Cituoju:

 

„Santykiai tarp mokytojo ir mokinių pagrįsti konfuciška morale ir pagarba: mokytojas – mokinys, vyresnis – jaunesnis. Ritualas ir nusilenkimai – neatsiejama proceso dalis. Mokytojas atsakingas, kad jo mokinys ir už salės ribų elgtųsi moraliai, o mokinys jaučia pareigą prieš mokytoją ir mokyklą… Treniruočių tikslas – savęs, kaip asmenybės tobulinimas, harmonijos siekimas ir pan. Jei ir vyksta kovos, tai nesvarbu, kas laimės, bet svarbu pati kova, kuri yra viena iš asmenybės saviraiškos ir tobulinimo formų. Didelis dėmesys kreipiamas technikos tobulumui ir estetikai, todėl bet koks grubus ir netašytas stuobrys, galintis praskelti nosį vos ne pačiam mokytojui, pirmiausia yra mokomas judesio kultūros, o jo fiziniai sugebėjimai smurtauti yra dažnai net pripažįstami kenksmingais aplinkai. Kartais treniruojamasi gražiose „harmonizuojančiose“ vietuose: kalnuose, miške ir pan. Pasiekimai čia vertinami pagal vis sudėtingesnių technikų, techninių kompleksų įvaldymą, dažnai pažymimi atitinkamos spalvos diržais prie „maskaradinio kostiumo“ ar meistriškumo lygį parodančiu laipsniu, titulu. Viso gyvenimo užsiėmimas, ir solidus amžius nėra kliūtis, nes patirtis įgyjama tik laikui bėgant. Fizinės savybės mažiau svarbios nei technikos tobulumas, todėl stabilios psichikos ir emocijų žmonės turi daugiau galimybių lyginant su karštakošiais nebrendylomis.

 

Skirtingai nuo kovos menų sporto treniruotės vyksta sporto salėse ar panašaus pobūdžio vietose. Treneris – žmogus, kuris treniruoja ir ruošia tave varžyboms arba sportinei kovai pagal suderintas taisykles. Jei priešininkas jas pažeis, laimės net ir „pralaimėjęs“ varžovas. Visų treniruočių tikslas – pasirengti geriausiai varžyboms ir jose parodyti savo sugebėjimus prieš teisėjus ir žiūrovus, kad būtų susižerta daugiausiai medalių, prizų, čempioniškų titulų. Treniruočių režimas sustatytas taip, kad pikas būtų varžybų dieną. Po to – „atsipalaidavimas“. Technika atidirbama tokia, kuri leidžiama taisyklių (dažniausiai netrauminė, nes kitokia – visai logiškai ir pagrįstai draudžiama), ir kuri yra efektyviausia ir efektingiausia. Stengiamasi išnaudoti palankiausią sportui amžių, nes itin reikšmingos fizinės sportininko savybės: jėga, greitis, ištvermė – būdingiausios jauname amžiuje, kaip ir poreikis ir noras varžytis.“ (šaltinis: http://kovosklubas.naujas.com)

 

Autoreferatas – tai mokslinis darbas, bet net patys principai, kuriais grindžiamas mokslinis darbas, kai yra „užmušama“ asmeninė nuomonė, o remiamasi įv. šaltiniais, jie cituojami, gali sudaryti net 2/3 viso darbo, man yra nepriimtinas. Su kovos menais esu pažįstamas nuo 9 klasės, t.y. ėmiau lankyti karate prieš šešiolika metų. Neketinu slėptis už autoritetų nugarų, o verčiau dėstysiu savo nuomonę, nes šaltinių, iš kurių surinkau informaciją tikrai nesugebėsiu prisiminti ir išvardinti. Žinau ne vieną atvejį, kaip statistiką „užtempia ant kurpaliaus“ ir pagal užsakymą rašo mokslinius darbus, iš anksto žinodami apie galutinį rezultatą.

 

Nesu ypatingas teoretikas, kovos menų poveikį sau ir savo gyvenimui bandžiau pats. Esu tikras, kad praktinis patyrimas yra daug svarbiau už bet kokią teoriją. Kaip manote, kuri iš dviejų moterų geriau išmano apie motinystę: ar ta, kuri turi dvylika vaikų ir pati juos užaugino; ar mokslų daktarė, kuri perskaitė visą įmanomą literatūrą apie motinystę? Atsakymas aiškus…

Esu metus treniravęsis karate (Japonija), vėliau keturis metus ušu (Kinija), dar vėliau porą metų aikido (Japonija). Teko susidurti su Tongil Moo Do, kas reiškia „Suvienytas kovos menas“, kuris apjungia dziudo, karate ir taekwondo. Esu TMD 2 dano meistras.

 

2002 m. išvykau į Pietų Korėją, kur universitete studijavau korėjiečių kalbą ir Von Hva Do kovos meną, kurio dabar mokau vaikus ir Lietuvoje. Jis man pats priimtiniausias, nes judesiai atliekami tik apskritimu, turi dziudo metimus, smūgius tiek rankomis tiek kojomis, taip pat gynybą artimą aikido. Viską vienija vienas paprastas principas – „Von“ (ratas, apskritimas, rutulys), „Hva“ (harmonija) ir „Do“ (kelias, moralinis principas).

 

Von Hva Do kovos mene išskiriamos trys dalys. Tai „protėviai“ (pagarba senovei, vyresniems), „šokis“ (kultūra – kova, tai spektaklis, vaidinimas su savo tema ir kostiumais) ir, žinoma „kovos menas“. Todėl tai tikrai nėra tik sportas, tai dvasinė ir fizinė disciplina, nešanti kultūrą ir besitreniruojantiems ir stebintiems.

 

Kas yra kovos menai? Korėjiečių kalba tai „mudo“.

Hieroglifas „mu“ turi tokią reikšmę:

1) tarsi pabaisa, kuri turi jėgą užmušti ir sužeisti;

2) tarsi aštraus kardo ašmenys;

3) tai begalinės jėgos egzistavimas.

 

Hieroglifas „do“ reiškia:

1) išmintis, kurios dėka žmogus gali nuspręsti kaip galima ir kaip negalima elgtis;

2) visatos bendrumas, kuris veda kiekvieną būtybę (ypač žmogų) vertikalia ir horizontalia kryptimi;

3) racionaliu būdu jungia mus su amžinybe;

4) pagrindinis principas, kurio dėka žmonės sugeba gyventi kartu;

5) gyvenimo šaltinis.

 

Taigi, į klausimą „kas yra kovos menai?“ galime atsakyti taip: Tai yra „MU“, kurį veda „DO“.

 

1997 m. kovos mėnesį JAV sostinėje Vašingtone įvyko steigiamasis „Kovos menų federacijos už taiką visame pasaulyje“ suvažiavimas. Jame dalyvavo 300 aukščiausio rango meistrų iš 100 pasaulio šalių. Ji sušaukė Gerb. Sun Myung Moon, kurio pasekėju drįsčiau save vadinti. Toliau norėčiau trumpai apžvelgti tris temas, paliestas suvažiavime. Šios temos:

1. Kovos menai – formaliojo švietimo dalis (The academic potential of martial arts as a college curriculum).

2. Kovos menai – charakterio auklėjimo būdas (Martial arts as an educational tool for building a human character).

3. Kas bendra visiems kovos menams (Common ground among the various martial arts)?

 

Pradėkime nuo pirmos dalies. Kaip kovos menams patekti į mokyklas, universitetus, kaip įgauti akademinį pripažinimą? Ar kovos menai ir liks tik posūnio vietoje, glausdamiesi rūsiuose ar šokdami pagal turtingų sporto klubų dūdelę? Pirmiausia, tie, kas nori pristatyti kovos menus universitete, turi turėti akademinį išsilavinimą. Jei profesorius, habilituotas daktaras, jau pelnęs universiteto pripažinimą kels kovos menus, kiti profesoriai, universiteto vadovybė imsis rimtai tai svarstyti. Kaip rodo JAV patirtis, kur jau yra universitetai, kurie priėmė kovos menus kaip akademinės programos dalį, ši programa dažniausiai integruota kūno kultūros užsiėmimuose ir studentai turi galimybę pereiti, tarkim, 10 savaičių kursą, kurio metu jie išmoks karate, dziudo, taekvondo pradmenų. Tai dažnai papildomas kursas, kuris dažnai pamirštamas, kai studentams ateina egzaminų metas. Pradžioje grynai iš smalsumo jį pradėję, studentai jo nebaigia, nes tai nėra privaloma.

Kol kas mažai tikėtina, kad kovos menai būtų pripažinti kaip atskira akademinė disciplina, nors to reikia siekti. Kovos menai galėtų būti kūno kultūros, filosofijos, Azijos kultūros, sociologijos ar psichologijos disciplinų dalis. Kalbant apie kovos menus galima paminėti jų istoriją, kaip jie vystėsi; kovos menai galėtų padėti kalbant apie agresijos, prievartos ar savižudybių problemas; kovos menai būtų nesvetimi studijuojant religijas (dzen budizmas, taosizmas ir t.t.); kaip moterims apsiginti ar išsigelbėti sudėtingose situacijose.

Kovos menuose dar būtų galima išskirti vidinę, dvasinę pusę (moralinė, dorovinė kultūra, tradicijos, charakterio ugdymas, „ki“ jėga) ir išorinę, fizinę (sporto mokslas, biomechanika, anatomija, traumatologija, metodologija).

 

Antra tema : kaip kovos menai gali auklėti charakterį? Kaip ir kiekviena disciplina, kovos menai – puikus dvasios ir kūno disciplinavimo kelias, žmogus sužino apie principus, tokius kaip naudok jėgą tik silpnesniam apginti arba gerbk vyresnius ir t.t. Kovos menų instruktorius – tai labai unikali profesija, nes toks žmogus savo mokiniams turi duoti ir dvasinių patarimų, būti jiems vedliu nugalint gyvenimo sunkumus. Deja, įspūdis, kurį sukelia žiniasklaida, panaudodama tik fizinį, agresyvų kovos menų aspektą, iškreipia tikrąją kovos menų esmę. Juk pirmieji, ėmę praktikuoti kovos menus, buvo Šaolinio vienuoliai, taip siekę disciplinuoti ir sustiprinti savo kūną po varginančių meditacijų ir maldų. Dabartiniam jaunimui, paaugliams su jų problemomis reikalingi lyderiai, teisingas vadovavimas, suteikiantis prasmę jų gyvenimui. Tai padėtų išspręsti agresijos, savižudybių, narkotikų, ankstyvo nėštumo, ieškojimo laimės visiškai išoriniuose ir nesvarbiuose dalykuose, problemas. Kovos menų mokytojas turėtų būti pavyzdžiu, padedančiu vaikams ir paaugliams tapti pasitikinčiais, turinčiais gyvenimo tikslą, gyvenančiais vardan visuomenės, tapti gerais šalies piliečiais, galų gale, nebijančiais net ir kumščiais apginti principus, kuriais tiki, jei to reikėtų. Anot JAV garsaus futbolininko, ėmusio praktikuoti hapkido kovos meną: „Kovos menas – visų pirma, pagarbos jausmas, tam tikros taisyklės; kai reikia išmokti kristi prieš metant kitą; kai reikia kontroliuoti save prieš einant į kovą.“

Ir suvažiavime esantys meistrai visi kaip vienas sutiko, kad „aukščiausias menas, tai sugebėjimas išspręsti situaciją, nepanaudojant jokios fizinės jėgos.“

 

Studijuojant kovos menus, ką bendro galime atrasti? Tai ir rytų filosofija, rytų medicina, masažas, kūno judesio grožis, agresijos slopinimas, jaunimo auklėjimo socialiniai klausimai ir t.t. Kovos menai šiandien jau nebe vien tik Azijos šalių kultūrinis turtas, bet yra paplitę po visą pasaulį ir yra mėgstami ir Afrikoje, ir Europoje, ir Lotynų Amerikoje. Kokie būtų globalūs dabartinių kovos menų tikslai? Jie skiriasi nuo praeities tikslų, nes praeityje jie buvo gyvybiškai svarbūs, norint išgyventi įv. karų, feodalinių konfliktų metu. Šiandien apie 200 milijonų žmonių, praktikuojančių įv. kovos menus, turi kitokį tikslą. Vienas suvažiavimo kalbėtojas išskyrė tokius tikslus: kūno kultūra ir moralė (arba tradicijų išsaugojimas). Kūno kultūra tai būtų ir savigyna, ir sporto varžybos, ir fitnesas. Vienas didelis skirtumas tarp sporto ir kovos menų yra tas, kad kovos menai vystėsi šimtus metų, jie turi kartas meistrų, kurie perduodavo savo paslaptis savo šeimos nariams kartu su tam tikra tradicija. Šiandien svarbu ne tik tradicijos, bet nereikia nuvertinti ir sporto mokslo pasiekimų. Ištvermė, lankstumas, greitis, vikrumas, jėga – visos šios fizinės savybės turi būti vystomos sutinkamai su mokslo pasiekimais ir naudojant naujausias technologijas. Kovos menai turi daug bendro su Rytų filosofijomis, seniausia iš jų – daosizmas, taip pat konfucianizmas ir budizmas. Kovos menų šaknys yra tos pačios, dažniausiai kildinamos iš Kinijos, kuri laikoma seniausia civilizacija Rytuose.

 

Tokios trys temos buvo paliestos suvažiavimo metu.

 

Koks gi kovos menų tikslas? Aš žinau Von Hva Do tikslą, kuris yra labai paprastas, sukurti idealų pasaulį, kuriame visi galėtų gyventi harmonijoje vienas su kitu.

 

Jei plačiau tai „VON‘ reiškia:

kiekvieno judesio vidinę ir išorinę puses, kiekvieno judesio apskritimu ir sferoje formą. Kiekvienas puolantis ar besiginantis judesys atliekamas apskritimu arba sferoje. Bet pirmiausiai mūsų protas turi tapti apskritas arba sferiškas.

„HVA“: tai harmonija. Harmonija su pačiu savimi ir kitais. Tuo remdamiesi, galime tobulinti savo ataką arba gynybą. Bet kurios atakos arba gynybos tikslas nėra sužeisti arba nužudyti.

„DO“: tai išmintis, kuri nukreipia mūsų sugebėjimų panaudojimą. DO – tai absoliutius standartas, kuriuo žmogus remiasi, norėdamas pasinaudoti savo sugebėjimais ir žiniomis. Jomis reikia naudotis teisingai. DO – visų pirma elgesio etiketas. Todėl, Von Hva Do naudoja sferiškų judesių teoriją. Galutinis VHD tikslas – idealus pasaulis, kuriame viešpatauja harmonija.

Kaip pavyzdys gali pasitarnauti visata, kurioje dangaus kūnai juda sferiškai arba molekulės, atomai ir dalelės, kurios taip pat juda sferiškai, ratu, apskritimu.

 

 

 

Norėčiau trumpai išdėstyti savo išvadas. Man atrodo, kad viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios kovos menai stokoja pripažinimo, yra jų susiskaldymas, susipriešinimas. Kiekvienas laiko savo praktikuojamą kovos meną geresniu, aukštesniu, teisingesniu, efektyvesniu už kitus. Panašiai kaip ir religijoje, kur kiekviena religija laiko tik save ta vienintele tikrąja, vedančia į galutinį tikslą ir menkina kitas. Būtent dėl to susipriešinimo trūksta koordinuotų pastangų iškelti kovos menus į reikiamą lygį.

Aišku, dabartinis visuomenės materializmas, kai siekiama bet kuria kaina pasipelnyti ir kovos menai yra vienas iš tokių būdų. Instruktoriais tampama, nes diržą galima įsigyti, tokie instruktoriai savo neprofesionalumu vėliau kompromituoja kovos menų įvaizdį.

Ir, žinoma, kovos menai atstovauja jėgą, visos jėgos struktūros (kariuomenė, policija) naudoja kovos menus, bet juos naudoja ir nusikaltėliai, todėl dažnai kovos menų įvaizdis yra prastas, nes jie panaudojami piktam ir šį įvaizdį dar paskatina kino filmai, žiniasklaida.

 

Dar norėjau pridėti, kad kovos menų tikslas yra gilesnis nei sporto, jis įjungia ir dvasinį tobulėjimą, beveik religinį savo kūno disciplinavimą (atsisakant alkoholio, bet kokių narkotikų, laikantis aukštų dorovinių elgesio normų, ypač priešingos lyties atžvilgiu). Tai būtų svarbiau už medalius ir apdovanojimus varžybose, – net jei kovos menų meistras niekada nepanaudos gyvenime savo techninės meno dalies, jei jis bus pasiruošęs visada padėti, nebijoti eiti prieš komformizmą, aukotis vardan aukštesnio, tai jis jau daug pasiekė ir daug išmoko.

Bet reikės nemažai pastangų ir gerų instruktorių, turinčių plačią pasaulėžiūrą, kad kovos menai iš tikrųjų taptų vedančia auklėjamąja priemone jaunimui, paaugliams ir vaikams.