Ateities mokykla

Čia noriu aprašyti ateities mokyklos viziją, pasiremdamas Megre knygomis ir savo supratimu. Tai tik pamąstymai, kuriuos pateikiau referate “Kaimo turizmo laisvalaikio praleidimo centras, edukacinis centras, švietimo centras”.

Egzistuojančių mokyklų idėjos

Norėjau aptarti privačias mokyklas, su kuriomis esu susidūręs:

Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje (TAMV) įsteigta siekiant sudaryti sąlygas mokytis anglų kalba į Lietuvą atvykusių diplomatų bei verslininkų vaikams. TAVM yra tokio pobūdžio mokyklų (jų pasaulyje daugiau nei 1500) tinklo dalis. Tokiose mokyklose dažniausiai mokosi vaikai, kurių tėvai dėl darbo ar karjeros dažnai keičia gyvenamąją vietą – ambasadoriai, diplomatinių atstovybių darbuotojai, įvairių verslo kompanijų atstovai. Jie siekia, kad, nepaisant mobilumo, jų vaikai gautų kokybišką išsilavinimą. Nors mokykla užregistruota kaip neformalaus ugdymo įstaiga, ji veikia kaip formalaus švietimo įstaiga.

Dar teko lankytis Vilniaus tarptautinėje mokykloje (VIS), kurią 2004-ais metais įkūrė grupė tėvų ir pedagogų iš Lietuvos, Danijos, Suomijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai mokykla, kuri atspindi demokratinės ir daugiakultūrinės visuomenės vertybes, tuo pačiu puoselėjant lietuviškas tradicijas ir kultūrą.

Buvau ir tik prieš metus įsikurusioje viešojoje įstaigoje „VIMS“. Vilniaus tarptautinė Meridiano mokykla (Vilnius International Meridian School – VIMS) yra privati pradinė mokykla, teikianti puikios kokybės pradinį išsilavinimą lietuvių kalba. Mokyklos veikla grįsta bendrosiomis programomis ir išsilavinimo standartais. Mokykla vadovaujasi valstybine mokymo programa, savo veiklą grindžia LR Konstitucija, Švietimo įstatymu ir kitais įstatymais, Vaiko teisių konvencija, LR Vyriausybės nutarimais, Švietimo ir mokslo ministerijos norminiais aktais. Esminis mokyklos ugdymo bruožas – intensyvus kalbų mokymas.

Yra ir daugiau privačių mokyklų, bet su jų veikla nesu gerai susipažinęs. Dar norėčiau apsilankyti Šiuolaikiniame mokymo centre (www.ateitiesmokykla.lt).

Artumas gamtai yra tik vienoje iš aplankytų mokyklų, tai Vilniaus tarptautinė mokykla, įsikūrusi Turniškėse, greta prezidento ir premjero kotedžų gražiame pušyne. Todėl ir kaina yra apie tūkstantį litų. Mokykla, net ir privati, turėtų stengtis būti prieinama vidutinei šeimai, todėl brangios vietos nėra privalumas, nors gamtos grožis svarbu. Turniškių teritorija yra saugoma, tai privalumas.

Skaitant Karo akademijos istorija teko susidurti su gražia tradicija: suteikiant karininko laipsnį, Lietuvos Respublikos Prezidentas paliečia kardu kariūno petį tardamas žodžius: „Be reikalo – nepakelk, be garbės – nenuleisk“. Visiems žinomas skautų šūkis: “Dievui, tėvynei ir artimui!”. Pirmas šaulių etikos kodekso punktas: “Pagarba žmogui ir valstybei”.

Mokyklos filosofija

Tokie pavyzdžiai atvedė mane prie minties, kad mokykla būtų karinė. Drausmė, disciplina joje yra privalomos, o motyvuojantys dalykai – absoliučiai būtini. Tiesa, viena iš privačių mokyklų, Vilniaus tarptautinė Meridiano mokykla, irgi turi gana griežtas elgesio normas.

Elgesio normas turi būti griežtos, bet niekada ne griežtesnės nei geroje šeimoje, vaikas, net jei jis baudžiamas, privalo jaustis mylimas. Žinoma, šiandien nukrypstama į kraštutinumus, vaiko net negalima paliesti. Kartais palietimas leidžia vaikui nusiraminti, nes kai kuriose šeimose labai trūksta tiesiog žmogiškos šilumos.

Norėdamas apibūdinti šios mano steigiamos būsimos mokyklos organizavimą, visų pirma pačiam sau privalau išsiaiškinti, kokia šios mokyklos filosofija, vizija, misija ir strateginiai tikslai. Filosofija būti pati svarbiausia nuo ko norėčiau pradėti.

Visas žmogaus gyvenimas turi tikslą. Koks jis? Pirma,- tapti asmenybe. Tai charakterio ugdymas, asmeninės savybės, kurias subrendęs žmogus privalo įgyti. Laisvas, kūrybingas, bet ir atsakingas. Mylintis, bet ir griežtas sau. Duodantis, atleidžiantis, bet ir principingas. Norėčiau pasiūlyti tokį šūkį mokyklai: “Duoti ir pamiršti, mylėti ir atleisti”. Kokiais dvasiniais principais pagrįsta pati mokykla:

1. Gyventi vardan kitų.

2. Būti šeimininku.

3. Darbas komandoje.

4. Didelė svajonė.

Antra,- tapti geru tėvu ar mama. Kad juo tapti, reikia nuo pat pradžių būti geru sūnumi ar dukra, vėliau puikiu broliu ar seserimi, turint jaunesnių už save, išmokti jais rūpintis. Vėliau aiškiai suprantant, kad romantiški santykiai įmanomi tik šeimoje, nežaloti savo bendraamžių ir laikytis skaistybės iki vedybų, o lytinius santykius pasaugoti savo sutuoktiniui. Gimus vaikams, tapus tėvu ar mama, pasiekiamas visiškas ir besąlygiškas meilės lygmuo ir įgyvendinamas šūkis: “Duoti ir pamiršti, mylėti ir atleisti”, kuris turėtų būti taikomas bendraujant ne tik su sau artimais žmonėmis, bet su kiekvienu sutiktu nepažįstamuoju.

Trečia, išmokti rūpintis gamta, įgyti tam reikalingas žinias, profesiją. Net mokėjimas valdyti savo fizinį kūną, žinojimas kaip juo rūpintis įeina į šią kategoriją. Techninės, specialiosios žinios irgi.

Idealiai pirmą ir antrą tikslus turėjo įgyvendinti šeima, deja, šiandien tėvai sukrovė mokyklai visą naštą, o sau pasiliko pasirūpinti tik materialinio gerbūvio užtikrinimo rūpesčius, t.y. pinigus. Tai liūdna realybė, kad daug šeimų tėvai yra išsiskyrę ir vaikai net ir mokykloje, jau nekalbant apie šeimą, nemato vyrų. Kokie jie, koks vyrų vaidmuo, kaip jie privalo elgtis?

Mano mokykloje privalo būti ir vyrai ir moterys lygiomis dalimis. Mokyklos mokytojai, tai tarsi antri tėvai, besirūpinantys vaikų problemomis, jų gyvenimu, o tik po to, žinių teikėjai.

Ateities vizija

Noriu dar papasakoti vieną istoriją, kuri asmeniškai mane įkvėpė. 1620 m. rugsėjo 6 dieną iš Anglijos uosto Plimuto į Ameriką išplaukė 102 vyrai, moterys ir vaikai. Jie nesiruošė grįžti. Tai buvo pirmieji emigrantai puritonai, išsiruošę ieškoti naujos tėvynės. Po labai sunkios 67 dienų kelionės jie išsilaipino Šiaurės Amerikos pakrantėje. Šis įvykis laikomas JAV dvasiniu gimtadieniu. Čia išsilaipino krikščionys, kurie pirmiausia pastatė bažnyčią, mokyklą, o tik vėliau sau namus. Tiksliau – vienas pastatas tarnavo visiems tikslams. Vienoje salėje vyko ir pamokos, ir mišios, ir įvairūs bendruomenės susirinkimai. Mokykla turėtų būti tokia, joje turėtų lankytis ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir visa bendruomenė. Mokykla privalo būti gyva nuo ryto iki vakaro.

 

Ateityje geri tėvai sugebės patys išmokyti savo vaikus namuose. Bus paruoštos metodikos, pvz.: videokasetės, audiokasetės, DVD, kompiuterinės programos, mokomieji žaidimai, nuotolinis mokymas Internetu, konsultacijos telefonu. Visa tai atsiras tam, kad šiandieninė pragaištinga gamtai miestų, kuriuose susikaupia milijonai žmonių, tarša būtų pakeista ekologišku gyvenimu vienkiemiuose, kur kiekviena šeima turės savo hektarą, savo giminės sodybą ir nereikės teršti gamtos, kaip tai daroma dabar. Atominė energija, jei ji saugi, yra geras sprendimas. Informacinėje visuomenėje fizinį žmogaus darbą pakeis mašinos, todėl žmonėms nereikės miestų, kur jie dirbo gamyklose. Maistas bus išvežiojamas po namus, viskas, ko reikia žmogui ateis pas jį, o ne jis vaikysis tai, aukodamas sveikatą ir gyvendamas dėžutėje dideliame mieste.

Kaimo turizmas yra judėjimas teisinga kryptimi. Šeima gali tai padaryti, gyventi kaime kartu su gamta, nepakenkti jai ir tuo pačiu metu suteikti savo vaikams visapusišką išsilavinimą.

 

Būdamas Verslo turnyro pirmojo turo mokymuose iš Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos viceprezidento išgirdau įdomią mintį: XX a. Lietuvos devintojo dešimtmečio pagrindinis verslas buvo spalvoti metalai, nuo 2001 m. iki dabar – nekilnojamas turtas, tačiau ateityje tai bus gamtosauga”.

Šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas pakenkė ne tik gamtai, bet ir šeimai. Viskas po truputį atsistos į savo vietas, ne savaime, o protingomis žmonių pastangomis. Atsakingai elgtis su atliekomis, jas perdirbti, grįžti gyventi į gamtą kaip šeimininkai, o ne griovėjai. Mylėdami savo vaikus stenkimės palikti jiems geresnį ir švaresnį pasaulį.

Jau vykstantys procesai

Siūlau susipažinti su Vladimiro Megre knygų serijoje “Skambantys Rusijos kedrai” aprašytų idėjų siejamais bičiuliais. Informacija apie juos galima rasti Internete: www.anastasija.lt

Lietuvoje yra įkurtos gal jau penkios tokių bičiulių bendruomenės, kur jaunos šeimos grįžta į ištuštėjusius Lietuvos kaimus, perka žemę ir kuria Giminės sodybas, kur ketina, kad gyventų ir jų vaikai. Todėl kaimo turizmas privalėtų virsti ne tik laikinu apsilankymu kaime, o pastoviu gyvenimu jame, atsigręžimu į gamtą šimtu procentu.

Žmonės pramoninės revoliucijos metu pabėgo iš kaimų, nes kaime buvo skurdas ir badas; socialinė neteisybė ir baudžiava. Šiandien ūkininkai remiami, skiriami pinigai. Bet grįžti į kaimą reikėtų tiems pabėgusiems, nes šiandien žmogus gali susikurti patogią ir ekologiškai saugią gyvenimo aplinką, kad ir kur jis begyventų. Dažniausiai mieste visi gyventojai yra nuasmeninti, lengva pasislėpti milijoniniame mieste ir būti nenubaustam. Mieste gyvendamas žmogus nesijaučia atsakingas, jis yra beveidis, “nematomas”, nes niekam nerūpi jo gyvenimas, jo asmenybė. Visiškai kitaip yra kaime, kur tvirta bendruomenė, o visi vieni kitus pažįsta nuo pat kūdikystės. Tokį žmonių artumą reikia susigrąžinti.

“New York Times” rašė, kad jei žmonės gyventų be žalingų įpročių, mūsų medicina gali tiek, kad žmogus išgyvens iki 120 metų. Ir tai galės kiekvienas sveikas ir normalus žmogus.

Pabaigoje įdedu straipsnį iš žurnalo “JI”, pavadinimu “Patirtis”:

“SKAMBANTYS KEDRAI”

Tai ne muzikos kūrinio ir ne nacionalinio parko pavadinimas. O klubo, kurį įsteigė jauni žmonės, nusprendę kurti unikalią ekologišką gyvenvietę. Trokštantys atitrūkti nuo civilizacijos, gyventi ypač gražiai ir draugiškai.

Skamba kaip pasaka. Idėjos propaguotojai sako, kad jiems atsibodo gyventi miestuose, kur stinga augmenijos, žalumos. Atsibodo atšalę žmonių santykiai, susvetimėjimas. Užtat ir nutarė pagerinti savo gyvenimą, apgaubti jį žaluma ir meile vienas kitam bei aplinkai. Apie unikalią idėją steigti ekologines gyvenvietes pasakoja klubo vienas įkūrėjų Mindaugas bei narys reiki meistras Virgis. „Kilo noras gyventi kitaip: name su sodu, o ne ankštame daugiabutyje. Mieste įsigyti nuosavą valdą labai brangu, tad nutarėme ieškoti laisvų žemės plotų užmiestyje, šalia gražių vandens telkinių: upių, ežerų. Iš pradžių apžiūrėjome žemę 40 km nuo miesto, o dabar – 70 km. Svarbu, kad jos būtų pakankamai – mums reikia bent 50 ha, o idealiu atveju 150. Bet kur tiek Lietuvoje gauti – čia ne Rusijos platybės.“

Kiekvienam po hektarą

„Kiekvienam žmogui turėtų tekti po vieną hektarą. Tik tokiame plote augmenija gali natūraliai atsinaujinti, nebūtina nei tręšti, nei ravėti. Sumaniai ūkininkaujant, derinant augalus, nereikės daug triūsti sode ar darže, pakaks laiko grožėtis gamta. Įsivaizduokite – turite savo namą, išeinate į lauką basas, įkvepiate gryno oro… Nesigirdi automobilių triukšmo… Argi daugelis to nenorėtų?

Du trečdalius kiekvieno sklypo užimtų miškas ar kedrų giraitė. Tvora aplink namą būtų iš medžių: kedrų, lazdynų ir obelų, krūmokšnių. Kad galėtum ne tik gėrėtis, bet ir nusiskinti riešutą ar kitokį medžio vaisių ir suvalgyti. Sklypuose augs ne tik morkos ir kopūstai, bet ir mėlynės, avietės, bruknės… “

Trumpai tariant, abu tvirtina nieko fenomenalaus nedarą – ir

dabar turtingesni žmonės perka žemės prie gražių ežerų ir statosi namus, daugelis keliasi į kolektyvinius sodus. „Žmogus, dirbdamas žemę, ją pamilsta, tampa dvasingesnis. Atsiskleidžia kūrybinės galios, atsiranda noras tobulėti dvasiškai. Santykiai tampa nuoširdesni… Kitiems gali atrodyti keista, jog į bendruomenę buriasi visiškai svetimi žmonės. Bet svetimi labai greitai virsta savais.“

Taikoje su visais

Žinoma, jie nesako, kad jų bendruomenėje viskas bus labai tobula, niekas nesipyks, tačiau bet kuriuo atveju žmogus gamtoje būna ir energingesnis, ir sveikesnis. „Ligos puola, mintys tampa niūresnės, nes stinga gyvybinės energijos,“ -aiškina Virgis.

„Persikėlę į gamtą, neatsisakytume skalbimo mašinų, televizorių ar kompiuterių. Galbūt vieni statysis paprastas rąstines bakūžes, o kiti – modernius namus. Tai kiekvieno asmeninis reikalas, – tikina Virgis ir Mindaugas. – Svarbiausia, kad žmogus norėtų gyventi taikoje su savimi, gamta ir aplinkiniais.“

Kiekvienas galėtų įsigyti sklypelį ir pasistatyti namelį ant ežero kranto, bet jie kuria bendruomenę tam, kad būtų saugiau ir smagiau gyventi.

Anastasijos idėja

Ne vienam turbūt kiltų klausimas, kas įkvėpė, paskatino kurti kitokį gyvenimą. Abu sako, jog mintis apie gražesnę, tobulesnę būtį kyla perskaičius Vladimiro Megrė knygas apie Anastasiją. Kas ji tokia? Labai graži moteris, kuri gyvena taigoje kiaurus metus, nesensta, yra sveika, spinduliuojanti energiją ir guvaus proto, kone genijus. Kaip jai tai pavyksta? Ji semiasi energijos iš gamtos, kedrų giraitės, valgo jos vaisius: uogas, grybus, riešutus ir teigia, kad žmogus – gamtos vaikas ir puikiai gali egzistuoti gamtoje. Tai jos mintis steigti ekologines gyvenvietes, kuriose auga daugybė kedrų, veši gausybė augalų, uogienojų krūmokšnių.

Ar Anastasija gyva? „Manome, kad taip. Iš tiesų ne čia esmė. Jos pačios žodžiais tariant, aš esu tam, kam esu.“

Bendraminčiai visame pasaulyje

Bendraminčių, kuriuos sudomino ši gražesnio gyvenimo gamtoje idėja, yra visame pasaulyje. Anastasijos judėjimas plinta Rusijoje – ten sukurta nemažai gyvenviečių po 150 ha, Anglijoje, Airijoje, Amerikoje, Kanadoje, Italijoje, Latvijoje ir Estijoje. Su jais lietuvaičiai bendrauja elektroniniu paštu, gauna jau esančių gyvenviečių vaizdų, projektų. Ir patys kuria būsimuosius gyvenviečių planus.

Klubui „Skambantys kedrai” greit bus dveji. Jis vienija per 100 kauniečių, tiek pat vilniečių, panevėžiečių, klaipėdiečių, šiauliečių ir kt. Bendraminčių susitikimai vyksta kiekviename mieste sykį per savaitę.. Kartą per mėnesį jie rengia bendrus suvažiavimus. Vasarą – išvykas su palapinėmis, pasisėdėjimus prie laužo. Kai atšąla, renkasi patalpose ir rimtai aptaria ateities planus.

Klubui priklauso įvairiausio amžiaus, tikėjimų ir profesijų žmonės. Buhalteriai, verslininkai, vadybininkai, teisininkai, statybininkai, ūkininkai, menininkai ir t. t. Taigi, ko reikėtų, visada yra savų specialistų.

Bet juk tokiai ekologinei gyvenvietei pasistatyti ir bendruomenei sukurti neužteks viso gyvenimo… „Tai kas, vaikai, anūkai ją tęs…“

Kedriukai, fotonuotraukos ir laikraštis…

Dauguma narių namuose vazonuose augina kedriukus, kad paskui juos galėtų persodinti į savo žemę. „Kedras – ypatingas medis: švarina aplinką, grynina orą ir spinduliuoja energiją. Jo sėklos ir aliejus labai naudingos organizmui ir suteikia jam visų vertingų medžiagų.“ Kol sklypų dar nėra, medžius sodina miestuose ir parkuose. Organizuoja talkas ir švarina aplinką. Rašo eilėraščius, piešia augalus, fotografuoja gamtos vaizdus. Savo kūrybą eksponuoja Interneto svetainėse, kurias sukūrė patys. Leidžia neperiodinį laikraštį „Meilės erdvė“. Jį galima gauti klube, paskaityti Internete. „Lietuviai, išvažiavę į užsienį ir besidomintys šiuo judėjimu, prašo, kad jiems išsiųstume,“ – pasakoja. Iš tiesų visomis išgalėmis stengiasi kurti savo meilės erdvę. Kiekvieną laikraščio numerį lydės Anastasijos monologai – citatos iš V. Megrė knygos, – pačių mintys bei svajos apie tobulesnį gyvenimą, draugystę, malonų bendravimą, gražią būtį ir ateitį.

Ir paskutinis klausimas: o jei nepavyks? „O kas gali nepavykti? Svarbiausia nusipirkti žemės – hektaras kiekvienam kainuos apie du tūkstančius litų. Tai tikrai pigiau nei mokėti už šildymą metų metais. O paskui svarbiausia – didžiulis noras. Jei labai norėsi, viskas pavyks,“ – sako Mindaugas, kupinas jaunatviško maksimalizmo.