Dieviškojo Principo išdėstymas (II dalis, įžanga)

Dieviškasis Principas sudarytas iš dviejų dalių. Šis skyrius – tai įžanga į antrą dalį, kurioje aptariama visa istorija, kuri nurodo tikrąsias istorijos jėgas, asmenis, kurie tiesė mums kelią. Asmeniškai kiekvienas iš mūsų esame tokioje pat padėtyje, kurioje buvo Adomas ir Ieva, Kainas ir Abelis, Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Jėzus ir kiti šioje dalyje paminėti asmenys. Perskaičius šią dalį, bus nesunku susieti savo ir jų likimus. Jų pamokos ir klaidos yra skirtos mums, kad jas išmokę, jų nekartotume.

II dalis

Įvadas į atkūrimą

Atkūrimo apvaizda – tai Dievo darbas, kuriuo Jis atkuria žmonių pradinę būseną, prarastą jiems puolus, tam, kad mes galėtume įvykdyti kūrimo tikslą. Jau pirmoje dalyje kalbėjome apie tai, kad žmonės puolė, pasiekę aukščiausią augimo laikotarpio tašką, ir nuo tada juos valdo Šėtonas.^{1(plg. Kūrimas 5.2.1; Nuopuolis 4.1)} Dievas siekia nutraukti Šėtono viešpatavimą ir atkurti žmones. Tačiau, kaip rašėme skyriuje apie kristologiją, mes pajėgsime nutraukti saitus, siejančius mus su Šėtonu ir atgauti savo pradinę būseną, buvusią iki nuopuolio, tik tuomet, kai apsivalysime nuo gimtosios nuodėmės. Bet prieš tai mus turės atgimdyti Mesijas, mūsų Tikras Tėvas. Kitaip tariant, mes turėsime atsiskirti nuo Šėtono. Jei to nepadarysime, negalėsime sugrįžti į tą aukščiausią augimo laikotarpio tašką, t.y. dvasinį lygį, kurį buvo pasiekę Adomas ir Ieva iki Nuopuolio. Remdamiesi šiuo pamatu, mes pasitiksime Mesiją ir atgimsime iš naujo, ir taip sugrįšime į pradinę žmonijos būseną, buvusią iki Nuopuolio. Galiausiai, tapę Mesijo pasekėjais, mes toliau augsime, kol subręsime ir galėsime įvykdyti kūrimo tikslą.

Kadangi atkūrimo apvaizda – tai Dievo atstatomasis darbas, kuriuo Jis siekia kūrimo tikslo, Dievas vykdo šią apvaizdą, laikydamasis Savo Principo. Atkūrimo apvaizdos eigoje šis principas vadinamas Atkūrimo Principu. Panagrinėkime, kaip atkūrimo apvaizda bus įvykdyta.

1 skirsnis

Atkūrimo principas per atlygį

Atkūrimas per atlygį

Prieš aptardami Atkūrimo Principą per Atlygį, išsiaiškinkime, kokią poziciją Dievo ir Šėtono atžvilgiu užėmė žmonės po Nuopuolio. Jei, užuot puolę, pirmieji žmonių protėviai būtų savo širdimi susilieję su Dievu, tuomet jie gyventų, sąveikaudami tik su Dievu. Tačiau po Nuopuolio jie susisaistė su Šėtonu kraujo ryšiais, todėl buvo priversti sąveikauti ir su juo. Nuopuolis Adomą ir Ievą paženklino gimtąja nuodėme, bet kadangi iki tol jie nebuvo padarę nei gerų, nei blogų darbų, jie atsidūrė pusiaukelėje – užėmė padėtį tarp Dievo ir Šėtono ir tapo priklausomi nuo jų abiejų. Todėl visi jų palikuonys taip pat atsidūrė pusiaukelėje. To pavyzdys galėtų būti šio puolusio pasaulio žmogus, kuris netiki Jėzų, bet gyvena sąžiningai. Kol toks žmogus gyvena dorai, Šėtonas negali jo nusitempti pragaran, tačiau ir Dievas negali jo pasiimti į Rojų, nes jis netiki Jėzų. Jis stovi pusiaukelėje. Jo dvasia, palikusi kūną, gyvena tarpinėje dvasinio pasaulio srityje, kuri nėra nei Rojus, nei pragaras.

Kaipgi Dievas atskiria Šėtoną nuo puolusių, pusiaukelėje esančių žmonių? Šėtonas sąveikauja su žmonėmis, remdamasis juos jungiančia giminystės linija. Todėl, kol žmonės nepasieks būsenos, leisiančios Dievui pareikšti į juos teises, Dievas negalės jų sugrąžinti į dangaus viešpatiją. Kita vertus, Šėtonas pripažįsta, kad Dievas yra žmonių Kūrėjas. Tačiau kol puolęs žmogus nesudaro tam tikrų sąlygų, Šėtonas negali jo užpulti ir savavališkai pareikšti į jį teises. Taigi, sudarydamas geras sąlygas, puolęs žmogus suartėja su Dievu, o sudarydamas blogas sąlygas, jis tampa Šėtono pavaldiniu.

Pavyzdžiui, Adomo šeimai pasiekus pusiaukelę, Dievas įsakė jo vaikams Kainui ir Abeliui atnašauti aukas, kad jie priartėtų prie Dievo, ir Jis galėtų per juos vykdyti Savo apvaizdą. Tačiau nužudydamas Abelį, Kainas sudarė Šėtonui sąlygą pareikšti į juos teises. Dievas pasiuntė puolusiems žmonėms Jėzų, kad šie, įtikėję juo, stotų Dievo pusėn. Deja, dauguma jį atstūmė ir liko vergauti Šėtonui. Štai kodėl Jėzus yra mūsų Išganytojas ir Teisėjas.

Kokia gi tuomet atkūrimo per atlygį prasmė? Prarastą pradinę padėtį ar būseną žmogus gali atgauti tik tuomet, jei jis įvykdo tam tikrą sąlygą. Tokių restitucinių sąlygų sudarymas vadinamas atlygiu. Pavyzdžiui, žmogus, norintis atgauti gerą vardą, padėtį visuomenėje arba sustiprinti sveikatą, privalo atlikti tam tikrus veiksmus ir sumokėti už tai atitinkamą kainą. Tarkime, kad du kadaise vienas kitą mylėję žmonės susipyksta. Norėdami atgaivinti buvusią meilę, jie turės įvykdyti tam tikrą susitaikymo sąlygą. Panašiai ir Dievo malonės netekę ištvirkėliai bus sugrąžinti į teisingą padėtį tik tada, kai jie įvykdys tam tikras sąlygas. Šį pirminės padėties ir būsenos atkūrimą, įvykdant tam tikras sąlygas, vadiname atkūrimu per atlygį, o vykdomą sąlygą – atlygio sąlyga. Dievo veiklą, kuria jis atkuria žmonių teisingą, tyrą būseną, po to kai jie įvykdo atlygio sąlygas, vadiname atkūrimo apvaizda per atlygį.

Kaip atlygio sąlyga palyginama su verte to, kas buvo prarasta? Į šį klausimą atsakysime, išskyrę tris atlygio sąlygos tipus.

Pirmasis tipas – tai adekvati atlygio sąlyga. Šiuo atveju vykdoma atlygio sąlyga savo verte prilygsta tam, ką žmogus prarado, nukrypdamas nuo savo pradinės padėties ar būsenos. Šiam atlygio sąlygos tipui galime priskirti restituciją arba kompensaciją. Šio atlygio sąlygos tipo prasmę perteikia posakis „gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį.“^{2(Iš 21, 23-24)}

Antras atlygio sąlygos tipas – tai mažesnio atlygio sąlyga. Šiuo atveju prarasta būsena atkuriama sumokėjus mažesnę kainą, nei buvusi jos vertė. Pavyzdžiui, jei kreditorius geranoriškai nusprendžia atleisti skolininkui dalį didžiulės skolos, tuomet pastarasis gali atsiteisti su juo grąžindamas mažiau, nei buvo skolinęs. Atpirkimas per kryžių – įžymus tokio atsiteisimo pavyzdys. Įtikėję Jėzumi, mes įvykdysime ganėtinai menką atlygio sąlygą, už kurią patirsime žymiai didesnę išganymo malonę, suteiksiančią mums teisę prisikelti kartu su Jėzumi. O kai įvykdysime krikšto vandeniu atlygio sąlygą, Jėzus ir Šventoji Dvasia galės mus dvasiškai atgimdyti. Be to, Švenčiausio Sakramento metu ragaudami duoną ir vyną, priimame kaip brangiausią malonę Jėzaus kūną ir kraują. Tai buvo mažesnio atlygio sąlygų pavyzdžiai.

Trečiasis tipas – tai didesnio atlygio sąlyga. Kuomet, įvykdžius mažesnio atlygio sąlygą, žmogui nepavyksta sugrįžti į pradinę būseną, jis privalo įvykdyti kitą atlygio sąlygą, sumokėdamas daugiau nei pirmosios sąlygos atveju. Kuomet Abraomas suklydo aukodamas Dievui balandį, aviną ir telyčią, savo klaidą jis turėjo ištaisyti, įvykdydamas didesnio atlygio sąlygą. Todėl Dievas įsakė jam paaukoti vienturtį sūnų Izaoką. Kuomet Mozės laikais žydai keturiasdešimt dienų žvalgė Kanaano kraštą, jie suabejojo Dievo pažadu. Už tai jie turėjo įvykdyti didesnio atlygio sąlygą, klajodami dykumoje keturiasdešimt metų: po metus už kiekvieną nepavykusios žvalgymo misijos dieną.^{3(Sk 14, 34)}

Kodėl antrą kartą nustatant atlygio sąlygą, nustatoma didesnio atlygio sąlyga? Kai centrinė Dievo apvaizdos figūra vykdo atlygio sąlygą antrą kartą, ji turi atmokėti ne tik už tai, ko pati netesėjo, bet ir kompensuoti ankščiau suklydusių žmonių nesėkmes.

Toliau panagrinėkime atlygio sąlygų vykdymo būdą. Bet kuris žmogus, siekiantis susigrąžinti prarastą pradinę padėtį ar būseną, turi įvykdyti atlygio sąlygą, taisydamas savo klaidą atvirkštine tvarka. Pavyzdžiui, kadangi išrinktoji tauta užgauliojo Jėzų ir pasmerkė jį mirti ant kryžiaus, ji bus išganyta ir sugrąžinta į pradinę Dievo išrinktos tautos padėtį tik tuomet, kai eis priešingu keliu: mylės Jėzų ir, juo sekdama, noriai neš savo kryžių.^{4(Lk 14, 27)} Štai kodėl krikščionybė tapo kankinių religija. Be to, puldami ir nusižengdami Dievo Valiai, žmonės didžiai nuliūdino Viešpatį. Todėl į savo pradinę būseną sugrįšime per atlygį tik tuomet, kai atgausime savo tyrą, pradinę prigimtį ir paguosime Dievo Širdį, paklusdami Jo Valiai. Štai kodėl apleidusio Viešpatį pirmojo Adomo vaikus priglobė Šėtonas. Todėl Jėzus, antrasis Adomas, norėdamas išlaisvinti žmones iš Šėtono vergijos ir juos sugrąžinti Dievui, turėjo garbinti ir šlovinti Viešpatį net ir po to, kai buvo Jo apleistas. Štai kodėl Dievas apleido nukryžiuotą Jėzų.^{5(Mt 27, 46)} Galų gale valstybių įstatymai baudžia nusikaltėlius ir taip nustato jiems atlygio sąlygas, būtinas tvarkai palaikyti visuomenėje.

Kas turėtų vykdyti atlygio sąlygas? Jau rašėme apie tai, kad žmonės, įvykdę savo priedermę, tampa tobulais ir įgyja galios viešpatauti net ir angelams. Tačiau pirmieji žmonių protėviai neįvykdė savo priedermės, todėl juos užvaldė Šėtonas. Ištrūkti iš Šėtono viešpatijos ir vėl tapti jo viešpačiais žmonės galės tik tuomet, kai įvykdys jiems skirtas atlygio sąlygas, t.y. savo priedermę.

Pamatas Mesijui

Mesijas ateis kaip žmonijos Tikras Tėvas, nes tik jis vienas gali panaikinti gimtąją nuodėmę, atgimdydamas puolusių tėvų pagimdytą žmoniją.^{6(plg. Kristologij 4.1.1.)} Norėdami sugrįžti į pradinę būseną, puolę žmonės turės priimti Mesiją. Tačiau prieš tai jie turės pakloti pamatą Mesijui.

Kokiomis atlygio sąlygomis paklojamas pamatas Mesijui? Į šį klausimą atsakysime išsiaiškinę, kaip Adomas turėjo įvykdyti kūrimo tikslą ir kodėl jis to nepadarė, nes atlygio sąlyga įvykdoma einant atvirkščia nukrypimo nuo pradinio kelio kryptimi.

Adomas tik tuomet būtų realizavęs kūrimo tikslą, jei būtų įvykdęs dvi sąlygas. Visų pirma, jis turėjo pakloti tikėjimo pamatą. Pats Adomas turėjo tai padaryti. Šį pamatą jis būtų paklojęs, jei būtų paklusęs Dievo draudimui nevalgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio vaisiaus. Vykdydamas šią sąlygą, Adomas turėjo pergyventi jam skirtą augimo laikotarpį, tai yra laikotarpį, per kurį jis turėjo įvykdyti savo priedermę. Šis laikotarpis simbolizuoja tam tikrus Dievo apvaizdos skaičius. Vadinasi, augimo laikotarpis – tai laikotarpis, per kurį turi būti įvykdomi tam tikri skaičiai.

Antroji sąlyga, kurią turėjo įvykdyti kūrimo tikslo siekiantis Adomas – pakloti esmės pamatą. Paklojęs tvirtą tikėjimo pamatą, Adomas būtų susijungęs su Dievu į vienį ir tokiu būdu paklojęs esmės pagrindą. Tai reiškia, kad jis būtų tapęs tobulo būdo tobula Žodžio inkarnacija,^{7(Jn 1, 14)} įvykdžiusia pirmą Dievo palaiminimą. Tokiu būdu, jei Adomas nebūtų puolęs, jis būtų pasiekęs kūrimo tikslą. Puolęs žmogus gali pakloti pamatą Mesijui tik įveikęs panašų kelią: paklojęs tikėjimo pamatą, o po to – esmės pamatą.

1.2.1. Tikėjimo pamatas

Kadangi Adomas nepakluso Dievo Žodžiui ir puolė, jis negalėjo pakloti tikėjimo pamato. Vadinasi jis negalėjo tapti nei tobula Žodžio inkarnacija, nei pasiekti kūrimo tikslą. Puolę žmonės tik tuomet atkurs pagrindą kūrimo tikslui, kai įvykdys atlygio sąlygą ir paklos tikėjimo pamatą, kurio nesugebėjo pakloti pirmieji žmonijos protėviai. Atlygio sąlygą, kurią įvykdžius bus atkurtas tikėjimo pamatas, sudaro trys aspektai.

Visų pirma turi egzistuoti centrinė figūra. Nuo tada kai Adomui nepavyko pakloti tikėjimo pamato, Dievas ieško centrinės figūros, galėsiančios atkurti prarastą tikėjimo pamatą. Tuo tikslu Dievas įsakė Kainui ir Abeliui atnašauti aukas. Dievas taip pat pasišaukė Nojų, Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Mozę, karalius ir Joną Krikštytoją, ketindamas juos paskirti centrinėmis figūromis.

Antra, turi būti pateiktas objektas sąlygai. Kai Adomas prarado tikėjimą Dievu, jis prarado ir jam suteiktą Dievo Žodį, kurio paskirtis buvo įvykdyti tikėjimo pagrindo sukūrimo sąlygą. Todėl puolę žmonės daugiau negalėjo tiesiogiai gauti Dievo Žodžio, kad atkurtų tikėjimo pagrindą. Tam buvo reikalingi Žodį pakeičiantys sąlygos sukūrimo objektai. Nuopuolis nusmukdė žmones į žemesnę negu visų kitų kūrinijos esybių būseną, kaip parašyta: „Širdis už viską vylingesnė.“^{8(Jer. 17, 9)} Vadinasi, dar prieš Senojo Testamento parašymą žmonės galėjo sukurti tikėjimo pagrindą atnašaudami aukas ar jų pakaitalus, tokius kaip Nojaus laivas, pasiekiamus žemiškajame gyvenime. Taigi, tikėjimo pamatas funkcionavo ir kaip visų Šėtono suteptų esybių atkūrimo pamatas. Senojo Testamento laikais sąlygos sukūrimo objektais buvo Žodis, skelbiamas Mozės Įstatymo, arba Žodžio atstovai (Sandoros Padangtė, Šventykla ir įvairios centrinės figūros), pakeitę pradinį Žodį. Naujojo Testamento laikais sąlygos sukūrimo objektais buvo Evangelijų skelbiamas Žodis ir Jėzus, kuris buvo Žodžio inkarnacija. Žmonių požiūriu šie sąlygos sukūrimo objektai buvo reikalingi tam, kad būtų paklotas tikėjimo pamatas. Dievo požiūriu sąlygos sukūrimo objektai turėjo išsaugoti Dievo nuosavybės teisę ypatingai malonei.

Trečia, turi būti užbaigtas atlygio skaičių periodas. Klausimus, kodėl šio atlygio periodo trukmė turėtų būti pagrįsta tam tikrais apvaizdos skaičiais ir kokia šių skaičių periodų trukmė, detaliai nagrinėsime vėliau.^{9(plg. Periodai 2.4)}

1.2.2. Esmės pagrindas

Kaip minėjome ankščiau, puolę žmonės tik tuomet įvykdys kūrimo tikslą, kai taps tobulomis Žodžio inkarnacijomis, kuriomis nesugebėjo tapti jų pirmieji protėviai. Tobulomis inkarnacijomis mes tapsime tik tuomet, kai, padedami Mesijo, apsivalysime nuo gimtosios nuodėmės. Tačiau prieš pasitikdami Mesiją, mes turime pakloti jam pamatą, bet prieš tai ant tikėjimo pamato turime pakloti esmės pamatą. Sulaukę Mesijo ir sugrąžinti į pirmųjų žmonių padėtį, buvusią iki Nuopuolio, turėsime žengti dar vieną žingsnį: turėsime susilieti su Mesiju, kurį valdo Dievo Širdis, po to turėsime sekti jį neištirtu keliu, vedančiu į augimo laikotarpio aukščiausią tašką, kol galiausiai tapsime tobulomis inkarnacijomis.

Puolę žmonės gali pakloti esmės pamatą, įvykdydami atlygio sąlygą, vadinamą atlygio sąlyga puolusios prigimties panaikinimui. Kai pirmieji žmonių protėviai puolė ir susitepė gimtąja nuodėme, jie negalėjo pasiekti jiems Dievo duotos pirminės prigimties. Vietoj jos jie įgavo pirmines puolusios prigimties savybes.^{10(plg. Nuopuolis 4.6)} Vykdydamas atlygio sąlygas šios puolusios prigimties panaikinimui, puolęs žmogus gali pakloti esmės pamatą, kuriuo remdamasis jis galės pasitikti Mesiją, apsivalyti nuo gimtosios nuodėmės ir, galiausiai, susigrąžinti pradinę prigimtį. Kaip įvykdyti šią sąlygą aptarsime kituose skyriuose.^{11(plg. Pagrindas 1.2)}

2 skirsnis

Atkūrimo apvaizdos vyksmas

2.1. Amžiai atkūrimo apvaizdos vyksme

Dabar bendrai apžvelkime istoriją, skaičiuojamą nuo Adomo laikų, ir jos aprėpiamus Dievo apvaizdos amžius. Dievo apvaizda, kuria remdamiesi puolę žmonės turėjo pakloti pamatą Mesijui ir taip įvykdyti kūrimo tikslą, prasidėjo nuo Adomo šeimos. Tačiau Kainas, užmušdamas Abelį, pavertė Dievo Valią niekais. Praėjus dešimčiai kartų po Adomo, Dievo Valią turėjo vykdyti Nojaus šeima. Dievas teisė šį blogio pasaulį tvanu, kad išskirtų Nojaus šeimą ir per ją įvykdytų atkūrimo apvaizdą. Dievas ketino užbaigti apvaizdą, sukurdamas pamatą Mesijui Nojaus šeimoje ir ant jo pasiųsdamas Mesiją. Tačiau po Nojaus antrojo sūnaus Chamo nuodėmingo poelgio nei Nojaus šeima, nei jo laivas netapo apvaizdos vykdymo įrankiais. Todėl dešimties kartų laikotarpis ir keturiasdešimt dienų trukęs tvanas, kuriais Dievas ketino pasiruošti apvaizdos vykdymui, atiteko Šėtonui.

Praėjus keturiems šimtams metų, Dievo Valios vykdytoju buvo paskirtas Abraomas. Įvykdęs atlygio sąlygą, jis turėjo atkurti tai, ką buvo praradusi Dangaus karalystė. Jei Abraomas būtų paklojęs pamatą Mesijui šeimos lygmeniu, kaip to norėjo Dievas, šis pamatas būtų išaugęs visos tautos mastu, ir netrukus būtų apsireiškęs Mesijas. Tačiau kai Abraomas suklydo atnašaudamas simbolinę auką, Dievo Valia vėl buvo paversta niekais. Todėl du tūkstančiai biblijinių metų nuo Adomo iki Abraomo,^{12 (Remiantis Biblijos tradicija, pirmųjų žmogaus protėvių atsiradimas prieš šešis tūkstančius metų, arba prieš du tūkstantmečius iki Abraomo gimimo – tai simbolinė chronologija, apimanti kur kas didesnį laikotarpį, kurį dar teks nustatyti moksliškai. – Red.)} per kuriuos Dievas ieškojo tikėjimo tėvo, galėjusio priimti Mesiją, atiteko Šėtonui. Tačiau Abraomo padėtis skyrėsi nuo Nojaus padėties. Nors Abraomui nepavyko simbolinis aukojimas, šeimos pamatą Mesijui galiausiai paklojo trys Abraomo šeimos kartos: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Tuo remdamasis, Dievas padaugino pasirinktus žmones Egipte ir išplėtė pamatą Mesijui iki tautinio lygmens. Todėl Abraomas vadinamas visų tikinčiųjų tėvu.^{13(Rom 4, 11-12, 16-17)} Jei amžių vertintume tiksliai pagal jo padarinius, pamatytume, kad dviejų tūkstantmečių laikotarpis nuo Adomo iki Abraomo buvo skirtas surasti vieną tėvą visiems tikintiesiems, kuris galėjo padėti pamatą atkūrimo apvaizdos pradžiai. Taigi galima tvirtinti, kad Dievo atkuriamasis darbas prasidėjo nuo Abraomo.

Tačiau Abraomui suklydus atnašaujant simbolinę auką, du tūkstantmečiai nuo Adomo iki Abraomo atiteko Šėtonui. Vadinasi, reikėjo nustatyti laikotarpį, per kurį Dievui būtų atlyginta už prarastus metus. Štai kokia dviejų tūkstantmečių, trukusių nuo Abraomo iki Jėzaus, prasmė. Jei Abraomas būtų teisingai atnašavęs simbolinę auką, Mesijas būtų apsireiškęs ant tautinio pamato, pakloto artimiausių Abraomo palikuonių, ir dar tuomet būtų įvykdyta atkūrimo apvaizda. Taip pat jei žydų tauta būtų įtikėjusi Jėzum ir juos sekusi, ji kartu su juo būtų stojusi prieš Dievą kaip gyva auka. Taip jie būtų pakloję tautinį pamatą Mesijui. O Jėzus, kuris ir buvo Mesijas, būtų ant šio pamato įvykdęs atkūrimo apvaizdą.

Tačiau užuot sudėję auką tautiniu mastu, žydų tautos vyresnieji pasmerkė Jėzų mirčiai ant kryžiaus ir padarė klaidą, panašią į Abraomo klaidą simbolinio atnašavimo metu. Todėl ir šis dviejų tūkstantmečių laikotarpis nuo Abraomo iki Jėzaus taip pat atiteko Šėtonui. Štai kodėl turėjo būti nustatytas analogiškas laikotarpis, per kurį būtų atkurtas per atlygį ankstesnis dviejų Dievo prarastų tūkstantmečių laikotarpis. Todėl buvo būtina nustatyti analogišką laikotarpį, kuris atlygintų Dievu už prarastus du tūkstančius metų ir juos atkurtų. Štai tokia dviejų tūkstantmečių, trukusių nuo Jėzaus iki nūdienos, reikšmė. Per šį laikotarpį, pagrįstą Jėzaus kryžiumi, krikščionys turi pakloti pasaulinį pamatą Mesijui.

2.2. Atkūrimo apvaizdos vyksmo amžių klasifikacija

Atkūrimo apvaizdos amžiai atspindi laipsnišką Dievo apvaizdos raidą. Jie klasifikuojami pagal šešis kriterijus.

2.2.1. Amžių klasifikacija pagal Dievo Žodį

1. Per du tūkstantmečius nuo Adomo iki Abraomo žmonės neįvykdė pakankamų atlygio sąlygų, kurios būtų leidę jiems tiesiogiai priimti Dievo Žodį. Puolę žmonės tegalėjo vykdyti atlygio sąlygas, atnašaudami aukas, tačiau savo aukomis jie paklojo pamatą kitam laikotarpiui, kurio metu Dievas pradėjo savo atkūrimo apvaizdą, pagrįstą Žodžiu. Todėl šis laikotarpis vadinamas pamato Žodžiui paklojimo amžiumi.

2. Per du tūkstantmečius nuo Abraomo iki Jėzaus žmonijos dvasingumas ir intelektas pasiekė formavimosi stadiją, pagrįstą Žodžiu, skelbiamu Senajame Testamente. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos formavimosi stadija arba Senojo Testamento Amžiumi.

3. Per du tūkstantmečius nuo Jėzaus iki Antrojo Atėjimo žmonijos dvasingumas ir intelektas pasiekė augimo stadiją, pagrįstą Žodžiu, skelbiamu Naujajame Testamente. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos augimo stadija arba Naujojo Testamento Amžiumi.

4. Po Kristaus Antrojo Atėjimo prasidės laikotarpis, kai atkūrimo apvaizda bus įvykdyta, žmonijos dvasingumas ir intelektas pereis į užbaigimo stadiją, pagrįstą Užbaigto Testamento Žodžiu, kuriuo remiantis bus užbaigta atkūrimo apvaizda. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos užbaigimo stadija arba Užbaigto Testamento Amžiumi.

2.2.2. Amžių klasifikacija pagal Dievo prikeliamąjį darbą

1. Per du tūkstantmečius nuo Adomo iki Abraomo žmonės, atnašaudami aukas, klojo pamatus Senojo Testamento Amžiui, kad Dievas galėtų pradėti savo prikeliamąjį darbą. Todėl šis amžius vadinamas apvaizdos, klojančios pamatą prisikėlimui, amžiumi.

2. Per du tūkstantmečius nuo Abraomo iki Jėzaus žmonės galėjo būti prikelti iki dvasinės formos lygio, pagrįsto Senojo Testamento Žodžiu ir amžiaus nuopelnuvykdant atkūrimo apvaizdą. Todėl šis laikotarpis vadinamas besiformuojančio prisikėlimo apvaizdos amžiumi.

3. Per dviejų tūkstantmečių laikotarpį nuo Jėzaus iki Antrojo Atėjimo, žmonės gali būti prikelti dvasios-gyvenimo lygyje, pagrįstame Naujojo Testamento Žodžiu ir amžiaus nuopelnu vykdant atkūrimo apvaizdą. Todėl šis laikotarpis vadinamas augimo stadijos prisikėlimo apvaizdos amžiumi.

4. Per šį laikotarpį, kuomet atkūrimo apvaizda bus įvykdyta po Kristaus Antrojo Atėjimo, žmonės bus prikelti dangaus-dvasios lygiu, kuris pagrįstas Užbaigto Testamento Žodžiu ir amžiaus nuopelnu vykdant atkūrimo apvaizdą. Todėl šis laikotarpis vadinamas paskutinės prisikėlimo stadijos apvaizdos amžiumi.

2.2.3. Amžių klasifikacija pagal apvaizdą, atkuriančią per atlygį prarastus tikėjimo laikotarpius

1. Per du tūkstantmečius nuo Adomo iki Abraomo, Dievas klojo pamatą Senojo Testamento Amžiui. Nors šis amžius atiteko Šėtonui, Dievas, išaukštindamas Abraomą, galėjo pradėti Senojo Testamento Amžių, kurio metu jis būtų atkūręs šį laikotarpį per atlygį. Todėl šis laikotarpis vadinamas Apvaizdos, klojančios pamatus atkūrimui (per atlygį), amžiumi.

2. Per du tūkstantmečius nuo Abraomo iki Jėzaus Dievas atkūrė per atlygį ankstesnį dviejų tūkstantmečių laikotarpį – atitekusį Šėtonui dėl Abraomo padarytos klaidos per simbolinį aukojimą – veikdamas daugiausiai per izraelitų tautą. Todėl šis laikotarpis vadinamas Atkūrimo Apvaizdos (per atlygį) Amžiumi.

3. Per du tūkstantmečius nuo Jėzaus iki Antrojo Atėjimo Dievas atkūrinėjo per atlygį Senojo Testamento Amžių – atitekusį Šėtonui dėl Jėzaus nukryžiavimo – daugiausiai veikdamas per krikščionybę. Todėl šis laikotarpis vadinamas Atkūrimo Apvaizdos Pratęsimo (per atlygį) Amžiumi.

4. Tuo metu, kai atkūrimo apvaizda bus įvykdyta po Kristaus Antrojo Atėjimo, Dievas dirbs, kad atkurtų per atlygį ištisą atkūrimo apvaizdos eigą, kurią buvo užgrobęs Šėtonas. Todėl šis laikotarpis vadinamas Atkūrimo Apvaizdos (per atlygį) Užbaigimo Amžiumi.

2.2.4. Amžių klasifikavimas pagal besiplečiančio pamato Mesijui apimtį

1. Per du tūkstantmečius nuo Adomo iki Abraomo Dievas paklojo šeimos pamatą Mesijui, išaukštindamas Abraomo šeimą pagal jos atnašaujamas aukas. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, klojančios šeimos pamatą Mesijui, amžiumi.

2. Per du tūkstantmečius nuo Abraomo iki Jėzaus Dievas dirbo, klodamas tautinį pamatą Mesijui ir, remdamasis Senojo Testamento Žodžiu, išaukštino Izraelį. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, klojančios tautinį pamatą Mesijui, amžiumi.

3. Per du tūkstantmečius nuo Jėzaus iki Antrojo Atėjimo Dievas kloja pasaulinio masto pamatą Mesijui, aukštindamas krikščionybę, pagrįstą Naujojo Testamento Žodžiu. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, klojančius pasaulinius pamatus Mesijui, amžiumi.

4. Tuo metu, kai po Kristaus Antrojo Atėjimo bus užbaigta atkūrimo apvaizda, Dievas paklos kosminį pamatą Mesijui, dirbdamas tiek danguje, tiek ir žemėje ir remdamasis Užbaigto Testamento Žodžiu. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, paklojusios kosminį pamatą Mesijui, amžiumi.

2.2.5. Amžių klasifikavimas pagal priedermę

1. Per du tūkstantmečius nuo Adomo iki Abraomo Dievas paklojo pamatą, kuriuo remdamasis Jis galėjo vykdyti savo apvaizdą per Senojo Testamento Amžių, apvaizdą, kurią turėjo atlikti Dievas, prisiimdamas priedermės naštą. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, klojančios pamatus Dievo priedermei, amžiumi.

2. Per du tūkstantmečius nuo Abraomo iki Jėzaus Dievas prisiėmė žmonių Kūrėjo priedermę ir vykdė atkūrimo apvaizdą formavimo stadijos metu. Dievas veikė per pranašus ir pats prisiėmė pirmąją priedermę nugalėti Šėtoną. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, paremtos Dievo priederme, amžiumi.

3. Per du tūkstantmečius nuo Jėzaus iki Antrojo Atėjimo Jėzus ir Šventoji Dvasia, perėmę Adomo ir Ievos misijas, vykdė augimo stadijos atkūrimo apvaizdą. Jėzus ir Šventoji Dvasia prisiėmė antrą priedermę atkurti puolusius žmones, ir jie veikia,siekdami nugalėti Šėtoną. Todėl šis laikotarpis vadinamas apvaizdos, grindžiamos Jėzaus ir Šventosios Dvasios priederme, amžiumi.

4. Tuomet, kai po Kristaus Antrojo Atėjimo atkūrimo apvaizda vėl bus vykdoma, visi žemėje ir danguje esantys tikintieji užsikraus trečią priedermę nugalėti Šėtoną, puolusi arkangelą, ir taip įvykdys atkūrimo apvaizdą. Jie tai padarys remdamiesi Kūrimo Principu, suteiksiančiu žmonėms galimybę tapti angelų valdovais. Todėl šis amžius vadinamas apvaizdos, pagrįstos tikinčiųjų priederme, amžiumi.

2.2.6. Amžių klasifikacija pagal apvaizdos paraleles

1. Per du tūkstantmečius nuo Adomo iki Abraomo buvo atkuriamas pamatas Mesijui, vykdant paralelines atlygio sąlygas, turinčias simbolinę prasmę. Todėl šis laikotarpis vadinamas simbolinių paralelių amžiumi.

2. Per du tūkstantmečius nuo Abraomo iki Jėzaus pamatas Mesijui buvo atkuriamas vykdant paralelines atlygio sąlygas, turinčias vaizdinio prasmę. Todėl šis laikotarpis vadinamas paralelinių vaizdinių amžiumi.

3. Per du tūkstantmečius nuo Jėzaus iki Antrojo Atėjimo pamatas Mesijui atkuriamas vykdant paralelines esmines atlygio sąlygas. Todėl šis laikotarpis vadinamas esminių paralelių amžiumi.

3 skirsnis

Atkūrimo apvaizdos istorija ir Aš

Kiekvienas individas yra atkūrimo apvaizdos istorijos vaisius. Todėl žmogus, turintis įvykdyti istorijos tikslą yra niekas kitas, o aš pats. Aš turiu pakelti istorijos kryžių ir jį nešdamas atlikti savo priedermę. Tuo tikslu aš privalau vykdyti per visą savo gyvenimą (horizontaliai), dėdamas visas pastangas, atlygio sąlygas, susikaupusias per ilgą atkūrimo apvaizdos vyksmą (vertikaliai). Tik taip aš galiu jaustis išdidžiu epochos vaisiumi, esybe, kurios aistringai trokšta Dievas, vykdantis savo apvaizdą. Kitaip tariant, aš privalau atkurti per atlygį savo gyvenimo metu visas praeities pranašų bei šventųjų neįvykdytas misijas, kurie kadaise buvo pašaukti nešti atkūrimo kryžiaus. Priešingu atveju aš negaliu tapti žmogumi, įvykdžiusiu atkūrimo apvaizdos tikslą. Kad tapčiau tokiu istoriniu nugalėtoju aš privalau aiškiai suvokti Dievo Širdį, Jo darbą su praeities pranašais bei šventaisiais, pradinį tikslą, kuriam Dievas juos pašaukė, ir apvaizdos vykdymo misijų, kurias Jis jiems patikėjo, detales.

Tačiau joks puolęs žmogus negali tapti tokiu istoriniu nugalėtoju vien savo pastangomis. Todėl mes turėsime viską suvokti per Kristų jo Antrojo Atėjimo metu, kuomet jis apsireikš ir įvykdys atkūrimo apvaizdą. Be to, juo įtikėdami, tapdami su juo vieniu ir dalyvaudami jo darbuose, mes drauge horizontaliai įvykdysime vertikalias atlygio sąlygas atkūrimo apvaizdos istorijos metu.

Keliu, kuriuo ėjo visi praeities šventieji, siekdami Dievo apvaizdos Valios įvykdymo, turėsime eiti ir mes. Šį kelią mes turėsime nueiti iki galo ir netgi pasiekti sritis, į kurias jie nebuvo įžengę. Todėl puolę žmonės niekada negalės surasti kelio, vedančio į gyvenimą, jei detaliai nesupras atkūrimo apvaizdos. Štai kur glūdi priežastis, skatinanti mus kruopščiai studijuoti Atkūrimo Principą.